Kinas siūlo platų emocijų, temų ir patirčių spektrą. Tačiau šiame kino peizaže yra tam tikrų filmų, kuriuos žiūrint tėvų kompanijoje jaučiamas diskomfortas. Viena iš akivaizdžių priežasčių, kodėl tam tikrų filmų geriau vengti žiūrėti su tėvais, yra atviras turinys. Nors kinas tapo drąsesnis ir tikroviškesnis, kalbėdamas apie suaugusiųjų temas, dėl to tam tikros scenos gali būti nepatogios žiūrėti tėvams.
Aiškus seksualinis ar smurtinis turinys gali sukurti nemalonią atmosferą dėl intymaus tokių vaizdų pobūdžio. Be to, atskirų šeimų vertybės, amžiaus skirtumas tarp vaikų ir tėvu ir asmens jautrumas gali būti skirtingi, o tai pabrėžia asmeninių ribų ir įsitikinimų svarbą… Todėl pristatome jums filmų dešimtuką, kuriuos geriau žiūrėti vienam.
10. „Esminis instinktas“ (Basic Instinct, 1992)
Pagrindinis filmo herojus policijos detektyvas Nikas Kuranas (Michaelas Douglas), San Franciske tiriantis itin žiaurios žmogžudystės bylą, įtaria nužudytojo buvusio muzikanto draugę, šokiruojančių romanų autorę, kuri visai neseniai savo knygoje detaliai aprašė analogišką nusikaltimą – kai seksualinių santykių metu blondinė nužudo meilužį peiliu, skirtu trupinti ledą. (Gediminas Jankauskas)
Nikas galvoja, kad nužudyti galėjusi pati Ketrin Tramel arba kas nors, kas tokiu būdu nori ją „pakišti“. Apklausos metu mergina elgiasi įžūliai, provokuoja pareigūnus ir šaltakraujiškai atlaiko išbandymą melo detektoriumi. Be to, ji turi alibi. Tačiau pamažu ima atsiskleisti Ketrin praeities paslaptys, o į šį liūną neapdairiai įklimpęs Nikas tampa vis labiau priklausomas nuo Ketrin erotinių kaprizų ir jos primetamų seksualinių mazochistinių žaidimų. (Gediminas Jankauskas)
Terminas „erotinis trileri“” šiais laikais nėra dažnai vartojamas filmams apibūdinti, tačiau „Esminiam instinktui“ ši etiketė tikrai tinka. Galbūt jums ir jūsų draugams kartais patinka geros žmogžudystės paslaptys, bet tai nėra filmas, kurį norėsite spręsti kartu, nes jame yra liūdnai pagarsėjusio turinio suaugusiems, taip pat tam tikrų… scenų, kurios tęsiasi labai, labai ilgai. Bet kuri šeima, žiūrinti šį filmą kartu, prakaituos labiau nei Wayne’as Knightas liūdnai pagarsėjusioje filmo policijos apklausos scenoje.
