Anya Taylor-Joy (pilnas vardas Anya-Josephine Marie Taylor-Joy), gimusi 1996 m. balandžio 16 d. savo neeiliniais gebėjimais ir išvaizda jau spėjo užkariauti kino pasaulį. Britų-amerikiečių kilmės aktorė geriausiai žinoma dėl meistriškai įkūnyto pagrindinio Betės Harmon (Beth Harmon) vaidmens 2020 m. „Netflix“ seriale „Valdovės gambitas“ (The Queen‘s Gambit), taip pat pasižymėjo tokiuose didelio pripažinimo sulaukusiuose filmuose kaip „Meniu“ (The Meniu, 2022) ir „Ragana“ (The Witch, 2015). 28 metų aktorė buvo apdovanota Kanų kino festivalio jauniems aktoriams skirtu apdovanojimu, taip pat 2017 m. nominuota BAFTA kylančios žvaigždės apdovanojimui.
Gimusi Majamyje, dalį vaikystės Anya praleido Argentinoje, vėliau su šeima persikėlė į Londoną. Mokyklos laikais šoko baletą, tačiau nuo mažumės svajojo apie aktorės karjerą. Kelias į kino pasaulį jai vertis pradėjo gavus modelio darbą, po to ilgai netrukus ji gavo ir pirmąjį savo vaidmenį šou versle. Būdama vos keturiolikos ir išnaudojusi savo santaupas persikėlė į Niujorką, kur būdama šešiolikos metė mokyklą ir pasinėrė į aktorystę.
Nuo 2015 m. Anya Taylor-Joy žinoma dėl savo įtaigių vaidmenų įvairių žanrų filmuose – nuo psichologinių trilerių iki periodinių dramų, todėl yra pakankamai universali. Jos vaidyba pasižymi emociniu gilumu ir gebėjimu visiškai įsikūnyti į sudėtingus personažus, dėl to kiekvienas jos vaidmuo tampa iš ties įsimintinu. Dėl savo atsidavimo šiam amatui ir dinamiškos išvaizdos ji jau spėjo tapti viena įsimintiniausių savo kartos aktorių.
10. „Baris“ (Barry, 2016)
Vikramo Gandhio 2016 m. juosta pavadinimu „Baris“ (Barry) pasakoja apie jauno buvusios JAV prezidento Barako Obamos (filme vaidino aktorius Devon Tarell) gyvenimą studijuojant Kolumbijos universitete, Niujorke, 1981-iais.
Šioje iš dalies biografinėje juostoje užfiksuota jauno Obamos kelionė per tuomet itin sudėtingą bei dinamišką Amerikos socialinę, kultūrinę bei rasinę aplinką. Niujorko fone jis tarsi grumiasi su savo mišria kilme, bandydamas suderinti ją su jam keliamais lūkesčiais. Bendraudamas su įvairiais draugais, mentoriais ir patinkančia mergina, jis sprendžia tapatybės, priklausymo visuomenei ir pašaukimo bei gyvenimo tiklsų klausimus. Jo merginą Šarlotę (keletą Obamos universiteto laikų romantinių interesų mišinį, jei galima taip sakyti) šioje juostoje įkūnija aktorė Anya Taylor-Joy. Jos veikėja filme atsipalaidavusi ir šmaikšti, kartu su Devonu Tarelliu jie atrodo iš ties neblogi scenos partneriai, į jų personažus kartu smagu žiūrėti, kad ir ką šie veiktų.
Šioje juostoje apgalvotai vaizduojama, kaip tokia patirtis bręstant asmenybei ir iššūkiai, su kuriais teko susidurti, padėjo pamatus jo, kaip būsimo politinio veikėjo, ateičiai. Filmas „Baris“ – tai intymus ir gilus žvilgsnis į jaunuolį, galiausiai tapusį 44-uoju Jungtinių Amerikos Valstijų Prezidentu.
9. „Grynakraujės“ (Thoroughbreds, 2017)
Šis debiutinis jauno režisieriaus Cory Finley filmas tapo malonia Sandenso Nepriklausomo kino festivalio sensacija. Kritikai negailėjo liaupsių, gyrė ir originalią filmo dramaturgiją, nors joje pastebėjo ir Alfredo Hitchcocko psichologinių trilerių įtaką, ir dabar (ypač po kai kurių Q. Tarantino filmų) madingą polinkį skirstyti siužetą į atskiras dalis
Anot vieno recenzento, dvi pagrindinės herojės – Amanda (akt. Olivia Cooke) ir Lili (akt. Anya Taylor-Joy) – primena dvi branduolinės bombos puseles, kurios susijungę gali detonuoti sprogimą. Kiekviena jų atskirai nekelia niekam jokios grėsmės, tačiau kartu jos tampa stipria naikinančia jėga. Svarbiausia problema ir yra ta, kad šios mielos paauglės beveik visada drauge. Ir geriau joms nestoti skersai kelio. Ypač tada, kai merginos jaučia grėsmę savo draugystei.
