Žmonija nuo seno mėgo pasakoti istorijas. Jos buvo pasakojamos prie laužo, vėliau virto piešiniais ant uolų sienų, papirusų iliustracijomis, viduramžių knygomis iliustruotomis brangiaisiais metalais ir akmenimis, vėliau įprastu namų lentynos atributu, kol galiausiai istorijas pamėgome perteikti filmų pavidalu. Filmų objektais dažnai tampa patys įvairiausi istoriniai įvykiai ir asmenybės, palikusios ryškų pėdsaką pasaulio metraščiuose. Tai puiki priemonė supažindinti vaikus su tuo kas buvo Kristus, imperatoriai ir karvedžiai, carai ir prezidentai, mokslininkai ir menininkai, teroristai ir pasaulio teisuoliai.
Parinkome jums 10 puikių filmų, kuriuos verta parodyti jūsų vaikams, jei norite uždegti juos pažinimo aistra ir supažindinti su įvairiais žmonijos gyvavimo periodais.
#ĮSPĖJIMAS: Nerekomenduojame šių filmų jaunesniems nei 11 metų vaikams ir galutinį sprendimą apie jų tinkamumą paliekame tėveliams.
10. „Zuikis Džodžo“ (Jojo Rabbit, 2019) Šį puikų Taikos Waititi filmą kažkas jau praminė „hipsteriška komedija apie nacizmą“. Iš tikrųjų, režisierius griauna visokiausius tabu labai išradingai: nacių rengtų karinių paradų dokumentinius kadrus iliustruoja vokiškai perdainuotomis „The Beatles“ dainomis, gestapo tardytojo Dyrco vaidmeniui kviečia komiškų serialų („Biuras“ ir kt.) aktorių Stepheną Merchantą, o jau Hitleris čia atrodo kaip dideliu protu nepasižymintis nebrendyla. Tiesa, tai visai ne tas realusis diktatorius Adolfas Hitleris, o tik Džodžo vadinamo dešimtmečio Johaneso Betclerio (Romanas Griffinas Davisas) žaidimų draugas, egzistuojantis tik berniuko vaizduotėje. Būtent jam berniukas ir prisiekia būti ištikimas pirmojoje filmo scenoje, pavyzdingai įsisavinęs, kad jo „protas turi būti kaip gyvatės, kūnas kaip vilko, narsa kaip panteros, o siela kaip tikro vokiečio“.
Nacistinėje Vokietijoje gyvenanti vieniša motina Rouzė (Scarlett Johansson), norėdama, kad jos sūnus nebūtų vienišas, įregistruoja berniuką į hitlerjugendo organizaciją, kuriai vadovauja ekscentriškasis kapitonas Klencendorfas (Samui Rockwellui vaidinti visokiausius „trenktus“ personažus ne naujiena). Naujoje organizacijoje berniukui patinka, todėl Džodžo uoliai mokosi kareivio amato, nes dar tikisi pakliūti į frontą, nors nežino, kad karas jau nenumaldomai juda link pabaigos. Džodžo bando laikytis griežto nacių kodekso, kuris be kita ko liepia neapkęsti žydų. Berniukas nesusimąsto apie tikrąją šios „normos“ esmę, kol savo paties namų palėpėje neaptinka slepiamą žydų mergaitę. Scenos vaikų stovykloje savo fantazija ir keistais personažais kažkuo primena Weso Andersono „Mėnesienos karalystę“ su rūpestingais auklėtojais, gražia skautų uniforma, tvarka bei drausme ir naudingomis pamokomis.
