Filmų įvairovė visais laikais buvo didelė. Ir tai labai gerai. Juk vieniems labiau patinka pramoginis kinas, leidžiantis atsipalaiduoti po dienos darbų arba pamiršti patirtas negatyvias emocijas. Kiti, atvirkščiai, nelaiko kino vien lengvabūdišku poilsiu, bet trokšta seanso metu gauti gilių emocijų ar prasmingų minčių užtaisą.
Priklausau antrai žiūrovų kategorijai, nors nepeikiu ir geros kokybės komercinio kino. Kaip sakė klasikai. „nėra blogų žanrų, išskyrus nuobodžius kūrinius“. Oscaras Wilde‘as, kilus negatyviai reakcijai į jo romaną „Doriano Grėjaus portretas“, nuo kaltinimo jo kūrinio amoralumu apsigynė sakydamas: „Nėra amoralių arba moralių romanų, būna tik gerai arba blogai parašytos knygos“.
Parinkome dešimt „gerai parašytų“ kino kūrinių. Jie labai skirtingi, bet visus vienija dramos žanras. O jis kine vienas seniausių ir paklausiausių. Nes kas gi gali būti įdomiau už gyvenimiškas dramas, kurias ekrane patiria kiti, bet kiekvienas mūsų savyje gali atrasti nemažą dalį to, kas, anot Nyčės, „žmogiška, labai žmogiška“. (G.J.)
10. „MANČESTERIS PRIE JŪROS“ (Manchester by the Sea, 2016 m.)
Kas galėtų pasakyti, kodėl iš dviejų talentingų brolių Jo Didenybė Likimas savo favoritu pasirenka vieną, o kitas, nors yra ne mažiau talentingas, kaip sako kinematografininkai, lieka „antrajame plane“.
Visi žinome danų kino aktorių Madsą Mikkelseną, tapusį tikra tarptautine kino žvaigžde, o jo metais vyresnis brolis Larsas Mikkelsenas (manding ne mažiau charizmatiškas ir talentingas) jau ketvirtį amžiaus filmuojasi vietinėje TV produkcijoje.
Yra ir kitokių pavyzdžių, kai artimiausi giminaičiai puikiai konkuruoja tarpusavyje. Iš amerikiečių lengviausia paminėti brolius Affleckus. Gražuoliukas Benas seniai iškopė į Holivudo žvaigždžių olimpą ir mėgaujasi bulvarinės spaudos dėmesiu bei dideliais honorarais. O jo trimis metais jaunesnis brolis Casey Affleckas turi rimtuolio reputaciją ir retai atsiduria spaudos dėmesio centre. Neseniai taip atsitiko, bet čia kaip tik tas atvejis, kai apie viešumą niekas nesvajoja. Atvirkščiai…
Casey Affleckas jau suvaidino per keturiasdešimt vaidmenų kino ir TV filmuose, o du net pats režisavo: 2010 – paradokumentinį „Aš vis dar čia“ (I’m Still Here, su Joaquinu Phoenix‘u) ir įtempto siužeto trilerį „Mano gyvenimo šviesa“ (Light of My Life, 2019 m.).
O už vaidmenį režisieriaus Kennetho Lonergano jaudinančioje dramoje „Mančesteris prie jūros“ Casey Affleckas buvo apdovanotas Auksiniu gaubliu bei Oskaru.
Filmo veiksmas rutuliuojasi ne angliškame Mančesteryje, bet to paties pavadinimo Naujosios Anglijos miestelyje, kuriame augęs Ly Čandleris kažkada buvo kupinas optimistiškų vilčių. Tačiau siaubinga tragedija jo gyvenimą apvertė aukštyn kojomis. Išsiskyręs su žmona Rende jis išvyko gyventi kitur. O po keliolikos metų jis priverstas sugrįžti į gimtuosius namus: infarkto pakirstas jo vyresnis brolis testamente išreiškė norą, kad Ly taptų jo šešiolikmečio sūnaus globėju.
Kažkada Ly puikiai sutarė ir su broliu, ir su savo sūnėnu, tačiau prabėgę metai juos atitolino, ir dabar šešiolikmetis Patrikas netrykšta džiaugsmu dėl savo tėvo valios. Sugrįžimas į Mančesterį bus skaudus ir pačiam Ly, bet kito pasirinkimo jis neturi.
„Mančesterį prie jūros“ galima priskirti tiems filmams, kurie kartais vadinami tyliais šedevrais. Juose maža veiksmo, ritmas lėtas ir visai nėra jokių specialiųjų efektų. Tik neskubus pasakojimas, leidžiantis žiūrovams pasinerti į panašias būsenas, kurias išgyvena filmo herojai. Emocinį išgyvenimą sustiprina subtili aktorių vaidyba ir nuostabūs klasikinės muzikos kontrapunktai (ypač Albinonio „Adagio“ ir Haendelio „Mesijas“).