Kartais filmas primena gerą kamerinį spektaklį su taikliomis mizanscenomis, gerai nuglūdintomis replikomis, puikiai valdoma įtampa. Pastaroji aplinkybė „Grynakraujes“ labiau sieja su trileriu, o Amanda ir Lili neretai primena kažkokias šalto išskaičiavimo valdomas beveik mechanines lėles, kurioms svetima empatija, užtai stipriai išvystytas savisaugos ir keršto instinktas.
Anksti likusi be tėvo Lili nekenčia savo patėvio, kuris nori ją nugrūsti į specialią medicinos įstaigą problemiškiems paaugliams (vieną tokią šiurpą keliančią įstaigą matėme filme „Mergina su trūkumais“, 1999 m.). Našle tapusi merginos motina gyvena prabangiame name, bet jį išlaiko Markas, todėl net ir pabaigus gydymą Lilės nelaukia saugi ir aprūpinta ateitis.
Amanda taip pat turi savų problemų su tėvais bei mokslu, ir tai abi merginas labai suartina. Amanda taip pat buvo gydoma, bet sveikesnė, nei buvo anksčiau, netapo. O kad ji nebaigė aukštojo mokslo, Amanda visai nepergyvena, mat jos idealas Apple įkūrėjas Stivas Džobsas taip pat buvo savamokslis.
Vis labiau pažindamos viena kitą merginos kartą suranda bendrą priešą, kurį ryžtasi pašalinti. Bet ne savo rankomis, o pasisamdžius smulkų narkotikų pardavėją Timą. Ji suvaidino jaunas rusų kilmės aktorius Antonas Yelchinas. Filmas ekranuose pasirodė jau po jo tragiškos ir tam tikra prasme absurdiškos žūties. (Gediminas Jankauskas)
8. „Skilimas“ (Split, 2016)
Nors Kevinas psichiatrei Dr. Fletcher parodė visas 23 skirtingas savo asmenybes, viena vis dar liko neatskleista ir, regis, būtent ši yra dominuojanti. Priverstas pagrobti tris paaugles, Kevinas atsiduria kare su visomis savo asmenybėmis ir su žmonėmis aplink jį, ir visais būdais stengiasi išlikti.
Šis sudėtingas psichologinis trileris, kuris niekaip nesusijęs su žodžiu „įspūdingas“, pasauliniu mastu buvo priimtas itin gerai. Ir taip nutiko todėl, nes prie filmo dirbo tikri profesionalai. M. Nightas Shaymalanas, kurį tikriausiai žinote už tokius filmus, kaip „Peliukas Stiuartas Litlis“, „Šeštasis pojūtis“ ir „Žemė – nauja pradžia“, režisavo šį filmą, kuriame vaidino aktorius Jamesas McAvoy, praeityje jau vaidinęs veikėją su daugybiniu asmenybės sutrikimu filme „Purvas“.
Vienas iš pagrindinių vaidmenų šioje juostoje teko ir aktorei Anyai Taylor-Joy – filme ji įkūnijo vieną iš Jameso McAvoy veikėjo pagrobtų paauglių – Casey Cook. Per daug neatskleidžiant filmo detalių, Casey užmezga savotiškai keistą ryšį su savo pagrobėju. Anyos pasirodymas šioje juostoje – sudėtingas, bet itin subtilus bei įtikinantis, dėl šios priežasties ji buvo sugrąžinta ir šio filmo tęsiniui „Stiklas“ (Glass, 2019), kuriame vaidino su tokiais pasaulinio lygio aktoriais kaip Bruce Willis ir Samuelis L. Jacksonas.
7. „Vikingas“ (The Northman, 2022)
Ne mažiau įdomią ir įspūdingą istoriją pasakoja šiemet Amerikoje sukurtas filmas tokiu pačiu pavadinimu tik vienaskaita „Vikingas“, nes čia dėmesio centre aktoriaus Alexandro Skarsgårdo suvaidintas vikingų princas, vardu Amletas (!).
