2012 metais įkurta novatoriška nepriklausoma studija „A24“ – atsakinga už daugybę šiuolaikinių kino klasikos filmų. Holivudo studijų sistemos gretose iškilusi nestandartinė kino studija tarp alternatyvaus kino gerbėjų greitai tapo žinoma kaip kūrybiškumo švyturys, suteikiantis galimybę naujiems pramonėje dirbantiems menininkams perkelti savo vizijas į ekraną.
„A24“ įsitvirtino kaip nepriklausomų filmų, ypač dramų, gamybos lyderė. Ši studija nuolat kūrė mąstyti verčiančius ir emociškai stiprius filmus, kurie sulaukė kritikų pripažinimo ir pavergė žiūrovų širdis visame pasaulyje. Studijos įsipareigojimas puoselėti drąsų ir originalų pasakojimą lėmė įvairią ir įtikinančią filmografiją, ypač daug dėmesio skiriant dramoms, kuriose nagrinėjama sudėtinga žmogaus patirtis. „A24“ filmai ne tik pelnė daugybę apdovanojimų ir nominacijų, bet ir metė iššūkį tradicinėms kino normoms, praplėsdami pasakojimo ir kino kūrimo ribas.
Dešimt šiame straipsnyje aptariamų filmų – tai tik maža dalis „A24“ indėlio į nepriklausomo kino pasaulį, kiekvienas iš jų – unikalus ir rezonansinis žmogiškosios patirties tyrinėjimas. Kadangi studija ir toliau remia drąsius ir vizionieriškus pasakotojus, neabejotina, kad „A24“ dar daugelį metų išliks varomąja jėga, formuojančia šiuolaikinio kino kraštovaizdį.
10. „Neapdoroti deimantai“ (Uncut Gems, 2019)
Adamas Sandleris neįtikėtinai puikiai vaidina kriminaliniame trileryje „Neapdoroti deimantai“. Sandleris vaidina sėkmingą ir charizmatišką Niujorko juvelyrą, kurio priklausomybė nuo azartinių lošimų priveda jį prie bėdų ir priverčia jį grumtis, kad išliptų iš priklausomybių ir išgyventų.
„Neapdorotų deimantų“ siužeto centre – didelis uolienos luitas, iškirstas Etiopijos rūdynuose ir nelegaliais keliais pasiekęs Niujorką. Būtent šis, anot specialistų, „dinozauras“, patenka į Hovardo Ratnerio rankas. Filmas net prasideda gražiais kadrais, kai kamera tiesiog „neria“ į uolienoje įaugusius deimantus, kad galėtume pasigrožėti neįtikėtinu gamtos stebuklu – nuostabiais brangakmenių struktūros raštais ir jų pasakiška spalvine gama. Tačiau po kurio laiko suvokiame, kad šį pirmapradės gamtos stebuklą nepastebimai pakeitė visai kitos „vidinės struktūros“ stebėjimas: pro medikų zondą kompiuteryje matome Hovardo Ratnerio storosios žarnos tyrimo rezultatus… (Gediminas Jankauskas)
Netrukus paaiškės, kad Hovardas turi rimtų problemų ne tik su sveikata. Kur kas didesni pavojai su neprognozuojamomis, bet tikrai rimtomis pasekmėmis, vyro tykoja jo profesinėje veikloje. Mat jis yra stipriai prasiskolinęs tiems, kurie nemėgsta „nemokių“ draugų ir bet kuriuo metu gali pas juos pasiusti „gorilomis“ vadinamus smogikus, kurie diplomatiniais sugebėjimais tikrai nepasižymi. Atrodytų, kad į Hovardo rankas patekusi neapdorota brangakmenių kolekcija turėtų išspręsti visas komplikuotas vyruko problemas. Bet, sprendžiant iš nieko gera nelemiančių pradinių signalų, „Neapdoroti deimantai“ neturėtu būti dar viena holivudinė neįtikėtinos sėkmės istorija. (Gediminas Jankauskas)
Nuo pradžios iki pabaigos žiūrovai nebuvo tikri, ar jie mėgsta Sandlerio personažą, ar jo nekenčia ir nori, kad jis žlugtų. Daugelis žiūrovų sutinka, kad „Neapdoroti deimantai“ – toks intensyvus ir pripildantis juos nuolatinio nerimo viso filmo metu.
9. „Floridos projektas“ (The Florida Project, 2017)
„Floridos projektą“ sukūrusį Seaną Bakerį amerikiečiai vadina ne tik perspektyviu jaunu režisieriumi, bet ir pabrėžia jo išradingumą. Ankstesnį filmą „Mandarinas“ (Tangerine, 2015) jis Los Andžele nufilmavo iPhone‘u, o „Floridos projektui“ pasirinko nūnai nebemadingą 35 mm kino juostą, nors nemažai scenų čia nufilmuota rankine kino kamera.
