Kino pasaulyje filmų kūrėjai nuolat stengiasi sužavėti žiūrovus patraukliais pasakojimais ir netikėtais posūkiais. Nors dauguma filmų linkę laikytis konkretaus žanro nuo pradžios iki pabaigos, yra keletas, kurie išdrįsta nepaisyti konvencijų ir leistis į nepaprastą žanro lenkimo istoriją.
Įspėjimas: straipsnyje atskleidžiamos filmų siužeto detalės!
Nuo sklandaus perėjimo tarp komedijos ir siaubo iki mokslinės fantastikos sujungimo su romantika – šie dešimt filmų sumaniai pakeitė savo žanrą, įpusėjus pasakojamai istorijai.
10. Triangle of Sadness (Liūdesio trikampis, 2022)
Rubeno Ostlundo režisuotas 2022-ųjų metų filmas „Liūdesio trikampis“ (Triangle of Sadness), ką tik pasirodęs Lietuvos kino teatruose festivalio „Lokys, liūtas ir šakelė“ metu – visiškai nurauta, pačiuožusi, nesveikai juokinga absurdo komedija su fantastiška pabaiga ir muzika, kuri skamba taip, lyg jai būtų pakrikę nervai. Nes šiame filme nervai pakrikę visiems. Iš pažiūros tai pasakojimas apie turtuolių ir vargšų skirtumus, tuštybių mugę, nelygybę pasaulyje, lyčių vaidmenis, tačiau iš tikrųjų filmo kūrėjai, regis, žvelgia į pačią visuomenės šerdį, į pačią žmogaus prigimtį, kurioje visada slypėjo ir slypės galios troškimas. O valdžia, kaip vėliau pamatysime, yra kaip neištikima sutuoktinė – prižada amžiną meilę, tačiau išduoda su geriau atrodančiu, turinčiu daugiau pinigų banko sąskaitoje ar daugiau sekėjų instagrame. Šuo irgi nekanda į jį maitinančią ranką.
Po to, kai laivą sukrėtė audra, o piratų ataka priverčia likusius svečius vykti į netoliese esančią (apleistą) salą, socialinės struktūros apverčiamos ir tik tie, kurie turi išgyvenimo įgūdžių, atsiduria viršuje. Nors visa tai yra satyrinė juodoji komedija, pirmoji dalis yra labiau komedija-drama, o antrojoje dalyje ji virsta nelaimės išgyvenimo filmu.
Kino juostos premjera Kanų filmų festivalyje sulaukė aštuonias minutes trukusių žiūrovų ovacijų ir laimėjo Palmės šakelę.
9. The Cabin in the Woods (Namas girios glūdumoj, 2012)
Kultinio TV serialo „Bafi – vampyrų žudikė“ autorius režisierius Jossas Whedonas kviečia pasigąsdinti originaliu ir šarmingu scenarijumi, kuriame trafaretinės siaubo trilerių žanro taisyklės apsiverčia išradingais sumanymais.
Penki bičiuliai atvyksta kažkur į vidurį miško ir įsikuria apleistame namelyje. Jie nori pakeisti aplinką, atsipalaiduoti ir smagiai papramogauti. Bet kaip tik tada prasideda nenumatyti, siaubingi, klaikūs ir labai blogi dalykai.
Tikriausiai manysite, kad šį filmą jau matėte dešimt kartų ir žinosite, kokie velniai laukia tų nelaimėlių jaunuolių. Neapsigaukite, kad nes šioje trobelėje jūsų laukia nenuspėjami baisumai, kuriuos gudriai ir dinamiškai surežisavo siaubo trilerių scenarijų autorius Drew Goddardas.
Pirmoji filmo pusė atrodo kaip tipiškas siaubo filmas, kurio personažai beveik per daug įprasti. Didelis posūkis netrukus atskleidžia jo satyrinį pobūdį ir, kol žiūrovai to nesuvokia, jie įtraukiami į komišką meta-sci-fi scenarijų, kuris kritikuoja žanrą.