Tik vasaros stovykloje hitlerjugendo „skautai“ mokosi mėtyti granatas, klausosi paskaitų apie vokiečių rasės pranašumą prieš kitas, per piešimo pamokas lentoje vaizduoja žydų karikatūras, vakarais laužuose degina knygas ir morališkai rengiasi žudyti priešus, nors pirmos rimtos užduoties – nusukti sprandą zuikiui – Džodžo gėdingai nesugeba įvykdyti. Beveik septynerius metus kurta bei tobulinta komedija „Zuikis Džodžo“ neabejotinai netrukus bus pripažinta kino klasika, nes paveldėjęs iš pirmtakų netradicinius požiūrius į nacizmo problemą, pateikia keistai derantį skirtingų ingredientų kokteilį iš paradoksalaus humoro ir rimtų minčių, laisvai manipuliuojant ir šoko estetika (šiurpus epizodas su drugeliu ir kartuvėmis), ir absurdo paradoksais, ir ne prasčiau už ginklą žudančio humoro intonacijomis, ir tragikomiškomis nuotaikomis, ir net miuziklo elementais. (G.J.)
9. „PJŪKLO KETERA“ (Hacksaw Ridge, 2016) Melo Gibsono režisuotoje karinė drama „Pjūklo ketera“ tikrais įvykiais pagrįsta istorija apie Antrajame pasauliniame kare dvivyriu tapusį mediką Desmondą T. Dossą, kuris tapo pirmuoju kariu istorijoje, dėl pacifistinių įsitikinimų atsisakiusiu į rankas paimti ginklą. Net ir mirtinas pavojus kovos lauke neprivertė jo išsižadėti savo pažiūrų bei įsitikinimų.
Kruviname Okinavos mūšyje 1945-ųjų gegužę beginklis Dossas, nuolat apšaudomas priešų, iš mūšio lauko išnešė 75 sužeistus amerikiečių karius ir suteikė medicininę pagalbą daugybei kitų. Kelis kartus kliudytas snaiperių ir netgi sužeistas granatos skeveldros, ginklo į rankas taip ir nepaėmęs vaikinas išgyveno Okinavos pragarą ir tapo pirmuoju pacifistu istorijoje, apdovanotu Kongreso Garbės medaliu.
„Pjūklo ketera“ (taip vadinamas karinis fortas) – jau penktasis Melo Gibsono režisuotas filmas. Trys jų buvo epiniai kūriniai: „Narsioji širdis“ (1995) pasakojo apie XIII a. kovotoją už Škotijos laisvę Viljamą Volesą, „Kristaus kančia“ (2004) atskleidė Jėzaus Kristaus žemiško gyvenimo paskutinių valandų tragizmą, o „Apokalipsė“ (2006) supažindino su XVI a. Meksikos džiunglėse dėl išlikimo kovojusia indėnų gentimi.
Pristatydamas „Pjūklo keterą“ Venecijos kino festivalyje Melas Gibsonas filmą komentavo taip: „Dabar kine matome per daug išgalvotų supermenų. Todėl nusprendžiau, kad atėjo laikas prisiminti tikruosius“. Pats D. T. Dossas ilgai priešinosi bandymams jo istoriją parodyti kine. Likęs gyvas po karo košmaro Septintosios dienos adventistas tvirtino, kad tikrieji didvyriai yra tie, kurie kariavo, o jis tik gelbėjęs sužeistuosius.
Filmo pabaigoje Melas Gibsonas parodo tikrąjį D. T. Dossą, užfiksuotą nuotraukose ir dokumentiniuose kadruose. O prasideda „Pjūklo ketera“ pasakojimu apie idilišką prieškario Amerikos provinciją Virdžinijos valstijoje, pavyzdingus santykius šeimoje ir jų išugdytą paprastą vaikiną, jaunatviškai energingą ir nuoširdų, drovų su mylima mergina ir nuoširdžiai tikinti Kristaus mokymu. Paprastai panašūs dalykai amerikiečių (ir ne tik jų) kine atrodo ne tik sentimentaliai, bet ir dvelkia dirbtinu patosu. M. Gibsonas šio pavojaus išvengia. Tikėjimas gėriu bei jaunojo herojaus tiesa yra ne deklaratyvūs, o jauno aktoriaus Andrew Garfieldo vaidyba tokia nuoširdi, kad nepalieka abejingų.
