Pastaraisiais metais pramogų industrijoje atsirado daug talentingų aktorių, kurie sužavėjo žiūrovus savo įvairiapusiškumu ir įtaigiais pasirodymais. Viena iš tokių talentų – Florence Pugh, kurios nenuginčijamas buvimas ekrane ir nepaprasti aktoriniai sugebėjimai ją „katapultavo“ į tarptautinę šlovę.
Florence Pugh filme „Oppenheimeris“ suvaidinusi Jean Tatlock dar kartą pabrėžė savo, kaip nepaprasto gilumo ir diapazono aktorės, meistriškumą. Nuo įtikinamo ir valdingo vaidmens biografiniame trileryje 2023 metais iki proveržio nepriklausomoje dramoje – F. Pugh kelias Holivude buvo staigus. Iš tiesų, Pugh užsitikrino pagrindinį vaidmenį labai laukiamame „Kopos“ (angl. Dune) tęsinyje, taip įtvirtindama savo, kaip vienos geidžiamiausių šiandienos aktorių statusą.
Nuostabi Florence Pugh kelionė nuo pradedančio talento iki universalios ir garsios aktorės yra jos nepalaužiamo atsidavimo savo amatui įrodymas. Savo įtaigiais vaidmenimis ji įkvėpė gyvybę daugybei įvairių žanrų personažų, todėl žiūrovai nekantriai laukia kito jos projekto. Pugh ir toliau tobulėja ir tyrinėja naujus savo aktorinių gebėjimų aspektus, todėl jos įtaka industrijai, atrodo, tik didės, įtvirtindama jos, kaip tikros šių laikų ikonos, statusą, na, o kol laukiame kito jos pasirodymo didžiajame ekrane, pažvelkime į dešimtuką įsimintinų aktorės vaidmenų.
10. „Stebuklas“ (The Wonder, 2022)
Sebastiano Lelio filme „Stebuklas“ meistriškai atgaivinamas jaudinantis Emmos Donoghue romanas – tai psichologinė epochos drama, kurioje atsiskleidžia išskirtinis Pugh aktorinis meistriškumas. Filmo veiksmas vyksta po Didžiojo badmečio, jo centre – Pugh herojė, slaugytoja Elizabetė „Libė“ Wright, kuri siunčiama stebėti jaunos badaujančios merginos į Airijos kaimą.
Režisierius Lelis nenori, kad tik pasyviai stebėtumėte būsimą istoriją. Jis kviečia ne išgirsti ar pamatyti šią istoriją, bet ja patikėti. Leliui ne tiek rūpi praktinės „Stebuklo“ tiesos ir melas, kiek tai, ką jos reiškia, ką jos sako apie žmogiškumą ir kaip perklausia tai, kuo mes tikime.
Pugh vaidina Libę Wright, Anglijos medicinos seserį, gyvenančią 1862 m., kai 1840-ųjų masinis badas paliko randus Airijos kraštovaizdyje, į kurį ji keliauja. Ją ten iškvietė komitetas, ieškantis atsakymų apie vietinę mergaitę, kuri atrodo esanti stebuklas. Devynmetė Ana O’Donnell (akt. Kila Lord Cassidy) nevalgo jau keturis mėnesius. Ji tvirtina, kad maitinasi tik dangaus mana (Mana – pagal Biblijos (Senojo Testamento) pasakojimą, naktį iš dangaus iškritęs kruopų pavidalo gintaro spalvos valgis.), o dėl jos išgyvenimo atsiranda garbintojų, norinčių pabendrauti su šia potencialia šventąja.
Jos motina Rosaleen (tikroji Cassidy motina Elaine) tvirtina, kad čia nėra jokios klastos, tačiau Libės darbas bus stebėti Aną, ar į jos miegamąjį kokiu nors būdu neatkeliauja maistas. Žurnalistas Viljamas (akt. Tomas Burkas) taip pat atkeliavo ten, kad pakurstytų Libės skepticizmą, ir neatsitiktinai tiek rašytojas, tiek slaugytoja savo bagaže atsivežė netekties sielvartą.
Libei nuolat sakoma: „Tu čia esi tik tam, kad stebėtum.“ Ji yra stebėtoja, kaip ir mes. Šioje istorijoje, siekiančioje pernelyg daug, yra žavių knygos vingių, tačiau įdomu, kad kūrinys, kuriame vienodai kalbama apie tikėjimą ir skepticizmą, taip tiesiogiai konfrontuoja su žiūrovais.
Natūralu, kad Libės instinktas prasideda ten, kur ir daugumai žiūrovų – abejonių kelia tai, kad Ana nevalgo, o paskui vis labiau nerimauja dėl prastėjančios jos fizinės būklės. Pugh kartu su ja leidžiasi į kelionę nuo skepticizmo iki susirūpinimo, o „Stebuklas“ tampa empatijos ir veiksmo studija. Kiek ilgai galima tikėtis, kad mes tik „stebėsime“, kai vaiko gyvybei gresia pavojus? Kaip ilgai galime likti neaktyvūs, kai tikėjimas pakankamai destruktyvus, kad išardytų bendruomenes ir šeimas?
Filmas „Stebuklas“ sulaukė plataus kritikų ir žiūrovų pripažinimo, daugiausia dėl to, kad jo scenografija puikiai perteikia to laikmečio atmosferą. Filme užtikrintai nagrinėjamas tikėjimas, kančia ir žmogiškasis ryšys – tai leidžia jam pataikauti žiūrovams. Kritikai taip pat gyrė puikią L. Pugh vaidybą, atkreipdami dėmesį į jos gebėjimą perteikti ir Libės pragmatizmą, ir jos besivystančią emocinę kelionę.