O tai šiais laikais ne dažnai pasitaikanti privilegija. (G.J.)
9. „GOLGOTA“ (2014)
„Golgota“ – filmas, kurio pavadinime užšifruota pagrindinė šios kino juostos mintis arba kitaip tariant sąsaja su tam tikru laikotarpiu ir jame vykusiais įvykiais. Golgota arba Kalvarijos kalnas – tai kalva netoli Jeruzalės, ant kurios buvo vykdomos mirties bausmės ir, kaip manoma, buvo nukryžiuotas Jėzus Kristus. Golgota – kančių, kankinimo vieta.
Nuo pat pradžios iki pat filmo pabaigos žiūrovas priverstas intensyviai mąstyti ir analizuoti ne tik filme vykstančius įvykius, bet ir įvykius realiame gyvenime. Ši kino juosta labai tiksliai atspindi šiandieninės visuomenės skaudulius ir ydas, kurių dauguma vengia ir nenori analizuoti. Filmas „Golgota“ parodo nepaprastai daug jausmų – kasdieninio skausmo, tikėjimo, nevilties praradimo veidus, atgailą, apmaudą, bei pyktį. Pagrindinis herojus, kuriam ir tenka išgyventi šį jausmų mišinį yra gerietis kunigas. Jis tarsi avelė apsupta vilkų gaujos ir besikaunanti dėl išlikimo. Kunigo vaidmens atvaizdavimas yra be galo stiprus ir kažin, ar yra sukurtų labiau vykusių filmų, kuriuose taip tobulai būtų perteiktas kunigo paveikslas. Kaip dar vieną iš stipriųjų šio filmo pusių galima būtų išskirti idealiai pateiktus Sligo apylinkės vaizdus. Jie tobulai reprezentuoja Airijos grožį, kuris ne vienam palieka neišdildomą įspūdį ir suteikia peno akims.
Tačiau, šiame filme visgi svarbiausia yra siužetas, o tiksliau istorija apie kunigą, kuriam tenka gyventi apsuptam melo, pykčio, paniekos bei žiaurumo. Nežinau, kas dar tobuliau ir įtikinamiau atrodytų vaidindamas gerietį kunigą nei Brendan Gleeson. Tėvas Džeimsas, taip jis pristatomas filme, kunigu tapo ganėtinai vėlai. Iki tol jis turėjo žmoną, su kuria susilaukė dukters, ir tik žmonai mirus jis pajuto Dievo pašaukimą ir tapo kunigu. Praėjusiame savo gyvenimo etape jis nebuvo šventasis. Jis turėjo rimtų problemų su alkoholiu, kurios persekioja netgi jam tapus kunigu. Didesnė įtampą kunigą verčia griebtis taurelės. Tad, kaip matome, jo kelias gana duobėtas ir sunkus. Tačiau kunigas vaizduojamas, kaip itin įžvalgus, jis geriau pažįsta jį supančius žmones nei jie patys save. Didžioji dalis veikėjų abejingi, ciniški bei niekingi žmonės, slepiantys save po mandagumo kaukėmis, kurias kunigas permato kiaurai ir dėl to kenčia.
Viena svarbiausių ir labiausiai įtemptų filmo scenų yra toji, kai pas kunigą atlikti išpažinties ateina vyras, kuris pasipasakoja apie tai, kaip jį vaikystėje išprievartavo vienas iš dvasininkų. Šis vyras pasako kunigui, kad jis bus nužudytas ateinantį sekmadienį. Jis tai suvokia tarsi atsiskaitymą su tuo kunigu, kuris jį išprievartavo, nes dėl to, kad jam reikėjo kentėti reikia atsakyti dvasininkui ir nesvarbu, kuriam, o gal dar geriau tam, kuris yra geras. Šis paradoksas žiūrovą palieką visiškai nesupratusį, kodėl už tai turi atsakyti geras kunigas.
Likusioje filmo dalyje mes matome kasdienį kunigo gyvenimą po tos išpažinties. Matome kunigą gyvenantį baimėje, bet tvirtai besilaikantį kunigo nuostatų, bandantį surasti geriausią sprendimą tokioje situacijoje. Nors matome, kad jam nėra lengva, jis kreipiasi į vyskupą, prašo jo patarimo. Pats suvokia, kad protingiausia būtų įskųsti atlikusį išpažintį vyrą policijai, bet tada jam iškyla klausimas, ar Jėzus Kristus elgtųsi taip.’ (K.M.)