Nacionalinė apžvalgos taryba (National Board of Review) ir Amerikos kino institutas (American Film Institute) „Floridos projektą“ įtraukė į geriausių metų filmų dešimtuką.
Čia yra tas atvejis, kai sunku pasakyti „apie ką filmas“. Tiksliau, pačios istorijos kontūrus apibrėžti paprasta, bet siužeto sinopsis visai nenusako paties svarbiausio. O svarbiausia filme – pati atmosfera, ir labai reali (net galima pasakyti „tiršta“), ir kartu fantasmagorinė.
Veiksmas nukelia į šalia greitkelio esantį motelį Floridoje, netoli „Disney World“ pramogų parko, ir tokia kaimynystė tampa svarbiu viso filmo kamertonu. Čia su maištinga mama Hali gyvena šešiametė Muni (šešiametė Brooklynn Prince yra tokia organiška, kad galima prisiminti seną kinematografinę tiesą – dar neišmokę apsimesti ir vaidinti maži vaikai kine nurungia bet kokius aktorius profesionalus).
Mama su dukra mėgaujasi kiekviena diena ryškiomis spalvomis išdažytoje „Magiškoje pilyje“, kurią prižiūri jautrus ir rūpestingas vadybininkas Bobis Hiksas (Willemas Dafoe).
Nepaisant atšiaurios aplinkos, vėjavaikiškai it gyvsidabris Muni nerūpi realybė – ji švenčia kiekvieną savo gyvenimo dieną. Ji ir jos padaužos draugai kasdien smalsiai ir be baimės tyrinėja aplinkinį pasaulį. Tačiau Munės mama Heilė, kad galėtų išlaikyti dukrelę, priversta ieškoti pavojingų darbų ir sprendimų, paprasčiau kalbant sukčiauja, prekiauja nelegalia kosmetika, o už būsto nuoma susimoka iš prostitucijos gautais pinigais.
„Floridos projektas“ rodo tą šalį, kuri kadaise buvo pavadinta „mažąja Amerika“ – tą, kurioje mažai kas keičiasi dešimtmečiais. Bet filmo herojai – anaiptol ne marginalai, jiems gyvenime tiesiog pritrūko laimės. O kas dėl to kaltas – politinė sistema, socialinė tvarka ar asmeninės iniciatyvos stoka – į tokius samprotavimus filmo autoriai nesileidžia, palikdami visa tai vertinti patiems žiūrovams.
Ne visiems gi lemta būti lyderiais ir sėkmės kūdikiais: tokių visuomet ir visur yra mažuma.
Nors kai kurie filmo herojai gyvena iš valstybės teikiamų bedarbio pašalpų, autoriai nenuvažiuoja į socialinio kritinio kino lankas. Nesunku pastebėti, kad filmo herojai neskirstomi į gerus ir blogus: kiekvienas turi savo problemų, net maži vaikai čia visai nepanašūs į tradicinius angeliukus – piktoms vaikų išdaigoms skirta nemažai dėmesio. Žodžiu, nereikia tikėtis dar vieno nostalgiško reginio apie senus gerus laikus ar „amerikietiškos svajonės“ įsikūnijimus.
Gal todėl filmas ir vadinasi „Floridos projektas“: taip paprastai pradinėje parengiamojoje stadijoje vadinami filmai, kurių pagrindinės idėjos dar nėra galutinai iškristalizuotos. Panašu, kad daug kas šiame filme atsirado ne pagal išankstinį scenarijų, o tiesiog improvizuojant filmavimo aikštelėje. Kaip ir į daugtaškį (pakankamai emocingą ir dramatišką) panašus finalas – aukšta gaida nebaigtoje muzikinėje frazėje. (Gediminas Jankauskas)
8. „Kambarys“ (Room, 2015)
Ši drama jus privers pajusti kur kas daugiau, nei manėte. Kartu su „Oskaro“ laureate Brie Larson ir jaunuoju talentu Jacobu Tremblay jūs pyksite, juoksitės, verksite bei tikėsite visko geriausio filmo pabaigoje. O vėliau, suvirškinę išgyventas emocijas prisijungsite prie tų, kurie filmą „Kambarys“ laiko vienu geriausių šiemet.
Filmas užkabina jautrią ir tragišką temą: nekaltų žmonių likimus, kuriuos kažkada pasisavino svetimi – savo iškrypusių troškimų vedimi pamišėliai. Apie tokias istorijas kaip ši jau esame girdėję, o paskutinioji – plačiai nuskambėjo prieš daugiau nei metus. Puikiai pamenu kuomet pirmą kartą per žinias pamačiau reportažą apie Elisabeth Fritzl, tai buvo 2008. Moteris iš vieno Austrijos miestelio, kurią jos pačios biologinis tėvas nelaisvėje laikė 24 ilgus, kupinus agonijos bei žiaurumo metus. Nuo savo biologinio tėvo Elisabeth susilaukė septynių vaikų, iš kurių vienas mirė. Ši istorija mane privertė pasibjaurėti tokiais žmonėmis bei priminė visam pasauliui, jog šalia mūsų egzistuoja blogis, kurį būtina sutramdyti.
