Komedijos žanras, linksminantis viso pasaulio žiūrovus, visada mėgstamas, ne išimtis ir kino pramonė. Iš dalies ši filmų kategorija tokia puiki dėl to, kad ją galima lengvai maišyti su kitais žanrais, taip sukuriant tragikomedijas, juodąsias komedijas ir kitas humoro formas.
Atsižvelgiant į tai, šie metai pasirodė esą puikūs ir gana įvairūs šiam žanrui: linksmas, bet provokuojantis Gretos Gerwig filmas „Barbė“ visame pasaulyje uždirbo daugiau nei 1 milijardą dolerių ir pakerėjo žiūrovus savo išradinga, komiška prielaida. Metų pabaigoje filmų kūrėjas Yorgos Lanthimos žiūrovams pristatė visai kitokį žanro požiūrį, labiau linkusį į ekscentriškumą ir siurrealistiškumą, ir sugebėjo pranokti lūkesčius… Štai geriausi 2023 metų komedijų filmai.
10. „Renfildas“ (Renfield, 2023)
„Renfildas“ – tai Chriso McKayaus režisuota siaubo komedija, kuri pasirodė kino teatruose 2023 m. balandį. Filmas sukurtas pagal klasikinį Bramo Stokerio romaną „Drakula“, jame pasakojama apie R. M. Renfildo praeitį ir tai, kaip jis susipyksta su grafu Drakula.
Filme tiesiog žiba Renfildą ir Drakulą įkūnyję Nicolas Houltas ir Nicolas Cage. Taip pat vertas dėmesio azijiečių kilmės amerikietės Awkwafinos pasirodymas. Režisierius Chrisas McKay, gerai žinomas dėl savo darbo juostose „Lego Betmenas. Filmas“ ir „Rytojaus karas“.
Houlto vaidmuo yra vienas svarbiausių filmo akcentų. Jis suteikia vaidmeniui charizmos, todėl Renfildas yra patrauklus ir simpatiškas, nepaisant jo tamsių ir savotiškų manijų.
Ne mažiau verti dėmesio ir filmo kinematografija bei vaizdo efektai. Įspūdingi filmo vaizdai sukuria savitą ir bauginančią atmosferą, o efektai, panaudoti būtybėms atgaivinti, yra įspūdingi.
Filme yra komiškų elementų, tačiau kai kuriuos žiūrovus tai gali erzinti bei blaškyti, nors humoristinės scenos yra tikrai gerai atliktos ir siūlo naują siaubo komedijos žanro požiūrį. Daug laiko skiriama Renfildo, kaip personažo, augimui. Net jei kai kuriems žiūrovams filmas gali pasirodyti lėtas, juosta verta dėmesio ir tai tikrai nebus tuščias laiko švaistymas. Kūrėjų komanda tikrai pasistengė tam, kad pakeltų mums nuotaiką.
Apskritai filmas „Renfildas“ yra šiek tiek painus. Nors filme yra tam tikrų trūkumų, siaubo žanro gerbėjai vis tiek turėtų pažiūrėti šį filmą, kad pamatytų, kaip režisierius ir aktoriai savaip pažvelgė į šį žanrą. Tačiau filmo dėmesys personažų tobulėjimui ir komedijos elementams gali nuvilti tuos, kurie tikisi tradiciškesnių siaubo filmų. Vis gi šis filmas suteikia išskirtinį požiūrį, išskiriantį jį iš standartinių siaubo filmų.
9. „Nieko asmeniško“ (No Hard Feelings, 2023)
„Nieko asmeniško“ („No Hard Feelings“) – vasariška, vulgarumo prieskonių turinti ir labai neįpareigojanti režisieriaus Gene Stupnitsky N-16 komedija, priversianti juoktis kiekvieną komedijų žanro mylėtoją, ir ne tik.
Pagrindinė filmo herojė Madė (akt. Jennifer Lawrence) – nerūpestinga, įsipareigoti nemėgstanti „Uber“ pavėžėja ir barmenė vietiniame bare, dėl susidariusių skolų ne tik praranda savo mašiną, vieną iš pagrindinių pajamų šaltinių, bet gali prarasti ir iš motinos paveldėtą namą, kurio išsaugojimas jai itin svarbus. Gyvendama kurortiniame Montoko miestelyje, Niujorko valstijoje, ji smarkiai kritikuoja vasaroti čia atvykstančius turčius, besikurdami jos gimtame mieste kelia žemės mokestį. Galvodama, iš kur greitai ir pigiai gauti mašiną darbui ir taip išsaugoti savo namą, internete ji aptinka skelbimą, kuriame turtingi tėvai Alison (akt. Laura Benatti) ir Lairdas (Matthew Broderick) savo sūnui Persiui (akt. Andrew Barth Feldman), rudenį turinčiam išvykti studijuoti į Prinstono universitetą, ieško merginos, galinčios padėti jų užsidariusiam, savo pasaulyje gyvenančiam ir nedrąsiam sūnui atsiverti, įgauti pasitikėjimo savimi. Už tai jie dovanoja ne pirmos jaunystės, bet tvarkingą „Buick Regal“ automobilį. Abejodama ar skelbimas tikras, Madė nusprendžia pabandyti, ir nors yra šiek tiek vyresnė, negu Persio tėvai pageidauja, gauna ir imasi šio darbo.
Įdomu tai, kad sukurti šį filmą režisierių įkvėpė tikra panašaus pobūdžio reklama, kurią prieš 4 metus jam atsiuntė kolega. „Nieko asmeniško“ nėra ilgas (1h 43 min.), bet jame telpa itin daug. Čia susipina daug įvairių idėjų, kurios ir sudaro bendrą istoriją. Vaizduojami pernelyg savo vaikus saugantys tėvai, kurie dažnai ir per daug intensyviai kišasi į jų gyvenimus, taip pat vadinamoji Z karta, didžiąją laiko dalį praleidžianti savo telefonuose ar internete, taip pat akcentuojamas tam tikras kartų skirtumas, ypatingai atsiskleidžiantis kai kuriose filmo scenose. Pirmasis veiksmas, ar pirmoji dalis – itin gaivališka, nenuspėjama, komiška, priverčianti ne tik juoktis, šypsotis, bet kartais gal ir susiraukti (ne blogąją prasme) ir kelti klausimą „kodėl kažkas taip darytų?“. Na o antroji filmo pusė daugiau orientuojasi į savi apmąstymus, filmo veikėjų emocinę kaitą, augimą, savo klaidų pripažinimą ir jų sprendimus. Vyrauja daugiausia sentimentali nuotaika, tačiau netrūksta ir pirmajai pusei būdingų komedijos elementų. Visame filme netrūksta ir kandžių bei juokingų dialogo eilučių, keiksmažodžių. Vaizdine prasme filmas taip pat žiūrisi gražiai, savyje turi šiokį tokį retro pojūtį.