9.„Laikas gyventi“ (We Live in Time, 2024)
Ar kada pagalvojote koks trapus gali būti gyvenimas? Džono Crowley režisuotas filmas „Laikas gyventi“ panardina žiūrovus į dešimtmetį trunkančius dviejų žmonių santykius bei jų asmeninį gyvenimą. Nuo netikėtos pirmos pažinties, iki šeimos kūrimo, mes stebime dviejų žmonių ryšį bei iškylančias gyvenimiškas aukštumas bei žemumų žemumas, kurios parodo trapiąją gyvenimo pusę.
Filmo siužetas pasakoja apie pagrindinius veikėjus: Almut (akt. Florence Pugh), kuri yra kompetetinga šefė ir Tobiją (akt. Endriu Garfildas) nesniai išsiskyrusį, pusryčių dribsnių „Weebatix“ atstovą. Gana komiškai susipažinę, visiškai skirtingi du žmonės pasineria į romantinius santykius. Nuo tada stebime jų gyvenimo sunkumus ir pakilimus, taip kaip jie juos sprendžia, bei ką jiems tenka paaukoti vardan savo tikslų.
Nelinijiniame filmo naratyve iš pradžių susipažindami su jau įpusėjusiais santykiais, stebint filmą grįžtame į jų pažinties dienas, o kartais persikeliame ir į ateitį – jau subrendusius poros santykius. Taip, kartu su veikėjais, išgyvename esminius jų gyvenimo įvykius kaip pirmąją pažintį, skyrybas, nėštumą, ligas. Filmas įtraukia savo įtemptomis ir jautriomis situacijomis, kurios kartais pavirsta komiškomis. Jeigu šioje kino juostoje tikitės išvysti pompastiškus, brangakmeniais ir šimtais rožių nusietus santykius, to čia tikrai nepamatysite.
Filmo „Laikas gyventi” kadras
Kalbant apie aktorių pasirinkimą, sakyčiau tikrai nebuvo prašauta. Jau ne vieną sykį ekranuose matyti Florende Pugh ir Endriu Garfildas puikiai dera kartu. O ir atskirai sugeba perteikti pagrindinių veikėjų charakterius. Endriu įkūnijantis ramų, ateitį planuojantį savo užrašinėje vyrą ir Florence, kuri įkūniją ekstravertišką ir labai kompetetingą sielą gyvenančią šiuo momentu. Beje, tai ne pirmas režisieriaus Džono Crowley ir aktoriaus Endriu Garfildo filmas, prieš 17 metų sukurta drama „Berniukas A“ taip pat buvo bendras jų kūrinys.
Romantine drama, o kartais ir komedija klasifikuojamas filmas turi ne tik pliusų bet ir savų minusų. Nors įtraukiantis filmas savo komiškomis situacijomis ir sudėtingais ir jautriais gyvenimo sprendimais, tačiau filmas perdėm vystosi per daug ilgai. Galiniai kadrai per daug kartojasi, o kai kurios situacijos rodomos ištemtai. Įpusėjus dviems tredčdaliams filmo kyla noras patikrinti kiek laiko dar liko iki filmo kulminacijos ir pabaigos (nors man tai atsitiko tik vieną kartą, šalia manęs sėdinčiam vyrui šis noras kilo kas 20 minučių nuo filmo pradžios.)
Kalbant apie techninę filmo pusę režisūra ir kinematografija sukuria vizualiai įspūdingą foną, kuris sustiprina pasakojamas veikėjų istorijas. Scenos kruopščiai sudėliotos taip, kad atspindėtų veikėjų vidines būsenas, o spalvų ir šviesos naudojimas yra itin išraiškingas. (Kamilė Dovainytė)
8. „Juodoji našlė“ (Black Widow, 2021)
Geriausi „Juodosios našlės“ aspektai atkartoja vieno geriausių MCU filmų „Kapitonas Amerika“ septintojo dešimtmečio šnipų filmo toną: Žiemos karys“. Režisierius Shortlandas ir scenaristas Ericas Pearsonas (MCU veteranas, sukūręs abu „Keršytojus: Begalybės karas“ ir „Pabaiga“, kartu su filmais apie Torą, Žmogų vorą, Žmogų skruzdę ir ABC televizijos laidomis) nesivaržydami semiasi iš mylimos veiksmo ir šnipinėjimo klasikos su elementais, kurie atkartoja filmus apie Bondą, „Misija: Neįmanoma“, „Mandžiūrijos kandidatas“ ir kt. Ir vis dėlto „Juodoji našlė“ sujungia visus šiuos šnipų veiksmo meistrus į kažką, kas atrodo gyva ir originalu, daugiausia dėl įtemptos Shortlando choreografijos ir puikios aktorių sudėties, kurios centre – keturi labai įdomūs aktoriai: Scarlett Johansson, Davidas Harbouras, Rachel Weisz ir, svarbiausia, Florence Pugh.
Pugh užkariauja „Marvel“ kino visatą, nes filme „Juodoji našlė“ suvaidino patikimą šalutinę veikėją Jeleną Belovą, Natašos Romanoff (akt. Scarlett Johansson) seserį. Filmas yra ir jaudinantis, ir veiksmo kupinas reginys, ir paslaptingos Natašos praeities tyrimas. Pažymėtina, kad tai paskutinis Scarlett Johansson įkūnytas kultinio personažo vaidmuo.