8. From Dusk Till Dawn (Nuo sutemų iki aušros, 1996)
Filmo siužetas išties „išlaužtas iš piršto“. Du broliukai Setas (George’as Clooney) ir Ričardas (Quentinas Tarantino) sprunka nuo Teksaso policijos ir FTB agentų į Meksiką, kur nuo neatmenamų laikų saugų prieglobstį rasdavo visokio plauko “razbaininkai”.
akeliui į savo “pažadėtąją žemę”, kur jų jau laukia lagaminas su pinigais, bėgliai paima įkaitais kemperiu keliaujančio pastoriaus Džeikobo Falerio (Harvey Keitelis) šeimą. Išvengę pavojų bei bendro nuotykio suvienyti bendrakeleiviai tampa dar viena “laukine gauja” ir sustoja pailsėti nepadoraus pavadinimo smuklėje. Rami oazė tuoj po vidurnakčio pavirsta tikru pragaru, o visi nuolatiniai klientai – šiurpą keliančiais vampyrais, trokštančiais šviežio atvykėlių kraujo.
Galbūt filmo posūkių į kairę pavyzdys, „Nuo sutemų iki aušros“ savo pirmąją valandą žiūrovams pristato kaip įtemptą kriminalinį trilerį. Tačiau tai staiga baigiasi, kai Salmos Hayek erotinė šokėja virsta ropliu vampyru. Iš ten filmas virsta siaubo švente, nes pagrindiniai veikėjai vieną beprotišką naktį kovoja už savo gyvybes. Filmas išlieka įdomus iki šiol ir lengvai patenka į filmų, kuriuos galima pirmą kartą parodyti draugui, sąrašo viršuje.
7. Hot Fuzz (Kietas faras, 2007)
Ši kriminalinė komedija yra režisuota Edgar Wright, kuris dalinai pats parašė šią komediją, padedamas Simon Pegg. Šiam filmui sukurti buvo semiamasi įkvėpimo iš daugiau nei šimto veiksmo filmų. Kūrėjai įdėjo ypatingai daug pastangų, kuriant scenas su sprogimais, susišaudymais bei kruvinomis scenomis, norint suteikti filmui išskirtinio unikalumo.
Susipažinkite su seržantu Nikolu, jis geras… O gal net per geras… Toks geras faras, kad net privertė savo policijos departamentą jį „pradanginti“, nes vertė kitus atrodyti prastai. Taigi norint apdovanoti už gerą darbą Metropolijos komisariatas jį paskyrė dirbti į mažą Sandfordo miestelį.
Atvykęs į miestelį Nikolas greit susipažįsta su nauja aplinka, kurią sudaro gana draugiški miestelėnai, turintys gana įdomias asmenybes. Nikolas yra priskiriamas į naują policijos komisariatą, kuriame niekas nežiūri taip rimtai į savo pareigas kaip pats Nikolas. Policininkas yra priskiriamas su nauju kolega Danny, viršesniojo inspektoriaus sūnumi, kuris yra stambesnio sudėjimo ir asocijuojasi su amerikietiškomis spurgomis bei dievina Holivudinius filmus.
Keistas paaukštinimas pareigose bei nauja aplinka gretai yra užgožiama neįprastų žmogžudysčių, kuomet nei vienos miestelyje nebuvo užregistruota net 20 metų. Nikolas ir Danny imasi aiškintis kas slepiasi už šio sąmokslo.
Edgaro Wrighto žanro mišrainė džiugina pagarbą geriausiems 90-ųjų veiksmo filmams, tačiau iki pat antrosios pusės nepavirsta į pilną veiksmo epą. Iki tol tai daugiausia komiška žmogžudysčių paslaptis, kuri, kaip ir miestelis, puikiai slepia savo laukinę pusę.
