10 filmų, kuriuos verta pamatyti, jei jums patiko serialas „Dahmer”

Stebėtinai greitai besiplečiančioms internetinio kino platformoms kasmet reikia vis daugiau peno, kad užganėdintų jų produkcijos ištroškusius žiūrovus. O kadangi jau seniai ir kinui katastrofiškai trūksta naujų originalių siužetų, tai TV serialų kūrėjai pernelyg galvos nesukdami lyg blynus kepa daugiaserijines anksčiau ir visai neseniai rodytų kino filmų versijas.

Ir štai vienas paskui kitą dabar jau namų ekranais keliauja televiziniai filmų klonai: „Fargo“, „Amerikos žigolas“ (kuriame 1980-jų sekso simbolį Richardą Gere‘ą pakeitė Jonas Bernthalas), ir, regis, niekada nepasibaigsiantys „Tarnaitės pasakojimai“, kurių epopėja puikiausiai buvo atskleista pirmoje Margaret Atwood romano ekranizacijoje dar 1990 m. (rež. Volkeris Schlöndorffas).

„Dahmer” (2022) – tai trylika metų, nuo 8 iki 10 deš., žudžiusio serijinio žudiko Džefrio Dahmerio biografiją pristatantis Netflix serialas. Džefris iš viso nužudė 17 jaunuolių ir jaunų vyrų, iš kurių dauguma buvo homoseksualūs juodaodžiai. Jis juos seksualiai išnaudodavo gyvus ir mirusius, kartais valgydavo jų mėsą, kankindavo ir darydavo kūno dalių ekspozicijas.

Nors šis serialas dėl suprantamų priežasčių neturėjo jokios reklaminės kampanijos, dabar jis puikuojasi populiariausios „Netflix“ produkcijos sąraše ir skina žiūrimumo rekordus.

Pristatome 10 filmų, kuriuos verta pamatyti, jei jums patiko serialas Dahmer (Netflix, 2022).

10. „MANO DRAUGAS DAMERIS“ (My Friend Dahmer, 2017)

Apie dabar populiaraus Netflix serialo „Dameris“(2022 m.) pagrindinį herojų – charizmatišką serijinį žudiką Džefrį Damerį dar 2017-aisiais pasakojo pagal Johno Backderfo knygą sukurtas vaidybinis filmas „Mano draugas Dameris“ (rež. Marcas Meyersas).

Simpatiškos išvaizdos jaunuolis Džefris Dameris kenčia nuo draugų stokos mokykloje ir bręstančių tėvų skyrybų namuose. Vaikinui trūksta dėmesio, todėl jis pasineria į keistą veiklą – pavyzdžiui, parsineša namo automobilių partrenktus gyvūnus ir tirpdo jų liekanas sieros rūgštyje, stebėdamas šį cheminį procesą.

Apie vieną garsiausių serijinių žudikų Džefrį Damerį sukurta filmų ir dar anksčiau. 1993-aisiais režisieriaus Davido R. Boweno filme „Slaptas gyvenimas: Džefris Dameris“ jį vaidino Carlas Crew, 2002-aisais režisieriaus Davido Jacobsono filme – populiarus komiksų aktorius Jeremy Renneris (Sakalo akis Marvelo visatos filmuose). 2006-aisiais trileryje „Džefrio Damerio iškilimas (rež. Richas Ambleris) daugiausia dėmesio buvo skiriama maniako vaikystei. O populiaraus animacinio serialo „Pietų parkas“ (South Park) autoriai net pavaizdavo Damerį kaip paties Šėtono draugą.

Filme „Mano draugas Dameris“ svarbiausios jaunojo maniako įvykdytos žmogžudystės pasilieka už kadro ribų. Knygą apie šį jauną monstrą parašęs Johnas Backderfas (filme jį suvaidino Alexas Wolffas) juo susidomėjo tuoj po to, kai sužinojo, kad pavojingas recidyvistas pats buvo nužudytas kalėjime, kai jam buvo 34 metai. Pirmąjį būsimos knygos tekstą jis paskelbė 2002-aisiais, o visą knyga – po dešimties metų.

Filmo autoriai daug dėmesio skiria aplinkai, kurioje augo būsimasis nusikaltėlis ir formavosi jo iškrypėliškas charakteris bei jo pirmieji kriminaliniai darbeliai, kurie aplinkiniams atrodė kaip paprastos keistenybės.

Namuose – pastoviai užsiėmęs ir artimiausiems amžinai laiko neturintis tėvas ir pastoviai triukšmingus skandalus kelianti motina, mokykloje – bendraamžių patyčios ir Damerio bandymai atkreipti dėmesį ekscentriškais poelgiais, pavyzdžiui, epilepsijos priepuolių imitavimu.

Gal į nusikaltimų kelią Damerį pastūmėjo ir aplinkinių reakcija į šiuos savotiškus viešus performansus. Ir neabejotinai reikšmingesni veiksniai – problemos su alkoholiu, homoseksualiniais polinkiais ir akivaizdžiai nesveiku susidomėjimu gyvūnų preparavimu.

Rezultato ilgai laukti nereikėjo – savo pirmą žmogžudystę Dameris įvykdė vos pabaigęs mokyklą. Vėliau aukų bus dar šešiolika.

Damerį vaidinantis Rossas Lynchas gal kiek perdeda, pernelyg karikatūrindamas savo personažą, bet kita vertus kuria ryškų, gerai įsimenantį portretą. (G.J.)