9. „Volstryto Vilkas“ (The Wolf of Wall Street, 2013)
Scoreses kūrinys „Volstryto vilkas“ pasakoja tikrą Jordon`o Belfort`o (akt. Leonardo Dicaprio) gyvenimo istoriją. Tai istorija apie jauną Volstryto vertybinių popierių maklerį, apie jo pakilimus bei nuosmukius, ir apie nepavykusią amerikietišką svajonę. Jordon`as Belfort`as savo pirmąjį darbą Volstryte gavo būdamas 21-nerių metų. Tuometinis jo vadovas Mark`as Hanna`as (Matthew McConaughey) Volstryto naujokui atskleidė paslaptį kaip išsilaikyti bei tapti sėkmingu šiame aršiame bei konkurencingame finansų pasaulyje. Trumpoje, bet nuostabiai suvaidintoje scenoje Matthew McConaughey, visus nuopelnus už sėkmę Volstryte atiduoda narkotikams, seksui bei alkoholiui. (Ieva Pašiūnaitė)
Belfortas, per kelerius metus be jokios sąžinės graužaties, sukčiaudamas susikrovė pavydėtinus turtus. Jo įmonė, išsiplėtė nuo 25 darbuotojų iki Volstryto imperijos su šimtais darbuotojų. Pinigų jaunasis makleris turėjo tiek, jog tikrąją to žodžio prasme nežinojo ką su jais veikti. Didžiąją jų dalį išleisdavo nerūpestingam gyvenimo būdui. Besaikis narkotikų vartojimas, prabangūs vakarėliai, jachtos, alkoholis, moterys ir dar daugiau narkotiku, toks buvo Volstyrto vilko gyvenimas iki kol jo veikla nesusidomėjo FTB agentai. (Ieva Pašiūnaitė)
Tai filmų serijos tęsinys, kuris įrodo, kad skirtingų kartų atstovai toli gražu negali mėgautis visais filmais kartu. Nors 2011 m. „Hugo“ gali būti stebėtinai geras šeimyninis filmas, jo tęsinys „Volstryto vilkas“– ne. Tris valandas trunkančiame filme nepajudinamai detaliai rodomas korumpuoto Volstryto verslininko Džordano Belforto perteklius, nusikaltimai ir ištvirkimas – tai nėra filmas, kurį norėtumėte žiūrėti kartu su mažamečiais.
8. „Titanė“ (Titan, 2021)
Graži, tamsi, sukta Ducournau fantazija yra košmariškas, tačiau šelmiškai komiškas lytinių santykių, smurto, ryškaus apšvietimo ir trankios muzikos mišinys. Stebėtina ir reta, kuomet neįmanoma numatyti, kas filme įvyks vėliau. Vienintelė scena, kuri baigiasi taip, kaip galima būtų tikėtis – atidarymo scena, kurioje maža mergaitė (Alexia) netinkamai elgiasi šeimos automobilio gale. (Agnė Lukaševičiūtė)
Ji reikalauja tėvų dėmesio ir spardo vairuojančio automobilį tėčio sėdynę, kol šis pasisuka į dukrą, jog ją nuramintų ir – jūs, tikriausiai, jau atspėjote – sukelia avariją atsitrenkdamas į betoninę užtvarą. Po nemalonios smegenų operacijos Alexijos galvoje yra sumontuojama titano plokštė, kurios įmontavimas paveikia mergaitę taip, jog ši – pagal idėja turėdama vengti automobilių po skaudžios avarijos, priešingai – pamilsta automobilius ir tik išėjusi iš ligoninės apkabina ir pabučiuoja stovinčią gatvėje transporto priemonę. (Agnė Lukaševičiūtė)
Lengva pavadinti šį filmą tokiu, kurio nederėtų žiūrėti su tėvais, o galima eiti dar toliau ir sakyti, kad net ir tie, kurie žiūri be tėvų, turėtų būti labai atsargūs. Filme „Titanė“ pamatome daug šokiruojančios medžiagos, ir nors tai tikrai stiprus ir įsimintinas filmas, jis neabejotinai patiks ne visiems.
7. „Ateities nusikaltimai“ (Crimes of the Future, 2022)
Cronenbergas siūlo absoliučiai originalų būdą transplantacijoms reikalingų organų „prisigaminti“ natūraliu būdu. Filme vaizduojamas ateities pasaulis, kuriame žmonės jau nebejaučia fizinio skausmo. O valdžia nebespėja fiksuoti naujos rūšies anomalijų. Vieni ateities pasaulio gyventojai sąmoningai paverčia savo kūnus šiukšlių perdirbimo mašinomis ir taip prisideda prie gerėjančios ekologijos. O seną gerą seksą aštrių pojūčių mėgėjai mielai keičia į chirurginius eksperimentus. (Gediminas Jankauskas)
O ten, kur yra paklausa, būtinai atsiras ir pasiūla. Kadangi transplantacijai reikalingų organų paklausa yra didžiulė, performansų menininkas Solas Tenseris (Viggo Mortensenas) augina juos savo kūne, o chirurgė Kaprisė (Léa Seydoux) juos atskiria nuo savanorio „donoro“ kūno. (Gediminas Jankauskas)
Be tikrai kraupių ir kartais siaubingų vaizdų, tai ir kriminalinis, ir mokslinės fantastikos filmas, kuriame sudėtingas „film noir“ tipo siužetas susijęs su sintetine transformacija ir mutacijomis bei sudėtingomis chirurginėmis procedūromis, atliekamomis meno tikslais. Tai vaizdingas, bekompromisis ir labai keistas filmas, kuris garantuotai sukels visiškai netinkamą atmosferą bet kuriam šeimos kino vakarui.