Pirmosios filmo minutės mus supažindina su berniuku Jacku (Jacob Tremblay) bei jo mama Joy (Brie Larson), kurie įkalinti nieko neišsiskiriančio kiemo gale stovinčioje daržinėje. Ryte pabudusiam Jackui sukanka penkeri. Netrunka suvokti apie ką šis filmas ir ko iš jo tikėtis. Istorija mus nukelia į Akrono miestelį, Ohajuje. Joy šis kambarys kalėjimu tapo prieš septynerius metus, kuomet jauną septyniolikmetę senis Nickas (Sean Bridgers), klasta įviliojo į galinio kiemo daržinę. Ten jos jau laukė paruoštas dvylikos metrų pragaras.
Kartu jie gyvena dvylikos, o gal mažiau kvadratinių metrų turinčiame kambaryje. Ir tai yra visas penkiamečio berniuko pasaulis. Jame yra lova, drabužinė, vonia, kriauklė, televizorius, skurdi virtuvėlė bei stoglangis pro kurį mato žydrą dangų. Visi šie daiktai Jacko akyse atgyja – su jais jis sveikinasi ir kalbasi, taip sukurdamas magiškąjį naujų draugų kupimą kasdienybę. Joy, siekdama apsaugoti bei norėdama jo gyvenimą padaryti kuo normalesnį sukūrė istoriją apie magišką ir televizoriaus išgalvotą pasaulį, kuris yra už storų kambario sienų. Kartu jie maudosi, kartu žaidžia ir miega, sportuoja bei išgyvena emociškai sunkias akimirkas Tam, jog išliktų, kiekvieną sekmadienį iš senio Nicko, gauna būtiniausių produktų. Senis Nickas – biologinis Jacko tėvas. Kaskart Nickui lankant Joy, penkiametis Jackas priverstas slėptis drabužinės apačioje, tam, jog nepakliūtu Nickui po ranka.
Nepaisant pastovios prievartos, Joy stengiasi bet kokias būdais nepalūžti. Ji žino, jog privalo išlikti stipria vardan savo mylimo sūnaus. Be jos, Jackas daugiau neturi nieko. Tačiau Joy negali susitaikyti su gyvenimu mažame kambaryje. Iki šiol, visi jos mėginimai ištrūkti baigėsi nesėkme ir neviltimi.
Vieną šaltą žiemos naktį, įprasto Nicko apsilankymo metu, siekdama apsaugoti savo vaiką, Joy pasipriešina savo skriaudikui. Siekdamas pamokyti nepaklususią Joy, sekančią dieną senis Nickas atjungė elektrą bei šildymą. Ekstremali situacija padeda Joy suvokti, jog vienintelis būdas ištrūkti iš čia – jos sūnus Jackas.
Šis filmas persmelktas emociškai sunkiais pagrindinės veikėjos išgyvenimais. Aktorės veide puikiai įskaitomos visos būtent tą akimirką reikalingos nuotaikos ir emocijos. Tai padeda lengviau įsijausti bei suprasti ką teko išgyventi pagrindiniams veikėjams. Prieš pradedant filmuotis „Kambaryje“, Brie Larson mėnesiu užsidarė namuose. Iš pradžių, vienatvę mėgstanti aktorė manė, jog tai bus tarsi atostogos, tačiau po kelių savaičių, be jokio interneto, televizijos bei mobiliųjų ji pradėjo jausti kylančią depresiją, o paskutiniąsias dienas Brie praleido pastoviai verkdama. Tai be abejonės jos sėkmingiausias vaidmuo. Nepriekaištingas personažo išpildymas neliko nepastebėtas: šiais metais ji laimėjo „Oskarą“ už geriausią pagrindinį moters vaidmenį. Taip pat geriausia ji buvo pripažinta ir „Auksiniuose Gaubliuose“ bei „BAFTA“ apdovanojimuose. Jaunajam Jacob Tremblay iš tiesų yra dešimt metų. Dėl savo amžiaus ir pasisekimo „Kambaryje“, šiam aktoriui jau dabar piešiama spalvinga ateitis Holivude.