Kur galima pažiūrėti legaliai:

9. „AUKSINĖ PIRŠTINĖ“ (Der goldene Handschuh, 2019)

Hamburge turkų emigrantų šeimoje gimęs jaunas režisierius Fatihas Akinas jau senokai žinomas ne tik Europos kino festivalių žiūrovams. Filmuoti jis pradėjo dar būdamas studentas.
Jau pirmas jo pilnametražis filmas „Greitai ir be skausmo“ (1998 m.) buvo apdovanotas Lokarno kino festivalyje. Filmas pasakojo apie tris draugus – turką, serbą ir graiką – kurie sukiojasi kriminaliniame versle, bet svajoja apie visai kitokį gyvenimą. Tik gražioms svajonėms nelemta išsipildyti.

Turkų emigrantų sūnų F. Akiną domina psichologinė savijauta žmonių, priverstų leisti šaknis kitos kultūros ir papročių dirvoje. Akivaizdu, kad tokia „persodinimo“ procedūra neapsieina be komplikuotų recidyvų, o kai kada tokie eksperimentai baigiasi tragiškai. Kaip didelį rezonansą turėjusioje jo Aukso lokį Berlyne laimėjusioje dramoje „Galva į siena“ (2004 m.). Arba antrajame trilogijos filme „Kitoje pusėje“ (2007 m.). o trečiasis trilogijos filmas „Pjautynės“ (2014 m.) priminė apie daugiau nei prieš 100 metų vykdytą armėnų genocidą, kurio oficiali Turkijos valdžia vis dar vengia pripažinti. Šiuo filmu F. Akinas baigė savo trilogiją „apie meilę, mirtį ir velnią“.

Labai netikėtai režisieriaus filmų galerijoje atrodo jo priešpaskutinis darbas – „Auksinė pirštinė“ (2017 m.). taip vadinasi Hamburge raudonųjų žibintų rajone non stop veikiantis baras, kuriame skamba saldžiai romantiškos aštunto dešimtmečio melodijos ir savo dalią prie stikliuko aprauda įvairiausio plauko gyvenimo vėtyti ir mėtyti personažai.

Dažnas svečias šioje liūdnos reputacijos įstaigoje yra atgrasios išvaizdos sunkiai apibrėžiamo amžiaus (vienoje scenoje sakoma, kad jis „matė Trečiąjį reichą“) vyriškis Fricas Honka. Jaunas ir gražus aktorius Jonas Dassleris jo vaidmenyje visiškai neatpažįstamas.

Pristatydamas „Auksinę pirštinę“ Berlyno kino festivalyje režisierius sakė: „Mane Heinzo Strunko romanas [pagal jį „Auksinė pirštinė“ ir sukurta – G.J.] visų pirma sudomino tuo, kad tiksliai tikrus įvykius aprašiusi knyga. Man patiko… įtaigiai aprašytas išsigimęs pasaulis. Žinote, kodėl?.. Dauguma dabartinių žmonių gyvena šiltnamio sąlygomis. Mes daug laiko sugaištame aptarinėdami, į kokius jogos kursus užsiregistruoti, kur nusipirkti sveiko maisto. Mes rūpinamės savo išvaizda ir intelektu, aptarinėjam klasikinę muziką, politiką ir daugelį kitų dalykų. Tai suprantama, juk taip esame išauklėti! Bet yra šiame pasaulyje ir kitokių žmonių, kurie neskaito knygų ir neperka sveiko maisto… jie rūko, girtuokliauja ir šlykščiai keikiasi. Kai kurie jų yra tikri monstrai.

Man buvo įdomu pasinerti į tokį išsigimusį pasaulį“.

Ryškus šio „išsigimusio pasaulio“ personažas ir yra Fricas Honka – serijinis žudikas, kuris surasdavo savo aukas būtent „Auksinėje pirštinėje“ (beje, šis 1956 m. atidarytas baras Hamburge veikia ir dabar).

Aštuntajame dešimtmetyje Honka buvo žemos kvalifikacijos darbininkas, aplinkinių vadintas paprasčiausiu nevykėliu. Tikriausiai, būtent todėl su juo bare dažnai susidūrę žmonės nė neįtarė, kad po atgrasia išvaizda slepiasi tikra pabaisa. Į Honkos dėmesio centrą dažniausiai pakliūdavo pagyvenusios ir savo išvaizda nesirūpinančios prostitutės, vakarojančios bare su stikleliu ir lengvai sugundomos jas užkalbinusio vyriškio.

Filmas prasideda šiurpą keliančia scena, kurioje žudikas šaltakraujiškai ir neskubėdamas (matosi, kad daro tai ne pirmą kartą) prieš įpakuodamas į polietileno maišą išrengtą lavoną nupjauna jam galvą, prieš tai uždėjęs ant patefono plokštelę su sentimentalia daina.

Panašų kraują gyslose stingdantį efektą ne taip seniai patyrėme stebėdami Larso von Triero trilerį „Namas, kurį pastatė Džekas“.

Pats Akinas sakė, siekęs daryti ne filmą su ryškiais socialiniais akcentais, o tiesiog baisų siaubo filmą, pilną maksimaliai realistinių buities detalių.

Šis tikslas pasiektas tobulai. Bet negalima nepastebėti, kad filme yra ir kito žanro – siaubo komedijos elementų. (G.J.)

Kur galima pažiūrėti legaliai: https://streamhint.com/lt-lt/filmas/der-goldene-handschuh

8. „MARTFIU MONSTRAS“ (A martfüi rém/ Strangled, 2016)

Šiuolaikinio vengrų kino klasiku jau tapęs režisierius Árpádas Sopsitsas dažniausiai renkasi socialinės tematikos siužetus. Jis išgarsėjo filmu „Video bliuzas“ (1992 m.), kuriame du broliai bendrauja siuntinėdami vienas kitam nufilmuotas žinutes.