Pastaruosius keletą metų daugiausiai kinų ekranus pasiekia trileriai, veiksmo, siaubo ar fantastiniai filmai, tad ekranuose pasirodžius komedijai, galima pajausti šiokią tokią atgaivą. „Nieko asmeniško“ itin vasariškas, gaivališkas filmas, skirtas gerai praleisti laiką ir smagiai pasijuokti, todėl nėra itin įpareigojantis, puikiai tinka tiesiog atsipūsti. (Justina Danylaitė – Krivinskienė)
8. „Visos Bo baimės“ (Beau is Afraid, 2023)
Amerikiečių režisierius Ari Aster – pažįstamas daugeliui, kiek kitokių siaubo filmų mėgėjų, kurių širdis užkariavo su pirmaisiais savo ilgo metro filmais – „Paveldėtas“ (Hereditary, 2018) bei „Saulės kultas“ (Midsommar, 2019), nustebino savo gerbėjus po ketverių metų pertraukos, pristatydamas dar vieną siurrealistinės tragikomedijos siaubo filmą „Visos Bo baimės“ (Beau is afraid, 2023). Šio režisieriaus filmai išsiskiria kiek kitokiu siaubo bei tamsaus, ne visiems suvokiamo, humoro derinimu, tačiau, tuo pačiu priverčia jaustis nepatogiai. Naujausias jo kūrinys, kurį jis pats ne tik režisavo, bet ir prodiusavo, pasižymi kai kuriomis jau atpažįstamomis šio režisieriaus kūrybai savybėmis. Vienas pagrindinių elementų jo filmuose – aštrus smurto vaizdavimas, kuris neabejotinai yra būdingas ir aptariamai juostai.
Filmo pavadinimą galima suprasti ir tiesiogiai: daugelis dalykų vyksta pagrindinio veikėjo vaizduotėje, o ne realybėje, kurioje jis susiduria su didžiausiomis savo baimėmis. Filmo siužetas neprasideda kažkuo ypatingu, tačiau, kuo toliau, tuo labiau, mažomis detalėmis pildomas siužetas padeda susidaryti bendrą vaizdą. Vidutinio amžiaus vyras vardu Bo (akt. Joaquin Pheonix) gyvena vienas, tačiau, jo gyvenamoji vieta – pavojingas, nusikaltimais garsėjantis rajonas, kuris tikrai nekelia pasitikėjimo – kiek neįprasta ir kelianti abejonių, ar tai tinkama vieta, kaip vėliau išsiaiškinama, psichologinių problemų turinčiam vyrui. Jis ruošiasi skrydžiui pasimatyti su motina tėvo mirties metinių proga, tačiau nespėja į lėktuvą, kai nuo durų buvo pavogti jo raktai ir bagažas. Taigi, čia ir prasideda pagrindinio veikėjo kelionė per sunkumus ir kaip įprasta – nelaimės šį veikėja persekioja viena po kitos. Pasirinktas kiek įdomus režisieriaus sprendimas: nepateikti informacijos dėl Bo ligos ar turimų sutrikimų, tačiau, žiūrovas žiūrėdamas šį filmą supranta tai iš tam tikrų epizodų, vaistų vartojimo ir panašiai. Tačiau, tai sukelia ir savotišką chaosą žiūrovui, nes žiūrint filmą itin sunku nuspręsti, kurie įvykiai vyksta iš tikrųjų, o kurie yra tik sergančio žmogaus vaizduotės padariniai.
Pagrindinį vaidmenį šiame filme atlieka aktorius Joaquin Pheonix, kuris daugeliui puikiai žinomas iš Džokerio (2019) vaidmens, pelniusio jam „Oskaro“ apdovanojimą. Būtent toks A. Aster aktoriaus pasirinkimas turėjo įtakos tam, kad į kino teatrus pritraukė ne tik siaubo žanro filmų mėgėjus, bet ir tikrus Joaquin Pheonix gerbėjus, kurie nėra abejingi šio aktoriaus vaidybai. Taigi, kaip buvo galima suprasti, pagrindinis šio filmo veikėjas kamuojamas itin komplikuotų vidinių išgyvenimų ir problemų. Viskas pateikiama taip, kad kiekvienas žiūrovas, tarsi, pradėtų nagrinėti, kodėl jis toks: ar tai valdingos mamos, kontroliavusios visą jo gyvenimą kaltė? O galbūt – įtakos tam turėjo, jog jis visą savo gyvenimą neturėjo vyriškos, tėviškos figūros? Galiausiai, galbūt jaunystėje sutikta ir vis dar neužmirštama mergina? Galima kelti daugybę klausimų, bet režisierius į šį klausimą, gana miglotai bando atsakyti filmo pabaigoje, kai Bo psichoterapeutas pareigingai savo užrašų knygelėje užrašo: kaltė, tačiau, tai nesuteikia vienareikšmio atsakymo žiūrovui, priešingai – tai iškelia dar daugiau klausimų, žinoma, galutinį, teisingą atsakymą gali priimti tik pats žiūrovas, režisierius pateikia tik nuorodą į tai.