Kai Desmondas išgirdo apie Perl Harbore įvykusią tragediją, kuomet japonų lakūnai savižudžiai atakavo JAV laivyną, jis negali likti nuošalėje ir nesvyruodamas tampa savanoriu. Bet ginklą į rankas imti kategoriškai atsisako, juk Kristus mokė: „Nežudyk!“. Aišku, kad tokia naujoko pozicija susilaukia neigiamo požiūrio: jei nenori rankose laikyti ginklo, esi arba beprotis arba bailys, o už panašų boikotą karo sąlygomis ir į tribunolą galima pakliūti.
Desmondo pasaulėžiūrai, be abejonės, didžiausią poveikį padarė jo tėvą (Hugo Weavingas) visą gyvenimą persekioję Pirmojo pasaulinio karo košmarai. Jo sūnui panašią patirtį išgyventi padėjo nuoširdus tikėjimas Kristaus paskleista filosofija. „Joje yra visa Dosso esmė, – aiškino M. Gibsonas. – Kad ištvertum tokį karo veiksmų pragarą, kai oras perpildytas švinu taip, kad sunku kvėpuoti, kai esi epicentre to, ką japonai vadino „plieniniu lietumi“, reikalingas stiprus tikėjimo užtaisas. Tai yra tikroji filmo esmę, kuri mane įkvėpė“. (G.J.)
8. „DIUNKERKAS“ (Dunkirk, 2017) Beveik vienu metu 2017 metais mūsų ekranuose pasirodė dvi karinės dramos, kurių centre atsidūrė ta pati II pasaulinio karo operacija – karo mūšis prie Diunkerko, kur žiauriose kautynėse jungtinės Sąjungininkų karinės pajėgos buvo išvaduotos iš hitlerinės Vokietijos armijos apsupties.
Ši operacija vėliau buvo pavadinta „Stebuklu Diunkerke“. Tai buvo ir pirmoji Didžiosios Britanijos premjero Winstono Churchillio pergalė II pasauliniame kare. 1940-ųjų gegužę jis karaliaus Jurgio VI-ojo buvo paskirtas į naujas pareigas (šias aplinkybes gerai nušviečia režisierius Joe Wrightas dramoje „Tamsiausia valanda“), o jau po kelių dienų teko spręsti spąstuose atsidūrusių didelių karinių pajėgų evakuacijos problemą. Kadangi reikiamų karinių pajėgų nepakako, Churchillis tada kreipėsi pagalbos į privačius žvejybinių laivų, katerių bei jachtų savininkus.
Diunkerko apsuptis ir gelbėjimo operacija „Dinamo“ – vienas herojiškiausių ir žiauriausių II pasaulinio karo istorijos puslapių. 1940 m. gegužės pabaigoje netoli Belgijos esančio Prancūzijos miesto Diunkerko paplūdimiuose nacių kariuomenė apsupo Sąjungininkų pajėgas, sudarytas iš britų, prancūzų, kanadiečių, lenkų, belgų ir olandų karių. Gelbėjimo operacijos metu nuo gegužės 26 iki birželio 4 dienos pavyko evakuoti 338 226 karius. Tačiau per nacių oro ataką taip pat buvo išžudyta apie 290 000 prancūzų ir apie 68 000 britų kareivių – neskaitant kitų Sąjungininkų aukų bei daugiau nei tūkstančio žuvusių civilių.
Po šios operacijos apie W. Churchillį buvo sakoma: „Jis mobilizavo anglų kalbą ir išsiuntė ją į karą“, o pats premjeras, neslėpdamas kartėlio dėl pernelyg didelio aukų skaičiaus sakė, kad „Diunkerkas simbolizuoja pergalę, iškilusią iš pralaimėjimo.
Joe Wrighto „Tamsiausia valanda“ ir Christopherio Nolano „Diunkerkas“ atrodo kaip dvi to paties medalio pusės. Tik, kaip labai tiksliai išsireiškė The Hollywood Reporter apžvalgininkas, „ten, kur „Diunkerke“ aidi pabūklai, „Tamsiausioje valandoje“ kalba Winstonas Churchillis“.