Filmą režisavo airių kilmės Lenny Abrahamson. Šis režisierius šiemet vykusiuose „Oskarų“ apdovanojimuose buvo nominuotas geriausio režisūrinio darbo kategorijoje. Tai buvo taip pat vienas svarbiausių darbų jo karjeroje. Pats filmo scenarijus paremtas to paties pavadinimo romanu, kurį parašė taip pat airių kilmės rašytoja Emma Donoghue. Rašytoja atskleidė, jog senojo Nicko personažo vardas yra neatsitiktinis. Didžiojoje Britanijoje seniu Nicku yra vadinamas pats velnias. Knygoje buvo siekta perteikti personažą kaip velnio įsikūnijimą. (Erikas Prokopas)
7. „Omaras“ (The Lobster, 2015)
Pirmasis režisieriaus Yorgos Lanthimos filmas anglų kalba pasakoja apie distopinę visuomenę, kurioje vienišiaus gyvenimas yra nelegalus. Nors toks siužetas skamba kaip mokslinė fantastika, filmas sugeba nejučia suderinti keistą žanrų derinį. Filmo veiksmas vyksta ateities (arba paralelinėje) visuomenėje, kur visi privalo gyventi poromis. Po skyrybų su žmona pagrindinis veikėjas Deividas, kaip ir visi kiti vieniši žmonės, privalo atvykti į specialų viešbutį, kur jis turės 45 dienas susirasti naują antrąją pusę. Priešingu atveju jis bus paverstas į pasirinktą gyvūną ir išsiųstas į mišką. Dauguma neapsisprendusių žmonių renkasi šunis, dėl to pasaulyje tiek daug šunų ir tiek mažai egzotiškų gyvūnų. Šaltai, formaliai aptarinėjami gyvūnai į kuriuos paverčiami žmonės filmo pradžioje puikiai nustato toną visam filmui.
Filmuojant nebuvo naudojamas nei aktorių grimas, nei specialus apšvietimas, taigi net ir su ribotu biudžetu buvo sėkmingai išgautas „šviežias“ ir įdomus vaizdas. Aplinkose jokių futurizmo ar fantastikos ženklų nematyti. Svetimos aplinkos įspūdis palaikomas tik beemocių veikėjų ir statiško filmavimo būdo. Net absurdiškiausios viešbučio taisyklės (kurių yra ne viena) filme niekam neatrodo keistos. Deividui atvykus į viešbutį su šunimi, kurį jis pristato kaip savo brolį, niekas į tai nekreipia dėmesio. Niekas neabejoja žiūrovui keistai atrodančių taisyklių prigimtimi ir funkcija. Jos priimamos, lyg tai būtų nuo seno susiformavusi tradicija, neįsivaizduojant kaip gali būti kitaip.
Beveik visi personažai nedemonstruoja jokių emocijų. Nors viešbučio svečiai tiesiogine to žodžio prasme yra verčiami įsimylėti, kiekvienas intymus veiksmas turi būti patvirtintas, taigi aplink tvyro apatija. Nei romantikos, nei skubėjimo dėl senkančio laiko beveik nejaučiama. Viešbučio svečiai skatinami partnerius rinktis pagal bet kokias juos vienijančias smulkmenas: fizines ydas, išvaizdos panašumus, charakterio bruožus ir pan.
Desperatiškas bandymai rasti kažką bendro veda prie absurdiškų ir nejaukių pokalbių, o vietoj asmeninio ryšio užmezgimo, temos dažniausiai nublanksta į pasikeitimą keletu dalykiškų sakinių. Lyg gyvūnų pasaulyje, poros skatinama ieškotis tarp panašių į save. Tačiau nesunku atrasti panašumų ir su mūsų pasauliu, kur pažintys internetu veikia panašiu principu. Juosta siekia išjudinti neginčijamas visuomenės normas, kurias priimame kaip pamatines vertybes. Šiuo atveju, tai visuomenės spaudimas gyventi poromis, tyliai teisiant vienišius. Galima pastebėti, kad vienišių pavertimo į gyvūnus filme labiau bijoma ne kaip fizinės bausmės, bet kaip gėdos, rodančios nesugebėjimą pritapti ir neatlaikytą išbandymą. Neskamba pažįstamai?
6. „Minari“ (2021)
Minari – tai tokia žolelė, kuri kaip prieskonis yra populiari Azijos šalyse, itin pamėgta Korėjoje bei Japonijoje. Būtent šią žolę Arkanzase prie nedidelio vandens telkinio nusprendžia pasėti energinga senelė Sun Dža (ją vaidinanti Oskarui nominuota populiari aktorė Yuh-Jung Youn gimtinėje net vadinama P. Korėjos Meryl Streep), į Ameriką atvykusi pas čia gyvenančius dukrą ir žentą.
Ypatingos priežiūros nereikalaujanti žolė visai lengvai prigijo svetimoje dirvoje, o štai jaunos šeimos galvai Džeikobui (akt. Stevenas Yeunas) auginti vaisių derlių savo žemės sklype sekasi kur kas prasčiau. Nors vyras tikrai ne tinginys, valstiečio darbą gerai žino, su žemės ūkio technika draugauja ir yra pakankamai užsispyręs, tačiau su gamta ir orais nepasigalynėsi…
Tokiame kontekste filmo pavadinimas tampa simbolišku. Juk sunkiomis sąlygomis žemės ūkį plėtojantiems žmonėms tenka būti kaip tai prieskoninei žolei, kuri gerai auga esant bet kokiam orui – ir per lietų, ir per sausrą.
Filmo veiksmas plėtojasi devintajame dešimtmetyje, vadinamos „reiganomikos“ epochoje.
