Visi žinome, jei daiktas nesulūžęs tai jo taisyti nereikia, tačiau šis posakis filmams kartais negalioja. Kartais tik išleidus naują filmą galime suprasti kas senajame buvo ne taip. Filmų perdirbiniai būna įvairūs, kartais geri, puikūs, kartais vidutiniški ar net siaubingi, tačiau, kai jie geri – publika džiaugiasi.

Naujos technologijos, inovacijos kino kūrime, visuomenės ir kultūros pokyčiai – visa tai skatina norą atnaujinti klasikinius filmus, o kai kurie perdirbiniai tampa net geresni už originalus. Perdaryti filmai geriausiai veikia tada, kai nesistengiama tik atkartoti originalo, bet pasiūloma kažkas naujo. Naujai perkurdami klasikinius filmus režisieriai gali patobulinti detales ir kartu išlaikyti originalaus filmo esmę. Šiandien pristatome dešimtuką, būtent tokių, perkurtų, pataisytų originalių filmų.

10. „Tas. 1 ir 2 dalys“ (It: Chapter 1 and 2, 2017, 2019)

Stepheno Kingo siaubo romanas „Tas“ 1990 m. pirmą kartą buvo ekranizuotas kaip televizijos mini serialas. Nepaisant 215 puslapių scenarijaus, Tommio Lee Wallace’o ekranizacijoje vis tiek reikėjo praleisti pagrindinius Kingo romano siužetus, kad būtų išlaikytas 3 valandų trukmės laikas.

Kadrai iš filmų „Tas“

Siekiant išvengti 1138 puslapių romano sutraukimo į vieną filmą, 2017 m. siaubo filmo perdirbinys priėmė protingą sprendimą ekranizaciją padalyti į du skyrius, kad būtų galima atskirai sutelkti dėmesį į du istorijos laikotarpius. Pirmajame filme daugiausia dėmesio skiriama pirmajam „The Losers Club“ susidūrimui su „Tuo“ – 1989 metais, o antrajame – jau suaugusių vaikų sugrįžimui į Derį 2016-aisiais metais. Šis perdirbinys pavyko dėl puikaus vyresnių ir jaunesnių veikėjų parinkimo ir, kitaip nei Wallace’o adaptacija, leido kiekvienam „The Losers Club“ nariui įgyti daugiau gilumo.

Taigi, perkurtuose filmuose matome blogąjį klouną, kuris žudo ir grobia vaikus. Pirmojoje filmo dalyje veiksmas prasideda Derio miestelyje, kur vienas po kito dingsta vietiniai vaikai. Vietovėje, žinomoje kaip „The Barrens“, septynių vaikų grupę suvienija siaubingi ir keistoki susidūrimai su bloguoju klounu ir pasiryžimas jį nužudyti… ar vaikams pavyks? Na, o antrojoje dalyje jau matome tuos pačius vaikus, tik užaugusius, jie grįžta į miestelį, kur jų laukia dovana iš praeities…

Nugalėtas „The Losers Club“ narių, piktasis klounas Pennywise’as grįžta po 27 metų, kad vėl terorizuotų Derio miestelį Meino valstijoje. Dabar jau suaugę vaikystės draugai, kurie seniai pasuko skirtingais keliais sužino, kad gimtinėje  vėl pradeda dingti žmonės. Maikas Hanlonas sukviečia visus namo paskutiniam pasipriešinimui. Prisiminę praeities žaizdas ir norėdami, kad istorija nesikartotų, susivieniję „The Losers Club“ turi nugalėti didžiausias baimes, kad sunaikintų formą keičiantį Pennywise’ą – dabar jis, žinoma, galingesnis nei bet kada anksčiau…

9. „Mumija“ (The Mummy, 1999)

Prieš 1999 m. pasirodant Brendano Fraserio nuotykiams, 1932 m. „Mumijos“ versijoje žiūrovai pamatė antgamtinę siaubo istoriją. Karlo Freundo režisuotas filmas tapo pasauliniu filmu apie pabaisas, o Borisas Karloffas įtikinamai suvaidino pagrindinį piktadarį.