Apžvelgiant filmo siužetą, galima susidaryti įspūdį, jog pagrindinė mintis, kurią norimą perteikti – savotiškai įdomūs ir sudėtingi motinos ir sūnaus santykiai, kaltės jausmas, nerimas, baimės ir psichologinės problemos su kuriomis susiduria žmogus. Pagrindinis veikėjas – Bo, nei minutėlei negali atsikvėpti. Kartais žiūrint, iš šalies atrodanti laiminga pagrindinio veikėjo gyvenimo akimirka, tačiau ir ji netrunka ilgai – galiausiai ją pertraukia fizinio ar psichologinio smurto akimirkos, kurios žiūrovui suteikia tam tikro chaotiškumo bandant suprasto filmo esmę. Taigi, tai puiki, įtraukianti kino istorija, kuri tikrai nėra skirtas kiekvienam, nes daugeliui gali pasirodyti per sudėtinga arba priešingai – neturinti jokio tikslo. Būtent todėl rekomenduojama šį filmą pažiūrėti ne vieną kartą, nes žiūrint pirmą kartą galima nepastebėti tam tikrų, esminių detalių, kurios šiame filme yra net ir mažiausiai tikėtinose vietose, tokiose kaip užrašai ant sienų. Žiūrint antrą kartą į viską žiūri tarsi kitomis akimis ir pastebima tai, ko nepastebėjai prieš tai. Tačiau, visi įvykiai, kurie rutuliojasi eigoje, galiausiai, susiveda į vieną bendrą tašką, kuris parodo, kodėl žmogaus gyvenimas gali būti toks sudėtingas. Tai filmas, kuris ras vietą tikrai ne kiekvieno žiūrovo širdyje. (Neda Aleksandravičiūtė)
7. „May December“ (2023)
„May December“ prasideda painiavos pliūpsniu dviejose skirtingose vietose. Glamūrinė moteris (akt. Natalie Portman) apsigyvena viešbutyje ir murma į savo „Bluetooth“. Kita moteris (akt. Julianne Moore) baigia planuoti susitikimą savo namuose ant jūros kranto. Ji atidaro šaldytuvą ir žvelgia į jį. Tada kamera užfiksuoja jos veidą, kai muzika grėsmingai įsibėgėja. Poveikis toks dramatiškas, kad nenustebtumėte, jei šaldytuvo viduje būtų nukirsta galva. Tai pirmas tikras pranešimas apie tai, ką ir kaip filmas darys. Niekam konkrečiai moteris tiesiai šviesiai sako: „Nemanau, kad turime pakankamai dešrainių“.
Kūrėjas Toddas Haynesas įžvelgia siaubą kasdienybėje, tuštumą ritualuose, tuštumą po konformistiniais atributais. Daugeliu atžvilgių jį suformavo šeštojo dešimtmečio melodramos ir visa ta psichoseksualinė „Technicolor“ kančia. Šie dalykai nėra tik stilistiniai klystkeliai. Jie išreiškia emocines būsenas. Haynesas visuose šiuose sugretinimuose įžvelgia humorą, bet žino, kad siaubas yra tikras. Romantinės komedijos „May December“ situacija tokia rimta, kad net juokauti apie ją atrodo pavojinga. Šis pavojaus jausmas yra iškreipto filmo smagumo dalis. Tai vienas labiausiai išbalansuotų ir provokuojančių Hayneso filmų.
Elizabetė Berry (akt. Portman) – televizijos aktorė, atvykusi į Savaną, Džordžijos valstijoje, susitikti su Greise Atherton (akt. Moore), kurią ji vaidins būsimame „nepriklausomame“ filme. Greisė sutiko – nepaaiškinamai, kai žinai filmo faktus – leisti šiai nepažįstamajai pabūti su jos šeima apie savaitę, tą pačią savaitę, kai jos dvyniai baigs vidurinę mokyklą. Ką ši niekuo neišsiskirianti moteris, kurios pagrindinis rūpestis – dešrainių trūkumas, galėjo kada nors padaryti, kad apie ją būtų kuriamas filmas? Pasirodo, prieš 20 metų Greisė, 36 metų ištekėjusi moteris, turinti vaikų, turėjo „romaną“ su kolega, dirbusiu gyvūnų prekių parduotuvėje. Šis darbuotojas, vardu Džo. Greisė pateko į kalėjimą, kur už grotų susilaukė Džo kūdikio. Nenuostabu, kad bulvarinė spauda dėl šios istorijos ėmė siautėti. Atlikę bausmę, Greisė ir Džo susituokė ir nuo to laiko yra kartu. Jie susilaukė trijų vaikų ir netrukus taps tuščiais šeimininkais. Džo (akt. Čarlzas Meltonas) dabar yra 36 metų, tokio pat amžiaus, kaip ir Greisė, kai jie pirmą kartą susitiko gyvūnų parduotuvėje.
Samy Burch scenarijų šiek tiek įkvėpė Mary Kay Letourneau, tačiau „May December“ prideda daugybę keistumo ir subjektyvumo sluoksnių. Filme negali būti mažiau įdomu „kas atsitiko“ ar „kodėl“. Filmas atsisako deklaratyvių teiginių. Kiekvieną kartą, kai manai, kad turi tvirtą pagrindą, tektoninės plokštės pasislenka, palikdamos tave griebtis už oro. Juostos įvykiai tokie objektyviai siaubingi, kad šaukte šaukiasi moralinio nuosprendžio, ir vis dėlto kuo labiau giliniesi, tuo labiau viskas darosi painu. Būti sumišusiam filme šia tema kelia nerimą.
Tai nuostabus, nepakartojamas filmas. Nuo pat pirmos scenos, kai matome Elizabetę, iš nuomojamo automobilio išnešančią lagaminą, girdime miesto garsus: netoliese esančio koledžo maršų orkestras, pravažiuojantys automobiliai. Pro šalį praeina grupė žmonių, dalyvaujančių ekskursijoje po Savaną, o gidas pateikia istorinių faktų. Ekskursija pėsčiomis dar sugrįš. Beveik kiekvienoje filmo eksterjero scenoje, net ir naktį, fone vyksta ekskursija pėsčiomis, o gidas pasakoja apie kokį nors siaubingą įvykį, nutikusį būtent šioje vietoje. Istorija yra visur aplink mus, bet tai tik foninis triukšmas. Žmonės būriuojasi, kad išgirstų siaubo istorijas iš senų laikų, mėgaujasi kitų nelaimėmis. Stumiamės į minios priekį, kad gautume geresnę vietą egzekucijoje, o po jos sotūs einame toliau. Iki kito karto. Elžbietos įkyri išraiška, tai mes patys.
6. „Amerikietiškas skaitalas“ (American Fiction, 2023)
Kordas Džefersonas „Amerikietiškas skaitalas“ kuria linksmą ir kandžią satyrą apie afroamerikietį rašytoją, besipriešinantį industrijai, kuri juodaodžių pasakojimus apriboja traumomis ir skurdu. Jau tikriausiai supratote, į kokias problemas reaguoja šis filmas. Prisiminkime pilietinių teisių ir vergovės dramas, kurios buvo skubiai išleistos per pastarąjį dešimtmetį, suklestėjus tokiems socialiniams judėjimams kaip #BlackLivesMatters ir #OscarsSoWhite, arba žanrinių filmų bangą, pavyzdžiui, „Queen & Slim“ ar Amazon siaubo serialą „Them“, kurie laikomi aktualiais ir svarbiais, nes jie propaguoja traumuojantį smurtą ir suteikia baltiesiems liberalams galimybę jaustis atleistiems už tai, kad jie patyrė ir įsijautė į tokias kančias.