Kartu tai ir jaudinanti šeimos istorija, imponuojanti šiltais veikėjų tarpusavio santykiais. Darnios šeimos nariai nepasikliauja vien savo jėgomis – jie ieško dvasinės paramos tarp religinės bendruomenės narių, o mama moko sūnų Deividą vakarais pasakyti maldelę, kad jeigu naktį atsitiktų kas nors labai blogo, kad jis ryte prabustų jau Rojuje.
Religinė ir net mistinė dimensija filme yra labai svarbios. Bet jų lengvabūdiškai atskleisti nenorime. Kaip parašyta Išminties knygoje, „kas turi akis – tepamato“. (Gediminas Jankauskas)
5. „Banginis“ (The Whale, 2022)
Amerikietis režisierius Darrenas Aronofsky yra tikrai neeilinis menininkas, visada išsiskyręs ir savo filmų temomis, ir įsimenama stilistika.
Jau po jo debiutinio kūrinio lakonišku pavadinimu „Pi“ (1998 m.) tapo aišku, kad originalių kinematografininkų gretas papildė labai ryškus meistras, nustebinęs ir savo talentu, ir idealistams visada būdinga nepaprasta drąsa. Minimalistinėmis avangardinio kino priemonėmis nespalvotoje juostoje gabus naujokas sukūrė metaforišką istorija apie fanatiškai mokslui atsidavusį matematiką, kuris trokšta atskleisti ir materialaus, ir dvasinio pasaulių slėpinius.
Antrą D. Aronofsky filmą „Rekviem svajonei“ (2000 m.) visi jį mačiusieji tikrai įsiminė ilgam. Nors ši drama prasideda ramaus gyvenimo vaizdais ir pokalbiais apie šviesią ateitį, būtent ją netrukus brutaliausiu būdu sugriaus kvaišalai. Pradžioje jie provokuoja idiliškas vizijas, tačiau didėjant narkotikų dozėms herojai (ir filmo žiūrovai) įtraukiami į siaubingus košmarų akivarus, iš kurių ištrūkti gyvam beveik neįmanoma.
Trečiasis D.Aronofsky filmas „Versmė“ (2006 m.) pirmiausiai nustebino nepaprastu vizualiniu grožiu ir tikra spalvų fiesta, sukurta be jokių kompiuterinių efektų. Filmas susideda iš trijų siužetinių linijų, kurios apima tris skirtingus laikotarpius – šiandieninę dabartį, šešioliktąjį amžių ir sunkiai įsivaizduojamą ateitį.
Tikra kino pasaulio sensacija tapo ir garsusis „Imtynininkas“ (2008 m.), sugražinęs į pirmojo ryškumo žvaigždžių galeriją aktorių Mickey Rourke‘ą. Filmas apie klasikinį baletą „Juodoji gulbė“ (2010 m.) virto kraują gyslose stingdančiu trileriu. Trilerio elementų esama ir kol kas naujausiame D. Aronofsky filme „Banginis“, kurį visų pirma galima drąsiai vadinti aktoriaus Brendano Fraserio benefisu. Žiūrovų, labiausiai šį aktorių pažįstančių iš televizijų dažnai kartojamų „Mumijų“, laukia šokiruojantis siurprizas – neišpasakytai pasikeitusi aktoriaus išvaizda.
„Banginis“ – tai kamerinės Samuelio D. Hunterio pjesės ekranizacija, tad ir filmui režisierius pasirinko, anot vieno lenkų kino kritiko, „už pragaro vartų“ esantį butą, kuris neišsiskiria nei ypatingu dizainu, nei įmantriomis komforto detalėmis, kokiomis taip mėgsta pasigirti šiuolaikinių lietuviškų komedijų kūrėjai. Tai savotiška „žemiškoji bedugnė“, kurioje gyvena (jeigu taip galima pavadinti skaudžią egzistenciją) pagrindinis filmo herojus Čarlis, kenčiantis nuo kritinio viršsvorio ir emociškai palūžęs asmeninių dramų: artimiausias draugas mirė, ryšiai su buvusia žmona ir paaugle dukra praktiškai nutrūko, vienintelė parama buvo jį lankiusi slaugytoja.
Čarlis taip gėdijasi savo kūno, kad bendraudamas su internetinio rašymo kurso studentais niekada neįsijungia internetinės kameros. Negana to, Čarlio sveikata sparčiai prastėja ir reikalauja brangaus gydymo. Jeigu galima surinkti visus ekstremalios izoliacijos košmarus, tai jie sufokusuoti šiame filme. Regis, tai pats pesimistiškiausias D. Aronofsky kūrinys. Bet izoliuotas nuo pasaulio ir įkalintas savo kūne Čarlis sielojasi ne tik dėl nekontroliuojamo nutukimo sukeltų komplikacijų, sukeltų ankstesnių stresų sutrikdyto hormoninio kolapso.
