1994-ieji kino pasaulyje buvo metai, kai sukurta daugybė įvairių žanrų filmų. Tais metais išleista tikrai daug įsimintinų filmų, kurie paliko neišdildomą įspūdį tiek žiūrovams, tiek kritikams ir liko neužmiršti iki pat šių dienų – nuo veiksmo kupinų blokbasterių iki susimąstyti verčiančių dramų. Šiandien pasinersime į 1994 metų kiną.
Galima teigti, kad 1994-ieji metai kino istorijoje – nuostabus laikotarpis, pažymėtas įvairių ir paveikių filmų, kurie iki šiol tebėra aktualūs žiūrovams, išleidimu. Geriausi 1994 m. filmai – nuo novatoriško pasakojimo „Pulp Fiction“ iki neišdildomą emocinį atgarsį sukėlusio „The Shawshank Redemption“ – paliko neišdildomą pėdsaką kino kraštovaizdyje. Apmąstant šiuos kino pasiekimus tampa akivaizdu, kad 1994-ieji buvo metai, atskleidę transformuojančią pasakojimo galią ir išliekamąjį didžiųjų filmų palikimą.
10. „Ketverios vestuvės ir vienerios laidotuvės“ (Four Weddings and a Funeral)
Tikrai žavinga romantinė komedija – vienas sunkiausių dalykų pasiekti šiuolaikiniame filme, tačiau britų komandai tai pavyko. Dažnai linksmas, bet ne sentimentalus ar nuobodžiai retrogradiškas, šis „Gramercy“ leidinys yra labai patrauklus kaip į pasimatymus ir poras orientuotas filmas.
Scenarijaus autorius Richardas Curtisas puikiai suderino šią visomis prasmėmis originalią istoriją. Puikiai suvaidintas pasakojimas apie tai, kaip neįtikėtinai suartėjama per penkių įvykių tiltą. Mike’o Newello filme sąmojingai juokingai kalbama apie seksą ir jis pakankamai neįprastas savo struktūra, kad išsiskirtų iš daugybės kitų senų ir naujų šio žanro filmų. Čarlzas (akt. Hugh Grantas) – žavus bambeklis, kurio natūrali elegancija, šmaikštumas ir gera išvaizda suteikia jam tam tikrą pranašumą prieš kitus draugų rato vyrus, bet kuris vis dar kenčia nuo tų pačių abejonių savimi, kaip ir visi kiti. Per Anglijos kaimo vestuves jis susipažįsta su kita viešnia, nuostabia ir nepaprastai paslaugia amerikiete Carrie (akt. Andie MacDowell), kurią po kelių nesėkmingų bandymų labai noriai suvilioja.
Po trijų mėnesių per kitas vestuves Čarlzo širdis suvirpa vos pamačius Carrie, tačiau jo viltys liūdnai žlunga, kai ji praneša, kad yra susižadėjusi. Londone, vienintelėje filmo vietoje be ceremonijų, įsimylėjėlis Čarlzas sėdi kavinėje ir stebi, kaip Carrie chronologiškai ir gana ilgai vardija savo gyvenimo lovos draugus, o paskui negali susilaikyti neišsakęs savo gilių jausmų jai, net kai ji tuoj eis prie altoriaus su turtingu vyresniu škotu (akt. Korinas Redgrave’as). Kai jau atrodo, kad scenaristas pats save įvarė į kampą ir viską užbaigė Čarlzo vestuvėmis (su viena iš jo buvusių merginų), pasirodo virtinė puikių netikėtumų, kurie gali lemti nuspėjamą pabaigą, bet priverčia žiūrovą su maloniu nerimu suktis iki pat paskutinės filmo minutės.
„Tegyvuoja meilė“ nėra vienintelis Hugh Granto hitas. Tiesą sakant, šis filmas yra dar populiaresnis, bent jau pagal pajamų duomenis. Jis uždirbo daugiau nei 245 milijonus dolerių. Britų romantinė komedija, kurią būtina pamatyti.
9. „Demaskavimas“ (Disclosure)
Tomas Sandersas (Michael Douglas) yra kompiuterių bendrovės Sietle vadovas. Laimingai vedęs, turintis vaikų, Tomas labai tikėjosi, kad jo viršininkas jį paaukštins, tačiau vietoj jo paaukštinimą gauna Mereditė Džonson (Demi Moore) – gundanti buvusi Tomo mergina. Kažkodėl Tomas į tai žiūri pro pirštus, kol asmeninis jų susitikimas nevirsta gundymu, kai Mereditė nusprendžia iš naujo išgyventi savo seksualines fantazijas ir tęsti nuo ten, kur jiedu baigė. Tomas atsisako, todėl Mereditė nusivilia ir ima kerštauti.