„Tamsiausioje valandoje“ Churchillį suvaidino neatpažįstamai nugrimuotas aktorius Gary Oldmanas, ir tai yra pelnytas garsaus aktoriaus benefisas. O štai Christopheris Nolanas „Diunkerke“ apsieina be šio labai svarbaus operacijos dalyvio. Pats režisierius filmą vadino ne kariniu kinu, o istorija apie išgyvenimą. Todėl filme labai nedaug personažų, kurie vadinami vardais ir kuriems scenaristai nepagailėjo gilesnių charakterių. Užtai panikos jausmą, apėmusį karių minias, žiūrovas pajunta iš karto: čia visi susilieja į bendrą neviltin pakliuvusių žmonių portretą.
Ir kurdamas „Diunkerką“ režisierius stengiasi kiek galėdamas atsisakyti linijinio pasakojimo būdo. Visą siužetą jis padalina į tris dalis: savaitę laiko apsiaustame paplūdimyje vykstančius įvykius, vieną dieną trukusį reportažą iš nedidelio civilio katerio ir vienos valandos įvykių panoramą, pamatytą iš karinio naikintuvo kabinos. Artėjant finalui visos trys pasakojimo linijos artėja viena prie kitos. (G.J.)
7. „SUFRAŽISTĖ” (Suffragette, 2015) Kino juosta „Sufražistė“ nukelia į 1912-uosius. Istorinė drama pasakoja apie moterų kelią į politiką Londone. Scenarijaus autorė – Abi Morgan, taip pat prisidėjusi ir prie anksčiau minėtos „Geležinės ledi“ kūrimo. Vaidmenis filme atlieka Carey Mulligan, Helena Bonhamm Carter, Brendar Gleeson, Anne-Marie Duff, Benas Whishaw ir patirties atliekant panašius vaidmenis ypač daug turinti Meryl Streep.
1912-ieji, Londonas. Istorijos centre – Moterų socialinės ir politinės sąjungos pirmosios narės ir jų radikalizmas, nuo taikių protestų pavirtęs įstatymų laužymu. Jų vadovė – Maud, dirbanti žmona ir mama, kuri nusprendė tapti aktyviste už moterų teisę balsuoti dėl visų moterų, kurios pavargo gyventi nepripažintos. Rodomi slapti narių, kurios buvo paprastos skalbėjos, susitikimai, kuriuose aptariamos strategijos siekiant įteisinti moterų balsavimo teisę, kadangi parlamentui to padaryti nepavyksta. Pavargusios nuo nuolatinio darbdavių ir policininkų nesiskaitymo bei politinių melagysčių, moterys pasiryžta imtis griežtesnių veiksmų – jos tampa nepaklusniomis pilietėmis ir siaučia Oksfordo gatvėje niokodamos viską, kas pakliuvo po ranka: langus, pašto dėžutes, politikų namus ir net bažnyčias. Tai lėmė jų sulaikymą ir tardymą policijoje, tačiau kelio atgal nebuvo – bado streikai tapo tolesne protestų išraiška. Moterys, kovodamos už savo teises, paaukojo daugelį dalykų – darbus, šeimas ir net gyvybes, tačiau pasirinktas kelias kovojant nenuėjo perniek. Praėjus keletui metų balso teisė suteikta moterims virš trisdešimties, o dar po dešimties metų jos turėjo tokias pačias teises kaip ir vyrai. Įkvepianti drama apie moterų kovą ne tik už save, bet ir už kitas moteris vaizduoja nenugalimą norą siekti daugiau. (V.Š)
6. „AMISTAD“ (Amistad, 1997) Akivaizdu, kad Stevenui Spielbergui patinka vaidybiniai filmai, kurių pradiniuose titruose galima parašyti „sukurta pagal tikrus įvykius“. Jo filmų herojais yra tapę žydų gelbėtojas Oskaras Šindleris („Šindlerio sąrašas, 1993 m.), „Mosado“ agentai, iš pačios Izraelio ministrės pirmininkės Goldos Meir gavusios licenciją sunaikinti palestiniečius teroristus, 1972 m. Miuncheno olimpiadoje nužudžiusius vienuolikos Izraelio sportininkų („Miunchenas“, 2005 m.), legendinis XIX a. JAV prezidentas („Linkolnas“, 2012 m.), Bruklino advokatas Džemsas B. Donovanas, kuris 1960 m. atliko svarbų vaidmenį vienoje garsiausių „šaltojo karo“ laikų bylą („Šnipų tiltas“, 2015 m.).