Tačiau režisierius šį kartą kuria ne socialinę dramą. Seniai nekontroliuojamo viršsvorio išprovokuotos sveikatos problemos – toli gražu ne pati svarbiausia filmo tema. Čarlio sveikatos problemos veikiau pasitarnauja kaip pretekstas giliai analizuoti jo sielos ir proto būseną – traumuojančią praeitį, atskirtį nuo šeimos ir stiprėjantį pralaimėjimo jausmą.
Bet labai pesimistiniu kūriniu „Banginį“ tikrai negalima pavadinti. Jame esama ir optimizmo gaidelių, ir humoro (tegu ir su kartėlio prieskoniu ir ašaromis akyse).
Filme yra visai neužmaskuotos ir labai logiškos paralelės su didžiuoju amerikietišku romanu „Mobis Dikas“ ir citatų iš Walto Whitmano „Dainos apie save“. Iš H. Melville‘io romano į filmą atėjo pavadinimas ir epinės intonacijos, o iš poeto Whitmano – gebėjimas viename žmoguje įžvelgti visą žmoniją.
O kur dar gražios biblinės asociacijos, kurių tikrai nemažai. Kaip pasakyta, turintis akis tepamato! (Gediminas Jankauskas)
4. „Po saulės“ (Aftersun, 2022)
Pirmas debiutantės Charlotte Wells filmas „Po saulės“ šiemet neliko nepastebėtas Oskarų ceremonijoje: nominuotas buvo pagrindinio vaidmens atlikėjas Paulas Mescalis, bet jį nurungė ir tiesiogine ir perkeltine prasme sunkiasvoriu vadintinas Brendanas Fraseris už monumentalią vaidybą „Banginyje”.
Ir jaunam aktoriui, ir debiutantei režisierei tai, aišku, stiprus startas tolimesnėms karjeroms, norisi tikėti, kad „Po saulės“ kūrėjai nepraleis tokios puikios galimybės savo kūrybinį potencialą tobulinti toliau.
Apie žmones, kurortuose leidžiančias atostogas sukurta begalė filmų. Dažniausiai tai ir žiūrovus atsipalaiduoti kviečiančios saulėtos komedijos, bet pasitaiko ir dramatiškų istorijų, net apie šiurpius kriminalinius nusikaltimus: vieną tokią matėme nepamirštamame A. Minghellos trileryje „Talentingasis misteris Riplis“ (1999 m.).
„Po saulės“ – visai kitoks kinas. Tai nostalgiškos dvasios persmelktas filmas apie brendimą, pirmąją meilę, neišvengiamus paauglystės konfliktus su tėvais ir begalinę laimę, kurią įvertinti žmonėms duota tik tada, kai paauglystė atitolsta jau ne dešimtmečiais, o greičiau šviesmečiais.
Prisipažinsiu, kad ne itin mėgstu žiūrėti filmus, apie tai, kaip atostogauja kiti. Stengiuosi nedalyvauti vakarėliuose, kurių metu šeimininkų svarbiausias užsiėmimas yra rodyti svečiams šimtus nuotraukų ar nufilmuotų epizodų, kad ir kokios egzotinės grožybės ten būtų užfiksuotos. Ir ne todėl, kad pavydėčiau sėkmingai pailsėjusiems. Tiesiog tokiais atvejais, anot Ostapo Benderio, gali jaustis „svetimu šioje gyvenimo šventėje“.
Svetimų nuotraukų kolekcija – dar ne kinas. Kinui reikia kažko daugiau. Visų pirma istorijos, su kuria galėtum (ir norėtum) identifikuotis. Filme „Po saulės“ tokia istorija tikrai yra.
Prieš dvidešimt metų pigiame Turkijos kurorte Sofi (akt. Frankie Corio) su tėčiu praleido paskutines bendras atostogas. Jaunatviškai atrodantis, bet trisdešimties metų slenkstį jau pasiekęs Kalumas (jį Paulas Mescalis ir suvaidino) ir vienuolikmetė Sofi aplinkiniams buvo panašūs į brolį ir seserį.
Retos, todėl itin brangios kartu praleistos akimirkos buvo pilnos saulėtos melancholijos, mažų nesklandumų, šilumos, smalsumo ir draugystės.
Keista, bet kai kurie šių atostogų momentai 1990-aisiais Turkijos kurorte nufilmuoti mėgėjiškos kino kameros, visai nekelia atmetimo reakcijos. Atvirkščiai, norisi pasinerti į šį išblukusį pasaulį ir prisiminti panašius asmeniškai pergyventus patyrimus, kai „viskas įskaičiuota“ ir niekas negali sudrumsti ramaus poilsio. Išskyrus vadinamąjį „žmogišką faktorių“.