Tomui lieka vienintelė išeitis – paduoti Mereditę į teismą dėl seksualinio priekabiavimo. Tačiau visi mano, kad viskas buvo atvirkščiai, o jo viršininkas nori perkelti jį į kitą skyrių ir priversti viską prarasti. Tomas sužino, kad sistema ne tik nusisukusi prieš jį, bet dar ir Mereditė ketina sunaikinti jo karjerą ir sustiprinti savąją.
Taigi, tai pasakojimas apie seksualinį priekabiavimą biure su įdomiais siužeto posūkiais, Šį kartą vyras yra auka, o moteris – persekiotoja. Juosta iš dalies drama apie darbo vietą, iš dalies trileris apie teismo salę. Filmas be galo intriguojantis ir gerai sukurtas.
Douglas‘as puikiai vaidina, suteikdamas filmui pagrindinio veikėjo simpatišką atramą, o priešais jį vaidinanti Demi Moore taip pat stebina: ji vienodai spinduliuoja seksualumu ir savanaudiškumu, visą laiką įrodydama, kad yra galinga priešė. Moore nėra pati geriausia aktorė pasaulyje, tačiau tai tikriausiai geriausias jos vaidmuo filme.
Teismo salės scenos, kupinos įtampos ir neabejotinai yra svarbiausi filmo akcentai, be to, filme galima mėgautis antraplaniais aktoriais (Donaldas Sutherlandas, Allanas Richas ir ypač gležnasis Dylanas Bakeris). Tai nėra tobulas filmas, tačiau jis primena, kokie solidūs, jausmingi trileriai buvo kūriami per kartais pamirštamą kino dešimtmetį.
8. „Melas vardan tiesos“ (True Lies)
Kai Jamesas Cameronas ir Arnoldas Schwarzeneggeris dirba kartu, visada galime tikėtis kokybiško rezultato. Nors jų trečiasis bendradarbiavimas kartu su „Melas vardan tiesos“ nebuvo lygiavertis su pirmaisiais dviem „Terminatoriaus” filmais, šiame juokingame, šiek tiek kvailokam, pernelyg sutirštintam kovos veiksmo šnipų filme yra visko kas gali suteikti nemažai džiaugsmo.
Daugeliu atžvilgių jį galime žiūrėti, kaip filmo „Ponas ir ponia Smitai” su Bradu Pitu ir Angelina Jolie pirmtaką. Ir kai kuriais atvejais netgi geresniu filmu nei minima juosta.
Istorija apie šnipą ir jo žmoną (Jamie Lee Curtis), kuri būdama dažnai viena nuobodžiauja ir nieko nežino apie tai, ką jos vyras daro pragyvenimui. Ir nors misogyniškos ir ksenofobinės filmo tendencijos buvo akivaizdžios net tuomet, kai šis filmas buvo išleistas, vis dėlto juosta pateikia pakankamai.
Tuo metu šlovės spinduliuose besimaudantis Schwarzeneggeris buvo itin pasitikintis savimi, ir kino ekrane galėjo tiesiog įsitraukti į bet kokią pakvaišusią idėją ir priversti ją veikti. Aktoriaus duetas su Jamie Lee Curtis tiesiog puikus.
Humoras ir aktorių tarpusavio energetika šnipų ir teroristų kare veikia puikiai. Šiame filme rimtomis istorijomis ir solidžiais projektais garsėjančiam Jamesui Cameronui pavyko išeiti už perdėto imtumo ribų ir pateikti žiūrovui kiek naivę, žaismingą, ir nuoširdžiai juokinančią pramogą. Tad sudėjus viską į krūvą gaunamas – garantuotai malonus vakaras prie ekrano. (Gediminas Jankauskas)
7. „Gimę žudyti“ (Natural Born Killers)
Jeigu neturite antrosios pusės, turbūt kartais pasvajojate apie ją. Kiek daug galėtumėt nuveikti, nukeliauti, išbandyti naujus dalykus ar tiesiog nesijusti vienišais ir turėti su kuo pasikalbėti, kai nieko daugiau nėra šalia. Šis filmas būtent apie tai, kaip du, vienodai beprotiški ir panašūs į vienas kitą žmones, suranda savo antrąja širdies pusę. Eidami viena kryptimi, turėdami vieną tikslą, kartu keliauja per gyvenimą. Iš pirmo žvilgsnio tai tiesiog ideali meilės istorija, tačiau taip nėra. Jie žiaurūs nusikaltėliai, kurie yra pasiryžę bet kam. Tačiau jie išlieka iki galo kartu ir tai yra savotiškai romantiška.