„Marvel Studios“ veiksmo kupiname šnipų trileryje „Juodoji našlėׅ“ Nataša Romanoff, dar žinoma kaip Juodoji našlė, susiduria su tamsiąja savo asmenybės puse, kai kyla pavojingas sąmokslas, susijęs su jos praeitimi. Persekiojama jėgos, kuri nesustabdys nieko, kad ją sunaikintų, Nataša turi susidoroti su savo, kaip šnipės, istorija ir nutrūkusiais santykiais, kuriuos ji paliko dar gerokai prieš tapdama keršytoja.
Taigi, pereikite į priekį iškart po filmo „Kapitonas Amerika: pilietinis karas“, kai Nataša bėga nuo savo pačios vyriausybės, po žeme pažeidusi Sokovijos susitarimus. Būdama už grotų, ji gauna siuntinį iš Jelenos, kuri pati kenčia priverstinę tremtį, atradusi medžiagą, išlaisvinančią našles iš cheminio pavergimo. Tai labai sąmoningai apverčia superherojaus koncepciją, kuri lėmė tokių projektų kaip „Sokalas prieš Žiemos karį“ veiksmą.
Jei Bucky Barneso istorijose dažnai buvo kalbama apie buteliukus, galinčius paprastus vyrus paversti žudymo mašinomis, tai „Juodosios našlės“ centre – buteliukai, galintys žudymo mašinas vėl paversti paprastomis moterimis. Jelena siunčia buteliukų dėžutę savo seseriai, žinodama, kad ji ją nuves į saugų namą Budapešte. Iš ten jos priverstos išlaisvinti Aleksejų, dar žinomą kaip „Raudonasis sargybinis“, iš kalėjimo ir galiausiai vėl susitikti su Juodąja našle, kuri iš tikrųjų juos sukūrė.
Žiūrovai palankiai įvertino filmo šnipinėjimo ir emocijų mišinį bei išskirtinę Pugh vaidybą. Jos Jelena – tai šmaikštumo, pažeidžiamumo ir įžūlumo mišinys, pelnęs tiek žiūrovų, tiek kritikų liaupsių. Tačiau, nors filmas buvo giriamas už požiūrį į personažus, kai kurie kritikai atkreipė dėmesį į prastoką kompiuterinę grafiką, palyginti su ankstesniais MCU pasiūlymais.
7. „Paskelbtas karaliumi“ (Outlaw King, 2018)
Visi prisimename penkiais Oskarais apdovanotą Melo Gibsono filmą „Narsioji širdis“ (Braveheart, 1995), kuriame atkuriamos XIII amžiaus pabaigoje vykusios kovos dėl Škotijos laisvės. Ginkluotam pasipriešinimui prieš okupantus anglus tada vadovavo nacionaliniu didvyriu tapęs Viljamas Volesas (jį suvaidino pats Melas Gibsonas). Jis vedė ginkluotus sijonuotų vyrų būrius prieš galingą Anglijos karaliaus Edvardo pirmojo, praminto Ilgakoju, armiją. Tačiau jėgos buvo nelygios.
Viljamui Volesui taip ir nepavyko savo šaliai iškovoti nepriklausomybės. Šį tikslą netrukus visgi pasiekė narsiaširdžio Voleso pasekėjas Robertas Briusas, kuris taip pat sukilo prieš žiaurų Anglijos karalių Edvardą Pirmąjį.
Briusui pavyko kovai sutelkti tarpusavyje besivaidijančius okupuotos Škotijos kunigaikščius. Šešis kartus narsūs riteriai stojo į mūšį su galinga anglų armija ir vis pralaimėdavo. Kai viltis visai apleido Briusą, jis pamatė žolėje savo tinklą mezgantį vorą. Šešis kartus vėjas plėšė voratinklį, tačiau darbštuolis voras nemetė savo darbo. Briusas suprato šį ženklą kaip pranašišką regėjimą ir raginimą dar kartą imtis ginklo. Šį kartą beprotišką narsą vainikavo sėkmė.
„Paskelbtas karaliumi“ sukūręs Davidas Mackenzie priklauso tiems režisieriams, kurie dar nesuformavo savito stiliaus ir bando jėgas skirtinguose žanruose Prieš dvejus metus „Kino pavasaryje“ matėme šio režisieriaus vesterną „Bet kokia kaina“ (Hell or High Water, 2016), kuriame aktorius Chrisas Pine‘as vaidino vieną iš dviejų brolių, kurie ryžosi apiplėšti vieną Vakarų banką, kuris dėl įsiskolinimo ketino atimti Hovardų šeimai priklausiusias žemes.
Tokiame kontekste liežuvis neapsiverstų abu brolius, savo nuosavybę bei šeimos garbę ginančius su ginklu rankoje, pavadinti banaliais banditais. Jie čia – tikri klasikiniai „svieto lygintojai“, savo pavyzdžiu raginantys ir kitus kovoti už brangius idealus. Tik akivaizdu, kad, anot poeto, „kiekviena kova reikalinga aukų“. Neretai kruvinų. Būtent tokia yra ne tik atskirų žmonių, bet ir ištisų tautų kovos už nepriklausomybę kaina.
Režisierius Davidas Mackenzie apie tai nepamiršta net ir didžiausios euforijos sklidinose scenose. Robertą Briusą vaidinantis aktorius Chrisas Pine‘as nestokoja vyriškos charizmos, tačiau kartais jį nustelbia kiti ne mažiau spalvingi personažai, pavyzdžiui, Džeimsą Duglasą vaidinantis Aaronas Tayloras-Johnsonas, iš kurio veržte veržiasi nežabojama laukinė energija.