Dar vieną dalyką filmo „Po saulės“ autoriai padaro tikrai puikiai. Jie priverčia kiekvieną iš mūsų susimąstyti, ar tikrai pažįstame pačius artimiausius žmones. „Kino pavasario“ koordinatorė Aistė Račaitytė taikliai pastebėjo, kad filmas „Po saulės“ yra „anksti stilistiškai susiformavusios režisierės laiškas į praeitį, kuriuo režisierė tarsi sako savo iki galo nepažintam tėčiui: „Ei, dabar tave geriau jaučiu.“ (Gediminas Jankauskas)
3. „Mėnesiena“ (Moonlight, 2016)
Kai filmas nuskina „Auksinį gaublį“ tapdamas geriausia dramine juosta ir patenka tarp nominantų dar penkiose kategorijose – natūralu, kad šie titulai suformuoja didžiulius lūkesčius. Režisieriaus Barry Jenkins filmas „Moonlight“ turi aštrių vietų, nagrinėja keblias temas ir įsuka žiūrovą į sunkių emocijų sūkurį. Kuo išskirtinė ši drama?
Skurdas, patyčios, narkomanė motina – toks nesvetingas pasaulis nuo pat vaikystės lydi pagrindinį juostos herojų Chironą. Paradoksalu, tačiau prieglobstį jis suranda narkotikų prekeivio Juano namuose. Čia jis ne tik slepiasi nuo jį kamuojančios vienatvės, bet ir leidžia laiką, kai nuo narkotikų apsvaigusi motina neranda kada juo pasirūpinti.
Filme Chirono istorija padalijama į tris dalis: vaikystę, paauglystę ir suaugystę. Užaugęs jis pats tampa narkotikų prekeiviu, kopijuodamas Juano gyvenimo būdą. Tačiau po auksinėmis grandinėmis, brangiu automobiliu, raumenimis ir išoriniu pasitikėjimu savimi, slepiasi tas pats sutrikęs, jautrus vaikas.
Sužalotos asmenybės vidinės dramos yra pagrindinė ašis, aplink kurią sukasi filmas. Nubrėžiamos gana akivaizdžios sąsajos tarp trauminių patirčių ir gynybinių mechanizmų, siekiančių jas nuslopinti. Vaikystėje vadintas „mažyliu“ ir persekiotas savo klasiokų, užaugęs jis įtvirtina savo viršenybę pinigais ir išpampusiais bicepsais. Kriminaliniam pasauliui filme dėmesio neskiriama, paliekant jį nuošalyje, ir šis manevras tik suteikia juostai subtilumo.
Kine mane visuomet erzina klišės. Juodaodis narkotikų prekeivis, vyrus į namus parsivedanti motina, mokyklos chuliganai, priverčiantys geriausią ir vienintelį Chirono draugą jam trenkti. Šie ir kiti motyvai ganėtinai nuvalkioti, tačiau negaliu sakyti, kad labai rėžiantys akį. Tiesa, filmui kartais pritrūksta įtaigumo. Kai kurios scenos man pasirodė pernelyg dirbtinos ir nuspėjamos. Kita vertus, žmogaus gyvenimas, apskritai yra velniškai nuspėjamas. Tai gal tada viskas tvarkoje.
„Kažkada turi nuspręsti, kuo tu nori būti ir neleisti kitiems už tave priimti sprendimo“, – sako Juanas. Bręsdamas Chironas artėja link šios minties, kuri nuveda žiūrovą į filmo kulminaciją. Tas lūžio taškas tampa jo naujo gyvenimo pradžia, kurioje jis ne visai sėkmingai siekia atsiriboti nuo savo praeities.
Filmas neša stiprų emocinį užtaisą ir būtent tai yra jo stiprybė, kurią įvertino daugybė žiūrovų visame pasaulyje. Tai nėra kažkoks šedevras, kurį žūtbūt privaloma pamatyti, tačiau 2016 m. „iškeptų“ filmų kontekste, jis tikrai nenublanksta. (Karolis Bareckas)
2. „Praėję gyvenimai“ (Past Lives, 2023)
Kada žinote, kad santykiai tikri? Ar tada, kai apsikeičiate žvilgsniais, kurie trunka šiek tiek per ilgai? Ar tada, kai negalite nustoti kalbėti vienas su kitu? Ar tada, kai jūs abu kartu darote ką nors, kas atrodo ypatingiau nei įprastai? O gal tada, kai įsivyrauja buitis ir jūs gulite šalia savo partnerio aptardami vakarienės planus? Puikioje Celine Song knygoje „Praėję gyvenimai“ kiekvienas subtilus meilės prisilietimas lyg kibirkštis, kuri gali sukelti, o kartais ir sukelia, kažką daugiau.
Filme tyrinėjami švelnūs jausmai, susiję su įvairiais santykių etapais – nuo įsimylėjimo žaidimų aikštelėje iki tariamo tikrumo brandžiame amžiuje. Tai toks subtilus filmas, kuris leidžia ne tik pramogauti, bet ir apmąstyti save, sekant du personažus, kurie parodo, kaip santykiai, tiek visiškai realizuoti, tiek ne, veikia mūsų gyvenimus.