8. „KĄ ŽINOJO MEISĖ?“ (What Maisie Knew, 2012 m.)Visi, kurie ekranizavo Henry Jameso kūrybą, susidurdavo su tuo pačiu paradoksu: skaitant šio amerikiečių rašytojo tekstus jauti kur kas daugiau, negu ekrane matydamas vaizdais iliustruotą istoriją. Nors H. Jameso ekranizacijų kine ir televizijoje galime suskaičiuoti per šimtą penkiasdešimt, iš tikrųjų pavykusių filmų yra vos keli.
Jei būtų kitaip, vargu ar pasaulio kino režisieriai vis kartotų bandymus pasigalynėti su specifiniais rašytojo tekstais, kad galėtų pasiekti geresnio rezultato.
Dažniausiai ekranizuota H. Jameso novelė „Sraigto posūkis“ (apie trisdešimt kartų). Romanas „Ką žinojo Meisė“ negali pasigirti panašiu kinematografininkų dėmesiu, bet ir ji buvo ekranizuota kelis kartus. Nes pasakoja iš tikrųjų visais laikais aktualią istoriją apie vaikus, kurie labiausiai kenčia dėl tėvų skyrybų, nors pernelyg įsigilinę į tarpusavio konfliktą tėvai paprastai nepajėgia pakilti virš savo egoistinių ambicijų ir negali pažvelgti į šią situaciją savo vaikų akimis.
Prancūzai 1995 m. pagal šį romaną (parašytą, beje 1897-aisiais metais) kurdami filmą (rež. Édouardas Molinaro) perkėlė veiksmą iš XIX a. Amerikos į XX a. trečiojo dešimtmečio Paryžių. Naujausios versijos režisieriai Scottas McGehee ir Davidas Siegelas renkasi šiuolaikinį Manhataną, kuriame skiriasi senstanti roko dainininkė Siuzana (akt. Julianne Moore) ir jos vyrelis Bilas (akt. Steve‘as Cooganas), prekiaujantis meno kūriniais.
Septynerių metų jų dukra Meisė (akt. Onata Aprile) auga amžinai klausydamasi tėvų barnių ir dažnai tampa Siuzanos ir Bilo manipuliacijų įrankiu. Siuzana pavyduliauja visiems, kurie tik atkreipia dėmesį į mergaitę ir bando su ja pabendrauti, tačiau pati dukrai negali duoti nieko išskyrus pyktį ir pagiežą. O Bilas pasamdo Meisei auklę Margo (akt. Joanna Vanderham), tačiau jai dėmesio skiria kur kas daugiau negu dukrai.
Kurį laiką ima atrodyti, kad su nelaiminga mergaite bendrą kalbą suradęs barmenas Linkolnas (akt. Alexandras Skarsgårdas) gali tapti tuo katalizatoriumi, kuris padės sušvelninti vaikiškų nevisavertiškumo kompleksų naštą, tačiau augantis nerimas žada visai ne melodramatišką atomazgą.
Paprastai panašūs siužetai kine interpretuojami taip, kad istorija pasakojama iš suaugusiųjų perspektyvos. Režisieriai Scottas McGehee ir Davidas Siegelas su scenaristėmis Nancy Doyne bei Carroll Cartwright eina kitu keliu (nors kai ką Henry Jameso romane pastebimai pakoregavo, o finalą visai pakeitė). Čia svarbiausios situacijos rodomos Meisės akimis: ji beveik visada yra dėmesio centre, o kino kamera iš įprastinio suaugusiųjų „akių lygio“ nuleista gerokai žemiau.
Aktorių kolektyvas puikus. Britų aktorius Steve‘as Cooganas seniai įrodė, kad jam nėra neįmanomų dalykų. Aktorę Julianne Moore, kaip visada, ne tik įdomu stebėti, bet šį kartą ir klausyti jos atliekamų dainų (jas sukūrė grupė „The Kills“). Alexandras Skarsgårdas dar sykį patvirtina, kad yra idealus subtilių bei kilnių personažų įkūnytojas. Tačiau didžiausias filmo staigmena yra mažoji Onata Aprile: jos organika yra tokia natūrali, kad norisi tikėti, jog jos neabejotinai laukia graži aktorinė ateitis. (G.J.)
7. „DEIVIDO GEILO PASLAPTIS“ (The Life of David Gale, 2003 m.)
Tai, deja, paskutinis pernai mirusio garsaus britų režisieriaus Alano Parkerio (1944–2020) filmas. Nors „Deivido Geilo paslaptį“ (taip šį filmą pavadino oficialų mūsų platintojai, šiek tiek pakoregavę originalų pavadinimą „Deivido Geilo gyvenimas“) režisierius sukūrė dar 2003-aisiais metais, po jo premjeros iš kino pasitraukė. Savo apsisprendimą jis komentavo taip: „Režisieriai sendami netobulėja. Jie ima kartotis. Tai priežastis, dėl kurios aš nusprendžiau daugiau nebefilmuoti.“
Ne kartą filmuose aistringai pasisakęs svarbiomis visai žmonijai temomis (rasizmo – „Liepsnojančioje Misisipėje“, žmonių likimus luošinančio smurto kalėjimuose – „Vidurnakčio eksprese“, skurdo ir socialinės atskirties – „Andželos pelenuose“) režisierius Alanas Parkeris paskutiniame savo kūrinyje bando tarti savo argumentą ginčuose apie mirties bausmę.