6. Gone Girl (Dingusi, 2014)
Kol neištikimybė ir piniginės problemos pradeda lėtai, bet užtikrintai trupinti šį idilišką fasadą. Vieną rytą, be jokių pėdsakų, dingsta Eimi. Nikas tuo tarpu tampa pagrindiniu įtariamuoju. Žiniasklaidos pradedamas vaizduoti kaip žmona nesirūpinantis vyras, Nikas desperatiškai bando pataisyti savo įvaizdį ir įtikinti aplinkinius, jog iš tiesų yra niekuo dėtas. Deividas Finčeris be jokios abejonės yra vienas geriausių „tamsių“ filmų kūrėjų po šiai dienai. Tai įrodė ir su pribloškiančiu „Septyni“, ir su kultiniu „Kovos klubu“, ir tik dar sykį patvirtino su „Dingusi“. Tai ne tik kriminalinė drama. Ją visą gaubia paslapties, misterijos šydas. Ko jau ko, bet iš šio režisieriaus reikėjo tikėtis būtent to. Tiesa, režisierius nėra vienintelis teigiamas dalykas šiame filme. Belaukiant filmo, atrodė, kad savo pasirodymu visus nustelbti turėtų Benas Aflekas. Pastarasis netgi atidėjo kitus svarbius darbus į šoną – nukėlė savo, kaip režisieriaus, veiklą filme „Nakties įstatymai“ (Live by Night). Teisybės dėlei būtina paminėti, kad aktorius tikrai puikiai susidorojo su savo užduotimi ir lig šiol tai turbūt vienas geriausių ir brandžiausių jo vaidmenų. Bet visos gėlės ir nukeltos skrybėlės atitenka Rosamundai Paik. Iškreipta, sociopatiška, nepatikima – viską taip įtikinamai pavaizdavusi aktorė ne veltui buvo nominuota geriausiam moters vaidmeniui 2015-ųjų Oskarų ceremonijoje. Tiesiog puikus pasirodymas, kuriame aktorė sužibo pačiomis ryškiausiomis spalvomis. Aktorė Rosamunda Paik filmo mintį apibūdina, kaip dviejų žmonių bandymą apsimesti kitais, geresniais žmonėmis, savo svajonių vyro ir svajonių žmonos versijomis. Nei vienam iš jų tai nepavyksta, o vietoje to – jie pradeda naikinti vienas kitą. „Dingusi“ nejučiomis iš prikaustančio trilerio perauga į tamsią – nors į akį durk – socialinę satyrą. Iškreipti, groteskiški, toksiški – tokie šiuolaikiniai žmogaus santykiai yra pavaizduojami cinizmu persmelktame filme „Dingusi“.
Filme atskleidžiama, kad Amy gyva ir sveika, nuo pat pradžių planavusi savo žmogžudystę, kad išvengtų žlugusios santuokos. Filmas prasideda kaip žmogžudystės paslaptis, o po to tampa visaverčiu psichologiniu trileriu, kai žiūrovai sužino apie Amy veiksmų mastą.
5. Full Metal Jacket (Metalinis apvalkalas, 1987)
Filmą „Metalinis apvalkalas“ sudaro dvi dalys. Pirmoje jūros pėstininkų mokykloje naujokai patiria baisų muštrą, o antroje jie jau kariauja Vietnamo džiunglėse. Kartą naujokų būrys susiduria su klastingu snaiperiu. Kai jį pavyksta sunaikinti, pasirodo, jog tai buvo jauna mergina.
Originalus romano pavadinimas „Theale jeszcie mie wim po co mi to Short Timers“ (lietuviškai jį galima būtų išversti kaip „Laikini darbuotojai“) nurodo į JAV kariuomenėje naudotą terminą: taip buvo vadinami 12 mėnesių Vietname praleidę kareiviai. Bet, anot režisieriaus, su karine terminologija nesusipažinę žiūrovai galėtų pagalvoti, kad taip pavadintame filme bus pasakojama apie ne visą darbo dieną dirbančius darbuotojus, o ne apie kareivius. Vartydamas šaunamųjų ginklų katalogą, režisierius susidūrė su karine sąvoka full metal jacket (FMJ), reiškiančią apsaugą nuo kulkų (paprasčiau kalbant, neperšaunamą liemenę). Taip atsirado geriausiai filmo idėją atspindintis originalus filmo pavadinimas.
Filmo veiksmas prasideda jūros pėstininkų mokymo centre Pietų Karolinoje. Čia kareivinėse naujokus pasitinka nepraustaburnis seržantas Hartmanas (R. Lee Ermey). Šio vyriausiojo instruktoriaus pedagoginė metodika paprasta – kuo daugiau psichologinio smurto ir isteriškai rėkiamų komandų, kad per trumpą laiką „mamyčių sūneliai“ ir „niekingi sliekai“ taptų paklusniais žudymo robotais, į klausimą „kaip galima nužudyti moterį arba vaiką“ galintys nė nemirktelėję atsakyti: „Tai visai lengva, paprasčiausiai nereikia per ilgai taikytis“.