Vaikystėje Pietų Korėjoje Na Young (akt. Seung Ah Moon) įsimyli klasės berniuką Hae Sungą (akt. Seung Min Yim). Jų santykiai tik prasideda, kai jos tėvai nusprendžia persikelti į Kanadą. Abu vaikystės draugai išsiskiria, nes jų gyvenimai tęsiasi skirtingose šalyse. Po dvylikos metų Na Young – dabar Nora (akt. Greta Lee) – yra pradedanti dramaturgė Niujorke. Hae Sung (akt. Teo Yoo) – Seule studijuojantis inžineriją studentas, kuris niekada nenustojo galvoti apie savo vaikystės meilę.
Pora vėl susisiekia per „Facebook“, ir netrukus jų gyvenimas sukasi apie reguliarius „Skype“ pokalbius, nepaisant laiko skirtumų. Tačiau nė vienam iš jų nerodant ženklų, kad norėtų nutraukti savo ankstyvą karjerą, vaizdo skambučių srautas nutrūksta. Noros ir Hae Sungo gyvenimas tęsiasi dar 12 metų, kol jie vėl susijungia. Hae Sungas pagaliau apsilanko Niujorke ir iškelia, primena visus jausmus, kuriuos jie manė palikę užmarštyje.
Autorės Song debiutinis vaidybinis filmas tikra pasakojimo meistriškumo klasė. Dramaturgė, prieš pradėdama dirbti kine, vizualiai ir pasakojimo požiūriu sutelkia dėmesį į Norą ir Hae Sungą, todėl juos supantis pasaulis svajingai ištirpsta, kai jie būna vienas kito draugijoje. Tarp jų užsimezga ypatingas ryšys, net jei jis niekada neturėjo galimybės įsitvirtinti fiziškai. Kiekvienas ilgesingas žvilgsnis, naktinis vaizdo skambutis, neišsiųstas elektroninis laiškas ar susijaudinusi šypsena išsamiai atskleidžia jų santykių trajektoriją. Gausūs Song scenarijaus veikėjų dialogai jaudina žiūrovus ne dramatiškais užuolankomis, o tikroviškais pokalbiais, atskleidžiančiais pažeidžiamas emocijas.
10. „Pilietinis karas“ (Civil War, 2024)
„Pilietinis karas“ (Civil War, 2024) primena miuziklą, nors tai ir ne miuziklas – ekrane viena po kitos nesulėtintai eina brutalios scenos, kuriose lyg šokis vyksta karas, šviečia dramatiškai iš siaubo ir sielvarto perkerpti veidai, o fone skamba ramus indie folk’as, kai kur švysteli spalvingos detalės, tokios kaip mėlyni ir rožiniai dažai ant sienos, mėlyni ir rožiniai kareivių nagai ir plaukai, mėlyna ir rožinė ant vandeniu purškiamos pievelės. Siaubas ir juokas, nelaimės ir nuotykiai, veiksmo filmas ir miuziklas – atrodo, nesuderinami dalykai, tačiau būtent tai ir žavi ne vieną apdovanojimą gavusio ir dar daugeliui nominuoto režisieriaus Alekso Garlando (Alex Garland) filme.
Tyla ir triukšmas kare turbūt du įdomūs oponenetai. Po baisaus triukšmo eina dar baisesnė tyla, kai vaikščioji apžiūrinėdamas negyvus kūnus, sukežintus automobilius, namų griuvėsius. Ir žmonėms pritrūksta amo kalbėti, nes tragedijos akivaizoje mes esam nebylūs. Tai man pirmiausia ir krito į akis pradėjus žiūrėti filmą – tylos ir garso santykis. Tyloje nuskamba tik fotoaparato juostos kliktelėjimas, nes reikia dokumentuoti, nes kartais tik tiek ir tegalim padaryti. Bet ar tikrai?
Filme karas vyksta distopinėse ateities Jungtinėse Valstijose. Nei tiksli ateities data, nei karo priežastys nenurodytos, o veiksmo centre – grupelė žurnalistų, kurie keliauja per tarpusavyje susipriešinusias valstijas ir bando dokumentuoti karo įvykius. Jų naujausias tikslas – pasiekti sostinę ir paimti interviu iš prezidento, kuriam jau artėja galas.
Scenarijų parašė pats Aleksas Garlandas, taigi tai jo autorinis darbas ir nebe pirmas. Jis išgarsėjo dar ir tokiomis kino juostomis kaip „Ex Machina“ (2014) ir „28 Days Later“ (2002), kurie taip pat priklauso distopijos žanrui. Matyt, Garlandui geriausiai sekasi nagrinėti problemas, kurių užuomazgas randa dabartyje, tačiau kurių dydis ir mastas pasirodys vėliau.
Apibendrinant ši kino juosta išties žiūrėtina ir aktuali, nestokojanti meninių ir idėjinių elementų, kurie rezonuos šiuolaikinių įvykių kontekste. (Dora Žibaitė)