Aktyvus mirties bausmės panaikinimo šalininkas buvo ir visų gerbiamas Teksaso universiteto filosofijos profesorius Deividas Geilas (jį kaip visada ryškiai, nors be jokių išorinių efektų suvaidino Kevinas Spacey), bet aplinkybės atvedė jį į mirtininkų kamerą. Profesorius nuteistas už savo kolegės išžaginimą ir nužudymą. O likus trims dienoms iki egzekucijos pasmerktasis sutinka pasikalbėti su žurnaliste Elizabet Blum (Kate Winslet). Ar ši išpažintis atskleis apmaudžią aklos Temidės klaidą ar mūsų laukia dar viena kelionė į tamsiausius žmogiškosios psichologijos užkaborius?
Filmo scenarijų parašęs Charles Randolphas taip pat buvo praktikuojantis filosofijos profesorius. Tikriausiai, todėl į Kevino Spacey herojaus lūpas jis įdėjo citatas iš filosofijos vadovėlių. Pavyzdžiui: „Žmogaus fantazijos turi būti nerealizuojamos, nes tuo metu, kai jos išsipildo, jums jos jau būna nebeaktualios“. Arba: „Mes būname laimingi tik tada, kai svajojame apie būsimą laimę“.
Šia ir panašia išmintimi (taip pat Sokrato ir Aristotelio citatomis) profesorius Deividas Geilas dalijasi su savo studentais auditorijose. Kartais jis vaikščioja į demonstracijas, kad galėtų prisidėti prie protestuotojų, o retsykiais (ypač kai žmona būna kur nors ilgam išvykusi) lankosi vakarėliuose. Po vieno tokio pasilinksminimo profesorius išprovokuojamas intymiems santykiams ir apkaltinamas seksualine prievarta.
Nors Geilas dėl šio incidento buvo išteisintas, tačiau karjerą tai sužlugdė. Bet dar didesnis išmėginimas profesoriaus laukia artimoje ateityje.
Pikantiškumo filmui suteikia tas faktas, kad veiksmas vyksta Teksaso valstijoje, kurioje įvykdoma daugiausia mirties bausmių ir kurios gubernatorius ilgai buvo JAV prezidentas George`as W. Bushas jaunesnysis. (G.J.)
6. „ALKIS“ (Hunger, 2008 m.)
Klasikinio JAV kino gerbėjai dar prisimena populiarų amerikiečių kino aktorių Steve‘ą McQueeną, vaidinusi „kietus“ vyrukus, vesternų herojus („Šaunusis septynetas“), kariškius („Didysis pabėgimas“) ar charizmatiškus avantiūristus („Drugelis“). Tačiau jis mirė 1980-aisiais, nugyvenęs vos 50 metų ir suvaidinęs keturiasdešimtyje filmų.
O mes dabar geriau žinome visai kitą Steve‘ą McQueeną – juodaodį kino režisierių, gimusį 1969-aisiais Londone emigrantų iš Grenados šeimoje. Jis sukūrė tik tris pilnametražius vaidybinius filmus, bet visi jie susilaukė tarptautinio pripažinimo ir apdovanojimų svarbiausiuose kino festivaliuose („Alkis“ Kanuose, „Gėda“ – Venecijoje), o „12 vergovės metų“ gavo tris Oskarus.
Visuose trijuose filmuose pagrindinius vaidmenis suvaidino režisieriaus „talismanu“ tapęs Michaelas Fassbenderis.
Pirmą kartą Steve‘as McQueenas ir Michaelas Fassbenderis susitiko kuriant „Alkį“ (2008 m.). Režisierius už šį filmą buvo apdovanotas premija BAFTA „perspektyviausio debiutanto“ kategorijoje.
Alkis“ yra ne tik vienas geriausių filmų kalėjimo tematika (jo herojus Airių revoliucinės armijos IRA kovotojas Bobby Sandsas mirė kalėjime po 66 savanoriško badavimo dienų), bet ir šiurpą kelianti mirties proceso studija.
Dramatiškus įvykius atkūręs režisierius sugeneravo labai įdomią politinės kovos metaforą: „Kūnas – tai tavo paskutinis nevilties veiksmas ir galutinė protesto priemonė“, – taip „Alkio“ idėjas tąsyk komentavo S. McQueenas.