Problema ta, kad kuriant filmą kaip atsaką į industrijos apribojimus, pats filmas gali jaustis apribotas labai siauros intencijos. Džefersonas, televizijos serialų „Succession“ ir „Master of None“ scenaristas, puikiai pasirodo. Jo vaidybinis debiutas atrodo puikiai. Filme gausu šmaikščių, aštrių juokelių, kuriais puikiai pasinaudoja Jeffrey Wrighto, Sterlingo K. Browno ir Tracee Ellis Ross vadovaujamas aktorių ansamblis.
Džefersonas adaptuoja 2001 m. Percivalo Evereto romaną „Ištrynimas“ (angl. Erasure) ir iš jo parodijos apie žiniasklaidą, kuri, deja, tokia pat aktuali ir šiandien, sukuria aštrią egzistencinę dramą apie rašytoją, kuris jaučiasi nematomas, tačiau niekada nesijaučia pakankamai pažeidžiamas, kad žmonės jį iš tiesų pamatytų. Wrightas puikiai atlieka Theloniouso „Monko“ Ellisono vaidmenį. Jis – profesorius, kuris, ciniškai rašo romaną, kuriame tiek daug klišių ir tropų apie juodaodžių kovą, kad seilę varvinantys baltieji sargybiniai išsirikiuoja į eilę, kad jis taptų sensacingu hitu. Sėkmė menkai keičia Monko nepasitenkinimą ir sumišimą.
Džefersono filmas išmintingai kritikuoja tiek Monką, tiek ir visuomenę, prieš kurią autorius protestuoja. Personažas, nuolat pašiepiamas dėl savo pomėgio baltam vynui ir baltoms moterims, jaučia neapykantą sau. Monkas, akademikas, kurio aukštesniosios viduriniosios klasės šeima turi namą paplūdimyje, yra iš tų, kurie reaguoja į gyvenimą, apibrėžtą odos spalvos, darydami viską, kad atsiribotų nuo to, ką visuomenė laiko juodaodžiais. Jis susidoroja su mikroagresija biure ir gatvėje, tuo pat metu įžūliausiais saviapgaulės būdais tvirtindamas, kad jis netiki rasėmis. Jis įsižeidžia, kai vienas iš jo ankstyvųjų romanų atsiduria knygyno afroamerikietiškų knygų skyriuje, ir pamoko pardavėją sakydamas, kad vienintelis juodas dalykas jame yra rašalas.
Adamas Brody (vaidinantis Holivudo prodiuserį) sąmoningai parodijuoja pramonės neišmanymą ir bailų marginalizuotų balsų išnaudojimą. Festivalio žiūrovai plojo, tikriausiai todėl, kad nedaugelis jaučiasi įsitraukę į tokius santykius. Niekas ten neskambėjo taip nepatogiai, kaip koledžo studentas genialioje „Amerikietiško skaitalo“ šaltojoje premjeroje. Jauną moterį taip sutrikdė Monkas, dėstantis konfrontacinį Flannery O’Connor apsakymą „Dirbtinis N*****“, kad ji išbėgo lauk. Kurti pramogą, kuri kritikuoja pramogą, yra sudėtinga. Pernelyg lengva tapti savo paties užminuotų „prigautas“ momentų auka ir pasiglemžti tuos pačius skonius, kuriems siekiate kelti aukštesnius reikalavimus. Džefersonas randa gudrių, ketvirtąją sieną laužančių būdų pripažinti, kad tokiose situacijose iš tiesų neįmanoma laimėti – taip pat nėra „Oskarų“ už tai, kad žiūrovai išeina iš salės.
Jo filmą prilaiko šeimos melodrama, pakaitomis šilti ir įkyrūs Monko ir jo brolių bei seserų (Ross ir Brown) tarpusavio santykiai, kurių galėjo būti kur kas daugiau. Būtent šiomis akimirkomis juodaodžiai personažai atitrūksta nuo to, kaip juos mato pasaulis, ir vietoj to gali sutelkti dėmesį į tai, kaip jie mato save.
5. „Asteroidų miestas“ (Asteroid City, 2023)
Dėmesys smulkiausioms detalėms, absurdas ir unikali bei estetiška stilistika – tai tik keli bruožai, išskiriantys Amerikos režisieriaus Wes Andersono filmus iš kitų. Naujausias šio režisieriaus mokslinės fantastikos filmas „Asteroidų miestas“ nenuvilia ir pasižymi tomis pačiomis savybėmis, kurios ir išgarsino šį režisierių. Wes Andersono filmų stilistika yra ryški ir akimirksniu atpažįstama: ryškios spalvos, sklandūs kameros judesiai ir simetriškos kompozicijos, primenančios gerai apgalvotus meno kūrinius, išlieka atmintyje. Bet šio režisieriaus filmus žiūrėti nėra lengva: vyrauja chaosas, nevientisa struktūra, veikėjai elgiasi dirbtinai ir nenatūraliai. Visgi, tai netrukdo filmui perteikti temų, kurios lengvai pažįstamos ir yra artimos visiems.
Filmo veiksmas vyksta 1950-taisiais išgalvotame Amerikos miestelyje, pavadintame Asteroidų miestu. Šį pavadinimą miestas gavo dėl prieš 5000 metų jame nukritusio meteorito, o atsiradęs krateris tapo observatorijos vieta. Nepaisant kraterio, miestas yra nykus dykumos užkampis, kuriame gyvena tik 87 žmonės ir nieko daugiau nėra, išskyrus degalinę, motelį ir užkandinę. Miestas išskirtinis tik tuo, nes jame vyksta „Jaunųjų žvaigždžių ir kosmoso kadetų suvažiavimas“, į kurį jauni ir išradingi paaugliai yra kviečiami pristatyti savo išradimus šalies vyriausybei. Netikėtai planus sudrumsčia stebinantys įvykiai, kurie priverčia miestą užsidaryti paskelbus karantiną ir įkalina miesto gyventojus bei jo svečius.