Kai kuriems filmo personažams scenaristai aiškiai pašykštėjo dėmesio, todėl neretai sunku suprasti kas yra kas (scenarijus, beje, buvo perrašomas keletą kartų). Kartais susidaro įspūdis, kad žiūrime iki pilnametražio formato sutrumpintą serialą. Filmas iš tikrųjų buvo gerokai sutrumpintas po kritikų pastabų, išsakytų Toronto kino festivalyje. Panašios operacijos niekada neišeina į naudą.
Tačiau nepaisant akivaizdžiai pastebimų trūkumų, „Paskelbtas karaliumi“ įdomu žiūrėti. O jeigu po seanso iškyla klausimų, atsakymų galima paieškoti istorijos vadovėliuose. (Gediminas Jankauskas)
Tačiau, Elizabetos de Burgh, tvirtos valios Roberto žmonos, kuri audringais laikais stovi šalia jo, vaidmenį atlieka Pugh ir jis tikrai stebina. Filmas sužavėjo žiūrovus istorijos vaizdavimu ir Pugh viduramžių didikės vaidmeniu. Filmas „Paskelbtas karaliumi“ suteikia galimybę pažvelgti į svarbų Škotijos istorijos laikotarpį, o Pugh indėlis į filmo emocinį rezonansą, tikrai vertas dėmesio.
6. „Geras žmogus“ (A Good Person, 2023)
Filme „Geras žmogus“ Pugh vaidina Alison Johnson, pradedančią muzikantę, kuri po kraupios avarijos kovoja su priklausomybe ir kaltės jausmu. Įtraukiančioje dramoje, kurią režisavo tuometinis Pugh mylimasis Zachas Braffas, atsiskleidžia sudėtingos savęs pažinimo ir atpirkimo gijos, kurių centre – Alison kelionė link išgijimo.
„Geras žmogus“ pasižymi tokiu pat įžvalgiu detalės ir charakterio pojūčiu, kaip ir daugelis kitų panašių pobūdžio filmų, ir nagrinėja ambicingas priklausomybės, prievartos, apleistumo, didžiulio sielvarto temas bei ieško būdų, kaip atleisti neatleistinus dalykus, net jei tai reiškia, kad reikia atleisti pačiam sau. Ir, kaip rodo pavadinimas, ką reiškia būti geru žmogumi.
Kaip jau minėjome Pugh vaidina Alison – lengvabūdišką jauną moterį, kuri lyg lengvabūdiškai „šoka gyvenimo paviršiumi“ ir per daug negalvoja apie savo pasirinkimus. Ji laimingai susižadėjusi su Natanu (labai patrauklus Chinaza Uche). Ji uždirba daug pinigų dirbdama farmacijos kompanijos prekybos atstove ir įtikinėja save, kad jos darbas nėra amoralus, nes vienintelis vaistas, kurį ji „stumia“, yra skirtas nuo odos ligos.
Vieną dieną Alison nuveža savo būsimą seserį ir svainį į miestą, kad padėtų jai išsirinkti vestuvinę suknelę. Kelioms sekundėms ji atitraukia akis nuo kelio, kad pažvelgtų į žemėlapį telefone netoli statybų aikštelės. Ji nespėja išvengti susidūrimo su ekskavatoriumi. Alison sužeidžiama, o jos keleiviai žūsta.
Po metų nužudytosios poros paauglė duktė Ryana (akt. Celeste O’Connor vaidyba) gyvena su seneliu Danieliu (akt. Morganas Freemanas). Šis prisitaikymas abiem kelia sunkumų, nes Ryana yra priešiškai nusiteikusi ir elgiasi nedraugiškai. Alison ištisas dienas guli ant motinos sofos, skendėdama priklausomybės nuo oksikontino migloje ir bandydama numalšinti emocinį ir fizinį skausmą. Jos sužadėtuvės nutrauktos. Jos motinai Dianai (akt. Molly Shannon) baigiasi kantrybė, o gydytojai nutraukia jos receptinių vaistų išrašymą.
Alison desperatiškai ieško daugiau narkotikų. Danielis, dešimtmetį negeriantis alkoholikas, jaučiasi toks bejėgis, kai susiduria su Ryana, kad vėl svarsto galimybę išgerti. Vietoj to jis guodžiasi savo traukinio modeliuku – aplinka, kurioje jis gali kontroliuoti ir netgi atkurti savo istoriją taip, kaip norėtų, kad ji įvyktų… Taigi ar atėjo laikas viską keisti? Tikriausiai taip….
Intriguojantis priklausomybės ir jos poveikio tyrinėjimas įtraukė žiūrovus į filmą. Neeilinis Pugh sudėtingos Allison emocinės būsenos vaizdavimas taip pat suteikė gilumo personažo pasakojimui, todėl filmas tapo autentiškas, tikras ir nuoširdus.
5. „Šeimos kova“ (Fighting With My Family, 2019)
Stepheno Merchanto režisuota „Šeimos kova“ yra sporto komedija ir drama, paremta WWE imtynininkės Paige, kurią vaidina Pugh, gyvenimu. Paige, dar žinoma kaip Saraya Knight, yra jauna imtynininkė iš darbininkų šeimos, kuri daro viską, kad pasiektų savo svajones profesionalių imtynių pasaulyje.