,,Gimę žudyti“ (angl. Natural Born Killers, 1994) – kriminalinė drama, kurią režisavo amerikiečių rašytojas ir kino filmų kūrėjas Oliveris Stounas. Šio filmo istorija originaliai buvo parašyta kito garsaus režisieriaus Kventino Tarantino ir iš tiesų, filme galima justi šio režisieriaus dvasią. Tačiau taip jau buvo lemta, nors ir bandęs režisuoti juostą pats, K. Tarantino buvo priverstas parduoti scenarijų kino kompanijai ,,Warner Bros“. Su keliais kitais režisieriais O. Stounas perrašė scenarijų, padarė jį labiau ,,savu“ ir pristatė didžiajai auditorijai filmą tokį, kokį matome šiandien.
Pati filmo idėja O. Stounui kilo iš įvairių kriminalinių bylų, kuriose žiniasklaida ir televizija vienaip ar kitaip buvo įsitraukusi į visų atvejų baigtį. Taip pat medijos tapo vis labiau įtakingos ir priklausomos nuo vartotojiškumo, todėl per ją rodoma viskas, kas galėtų kelti reitingus. Su šiuo požiūriu, režisierius pakeitė filmo temą nuo vieno fokusuoto objekto, kaip meilės istorija, prie satyrinio pasakojimo ir apie žiniasklaidos įtaka mums.
Filmas suksis aplink du veikėjus Mikį (akt. W.Harrelson) ir Melori (akt. J. Lewis) Noksus. Jie – beproto įsimylėję vienas kita pamišėliai, rodos yra sukurti vienas kitam. Veiksmas prasideda užkandinėje, kai Melori gundančiais judėsiais šoka viena, o jos mylimasis Maikis, tiesiog sėdi ir nekreipia į ją dėmėsio. Įėjus dviems vyrukams į užkandinę, jie iškart pastebi Melori ir nusprendžia išmėginti laimę ją ,,pakabinant“. Tik vienam iš vyruku bandant šokti kartu su Melorę, prasideda muštynės, kurios greit virstą ir į žudynių vietą. Šitaip yra padarytas pirmasis įspūdis, kokia žiauri ši porelė yra ir puikiai parodo kodėl su jais geriau neturėti jokių reikalų.
Vėliau pasakojama kaip jiedu susipažino, kodėl jie išžudė Melorės šeimą, su kokiomis psichologinėmis traumomis jiems tenka susidurti, kadangi abu jų turi. Jie leidžiasi į kelionę be tikslo, žudo visus, kurie tik jiems užkliūna, net važiuodami gatve jie renkasi savo aukas. Tačiau viskam ateina pabaiga ir juos sučiumpa pareigūnai bei įkalina už grotų. Jais susidomi žurnalistas Veinas (R.Downey, Jr.), kuris kurią laidą apie nusikaltėlius ir žinoma, jis nori interviu savo laidai iš pačių mylimiausių nusikaltėlių šalyje. Šis interviu taps legendiniu, bus transliuojamas gyvai ir žiūrovai, stebintys šį interviu, nepamirš niekada.
Pasakojimas sudarytas iš dviejų dalių, pirmojoje dalyje supažindinama su veikėjais, jų gyvenimu, o antrojoje labiau kreipiamas dėmesys į žiniasklaidą, ką dėl reitingų pasiryš padaryti žurnalistas Veinas nesuvokdamas to kainos. (Deimantė Pilvelytė)
6. „Greitis“ (Speed)
Kadaise įžymus klasikinių kriminalinių filmų meistras Alfredas Hitchcockas mokė: geras filmas turi prasidėti žemės drebėjimu, o po to įtampa turi dar labiau augti. Šį priesaiką puikiai vykdo režisieriumi tapęs operatorius Janas de Bontas. „Greičio“ pradžia sudrebina žiūrovų vaizduotę siaubingais įvykiais: nuožmus teroristas Hovardas Peinas (Dennis Hopperis) užminuoja liftą dangoraižyje, o vėliau dideliu greičiu didmiesčio gatvėmis lekiantį autobusą, kurį vairuoja nepatyrusi mėgina Enė Porter (Sandra Bullock). Bomba sprogs, jeigu autobusas nors šiek ties sumažins greitį. Išgelbėti bėdon pakliuvusius žmones gali tik Keanu Reeveso herojus Džekas Treivenas.