Siužeto pagrindą sudaro dar XIII amžiuje užrašyta istorija apie princą Amletą. Istorikai ir literatūrologai seniai įrodė, kad būtent iš jos didysis Šekspyras pasisėmė idėjų savajam „Hamletui“. „Vikingas“ Amletas yra Danijos karaliaus palikuonis. Būdamas vaikas jis matė, kaip jo tikras dėdė Fjolniras kovoje dėl valdžios nužudė Amleto tėvą (akt. Ethanas Hawkas) ir pagrobė motiną (ją suvaidino Nicole Kidman). Amletui tada pavyko pabėgti, ir jis augo puoselėdamas vienintelį tikslą – atkeršyti už šeimos tragediją. Užaugęs vaikinas prisijungia prie klajoklių vikingų, drauge su jais dalyvauja žudynėse ir plėšimuose, bet nepamiršta ir vaikystėje duotos priesaikos. Amletas sužino, kad klastingas brolžudys dėdė neteko sosto ir atsidūrė Islandijoje. Būtent į šią šalį vikingai siunčia vergus iš nusiaubto Kijevo Rusios (!) kaimo. Dabar Amletas pradeda realizuoti savo planą. Nusikirpęs ilgus plaukus ir apsimetęs vienu iš vergų jis planuoja įsibrauti į savo amžino priešo valdas ir atlikti tai, apie ką seniai svajoja – nužudyti klastūną dėdę ir išvaduoti motiną.
Yra filme ir Ofelija, tik jos vardas Olga (Anya Taylor-Joy), ji vergė iš nusiaubto kaimo, kuri neišduoda Amleto priešams, nes tikisi kad jis padės jai pabėgti iš vergijos. Jos vaidmuo šiame filme kai kurių kritikų įvardijamas kaip itin netikėta staigmena. Šioje juostoje jaunai aktorei teko vaidinti su išties daug laiko patikrintų ir pasaulinio pripažinimo sulaukusių aktorių, ir ji tai padarė puikiai – jos pasirodymas filme „Vikingas“ kartu sujungia švelnumą ir žiaurumą į išties meistrišką vaidybą, atitinkančią filmo intensyvumą.
Galima būtų pagalvoti, kad „Vikingas“ – gana eklektiškas kūrinys. Kai kam būtent taip ir pasirodys. Bet pasiilgusiems ne tik pramogos, bet ir galimybės pamąstyti, filmas tikrai suteiks nemažai malonių akimirkų. (G.J.)
6. „Ema“ (Emma, 2020)
Tai įtraukianti istorija apie jauną, turtingą, tėvo išlepintą merginą Emą Woodhouse. Mergina, gyvena su tėvu (jo rolę atlieka anglų aktorius Billas Nighy) ir nebijo kištis į aplinkinių meilės reikalus, ji linksminasi supiršdama poras. Aikštingu elgesiu išsiskirianti Ema negerbia aplinkinių ir pasižymi geroka arogancija.
Pagrindinį vaidmenį atlieka anglų aktorė Anya Taylor-Joy, neseniai sublizgėjusi „Netflix“ dramoje „Karalienės gambitas“. Isikūnyti į aikštingą aristokratę romantinėje komedijoje aktorei sekėsi puikiai. Anya Taylor-Joy puikiai atskleidžia arogantiškos, turtingos, išlepusios, savimi pasitikinčios merginos paveikslą.
Viso pasakojimo metu, žiūrovas pamato dvi istorijos puses. Atskleidžiamas Emos požiūris į gyvenimą, jos mąstymas, todėl žiūrovas gali suprasti, kodėl veikėja priima tam tikrus sprendimus. Filme atskleidžiama ir kita istorijos pusė. Parodomas visuomenės požiūris į Emos elgesį, kritikuojamos jos klaidos. Čia ją dažnai erzina, siutina anglų muzikantas, aktorius, dainų rašytojas ir atlikėjas Džonis Flynnas, kuris vaidina ponai Knightlį. Galima pastebėti, kad ponas Knightlis ne tik kritikuoja Emą, tačiau paslapčia ja ir žavisi, laiko protinga.
Emos istorija įspūdinga tuo, jog regime, kad Ema subręsta kaip asmenybė, ji mato savo klaidas ir nori jas ištaisyti. Žiūrovus žavi faktas, kad pagrindinė veikėja nėra tobula, ji klysta, tačiau mokosi iš savo klaidų. Tikriausiai kiekvienas žmogus, žiūrėdamas „Emma“ savyje randa dalelę Emos. (A. G.)