Bobby Sandsas, tapęs aktyviu IRA kovotoju, 1977-aisiais buvo nuteistas kalėti 14 metų už revolverio laikymą. Balistinės ekspertizės parodė, kad iš šio ginklo buvo šauta į policininkus. Už grotų pasodintas vyras paskelbė bado streiką ir savo kankintojams parodė, kaip kūno mirtis gali reikšti triumfuojančios dvasios pergalę.
Paskelbęs bado streiką Sandsas siekė penkių tikslų. Keturi jų buvo skirti kalėjimo vidaus taisyklių pakeitimams – kad kaliniai galėtų nedirbti, nenešioti žmogaus orumą žeminančių kalinio drabužių, gautų iš laisvės siuntinius ir patys organizuotų savo laisvalaikį. Buvo ir dar vienas – politinis – reikalavimas: pripažinti visus įkalintus airių kovotojus ne kriminaliniais nusikaltėliais, bet politiniais kaliniais.
Bobbio Sandso pasiryžimas eiti ligi galo buvo išgirstas: dar būdamas kalėjime jis buvo išrinktas į Didžiosios Britanijos parlamentą (tokią valią išreiškė nedidelių miestelių – Fermanado ir Pietų Tairono – rinkėjai).
Beje, tuoj po šio akibrokšto parlamentarai skubiai priėmė įstatymą, draudžiantį kalėjime esantiems piliečiams būti renkamais į Jungtinės Karalystės parlamentą. (G.J.)
5. „Dvi dienos, viena naktis“ (Two Days, One Night, 2014)
Belgų režisierių Jean‘o ir Luc‘o Dardenn‘ų 2014-ųjų filmas „Dvi dienos, viena naktis“ tyli drama apie kiekvieno iš mūsų gerovę ir jos trapumą. Ką rinktumeisi – pagalbos ranką savo kolegai ar €1000 metinį priedą prie atlyginimo? Marion Cotillard brolių Dardennų filme demonstruoja tokį stiprų pasirodymą, jog jis tiesog sukrečia.
Sandra (akt. Marion Cotillard) – neseniai iš depresijos gniaužtų išsivadavusi moteris. Grįžusi iš ligoninės ji sužino, kad nebeturi darbo – darbovietėje surengto balsavimo metu jos kolegos turėjo pasirinkti – €1000 priedas ar Sandros sugrįžimas į darbą. Moteris kartu su ją palaikančia kolege įkalba įmonės direktorių surengti dar vieną – šį kartą slaptą – balsavimą. Taip Sandrai atsiranda viltis susigrąžinti darbo vietą, buvusias pajamas, vėl įsikibti į gyvenimą. Tačiau ji, su savo vyro Manu (akt. Fabrizio Rongione) pagalba, turi tik vieną savaitgalį – dvi dienas, vieną naktį – pasikalbėti su kiekvienu kolega asmeniškai ir pabandyti įtikinti juos atsisakyti pinigų, kad ji galėtų grįžti į darbą.
Sandra pradeda vizitų maratoną – jos tikslas yra aplankyti ir pasistengti pakeisti sprendimą devyniems iš 16 kolegų; taip ji turėtų balsų daugumą. Kiekvienas kolega, pas kurį apsilanko moteris, gyvena savitame pasaulyje, turi savo problemas, rūpesčius ir džiaugsmus. Sandra nebando priversti jos gailėtis, ji tik paaiškina situaciją ir viliasi, kad kolegos pažiūrės jos akimis. Ji priverčia kiekvieną šeimą priimti skausmingą sprendimą, už kiekvienų uždarytų durų ji palieka skausmingą dramą.
Kiekvienas apsilankymas pareikalauja iš Sandros labai daug – ašaros visuomet čia pat, ji turi sukaupti visas jėgas, kad nepalūžtų. Moteris balansuoja ant nevilties ribos, rodos, vienas netinkamas žodis ir ji vėl nugrims į tuštumą. Kartais net mylimų žmonių palaikymo yra per maža užpildyti viduje tūnančiam vienatvės jausmui. Ji geria vaistus, rodos, net per daug, tačiau po truputį nugali save ir viskas pradeda keistis į gerąją pusę.
Meistriška Marion Cotillard vaidyba leidžia patikėti viskuo, ką matome ekrane ir prikausto žiūrovo dėmesį daugiau nei pusantros valandos.
Žiūrovui parodoma kiekviena Sandros judesių dalis, jos laikysena ir gestai, kuriuos aktorė pripildo reikšmėmis. Filmo pabaigoje, Cotillard dėka, žiūrovas beveik intymiai pažįsta šią veikėją. (L.A.)
4. Tyrannosaur (2011)
Tai niūri, lėta, sukrečianti drama. Norėsis nusukti akis, purtyti galvą ir sakyti ne, tačiau akys liks prikaustytos prie ekrano. Filmas skirtas snobo kino gerbėjams – čia nerasime juoda ir balta, čia kiekvienai pasekmei yra priežastis.