Filmo scenaristas Grahamas Yostas amerikų neišradinėja. Jis tiesiog apibrėžia kelias superekstremalias situacijas, o visa kita palieka triukų autoriams, kaskadininkams bei operatoriui, kurie ir privers žiūrovus beveik dvi valandas šūkčioti iš baimės netikėtų siužeto posūkių vietose ir svaigti nuo greičio teikiamo adrenalino.
Daug kartų psichopatus, teroristus ir kitokius niekšus vaidinusiam Holivudo veteranui Dennisui Hopperiui, vaidinančiam Hovardą Peiną, scenaristas pašykštėjo gilesnių charakterio bruožų, todėl apie aktoriaus viena spalva piešiamą blogietį kažko ypatingo pasakyti negalima. Lieka tik prisiminti, kaip Dennisas Hopperis atsiskleidžia, kai gali semtis įkvėpimo iš vaidmens poteksčių (kad ir Davido Lyncho trileryje „Žydrasis aksomas“). Čia gi apie Peiną sužinome tik tai, kad ankstesnis teroristo planas paimti įkaitus žlugo, todėl piktadarys sugalvojo itin rafinuotą keršto planą.
„Greitį“ režisavęs Janas De Bontas, dar būdamas operatoriumi, pats filmavo pavojingas veiksmo filmų scenas („Kietas riešutėlis“, „Juodas lietus“ ir kt.), o šį kartą filmavimo darbus patikėjo kolegai Andrzejui Bartkowiakui, kuris taip pat netrukus persikvalifikavo į veiksmo filmų režisierių („Romeo turi mirti“, „Mirtinos žaizdos“ ir pan.).
Savo metu ekranuose pasirodęs „Greitis“ per pirmas savaites tiesiog nušlavė jo kelyje pasipainiojusius filmus ir visame pasaulyje surinko 350 milijonų dolerių (biudžetas buvo tik 30 milijonų). JAV Kino Akademija „Greičiui“ skyrė vos du „techninius“ Oskarus – už garsą ir efektus. Gaila, kad pagrindinei kino premijai net nebuvo nominuotas operatorius Andrzejus Bartkowiakas – jam jokių priekaištų nėra. Atvirkščiai, jis nusipelno visokeriopų pagyrų: juk ne kiekviename veiksmo filme pamatysi, kaip oru skraido ne tik autobusas, bet ir metro traukinio vagonas!
P.S. Filmuotis „Greičio“ tęsinyje „Greitis 2: Kruizo kontrolė“ (Speed 2: Cruise Control, 1997) Keanu Reevesas atsisakė ir… išvyko į Kanadą Vinipego teatre vaidinti Hamletą. Kritikas Rogeris Lewisas laikraštyje „The Sunday Times“ aktoriaus vaidybą aprašė tokiais žodžiais: „Jis įkūnijo naivumą ir nuostabų įtūžį, gyvulišką grakštumą ir emocinį smurtą… Jis yra vienas iš trijų geriausių Hamletų, kuriuos mačiau, nes jis ir yra pats Hamletas“. (G.J.)
5. „Rudens legendos“ (Legends of the Fall)
Tai epinė vesterno saga apie gražią moterį iš Rytų ir tris Montanos rančos savininko sūnus, kurie ją įsimylėjo ir už ją kovojo, papasakota Pirmojo pasaulinio karo fone. Tai istorija, kuri paprastai pasirodo nesibaigiančiose knyginių romanų serijose su sidabru įspaustais pavadinimais, tačiau iš tiesų ši medžiaga paremta nieko neišsiskiriančia, neįstabia Jimo Harrisono novele. Nors novelė ir neįspūdinga, bet filmas tikrai geras. Juosta pastatyta su nuoširdžia vaidyba ir puikia melodrama. Tai didelė, tvirta vakarietiška meilės istorija, kuri tiesiog prašosi būti ekranizuota – tai ir buvo padaryta.