Kadrai iš filmų „Mumija“

Vis dėlto žiūrovams daug smagiau buvo žiūrėti perdirbinį, kuriame siaubo žanras buvo paliktas nuotykių žanrui ir sukurta itin sėkminga frančizė (nors pirmasis filmas išlieka geriausias). Be to, jis pasižymėjo savo laikmečiui modernia vizualine medžiaga ir neabejotinais jaumų kibirkščiavimais tarp Fraserio ir Reičelės Weisz.

Šis filmas turėjo būti mažo biudžeto siaubo filmu, račiau tapo itin populiaria nuotykių kino juosta. Po to buvo išleistos dar dvi filmo dalys ir atskiras filmas „Skorpionų karalius“.

Anglė bibliotekininkė Evelina Karnahan nori pradėti archeologinius kasinėjimus senoviniame Hamunaptros mieste. Išgelbėjusi gyvybę Rikui Okoneliui, moteris sulaukia jo pagalbos. Tačiau Evelina, jos brolis Džonatanas ir Rikas net nenutuokia, jog dar viena tyrinėtojų grupelė susidomėjusi tuo pačiu kasinėjimu. Visų nelaimei, ši grupė išlaisvina žiaurų prakeiksmą ir prikelia Mumiją, kuriai įveikti vien ginklų tikrai neužtenka.

8. „Kopa“ (Dune, 2021)

Franko Herberto „Kopos“, paskelbtos svarbiausiu mokslinės fantastikos romanu, todėl filmo adaptacija yra milžiniška užduotis, tačiau stebina, kad šis filmas yra vienas iš tų, kurie buvo perkurti ne vieną kartą. 412 puslapių istorijos ir politikos, Herberto romanas – turtingas tekstas, kuris buvo ekranizuotas filmuose, miniserialuose ir vaizdo žaidimuose. Siurrealizmo kūrėjas Davidas Lynchas bandė adaptuoti mokslinės fantastikos romaną 1984 m. filme, kuriame pagrindinius vaidmenis atliko Kyle’as MacLachlanas, Seanas Youngas ir Stingas.

Kadrai iš filmų „Kopa“

Lynchas bandė sutalpinti storą romaną į 2 valandų filmą, o Denis Villeneuve’as 2021 m. ekranizacijoje suprato, kad naudinga istoriją padalyti į du skyrius, kad būtų laiko sukurti turtingą Arrakio ir Atreidų šeimos istoriją. Tobulėjant technologijoms, D. Villeneuve’o filme taip pat atnaujinami D. Lyncho bjaurūs efektai, kurie pakeičiami akinančiais vaizdais, pasitelkiant modernias kompiuterines technologijas ir žaliojo ekrano technologijų naujoves, todėl 2021 m. „Kopos“ laikoma geriausia istorijos versija.

Po daugybės bandymų, „Kopa“ pagaliau pavyko. Ekranuose pasirodžiusi kanadiečio režisieriaus Deniso Villeneuve‘o „Kopa“ susilaukė didelio ir kultinio romano fanų, ir skeptikų dėmesio. Filmas nominuotas dešimčiai Oskarų. Filmo veiksmas plėtojasi tolimoje ateityje tarpžvaigždinėje feodalinėje žmonių imperijoje, valdomoje padišacho imperatoriaus Šadamo IV, ir pasakoja apie kosminės imperijos dykvietę, tapusią vertingiausia planeta ateities visatoje. (Gediminas Jankauskas)

„Senojoje Žemėje“ jau seniai nebegyvena žmonės, pasimiršo didžioji dalis istorijos, nors yra išlikę įvairių istorinių bei religinių tradicijų, dažniausiai persimaišiusių tarpusavyje, pvz., religinė knyga „Oranžinė katalikų biblija“ yra islamo, budizmo, katalikybės, protestantizmo ir kitų šiuo metu paplitusių religijų mišinys. (Gediminas Jankauskas)

O didžiausias alinančių audrų nusiaubtos planetos turtas – ypatingas prieskonis melanžas, vertinga medžiaga, kuri suteikia savo vartotojams padidintą gyvybingumą ir praplečia sąmonę. Šis jėgas stimuliuojantis „vitaminas” būtinas leidžiantis į greitesnes už šviesą tarpžvaigždines keliones, nes suteikia kosminiams navigatoriams galimybę saugiai naršyti tarpžvaigždinėje erdvėje. Be Arakio nebūtų ir civilizacijos. Tas, kas valdo Arakį, valdo ir likimo jėgas. (Gediminas Jankauskas)