5. „Paskutinė naktis Soho rajone“ (Last Night in Soho, 2021)
Jauna mergina Eloise (Thomasin McKenzie), trokštanti tapti mados dizainere, iš angliškos provincijos atvyksta į Londoną. Mergina tikisi, kad jai pasiseks labiau, negu jos motinai – ši taip pat buvo paviliota panašios svajonės, bet nusivylė taip smarkiai, kad neištvėrusi nusižudė. Dabar ji vaidenasi dukrai veidrodžiuose.
Kai Eloise iš bendrabučio persikrausto į atskirą kambarėlį, išsinuomotą sename name, prasideda keisti dalykai. Taip filmo siužete populiarią šiuolaikiniuose trileriuose atspindžių veidrodžiuose temą papildo taip pat dažnai sutinkami košmarai, tykantys paslaptinguose namuose įsikūrusių naujakurių.
Galima buvo sėkmingai manipuliuoti šiomis abejomis temomis, bet Edgaras Wrightas pasuka kitais keliais. Naktį užmigusi naujoje vietoje mergina paslaptingai persikelia į septintojo dešimtmečio Anglijos sostinę, kuri tada buvo vadinama „svinguojančiu Londonu“ ir sutinka dainininkės karjeros siekiančią Sandę (akt. Anya Taylor-Joy). Nors jos vaidmuo filme antraplanis, pagrinde matomas tik prisiminimuose ir sapnų siužetuose, jos kostiumai ir perukai šiame filme tiesiog gniaužia kvapą, o veržli energija yra vienas iš juostos akcentų, jai tiesiog reikėtų daugiau ekranizacijos laiko. (Gediminas Jankauskas)
4. „Meniu“ (The Menu, 2022)
Keistas, šokiruojantis, trikdantis – toks apibūdinimas tiktų neseniai kino teatruose pasirodžiusiam Marko Mailodo režisuotam filmui „Meniu“, kuriame vaidina garsusis Ralfas Fainsas ir „Valdovės gambito“ žvaigždė Anya Taylor-Joy. Šis filmas ne tik išplės jūsų akis iki dviejų mėnulių dydžio, bet dar ir suteiks gurmaniškų kino potyrių. Paradoksalu, tačiau Mailodas su komanda parodijuodamas pakvaišusius maisto gurmanus pats yra neblogas kino gurmanas.
Viskas prasideda nuo scenos, kurioje raudonplaukė Margo (Anya Taylor-Joy) stovi prieplaukoje su vaikinu, vardu Taileris (Nicholas Hoult), ir laukia laivo į paslaptingą salą. Taileris iškart leidžia suprasti, kad į tai, ką jiedu netrukus veiks, jis žiūri labai rimtai ir kad jis už viską moka (kaina – per tūkstantį dolerių vienam žmogui). Žinoma, tūkstantis dolerių gali būti nedaug už pasiplaukiojimą prabangia jachta, tačiau jie ruošiasi eiti į… paprasčiausią vakarienę. Ypatinga ji tik tuo, kad ją užsakė dvylika turčių, iš kurių ne visi yra tuo kuo dedasi.
Iš pirmo žvilgsnio pastebime, kad Margo nėra iš kelmo spirta. Raudonais plaukais ir kerziniais batais, užsirūkanti kada panorėjusi ir turinti tvirtą nuomonę. Kol Taileris svaigte svaigsta apie maistą ir apie virtuvės šefą Sloviką (Ralph Fiennes), Margo į reikalą žiūri ciniškai. Porelė visai neatrodo kaip įsimylėjėliai, galbūt ką tik į pasimatymus pradėję vaikščioti jaunuoliai. Jie atėjo kartu, taigi kažkas juk privalo juos sieti, ar ne? (D.Ž)
3. „The Witch“ (2015)
„Ragana“ – šiurpinantis šeimos gyvenimo portretas, kai visos negandos ir rūpesčiai kelia išbandymus vienybei, kuomet šeima kovoja, stengiasi susigyventi su jų šeimos nario, mažiausio sūnaus, brolio dingimu, tuo pačiu bandantys palaikyti tikėjimą Dievu. Išgyvent tokią tragediją, kai rūpesčių lavina dar tik prieš akis. Pasakojimas prasideda dar prieš laikus, kai egzistavo Salemo raganos. Istorija sukasi apie dievobaimingą 5 asmenų šeimą, kuri buvo priversta išsikraustyti iš bendruomenės, kurioje gyveno, dėl tėvo William (aktorius Ralph Ineson) pasipriešinimo valdžiai. Vyro išsikraustymas visiškai negąsdina, jis mato tame tik naują pradžią, tačiau motina, pasijunta atstumta, toliau nuo visuomenės ir normalaus gyvenimo.
