Filmai, kurių siužetai sukasi aplink muzikantų biografijas visada sulaukia susidomėjimo. Šiame žanre visada dominuoja detalės pasakojančios apie dainininkų gyvenimus, pabrėžiant jų kritines akimirkas, priklausomybę nuo narkotikų, alkoholio, beribį talentą ir šlovę, ir kokią kainą tenka susimokėti gyvenime už pripažinimą.
Tokiuose filmuose triumfuoja muzikiniai garso takeliai, kurie net ir nenusisekusiems filmams suteikia žavesio. Pristatome Jums 10 kino juostų apie realius muzikantus, kurių muzika ir istorijos pavergia bei užburia.
10. „Back to Black“ (2024)
Muzikos istorijoje nedaugelis atlikėjų paliko tokį neišdildomą pėdsaką kaip nepakartojama Amy Winehouse. Neseniai pasirodžiusioje jaudinančioje muzikinėje biografinėje dramoje atiduoda jausmingą duoklę sunkumų kamuojamai dainininkei, perteikdama jos gyvenimo pakilimus ir širdį veriančius nuopuolius.
Nuo pat pradžių akivaizdu, kad į „Back to Black“ yra įdėta labai daug pastangų. Tai širdį virpinantis kūrinys, kuriuo norima pagerbti per anksti prarasta jaunos dainininkės talentą. Taylor-Johnson garsiosios Amy Winehouse istoriją perteikia subtiliai, derindama archyvinius kadrus, intymius interviu ir stulbinančias inscenizacijas, kad sukurtų kino patirtį, kuri yra kartu ir jautri, ir įtraukianti.
Amy Winehouse muziką įkvėpė daugybė įvairių žanrų: nuo džiazo iki ritmenbliuzo ir hiphopo. Užaugusi Šiaurės Londone, Winehouse nuo mažens buvo apsupta muzikos, nes tėvai ją supažindino su itin įvairia muzika ir atlikėjais. Viena iš didžiausių įtakų Winehouse muzikos stiliui buvo džiazas, ypač tokių legendinių atlikėjų kaip Billie Holiday, Sarah Vaughan ir Dinah Washington kūryba. Amy sužavėjo džiazo muzikos emocinė galia, todėl ji daug rėmėsi džiazo muzikos tradicijomis kurdama dainas ir vokalą.
Amy Winehouse taip pat įkvėpė gyvybinga Londono muzikos aplinka, kur ji tobulinosi miesto džiazo klubuose ir koncertavo aludėse. Tačiau bene daugiausia įkvėpimo Winehouse muzikai suteikė jos pačios gyvenimo patirtis. Atlikėja, žinoma dėl savo atviro ir nuoširdaus dainų rašymo, daug dėmesio skyrė savo pačios kovai su priklausomybėmis, širdgėla ir psichinės sveikatos problemomis. Jos dainos buvo labai intymios ir dažnai tarnavo kaip katarsis, leidžiantis jai kovoti su vidaus konfliktais ir užmegzti gilesnį ryšį su gerbėjais. Ji sakydavo: „Noriu, kad žmonės išgirstų mano balsą ir bent penkioms minutėms užmirštų savo bėdas.“
tikrumu ir subtiliausiais niuansais įkūnija sudėtingą dainininkės asmenybę, vaidmuo. Nuo jos galingo vokalo iki išskirtinės 1960-ųjų avilio formos šukuosenos, kurią įkvėpė jos meilė vintažinei madai, ir ryškaus akių makiažo – Marisa perteikia kiekvieną Winehouse asmenybės detalę, atgaivindama numylėtos dainininkės legenda.
Vis dėlto „Back to Black“ yra daugiau nei tik Marisos nepaprasto talento pasirodymas. Tai sielą jaudinantis Amy Winehouse gyvenimo problemų atskleidimas: nuo jos kovų su priklausomybėmis ir psichinės sveikatos problemomis iki audringų santykių ir nepaliaujamo kūrybinio tobulumo siekimo. Taylor-Johnson nesikuklina vaizduoti tamsiųjų Winehouse istorijos aspektų ir pateikia žiaurų ir nesumeluotą žvilgsnį į skausmą ir sukrėtimus, kurie visą gyvenimą kamavo sunkumų slegiamą dainininkę.