6. „Babilonas“ (Babylon, 2022)
Veiksmas prasideda 1926 metais Holivude. Tylusis kinas vis dar ant bangos. Bradas Pitas vaidina Džeką Konradą, garsų to meto kino aktorių, o Margot Robi atlieka išgarsėti trokštančios jaunos patrakėlės Nelės La Roy vaidmenį. Taip pat svarbus šaunaus meksikiečių aktoriaus Diego Kalvos (Diego Calva) personažas Manuelis (Menis) Toresas, nuo kurio, galima sakyti, viskas ir prasideda. Trijulė patiria šlovės akimirkas ir nuosmukius, kiekvienas savaip. (Dora Žibaitė)
Kas toliau dedasi, sunku apsakyti, bet trumpai drūtai galime apibrėžti, kad filmas prasideda nuo pakylėjimo, nuo geriausios veikėjų gyvenimo akimirkos ir toliau eina žemyn, į pražūtį, į nuosmukį. Juk šlovė – tai gatvės prostitutė, kuri atsiduoda tam, kas daugiau pasiūlo, o šis filmas ir yra būtent apie tai – apie šlovę ir jos vaikymąsi. Arba kitaip tariant, filmas yra apie Holivudą. (Dora Žibaitė)
Filmo trukmė ir turinys tikriausiai yra dvi pagrindinės priežastys, dėl kurių filmas nesugebėjo atpirkti savo didelio biudžeto, tačiau filmas vis tiek turi savo gerbėjų. Tiems, kurių neatbaido filmo ilgis, galbūt verta jį pamatyti, tačiau jiems palankiau filmą (ypač pirmąjį pusvalandį ar pan.) žiūrėti patiems.
5. „Devym kažkelinti“ (Mid90s’, 2018)
Čia veiksmas plėtojasi Los Andžele prieš ketvirtį amžiaus – „devym kažkelintaisiais“, kai kompaktai dar neišstūmė kasečių, pagrindinis populiariausios muzikos šaltinis yra „MTV“ topai, o trylikametį Styvį (Sunny Suljic) vaiku vis dar laiko tiek mama (Katherine Waterston), tiek vyresnysis brolis (Lucasas Hedgesas). (Gediminas Jankauskas)
Kadangi broliai gyvena tik su mama, vyriško auklėjimo funkcijas prisiima vyresnėlis Jenas, kuris dažnai Stiviui gyvenimo tiesas įkala kumščiais. Įprasti kasdienybės ritualai ima keistis, kai iškaulijęs iš brolio riedlentę Styvis priimamas į riedlentininkų-atskalūnų kompaniją. Kartu su naujais draugais vaikinas ne tik įvaldys naują transporto priemonę, bet ir įgis kur kas rimtesnės gyvenimiškos patirties – išmoks rūkyti ne tik cigaretes, bet ir „žolytę“, paragaus alkoholio skonį, pažins pirmųjų bučinių ir sekso pamokų malonumą. Žodžiu, pamažu taps „tikru vyru“. (Gediminas Jankauskas)
Svarbiausia, kad filmas parodo, kaip tokio amžiaus vaikai dažnai kalbasi vieni su kitais, kai šalia nėra suaugusiųjų. Kadangi keiksmažodžiai yra nauja ir įdomi sąvoka, daugelis ankstyvosios paauglystės vaikų nesusilaiko ir šiame filme. Nepatartina žiūrėti su tėvais, nebent žiūrovas pasiruošęs sulaukti nepatogaus ir neišvengiamo klausimo, ar jie irgi taip kalbėjo, kai jiems buvo 13 metų.