7. „Baimės iškyšulys“ (Cape Fear, 1991)

Pirmą kartą filmas pagal Johno MacDonaldo romaną „Egzekutoriai“ buvo sukurtas 1962 metais. Tąsyk režisierius J.Lee Thompsonas, pasitelkęs juodai baltą juostą ir klasikinio JAV „juodojo“ kriminalinio kino metodus papasakojo šiurpią istoriją apie advokatą Semą Boudeną (jį vaidino Gregory Peckas), kurio šeimos gyvenimą tikru pragaru paverčia iš kalėjimo į laisvę išėjęs psichopatas Maksas Keidis (Robertas Mitchumas). Keidis teisme buvo kaltinamas seksualiniu smurtu, o Boudenas jį gynė.

Kadrai iš filmų „Baimės iškyšulys“

Jau pirmoje naujojo filmo scenoje regime Maksą Keidį jo kalėjimo kameroje. Jis dažnai grūdina savo kūną varginančiomis treniruotėmis, kiekvieną akimirką galvodamas tik apie būsimąją keršto akciją. Operatoriaus Freddie Franciso kino kamera pastabi charakteringoms detalėms, kuriomis iš karto piešiamas įspūdingas nusikaltėlio psichologinis portretas: ant sienos šalia kitų nuotraukų kabo… J. Stalino fotografija, o ant paties Keidžio kūno – begalė tatuiruočių. Įspūdingiausia tatuiruotė ant nugaros – savaip interpretuota Temidės tema, tik ne tradicinės statulos pavidalu, o kaip didžiulis kryžius, ant kurio vieno skersinio pakabintoje lėkštėje guli Biblijos knyga ir užrašas „tiesa“, o ant kito – durklas su užrašu „teisingumas“.

Keidis neslepia savo tikslo, todėl baisu darosi jau filmo pradžioje.

Robertas De Niro jau turėjo du Oskarus ir vėl buvo nominuotas. Tačiau šį kartą jį nurungė Anthony Hopkinsas, kuriam Oskaro statulėlė buvo įteikta už Hanibalo Lekterio vaidmenį. Kritikai tąsyk nepraleido progos pašmaikštauti, kad psichopatą įveikė kanibalas. (Gediminas Jankauskas)

6. „Kazino Royale“ (Casino Royale, 2006)

Iš viso buvo sukurti 27 filmai apie Džeimsą Bondą, kuriuose pagrindinį vaidmenį per visą istoriją atliko septyni aktoriai. Keičiantis kultinio slaptosios tarnybos agento veidui, keitėsi ir filmų stilius. Nuo įžūlaus Šono Konerio iki puikiojo Rodžerio Mūro – kiekvienas naujas aktorius, keičiantis laikams, įneša naują stilių.

Kadrai iš filmų „Kazino Royale“

Tačiau populiarėjant šiurkščiam realizmui, Danielio Craigo debiutas Bondo vaidmenyje 2006 m. filme „Kazino Royale“ buvo gaivus stilistinis posūkis frančizėje. Įdomu, kad „Kazino Royale“ (Iano Flemingo romanas) jau anksčiau, 1967 m., buvo ekranizuotas kaip komedija. 2006 m. filme „Kazino Royale“, kuris buvo visiškai kito žanro nei ankstesnė komedija, šis personažas padarytas įsitempęs ir rimtas, o 007 iš naujo buvo pritaikytas šiuolaikinei veiksmo šnipų erai.

21-ajame „bondiados“ filme veiksmas sugrįžta į agento Džeimso Bondo praeitį, kai jis buvo pakviestas į britų Karališkąją tarnybą. Agentas 007 gauna ne tik teisę žudyti, bet ir pirmąją užduotį. Pirmoji Bondo misija nubloškia agentą į Madagaskarą, kur reikia surasti tarptautinį teroristą Molaką (Sebastienas Foucanas). Bet atvykus į Bahamų salas šį kartą operacija nukrypsta nuo pradinio plano, ir Bondui tenka aiškintis, kodėl taip atsitiko. (Gediminas Jankauskas)