„Atstumtieji“ (2001 m.) buvo skaudi drama apie paauglį Aroną, tėvo paliktą našlaičių prieglaudoje ir ten patiriantį smurtą ir pažeminimus.

„Septintajame rate“ (2009 m.) bažnyčios sekmadienio mokyklos auklėtinius sugundo ir į klystkelius nuveda vienas jų bendraamžis.

O prie filmo „Mortfiu monstras“ režisierius artėjo iš tolo. Pradžioje 2016-aisiais jis sukūrė dviejų valandų trukmės šiurpų kriminalinį trilerį, o 2020-aisiais – gerokai ilgesnį televizijos serialą.

Žiūrint „Mortfiu monstrą“ net fiziškai jauti iš ekrano sklindantį šaltį ir kažkokį hipnotizuojantį baimės pojūtį. Panašiai jaučiausi žiūrėdamas beveik tuo pačiu metu Lenkijoje sukurtą trilerį „Raudonasis voras“ (2015 m.). Jame jaunas debiutantas Marcinas Koszałka gražina žiūrovus į septintojo dešimtmečio Lenkija, kurioje skurdžios buities detalės labai primena ir mūsų išgyventą „komunalinį rojų“. Veiksmas plėtojasi Krokuvoje, kurioje daugėja žudiko maniako aukų. Vieną tokią ką tik nužudytą auką miesto pakrašty aptikęs jaunas plaukikas Karolis imasi detektyvo vaidmens ir netrukus suranda maniaką, dirbantį paprastu veterinaru.

Tuo pat metu, septintajame dešimtmetyje, tik kitoje socialistinėje šalyje – Vengrijoje – vyksta „Mortfiu monstro“ įvykiai. Pradžioje veiksmas plėtojasi pagal klasikinę schemą – žudikas užpuldinėja vienišas jaunas moteris atokiose vietose, o policijos pareigūnai ilgai jo negali susekti.

Mažame Vengrijos provincijos miestelyje, kurio gyventojus darbu aprūpina vietinis batų gamybos fabrikas, į policijos akiratį kartą pakliūva ramus pilietis Akošas Retis. Jis prisipažįsta nužudęs savo draugę ir keliauja į kalėjimą, nors byloje yra daug jo kaltei prieštaraujančių aplinkybių. Bet tyrėjai į tai nekreipia dėmesio ir bylą uždaro. Galima raportuoti valdžiai, kad darbas atliktas.

Vėliau režisierius į tradicinį siužetą įveda politinių aktualijų kontekstą. Mat kai paaiškėja, kad už grotų gali pakliūti nekaltas žmogus, bijodama viešosios negatyvios reakcijos anuometinė valdžia pradeda visokiais būdais blokuoti tyrimą. Nes niekas nenori prisipažinti, kad tyrimas atsidūrė aklavietėje. O valdžia, kaip žinia visada teisi ir vadovaujasi principu „Organai neklysta!“.

Praėjus septyneriems metams po to, kai Akošas Retis buvo įkalintas, miestelyje vėl pagausėjo nužudytų moterų lavonų. Policijos vadovybė sunerimusi, bet nesutinka su jauno tardytojo noru šiuos įvykius susieti su Akošo Rečio byla.

Lenkijoje sukurtame trileryje „Raudonasis voras“ nėra ne tik įprastų detektyvinio kino elementų, bet ir finalinio moralo. „Mortfiu monstro“ autoriai moralo ir išvadų nesikrato. Atvirkščiai, brėžia akivaizdžią paralelę tarp vienišiaus žudiko ir represinio valdžios aparato. Impotentas žudikas žudo moteris, nes kitaip negali patirti seksualinio pasitenkinimo. O neįgalioms valdžios struktūroms lengviau apkaltinti pirmą pasitaikiusį, negu kruopščiai ieškoti tiesos. (G.J.)

Kur galima pažiūrėti legaliai: https://streamhint.com/lt-lt/filmas/strangled

7. „PLĖŠRŪNAS“ (Ravenous, 1999)

Britų režisierė Antonia Bird išgarsėjo 1994-aisiais, kai ekranuose pasirodė jos daug triukšmo sukėlusi drama „Kunigas“ (Priest), kurio pagrindinis herojus buvo kunigas gėjus. Po to, kai jis su meilužiu buvo užtiktas „nusikaltimo vietoje“, nuo jauno kunigo Grego nusisuko visi jo parapijiečiai, išskyrus seną kunigą ir vieną mergaitę.

Nemažą rezonansą turėjo ir mūsų ekranuose rodytas režisierės filmas „Plėšrūnas“, papasakojęs žiaurią ekstremalių įvykių istoriją, įvykusią pirmoje XIX a. pusėje ir žinomą kaip „Donerio ir Rydo ekspedicija“.

1846 metais gegužę grupė Amerikos pirmeivių, vadovaujamų Džordžo Donerio ir Džeimso Rydo išvyko į Kaliforniją. Įprastai tokia kelionė užtrukdavo 5-6 mėnesius, tačiau grupė pasirinko naują maršrutą ir atsidūrė gamtos spąstuose. Dėl navigacijos klaidų ir fatališkų nesėkmių grupei teko žiemą praleisti Sjera Nevados kalnuose. Sąlygos čia buvo tokios atšiaurios, kad pasibaigus maisto atsargoms padažnėjo kanibalizmo atvejų. Išgyveno ir kelionės tikslą pasiekė 48 iš 87 grupės narių. Kai kuriems jų teko valgyti mirusių draugų kūnus.