4. „Amerikos psichopatas“ (American Psycho, 2000)
Patrikas Beitmanas (akt. Christian Bale) turi puikiai apmokamą darbą Volstryte. Vyras rengiasi tik prabangiais, kokybiškais ir stilingais rūbais, dažniausiai Valentino kostiumais ir turi labai gražią sužadėtinę Evelyn (akt. Reese Witherspoon). Jis gali valandų valandas kalbėti apie gerą muziką ar brangaus šampano rūšį. Iš pirmo žvilgsnio jis atrodo niekuo per daug neišsiskiriantis vyras, kuriam rūpi tik jis pats, dienomis jis gyvena visiškai paprastą ir normalų gyvenimą. Tačiau sutemus viskas apsiverčia aukštyn kojomis – vyras savo elgesiu pasikeičia neatpažįstamai. (Reda Čiečkiūtė)
Gyvendamas savo perkreiptoje „amerikietiškoje svajonėje“ Patrikas tampa šaltakraujiu žudiku, kuris kitiems jaučia tik stiprią panieką. Atrodo, jog jo žiaurumui ribų nėra. Jis žudikas ir prievartautojas, dažniausiai jo aukos, tai bejėgiai ir silpni žmonės, pavyzdžiui, prostitutės ar benamiai. (Reda Čiečkiūtė)
Žinoma, tai puikus filmas, kurį galima žiūrėti vienam. Jame adaptuojant palikta nedaug žiaurumo, palyginus su dar šiurpesne pirmine medžiaga, bet satyrizuojant pernelyg didelius turtus ir galią turinčius asmenis, pasitelkiant labai juodą komediją, kokią tik galima pamatyti kine… Žiūrėti beveik bet kurią filmo dalį su tėvais (galbūt išskyrus kultinę vizitinių kortelių sceną) būtų mirtinai nepatogu.
3. „Taksi vairuotojas“ (Taxi Driver, 1976)
Vietnamo karo veteranas Trevisas Biklas dėl chroniškos nemigos priverstas dirbti naktiniu taksistu. Susidūręs su didmiesčio tamsoje tarpstančiais nusikaltimais, smurtu, narkomanija ir prostitucija pažeistos psichikos vyras ryžtasi iškuopti visą šį purvą ir ima kruopščiai rengtis atsakingai misijai. (Gediminas Jankauskas)
Taksi automobilis, kurio Trevisas suka ratus skersgatviais aplink 42-ąją gatvę ir Times Square‘ą Niujorke, yra lyg kosminė kapsulė, judanti nusikaltimų tvaiko persisunkusioje toksiškoje aplinkoje, o pro šios kapsulės langą išorėn abejingai žvelgiantis vyrukas panašus į kitų galaktikų atstovą. Trevisui iš tikrųjų svetimas šis pasaulis, kurį jis ilgai stebi, bet paskui imasi ryžtingų veiksmų, kad ką nors pakeistų. (Gediminas Jankauskas)
„Taksi vairuotojas“ yra neviltį ir psichologinę įtampą keliantis filmas. Tikriausiai geriausiai jį vertinti vienam žiūrovui, nes dalytis jo žiūrėjimo patirtimi net ir su kitais žmonėmis, nebūtinai tėvais, gali būti labai nepatogu, nemalonu. Vienatvės ir izoliacijos temos stipriau paveikia savarankiškai žiūrinčiuosius, be to, nemaža dalis konfrontacinio turinio filmo būtų per daug gniuždanti žiūrėti jį su tėvais.