Kaip tik tada, kai atrodo, kad visas filmas vyks treniruočių stovykloje, nešvankus seržanto priekabiavimas vienam iš eilinių (Vincentas D’Onofrio) baigiasi siaubingu nuopuoliu. Scenoje vaizduojamas blogiausias psichinis kariškių poveikis prieš bet kuriam veikėjui žengiant koją į mūšio lauką ir persunkant tradiciškesnį karinį epinį pasakojimą apie antrąją filmo pusę.
4. Titanic (Titanikas, 1997)
Romantinė drama „Titanikas“ – nesenstanti meilės istorija. Filme, kuriame pagrindinius vaidmenis atlieka „Oskaro“ laureatai Leonardas DiCaprio ir Keitė Vinslet.
Kaip ir visi tikriausiai puikiai žinome, tai istorija apie meilę ir aistrą, kuriai nėra kliūčių. Filme praėjus 84 metams, maždaug šimtametė moteris, vardu Ruozė DeWitt Bukater, pasakoja savo anūkei Lizei Calvert, Brokui Lovetui, Levisui Bodine’ui, Bobiui Buelui ir Anatolijui Mikailavičiui laive „Keldysh“ savo gyvenimo įsimintiniausią istoriją, kuri prasideda 1912 m. balandžio 10 d.
Amerikietis Džekas Dousonas, per kortų žaidimą prieplaukoje laimėjęs kelionę laivu „Titanikas“, pamato aukštuomenės merginą Rouzę ir, žinoma, ją įsimyli.
Tačiau, sužinome, kad mergina vyksta į Filadelfiją tuoktis su turtingu sužadėtiniu snobu Kaledonu Hokliu. Rožė jaučiasi bejėgė, įstrigusi savo situacijoje, todėl nuėjusi į laivagalio denį ir galvoja apie savižudybę, o ten ją išgelbsti Džekas.
Nuo to momento Džeko ir Rouzės meilė pradeda liepsnoti. Jų meilė, lyg maištas, prieš pasaulį ir jo nustatytas dogmas, jie jau planuoja pabėgimą, kai tik laivas prisišvartuos, jie bus laisvi, drauge ir amžinai, iki kol laivas atsitrenkia į ledkalnį ir prasideda visų košmaras.
Neskęstantis laivas, ironija, pradeda skęsti, tada ir matome visas ne tik pagrindinių veikėjų, be tir kitų antraplanių žmonių emocijas ir mirtis. Filmas, kuris tikrai suvirpina širdis.
„Titanikas“ yra retas filmas, galintis įtikti beveik bet kokio žanro gerbėjams, nes jo pirmoji pusė yra žavingas Winslet ir DiCaprio romanas su žavia chemija, o antroji dalis yra didelio mąsto katastrofa, kurioje gausu įspūdingų vaizdų.
3. The Prestige (Prestižas, 2006)
Kai Christopherio Nolano filmas „Prestižas“ (2006) pasirodė mūsų ekranuose, mes jau buvome perskaitę jo pagrindą sudarantį Christopherio Priesto romaną. Ir knyga, ir filmas panardina mus į magijos pasaulį, kuris visada vilioja minias profanų, nenustojančių stebėtis, kaip iliuzionistai sugeba iš tuščio cilindro ištraukti gyvus triušius arba supjausto į dalis žavią asistentę, o ši pasibaigus triukui šypsosi sveikut sveikutėlė.
Nuo neatmenamų laikų panašus menas rėmėsi optiniu akių dūmimu ir, žinoma, rankų miklumu. Tačiau atsiradus elektrai magai gavo į rankas labai galingą kozirį. Štai kodėl istorijoje apie du draugus ir kartu konkurentus stebukladarius svarbią vietą užima mokslininkas Nikola Tesla, išradęs elektros energijos perdavimo metodą kintamos srovės impulsais. Negana to, jis vienas pirmųjų rimtai ėmėsi eksperimentuoti dirbtinio proto sukūrimo baruose ir svajojo surasti galimybę fotografuoti žmonių mintis. Vieni jį laikė genijum, kiti – paprasčiausiu šarlatanu. Bet Nikolos Teslos asmenybė ligi šiol neduoda ramybės kūrėjams. Jam skirta ne viena knyga, keli filmai ir net viena amerikietiška opera. O „Prestiže“ šį ekscentrišką originalą vaidina dainininkas Davidas Bowie. Vien to pakanka, kad filmą pažiūrėti labai norėtųsi.