Istorikai šį realų epizodą vadina viena šiurpiausių Kalifornijos užkariavimo tragedijų.

Tedas Griffinas filmui „Plėšrūnas“ parašė scenarijų, kuriame buvo sujungti elementai iš Donerio ekspedicijos ir „Kolorado kanibalu“ praminto Alferdo Pakerio išlikimo istorijos: pastarasis išgyveno suvalgęs penkis kompanionus po to, kai 1870-aisiais buvo įkalintas apsnigtuose San Chuano kalnuose.

1847 metais Amerikos ir Meksikos karo metu kapitonas Džonas Boidas (Guy Pearce’as) siunčiamas į apleistą žvalgybos postą Sjera Nevados kalnuose. Čia jis sutinka pulkininko Harto (Jeffrey Jonesas) vadovaujamą septynerių žmonių įgulą, o po kurio laiko išgelbėja visiškai išsekusį žmogų Kelhouną (Robertas Carlyle’as).

Nepažįstamasis papasakojo šiurpą keliančią istoriją apie tai, ką patyrė būdamas sniego pūgos įkaitų draugijoje. Susidomėjęs šia istorija kapitonas Boidas išvyksta į tų įvykių vietą, dar nenujausdamas, su kokiu blogiu teks susidurti. Šį blogį indėnai vadina vendigo. Tai žmogus, paragavęs žmogienos. Kartą paragavęs jis jau nebegali liautis, o kiekvienas naujas kanibalizmo aktas tik padidina jo galią, nes taip jam pereina aukos jėga.

Prasidėjus filmavimams Slovakijoje dar nebuvo išspręstos problemos dėl biudžeto ir filmavimo grafikų. Po to, kai iš filmavimo aikštelės pasitraukė pirmasis režisierius Milcho Manchevskis, aktorius Robertas Carlyle’as pasiūlė jį pakeisti Antonia Bird.

Michaelas Nymanas ir Damonas Albarnas sukūrė originalią muzikinę filmo partitūrą, kuri sukėlė didelį susidomėjimą dėl keisto ir išradingo instrumentų bei muzikinės struktūros panaudojimo. (G.J.)

Kur galima pažiūrėti legaliai: https://streamhint.com/lt-lt/filmas/ravenous

6. „SNOUTAUNAS“ (Snowtown, 2011)

Dabartinio Holivudo pasaulyje įsišaknijusių australų yra nemažai: tai režisieriai Bazas Luhrmannas, Peteris Weiras, George’as Milleris, Bruce’as Beresfordas, Gillian Armstrong, Phillipas Noyce’as ir kiti jų kolegos.

Visai neseniai šį būrį papildė dar vienas australas Justinas Kurzelis (g. 1974 m.), plačiau už gimtojo kontinento ribų išgarsėjęs 2015-aisiais, kai pasaulio ekranuose pasirodė jo W. Shakespeare‘o tragedijos „Makbetas“ ekranizacija, kurioje pagrindinį vaidmenį sukūrė populiarus aktorius Michaelas Fassbenderis.

Po „Makbeto“ režisierius susuko „Žudikų broliją“ (2016 m.), sukurtą pagal populiarų kompiuterinį žaidimą. Po šio fantastinio trilerio sekė „Tikra Kelio gaujos istorija“ (2019 m.) – pasakojimas apie XIX a. antroje pusėje Australijoje veikusią „svieto lygintojų“ būrį, vadovaujamą brolių Kelių.

O 2011-aisiais „Kino pavasaryje“ pamatėme pirmąjį Justino Kurzelio filmą „Snoutaunas“ (pasaulyje rodytą pavadinimu „Snoutauno žudikai“/ The Snowtown Murders). Kanų kino festivalio paralelinėje programoje „Kino kritikų savaitė“ filmas susilaukė specialaus žiuri komisijos paminėjimo.

Pagrindinis „Snoutauno“ herojus – šešiolikmetis Džeimis Vlasakis (Lucas Pittaway), su motina ir broliais gyvenantis Australijos provincijoje – susipažįsta su charizmatišku, draugišku ir rūpestingu vyriškiu, kuris jam atstoja tėvą, išgelbsti jo šeimą nuo skurdo, tačiau įvilioja į pražūtingą draugystę.

Paauglys nė neįtaria, kad pakliuvo į žiauriausio Australijos istorijoje serijinio žudiko Džono Bantingtono gaują, iš kurios savanoriškai pasitraukti neįmanoma. Gražiais pažadais ir gudriomis manipuliacijomis į nusikaltėlio veiklą įtrauktas Džeimis privalo demonstruoti lojalumą ir vilioti būsimas aukas.

Naujoji veikla neatpažįstamai pakeičia Džeimio dar nesusiformavusią ir nesutvirtėjusią psichiką: iš nekalto ir kompleksuoto vaikino jis tampa monstro bendrininku. Režisierius atidžiai fiksuoja Džeimio viduje vykstančių procesų metamorfozę, jo sąmonėje vykstančią kovą tarp gėrio ir blogio. Ir tuo pat metu leidžia žiūrovui pajusti desperatišką vaikino situacija, kai likimas nepalieka jam galimybės pasilikti šviesioje gyvenimas pusėje. Baimė ir silpnumas užbaigia savo destrukcinį darbą, ir Džeimis palūžta. Smurtas tampa jo gyvenimo kasdienybe, o žiaurumas jau nežadina jokių emocijų, juo labiau moralinių pergyvenimų.