Bet jau filmo pradžioje žiūrovams pranešama, kad Asteroidų miestas yra išgalvotas, o tai ką stebi žiūrovai – spektaklis. Filmas susideda iš kelių lygmenų – filmas prasideda juodai balta įžanga, televizijos laida, o joje pristatomas spektaklis apie Asteroidų miestą ir pjesės, pagal kurią jis pastatytas, autorius Conradas Earpas. Pats pjesės autorius pristato veikėjus, taip pat pasakojama spektaklio sukūrimo istorija bei spektaklio užkulisiai. Trečiasis lygmuo – tai pats spektaklis apie Asteroido miestą, kuriame ir vystosi pagrindinis filmo siužetas. Visos dalys išsiskiria savo spalvų paletėmis: pats spektaklis yra spalvotas, kiti lygmenys – ne. Bet Wes Andersono filmuose fragmentiškumas yra įprastas bruožas, pasikartojantis ir šiame filme. Šokinėjimas tarp skirtingų filmo plotmių ir pasakotojo įsiterpimai trikdo filmo nuoseklumą, bet tai ir išskiria šio režisieriaus filmus iš kitų. Monochrominių ir pastelinių, spalvingų scenų derinys padeda atskirti skirtingas plotmes ir išlaiko nors ir chaotišką, bet tuo pačiu ir apgalvotą struktūrą.
Filmo laikotarpis taip pat pasirinktas neatsitiktinai. Filme įamžinama Amerikos pop kultūra – šeštajame dešimtmetyje Amerikoje buvo itin populiari kosmoso tema. Šalia vykstančių kosmoso lenktynių ir naujų pasiekimų technologijų srityje, taip pat daugėjo sąmokslo teorijų apie NSO (neatpažintus skraidančius objektus) ir ateivius. Šį nuolatinių pokyčių laikotarpį ir įamžina filmo režisierius. Filmo veikėjai siekia stabilumo ir vengia nežinomybės, tačiau vyksta Šaltasis karas bei kiti nenumatyti gyvenimą keičiantys įvykiai. Paskelbtas karantinas, atominių bombų bandymai bei asmeniniai veikėjų išgyvenimai – netektis, nežinomybė ir baimė neleidžia pajusti ramybės, kurios jie vis siekia, nors tai tuo metu atrodė neįmanoma: „Jei norėjote gyventi gražų, ramų, taikų gyvenimą, pasirinkote neteisingą metą gimti.“
Naujausias Wes Andersono filmas yra užpildytas gerai žinomais ir įvertintais aktoriais: jame galima išvysti Tomą Hanksą, Scarlett Johansson, Stevą Carellą, Margot Robbie, Jeffrį Wrightą, Mają Hawke, Jeffą Goldbloomą bei daugelį kitų žinomų Holivudo veidų. Pagrindiniai ir ryškiausi veikėjai, aplink kuriuos ir sukasi filmo siužetas, ytura į Asteroidų mieste surengtą suvažiavimą atvykęs jaunas išradėjas Woodrow (Jake Ryan) kartu su savo tėvu, karo fotografu Augie (Jason Schwartzman) bei trimis jaunesnėmis sesėmis. Asteroidų mieste šie veikėjai susitinka su Midge Campbell (Scarlett Johansson) – žavia aktore bei jos paaugle dukra Dina (Grace Edwards) taip pat dalyvaujančia suvažiavime. Nuo pirmo susitikimo galima pastebėti tarp Midge ir Augie užsimezgusią abipusę simpatiją. Kiekvienas iš personažų susiduria su asmeniniais iššūkiais, tačiau juos stengiasi įveikti skirtingai. Ryškūs charakteriai ir dialogai yra įsimenantys, o atsiskleidžiančios asmenybės vedą siužetą į priekį. Net ir antraeiliai veikėjai – Augie uošvis Stanley, Generolas Grifas Gibsonas, mokytoja June Douglas bei daugelis kitų atskleidžia įdomias ir įsimenančias asmenybes.
Nors dėl išskirtinio pasakojimo stiliaus, nenatūraliai atrodančios aplinkos ir veikėjų elgesio, filmas atrodo nerealistiškas, per subtilų humorą absurdiškas situacijas bei personažų istorijas filme atsiskleidžia egzistencializmo, pokyčių, nepasitikėjimo savimi temos. Filmo personažai nors ir atrodo šalti ir nerodo emocijų, jie susiduria su gyvenimo prasmės klausimais, o jų išgyvenimai netikėtai paliečia ir sukelia empatiją. (Miglė Šaltytė)
4. „Ar tu čia, Dieve? Tai aš, Margaret“ (Are You There God? It’s Me, Margaret., 2023)
„Ar tu čia, Dieve? Tai aš, Margaret“, scenaristės ir režisierės Kelly Fremon Craig kūrinys, įtrauktas į apgailėtinai menkai aptarnaujamą periodinių dramų kategoriją, yra pasmerktas tapti klasika. Filmas, sukurtas pagal to paties pavadinimo Judy Blume 1970 m. romaną, bet ne visiškai su juo susietas, yra linksma komedija, kurioje taip pat puikiai atskleidžiama baimė ir ilgesys, kylantys atsidūrus ant suaugusiųjų slenksčio. J. Blume romane pagrindinė veikėja buvo pusiau žydė, pusiau krikščionė, abejojanti Dievo egzistavimu, laukianti išsigelbėjimo per mėnesines ir trokštanti pradėti nešioti liemenėlę.
Filme Margaret Simon vos vienuolikos ar dvylikos metų. Margaret motina yra krikščionė, o tėvas – žydas. Margaret buvo auklėjama nepriklausydama nė vienam iš šių tikėjimų ir nepraktikuoja jokios organizuotos religijos, nors dažnai meldžiasi Dievui savais žodžiais, pradėdama: „Ar tu čia, Dieve? Tai aš, Margaret.“ Ji pradeda jaustis nepatogiai dėl to, kad neturi religinės priklausomybės. Atlikdama mokyklinę užduotį ji nusprendžia tyrinėti žmonių religinius įsitikinimus, tikėdamasi, kad taip išspręs savo pačios religijos klausimą. Dalis jos tyrimo apima lankymąsi įvairiose maldos vietose, kad geriau suprastų religinę praktiką, taip pat norėdama išsiaiškinti, ar kuri nors iš jų jai tiktų. Kita svarbi tema – savęs atradimas, arba mergaitiškas brendimas.