Tragiška Amy Winehouse ir jos antrosios pusės Blake Fielder-Civil meilė yra pagrindinis dainos ir filmo „Back to Black“ motyvas, leidžiantis pažvelgti į sudėtingus santykius, kurie įkvėpė ir kankino legendinę dainininkę ir dainų autorę visą, nors ir trumpą, jos gyvenimą. Nuo ankstyvųjų romanų iki neišsipildžiusios santuokos, kuri truko tik dvejus metus, atlikėjos meilės kelionė buvo kupina aistros, skausmo ir širdgėlos.
Amy Winehouse mirtis buvo tragiška ilgai trukusios kovos su priklausomybe ir vidinio konflikto kulminacija. Nors jos meilės gyvenimas galėjo turėti įtakos šių problemų pasunkėjimui, jos mirtis primena, kad priklausomybė gali būti pražūtinga, nepriklausomai nuo žmogaus šlovės ar talento. (Saulė Viesulaitė)
9. „STARDUST“ (2020 m.)
Garsus britų dainininkas Davidas Bowie neapsiribojo tik viena profesija. Žinoma, pasaulinę šlovę jis pelnė kaip dainininkas, tačiau buvo dar ir aktorius, prodiuseris, poetas.
Savo žemišką kelionę jis baigė 2016 metų sausio 10 dieną, pralaimėjęs kovą su vėžiu. Davidas Bowie paliko ryškų pėdsaką ne tik britų roko muzikos istorijoje, bet ir buvo sukūręs vieną ekstravagantiškiausių scenos personažų Zigį Stardastą. Jis buvo ir glamroko žvaigždė, ir eksperimentinės muzikos kūrėjas, ir šokių muzikos hitų autorius. Vaidino ne tik muzikiniuose filmuose.
Davidas Robertas Haywoodas Jonesas gimė Londono priemiestyje Brikstone 1947-ųjų metų sausio 8-ąją. Jau būdamas dešimties jis buvo giriamas pedagogų už puikius muzikos bei choreografijos pasiekimus. Išgirdęs pirmuosius Elvio Presley ir Little‘o Richardso įrašus, berniukas ėmė kolekcionuoti vinilines plokšteles su rokenrolo muzika, o 1966-aisiais, pasivadinęs Davidu Bowie, pats įrašė pirmąją dainą „Can’t Keep Thinking About Me“.
Pirmasis naujos roko žvaigždės albumas „David Bowie“ pasirodė 1967 m. ir ypatingo pasisekimo nesusilaukė. Bet jau po metų įrašyta daina „Space Oddity“ – baladė apie bekraštę visatą ir kosminę vienatvę greitai tapo klasika.
Roko muzikos chameleonu pramintas Davidas Bowie dažnai keitė gyvenamas vietas ir muzikinius įvaizdžius. Iš Londono jis persikraustė į Jungtines Amerikos valstijas, iš jų paskui dėl priklausomybės kvaišalams bėgo į Berlyną, o iš jo – vėl į Niujorką, kuriame pragyveno paskutiniuosius metus.
2015-ųjų pabaigoje pasirodė pranešimas apie naujojo, jau 28-ojo albumo „Blackstar“ pasirodymą. Tada Davidas Bowie intensyviai kūrė miuziklą „Lozorius“ (Lazarus), kurio premjera įvyko gruodį.
Albumas „Blackstar“ pasirodė sausio 8-ąją per 69-ąjį Davido Bowie gimtadienį. Kritikai šį albumą pavadino vienu įdomiausių menininko darbu, taip pat „ekstremaliausiu“ jo muzikiniu albumu.
O šių metų pradžioje pasirodė Davidui Bowie skirtas vaidybinis filmas, iš anksto pasmerktas sėkmei roko muzikos mėgėjų tarpe. Per pastaruosius dvejus metus paaiškėjo, kad kino kalba perpasakotos legendinių rokerių biografijos virto populiariais filmais. Po Freddie Mercury („Bohemijos rapsodijos“, 2019 m.) ir Sero Eltono Johno („Rocketman“, 2019 m.) trečiasis eilėje atsidūrė dar vienas britų roko muzikos klasikas Davidas Bowie, kuris naujojo filmo pradžioje dar vadinamas Davidu Jonesu.
Skirtingai nuo „Bohemijos rapsodijos“ ir „Rocketmano“, naujojo filmo autoriams nepavyko gauti D. Bowie artimiausių giminaičių sutikimo naudoti mirusio dainininko kūrinius, teko apsieiti be jo dainų, kurios, be abejo, labai papuošė ankstesnius filmus. Atsakydami į tai filmo autoriai pradžioje žiūrovus informuoja: „Beveik viskas, ką čia pamatysite, yra išgalvota“.