1999 m. visą Australiją šokiravo siaubinga žinia apie Snoutauno miestelio apylinkėse policijos surastas statines su vienuolika nužudytų ir išniekintų kūnų.

Filmas sukurtas labai realistiškai. Pagirtinas operatoriaus Adamo Arkapawo darbas. Dominuojanti pilka spalvinė gama puikiai atspindi pagrindinę nuotaiką ir leidžia pasinerti į žiaurios kasdienybės atmosferą.

Šiurpią istoriją pasakoja ir kol kas naujausias Justino Kurzelio filmas „Nitram“ (2021 m,.). Nesuprantamą filmo pavadinimą reikia skaityti atbulai, tada bus „Martin“. Šiame trileryje sparčiai populiarėjantis aktorius Calebas Landry Jonesas suvaidino jauną žudiką, kurį vienatvė ir vidiniai kompleksai paverčia vienu šiurpiausiu nesenų laikų Australijos serijiniu žudiku. (G.J.)

Kur galima pažiūrėti legaliai: https://streamhint.com/lt-lt/filmas/snowtown

5. ,,ŠVIEŽIENA“ (Raw, 2016)

Prancūzų ir belgų kurtas siaubo filmas ,,Šviežiena“ (,,Raw“) jau nuo pat savo debiuto Kanų festivalyje susilaukė itin prieštaringos reputacijos, tad nekyla jokių abejonių, kad šis filmas ne jautriesiems. Istorija tyrinėja kas nutinka, kai jauna vegetarė mergina pirmą kartą paragauja mėsos, ir jos nežmoniškas alkis pabunda.

Režisierė Julia Ducournau debiutavo su ypatingai tamsiu ir šoką keliančiu filmu ,,Šviežiena“, kuriame ji demonstruoja nuostabius kūrybinius instinktus ir iškreiptą humoro jausmą.  Kūrėja perteikia nusikalstamą istoriją, paremtą krauju, primityviais ir natūraliais žmogiškais poreikiais, vyrų ir moterų instinktais. Filmo siužetas tikrai sukrečiantis ir išsiskiriantis, jo peržiūrai reikia pasiruošti ir nusiteikti išvysti ne pačius maloniausius vaizdelius.

Istorija prasideda paslaptinga mašinos avarija, kurios esmė paaiškėja įpusėjus filmui. Vėliau veiksmas staiga peršoka ir supažindina mus su vegetare Justina (akt. Garance Marillier) , kurios laukia pirmieji metai veterinarijos koledže, kuriame mokėsi ir jos tėvai. Mergina atvyksta į studentų miestelį, kuriame jos laukia pirmakursės pažintis su studentišku gyvenimu. Naujokė atsiduria smagiame vakarėlių pilname gyvenime. Mergina dar nekalta, niekada negėrusi alkoholio ir nežino ką reiškia siautulingas gyvenimas.

Justinos vyresnioji sesuo Aleksandra (akt. Ella Rumpf) taip pat mokosi šioje mokykloje. Vietoje to, kad gintų savo seserį per krikštynas, kuomet šiai liepiama suvalgyti mėsos, nors ji ir vegetarė, Aleksandra pati priverčia ją tai padaryti. Visų akivaizdoje mergina išrėžia kelias piktas replikas dėl savo naivios jaunesniosios sesers elgesio. Po pirmojo karto, kai Justina paragauja mėsos, merginos gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis.

Aleksandra pričiumpa savo seserį ragaujant jos kraują ir pasirodo, kad abi seserys jaučia vienodą trauką. Po šios akimirkos filme prasideda didysis smagumas, vyresnioji sesuo išmoko įvairių gudrybių norint susirasti šviežio kraujo ir parodo savo tamsiąją pusę, kuri sukrės ne vieną žiūrovą. Seserų santykiai jau nuo pradžios atrodo įtempti, merginos pradeda tarsi konkuruoti. Visą filmą žiūrovui sunku nuspėti kur gali pasisukti seserų santykiai, vieną akimirką jos myli viena kitą, smagiai leidžia laiką, o kitą akimirką jau nekenčia viena kitos. Visi šie santykiai veda prie keisto, tarsi užburto rato, kai prasideda skaudžios patyčios ir dar daugiau. (G.V.)

Kai 1980 metais vasario dešimtąją daug žmonių pražudęs serijinis maniakas Tedas Bandis buvo nuteistas mirti elektros kėdėje, lengviau atsiduso ir policijos pareigūnai, ir paprasti amerikiečiai. Atrodė, kad kruvinų nusikaltimų grandinė pagaliau nutraukta, ir šiurpios žmogžudystės nebesikartos.

Tačiau ramybė truko neilgai.

Devintojo dešimtmečio pradžioje Sietle ir kai kuriuose kituose miestuose vėl ėmė dingti moterys. Pasmaugtų ir išniekintų aukų palaikus žmogžudys palikdavo prie Grin Riverio upės. Nuo kojų nusivariusi policija atsidūrė aklavietėje.

Tačiau 1984 metais į kraupias bylas tiriantį detektyvą Robertą Keppelą netikėtai kreipėsi rimtas pagalbininkas. Laišką detektyvui iš kalėjimo parašė… mirties nuosprendžio įvykdymo laukiantis maniakas Tedas Bandis. Neprašydamas nieko mainais maniakas pasisiūlė padėti.

Pasiilgęs bendravimo serijinis žmogžudys policininkams perskaitė ištisą kursą apie tai, kaip dažniausiai elgiasi žudikai maniakai. O po to pateikė idealų Grin Riverio žudiko psichologinį portretą.

Deja, policija tąsyk aplaidžiai pasielgė su vertinga informacija, ir žudikas dar septyniolika metų išbuvo laisvėje, ilgindamas savo aukų sąrašą.