Filme Anthony Hopkinsas vaidina pulkininką Liudlou, kurio nepasitenkinimas JAV kavalerijos elgesiu su indėnais paskatino jį sukurti savo imperiją Montanoje. Jo žmona, pagimdžiusi jam tris sūnus, išvyko į Rytus, palikdama pulkininką stebėti, kaip jie užauga vyrais. Alfredas (akt. Aidanas Kvinas) – vyriausias ir atsakingiausias. Tristanas (akt. Bradas Pittas), vidurinysis sūnus, kurio pramogos idėja: pažadinti žiemos miegu miegančius lokius ir išpjauti jiems vis dar plakančią širdį. Ir Samuelis (akt. Henry Thomas), jauniausiasis, kuris taip pat vyksta į rytus.
Filmas prasideda pranašišku indėno One Stabo (akt. Gordonas Tuotosis), kuris yra patikimiausias pulkininko draugas, pasakojimu. Stabas kalba tokiu pat šiek tiek skardžiu, šiek tiek muzikaliu giluminiu tonu, kurį naudoja daugelis indėnų filmuose. Netrukus Samuelis grįžta iš rytų su Siuzana, jauna moterimi, kuri yra jo sužadėtinė. Ją vaidina Džulija Ormond, jauna britų aktorė, čia nepaprastai panaši į Ingridą Bergman. Ji stipri, gabi, graži ir temperamentinga, moka jodinėti, varyti gyvulius virvėmis ir šaudyti. Tačiau kai prakaitu, krauju ir žirgų plaukais aplipęs į ekraną įžengia Brado Pito personažas Tristanas, vien iš jos šnervių galima suprasti, kad jodinėjimas, virvės ir šaudymas nebūtinai yra mėgstamiausio jos veikla…
Filmas yra puikus aktorių vaidybos pavyzdys, kuriame, be Ormond ir Hopkinso, taip pat matyti, kokie stiprūs yra Aidanas Kvinas ir Bradas Pittas, kurių vaidmenys neišvengiamai panašūs į Roko Hadsono ir Džeimso Dino personažus filme „Milžinas“. „Rudens legendos“ nėra rimtas filmas, nepaisant gilių jausmų jo pasakojime ir klasikinės siužeto ironijos. Tai aukštos klasės arklių opera – pabrėžiame, opera, kurioje gausu operinių atsitiktinumų, aistrų, meilių, praradimų, perkrautų arijų ir širdį veriančių solisčių. Dėl to ji nepaprastai linksma, grįžtanti į tuos laikus, kai Holivudas neatsiprašinėjo už aistringas istorijas, susijusias su trimis broliais, kurių likimai susipina su legendinės moters likimu.
4. „Interviu su vampyru“ (Interview with the Vampire)
Vampyrai seniai tapo populiariais pasaulinės kino mitologijos herojais. Dar nebylaus kino eroje Vokietijoje sukurtas siaubo filmas „Nosferatu-siaubo simfonija“ (1922 m.), laisvai interpretuojantis Bramo Stokerio romano „Drakula“ motyvus, yra vienas šiurpiausių kino istorijoje siaubo trileris, verčiantis iš baimės krūpčioti ir šiuolaikinį žiūrovą. Genialus danų režisierius Carlas Theodoras Dreyeris dramoje „Vampyras“ (1932 m.) įrodė, kad vampyrų tematikoje galima įžvelgti tikras mistinio siaubo bedugnes. Aktorius Gary Oldmanas „Drakuloje“ (1992 m.) buvo ne tiek gotikinio romano tradicijų pagimdytas personažas, bet tikras filosofas. Na, o pagrindinius vaidmenis „Interviu su vampyru“ (1994 m, rež. Neilas Jordanas) suvaidinę Tomas Cruise’as ir Bradas Pittas privertė žiūrovus pamąstyti apie išvirkščią vampyriškų mitų pusę ir suvokti, kad žmonių taip geidžiamas nemirtingumas gali būti visai ne laimė, o baisus prakeikimas.
„Interviu su vampyru“, be abejonės, jau įrašytas į ženklių XX a. kino pasiekimų sąrašus. Visų pirma dėl solidaus literatūrinio pagrindo. Filmas sukurtas pagal dar 1976 m. parašytą Anne Rice romaną. Vėliau ši amerikiečių rašytoja savo vampyrų ciklą pratęsė dar keliomis knygomis, kuriose išsaugojo būtent amerikietišką ir moterišką požiūrį į vampyrizmo fenomeną.