Net ir dabar S. Spielbergas plėtoja naują kino projektą „Eduardo Mortaro pagrobimas“ (The Kidnapping of Edgardo Mortara), kuris pasakos realią istoriją apie šešiametį žydų pirklio sūnų, kuris 1858 metais inkvizitorių buvo brutaliai atimtas iš tėvų, nes berniukas buvo slapta pakrikštytas, kad galėtų nebegrįžti į žydų getą.
O 1997-aisiais garsus režisierius filme „Amistad“ priminė precedento neturėjusį garsų XIX a. teismo procesą, kuris pakeitė JAV teisinės sistemos esmę.
Žodis „Amistad“ reiškia „Draugystė“. Taip vadinosi ir ispanų laivas, į Ameriką gabenęs Sjera Leonėje sugautus vergus. 1839 metas jame įvyko maištas. Netoli Kubos krantų kilus audrai vergams afroamerikiečiams pavyko įveikti įgulą ir pasukti laivą atgal. Sukilėliai paliko gyvus tik du įgulos narius, kurie turėjo padėti jiems grįžti į gimtinę, nes niekas iš vergų neturėjo laivavedybos įgūdžių. Amerikiečiai tuo pasinaudojo ir nuvairavo laivą ne į Afriką, bet prie Amerikos krantų. Sukilėliai buvo sučiupti, sukaustyti grandinėmis ir nugabenti į kalėjimą.
Ispanijos karalienė Izabelė II (Anna Paquin) reikalavo vergus atiduoti ispanams. Karalienės argumentas gerai atspindi to meto tarptautinių santykių interesus: „Vergvaldystė yra tarpvalstybinių derybų pagrindas“.
Prieš maištininkus tada sukilo visa tuometinė amerikiečių teisingumo sistema. Prezidentas Martinas Van Burenas (Nigelas Hawthorne’as), norintis būti išrinktas dar vienai kadencijai, nutaria paaukoti teisingumą, kad nuramintų turtingus pietinių JAV valstijų vergvaldžius ir negadintų santykių su Ispanija (su ja dar 1795 metais buvo pasirašyta sutartis apie neteisėtai atimto turto gražinimą).
Teisme ginti vergų interesus paskiriamas jaunas advokatas Rodžeris Boldvinas (Matthew McConaughey). Teisiamųjų pusėje yra ir aboliucionistų (vergijos panaikinimo šalininkų – G.J.) atstovas – juodaodis Teodoras Džoudsonas (Morganas Freemanas).
Ginti maištininkus imasi ir buvęs JAV prezidentas Džonas Kvinsis Adamsas (jį suvaidino Anthony Hopkinsas). Aukščiausio teismo posėdyje jis rėžia nuostabią kalbą apie prigimtinę kiekvieno žmogaus teisę būti laisvam.
P.S. Laivo „La Amistad“ kopija nuo 2000 metų eksponuojama Konektikute Amerikos Jūrų muziejuje.
P.P.S. Filmas buvo nominuotas keturiems „Oskarams“: už geriausią muziką, operatoriaus darbą, kostiumus ir geriausią antraplanį Anthony Hopkinso vaidmenį. (G.J.)
5. „Paskutinysis Mohikanas“ (The Last of the Mohican, 1992) Tai ko gero vienas gražiausių epų apie svarbią Amerikos istorijos dalį. Pradžią – kurią sukūrė išnykti baigianti indėnų rasė. Istorija išryškinanti indėnų žiaurumą bei tuo pačiu parodanti jų papročius, kuriuos krauju nuplovė atvykėliai iš Europos. Ši kino juosta buvo pastatyta 1992 metais bei yra laikoma viena geriausių knygos, kurią XIX amžiuje parašė pats James Cooper ekranizacija.