Fremon Craig juokingai liūdnoje ir juokingoje ekranizacijoje, kurioje ištisos minutės skirtos Margaret Simon (nuostabi aktorė Abby Ryder Fortson), bandančiai įklotus arba tyrinėjančiai įvairius būdus, kaip dėvėti liemenėlę, kai jos kūnui jos nereikia, šie rūpesčiai atgyja. Ji nevaidina įžūliai ar šmaikščiai, kai keliauja po gyvenimą būdama beveik ten. Jos akys kupinos nuostabos ir baimės, tačiau labiausiai ji išnaudoja savo kūno dalį – pečius, kurie pasakoja epopėją savo kritimais ir trūkčiojimais. Tai mergaitė, atsidūrusi tarp vaikystės ir suaugusiojo amžiaus, besirūpinanti ir nesirūpinanti.
Filmo pradžioje Margaret grįžta namo iš vasaros stovyklos Naujajame Hampšyre ir sužino, kad jos šeima persikelia iš Niujorko buto į Naujojo Džersio priemiestį. Knygoje Margaret įtaria, kad tėvų sprendimas persikraustyti į kitą miestą labiausiai motyvuojamas noru atsiskirti nuo Silvijos, savo valdingos, bet linksmos žydų močiutės. Filme ši rūgšti nata nutylėta, bet ne veltui: Silvija, kurią vaidina Kathy Bates, yra meilės ir sąmokslo ramstis. Kiti Margaret šeimos nariai filmo versijoje taip pat iškeliami į pirmą planą. Jos tėvas, kuris knygoje gali atrodyti kaip kartoninė priemiesčio naujakurio iškarpa, filme atgimsta, kai jį suvaidina Benny Safdie. Jos motina, kurią įkūnijo Rachel McAdams, yra tikras atradimas – ji visai nepanaši į įkyrią karikatūrišką menininkę, kuriomis paauglių motinos paprastai tampa ekrane. Tai menininkė, kuri vaizduojama kaip empatė. Margaret motinai skiriama atskira siužetinė linija, o jos kova, siekiant apeiti klišinę tėvų komiteto sceną ir įsitvirtinti meno pasaulyje, yra ne tiek antraeilė istorija, kiek patenkinanti vyšnia ant viršaus, atspindinti trapų Margaret santykį su besikeičiančiu pasauliu. McAdams pavyko puikiai įkūnyti septintojo dešimtmečio pradžios motiną be jokių užuominų į istorinėms dramoms būdingą beviltiškumą. Dėl jos išraiškingumo ir jausmų švelnumo kartais sunku prisiminti, kad filmo veiksmas vyksta Niksono laikais.
Pasaulio kūrimas patikėtas scenografui Steve’ui Sakladui ir kostiumų dailininkei Ann Roth. Nors Margaret istorija yra izoliuota, dėl jų šurmuliuojančio fono ir mintinai gaivių drabužių ji pražysta. Niujorkas –šurmuliuojantis retro peizažas. Didžiausia „dekoracija“ filme Nensė (akt. Elle Graham). Margaret bendraamžė ir kaimynė Nensė rengia slaptus mergaičių klubo susirinkimus, kuriuose dalyvauja Margaret šeštos klasės kontingentas. Narės privalo atsisakyti kojinių, dėvėti liemenėles ir išsipasakoti visais svarbiausiais klausimais – būtent apie berniukus ir mėnesines.
Margaret su drauge apsilanko vaistinėje ir nusiperka higieninių įklotų „Teenage Softies“ – tik tam atvejui. Ir tada jų grupės narės pradeda dalytis naujienomis. Šiuos siužetus būtų galima lengvai paversti pokštais, bet kai svarbi gaujos narė nueina į tualetą prabangiame restorane ir pamato, kad jai „atėjo laikas“, kamera užfiksuoja ją verkiančią iš baimės, o mama, žvelgdama į dukters apatinius, nesugeba nei padėti, nei sušildyti. „O! Viskas gerai!“ – pasako ji griežtai, ir tirkai nė vienas sveiko proto žiūrovas nenorėtų, kad ji įsiveržtų į tualetą. Kai Margaret ir jos mama galiausiai atsiduria tualete panašiomis aplinkybėmis, verksmas yra kitokio pobūdžio. Taip, visa tai siaubingai baisu, bet Blume ir Fremon Craig rankose augti taip pat yra širdį virpinančiai gražu. Nuostabus kūrinys.
3. „The Holdovers“ (2023)
Aleksandro Payne‘o filme Paulas Giamatti gauna turiningiausią vaidmenį per daugelį metų jo karjeroje, vaidindamas Paulą Hunhamą, žiaurų prestižinės Bartono akademijos profesorių septintojo dešimtmečio pradžioje (Payne’as įžangoje juokavo, kad visą savo karjerą iš esmės kūrė septintojo dešimtmečio komedijas, todėl pagalvojo, kad tada pagaliau sukurs filmą). Hunhamas apskritai nemėgstamas studentų ir darbuotojų, nors kolegė Lidija (akt. Carrie Preston) iškepa niūriam seneliui kalėdinių sausainių. Kai per Kalėdų atostogas Hunhamas nerašo neigiamų pažymių ir užduočių, jis rėkia ant mokinių už menkiausius nusižengimus. Jis vienas iš tų vaikinų, kurie gyvenime neturi daug galios, todėl ja naudojasi karingai, todėl jis turi mažai draugų.
Kiekvienų švenčių atostogų metu keli vaikai turi likti nakvoti mokykloje, užuot grįžę namo, todėl tokiam vienišam vyrui kaip Paulas tenka juos prižiūrėti ir skirti mokyklinius darbus, nes tai iš tikrųjų viskas, ką jis moka daryti. Dėl keleto įvykių per šias atostogas pasilieka tik Paulas, mokinys Angusas (akt. Dominicas Sessa) ir vyriausioji virėja Marija (akt. Da’Vine Joy Randolph). Tai trys žmonės, išgyvenantys labai skirtingus gyvenimo lūžius, tačiau jie darys vienas kitam nuoširdžią įtaką. Davido Hemingsono scenarijus – apie tuos nuostabius gyvenimo posūkius, kai nepažįstamas žmogus gali pasukti mus nauja kryptimi, apie kurią net nesusimąstėme, ir apie tai, kad jie gali ateiti dar ilgai po to, kai jau manome, kad baigėme prisitaikyti. Filme yra neabejotinų klišių, tačiau Payne’as ir jo komanda randa būdą, kaip gyvenimo pamokas paversti organiškomis, atsisakydami savo dramą statyti ant nuspėjamų siužeto vingių. Juk šis filmas – apie gyvenimo nenuspėjamumą.