Bet tai, žinoma, dar nereiškia, kad filmo autoriai ignoruoja svarbiausius Davido Bowie biografijos faktus. Anaiptol. Filme nemažai dėmesio skiriama dainininko identifikacijos paieškoms ir bandymams ištrūkti iš negero šeimyninio paveldo: Davido brolis ir teta (motinos sesuo) kentėjo nuo psichinių ligų, šizofrenijos šešėlis neva buvo aptemdęs ir paties dainininko jaunystę.
Tačiau įveikęs visus gyventi trukdančius slogučius, perpratęs muzikos industrijos povandeninių srovių pavojus ir keblumus su žmona Endže Davidas pasineria į savo naujosios tapatybės personažą Zigį Stardastą ir pradeda savo stulbinamą karjerą. (Gediminas Jankauskas)
8. „KUO ČIA DĖTA MEILĖ?“ (What’s Love Got to Do with It, 1993)
Anksčiau ar vėliau į garsias dainininkes atkreipia dėmesį ir kinematografininkai, pasiryžę įamžinti žvaigždžių biografijas, kurios anksčiau jau būna išguldytos milijoniniais tiražais išplatintuose bestseleriuose. Filmas melodramai tinkančiu pavadinimu „Kuo čia dėta meilė?“ kaip tik priklauso šiai kategorijai, nes sukurtas pagal “roko senelės” Tinos Turner prisiminimų knygą „I, Tina: My Life Story“.
Seniai seniai legendinė dainininkė vadinosi Anna Mae Bullock (akt. Angela Bassett), svajojo apie dainininkės karjerą ir dainavo bažnytiniame chore, nors jau tada savo vokalo partijoje improvizavo, už ką būdavo barama ir netgi šalinama iš bažnyčios. Mirus ją globojusiai senelei mergina iš Tenesio valstijos miestelio Netbušo atvyksta į Sent Luisą, kur gyveno jos motina ir sesuo Ailina.
Pirmuosius žingsnius į profesionalias aukštumas jai padėjo žengti 1958 metais bliuzo bare sutiktas Aikas Terneris, tapęs Anos vyru ir vadybininku (akt. Laurence’as Fishburne’as), kuris neretai vadinamas vienu iš amerikietiško rokenrolo pradininku.
Pažintis su muzikantu Aiku merginai buvo tas laimingas gyvenimo loterijos bilietas, kuris nulėmė jos sėkmingą karjeros startą. Kurį laiką jie sėkmingai koncertavo su Aiko suburtu muzikiniu kolektyvu „Kings of Rhythm“. Septintojo dešimtmečio pradžioje Anna Mae Bullock pasivadino Tina Turner, o muzikinė grupė pasivadino „Ike & Tina Turner Revue“ (jie, beje, grojo kaip „apšildanti“ grupė per Rolling Stones turą per Didžiąją Britaniją 1966-aisiais).
Konfliktų ir darbe, ir šeimoje, žinoma, pasitaikydavo, jie net būdavo labai audringi, tačiau pradžioje išsispręsdavo palyginti taikiai.
Bet netrukus laimingo sapno realybėje atmosfera ima sklaidytis. Viskas pradėjo keistis, kai Tinos profesinė šlovė ėmė užgožti jos vyro vaidmenį. Meninėms natūroms ir ambicingiems vyrams tai būna nelengvas išbandymas. Aikui taip pat labai nepatiko, kad jųdviejų tandeme ima dominuoti žmona. Pavydas provokuoja agresijos aktus, o nusiraminimo vyras ieško kvaišaluose ir alkoholyje.
Savaip su stresais kovoja ir Tina. Bičiulio patarta pasineria į budizmą, kuris padeda atgauti psichinę pusiausvyrą ir ryžtą nutraukti nykioje aklavietėje atsidūrusią santuoką. 1976 metais ji tiesiog pabėgo nuo smurtautojo vyro, ilgai nuo jo slapstėsi, ieškojo advokatų ir gyveno skolose dėl nutrauktų koncertų.