Taip, nors filme „Šeimoskova“ vaidina Dwayne’as Johnsonas – Uola, daugybė juokingų talentų, atliekančių atletiškus šmaikščius triukus, ir net juoką keliantis Vino Dieselio šešėlis, WWE studijos geriausio iki šiol sukurto filmo sėkmės raktas yra vienas iš tokių laidų kaip „Hello Ladies“ ir „The Office“ kūrėjų. Merchanto aštrių dialogų ir charakterių komedijos protas pasirodo esąs esminis šios geros tikros istorijos, pasakojančios apie tai, kaip WWE superžvaigždė Paige, kilusi iš visiškai simpatiško imtynių klano, tapo tarptautine žvaigžde, ramsčiu.
Kai Saraya Knight ir jos brolis Zakas vaikystėje grumiasi, įsikiša jų tėvai – jie pataiso smaugimo ranka judesį, kad šis būtų veiksmingesnis. Jų namuose tvyro žavinga atmosfera, kur tėvai, buvęs kalinys ir dabartinis „meškiukas“ Rikis (akt. Nickas Frostas) ir „gamtos stichija“ Džulija (akt. Lena Headey), labai myli vienas kitą. Šia pozityvia atmosfera šeima dalijasi savo imtynių sporto salėje ir nepriklausomoje imtynių lygoje darbininkų klasės Anglijos miestelyje, kur moko būrį azartiškų jaunuolių, kaip kovoti. Dvi žvaigždės – tai jau suaugę Knightų vaikai: Saraya (akt. Florence Pugh), jos juodi plaukai ir lūpų žiedas tokie pat lemtingi, kaip ir jos drovumas bei mažakalbiškumas, ir šiek tiek karštakošis Zakas (akt. Jackas Lowdenas). Knight klanas vienas į kitą žiūri kaip į lygiaverčius, o kai kovoja, tai tik iš gerosios pusės, na, mušasi vienas su kitu iš meilės.
Viena iš juokingiausių filmo scenų – filmo pradžioje, kai Knightai susipažįsta su Zako merginos Kirsten (akt. Aqueela Zoll) tėvais. Knightų šeima yra tikri buliai subtilioje aukštesnės klasės gražuolių porceliano parduotuvėje. Stebėti santūrųjį Merčantą (Kirsten tėvas) bendraujant su jais ypač juokinga, kartu pabrėžiant, kad ši šeima turi savo kalbą ir kad jie negali nebūti savimi. Labiausiai jie didžiuojasi tuo, iš kur yra kilę. Tai sukuria labai šiltą ansamblinę komediją, o jų chemija sukuria gyvą, dūzgiantį energija, šeimos lizdą, kurį Saraya netrukus palieka, kai gauna šansą profesionaliose imtynėse.
Širdį šildantis filmo pasakojimas ir Pugh vaidyba, vaizduojanti Paige ryžto kovas ir pergales, sužavėjo žiūrovus. Nepaisant to, kad tai filmas apie disfunkcines šeimas, „Šeimos kova“ sugeba suderinti sunkias temas su daugybe komiškų ir emocingų momentų. Tai įkvepianti ir linksma nesėkmių istorija, kurią dar labai pagerina Pugh vaidyba.
4. „Mažosios moterys“ (Little Women, 2019)
Penktąją ir naujausią „Mažųjų moterų“ ekranizaciją į kino ekranus perkėlė Greta Gerwig. Pagal nesenstančio Luizos May Alcott romano „Mažosios moterys“ motyvus sukurtame filme dėmesio centre atsiduria keturios seserys, kurios Pilietinio karo laikų Amerikoje susiduria su meile, ambicijomis ir visuomenės lūkesčiais.
Autobiografinių detalių nestokojančioje knygoje L.M. Alcott aprašo keturių seserų – Megės, Džo, Betės ir Eimės – gyvenimą. Bręstančios merginos pažįsta pasaulį, maištauja prieš visuomenės stereotipus moterų atžvilgiu ir pamažu formuojasi kaip stiprios, nepriklausomos asmenybės. Veiksmas plėtojasi Pilietinio karo metu, bet tai greičiau tik fonas, mažiau svarbus, nei, sakykime, Margaret Mitchell knygoje „Vėjo nublokšti“ ir nuostabioje jos ekranizacijoje.
„Mažosiose moteryse“ mažame Masačiusetso valstijos miestelyje karo pabaigos laukia su motina bei tarnaite gyvenančios keturios seserys. Visos jau tikros nuotakos. Tik štai jaunikių trūksta. Kaimynystėje tik du „grieko verti“ jaunikaičiai – vietinio turtuolio anūkas Louris, kurį sesės traktuoja kaip brolį, ir mokytojas Džonas Brukas, kuris galiausiai tampa Megės vyru.
Pakankamai darniame seserų Marč kvartete autoriai labiau išskiria Džozefina, visų vadinama tiesiog Džo (ją ir vaidina Saoirse Ronan). Filmo istorija pradedama 1968 metais (tada, kaip pamenam, ir pasirodė Louisos May Alcott romanas „Mažosios moterys“): tokiu būdu naujojo filmo režisierė sutapatina knygos autore su pačia Džo, nes ji irgi rašytoja, jau filmo pradžioje gaunanti „vertingą“ pasiūlymą iš gerai knygos leidybos reikalus žinančio redaktoriaus pono Dešvudo (Tracy Lettsas): „Jei pagrindinė knygos veikėja yra mergina, ji pabaigoje turi arba ištekėti arba numirti. Praktiškai tai tas pats“. Ir dar: „Karo metu žmonėms reikia pramogos, o ne pamokslų. Moralų dabar niekam nereikia“.