„Ragana“ žymiai skiriasi nuo kitų šio žanro kūrinių. Juostą galima vadinti tiek siaubo filmu, tiek psichologine drama, kuri koncentruojasi į nevilties ir vienišumo jausmą, baimę. Režisierius žino, kaip meistriškai parodyti piktadarį ir užuot be perstojo rodęs baisų veidą, ar gąsdinimo scenas, jis kruopščiai viską apgalvojęs, pačią raganą parodo tik kelis kartus, kas yra tikrai efektyvu. Auditoriją lydi klausimas, kaip atrodo ragana, kai ją parodo tik kelis kartus ir dar labai trumpai, taip dar labiau sustiprina baimę ir kartu nenumaldomą troškimą pamatyti kas bus toliau. Personažo tikslas, yra laikyti žiūrovus baimėje, o ne be perstojo gąsdinti. Auditorija visą laiką stebi filmą jausdama nerimą. (A.V.)
Aktorė Anya Taylor-Joy šioje juostoje atliko pagrindinį, merginos vardu Tomasina, vaidmenį. Tai vienas iš pirmųjų Anyos vaidmenų, garantavusių jai kelią į visišką sėkmę ir laikomas vienu iš ikoniškiausių jos pasirodymų ekrane.
2. „Furioza: Pašėlusio Makso saga“ (Furiosa: A Mad Max Saga, 2024)
Dievo teismas šioje Žemėje jau įvykęs, Dangaus Karalystė neatėjo, o gal ir atėjo, bet ne jiems. Aplinkui – vien smėlis ir dykuma, kurioje užauginti augalo stiebą beveik neįmanoma, ore sklando benzino, prakaito ir išmatų dvokas. Žmonija jau susinaikinusi, išliko tik saujelė, kurie ieško vilties negyvos žemės platybėse, tačiau, išduosime paslaptį, jiems pasirodys tik Juodasis Apokalipsės angelas. Štai toks status quo ką tik išėjusiame filme „Furioza: Pašėlusio Makso saga“ (Furiosa: A Mad Max Saga, 2024).
Tai jau penktoji Pašėlusio Makso sagos kino juosta, kurią, kaip ir visas likusias, režisavo Džordžas Mileris (George Miller). Bandant trumpai nupasakoti, apie ką filmas, būtų galima paminėti kelis žodžius: distopija, postapokalipsė, karas, kerštas ir viskas vyksta Australijoje. Visos penkios dalys kaip ir apie vieną ir apie tą patį, tačiau kūrybinei grupei ir kino pramonės technologijoms kasmet tobulėjant šie filmai tampa įspūdingesni ir idėjiškai komplikuotesni, kompleksiškesni. Galima sakyti, kad penktoji dalis apie Furiozą pasiekė savo tobulumo viršūnę.
Tačiau nepaminėjau šio filmo vyšnios ant torto – pagrindinės veikėjos Furiozos (Anya Taylor Joy). Jos vardas gan akivaizdžiai atspindi charakterį – mergaitė yra nuožmi ir ryžtinga, nedvejodama priima sprendimus, kovoja nirčiai ir atkakliai – visai kaip Pašėlęs Maksas. Filmas prasideda nuo jos gyvenimo išsvajotoje Gausybės žemėje, kurioje kuriasi bendruomenė, propaguojanti filmo kontekste alternatyvų gyvenimo būdą – taikoje ir ramybėje. Furiozą svetimšaliai iš vadinamosios Dykynės pagrobia ir išsitempia pas save į smėlynus, kur galioja šuniški įstatymai. Tačiau tai, kas turėjo virsti į pasakojimą apie kelionę namo, ne tik tiesiogiai, bet ir metaforiškai, t. y. apie grįžimą prie savo esmės, išėjo keršto ir atpildo saga, kitaip tariant, mirties epopėja, kurią nešė Juodasis Apokalipsės Angelas – Furioza.