Viskas, kas buvo sugyventa drauge (būstas, brangenybės, net dainų teisės) liko Aikui. Tinai gi teko viską pradėti nuo tuščio popieriaus lapo. Pirmieji du albumai didelės sėkmės nesusilaukė. Padėtį gelbėjo tik publikos mėgiami koncertai (1980-aisiais ji vėl pasirodė scenoje su „rolingais“).
O devintojo dešimtmečio viduryje karjeros kreivė staiga šovė į viršų. 1984 metais pasirodęs solinis albumas „Private Dancer“ paplito pasaulyje 11 mln. tiražu, o dar po metų įrašyta daina „What’s Love Got to Do with It“ tapo vienu dažniausiai skambančiu hitu.
Prie Tinos Turner kūrybinio „renesanso“, be abejonės, prisidėjo ir jos pasirodymas šalia Melo Gibsono futuristiniame veiksmo trileryje „Pašėlęs Maksas po Griaustinio kupolu“ (Mad Max Beyond Thunderdome, 1985m.). (G.J.)
7. „The Doors“ (The Doors, 1991)
Tai dramatiška dokumentinė juosta, kurios centre grupės „The Doors“ lyderio Jim Morrison muzikinio ir privataus gyvenimo akimirkos. Grupė The Doors – septintojo dešimtmečio roko muzikos grupių, sukurta 1965 m. Didžiulį jos populiarumą lėmė paslaptingi grupės dainų tekstai. Nors grupė iširo aštunto dešimtmečio pradžioje, iki šių dienų žmonių susidomėjimas „The Doors“ neišblėso, kasmet parduodama po milijoną jų albumų.
Išviso grupė pardavė virš 76 milijonus įrašų. Filme pasirodo reti ir niekur nepublikuoti kadrai iš grupės „The Doors“ repeticijų, turų, paties Jim Morrison bemiegės naktys, aistra poezijai ir alkoholiui – nuo pat grupės susiformavimo 1965-aisiais iki jo mirties detalės. Tai unikali muzikinė dokumentika, pasakojanti apie išskirtinę asmenybę ir neatsiejamą Jim Morrison gyvenimo dalį- muziką. Iki šiol filmo režisierius Oliver Stone neatskleidžia kaip jam pavyko gauti filmui niekur negirdėtos ir nematytos medžiagos filmo kūrimui. Filme pasakojama tragiška Jim Morrison gyvenimo peripetijos- nuo solisto studentiškų metų iki jo mirties nuo širdies smūgio. Morisonui tebuvo 27metai.
Tai liūdna ir kerinti istorija apie spalvingą septintą dešimtmetį, narkotikus, seksą ir muziką. Pagrindinio vaidmens atlikėjas Val Kilmer, vadinamas Jim Morrison dvyniu, kadangi jie panašūs tiek elgsena tiek išore.
6. „Rėjus“ (Ray, 2004)
Biografiniai filmai apie didžiuosius JAV istorijos herojus yra labai populiarūs tarp Holivudo režisierių. Ne išimtis ir filmas – „Rėjus” kuris yra apie soul ir pop- muzikos žvaigždę Rėjų Čarlzą. Biografiniame filme „Rėjus“- pasakojama istorija apie XX a. popmuzikos legenda, aklą fortepijono virtuozą, genijų, kuris suteikė naują skambesį “rhythm & blues”, išpopuliarino džiazą, prikėlė iš mirusiųjų rokenrolą.
Kad taptu legenda ir nusipelnytų šių skambių titulų, jis turėjo nueiti ilgą ir duobėtą kelią. Jammie Foxxas atliko pagrindinį vaidmenį įkūnijant Rėjų Čarlzą. Aktoriui įkūnijant garsų, regėjimą praradusį soul muzikos pionierių, teko prisiklijuoti netikrus akių vokus, dėl kurių buvo tarsi aklas. Už šią rolę aktorius buvo apdovanotas „Oskaru“. Rėjaus Čarlzo istorija – tai ne tik šlovinga muzikos genijaus gyvenimo ir kūrybos istorija. Tai – jaudinantis pasakojimas apie ilgą bei atkaklią jo kovą su pačiu savimi. Kovą, kurią Rėjus pagaliau laimėjo.
„Rėjų“ galima laikyti ne tik biografiniu, bet ir muzikiniu filmu. Čia skamba vos ne visi garsiausi Rėjaus Čarlzo hitai, kuriame susipina penktojo dešimtmečio džiazas ir bliuzas, vėliau Čarlzo išrasta soul muziką, atsiradusi sujungus bliuzą ir gospelus bei šeštojo dešimtmečio triumfas pop muzikoje užkariaujant muzikos topus.