Filmo ekranizacijoje airis režisierius Neilas Jordanas europietiškas tradicijas stengiasi paryškinti visais įmanomais būdais – ir atsisakydamas holivudinės prabangos, ir prancūzų operatoriaus Philippe‘o Rousselot valdomos kameros nuostabiomis vertikaliomis kompozicijomis, ir barokiškomis dekoracijomis, kurių autorius italas Dante Ferretti anksčiau sėkmingai bendradarbiavo su Federico Felliniu, Pieru Paolo Pasoliniu, Liliana Cavani, Marco Ferreriu ir kitais vizionieriais.
„Interviu su vampyru“ intriguoja nuo pirmųjų kadrų. Tuščiame San Francisko bute žurnalistas Danielis Malojus (Christianas Slateris) kalbina blyškiaveidį jaunuolį, o jis lėtai pasakoja savo gyvenimo istoriją, kurioje persipina aistra ir pamišimas, meilė ir begalinis sielvartas. Prieš du šimtus metų (!) jis buvo pasiturintis plantatorius Luisas de Pointas Diu Lakas (Bradas Pittas), bet po žmonos ir dukrelės mirties liko vienišas. Tada Luisas ir sutiko vampyrą aristokratą Lestatą (Tomas Cruise’as), kuris jam atvėrė visai kitos realybės paslaptis.
Abu pagrindiniai filmo vampyrai, kaip ir Coppolos „Draculos“ personažas, yra tragiški herojai. Liūdnasis Brado Pitto herojus, apdovanotas amžina jaunyste, yra prislėgtas tokio prakeikimo. O Tomo Cruise’o Lestatas keršija visiems už tai, kad savo metu aplinkybės jį pavertė sadistu ir vampyru. (G.J.)
3. „Pabėgimas iš Šoušenko“ (The Shawshank Redemption)
Frankas Darabontas, ko gero, yra bene dažniausiai Stepheno Kingo kūrinius ekranizuojantis režisierius. Jis net debiutavo trumpametražiu filmu „Moteris kambaryje“ (The Woman in the Room, 1983), kuriame siaubų objektu tapo vieno vyriškio sprendimas palengvinti vėžiu sergančios motinos kančias ir duoti jai mirtiną nuodų porciją. Įvykdžius šį planą Džoną ima persekioti velionės šmėkla.
1994-aisiais drauge su režisieriumi Jeffu Schiro Frankas Darabontas ekranizavo dar vieną Stepheno Kingo apsakymą filmui „Naktinės pamainos kolekcija“ (Nightshift Collection). O jau trečiasis susitikimas su Stepheno Kingo kūrybą kinematografiniam pasauliui davė tikrą šedevrą „Pabėgimas iš Šoušenko (The Shawshank Redemption, 1994). Septyneriems Oskarams nominuotas filmas sukurtas pagal apsakymą „Rita Hayworth ir atpirkimas Šoušenko kalėjime“ (Rita Hayworth and Shawshank Redemption). Filme nėra jokios „siaubų karaliui“ būdingos mistikos, tačiau finale įvyksta tikras stebuklas. Labai svarbus vaidmuo ir apsakyme, ir filme atitenka klasikinio Holivudo kino žvaigždės Ritos Hayworth reklaminiam plakatui…
Apkaltintas žmonos nužudymu pasiturintis bankininkas Endis Diufrenas (Timas Robbinsas) įkalinamas iki gyvos galvos. Jis yra nekaltas, bet šią tiesą gali įrodyti tik būdamas laisvas.
Stepheno Kingo kūriniams būdinga situacija, kurioje žmonės patenka į ekstremalias situacijas, iš kurių, regis neįmanoma ištrūkti sveikam. Griežto režimo kalėjimas kaip tik yra tokia ekstremali vieta, kurioje išlikti gyvam ir išsaugoti žmogišką orumą nelengva. Ypač tokiame kalėjime, kuriame sadistas direktorius (Bobas Guntonas) jau pirmąją dieną visiems naujai atvykusiems be užuolankų pareiškia: „Nuo šiol visos jūsų subinės priklauso man“.