Joseph (Peter Mullan) yra Anglijos darbininkų klasės atstovas, našlys, laisvalaikį praleidžiantis pub‘uose ir turintis begalę pykčio ir agresijos. Jį nuolat erzina lojantys šunys ar besijuokiantys paaugliai – jis ne tik nepraleidžia to pro ausis, bet ir nesibodi gerokai vožtelėti kėlusiems triukšmą. Joseph yra prislėgtas, kamuojamas prisiminimų ir liūdesio, bandantis nuo to apsiginti agresija. Jis vis dažniau išsigąsta savęs, bando bėgti ir slėptis nuo į sprandą alsuojančios praeities. Kartą jis pasislepia iš tiesų – Krikščionių labdaros parduotuvėlėje, kur susipažįsta su Hannah (Olivia Colman), parduotuvės darbuotoja. Ji pasirodo Joseph‘o gyvenime tarsi angelas – jaukus, šviesus, kviečiantis maldai. Iš pradžių vyras mano, kad ji nė velnio nesupranta apie gyvenimą gyvendama ramiai, religingai, šeimyniškai. Jis dar nežino, kad neilgai trukus viskas apsivers aukštyn kojomis…
Netrukus paaiškėja, kad Olivia taip pat nešasi savo kryžių – kenčia nuo ją terorizuojančio vyro, kuris prieš moterį smurtauja tiek morališkai, tiek fiziškai. Jie nebeturi nieko bendro, ji jo nebemyli, tačiau baimė vis dar laiko Olivią po vienu stogu su smurtautoju. Palaipsniui viskas šeimyniniame gyvenime eina tik blogyn, tačiau tuo pat metu moteris tampa vis artimesnė Joseph‘ui. Viskas pradeda keistis abiejų gyvenimuose.
Britų drama išsiskiria neįtikėtinu realumu. Čia nuolat drėgna, pro debesis tik retkarčiais prasiskverbia saulės spindulys, o gatvėse vietoje policijos „patruliuoja“ agresyvūs jaunuoliai su koviniais šunimis. Čia nepamatysime išpuoselėtų pievelių ar naujausio interjero, čia tik apdriskę namai, atstumianti kaimynystė ir įkaušę vyrai baruose. Filme daugiau pasakoma vaizdu, ne žodžiais – aktorių vaidyba yra verta aukščiausių balų. Neįtikėtinai realiai perteikti charakteriai, kuriais nesuabejoji nė sekundei ir pasibaigus filmui galvoji, kaip jiems sekasi toliau. (L.A.)
3. „Meilutė“ (Precious, 2009)
Sprangi, skausminga ir šokiruojanti „Meilutės“ istorija vienu metu gali įkvėpti ir atimti bet kokią viltį. Negailestingas ir nuožmus likimas siunčia pagrindinei filmo herojai vieną išbandymą, po kito, o galvoja kirba klausimas ar jai pavyks nepalūžti? Ar pavyks iš šio nedėkingo gyvenimo išspausti ką nors gero? Šiaip jau ne itin girdėtas režisierius Lee Daniels pasiryžta režisuoti sukrečiančią dramą „Meilutė“ ir jam tas puikiai pavyksta. Lee Deniels jau buvo prisilietęs prie tokių skaudžių dramų kaip „Monstrų puota“ ar „Miškininkas“. Tiesa šiuose filmuose jis atliko prodiuserio funkcijas, tačiau akivaizdu, kad tai Lee Daniels tai buvo naudinga patirtis, kurią jis puikiai pritaikė kurdamas „Meilutę“.
Juostos autorius piešia liūdną ir nedėkingą pasaulį. Pasaulį, kuriame nesinori gyventi, o kartais netgi sunku į jį žiūrėti net iš šalies. Neplanuoti, nepageidaujami nėštumai, asocialus gyvenimas, abejingi aplinkiniai. Jokių gražių spalvų ar prošvaisčių. Vienok, režisierius galutinai vilčių nesugriauna, o tik ragina mažiau kaltinti gyvenimą dėl neteisybės, vietoj to jis siūlo kabintis į tą nedėkingą gyvenimiūkštį ir nepasiduoti.
Pagrindinė filmo herojė yra Klarisa Džouns, bet viso filmo metu, paralelės labui, ji vadinama Meilute. Buldogo veido, vidutinio sudėjimo sumo imtynininko gabaritų juodaodė mergina nei iš tolo neprimena nieko mielo. Vienok, už tokios atstumiančios ir kiek gąsdinančios išvaizdos slepiasi dar labiau apverktinas vidus. Likimo vėtyta ir mėtyta Meilutė sulaukusi vos šešiolikos metų laukiasi antro vaiko. Nuo savo tėvo…
Meilutės likimas tai – jos tėvai. Tėvas, kuris nesibodėjo seksualiai išnaudoti dukrą vos pastarajai sukako treji ir motina, kuri kaltina savo iškankinta ir išniekinta dukrą, kad ši nuviliojo tėvą. Visą šį demonų paradą vainikuoja nepriteklius, trenksmai ir vaidai, o išgyventi padeda tik įsivaizduojamos kelionės į geresnį pasaulį.