Režisierius Michael Mann per savo ilgą karjerą yra parašęs, prodiusavęs bei režisavęs daugybę gerų filmų – „Karštis“ („Heat“), „Informatorius“ („The Insider“), „Visuomenės priešas“ („Public Enemy“), „Ali“. Tai tik dalis jo kūrybos kraičio.
Šioje istorinėje dramoje aktorius Daniel Day-Lewis vaidina mohikano sūnų – pramintą Sakalo Akimi. Jis nėra paprastas indėnas, nes kilęs iš baltųjų rasės. Jį dar visai mažą priglaudė mohikanas Čingačgukas (akt. Russell Means) bei užaugino kaip savą. Istorija mus nukelia į 1757-ius metus, Adirondako kalnus – didžiulį kalnų masyvą Niujorko valstijoje. Tuo metu ši teritorija priklausė britų kolonijai. Sakalo Akis kartu su savo tėvu bei broliu, ieškodami naujų teritorijų medžioti aplanko draugą Džeką Vintropą (akt. Edward Blatchford) jo namuose Kamerono pasienio punkte. Džekas papasakoja apie savo sandorį su britų kariuomene ir tai, jog renka žmones atsargai, jei netikėtai juos užpultų prancūzai ar kitos indėnų gentys. Nenorėdami paklusti generolo Vebo (akt. Mac Andrews) įsakymui, jie nusprendžia neprisijungti. Generolas, darydamas išlygas Čingačgukui ir jo sūnums leidžia jiems neprisijungti, tačiau už tai, jie turi prisistatyti pulkininkui Edmundui Munro (akt. Maurice Roeves) į Viljamo Henrio fortą. Tuo pat metu Ką tik atvykusiam majorui Dankanui Heivordui (akt. Steven Waddington) patikėta palydėti pulkininko dukteris Korą Munro (akt. Madeleine Stowe) bei Alisą Munro (Johdi May) iki jų tėvo forto. Į pagalbą paskiriamas hunorų genties karo vadas Magua (akt. Wes Studi). Kelyje įviliojęs majorą bei dukteris į pasalą – iškasa karo kirvį tarp hunorų genties bei britų kolonijos armijos. Tik Čingačguko ir jo sūnų dėka dukterys Munro bei majoras Dankanas lieka gyvi bei tęsia savo pradėtą žygį forto link. (E.P.)
4. „MARIJA ANTUANETĖ“ (Marie-Antoinette, 2005) Viena garsiausių Didžiosios prancūzų revoliucijos figūrų, be jokios abejonės, buvo tautos nemėgta karalienė Marija Antuanetė, suvienijusi dvi įtakingiausias Europoje karališkas dinastijas – Habsburgus ir Burbonus. Austrijos valdovė ištekino savo dukrą už Prancūzijos sosto paveldėtojo Liudviko Augusto. Būdama vos devyniolikos metų (1774 –aisiais) Marija Antuanetė tapo karaliene, o dar po devyniolikos metų jos galva nuriedėjo žemėn po giljotinos peiliu.
Marija Antuanetė, kaip ir dvi garsiausios tos epochos damos – ponia Diubari ir ponia Pompadur – tapo ne tik rūmų intrigų, bet ir karališkos prabangos sinonimais. Garsiosios “austrės” kaprizai ir užgaidos Prancūzijos iždui kainavo tiek, kad karalienė buvo praminta “Jos didenybe Deficitu”. Ko verta vien legendinė “deimantų vėrinio paslaptis”, aprašyta ne vienoje knygoje ir atgijusi filme (2001).
Prancūzijos karalius Liudvikas XIV, kaip žinia, labiausiai pagarsėjo savo posakiu “Valstybė – tai aš”. O Mariją Antuanetę geriausiai reprezentuoja jos frazė, skirta badmiriaujantiems pavaldiniams: “Jeigu jie neturi duonos, tegu valgo pyragaičius…”. Kai kurie istorikai neigia šių žodžių autentiškumą, bet jeigu kokia nors sparnuota frazė tampa legenda, ji visada bus įtikinamesnė už bet kokią istorinę tiesą.