Pasauliniame kine apstu filmų, kuriuose net ir didžiausias smurtas nesugeba palaužti tvirtos dvasios žmonių. Idealus pavyzdys – dar 1973 m. sukurtas filmas „Drugelis“ (Papillon, rež. Franklinas J. Schaffneris), kuriame aktoriaus Steve‘o McQueeno suvaidintas katorgininkas Anri Šarjeras tapo klasikiniu veržimosi iš priespaudos simboliu, o pats filmas – himnu laisvei (pernai matėme blankų šio legendinio filmo perdirbinį).
Endis Diufrenas nė iš tolo nepanašus į tvirtos valios kovotoją. Į kalėjimo kiemą jis įžengia kaip pasigailėjimo vertas palūžęs žmogus, tiesiog pasmerktas būti patyčių objektu. Tačiau Timas Robbinsas palengva sugeba įtikinti, kad tai tik sąmoningai pasirinkta veikimo taktika. Būtent jis puikiausiai įkūnija svarbiausią filmo idėją: „Baimė padaro tave kaliniu. Viltis gali tave išlaisvinti“. (G.J.)
2. „Forestas Gampas“ (Forrest Gump)
Ne taip dažnai atsitinka, kad koks nors literatūrinis personažas būtų ne tik įdomus savaime, bet dar įkūnytų svarbius nacionalinio charakterio bruožus. Ispanams tai Don Kichotas ir Sančo Pansa, prancūzams – Voltaire‘o Kandidas ar Honoré de Balzac‘o personažai, o britams – spalvingi Charleso Dickenso herojai, čekams bei slovakams – šaunusis kareivis Šveikas.
Amerikiečiams paskutinį XX a. dešimtmetį tokiu personažu tapo rašytojo Winstono Groomo sugalvotas herojus Forestas Gampas. Kai knygą ekranizavo Robertas Zemeckis, o pagrindinį vaidmenį sukūrė Tomas Hanksas, gimė vienas garsiausių XX amžiaus filmų, tinkamai įvertintas ir JAV Kino meno akademijos. Forestas Gampas akimirksniu tapo kultiniu personažu, kurį pamėgo žiūrovai, o solidūs žurnalai Amerikoje ėmė rimtai nagrinėti „gampizmo“ fenomeną. Šis naujas žodis, kaip ir „reiganomika“ tapo svarbiu to meto Jungtinių valstijų gyvenimą charakterizuojančiu terminu.
Šešiais Oskarais apdovanotas filmas pasakoja amerikietišką “Jonelio kvailelio” istoriją. Vaikystėje Forestas dėl savo žemo intelekto koeficiento vos neatsidūrė specialioje nevispročių mokykloje, bet nuo šios lemties jį išgelbėjo motina (Sally Field). Jos pasiaukojanti meilė ir išmintingi patarimai taip paveikė Foresto likimą, kad jis išsivadavo nuo savo luošumo, išmokė “firminių” judesių scenoje būsimąjį rokenrolo karalių Elvį Presley, tapo puikiu teniso žaidėju, sėkmingai mokėsi koledže, buvo pakviestas į prezidento Johno Kennedy kabinetą, pasiūlė Johnui Lennonui parašyti dainą „Imagine“, pasižymėjo Vietnamo kare ir pasidarė tikru išminčiumi.
Forestą Gampą daug kas lygino su Dustino Hoffmano „Lietaus žmoguje“ suvaidintu autistu Reimondu. Palyginimas ne itin vykęs, nes Reimondas pasižymėjo nepaprasta atmintimi ir fenomenaliais matematiniais sugebėjimais. Nieko panašaus Tomo Hankso suvaidintame personaže nėra – Foresto Gampo intelekto koeficientas 75 yra mažesnis už minimalų (į JAV mokyklas priimamiems vaikams žemiausia IQ riba – 80). Filmo autorių tikslai kiti. Jie nori nuvainikuoti Didžiosios Amerikietiškos Svajonės mitą, pagrįstą ypatingais sugebėjimais ir valia savo tikslo siekti. Ypatingų sugebėjimų, kaip jau buvo pasakyta, Forestas Gampas neturi, o štai valios jam tikrai nereikia skolintis iš kitų. Valią jis ėmė ugdyti dar vaikystėje, kai teko atremti bendraamžių patyčias. Ne, jis nestojo į atvirą kovą su skriaudikais, bet konfliktų visuomet išvengdavo… pabėgdamas. Bėgimas ir tapo jo gyvenimo credo.