Čia Bondas ir sužino apie svarbią nelegalių finansinių schemų grandį – tarptautinių teroristinių organizacijų rėmėją bankininką Le Šifrą (Madsas Mikkelsenas), kuris nesidrovi daryti didelius pinigus drauge su aukšto rango nusikaltėliais arba pilietinio karo apimtose valstybėse. Su šiuo piktadariu Bondui teks susiremti… prie pokerio stalo. Mat po to, kai Bondas suardė Le Šifro planus, šimtą milijonų dolerių vienu ypu praradęs piktadarys nori susigražinti pinigus Juodkalnijos viešbutyje „Royale“ organizavęs pokerio turnyrą, kuriame kiekvienas dalyvis privalo susimokėti dešimt milijonų dolerių. (Gediminas Jankauskas)

Į šį renginį komandiruojamas ir Bondas, kurio dalyvavimo mokestį sumoka Jos Didenybės iždas. Prižiūrėti, kaip bus naudojamos valstybės lėšos, patikėta gražuolei Vesper Lynd (Eva Green). To pakanka, kad būtų galima su nemažėjančias įtampa stebėti dviejų vienas kito vertų priešininkų dvikovą, kurioje bus nemažai ir visai ne džentelmeniškų klastingų smūgių. (Gediminas Jankauskas)

5. „Vestsaido istorija“ (West Side Story, 2021)

„Vestsaido istorija“ paremta Šekspyro „Romeo ir Džuljeta“, 1957 m. pradėta rodyti kaip Brodvėjaus miuziklas. Netrukus, 1961 m., pradinis pjesės kūrėjas Jerome’as Robbinsas kartu su režisieriumi Robertu Wise’u perkėlė apdovanojimus pelniusią pjesę į didįjį ekraną. Filmo ekranizacija buvo sėkminga ir pelnė kelis „Oskarus“, įskaitant geriausio filmo apdovanojimą.

Kadrai iš filmų „Vestsaido istorija“

Tačiau Steveno Spielbergo 2021 m. ekranizacijoje klasikinė tragiškos meilės istorija atnaujinta, kad geriau atspindėtų personažų kultūrą. Kitaip nei 1961 m. pirmtako, kurio aktoriai Natalie Wood ir George’as Chakiris, norėdami atrodyti kaip puertorikiečiai, naudojo tamsesnį makiažą, Spielbergas į savo perdirbinį įtraukė puetroikiečius ir lotynų amerikiečių kilmės asmenis. Pasisakydama už rasių įvairovę, 2021 m. „Vestsaido istorija“ suteikė erdvės vis tikslesnėms reprezentacijoms. Dėl filmo sėkmės Reičelė Zegler taip pat tapo pirmąja Kolumbijos kilmės aktore, laimėjusia „Auksinį gaublį“ už geriausią miuziklo aktorės vaidmenį.

„Vestsaido istorija“, gimusi 1957–aisiais originalaus Brodvėjaus miuziklo pavidalu ir tobulai ekranizuota 1961 m. (rež. Jerome‘as Robbinsas ir Robertas Wise‘as). Kartais jaunystėje patirti gilūs įspūdžiai žmonėms neleidžia susitaikyti su vėlesniais perdirbiniais. Ko gera, šiuo atveju būtent taip ir atsitiko.  Po antrojo pasaulinio karo į turtingas Jungtinės Amerikos Valstijas plūstelėjo geresnio gyvenimo ieškančių puertorikiečių armija. Nemenka dalis amerikiečių jaunimo į tokią invazinę emigraciją sureagavo gana agresyviai: atvykėliai buvo sutinkami priešiškai, ir tai dažnai provokavo muštynes bei smurtą gatvėse. (Gediminas Jankauskas)

Montekiai ir Kapulečiai čia buvo jauni puertorikiečiai ir jiems priešiški amerikiečių senbuvių atstovai. O šių nesutaikomų pasaulių atstovai – amerikietis Tonis ir puertorikietė Marija – pamilo vienas kitą. Kalbėdamas apie savo „Vestsaido istoriją“ Stevenas Spielbergas ne kartą pasakojo, kokį stiprų įspūdį jaunystėje jam padaręs kino klasikos šedevras: „Pirmą kartą aš išgirdau „Vestsaido istorijos“ dainas būdamas dešimties metų. Ir nuo tų laikų saugoju tą plokštelę. Turėsiu ją tol, kol įkūnysiu savo svajonę ir sukursiu filmą“. (Gediminas Jankauskas)