Filmo režisierius meistriškai piešia paraleles tarp tikrojo, pilno nepritekliaus ir negandų Meilutės gyvenimo ir jos šviesių spindinčių svajonių. Toks režisieriaus pasirinkimas kuria dvigubą efektą – suteikiama viltis, kad svajonės gali išgelbėti ir tuo pačiu metu sukeliamas neapsakomas liūdesys, kad toji vargšė žmogysta negali susitaikyti su realiu pasauliu. Bene visur pilna tokių, kurie sunkiai susidoroja su savo gyvenimo realybe ir yra linkę pasinerti į iliuzijų pasaulį. Režisierius leidžia spręsti patiems ar tos svajonės yra dovana ar prakeiksmas.
Kad ir koks Meilutės gyvenimas būtų nepavydėtas ir apverktinas, tačiau ir šio neišsipildžiusių svajonių gniužulo gyvenime atsiranda žmonių, kurie nori jai padėti. Būdama šešiolikos Meilutė bene visai nemoka skaityti ir nelabai kaip orientuojasi socialiniame pasaulyje. Pasaulis jai tik gąsdinanti vieta, kurioje ji dairosi pianino, kad šis užkristų ant jos ir viską pabaigtų. (R.Č.)
2. „Medžioklė“ (Jagten, 2012)
Režisierius Tomas Vinterbergas danų kine dabar, ko gero, yra garsiausias po Larso von Triero filmų kūrėjas. Jiedu jau senokai bendradarbiauja, o 1995-aisiais net įkūrė garsų avangardinio kino judėjimą „Dogma 95“ (prie jo ištakų stovėjo dar du jų kolegos – Kristianas Levringas ir Sorenas Kragh-Jacobsenas). Drauge suformuluotą manifesto tekstą L. von Trieras paviešino 1995 m. kovo 22 d. Paryžiuje vykusioje konferencijoje, kurioje, prasidedant antrajam kino gyvavimo šimtmečiui, aptarta jo ateitis.
„Dogma95“ pasiūlė naują kinematografo sampratą ir taip paveikė pasaulinį kiną, kad šio reiškinio aidai nurims dar negreitai. Mūsų didžiuosiuose ekranuose viešėjusi „Medžioklė“ yra jau septintasis režisieriaus pilnametražis darbas, kuriuo T. Vinterbergas grįžta prie jį visame pasaulyje išgarsinusios „Šventės“ (1998). Pirmuoju daniško manifesto „Dogma 95“ kūriniu tapusi „Šventė“ tąsyk nuplėšė ilgai slėptų paslapčių skraistes nuo respektabilios šeimos, susirinkusios iškilmingai atšvęsti patriarcho šešiasdešimtmetį. Garbus šeimyninis vakarėlis prasideda ramiai ir taikiai, kaip ir pridera tokiems jubiliejams. Tačiau tai tik apgaulinga ekspozicija. Dar nepakilus nuo šventinio stalo tėvo autoritetui suduotas stiprus smūgis, nes sūnus Kristianas (Ulrichas Tomsenas) viešai apkaltina tėvą seksualine prievarta.
Pedofilijos šmėkla sklando ir „Medžioklėje“. Tik čia nusikalstamais lytiniais santykiais su maža mergaite apkaltinamas keturiasdešimtmetis vaikų darželio auklėtojas Lukas (jį suvaidinęs Madsas Mikkelsenas Kanų kino festivalyje buvo pavadintas geriausiu aktoriumi). Viskas prasideda tada, kai darželyje penkiametė Klara visai nevaikiškai savo auklėtoją pabučiuoja į lūpas ir Luko kolegei pasako tai, iš ko nesunkiai galima išplėtoti rimtą kriminalinį kaltinimą pedofilija. Prasideda melo išprovokuota griūtis, metodiškai žlugdanti Luko karjerą, šeimą, santykius su draugais ir kaimynais. Artėjant Naujųjų metų šventei mažo miestelio gyventojus užvaldo ne graži Kalėdų dvasia, o agresyvios linčo teismo nuotaikos.
„Šventėje“ tėvą pedofilą stoja ginti beveik visi šeimos nariai. O „Medžioklės“ herojus Lukas atsiduria klasikinėje situacijoje „vienas prieš visus“. Ir nors finale desperatišką nuotaiką išsklaido išaiškėjusios tiesos triumfas, jis skamba su tokia karčia ironija, kad nerimaudamas lauki paskutinio taško. Arba šūvio, nes filmas juk ne veltui pavadintas „Medžiokle“.