Naujoji „Mažųjų moterų“ kino versija nuo ankstesnių skiriasi dar ir tuo, kad režisierė Greta Gerwig ryžtingai transformuoja klasikinį knygos tekstą, lengvai pereidama nuo vieno veiksmo laiko prie kito – ankstesnio septyneriais metais. Kartais tie perėjimai yra tokie staigūs, kad žiūrovui ne iš karto pavyksta susiorientuoti, kada gi – dabar ar anksčiau – tai vyksta (atidi žiūrovo akis ilgainiui pastebi, kad seserų paauglystės epizodai ir vėlesni laikai skiriasi ne tik aptariamų problemų turiniu, bet ir skirtinga spalvine gama (operatorius Yorickas Le Saux).
Iš visų keturių seserų Marč gal tik vienintelė vyresnėlė Megė (ją vaidina Emma Watson) labiausiai atitinka savo laikmečio standartus – ji ištekėjo iš meilės už Džono (Jamesas Nortonas), augina vaikus, nors pinigų jaunai šeimai visada trūksta. Kitos trys seserys yra, kaip dabar pasakytume, „prie meno“ – Džo vardan literatūros pasiryžusi niekados netekėti; Emė (Florence Pugh) svajoja tapti dailininke ir net nusižiūrėjusi turtingą jaunikį, tačiau Paryžiuje sutikusi vaikystės žaidimų draugą Lorį, pakoreguoja ateities planus; o Betei (Eliza Scanlen) patinka teatras, todėl ji tiesiog nepakeičiama, kai reikia organizuoti spektaklius namuose.
Reikėtų paminėti ir netikėtame amplua pasirodančią aktorę Laurą Dern, suvaidinusią net ne seserų motiną, o pačią Motinos Meilę (buvo toks personažas prancūzų modernisto Maurice‘o Maeterlincko pjesėje „Mėlynoji paukštė“). Gražią patriarchalinio jaukumo ir šeimos šilumos atmosferą perteikia ir jautri kompozitoriaus Alexandre‘o Desplat muzika. (Gediminas Jankauskas)
Talentingą ir ambicingą Eimę March įkūnijo Pugh. Filmas „Mažosios moterys“ sulaukė daug pagyrų dėl Gerwig šviežio požiūrio į klasikinę istoriją, kurioje susipina praeitis ir dabartis. Nuoširdžiai tyrinėdama seserystę ir visuomenės lūkesčius, „Mažosios moterysׅ“ teigiamai atsiliepė tiek naujiems, tiek seniems gerbėjams.
3. „Oppenheimeris“ (Oppenheimer, 2023)
1945 metais Liepos 16-ąją dieną pasaulis negrįžtamai pasikeitė. Pirmosios atominės bombos bandymas pažymėjo anksčiau nematyto mąsto ginklo atsiradimą, galintį privesti prie pasaulio susinaikinimo. 2023 metais pasirodęs režisieriaus Christopherio Nolano filmas „Oppenheimeris“ nėra tik „atominės bombos tėvu“ vadinamo J. Roberto Oppenheimerio portretas – tai taip pat istorija apie galios troškimą, susinaikinimo grėsmę, kaltę ir išradimą, kuris vedė prie vieno tragiškiausių pasaulio įvykių – Hirošimos ir Nagasakio susprogdinimo.
Šį biografinį karo trilerį įkvėpė 2005 metais išleista Kai Bird ir Martin J. Sherwin biografinė knyga, laimėjusi Pulitzerio apdovanojimą, „Amerikos prometėjas: J. Roberto Oppenheimerio Triumfas ir Tragedija“. Biografinis filmas tiksliai atspindi realybėje vykusius istorinius įvykius, bet režisieriaus Nolano sukurta istorija apie atominės bombos kūrėją tuo pačiu metu yra ir žavinti, ir bauginanti.
Filmo metu atskleidžiamas Amerikos fiziko J. Roberto Oppenheimerio, kurį filme įkūnija Cillian Murphy, kelias – nuo fizikos studento iki Manhatano projekto, kurio tikslas buvo sukurti branduolinę bombą, vadovo ir vieno iš genialiausių to meto žmonių. Nolano režisuotoje Oppenheimerio gyvenimo istorijoje stebime pirmas fiziko nesėkmes, bandymą nunuodyti savo mokytoją, kai 1920-aisiais jis mokosi kvantinės fizikos ir siekia proveržių šioje srityje. Vėliau dėsto Berklio Universitete, įsitraukia į politiką bei susipažįsta su kitais išradingais mokslininkais užmegzdamas ryšius, padėjusius jam tapti Los Alamos laboratorijos vadovu. Galų gale Amerikos patriotu laikytas Oppenheimeris apkaltinamas šnypinėjimu ir išdavyste dėl jo ryšių su komunistų partijai priklausančio brolio bei žmonos.
Šalia talentingo Oppenheimerį įkūnijusio Cillian Murphy, nenublanksta ir kiti veikėjai. Filme režisierius atskleidžia Oppenheimerio romantinius santykius: su žmona, buvusia komunistų partijos nare Kitty, kurią vaidina Emily Blunt, ir jo meilužę Jean Tatlock (Florence Pugh). Filme taip pat galima išvysti Mattą Damoną, vaidinantį generolą Leslie Grovesą jaunesnįjį, kuriam pavesta prižiūrėti Manheteno projektą, bei Robertą Downey jaunesnįjį, vaidinantį Lewisą Straussą, JAV Atominės energijos komisijos įkūrėją.