40 milijonų JAV dolerių kainavusi kostiuminė drama “Marija Antuanetė” (ją režisavo Sofia Coppola) nepretenduoja į istorinio traktato aukštumas. Nors režisierei buvo leista filmuoti autentiškuose Versalio interjeruose ir net ten, kur neleidžiami turistai, visa autorių energija nukreipta į tai, ką patys prancūzai nuo seno vadina “glamour”. Prabangūs interjerai, puošnūs kostiumai, nuostabūs peizažai ir gražus prancūziškas makiažas amžina jaunyste spindinčiuose damų veiduose. Tikras XVIII a. madų ir aukštuomenės “gyvenimo stiliaus” katalogas. Užtai filmas baigiasi ne visiškai logiškais Marijos Antuanetės giljotinavimo vaizdais, bet kiek anksčiau. Ir tai suprantama – kraujas trykštantis ant prabangios suknelės autorių pasirinktai koncepcijai aiškiai svetimas. Nes jie savo žiūrovams taip pat kepė ne duoną, o pyragaitį… (G.J.)
3. „GLADIATORIUS“ (Gladiator, 2000)
Kai baigiantis XX amžiui britų režisierius Ridley Scottas pradėjo sukti istorinį epą „Gladiatorius“, mažai kas tikėjo šio brangiai kainuojančio (biudžetas 103 milijonai dolerių) projekto sėkme. Panašūs istorinės tematikos blokbaseriai (apie Kleopatrą, Spartaką, Ben-Hurą) buvo populiarūs iki septintojo dešimtmečio vidurio, vėliau tokia produkcija nukeliavo į televiziją. Tačiau pesimistai režisieriaus neatbaidė, jis sėkmingai savo projektą baigė: filmas uždirbo apie pusę milijardo dolerių ir laimėjo penkis Oskarus – už geriausią filmą, kostiumų dizainą, vizualinius efektus, režisūrą, garsą ir pagrindinį vyro vaidmenį (Russellas Crowe).
„Gladiatorius“ pelnytai lyginamas su klasikiniu „Spartaku“ (1960), tik Ridley Scotto filme nemažą vietą užimą modernūs kompiuteriniai efektai, kurie Stanley Kubrick’o laikais kinematografininkams nesisapnavo. Spartako vadovaujamas Romos vergų sukilimas įvyko 71 metais prieš Kristaus gimimą, o „Gladiatoriaus“ veiksmas rutuliuojasi Viešpaties metais 180-aisiais, kai Romos legionų karo vadas Maksimas (Russellas Crowe) laimi mūšį su germanų barbarais ir grįžta namo. Čia jo laukia ne tik nugalėtojo laurai, bet ir netikėta žinia: mirštantis valdovas Markas Aurelijus (Richardas Harrisas) liepia perduoti valdžią Senatui ir padaryti viską, kad jam mirus sosto neužimtų jo garbėtroška sūnus Komodas (Joaquinas Phoenixas).
Tačiau tėvo ketinimus įspėjęs Komodas ima žaisti pagal savo scenarijų. Jis nužudo tėvą, pasiskelbia Romos imperijos valdovu ir verčia Maksimą prisiekti naujam imperatoriui. Narsusis karo vadas, žinoma, atsisako tai padaryti ir užsitraukia Komodo rūstybę. Maksimui pavyksta išvengti mirties, bet jo žmona ir vaikai nužudomi. Sužeistas Maksimas patenka į vergų prekeivių rankas ir paverčiamas gladiatoriumi. Greitai jam bus lemta Romos Koliziejuje susikauti su Komodu.
Beveik visuose Ridley Scotto filmuose regime sceną, kurioje mirtinon akistaton stoja du nesutaikomi antagonistai (pirmasis režisieriaus vaidybinis filmas „Dvikova“ buvo skirtas visą gyvenimą dviejų priešininkų sprendžiamam ginčui). Maksimo ir Komodo dvikova Koliziejaus ringe taip pat gali būti laikoma virtuoziškai nufilmuotų kautynių scena, kurioje kaunasi jau nebe priešininkai antagonistai, o Gėris ir Blogis, ir nuo šio mūšio baigties priklauso viso pasaulio likimas.