Sunku (o ir nereikia) tarpusavy lyginti nei abiejų „Vestsaido istorijų“, nei jose vaidinančių bei dainuojančių (taipogi ir šokančių) aktorių. 60 metų – pakankamas laikas, kad pamatytume, kaip per tą laiką pasikeitė ir pats Niujorkas, ir pasaulis. (Gediminas Jankauskas)

4. „Mažosios moterys“ (Little Women, 2019)

Klasikinis amerikiečių rašytojos Louisos May Alcott romanas „Mažosios moterys“ sulaukė daugybės ekranizacijų kine, televizijoje ir net anime. Tai buvo pirmoji filmo versija, kurią režisavo moteris. 1994 m. Gillian Armstrong ekranizacija, kurioje pagrindinį vaidmenį atliko Winona Ryder, atnaujino nesenstančią istoriją šiuolaikinei kartai.

Kadrai iš filmų „Mažosios moterys“

Praėjus 24 metams po Armstrongo adaptacijos, „Mažosios moterys“ sulaukė dar vieno perpasakojimo 2019 m. Gretos Gerwig filme. Kūrybiškai laisvai interpretuodama pasakojimą, G. Gerwig filme „Mažosios moterys“ puikiai panaudoja nelinijinį pasakojimą, kad sustiprintų filmo emocionalumą. Tačiau, ko gero, dar labiau stebina tai, kad G. Gerwig filmui pavyko pasiekti tai, ko nepavyko visiems jo pirmtakams – padaryti Emę (akt. Florence Pugh) simpatišką veikėją. Gerwig ekranizacijoje vienodai pabrėžiamas kiekvienos iš Marč seserų vaidmuo, todėl Emė gali būti pavaizduota simpatiškesnėje šviesoje.

Naujoji „Mažųjų moterų“ kino versija nuo ankstesnių skiriasi dar ir tuo, kad režisierė Greta Gerwig ryžtingai transformuoja klasikinį knygos tekstą, lengvai pereidama nuo vieno veiksmo laiko prie kito – ankstesnio septyneriais metais. Kartais tie perėjimai yra tokie staigūs, kad žiūrovui ne iš karto pavyksta susiorientuoti, kada gi – dabar ar anksčiau – tai vyksta (atidi žiūrovo akis ilgainiui pastebi, kad seserų paauglystės epizodai ir vėlesni laikai skiriasi ne tik aptariamų problemų turiniu, bet ir skirtinga spalvine gama (operatorius Yorickas Le Saux). (Gediminas Jankauskas)

Iš visų keturių seserų Marč gal tik vienintelė vyresnėlė Megė (ją vaidina Emma Watson) labiausiai atitinka savo laikmečio standartus – ji ištekėjo iš meilės už Džono (Jamesas Nortonas), augina vaikus, nors pinigų jaunai šeimai visada trūksta. Kitos trys seserys yra, kaip dabar pasakytume, „prie meno“ – Džo vardan literatūros pasiryžusi niekados netekėti; Emė (Florence Pugh) svajoja tapti dailininke ir net nusižiūrėjusi turtingą jaunikį, tačiau Paryžiuje sutikusi vaikystės žaidimų draugą Lorį, pakoreguoja ateities planus; o Betei (Eliza Scanlen) patinka teatras, todėl ji tiesiog nepakeičiama, kai reikia organizuoti spektaklius namuose. (Gediminas Jankauskas)

Reikėtų paminėti ir netikėtame amplua pasirodančią aktorę Laurą Dern, suvaidinusią net ne seserų motiną, o pačią Motinos Meilę (buvo toks personažas prancūzų modernisto Maurice‘o Maeterlincko pjesėje „Mėlynoji paukštė“). Gražią patriarchalinio jaukumo ir šeimos šilumos atmosferą perteikia ir jautri kompozitoriaus Alexandre‘o Desplat muzika. (Gediminas Jankauskas)

3. „Jo merginos penktadienis“ (His Girl Friday, 1940)

Pagal 1928 m. scenarijų „The Front Page“ sukurtas to paties pavadinimo 1931 m. filmas buvo ištikimas Brodvėjaus komedijai. 1931 m. filmas, kuriame Patas O’Brienas vaidina reporterį Hildą Johnsoną, o Adolphe’as Menjou – jo redaktorių Walterį Burnsą, yra klasikinė bičiulių komedija.