5. „Ties jausmų riba“ (Walk the line, 2005)
Filmas „Ties jausmų riba“ yra skirtas garsiam Amerikos dainininkui Johnny Cashui,, kuris 2003 metais, praėjus 4 mėnesiams po mylimosios mirties, pats savo noru pasitraukė iš gyvenimo. Amerikoje dainininkas buvo tikra legenda, lyginamas su Elviu Presley.
Ši biografinė juosta, pasakoja dainininko gyvenimo istoriją nuo vaikystės didžiosios tragedijos iki šlovės Olimpo ir nuosmukio. Filmo „Ties jausmų riba“ siužetas koncentruojasi į Johnny Casho ir June Carter Cash meilės istoriją. Dainininko gyvenimo istoriją pasakoją aktoriai– Joaquin Phoenix ir Reese Witherspoon. Už June Carter atliktą vaidmenį Reese Witherspoon gavo patį aukščiausią apdovanojimą– „Oskarą“. Kūrybinei grupei puikiai pavyko atskleisti laikotarpį, muzikalumą, bei asmenybės stiprumą, kurį turėjo Johnny Cashas. „Ties jausmų riba“ gavo tris „Auksinius gaublius“, tarp kurių yra geriausių komedijos/miuziklo aktorių apdovanojimai, atitekę Joaquinui Phoenixui ir Reese Witherspoon.
4. „Edith Piaf. Rožinis gyvenimas“ (La Vie en Rose, 2007)
Legendinė Prancūzijos Edith Piaf atgimė neeiliniame biografiniame filme- „Edit Piaf. Rožinis gyvenimas“. Garbė pavaizduoti Edith Piaf teko aktorei Marion Cotillard. Aktorė pažįstama iš komercinės trilogijos „Taksi“ kur atliko antraplanį vaidmenį, taip pat vaidino Timo Burtono pasakoje suaugusiesiems „Mano gyvenimo žuvis“, Jeano Pierre’o Jeunet karinėje dramoje „Ilgos sužadėtuvės“ ir sero Ridley Scotto komedijoje „Geri metai“. Tačiau šiuo filmu aktorė išbandė save pagrindiniame vaidmenyje. Šis vaidmuo prancūzų aktorei, 2008-aisiais atnešė „Oskarą“.
Filme atskleidžiamas duobėtas patyrusios atlikėjos kelias nuo dainavimo gatvėse iki šlovingojo triumfo koncertinėse salėse. Filme pasakojama istorija apie charizmatišką, egoistišką, jausmingą ir stiprią asmenybę, kuriai gyvenimas nepagailėjo išbandymų. Laikinas apakimas vaikystėje, praleistas laikas Normandijos viešnamyje, lemtingas susitikimas su kabareto meno vadovu Louisu Leplee, tragiškai nutrūkęs emocingas meilės romanas su bokso čempionu Marcelu Cerdanu, potraukis alkoholiui, narkotikams ir vaistams, žvaigždžių ligos požymiai ir keisčiausios užgaidos, sparčiai besivystantis kūno reumatas ir dramatiški priepuoliai scenoje, dainavimas iš skausmo sukandus dantis paskutiniais karjeros metais.
Filmo pavadinimas „Rožinis gyvenimas“ paradoksalus, tačiau tinkamas. Už talentą dažnai menininkui tenka sumokėti didelę kainą ir gyvenimas tikrai nebūna rožėmis klotas. Režisieriaus Olivier Dahano kurtas „Edit Piaf. Rožinis gyvenimas“ leidžia prisiminti garsiausią, mėgstamiausią prancūziškos estrados dainininkę, kuriai plojo kone visas pasaulis. Jos dainos iki šiol laikomos XX amžiaus muzikiniu palikimu.
3. „ROCKETMAN“ (2019)
Šio filmo pasirodymą ekranuose, be jokios abejonės, paspartino fenomenali „Bohemijos rapsodijos“ sėkmė visame pasaulyje. Filmas apie legendinės roko grupės „Queen“ lyderio Freddie Mercury‘io gyvenimą ir nuoširdi į savo prototipą labai panašaus aktoriaus Rami Maleko vaidyba buvo apdovanoti milijonų kino žiūrovų simpatijų.