T. Vinterbergo filmų siužetus dažniausiai padiktuoja realybė. „Šventės“ scenarijus gimė po to, kai režisierius išgirdo į radijo laidą paskambinusio vyriškio skaudžią išpažintį. „Medžioklės“ istoriją T. Vinterbergas aptiko vienoje seksualinę prievartą prieš vaikus tyrusio psichiatro byloje.
Režisierius savo kūrinį komentavo taip: „Tai filmas apie mažus vaikus auginantiems tėvams būdingą paranoją. Aš pats esu tėvas, todėl suprantu tėvų baimes ir agresyvumą, kai jie bet kokia kaina nori apginti savo kūdikį.“
Pagrindinį „Medžioklės“ konfliktą komplikuoja tai, kad pedagogą be jokio pagrindo apkaltinusi mažoji Klara yra geriausio Luko draugo Teo (Thomas Bo Larsenas) dukra. Pradinė mažosios provokatorės fantazija (ir tolesnis pavojingas žaidimas) ne tik visus klampina į melo liūną, bet ir užkrečia aplinkinius agresija.
Apie Williamo Shakespeare’o „žaliaakiu monstru“ pavadintą pavydą sukurta begalė filmų. Dauguma tokių istorijų prasideda nuo smulkmenos (panašios į nosinaitę pjesėje „Otelas“), tačiau ji būtinai išprovokuoja nenumaldomą įtarimų laviną, kuri galiausiai sugniuždo arba fiziškai sunaikina kaltinamąjį. Sugrįžimas į pradinę būseną jau neįmanomas, net jei aistros finale ir aprimsta. Tai tik tyla prieš naują audrą. Iš tiesų suaugęs žmogus, priverstas rinktis savo kūdikį ar draugą, visada pasirinks vaiką. „Juk maži vaikai nemeluoja!“ Ši frazė „Medžioklėje“ skamba daug kartų. Kad priverstų susimąstyti apie tai, kas būna, kai, anot W. Shakespeare’o, „melas apraizgo akis ir širdis“. (G.J.)
1. Seven Pounds (2008)
Per septynias dienas ponas Dievas sukūrė pasaulį, o per septynias sekundes pagrindinis filmo herojus Benas (aktorius – Vilas Smitas) nelaimingo atsitikimo dėka sugriovė savąjį.
Ir nors sugriovė jis tą pasaulį negrįžtamai, negalima sakyti, kad Benas tiesiog pasiduoda. Jis ima dėmesingai stebėti aplink verdantį gyvenimą ir pastebi, jog visai šalia gyvena daugybė žmonių, kurių dienas kartina kur kas didesni rūpesčiai nei sielvartas.
Filmo režisierius Gabriele Muccino įvardijamas kaip žmonių tarpusavio santykių žinovas ir jau dramos pradžioje rodosi, kad istorija tikrai sujaudins ir palies. Režisierius leis patiems žiūrovams nuspręsti ar pasaulis kuriame gyvename yra sąžiningas, ar yra visai nesvarbu ko tu nusipelnei, o gauni tiesiog tai ką gauni.
Nors sakoma, kad nėra prasmės jaudintis dėl dalykų, kurių negali kontroliuoti režisierius Gabriele Muccino kviečia pamąstyti apie tai, kad praeities klaidos gali būti taisomos įvairiausiais būdais. Iš tiesų gana aiškiai jaučiama jau pamėgta šio režisieriaus žinutė, ypač ryškiai atskleista „Laimės ieškotojuose“ – daryk viską ką gali.
Pagrindinis filmo personažas Benas stengiasi įrodyti, kad karma bene egzistuoja. Vyras padaro avariją, kurios metu iš gyvenimo pasitraukia septyni žmonės, tame tarpe ir jo gyvenimo moteris. Jis negali susitaikyti su šio įvykio pasekmėmis ir ramiai gyventi toliau. Prisiminimai ir sapnai, iliuzijos trukdo tęsti įprasta gyvenimą ir vienintelis logiškas būdas atitaisyti žalą – išgelbėti septynias sielas.
Benas išsirenka žmones, kurie jo nuomone verti gyventi geriau, su kuriais gyvenimas elgiasi neteisingai ir nusprendžia jiems padėti. Beje, jo vertimo kriterijus paprastas – žmogus turi būti geras.
Gediminas Jankauskas, Kamilė Mickevičiūtė, Laura Aleknavičiūtė, Raminta Česnaitė
Taip pat skaitykite: 10 filmų, paremtų tikrais įvykiais, kurių kūrėjai paslėpė svarbias detales nuo žiūrovų