Filmui buvo sukurtos grandiozinės dekoracijos. Maltoje prieš filmavimo pradžią architektų dėka išdygo milžiniškas senovės Romos maketas, tiksliai atkartojantis amžinojo miesto architektūrą. Puikiai pasidarbavo ir virtualios realybės kūrėjai. Stebėdami tikrai įspūdingas gladiatorių kautynes Koliziejuje, turėkite omeny, kad filmavimo metu tribūnuose sėdėjo apie du tūkstančiai statistų. Dar 33 tūkstančius sumaketavo kompiuterininkai. Jiems teko spręsti dar vieną problemą. Besibaigiant filmavimo darbams mirė aktorius Oliveris Reedas (jam filmas dedikuojamas), tad kai kurios scenos su Maksimo mokytoju Proksimu padarytos jau be paties Reedo. (G.J.)
2. „Agora”
Ambicingas iš Čilės kilusio Ispanų režisieriaus Alejandro Amenábar’o sprendimas – iki šiol istorinės dramos jo kūryboje nebuvo. Nepaisant to, iš filmo galime tikėtis kur kas daugiau, nei pusnuogiai gladiatoriai avintys sandalus ir mosuojantys aštriabriauniais kardais.
Istorija mus nukelia į 391-uosius Romos imperijos metus, į Aleksandrijos miestą. Praleidę daugelį metų engiami krikščionys sukyla. Jie pradeda skleisti Dievo žodį. Neapsikentę pagonys ryžtasi kovai apsaugoti savo religiją ir taip užsitraukia nemalonę. Filmo pavadinimas kilęs iš senosios graikų kalbos, reiškiantis – „svarbiausia miesto aikštė“, kurioje žmonės turėjo galimybę reikšti savo mintis, tad ši aikštė filme yra vieta krikščioniškajai propagandai. Filmo centre dominuoja Hipatija – matematiko dukra, filosofė ir astronomė, dėstanti Platoniškoje mokykloje. Ji visapusiškai atsidavusi mokslui, tad atstumia ją įsimylėjusį gerbėją Orestą (Oscar Isaac). Kuris net ir po viešo pažeminimo nenustoja jos mylėti.
Hipatijos tėvo vergas Davus, jai asistuoja paskaitų metu. Taip pat stropiai mokosi net ir būdamas vergu. Jis begalo įsimyli Hipatiją, tačiau suvokia jog jų meilė neįmanoma ir ryžtasi drastiškoms permainoms. Didėjant krikščionių gretoms agresija liejama tiek ant pagonių, tiek ant žydų. Tai aiškių pažiūrų, išsilavinusios moters istorija, kuri susiduria su iššūkiais senaisiais Romos imperijos laikais.
1. „Troja“ (Troy, 2004)
Filmas, paremtas nemirtingos Homero „Iliados” motyvais. Tai istorija apie Spartos karalienę Heleną, senovės Graikijoje vadintą gražiausia pasaulio moterimi, kuri savo aistra Trojos karalaičiui Pariui įžiebė net dešimtį metų trukusį karą tarp Trojos ir Mikėninės Graikijos.
Epinė meilės ir karo istorija, kurioje pagrindinį karžygio, graikų kariuomenes vado, Achilo vaidmenį atlieka Bradas Pittas, mdrama, režisuota Volfgando Petersono. Trojos karas vyko 10 metų ir padarė didelę įtaką antikinei kultūrai. Homero „Iliadoje“ aprašomi įvykiai trunka tik 51 dieną, kai achajai (graikai) apgulė Trojos miestą. Šie įvykiai yra pusiau istorija ir pusiau mitas, o šio kūrinio įkvėptas filmas nerodo vietų apie dievus bei nimfas ir pateikia karą, kaip veiksmo filmą, dalinai paremtą šia istorija.
Bradas Pitas filme vaidino Achilą – išskirtinį graikų karį. Dėl šio vaidmens aktoriui teko intensyviai treniruotis. Pitas už šį vaidmenį buvo nominuotas keliems skirtingiems apdovanojimams.
Gediminas Jankauskas, Viktorija Šaulytė, Erikas Prokopas