Holivudas jau seniai pasakoja apie „laikinas šeimas, kurios kažko išmoksta“, bet kodėl tada „The Holdovers“ atrodo toks šviežias? Tikriausiai todėl, kad jau seniai nė viena iš šių istorijų nebuvo tokia tikra. Payne’as ir jo komanda pripažįsta šios gyvenimo pamokos klišes, tačiau į jas įpina tiesų, kurios visada bus amžinos. Kiekvienam yra tekę susidurti su netikėta draugyste ar net mentoryste su žmogumi, kuris visiems laikams pakeitė jo gyvenimo kryptį. Ir kiekvienas turi tą jauną žmogų, kuris sukrėtė jį iš sąstingio, atskleisdamas tai, kuo jis tapo arba kuo nesugebėjo būti. Šis filmas – nuosekliai protingas ir juokingas, apie žmones, už kuriuos lengva sirgti ir kurie panašūs į tuos, kuriuos pažįstame.
2. „Barbė“ (Barbie, 2023)
Sveiki atvykę į tobulai rožinį ir iš pažiūros nepriekaištingą Barbės pasaulį, kuriame kiekviena diena – pati geriausia ir jokia problema paprasčiausiai neegzistuoja. Naujausias ir vienas iš labiausiai lauktų šios vasaros filmų žiūrovus nukelia į būtent tokį pasaulį, kurio kiekviena detalė apgalvota iki menkiausių smulkmenų ir daugeliui pažįstama iki skausmo, o spalvinga rožinė „Barbės“ estetika tiesiog užburia. Tai istorija apie žmones, ieškančius savo vietos, apie moteriškumą ir vyriškumą bei ką tai reiškia pasaulyje, kuriame gyvename, apie visuomenės normas, etiketes, ir svarbiausia – pokyčius, neatsiejamą gyvenimo dalį.
Režisierė ir scenaristė Greta Gerwig, geriausiai žinoma dėl tokių savo filmų kaip „Boružė“ („Lady Bird“) ir „Mažosios moterys“ („Little Women“) pristato vieną labiausiai lauktų, ir tikriausiai ryškiausių šios vasaros filmų apie visą pasaulį užkariavusią lėlę Barbę.
Stereotipinė Barbė gyvena plastikiniame rožiniame Barbių pasaulyje su kitomis Barbėmis, Kenais ir visų pamirštu Alanu. Kiekviena diena pilna linksmybių, šypsenų, šokių ir muzikos, laiko paplūdimyje ir vakarėlių, visi trykšta optimizmu ir džiaugiasi padarę realų pasaulį geresniu. Vieną vakarą Stereotipinė Barbė, pati populiariausia Barbė šalyje, pagalvoja apie mirtį, ir jau kitą rytą jos pasaulis pradeda keistis: pėdos pasidaro plokščios, ant kojų pradeda matytis celiulitas, apima egzistencinė krizė. Nors ir nenorom, kartu su Kenu ji leidžiasi į realų pasaulį tikėdamasi išspręsti netikėtas savo problemas, tačiau realybė pasirodo visai kitokia, nei ji ir kitos Barbės įsivaizdavo.
Pagrindinę Barbę filme įkūnija aktorė Margot Robbie – nuostabus bei taiklus pasirinkimas šiam vaidmeniui. Tiek savo išvaizda, tiek meistrišku gebėjimu persikūnyti į personažą, aktorė privertė patikėti, kad iš ties yra lėlė Barbė. Jos optimizmu trykštanti, naivi asmenybė pamažu keičiasi, įgaudama vis naujų atspalvių, ir visa tai Robbie žiūrovams perteikia sklandžiai ir emocingai. Kartu su Margot Barbe, žiūrovai supažindinami ir su Kenu, kurio vaidmenį filme įkūnija kanadiečių aktorius Ryanas Goslingas.
Jo pasirinkimas pagrindinio Keno vaidmeniui buvo itin plačiai aptariamas nuo pat filmavimo pradžios ir internete kėlė įvairiausias abejonių ir nepasitenkinimo bangas. Nepaisant to, Goslingo Kenas – įtikinantis, emocingas ir abejingų nepaliekantis, o kartu su Robbie jie puikiai dera tarpusavyje. Šiame filme taip pat pasirodo ir daugiau daugeliui pažįstamų vardų – dainininkė Dua Lipa, aktorė America Ferrera, komedijų asas Willas Ferrellis ir daugelis kitų, kiekvienas savo pasirodymu nepaliekantis abejingų.
Iš pažiūros paprastas filmas apie plastikines lėles (čia pristatomos ir kitos Barbės bei Kenų variacijos, išleistos nuo 1959 m., net ir tos, kurios dėl vienokių ar kitokių priežasčių vėliau buvo atšauktos, pavyzdžiui Barbės draugė Midžė – besilaukianti lėlė, ar Barbė didėjančia krūtine) po rožine užsklanda talpina kur kas daugiau, nei gali pasirodyti. Čia netrūksta satyros, kritikos „Mattel“ žaislų kompanijai ir pačiai Barbės ideologijai bei siunčiamai žinutei, feminizmo idėjų, patriarchalinių problemų, ir savęs ieškojimo tarp įvairių mums nuolatos klijuojamų etikečių, nerealių lūkesčių, primestų idėjų, baimės priimti neišvengiamus pokyčius.
Tikriausiai svarbiausiu filmo akcentu tampa nušviečiamos socialinės šiuolaikinės visuomenės problemos, niekaip neprarandančios savo aktualumo iki pat šių dienų – seksizmas, žmonių sudaiktinimas ir neretai žalingos grožio tendencijos ir su tuo susiję įsitikinimai. Visa tai filmo eigoje atskleidžiama pasitelkiant humorą ir komiškas, linksmas situacijas, taigi visa juostos siunčiama žinutė lengvu, per daug neapkraunančiu būdu vis tiek kažkur užsifiksuoja ir priverčia susimąstyti. Žinoma, juoktis taip pat. Kūrėjai filme meistriškai atkūrė „Barbės“ estetiką, o visa tai papildė garso takelis, prie kurio kūrimo prisidėjo tokios žvaigždės kaip Billie Eilish, Dua Lipa, Nicki Minaj, Lizzo, Samas Smithas ir kiti.