Tačiau pagrindinis autorių dėmesys atitenka dviem XX a. pradžios magams, Londone surenkantiems minias žiūrovų. Kadaise jie buvo geri draugai, bet negailestingi konkurencijos dėsniai negalėjo nepaversti jų nesutaikomais priešais. Rafinuotų manierų Robertas Andžeris (Hugh Jackman) yra tobulas šoumenas, o kur kas grubesnis Alfredas Bordenas (Christianas Bale‘as) lenkia kolegą genialiais sumanymais, bet jis visai nemoka patraukliai pristatyti savo triukų.
Akivaizdu, kad dvi tokios ambicingos asmenybės taikiai po vienu cirko kupolu išsitekti negali. Nuolatinis noras įrodyti konkurentui savo pranašumą tampa tikra manija. Vadinasi, tragiška atomazga neišvengiama. Kokie jau čia fokusai…
Pradžioje Robertas ir Alfredas dirbo drauge ir virtuoziškai mulkino patiklią publiką, bet kartą atliekant sudėtingą triuką žuvo asistentė (Roberto žmona), draugai tapo priešininkais, kurie daugiausia laiko ir energijos skiria išradingiems veiksmams, galintiems pakenkti konkurento reputacijai. Abu vienija tas pats tikslas ir tas pats gyvenimo šūkis: „Jis pavogė mano gyvenimą, o aš pavogsiu jo triuką“. (G.J.)
Nors iš pradžių tai atrodo patrauklus laikotarpio trileris, Nikola Tesla (kurį vaidina David Bowie) atėjimas rodo kritinį filmo pokytį. Netrukus į jį įtraukta fantazijos, paslapties ir mokslinės fantastikos elementų, kurie paverčia jį žanrą verčiančiu (ir protą sukrečiančiu) filmu su sprogstančia pabaiga.
2. Psycho (Psichopatas, 1960)
Alfredo Hitchcocko ir jo filmuose pasirodančių aktorių santykius pripasakota begalė anekdotų. Kai kuriuos į apyvartą mielai leisdavo pats režisierius, vadinęs kino aktorius „naminiais galvijais“ arba sakęs, kad tūkstančiai laukinių sparnuočių „Paukščiuose“ jam suteikė mažiau problemų, negu vienos Holivudo žvaigždės kaprizai. Aktoriai ne visuomet buvo jo filmuose svarbiausi herojai. Kartą paklaustas, kokie aktoriai jo filmuose davė maksimalų efektą, režisierius (užuot puolęs vardinti su juo dirbusias Holivudo garsenybes) įvardijo… pieno stiklinę, kurioje pagal situacijos logiką galėjo būti nuodai („Įtarimas“), rūsyje gulinčius šampano butelius, kuriuose naciai neva laikė atominei bombai reikalingą uraną („Bloga reputacija“), suglamžytą popierėlį, nuo kurio turinio priklausė nekalto žmogaus gyvybė („Jaunas ir nekaltas“) ir aktorių Cary Grantą nežinia kodėl kukurūzų lauke persekiojantį trąšas barstantį lėktuvėlį („Į šiaurę per šiaurės vakarus“).
Įdomu, kad jau dirbdamas Amerikoje A. Hitchcockas filmavo garsiausias Holivudo gražuoles ir simpatiškiausius aktorius. Nesunku pastebėti, kad pastarieji dažnai vaidino charakteringus piktadarius, sadistus bei žudikus. Taip režisierius griovė seną Holivudo kanoną, kuris teigė, kad simpatiškos išvaizdos aktoriai privalo vaidinti tik teigiamus personažus. A. Hitchcockas elgėsi priešingai, tarsi norėdamas perspėti, kad nespręstume apie žmogų iš jo išvaizdos, juk dažnai už patrauklaus fasado gali slypėti visai ne tobulas vidus.