„Bohemijos rapsodiją“ kūrė režisierius Bryanas Singeris, bet filmavimo darbams nepasibaigus dėl viešumoje pasklidusių žinių apie jo nederamą elgesį su moterimis režisierius buvo nušalintas ir filmą pabaigė jo kolega Dexteris Fletcheris.
Matyt, buvo nuspręsta, kad su šiomis pareigomis Dalios Ibelhauptaitės vyras gerai susitvarkė, jam buvo patikėta režisuoti filmą apie Serą Eltoną Johną.
Galima sakyti, kad Freddie Mercury ir Eltono Johno biografijos panašios nuo pat pradžių. Abu buvo „berniukai iš niekur“. Freddie Mercury gimė Zanzibare ir prieš tapdamas muzikantu, vadinosi Farrokhas Bulsara. Prieš tapdamas pasaulinio lygio žvaigžde Eltonas Johnas vadinosi Reginaldu Kennethu Dwightu.
Būsima superžvaigždė ir pop muzikos ikona užaugo darbininkų šeimoje mažame Anglijos miestelyje, tad vargu ar kas galėjo pagalvoti, jog drovus, raudonplaukis ir apkūnus vaikis vieną dieną taps muzikos pasaulio sensacija. Karališkoji muzikos akademija, įspūdingi koncertai, ekscentriškas elgesys, netradicinė seksualinė orientacija, depresija ir narkotikai – visa tai filme atspindėta gana smulkiai (vietomis netgi smulkmeniškai).
Tačiau filmo platintojų pažadas pateikti drąsų ir atvirą žvilgsnį į Eltono Johno gyvenimą išvirto į ganėtinai nuobodų ir prailgstantį reginį.
Net plika akimi matosi, kad „Rocketmanas“ sukurtas pagal finansinius lūkesčius pateisinusios „Bohemijos rapsodijos“ modelį. Tik autoriai, matyt, bus pamiršę seną išmintį, kad į tą patį upės vandenį du kartus neįmanoma įbristi.
Tai labai vaizdžiai iliustruoja net finansinė statistika: „Bohemijos rapsodija“, kainavusi 52 mln. dol. susižėrė kiek didesnę nei 900 mln. sumą, o 40 mln. kainavęs „Rocketmanas“ visame pasaulyje uždirbo tik 96 mln.
Mažiausiai dėl to kaltas pagrindinio vaidmens atlikėjas Taronas Egertonas, jis tikrai nuoširdžiai stengiasi, nors iš jo vos ne kiekvienoje scenoje reikalaujama kuo labiau akcentuoti jo herojaus ekscentriškumą – manieromis, elgesiu, margų drabužių keitimu. Visa tai greitai ima varginti, bet šis spalvingas karnavalas ima užgožti sudėtingą natūrą.
O gal žiūrovų nepakankamos meilės priežastis paprastesnė. Gal ne tik lietuviai labiau myli mirusius?. Jeigu taip, tai su Eltono Johno kino biografija galima buvo taip neskubėti… (G.J.)
2. „Bohemijos rapsodija” (Bohemian Rhapsody, 2018)
Biografinė drama „Bohemijos rapsodija” pasakoja legendinės grupės „Queen“ bei jų nepakartojamo lyderio ir vokalisto Freddie Mercury istoriją. Kino studijai „20th Century Fox“ bei prodiuseriui Bryanui Singeriui pavyko susitarti su „Queen“ grupės nariais Brianu May‘ų ir Rogeriu Tayloru, kad būtų leista perkelti į kino ekranus, 250 milijonų įrašų visame pasaulyje pardavusius grupės „Quuen“ bei jos lyderio Freddie Mercury istoriją.
Žiūrint šį filmą apima jausmas, kad tai ne kino salė, o didžiule arena, kurioje groja gyva muzika. Filme skambėjo legendinės grupės dainos „Love of My Life“, „We Will Rock You“, „Bohemian Rhapsody“, „Another One Bites the Dust“ ir kiti hitai. Žiūrovams suteikiama galimybė iš arti pamatyti priežastis ir kokiu būdu buvo sukurti šie muzikiniai kūrinai, kurių šiandien dar klausomasi. Laikotarpis bei „Queen“ grupės nariai – Freddie Mercury, Briano May‘aus, Rogerio Tayloro ir Johno Deacono buvo pateikti labai tikroviškai.