Užtai šia informacija vykusiai pasinaudojo rašytojas Thomas Harrisas, parašęs skandalingai išgarsėjusį ir sėkmingos ekranizacijos susilaukusį romaną „Avinėlių tylėjimas“. Tik knygoje pavojingas maniakas pavadintas Hanibalu Lekteriu, o su juo kalėjime bendrauja ne policijos detektyvas Robertas Keppelas, o jauna FTB agentė Klarisė Starling.

Su jais abiem susipažinome skaitydami knygą ir žiūrėdami to paties pavadinimo penkiais „Oskarais“ apdovanotą filmą (1991 m., rež. Jonathanas Demme), kuriame pagrindinius vaidmenis suvaidino Anthony Hopkinsas ir Jodie Foster.

Vos spėjusi baigti mokslus FTB stažuotoja Klarisa Starling patenka į Vašingtono specialiųjų bylų tarnybą. Čia tiriamos serijinės žmogžudystės ir gaudomi pavojingi maniakai. Vienas jų ypač žiauriai žudo moteris, tačiau aptikti jo pėdsakus kol kas nepavyksta. Aišku, kad nusikaltėlį, pramintą Bafalo Bilu, bus galima sučiupti tik tada, kai pavyks suprasti jo veiksmų logiką. Todėl nusprendžiama pasinaudoti už grotų sėdinčio daktaro Hanibalo Lekterio paslaugomis. Tik ar norės jis padėti teisingumui? (G.J.)

Kur galima pažiūrėti legaliai:

3. „KAS JŪS, PONE BRUKSAI“ (Mr. Brooks, 2007)

Yra daugybė aktorių, kuriems, regis, visai netinka vaizduoti labai neigiamus ir atgrasius personažus. Vienas tokių – Kevinas Costneris, kilnumo ir patikimumo įsikūnijimas.

Bet kiekvienam aktoriui nesinori būti tik vieno tipažo įkaitais. Jiems taip pat įdomu išplėsti savo galimybių ribas ir pažiūrėti, kas iš to išeis.

Bruce’o A. Evanso filmui lakonišku pavadinimu „Misteris Bruksas“ mūsų kino platintojai sugalvojo labiau intriguojantį pavadinimą „Kas jūs, pone Bruksai?“, nors pagrindinio personažo identifikacijos problema filme nėra svarbiausia.

Erlas Bruksas visuomenėje užima labai aukštą padėtį – visi jį gerbia ir didžiuojasi pažintimi su tikra Amerikos pažiba. Sėkmingas verslininkas susikrovė kapitalą gamindamas įvairių rūšių pakuotes. Jo profesija čia, žinoma, yra ne atsitiktinė, o greičiau metaforiška. Ji pabrėžia, kad už gražios pakuotės dažnai gali slypėti visai netikėtas turinys.

Iš pažiūros ponas Bruksas – nepriekaištingos reputacijos žmogus, gražuolės dukros tėvas, mylimos žmonos vyras, perspektyvaus verslo šeimininkas. Kartą ponas Erlas Bruksas net išrenkamas Portlendo metų žmogumi. Tačiau kuomet visi kelią taurę į jo sveikatą, mažai kas pastebi, kaip klastingai žybsi jo akys. Niekas neįtaria, kad po inteligento kauke slepiasi žiaurus serijinis žudikas, kuris niekaip nebepajėgia nuslopinti savo maniakiškų instinktų ir kraujo troškimo.

Tačiau kad ir kaip išradingai nusikaltėliai kartais slepia savo juodus darbus, net ir tobuliausią kriminalinį scenarijų gali sudrumsti koks nors mažmožis arba atsitiktinis liudininkas. Kartą taip atsitinka ir Bruksui. Vieno jo nusikaltimo liudininku tampa kvaištelėjęs fotografas. Jis pradeda šantažuoti Bruksą. Bet jo reikalavimai – ypatingi. Keistuolio fotografo pinigai nedomina. Jis pareiškia norą dalyvauti kraują kaitinančioje kriminalinėje veikloje ir stebėti kitas žmogžudystes.

Iki šiol nusikaltimų vietoje maniakas nepalikdavo jokių pėdsakų, kurie galėtų jį identifikuoti. Bet policijos bylose nesugaunamas nusikaltėlis vadinamas žudiku su kruvinais pirštų antspaudais. Mat jis visada nusikaltimo vietoje palieta pačių aukų kruvinus pirštų antspaudus.

Kevinas Costneris vaidina šiuolaikinį daktaro Džekilo ir pono Haido variantą. Erlas Bruksas nori atsikratyti savo tamsaus alter ego ir grįžti į normalų gyvenimą: jis net lankosi anoniminiuose psichiatriniuose užsiėmimuose. Kartais net pasirodo, kad jam pavyko sutramdyti savo kruvinus instinktus, bet tai tik trumpas atokvėpis prieš naują smurto seriją.

Pono Brukso antrininką suvaidino inteligentiškasis Williamas Hurtas, kuris čia yra tas šėtonas gundytojas, kuždantis į savo „kliento“ ausį (dažniausiai sėdėdamas Brukso automobilyje) raginimus nepasitenkinti pasiektais rezultatais.

Kartais tai atrodo komiškai. Tačiau visai nejuokinga darosi, kai filmo autoriai bando mus įtikinti, kad kriminaliniai pono Brukso polinkiai nėra tik patologinis nukrypimas nuo sveikos psichikos normų, bet gali būti genetiškai perduodamas palikimas. (G.J.)