Iš arti galima matyti fiziko asmenybę: protingą mąstymą, impulsyvumą, aroganciją, norą pasižymėti ir mokslinį smalsumą. Oppenheimeris dirbdamas su kitais mokslininkais kuriant atominę bombą susiduria su politiniais, filosofiniais ir moraliniais iššūkiais. Iš pradžių pats fizikas tiki, kad branduolinė bomba kuriama žmonijos labui – ji turėtų užbaigti ne tik Antrąjį Pasaulinį karą, bet ir atgrasyti pradėti kitus karus ateityje. Iš tiesų šis ginklas pradeda kelis dešimtmečius besitęsusi Šaltąjį karą ir tik pagreitina šalių ginklavimosi varžybas bei priartina pasaulį arčiau prie susinaikinimo nei bet kada anksčiau.
Tris valandas trunkantis filmas detaliai nupasakoja istorinius įvykius – pirmosios atominės bombos sukūrimą ir laikotarpį, kuris vedė prie Hirošimos ir Nagasakio miestų susprogdinimo. Tačiau tuometinius įvykius stebime J. Roberto Oppenheimerio akimis – matome pasaulį taip, kaip jį matė pats fizikas, išgyvename jo vidinius konfliktus. Subjektyvus žvilgsnis bei intymūs stambaus plano kadrai, išryškinantys veikėjų emocijas, tik priartina prie įtampos ir siaubo, atsiradusio išradus pavojingiausią ir destruktyviausią to meto ginklą. Christopherio Nolano filmas leidžia įsigilinti į paradoksalią Oppenheimerio psichologiją: Oppenheimeris iš vienos pusės įvardijamas kaip didvyris, nes jo išradimas pabaigia Antrąjį Pasaulinį karą, tačiau jis jaučia kaltę dėl jo sukurtos bombos sukelto dviejų miestų susprogdinimo, kurio metu žuvo šimtai tūkstančių žmonių.
Nors atrodo, kad įvykių kulminacija yra Rugpjūčio 6-osios ir 9-osios įvykiai, kai buvo susprogdinti du Japonijos miestai, filmo lūžis yra Liepos 16-oji – pirmosios bombos, vadinamos “Trinity”, testavimas. Oppenheimeris, stebėdamas pirmosios atominės bombos sukeltą sprogimą Naujosios Meksikos dykumoje ir cituodamas Hinduizmo šventąjį tekstą Bhagavadgytą pažymi momentą, po kurio pasaulis išties pasikeitė: „Dabar aš tapau mirtimi, pasaulių naikintoju.“ Tai yra momentas, kai pats Oppenheimeris pripažįsta jo sukurto ginklo galimybes, kurios visam laikui pakeis pasaulį.
Nepaisant filmo ilgio, tai yra greita ir įvykių kupina istorija. Tą atskleidžia ir sudėtinga filmo struktūra. Fragmentiškumas ir šokinėjimas laike bei erdvėje jau yra išbandytas režisieriaus Kristoferio Nolano įrankis, panaudotas ir kituose jo filmuose, tokiuose kaip „Memento“ ir „Tamsos Riteris“. Šiame filme šokinėjama ne tik chronologijoje, bet ir tarp skirtingų perspektyvų: spalvotos scenos yra pasakojamos iš Oppenheimerio perspektyvos, juodai baltos – atskleidžia Oppenheimerio ginčą su Luisu Straussu. Tokia nepastovi ir nechronologiška struktūra taip pat atspindi ir vidinę Oppenheimerio būseną – pasimetimą ir chaosą. (Miglė Šaltytė)
Pugh filme meistriškai įkūnija Žaną Tatlok, svarbią asmeninio ir profesinio Oppenheimerio gyvenimo asmenybę. Istorinis filmo tikslumas, sudėtingai supintas pasakojimas ir savitas Nolano kinematografinis požiūris sukūrė nepakartojamą ir įtraukiantį susitikimą, kurį galima visiškai priimti kino teatro ribose. Filmo sėkmę lėmė neįtikėtina aktorių vaidyba ir unikali kino traktuotė, apimanti nelinijinę pasakojimo struktūrą ir įkvepiančius vaizdus.
2. „Saulės kultas“ (Midsommar, 2019)
Ar kada nors teko matyti siaubo filmą, kurio stilistika ir atmosfera visai nebūtų panaši į siaubo filmo? Niekada nenusileidžianti saulė, žmonių šypsenos, graži gamta ir su ja susijusios tradicijos. Vyraujanti balta spalva ir jokios tamsos, jokių keistų namų, kuriuose vaidenasi, rodos, nežada nieko neįprasto ir baisaus.
Vis dėl to, būtent, tarp visų šių išvardintų dalykų, mes galime atrasti dar nematytą ir nepažintą siaubą. Tai siaubą dienoje. Apie mistiką, baimę ir šiurpumą dienoje pasakoja režisieriaus Ari Aster filmas „Saulės Kultas“. „Saulės Kultas“ pasakoja Kristijano ir Dani poros istoriją, kurios santykiai yra ant nutrūkimo ribos. Filmo metu Kristijanas pakviečiamas į vieną Vidurvasario festivalį Švedijoje, kuris vyksta tik vieną kartą per 90 metų. Susidomėjęs festivaliu, jis pasiūlo kartu vykti ir Danei, galvodamas, kad galbūt tai padės sustiprinti jų santykius.
Atvykus į festivalį viskas atrodo įprasta ir jaunatviška: Švedijos kaimo gyventojai draugiškai pasitinka ir priima naujai atvykusius jaunuolius, juos vaišina, netgi visi kartu pavartoja narkotikų ir linksmai leidžia laiką. Tai tarsi visiškai kitas pasaulis, kuriame neegzistuoja niekas, kas yra įprasta kasdienybei. Laikui bėgant festivalio atmosfera darosi vis keistesnė ir nesuprantamesnė. Naudojamas stiprus vizualinis kontekstas, pasirinktas ryškių spalvų koloritas kuria dviprasmišką jausmą. Viso filmo metu, spalvų ryškumas ir baltų drabužių pasirinkimas sudaro įspūdį, jog kaimo gyventojai yra tyri ir geri, neturintys nieko bendro su blogiu ar siaubu.