Žinoma, ji ne visada tokia buvo. Pradžioje mergaitė vaizduojama angeliškai, su šviesiai mėlynomis akimis, varpeliais papuoštais plaukais, baltu nekaltumo šydu, tačiau bėgant laikui jos akys ir plaukai tamsėja, judesiai pasidaro nebe minkšti, o staigūs ir kampuoti, tokie, kokie būna ištreniruotų karių. Filmas suskirstytas į keturias ar penkias dalis ir iš tikrųjų viena iš dalių vadinasi „Dykynės pamokos“, vadinasi, Furioza mokosi gyvenimo tiesų ir vingrybių. Tos tiesos nebūtinai yra teisingos, tačiau jos suformuotos aplinkybių, kurios egzistuoja Dykynėje. (D. Ž)
1. „Valdovės gambitas“ (The Queen‘s Gambit, 2020)
„Netflix“ platformos perlas, sulaukiantis geriausių atsiliepimų iš žiūrovų ir kino kritikų, pasakoja mums apie jaunos šachmatininkės gyvenimą, kuri išsiskyrė savo nepaprastais gebėjimais vyrų valdomame pasaulyje.
Veiksmas vyksta praeito amžiaus septintajame dešimtmetyje Jungtinėse Amerikos Valstijose. Būtent šiuo metu prasidėjo įvairūs žmogaus ir civilinių teisių judėjimai, tarp kurių ir feminizmas. Vis dėlto moterys dar nėra emancipuotos ir vyrauja nuomonė, kad jų pagrindinė paskirtis – prižiūrėti namus ir būti gražioms, o visa kita paliekama vyrams. Talentingos ir protingos jos įkalinamos auksiniuose savo vyrų narveliuose, negalėdamos ištrūkti.
Tokioje situacijoje pasirodo šachmatų sporte kylanti žvaigždė Elizabeth Harmon (Anya Taylor-Joy). Jos gyvenimo istorija – dramatiška, nes būdama devynerių patenka į mergaičių globos namus, kurių prižiūrėtojai pripratina mergaitę prie raminamųjų vaistų. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje tai dar nėra uždrausta vaikų auklėjime. Elizabeth rūsyje su globos namų valytoju išmoksta, kaip eina šachmatų figūrėlės, o galiausiai aplošia ir patį mokytoją. Netrukus netgi vietinės mokyklos šachmatų klubas jai tampa per menku iššūkiu. Sulaukusi penkiolikos Elizabeth patenka į naujų globėjų namus ir jai atsiveria nauji keliai šachmatų sporte, kurie, lydimi priklausomybių nuo vaistų ir alkoholio, pabaigoje nuveda net į tolimąją Sovietų Sąjungą.
Be moterų emancipacijos temos, Šaltasis karas yra dar viena to meto realybė, pastebima seriale. Nuo Elizabeth žaidimo didžiojoje lygoje pražios užsimenama apie įžymųjį Sovietų Sąjungos didmeistrį Borgovą, kurio mergina bijo, tačiau tikisi kada nors susiremsianti. Amerikiečiai ir rusai šachmatuose, kaip ir politikoje, tuo metu buvo pagrindiniai konkurentai, ir nors seriale nerodomi jokie atviri konfliktai, tačiau artėjant susirėmimo momentui dažnai pasirodo nepasitikėjimo vieni kitais šešėlis. Harmon – viena iš pirmųjų emancipuotų moterų Amerikoje, pasirodanti geriau už vyrus ir visiems kelianti nuostabą („mergaitės nežaidžia šachmatais“, „čia ne moterų turnyras“), bei Borgovas – visuomet su pilku suvaržytu kostiumu ir vienoda išraiška veide, iš amerikiečių požiūrio taško lyg reprezentuoja dvi to meto valstybes, kurių netikėtą susidūrimo šachmatuose atomazgą pamatome paskutinėje serialo serijoje.
Be to, neįtikėtina, kad šachmatai gali būti toks įtampą keliantis ir azartiškas sportas – akmeniniuose žaidėjų veiduose matyti nervų saugiklius drebinantis susikaupimas, o emocijos per kraštus veržiasi tik kraštutiniais atvejais, tačiau filmavimo grupė mokėjo pateikti kiekvieną žaidimo partiją vis kitokiais būdais ir nevertė žiūrovų nuobodžiauti. Nors pirmoji serialo serija ir yra lėtoka, tik įžanga į tuoj prasidėsiantį veiksmą, istorijos priešistorė, tačiau jau nuo antrosios serijos dėmesys prikaustomas laukiant, kas toliau atsitiks Elizabethei Harmon vyrų dominuojančiame šachmatų pasaulyje. (Dora Žibaitė)