Kur galima pažiūrėti legaliai: https://streamhint.com/lt-lt/filmas/kas-jus-pone-bruksai

2. „KAULAI IR VISA KITA“ (Bones and All, 2022)

Meniškas, romantiškas, šiurpus siaubo filmas… ne, ne apie vampyrus, o apie kanibalus, kurie kitaip negali – instinktai šaukia juos ėsti žmones. Tačiau tai nėra paprasta siaubo juosta, skirta išgąsdinti, nes filmo kūrėjai kelia filosofinius klausimus: ar žmogaus ir monstro prigimtys gali sugyventi? Ar meilė nugali viską? Ką su mumis daro vienatvė? Filmas pirmą kartą buvo parodytas 2022 m. rugsėjo 2 d. Tarptautiniame Venecijos filmų festivalyje, vėliau ir daugybėje kitų. Jis laimėjo Sidabrinį liūtą už geriausią režisūrą, kurią sukūrė Luca Guadagnino, o kritikai gyrė pagrindinių aktorių vaidybą, kinematografinį išpildymą bei žanrų pastišą.

Italų režisierius Luca Guadagnino žinomas dėl tokių filmų kaip „Didesni purslai“ (A Bigger Splash, 2015), “Vadink mane savo vardu” (Call Me By Your Name, 2017) ir garsiausios savo siaubo juostos „Suspirija“ (Suspiria, 2018). Kaip pats Guadagnino teigia, jis yra vojeristas, mėgstantis stebėti, niekada nebuvęs dėmesio centro, o verčiau žiūrėjęs į įvykius iš šono, niekada nebandęs kontroliuoti savo kūrinių, o leidęs kūrybinei akimirkai jį nešti ten, kur jinai nori. Vienas iš mėgstamiausių jo žanrų yra siaubo, kadangi tuomet mus stipriausiai apima emocijos. O su aktoriais užsimezgęs kino ryšys režisieriaus ir aktorių karjeroje tęsiasi. Ir Timotis Chalamet filme „Kaulai ir visa kita“ bendradarbiauja su Guadagnino ne pirmą kartą, kadangi dar vaidino ir „Vadink mane savo vardu“.

Jei eitumėte žiūrėti aptariamos kino juostos prieš tai nieko apie ją nepasidomėję, tuomet išties būtų sunku suprasti, ar tai romantinis, siaubo ar kelio filmas, o iš tikrųjų tai viskas viename. Istorija prasideda nuo Maren Erli (Taylor Russell), kuri su tėvu gyvena nuolat bėgdama, nes yra kanibalė ir negali susivaldyti. Tai puikiai atsiskleidžia scenoje, kurioje ji svečiuodamasi pas draugę nukanda jai pirštą, nes būdama taip arti užuodžia jos kvapą, na, ir tiesiog yra alkana.

Tai nereiškia, kad Maren nori taip elgtis. Tiesą sakant, ją kankina prieštaringi jausmai, nes ji smerkia savo elgesį ir svajoja būti kaip visi, gyventi paprastai, nevalgyti žmonių. Ir jos tėvas nori tuo tikėti, tačiau neapsikenčia ir vos dukrai sulaukus aštuoniolikos metų ją palieka vieną pačią knaisiotis po savo prigimtį ir ieškoti atsakymų.

Su tėvo duotais pinigais Maren patraukia ieškoti savo motinos. Mat ankčiau niekad nepasakojęs dukrai apie jos praeitį jis įrašo kasetę, kurioje viską išdėsto, ir palieka Maren jos gimimo liudijimą. Tai vienintelis siūlas, galintis nuvesti ją pas motiną. Pinigų sunkiai užtenka, o ir interneto tuo metu dar nėra, taigi tenka naudotis žemėlapiais bei klausinėti kelio vietinių žmonių, tačiau Maren nežino, ko kito galėtų griebtis, nežino kaip gyventi.

Žinoma, filmas nebūtų filmas, jei visata Maren nepadėtų ar… kaip tik nepakenktų. Kažkas juk turi įvykti. Taigi mergina, galvojusi, kad tokia Žemėje yra viena, sutinka kitus Valgytojus: iš pradžių keistą vienišių Salimaną arba, kaip jis save vadina, Salį (Mark Rylance), o vėliau jauną atskalūną Li (Timothee Chalamet), kurį netrukus įsimyli ir kuris jai padeda ieškoti motinos. Li gyvenimas irgi nebuvo lengvas ir jaunuolius vienija jų sunki dalia bei, kad ir kaip keistai skambėtų kalbant apie kanibalus, – moralė.

Nes, pasirodo, ir kanibalai gali būti geri ar blogi. Vieni džiaugiasi gautu sultingu žmogienos kąsneliu, o kiti laikosi tam tikrų moralės principų – pavyzdžiui, žudyti tik blogus žmones. Tačiau jie visada nori ėsti ir kiekvieną kartą susitikus dviem Valgytojams kyla baimė ir įtarimas, ar jie nesuės vienas kito.

Tai labai įdomus tokio personažo, kaip kanibalas, aspektas. Jame slypi žvėris ir vis dėlto jis yra žmogus. O žmogus turi laisvę rinktis. Ar kanibalas turi laisvę rinktis? Tai mėgstama tema mene – kova tarp Dievo atspindžio žmoguje ir jo gyvūniškų instinktų. Filme vieni kanibalai, nustoję kovoti su savo gyvuliška prigimtimi, praranda žmogiškąją, o Maren su Li vis dar bando būti žmonės. „Gal meilė tave išlaisvins“, – sako miške sutiktas šiurpus Valgytojas Džeikas Li (Michael Stulhbarg) . (D.Ž.)