2. „Anetė“ (Annette, 2021)
Žiūrint „Anetę“ dažnai susidaro įspūdis, kad modernaus kino klasikas ir šį kartą „sumetė krūvon“ skirtingų žanrų elementus – dramą ir tragediją, komediją ir operą, priversdamas herojus dainuoti net ir netikėčiausiose situacijose. Filmo siužetas ir plėtojasi tarp dviejų skirtingų polių – „aukštojo“ operos meno ir į jokias aukštybes nepretenduojančio vienkartinio „nusižvengimo“.
Apie eklektišką savo filmo stilistiką režisierius žiūrovus perspėja nuo pirmųjų kadrų, kai pradinių titrų fone kreipdamasis į žiūrovus, sako: „Ponios ir ponai. Prašome jus kaip reikiant sukoncentruoti dėmesį. Jeigu jums staiga kiltų noras uždainuoti, nusijuokti, paverkti, nusižiovauti ar nusipersti, darykite tai, prašom, savo vaizduotėje ir tik tenai. Primygtinai prašome laikytis tylos ir sulaikius kvėpavimą iki pačios vaidinimo pabaigos. Kvėpuoti iki vaidinimo pabaigos kategoriškai draudžiama. Nepaisant tokio (savi)ironiško prologo „Anetė“ greitai „surimtės“. Filme, žinoma, dar bus humoro, bet jis dažniausiai bus nuspalvintas pesimistinėmis Henrio pasirodymo publikai replikomis.
Filmas, tikrai ilgas ir nuklysta į labai tamsias vietas. Be to, tai miuziklas, todėl viskas atrodo dar grėsmingiau ir nepatogiai siurrealistiška. Ilgi (tyčia) prastos komedijos fragmentai, gana intensyvios meilės scenos, baisi lėlė ir beveik 2,5 valandos trukmės filmo trukmė. Nepaisant turinio, jūsų tėvams šis filmas gali būti per daug keistas, kad jį „suvirškintų“. Iš tiesų vienintelis košmariškesnis dalykas už „Anetės“ žiūrėjimą su tėvais gali būti nežinojimas, apie ką kalbėti pasibaigus titrams.
1. „Boratas“ (Borat, 2006)
Filmas apie pakvaišusį kazachų žurnalistą, kurį vaidina Sacha Baronas Cohenas „Boratas: pornografinės beždžionės dovana premjero pavaduotojui Michailui Pencui, kad būtų naudinga neseniai sumažėjusiai Kazachstano tautai ‘‘. Į Jungtines Amerikos Valstijas Boratas vyko tik su vienu tikslu – sukurti dokumentinį filmą apie šią šalį. Siekdamas savo tikslo jis supras, kad JAV nuo jo gimtosios šalies skiriasi daugeliu aspektų.
Kaip ir daugelis Sasha Barono Coheno filmų, „Boratas“ satyriškai pašiepia itin daug Vakarų pasaulio problemų ir nusitaiko į Jungtinių Amerikos valstijų provincializmą, juk tokios šalies kaip Kazachstanas, daugelis amerikiečių apskritai nežino, tad ką jau kalbėti apie kultūros pažinimą. Cohenas su savo personažu tarsi bando žmonių ribas – etines ir moralines, taip jis kėsinasi į burbulą, kuriame daugelis Vakarų pasaulio šalių gyvena. „Boratas“ – tikras antisemitas (čia verta paminėti ir priminti, kad Cohenas – žydų kilmės), o juokelių apie žydus šiame filme tikrai netrūksta. Taip Cohenas apeliuoja į viso Vakarų pasaulio požiūrį į žydus ir stengiasi pasakyti, kad neigiamas požiūris į šią tautą – vis dar guvus.
Dėl žemo lygio kvailokos komedijos derinio su kandžia satyra ir socialiniais komentarais „Boratas“ yra stebėtinai protingas, bet kartu ir labai šiurkštus. Kai kurias filmo dalis gali būti sunku žiūrėti ir vienam, o ką jau kalbėti apie tėvus, kurie nervingai juokiasi tame pačiame kambaryje.