Freddie Mercury asmenybę įkūnijęs Ramis Malekas – vertas „Oskaro“ titulo. Jam pavyko tikroviškai atkartoti legendinio Freddie Mercury asmenybę. Kiti aktoriai taip pat pasirodė puikiai. Gwilymas Lee, Josephas Mazzello ir Benas Hardy‘is taikliai pavaizdavo Briana May‘ų, Johną Deaconą ir Rogerį Taylorą. „Bohemijos Rapsodija“- suteikia galimybė bent šiek tiek pažvelgti ir susipažinti su su Freddie Mercury istorija bei kaip grupė “Queen” pasiekė savo olimpo viršūnę. (G.J.)
Gediminas Jankauskas
1. „Elvis“ (Elvis, 2022)
Muzikalus, dramatiškas, įtaigus, dinamiškas – taip keliais žodžiais galima apibūdinti Bazo Lurmano režisuotą ir tik ką išleistą filmą apie daugiausiai istorijoje solo albumų pardavusį muzikos atlikėją Elvį Preslį. Jo aistra muzikai buvo stipresnė už patį gyvenimą. Niekas nežino, kas jį pražudė – ar pernelyg intensyvūs, varginantys pasirodymai, ar psichotropiniai vaistai, ar blogi žmonės, kurie ji supo, tačiau Elvis gyveno kaip kino filme, kurį žiūrovai vasarą galėjo išvysti didžiuosiuose ekranuose.
Žinoma, ir anksčiau buvo sukurta filmų apie Elvį Preslį. Iš viso jų yra penkiolika, taigi nelengva išsiskirti tarp tokios daugybės. Tačiau šį kartą pasakojama ne tik apie garsųjį muzikantą, bet ir apie jo liūdnai pagarsėjusį vadybinką pulkininką Tomą Parkerį, kurį vaidina filme į save nepanašus Tomas Henksas. Praėjus keleriems metams po Elvio mirties išaiškėjo, kad pulkininkas Parkeris nuplėšdavo 50 proc. atlikėjo pelno ir pasilikdavo sau. Nors šeima jį padavė į teismą, jam pavyko susitarti ir iki pat mirties lobistas gyveno prabangiai, švaistydamas savo turtus bei lošdamas kazino. Kai kas kaltina, kad pulkininkas buvo kaltas ir dėl Elvio mirties, nes visiškai sugadino atlikėjo sveikatą versdamas jį be proto koncertuoti. Scenarijaus autoriai ne tik pasirinko jį pristatyti kaip vieną iš filmo veikėjų, tačiau ir pavertė jį pasakotoju, kuris pateikia savo įdomų, suktą, iškreiptą požiūrį į tai, kas nutiko Elviui.
Galimas daiktas, kad taip norėta pabrėžti vieną iš temų, kuri dažnai pasitaiko menininkų gyvenime, t. y. artisto ir pasaulio priešprieša. Viena vertus, yra Elvis, kuris atsiduoda muzikai visu kūnu ir siela, švytėte švyti šventąja kūrybos ugnimi ir, kaip jo mama sakė, turi Dievo dovaną, kurią šis apreiškė pasauliui per Elvį, ir kita vertus, yra pulkininkas Parkeris – sukčius, lobistas, gudreiva, verslininkų verslininkas, kuriam akys sužiba velniškomis ugnelėmis pamačius pinigą; kitaip tariant, jis tikras velnio advokatas. Deja, dažnai pasitaiko, kad artistas būna naivus ir tampa lengvu grobiu tokiems verteivoms. Būtent taip nutiko ir Elviui. Pulkininkas Parkeris, pasinaudodamas visa savo sukta išmintimi, sugebėjo prikalbinti atlikėją tarnauti jo įnoriams.
Australų kino režisierius Bazas Lurmanas taip pat režisavo tokius filmus kaip „Mulen Ružas“ (2001), „Didysis Getsbis“ (2013), “Romeo ir Džiulieja“ (1996), “Australija“ (2008). Šios garsios kino juostos nestokoja dramos elementų, o „Elvis“ nėra Lurmano pirmas miuziklas. Lurmanas yra žinomiausias ir daugiausiai sėkmės susilaukęs australų režisierius, kuris yra linkęs dalyvauti visuose filmo kūrimo etapuose – ir rašyme, ir režisavime, ir parenkant muziką, todėl paprastai yra laikomas vienvaldžiu savo filmų autoriumi. (Dora Žibaitė)