1. „HENRIS: ŽUDIKO MANIAKO PORTRETAS“ (Henry: Portrait of a Serial Killer, 1986)

Kraupių JAV serijinių maniakų galerijoje ženklią vietą užima Teksase gimęs amerikietis Henris Li Lukasas (1936 – 2001). Jis buvo ne tik šaltakraujis žudikas, bet priedo dar piromaniakas ir kanibalas.

Policijos pareigūnams pavyko įrodyti 11 jo įvykdytų žmogžudysčių, nors buvo teigiama, kad jų galėjo būti daugiau nei 300. Per tardymus Lukasas ir jo bendrininkas Otisas Tulas sakėsi tik per vienerius metus klajodami po Ameriką jiedu nužudė 97 žmones. Bet tai įrodyti nepavyko.

2019 studijos „Netflix“ sukurtame dokumentiniame filme „Žudiko išpažintis“ ( The Confession Killer) bandoma atskleisti kai kuriuos anksčiau nežinomus faktus. Pasirodo, kad kai kurie Lukaso prisipažinimai buvo melagingi: ne kartą atnaujinę neatskleistas bylas policininkai sugaudavo tikrus žudikus.

Tai, žinoma, niekaip nesumenkina Lukaso tikrai įvykdytų žiaurių nusikaltimų. O juos smurtą šeimoje nuo mažų dienų kentęs Kelių tarnybos darbininko sūnus pradėjo daryti labai anksti. Būdamas vos šešiolikos jis nužudė metais vyresnę merginą, bet į koloniją pateko ne už tai, o už vagystę su įsilaužimu. Už žmogžudystę jis buvo pasodintas už grotų 1953 metais, kai nužudė prostitutę, kuri, anot Lukaso, buvo panaši į jo motiną.

1960-aisiais jis smūgiu į galvą (buteliu ar plaktuku) nužudė savo motiną, už tai buvo nuteistas kalėti 15 metų, bet jau kitais metais buvo pervestas į psichiatrinę kliniką, kur jam buvo diagnozuota šizofrenija, psichopatija ir sadizmas. Turėdamas daug laisvo laiko ir mėgaudamasis švelnesnėmis gyvenimo sąlygomis Lukasas dienas leido studijuodamas knygas apie garsius žudikus.

1975 metais jis buvo išleistas į laisvę, nors tiesiai šviesiai sakė, kad neketina liautis žudyti. Netrukus jis sutiko savęs vertą bendrininką Otisą Tulą ir drauge su juo vogtu automobiliu išvyko „laimės ieškoti“ (taip abu jau kalėjime aiškino pagrindinį savo nusikaltimų motyvą).

Kaip jie elgėsi su savo aukomis, nesiryžtu aprašyti. Galiu tik pasakyti, kad nuo tokių detalių šiaušiasi iš siaubo plaukai ir kraujas stingsta gyslose.

1998 m. Lukasas buvo nuteistas mirties bausme, tačiau vėliau Teksaso gubernatorius George‘as Bushas jaunesnysis šį nuosprendį pakeitė įkalinimu iki gyvos galvos.

Mirė maniakas kalėjimo kameroje 2001 m. kovo 12 nuo širdies smūgio.

Apie šį galvažudį sukurti keli dokumentiniai ir vaidybiniai filmai. Bene garsiausias – „Henris: Žudiko maniako portretas“, kuris buvo baigtas 1986, bet JAV ekranuose pasirodė 1990-aisiais. Jame gana laisvai elgiamasi su faktais. Bet juk tai – ne dokumentinis filmas (realių faktų reikia ieškoti juose). Tačiau nesunku pastebėti, kad šis vaidybinis filmas sukurtas laba realistine maniera, todėl kartais jis net atrodo kaip tikrų įvykių kronikas. Prie tokio įspūdžio, žinoma prisidėjo operatorius Charlie Liebermanas ir pagrindinio vaidmens atlikėjas Michaelas Rookeris, kuriam žudiko Henrio vaidmuo tapo puikiu startu į kino pasaulio aukštumas (dabar jo sąskaitoje virš 120-ies vaidmenų kine bei televizijoje).

Pirmą kartą žiūrovams filmas buvo parodytas 1986 m. kino festivalyje Čikagoje (čia buvo filmuojama nemaža dalis filmo scenų). Ten su nauja jėgas įsiplieskė ginčiai apie tai, kaip derėtų rodyti smurtą ir žmogžudystes filmuose. Nuomonės kardinaliai išsiskyrė: vieni piktinosi, kad autoriai spekuliuoja žiauriais vaizdais, kiti (jų gretose buvo Martinas Scorsese) sakė, kad 36-erių metų režisierius Johnas McNaughtonas (anksčiau jis darė reklaminius ir muzikinius klipus) sukūrė jeigu ne šedevrą, tai tikrai vertingą kūrinį.

Priešingoje barikadų pusėje esančių kinematografininkų nuomonę įgarsino italų režisierius Nanni Moretti, kuris savo filme „Brangus dienoraštis“ (Caro diario, 1993 m.) pareiškė, kad „Henris: Žudiko maniako portretas“ žmonijai daro labai blogą poveikį.

Kurioje barikadų pusėje yra tikroji tiesą? Ji, kaip ir visada yra kažkur per vidurį tarp dviejų kraštutinių polių. (G.J.)

Kur galima pažiūrėti legaliai: https://streamhint.com/lt-lt/filmas/henry-portrait-of-a-serial-killer

Gediminas Jankauskas, Dora Žibaitė, Goda Varneckaitė