Drebinančio, pagrindinės veikėjos Dani vaidmenį atliekančios Florence Pugh pasirodymo metu mes patiriame visą žmogiškųjų emocijų platybę, pradedant sielvartu ir baigiant laime. Filmo veiksmas vyksta nuošalioje Švedijos bendruomenėje, vietovėje, kurioje saulė niekada nenusileidžia, o mėnulis niekada nepakyla ir tai tik parodo Asterio gebėjimą sukelti siaubą pasitelkus vien atmosferą ir palikti žiūrovus be žado. Pju pasirodymas yra vadovėlinis nerimo pavyzdys dar labiau apsunkinantis filmo žiūrėjimą. Režisieriaus ar kino teatrų versija, „Saulės kultas“ yra vienas geriausių šiuolaikinių konspiracinių siaubo filmų ir vienas geriausių kada nors sukurtų „išsiskyrimo“ filmų.
1. „Ledi Makbet“ (Lady Macbeth, 2016)
Lietuvos teatre ne sykį statyta rusų literatūros klasiko Nikolajaus Leskovo apysaka „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“, pirmą kartą visuomenėje pasirodė dar 1865 metais, kai buvo išspausdinta „Dostojevskio epochos“ laikraštyje. Sukrėtusi daugybę skaitytojų ir teatro žiūrovų, garsioji drama galiausiai įkvėpė ir pripažintą britų teatro ir operos režisierių Williamą Oldroydą, sukurti pirmąjį pilnametražį filmą, atskleidžiantį painiai tragišką jaunos merginos gyvenimą.
Ši, naujausia „Ledi Makbet“ ekranizacija, kupina naujovių ir įdomių scenarijaus sprendimų. Iš Rusijos į Viktorijos laikų Angliją perkelta istorija, pripildyta aistros ir maišto, kurie sudaro nervingą troškimo, intrigos ir žudynių kokteilį. O pagrindinį vaidmenį atlikusi jaunoji aktorė Florence Pugh, pasak užsienio kritikų, jau dabar vadinama vienu įdomiausių ekrano talentų. „Išskirtinis ir tiksliai apskaičiuotas debiutas britų kine, apie nepaklūstančios nurodymams ir beprotiškai aistringos moters maištą prieš visuomenės normas. Gražuolė aktorė Florence Pugh debiutuoja kaitinančiu ir nepamirštamu pasirodymu.“ – po filmo premjeros, savo nuomonę išreiškė ir lietuvių kino kritikas, bei apžvalgininkas Edvinas Pukšta.
1865 metai. Šiaurės Anglijos kaimas. Pagrindinė istorijos veikėja, 17-metė Ledi Ketrin, lyg koks gyvulys, kartu su lopinėliu nederlingos žemės, parduodama pasiturinčiam didikui Borisui, tiksliau – jo sūnui Aleksandrui, už kurio Ketrin, paskubomis, ne savo noru ištekinama. Atgrasus, visiškai neišvaizdus ir už nuotaką daug vyresnis jaunikis, jau nuo pirmosios jų santuokos dienos parodo, kad Ketrin jo visiškai nedomina, todėl nelaiminga, niekaip naujoje šeimoje nepritampanti mergina, nuolat tūno izoliuota tvankiame erdvių rūmų kambaryje, prižiūrima tarnaitės Anos.
Viskas po truputį ima keistis tik tuomet, kai Aleksandras kuriam laikui išjoja verslo reikalais, o Ketrin, ištrūkusi pasivaikščioti, sutinka tarną Sebastianą, kurį, pasiilgusi artumo, įsivilioja į lovą. Beprotiška ir aistringa dviejų žmonių meilė netrunka išaiškėti, atnešdama siaubingas pasekmes visiems rūmų gyventojams. Pagaliau laisvės paragavusi Ketrin, net neketina sustoti, ir atsiduoda asmeniniams troškimams, dėl kurių ji pasiruošusi manipuliuoti, šantažuoti, meluoti, išduoti ir kerštauti, o sukrečiantis šios istorijos finalas, tarsi klausia, kur yra riba tarp nuostabaus meilės jausmo ir nuopuolio, bei kokios gyvuliškos aistros turi siausti merginos sieloje, kad ji pasiryžtų vieną po kito žudyti žmones.
Nors didžiausia žvaigždė filme yra dviprasmišku elgesiu pasižyminti ir žiūrovų simpatijas bei pasipiktinimą vienu metu skatinanti Ketrin, tačiau ne mažiau įdomi ir ją prižiūrinčios juodaodės tarnaitės Anos istorija, kuri, kartu su šeimininke, puikiai atskleidžia moterų emancipaciją ir asmens, kaip visuomenės produkto suvokimą, įtakojamą socialinių sluoksnių, bei rasės.
Idiliškos ir užburiančios Anglijos gamtos, prabangių rūmų, bei nuostabių kostiumų vaizdai, nepalieka abejingais ir žiūrovų, vertinančių estetinį filmų patrauklumą, o tinkamai parinktas muzikinis takelis, nepastebimai papildo ekranizaciją stipriomis emocijomis, keliančiomis šiurpuliukus. (Greta Simaitytė)