Tai – itin ryškus ir spalvingas, vaikystės nostalgija dvelkiantis filmas, per komiškus siužeto vingius perteikiantis opias visuomenės problemas. (Justina Danylaitė – Krivinskienė)
1. „Prasti reikalai“ (Poor Things, 2023)
Yorgos Lanthimos, regis, mėgaujasi vaizduodamas ekstremalų elgesį nepriekaištingoje aplinkoje, nesvarbu, ar tai būtų ramus „Dogtooth“ priemiestis, ar klinikinė „Omaro“ laboratorija, ar prabangi „Favoritės“ didybė. Atrodo, kad tas ryškus kontrastas tarp padorumo lūkesčių ir netvarkingos žmogiškosios tiesos jį be galo žavi.
Niekur šis konfliktas nėra taip sureikšmintas ir linksmas kaip naujausiame ir kol kas, ko gero, geriausiame režisieriaus filme „Prasti reikalai“. Čia viskas yra nuostabiai keista – nuo vaidybos ir dialogų iki scenografijos ir kostiumų dizaino. Ir vis dėlto, kaip dažnai būna graikų autoriaus filmuose, „Prasti reikalai“ yra apie tai, kaip nepatogu užmegzti tikrą žmogišką ryšį. Filmo centre esanti mergina Bella Baxter siekia nušvitimo, tapti pačia tikriausia savimi ir užmegzti praturtinančius santykius su žmonėmis, kurie ją nuoširdžiai myli, o ne tik nori ją kontroliuoti. Šios istorijos esmė gali skambėti pažįstamai: Jauna moteris leidžiasi į tyrinėjimo odisėją ir atranda, kad jos tapatybė visą laiką buvo jos viduje.
Tai Viktorijos laikų Londonas, o Emmos Stone vaidinama Bella gyvena skoningame name kartu su pamišusiu mokslininku, kuris taip pat yra jos tėvas. Daktaras Godvinas Baksteris (akt. Villemo Dafoe) švelnus žmogus, kurio veidas padengtas randais. Bella yra suaugusi moteris, bet iš pradžių elgiasi kaip mažylė, barškindama žodžius, mėtydama lėkštes ir linksmai šokdama sustingusiomis kojomis. Ji vadina tėvą Dievu (Godvin trumpinys), ir tai iš tiesų nėra hiperbolė. Laikui bėgant sužinosime viso to užkulisius, o čia nė nenorėčiau jų išduoti.
Godvinas yra vienas iš kelių vyrų, kurie bando formuoti Bellą jos vystymosi eigoje. Vienas iš jo mokinių, Maksas Makandlis (akt. Ramy Youssef) persikelia pas Godviną ketindamas padėti jam atlikti tyrimus, bet galiausiai įsimyli Bellą ir paprašo jos ištekėti už jo, taigi aktorius Youssefas į šį beprotišką pasaulį įneša šilumos ir proto. Tačiau jis neprilygsta aktoriui Markui Ruffalo, akivaizdžiam nevykėliui labai tinkamu Duncano Wedderburno vardu, kuris išvilioja merginą į prabangias pasaulines gastroles. Daugiausia jų kelionės dalį sudaro energingas seksas įvairiomis pozomis, kurį Bella vadina „įnirtingu šokinėjimu“, ir tai yra pagrindinis jos nepriklausomybės ir įžūlaus filmo humoro elementas.
Po filmo „Favoritė“ (angl. The Favourite) vėl susitikusi su Lanthimos, Stone vaidina savo gyvenimo vaidmenį, kuris yra stulbinamai sudėtingas. Tai galėjo nukrypti siaubingai bloga linkme. Vietoj to tai, ką ji daro, yra beprotiškai gyva ir nenuspėjama. Stebėti, kaip ji pradeda nuo didelio ir plataus mosto ir po truputį tobulina personažą, fiziškai ir žodžiu, kai Bella vystosi, yra stebuklas. Ji čia atlieka tokį techniškai tikslų komedinį darbą, ypač per vaikišką personažo pradžią, bet galiausiai ji užburia, kai visiškai valdo seksualiai išlaisvintos moters vaidmenį. Nepaprastai simpatiška, ji greitai patraukia mus į savo pusę net tada, kai elgiasi kaip itin įžūlus personažas, ir priverčia mus sirgti už ją didėjančios patriarchalinės priespaudos akivaizdoje.
Tuo tarpu Markas Ruffalo yra isteriškai juokingas taip, kaip dar niekada jo nematėte. Jis – ir charizmatiškas ir pasipūtęs. Jis taip pat netikėtai seksualus, o ilgainiui ir juokingai apgailėtinas. Tarp gausaus palaikymo aktorių būrio taip pat yra komikas Jerrodas Carmichaelis ir vokiečių legenda Hanna Schygulla, vaidinantys kelionių palydovus, kurie padeda Bellai siekti savitvardos. Daug kas filme džiugina dėl kalbos specifiškumo. Adaptuodamas Alasdairo Gray’aus romaną, Tony McNamara’os scenarijus prasideda tyčia nesklandžiai ir padrikai, bet jame yra ritmingos poezijos. Dialogai darosi vis spalvingesni, kai Bella tampa vis intelektualesnė, ir labai malonu stebėti, kaip Ema Stone tai talentingai išnaudoja.
Holly Waddington kostiumų dizainas įtikinamai pasakoja Bellos istoriją detaliais ir ypač ryškiais būdais. Paprasti balti mergaitiški naktiniai marškiniai keičiasi į išpuoselėtų rankovių sprogimus, kurių kiekvienas yra sudėtingesnis už ankstesnį. O Shonos Heath ir Jameso Price’o scenografija – nuo ko pradėti girti juos? Nuo šiek tiek neįprasto Godvino namo iki prabangaus Lisabonos viešbučio ir ankšto Paryžiaus viešnamio – kiekvienoje naujoje aplinkoje išradingai perkuriami istoriniai vaizdai, kuriuos, kaip manome, pažįstame, tik per neįprastą prizmę su Ešerio ir Gaudi užuominomis. Tačiau nė vienas iš šių puikių techninių elementų neturi reikšmės, jei mums nerūpi moteris, esanti jų centre. O mums rūpi. Bella išlieka maloni ir optimistiška net ir tada, kai pamato išorinio pasaulio tiesą, tačiau ji taip pat pakankamai išmoksta, kad prireikus įtvirtintų savo naujai įgytą galią. Tai neabejotinai geriausias metų komiškas filmas!