Kadrai iš filmų „Jo merginos penktadienis“

Tačiau 1940 m. perdirbinys „Jo merginos penktadienis“ padarė kai ką įdomaus (be to, buvo vienas pirmųjų filmų su sutampančiais dialogais). Rosalinda Russell, suvaidinusi Hildę, kartu su Kerio Granto vaidinamo Valterio Burnso, šiame lytį pakeitusiame perdirbinyje atsidūrė kaip vienoje iš kultinių romantinių „screwball“ komedijų ir įrodė, kas įmanoma, kai režisieriai savaip interpretuoja jau sukurtą istoriją.

Naujoje versijoje, keturis mėnesius išvykusi Hildė Džonson (Rosalind Russell) ateina į Niujorke leidžiamo laikraščio „The Morning Post“, kuriame ji dirba pagrindine reportere, biurą ir praneša savo viršininkui, redaktoriui Valteriui Bernsui (Cary Grant), kad išeina iš darbo. Jos išvykimo priežastis, be kita ko, yra skyrybos su Valteriu, kuris prisipažįsta, kad buvo blogas vyras.

Hildė išsiskyrė su Valteriu daugiausia dėl to, kad norėjo daugiau šeimyninio gyvenimo, o Valteris matė ją labiau kaip veržlią kietakaktę reporterę nei pavaldžią namų šeimininkę. Moteris jau turi ir kitą vyrą (Briusą), su kuriuo planuoja išvykti. Volteris nenori prarasti Hildės nei kaip reporterės, nei kaip žmonos, o jei taip nutiks, netiki, kad Briusas yra jos vertas. Valteris daro viską, ką gali, kad bent jau atidėtų Hildės ir Briuso kelionę, pakankamai ilgam, kad įtikintų Hildę pasilikti visam laikui. Nepriklausomai nuo istorijos baigties, Hildė turės nuspręsti, ar persekiojimo azartas buvo vertas jos asmeninio gyvenimo kančių.

2. „Padaras“ (The Thing, 1982)

Nors 1951 m. filmas „Daiktas iš kito pasaulio“ (angl. The Thing From Another World) pripažintas savo laikmečio fantastikos klasika, jį labai ribojo to meto technologijų trūkumas. Negalėdamas parodyti formą keičiančio ateivio, filmas ieškojo kūrybiškesnių būdų parodyti „Padarą“ jo neparodant.

Kadrai iš filmų „Padaras“

Tačiau technologijoms tobulėjant, 1982 m. Johno Carpenterio filmo perdirbinys leido parodyti „Padarą“ su visa jo formą keičiančio nežemiškojo būdo baisybe ir šlove. Naudodamas efektus, Carpenterio „Padaras“ buvo kūrybingas ir bauginantis grimo dailininko Robo Bottino protezavimo įgūdžių bandymas, kuris tikrai suveikė ir žiūrovams paliko įspūdį.

Filmo veiksmas vyksta Antarktidoje, kai amerikiečių mokslininkų grupė yra atkirsta nuo likusio pasaulio. Siužetas prasideda, kai jie patenka į paslaptingą kosminį laivą, palaidotą po ledu. Mokslininkai atranda, kad erdvėlaivyje yra pabaisa, galinti įgauti bet kokios gyvos būtybės, prie kurios prisiliečia, pavidalą. Pabaisa nužudo kiekvieną tyrėją atskirai, todėl išgyvenusieji nežino, kuo gali pasitikėti.

Filmo Padaras specialieji efektai yra vienas nuostabiausių filmo komponentų. Robo Bottino sukurtas padaras labai detalus ir siaubingas, o transformacijos tikroviškos ir bauginančios. Įtampa taip pat suvaldyta meistriškai, todėl filmas nuo pradžios iki pabaigos žiūrovus prikausto prie kėdžių.