Netrukus po nerimą keliančių pokalbių su motelio savininku Normanu Beitsu (Antonis Perkinsas), Marion nueina į savo kambarį gaivaus dušo, tačiau ją nužudo, atrodo, pagyvenusi moteris. Net ir šiandienos nuobodžioje kino žiūrovų atmosferoje scena vis tiek sugeba nustebinti, todėl žiūrovai gali prisitaikyti, o likusi filmo dalis nuo kriminalinio trilerio pereina prie serijinio žudiko paslapties.
1. Parasite (Parazitas, 2019)
„Parazitą“ jo režisierius Bong Joon-ho apibudino kaip „komediją be klounų ir tragediją be piktadarių“. Kaip ir jo kolega Hirokazu Koreeda, Bong Joon-ho žvelgia į savo filmo herojus su neslepiama simpatija ir neskuba jų teisti, nors abejuose filmuose dėmesio centre atsidūrusios šeimos elgiasi aiškiai nusižengdamos įstatymams. Tokijo lūšnynuose gyvenanti „Vagiliautojų“ šeima maisto ir būtinų daiktų prasimano juos tiesiog pavogdama parduotuvėse. Maisto produktų vagystė jiems – ne tik vienintelis prasimaitinimo šaltinis, bet ir savotiškas smagus ritualas. Šią savo veiklą šeima net nelaiko nusikaltimu ir mėgsta sakyti: „Kol daiktai guli ant parduotuvės lentynos, jie niekam nepriklauso“. Vadinasi, ir jų pasisavinimas nėra vagystė.
„Parazito“ herojus nusikalsti verčia ta pati socialinė bėda – skurdas, kuris, kaip matome „Vagiliautojuose“, labai stimuliuoja išradingumą. Išradingi yra ir Kitcheko šeimos nariai. Jie su šiuolaikine socialine atskirtimi kovoja labai originaliu būdu – susiranda pasiturinčią šeimą ir pamažu užgrobia jų namus. Anekdotiška situacija palengva išsirutuliuoja į gražią metaforą, kur „parazitų“ etiketės nusipelno visi – ir tie, kurie ne visai dorais būdais susikrauna kapitalą ir jo dėka susikuria savo prabangų gerbūvį, ir tie, kurie svetimomis gėrybėmis įžūliai bei savanaudiškai pasinaudoja.
Gimęs nepasiturinčioje šeimoje Bong Joon-ho „Parazito“ scenarijų rašė, prisiminęs jaunystėje įgytą patirtį. Būdamas studentas jis prie stipendijos prisidurdavo dirbdamas repetitoriumi. Kartą ši veikla jaunuolį atvedė į prabangius namus su sauna ir baseinu. „Parazito“ siužetas taip pat prasideda jauno repetitoriaus vizitu į turtuolių Pakų namus. Atvykėlio tikslas – išmokyti šeimininkų dukrą anglų kalbos. Bet netrukus Pakų namuose vienas po kito atsiranda ir kiti naujojo „įnamio“ šeimos nariai. Tada ir prasideda tai, ką režisierius apibudino kaip vis dažnėjančius atvejus, kai viena žmonių grupė tampa psichologiškai priklausoma nuo kitos: „Negalima pasakyti, kad parazitais filmo herojai tapo iš pat pradžių. Jie yra mūsų kaimynai, draugai ir kolegos, atsidūrę ant bedugnės krašto. Gyvendami tokiame pasaulyje, kaip mūsų, kas galėtų pasmerkti už išlikimą kovojančią šeimą ir pavadinti tokius žmones parazitais?“ (Gediminas Jankauskas)
Režisieriaus Bong Joon-ho „Parazitas“ yra „Oskarą“ pelniusi satyra, kurioje pateikiami sudėtingi komentarai apie klasę ir turtą vien tik pagrindinėje sąrangoje. Tačiau tikroji alegorija atsiskleidžia tik maždaug įpusėjus, kai namuose aptinkamas slaptas kambarys, kuris ištraukia kilimėlį iš po centrinių schemų kūrėjų (ir publikos) kojų. Tamsiai komiški ir tragiški įvykiai, kurie iškyla iš to momento, yra tai, kas pakelia filmą į šiuolaikinio šedevro statusą.