Panašiai kaip ir Hanibalas, filmo „Forestas Gampas“ veikėjas įdomiau atgijo filme nei knygoje. Knygoje Forestas yra labai vaikiškas, tačiau kartais jis gali būti gana žiaurus. Jis net keikiasi – tai tikrai nebuvo įtraukta į filmo ekranizaciją. Kalbant apie ekranizaciją, filme „Forestas Gampas“ buvo pasirinktas panašus požiūris, tačiau galiausiai Forestas buvo pavaizduotas taip, kad tapo labiau mylimas: vaikiška asmenybė, švelnus kalbėjimo būdas ir tam tikras nekaltumas. Dėl savo nuoširdaus „aš“ jis padarė filmą geresnį už knygą.
Visas filmas ir yra Foresto Gampo bėgimas laike, suteikiantis galimybę net ne visais atžvilgiais „sveikam“ žmogui pasiekti kitiems neįmanomo rezultato. Todėl netenka stebėtis, kad „Forestas Gampas“ tapo svarbiu kinematografinio pasaulio įvykių, o garsiausių filmuose skambančių frazių galerija pasipildė šūkiu: „Bėk, Forestai, bėk!“ (G.J.)
1. „Bulvarinis skaitalas“ (Pulp Fiction)
Šiam Quentino Tarantino filmui teko Oskaras už originalų scenarijų, pagrindinis Kanų kino festivalio prizas ir kultinio kino reputacija. Trijose novelėse, turinčiose savo pavadinimus („Vincentas Vega ir Marcelo Voleso žmona“, „Auksinis laikrodis“ beir „Bonės situacija“) režisierius iki valios pasityčioja iš kriminalinio kino stereotipų, užtikrintai balansuoja ant kičo estetikos ašmenų ir apgyvendina iš piršto išlaužtą siužetą nepamirštamais personažais.
Čia juodaodis samdomas žudikas Džiulijusas (Samuelis L. Jacksonas) kiekvienai savo aukai prieš mirtį įkvėptai perskaito biblinio pranašo Ezechielio pamokslą apie kerštą. Jo porininkas Vincentas Vega (Johnas Travolta) neapdairiai pakliūva į boso žmonos kerų pinkles ir priverstas griebtis radikalios medicinos pagalbos. Nevykėlis boksininkas Bučas (Bruce’as Willisas) patenka į rankas seksualiniams maniakams, bet savotišku būdu atsiteisia skriaudikams už prarastą garbę ir orumą. Pedantiškas mafijos likvidatorių globėjas (Harvey Keitelis) pirmą kartą per visą savo kriminalinę karjerą atsiduria labai komplikuotoje padėtyje. O filmą pradedantys ir baigiantys nevykėliai barų plėšikai (Timas Rothas ir Amanda Plummer) gauna gerą žudikų etikos pamoką.
„Bulvarinis skaitalas“ padarė tikrą perversmą kriminaliniame kine, nors šio žanro taisyklės per keletą dešimtmečių buvo tvirtai sustyguotos.
Tarantino leido sau sujaukti net nuoseklaus pasakojimo principus. Pavyzdžiui, antroje novelėje nušautas Johno Travoltos personažas kaip niekur nieko gyvas bei sveikas be jokio paaiškinimo pasirodo trečiojoje. Panaši struktūra labai patiko Q. Tarantino pasekėjams, todėl kuri laiką jaunų režisierių kine buvo populiari.
Filmo pradžioje paaiškinamas kūrinio pavadinimas: „Bulvariniu skaitalu“ (Pulp) Amerikoje vadinami vadinamieji „geltonieji“ žurnalai, leidžiami masiniais tiražais ir nekvaršinantys galvų skaitytojams rimtais probleminiais straipsniais.
Labai lengvabūdiška yra ir paties filmo stilistika, sudaryta iš apiplėšimų ir žmogžudysčių, jaunos merginos (Uma Thurman) išgelbėjimo nuo narkotikų perdozavimo itin ekstremaliu būdu, ir (pseudo)filosofinių pasamprotavimų „apie nieką“ (čia jau negalima nepaminėti sąmojų žaižaruojančių paradoksalių dialogų, o šioje srityje Q. Tarantino, regis, nėra lygių).
O kad Johnui Travoltai nėra lygių improvizuotuose šokiuose, įrodo scena bare „Triušis Džekas“ (Jack Rabbit), kai Johnas su Uma Thurman (kuri tualete dar pauosto kokaino) suskelia ugningą tvistą su originaliais kūno judesėliais pagal Chucko Berry hitą „You Never Can Tell“. (G.J.)