Filme vyrauja puiki aktorių vaidyba, ypač Kurto Raselo (angl. Kurt Russell), kuris įkūnija pagrindinį veikėją MacRead. K. Raselas subtiliai ir įtaigiai suvaidino griežtą ir kartu pažeidžiamą vyrą. Keithas Davidas taip pat žavi vaidindamas Childsą, kitą tyrimo grupės narį, skeptiškai vertinantį Makredžio tikslus.

Taigi, filmas „Padaras“ – puikus siaubo filmas, kuris gąsdina ir šiandien. Šio žanro gerbėjai turėtų jį pamatyti dėl įtampos, žiaurumo ir puikios vaidybos. Jei dar nematėte, padarykite sau paslaugą ir pažiūrėkite jį.

1. „Taip gimė žvaigždė“ (A Star is Born, 2018)

Tragiškas pasakojimas apie tai, kaip pagrindinė veikėja moteris siekia šlovės, o pagrindinis veikėjas vyras nuolat žlunga dėl priklausomybės, labai paveiktas 1932 m. filmo „Kokia Holivudo kaina?“, rado savo vietą filme „Taip gimė žvaigždė“. Nepaisant keturių filmų, turinčių tokį patį pavadinimą, 1937 ir 1954 m. „A Star is Born“ versijose, kuriose pagrindinius vaidmenis atliko Janet Gaynor ir Judy Garland, pagrindinis dėmesys buvo skiriamas pradedančiajam aktoriui, o 1976 m. filme iš Holivudo persikelta į muzikos sceną. Deja, Barbros Streisand herojė Estera užgožia pagrindinį vyriškąjį vaidmenį, todėl jų dinamika ir bandymai užmegzti romaną yra nepamirštami, bet jiems trūksta chemijos.

Kadrai iš filmų „Taip gimė žvaigždė“

Pasimokęs iš savo pirmtakų, Bradlis Cooperis debiutavo kaip režisierius ir kartu su Lady Gaga atliko pagrindinį vaidmenį šiame moderniame atpasakojime. Abiem personažams buvo suteikta laiko sužibėti, todėl 2018 m. filme „Taip gimė žvaigždė“ – kartu su įsimintinu garso takeliu ir apdovanojimus pelniusiais aktorių pasirodymais – filme buvo matoma tiek chemijos, tiek jausmų, kurie atrodo tokie tikri, kad šis perdirbinys nesunkiai tapo žiūrovų mėgstamiausiu.

Dėmesį kaustanti meilės istorija,  įstabaus garso muzikos takelis, stiprus scenarijus ir itin vykęs duetas visa tai Bradley Cooperio režisuotam filmui užtikrina vieną iš geriausių ir stipriausių kino juostų pernai metais.

Populiarius kantri muzikos žvaigždė Džeksonas Meinas (jį vaidina pats B. Cooperis) – kurio karjera tiesiog puiki. Minios žmonių jį šlovina, tūkstančiai klausosi jo dainų, tačiau atlikėjas tik ant scenos atrodo tvirtas ir savimi pasitikintas, nulipęs nuo scenos visas bėdas užgožia alkoholio butelyje bei narkotikuose. Alkoholis ir narkotikai, pamažu žlugdo atlikėjo karjerą bei asmeninį gyvenimą. Tačiau vieną dieną jo gyvenimas pasikeičia, kantri atlikėjas vėl atranda tikslą. Džeksonas bare sutinka Elę (vaidina Lady Gaga)  – kuri tai dar neatskleistas talentas. Mergina kuria širdį virpinančias bei nuostabias dainas, tačiau jas dainuoja tik sau. Elės baimė – scena.

Pasitelkęs visas priemones Džeksonas priverčia Elę ateiti į sceną ir sudainuoti jos kūrybos dainą. Taip gimsta nauja žvaigždė. Viešai dainuoti bijanti mergina, pamažu nugali scenos baimę, ir tampa muzikos žvaigžde. Džeksono ir Elės pažintis visam laikui pakeičia jų gyvenimus.

Cooperis kino pasauliui pateikė jautrią istoriją apie šlovės ir žinomumo kainą, meilę, kovą su savimi. Priverčia pažvelgti ir į rimtą alkoholizmo ir narkotikų vartojimo problemą. Pažvelgti, kaip žmogų keičia ši baisi priklausomybė.

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: