Priklausomybių ir alkoholizmo paplitimas jau seniai tapo patrauklia tema kine. Filmai, kuriuose gilinamasi į šias sudėtingas problemas, dažnai pateikia gilių įžvalgų apie žmogaus būklę, atskleidžia priklausomybę sukeliančius veiksnius, psichologines kovas, su kuriomis susiduria priklausomi asmenys, ir apskritai visuomenines pasekmes.
Filmai apie priklausomybę ir alkoholizmą – galinga priemonė, padedanti atskleisti įvairialypius šių plačiai paplitusių problemų aspektus. Šie filmai, pasitelkdami įtikinamus personažus, įtikinamus pasakojimus ir susimąstyti verčiančius vaizdus, supažindina žiūrovus su priklausomybės realybe ir skatina mus ugdyti empatiją ir supratimą. Įsijautę į šias kino keliones, geriau suprantame sudėtingą priklausomybės problemą ir geriau suvokiame jos didžiulį poveikį individams ir visai visuomenei. Todėl atrinkome jums filmus, kuriuose ryškiai vaizduojama priklausomybė ir alkoholizmas, aprėpiančius įvairius pasakojimus, personažų charakterius ir kino stilius.
10. „Traukinių žymėjimas“ (Trainspotting, 1996)
1996-aisiais tarsi uraganas į pasaulio ekranus įsiveržęs jauno britų kino režisieriaus Danny Boyle‘o chuliganiškas filmas „Trainspotting“ (mūsų platintojų pavadintas „Traukinių žymėjimu“, įtvirtino naują kvaišalus reiškiantį terminą „rūgštis“, o knygos, pagal kurią filmas, autorius Irvine‘as Welshas buvo pavadintas „Cheminės kartos dainiumi“.
Jaunimo maištas – amžina žmonijos tema. Jos, turbūt, neišvengė nė vienas iš pavojingo jaunystės laikotarpio išsikapstęs žmogus. Tik vieniems paauglystės maištas būna susijęs tik su J. Kerouako ar J. Salingerio herojų iššūkiais, o kitus priverčia nepasitenkinti vien tokiu teoriniu protestu.
Būtent pastarieji pridaro daugiausia bėdų aplinkiniams ir patiems sau. Ypač tada, kai pykčio sugniaužtuose kumščiuose atsiranda švirkštai su pirmosiomis svaigalų dozėmis.
Narkomanijos tema kine ilgai buvo tabu, kol šios problemos tapo nebeįmanoma ignoruoti. Iš pradžių atsargiai, o vėliau vis drąsiau šį tarp žmonių paplitusį blogį ėmė nagrinėti ir filmų kūrėjai. Įsidrąsinę kai kurie jų elgiasi visai ne kaip narkotikų prevencijos instruktoriai, bet pateikia smagų iš koto verčiančių vizijų atrakcioną.
Panašiai elgėsi ir „Traukinių žymėjimo“ autoriai, su sveiko ciniško humoro dozėmis pavaizdavę grupę maištaujančių jaunų Edinburgo škotų, kurie pradeda vartoti heroiną, kad atsikratytų banalios kasdienybės naštos ir pakiltų į narkotinio svaigulio dausas.
Jaunas edinburgietis Markas Rentonas (akt. Ewanas McGregoras), pramintas „išnuomojamu vaikinu“ (Rent-boy), pajuto norą ištrūkti iš užburto „rūgštinės“ aplinkos rato, net kuriam laikui iš gimtojo Edinburgo pabėgo į Londoną. Bet trys užkietėję jo draugeliai – Danielis („Kauptukas“), Saimonas („Ligonis“) ir Frensis („Frankas“) – sugražina paklydėlį draugą į visiems įprastą terpę.
Kai kurias šio filmo scenas neįmanoma žiūrėti nesikvatojant, o sceną „Šlykščiausias Škotijos tualetas“ (Worst Toilet in Scotland) geriau nežiūrėti, jei prieš tai skaniai ir sočiai pavalgėte.
Nenuostabu, kad juodo humoro kupinas filmas tapo tikru XX a. pabaigos himnu jaunimui, neįsivaizduojančiam savo gyvenimo be narkotinio siautulio. Todėl mintis sukurti tęsinį ilgai nedavė ramybės kūrėjams. Įpareigojo ir gražūs finansiniai rodikliai – kuklaus biudžeto filmas atnešė dvidešimt kartų didesnį pelną. Buvo ir dar viena priežastis – noras pažiūrėti, kuo gi baigėsi beprotiški kvailos jaunystės pokštai, galintys atvesti tik į aklavietę ir mirtį, jei nebus noro stabtelėti ir neužteks jėgų kapstytis iš gilios duobės aukštyn.
Matėme ir kultinio filmo tęsinį „Traukinių žymėjimas 2“ (2017 m.) su mažai pasikeitusia aktorių komanda. Filmas pratęsia dvidešimties metų senumo draugelių nuotykius.
Sugrįžimas į savo praeitį visada gimdo liūdesį. Ne taip paprasta, kaip sako vienas herojus, būti turistu savo paties jaunystės pasaulyje. Nes tada supranti, kad už viską gyvenime tenka sumokėti. Dažniausiai kvailai praleista jaunyste. (Gediminas Jankauskas)
9. „Neapdoroti deimantai“ (Uncut Gems, 2019)
Adamas Sandleris neįtikėtinai puikiai vaidina kriminaliniame trileryje „Neapdoroti deimantai“. Sandleris vaidina sėkmingą ir charizmatišką Niujorko juvelyrą, kurio priklausomybė nuo azartinių lošimų priveda jį prie bėdų ir priverčia jį grumtis, kad išliptų iš priklausomybių ir išgyventų.
„Neapdorotų deimantų“ siužeto centre – didelis uolienos luitas, iškirstas Etiopijos rūdynuose ir nelegaliais keliais pasiekęs Niujorką. Būtent šis, anot specialistų, „dinozauras“, patenka į Hovardo Ratnerio rankas. Filmas net prasideda gražiais kadrais, kai kamera tiesiog „neria“ į uolienoje įaugusius deimantus, kad galėtume pasigrožėti neįtikėtinu gamtos stebuklu – nuostabiais brangakmenių struktūros raštais ir jų pasakiška spalvine gama. Tačiau po kurio laiko suvokiame, kad šį pirmapradės gamtos stebuklą nepastebimai pakeitė visai kitos „vidinės struktūros“ stebėjimas: pro medikų zondą kompiuteryje matome Hovardo Ratnerio storosios žarnos tyrimo rezultatus… (Gediminas Jankauskas)
Netrukus paaiškės, kad Hovardas turi rimtų problemų ne tik su sveikata. Kur kas didesni pavojai su neprognozuojamomis, bet tikrai rimtomis pasekmėmis, vyro tykoja jo profesinėje veikloje. Mat jis yra stipriai prasiskolinęs tiems, kurie nemėgsta „nemokių“ draugų ir bet kuriuo metu gali pas juos pasiusti „gorilomis“ vadinamus smogikus, kurie diplomatiniais sugebėjimais tikrai nepasižymi. Atrodytų, kad į Hovardo rankas patekusi neapdorota brangakmenių kolekcija turėtų išspręsti visas komplikuotas vyruko problemas. Bet, sprendžiant iš nieko gera nelemiančių pradinių signalų, „Neapdoroti deimantai“ neturėtu būti dar viena holivudinė neįtikėtinos sėkmės istorija. (Gediminas Jankauskas)
Nuo pradžios iki pabaigos žiūrovai nebuvo tikri, ar jie mėgsta Sandlerio personažą, ar jo nekenčia ir nori, kad jis žlugtų. Daugelis žiūrovų sutinka, kad „Neapdoroti deimantai“ – toks intensyvus ir pripildantis juos nuolatinio nerimo viso filmo metu.
8. „Eimi“ (Amy, 2015)
Filmo „Eimi“ (angl. Amy) režisierius britas Asifas Kapadia priimdamas auksinę statulėlę aiškino siekęs atskleisti tikrąją tiesą apie soul muzikos žvaigždę, kuri mirė 2011-aisiais, būdama 27 metų.
„Visas šis filmas – apie Amy, jis rodo pasauliui, kokia ji buvo iš tikrųjų. Graži mergina, nuostabi siela, – sakė režisierius. – Linksma, protinga, sąmojinga. Nepaprasta asmenybė. Žmogus, kuriam reikėjo globos.“
„Eimi“ tapo antruoju daugiausiai kada nors Britanijoje uždirbusiu dokumentiniu filmu, bet dainininkės tėvas užsipuolė juostos kūrėjus, sakydamas, kad joje pernelyg akcentuojami A.Winehouse asmenybės neigiami bruožai.
Tėvas taip pat užsiminė, kad šeima galbūt kada nors išleis atskirą dokumentinį filmą apie dainininkę, perteiksiantį jos artimųjų požiūrį.
„Eimi“ įveikė kitą „Oskarui“ nominuotą dokumentinį filmą apie muzikos pasaulį – „Kas nutiko, panele Simon?“ (angl. What Happened, Miss Simone?), kuriame buvo panaudoti archyviniai kino kadrai apie legendinę dainininkę Niną Simone (Niną Simon), JAV pilietinių teisių judėjimo aktyvistę.
Tarp nominuotųjų taip pat buvo „Tylos žvilgsnis“ (angl. The Look of Silence) – naujausias režisieriaus Joshua Oppenheimerio (Džošua Openheimerio) filmas apie masines įtariamų kairiųjų aktyvistų ir etninių kinų žudynes Indonezijoje 1965-1966 metais.
Į „Oskaro“ statulėlę šioje kategorijoje šiemet taip pat pretendavo filmas „Kartelių kraštas“ (angl. Cartel Land) apie Meksiką krečiantį karą su narkotikų kontrabandininkais ir „Liepsnojanti žiema: Ukrainos kova už laisvę“ (angl. Winter on Fire: Ukraine’s Fight for Freedom) – apie 2013 – 2014 metų Maidano revoliucijos protestus, nuvertusius prezidentą Viktorą Janukovyčių ir atvedusius į konfrontaciją su Rusija.
„Oskarų“ ceremonijos vedėjas komikas Chrisas Rockas po to, kai statulėlė buvo įteikta „Eimi“, pajuokavo: „Žmonės, kurie sukūrė „Liepsnojančią Ukrainą“, nekęs Amy Winehouse muzikos visą savo gyvenimą.“ (BNS)
7. „Christiane F.“ (1981)
Tai labai kraupus filmas, o tai, kad jis paremtas tikrais įvykiais, dar labiau sukrečia. „Christiane F.“ – tai portretas jaunos merginos, kuri nuo 13 iki 15 metų iš gana vidutiniškos vaikystės pateko į narkomanijos, prostitucijos ir gyvenimo ant mirties slenksčio siaubą.
Filmas tapo plačiai žinomas Europoje, kur tiek filmo, tiek knygos versijos apie „Christiane F“ nuotykius tapo bestseleriais. Tikroji Christiane pirmą kartą išaiškėjo kaip liudytoja vieno vyro, kaltinamo lytiniais santykiais su nepilnamečiais, teisme. Teisme dalyvavusį žurnalistą suintrigavo jos pasirodymas liudytojų tribūnoje ir jis ją susirado. Jo įrašyti pokalbiai su ja tapo pagrindu 12 dalių serijai Vokietijos naujienų žurnale „Stern“, o paskui pasirodė ir šis filmas.
Tai vienas niūriausių kada nors nufilmuotų narkomanijos portretų. Vienintelis amerikietiškas atitikmuo, kuris ateina į galvą, yra Shirley Clarke „Ryšys“ (1961 m.), tačiau šiame filme priklausomybės nuo heroino pragarą sušvelnino filmo siužetinė konstrukcija, kuri vystėsi kaip gerai papasakota pjesė. „Christiane F.“ tiesiog vystosi kaip viena kančios plokštuma, leidžiasi žemiau ir žemiau, kol mergina pasiekia visišką dugną.
Filmas prasideda, kai Christiane yra niekuo neišsiskirianti jauna paauglė, linkusi į tokias smulkias ydas kaip per garsus roko plokštelių klausymasis ir vėlyvas pasilikimas lauke. Ji gyvena bute kartu su motina ir piktinasi, kad nuolat lankosi motinos vaikinas. Su draugais ji eksperimentuoja su alkoholiu ir marihuana, o po roko koncerto (Davidas Bowie, vaidinantis save) „iš smalsumo“ pabando heroino.
Jai patinka jausmas, kurį jis jai suteikia, todėl bando gauti daugiau narkotikų. Ji turi jaunų draugų, kurie jau yra narkomanai, bet nekreipia dėmesio į jų perspėjimus, kad ji įklimps. Ji beprasmiškai kartoja amžiną narkomano teiginį: „Negaliu užsikrėsti, jei vartosiu tik šiek tiek, tik retkarčiais. Aš galiu kontroliuoti savo vartojimą.“ Na, ne – ji negali. Netrukus ji švirkščiasi heroiną, o po to parduoda savo kūną, kad galėtų jo nusipirkti dar.
Tai dažna istorija didžiuosiuose pasaulio miestuose. Tarp tokių jaunų merginų kaip Christiane (tikiuosi) ji palyginti neįprasta, bet dar neįprastesnė yra ta, kad ji pati randa kelią į heroino ir svaigalų pogrindį, nebūdama pavergta sutenerio. Filme negailestingai vaizduojama vakarų Berlyno narkotikų kultūra. Matome nenusakomus vaizdus: narkomanas peršoka per tualeto kabiną, kad ištrauktų adatą iš Christiane rankos ir įsidurtų sau į ranką, taip pavogdamas jos narkotikus. Christiane ir jos vaikinas, bandantys nutraukti narkotikų vartojimą šaltuoju būdu ir vemiantys vienas per kitą. Negyvų perdozavimo aukų radiniai ir nepamirštami išblyškę, liūdni narkomanų, išsirikiavusių metro stotyje, veidai, iš kurių dingo visa viltis iš jų kadaise jaunų akių.
Tikrai sukrečiantis ir meninės kokybės nestokojantis filmas ir tikriausiai skirtas nevisiems žiūrovams. Vaizdai tokie galingi, siaubas toks stiprus, o vaidyba (jaunų nežinomų aktorių) tokia visiškai, niūriai tikroviška. Tai filmas apie tikrą pragarą žemėje.
6. „Tolyn nuo Las Vegaso“ (Leaving Las Vegas, 1995)
Šis pagal Johno O’Brieno romaną sukurtas režisieriaus Mike’o Figgiso („Audringas pirmadienis“, „Misteris Džounsas“, „Brauningo versija“) filmas dar iki Oskarų teikimo ceremonijos buvo pavadintas geriausiu metų filmu (įtakingojo „The New YorkTimes“ puslapiuose šiai nuomonei pritarė per 100 kino ritikų). Po tokio „presingo“ garbūs akademikai, skirstantys paauksuotas Oskarų statulėles, tiesiog negalėjo ignoruoti tokio „vox populi“, bet iš keturių nominacijų (už geriausią metų filmą, režisūrą ir pagrindinių vaidmenų atlikimą) „kūnu“ pavirto tik viena – prizą gavo aktorius Nicolas Cage’as. Jis suvaidino alkoholiką scenaristą, dėl savo žalingų įpročių netekusį darbo.
Negalėdamas atsispirti stipriausiai savo gyvenime aistrai Benas Sandersonas vyksta į azartinių lošimų Meką – neoninių žiburių jūroje skęstantį Las Vegasą tik tam, kad čia galėtų rasti amžiną užsimiršimą ir gerti „iki paskutinio atodūsio“. Prieš žengdamas šį žingsnį jis sunaikino visus ankstesnio gyvenimo ženklus – atleistas iš darbo jis pardavė namus ir sudegino nuotraukas.
Autoriai labai ir nesistengia kaip nors motyvuoti herojaus nuopuolio priežasčių; jų tiesiog nežino ir pats Benas („Nežinau, ar pradėjau gerti todėl, kad mane paliko žmona, ar žmona mane paliko todėl, kad pradėjau gerti“). Autoriai suteikia galimybę Benui stabtelėti ir suvokus savo degradavimo gelmę pradėti gyvenimą iš naujo. Tokiu vilties žibutėliu tampa Beno pažintis su prostitute Sera (Elisabeth Shue), svajojančia atsikratyti sutenerio globos ir pažinti tikrąją meilę. Tačiau Benui jau per sunku net vardan meilės kažką savo gyvenime keisti.
Rafinuota Beno agonija trunka labai ilgai, kaip ir depresyvi filmo nuotaika, o melancholiją vis labiau gilina beveik pastoviai skambančios ir neįkyriai atliekamos bliuzo kompozicijos (kelias įdomias improvizacijas groja pats režisierius Mike’as Figgisas, o jam talkina pats Stingas). Ar verta po to stebėtis, kad kino kritikų recenzijos buvo vadinamos „Las Vego bliuzu“, „Švelniai girta rapsodija“ arba tiesiog „Iki dugno”. (Gediminas Jankauskas)
5. „Prarastasis savaitgalis“ (The Lost Weekend 1945)
Filme Donas Birnamas, rašytojas, turintis rimtų problemų su alkoholiu, savaitgalį paliktas savo merginos ir brolio, pradeda girtuokliauti.
Ray Millandas, paprastai vaidinantis lengvus vaidmenis, Billy Wilderio tuo metu drąsioje dramoje apie alkoholizmą atliko geriausią savo karjeros darbą. „Aš negeriu, – tvirtina herojus, – aš esu girtuoklis!“ Millandas pakankamai žavus, kad žmonės patikėtų, jog jo personažą lydės nesibaigiantys nusivylimai, tačiau jis nepamirštamai barškina pirštais, kai liepia barmenui Howardui da Silvai pasilenkti ir išklausyti dar vieną aštrų anekdotą.
Per vieną ilgą savaitgalį Niujorke Birnamas nuslysta į dugną, apvaginėja barmeną ir draugišką gatvės prekeivį, desperatiškai bando įkeisti savo rašomąją mašinėlę, kad galėtų nusipirkti alkoholio (dabar Jom Kipuras ir visi lombardai nedirba), o perpildytame bare jį pagauna bandantį pavogti rankinę, todėl jis apiplėšia alkoholio parduotuvę, sumušdamas pardavėją ir praleidžia naktį užrakinas alkoholikų palatoje, pusiaukelėje tarp kalėjimo ir ligoninės, kur šlykštus prižiūrėtojas Frenkas Faylenas šaiposi, kad tai bus pirmas iš daugelio apsilankymų, o paskui svarsto apie savižudybę prieš nedrąsų išsigelbėjimą.
Ankstyvosios filmo dalys – tai lengvas apsinuoginimas su tipiška Wilderio juodąja komedija, tačiau filmas temsta ir tampa košmariškas, o kompozitorius Miklosas Rosza, siekdamas perteikti iškreiptą suvokimą, į jį įmaišo mokslinės fantastikos garsus, skleidžiamus thereminu. Filmas baigiasi vilties natomis, o Birnamas spausdina savo romaną, tačiau siaubas pakankamai sukrečiantis, todėl herojus visada turės butelį virtuvėje, už lango, po lova, laukiančio jo „alkio palatoje“.
Filmas puikiai perteikia alkoholizmą ir sunkumus norint jį mesti. Atrodo, kad jis visur ir toks prieinamas, kad ir mesti sunku. Butelis tai šen, tai ten, visur kur pažiūrėsi.
4. „Oslas, rugpjūčio 31-oji“ (Oslo, August 31st’, 2011)
„Oslas, rugpjūčio 31-oji“ pasakoja apie dieną, miestą ir 34 metų vyrą Andersą, kuris paleidžiamas iš narkomanų reabilitacijos centro, kad galėtų vykti į pokalbį dėl darbo. Filmas prasideda jo prisiminimais apie vaikystę Osle, aprašomais dialogų nuotrupomis ir rodomais filmo fragmentais. Čia jis buvo laimingas. Beveik kiekviena gatvė ir posūkis pažįstami.
Ar mes matome sapną, kaip tikrasis jis išnyksta? Andersas (akt. Anders Danielsen Lie) pabunda viešbučio kambaryje šalia moters, kurios taip ir nepažįstame, nueina netoliese prie miškingo upelio, pripildo kišenes akmenų ir įbrido į vandenį. Po kiek laiko jis įšoka ir spurdėdamas išlipa atgal ant kranto. Persirengia ir eina į interviu avangardiniame žurnale, kurį pradeda tikrai gerai ir sėkmingai. Jis turi įspūdingų rašytojo nuopelnų.
Paklaustas apie žurnalo kritiką, jis yra šmaikštus ir taiklus. Redaktorius draugiškas ir atviras. Tada jis suabejoja kelerių metų spraga Anderso gyvenimo aprašyme, ir Andersas paaiškina: priklausomybė nuo narkotikų. Kokainas, heroinas, bet kas. Jis atsistoja ir išeina iš kambario.
Tai lūžio taškas. Andersas negali būti pirmas narkomanas, kurį redaktorius sutiko, o gal net įdarbino. Susitikimą nutraukia pats Andersas – iš pykčio ar nevilties. Jis vaikšto vienišomis vasaros gatvėmis, skambina buvusiai merginai, kuri neatsiliepia, susitinka su senu draugu Tomu (akt. Hans Olav Brenner) išgerti kavos. Jie sėdi ant suoliuko su vaizdu į miestą ir neįpareigojančiai, bet iš tiesų intensyviai kalbasi. Tomas labiau nerimauja, nei nori parodyti. Andersas turi daugiau priežasčių nerimauti, nei prisipažįsta.
Jis jau maždaug metus nevartoja ir yra blaivus. Reabilitacijoje jam bus pasakyta, kad tai nėra tas pats. Vienas dalykas yra nevartoti narkotikų ir alkoholio, o kitas – būti blaiviam. Andersas ant labai plono ledo.
„Oslas, rugpjūčio 31-oji“ – tyliai, giliai, vienas pastabiausių ir simpatiškiausių filmų. Režisierius Joachimas Trieras ir aktorius Andersas Danielsenas Lie, antrą kartą dirbantys kartu, supranta kažką esminio apie savo personažą. Jis tiki, kad laivas išplaukė be jo. Jis viską sugadino. Jis prarado daugybę metų priklausomybėje ir sveikime. Gyvenimas judėjo į priekį. Jo seni draugai, tokie kaip Tomas, liko laive, o Andersas jaučiasi išmestas už borto. Netgi labai mylimas miestas, kuris jį supa, yra įžeidimas, priminimas apie neišgyventas dienas, praleistas patirtis. Kaip jis gali pradėti viską iš naujo? Visų pirma Andersas pyksta ant savęs ir yra apimtas nevilties, nors ir taip užsisklendęs savyje, stengiasi tai nuslėpti.
Koks liūdnas, tikras filmas. Vaikinas nežino ką jam daryti, kur dėtis. Ar palikti Oslą yra išeitis? Prisiminimai apie Oslą jam kelia tik gailestį. Jo senosios draugystės baigėsi. Diena po dienos jis galėtų iš naujo susidomėti daiktais. Narkotikai nesunaikino jo kūno, bet atėmė viltį. Jis galėtų vaikščioti, vaikščioti ir vaikščioti, o vieną dieną net paimti į rankas knygą ar nueiti į kiną. Tačiau Andersas netiki nauja pradžia. Paskutinis garsas, kurį iš jo girdime, yra atodūsis.
3. „Volstryto Vilkas“ (The Wolf of Wall Street, 2013)
Scoreses kūrinys „Volstryto vilkas“pasakoja tikrą Jordon`o Belfort`o (akt. Leonardo Dicaprio) gyvenimo istoriją. Tai istorija apie jauną Volstryto vertybinių popierių maklerį, apie jo pakilimus bei nuosmukius, ir apie nepavykusią amerikietišką svajonę. Jordon`as Belfort`as savo pirmąjį darbą Volstryte gavo būdamas 21-nerių metų. Tuometinis jo vadovas Mark`as Hanna`as (Matthew McConaughey) Volstryto naujokui atskleidė paslaptį kaip išsilaikyti bei tapti sėkmingu šiame aršiame bei konkurencingame finansų pasaulyje. Trumpoje, bet nuostabiai suvaidintoje scenoje Matthew McConaughey, visus nuopelnus už sėkmę Volstryte atiduoda narkotikams, seksui bei alkoholiui.
Vos pradėjęs dirbti Volstryte jaunasis Belfort`as iškarto įsimyli savo darbą ir šis jam puikiai sekasi. Pagaliau įgijęs licenziją dirbti su vertybiniais popieriais Belfort`as svajoja apie greitą praturtėjimą. Tačiau po skandalingai pagarsėjusio „juodojo pirmadienio“ 1987 metais, kuomet staigiai nuvertėjo viso pasaulio biržos akcijos, Jordon`as Belfortas netenka darbo. Netrukus jo pirmoji žmona jį įkalba įsidarbinti kompanijoje, kuri pardavinėja mažos vertės akcijas, o pelnas už kiekvieną parduotą akciją siekia net 50%. Jau turintis darbo Volstryte patirties Belfort`as iš karto tampa mažos įmonės žvaigžde parduodamas daugiausiai akcijų ir susikraudamas didžiausią pelną.
Belfortas, per kelerius metus be jokios sąžinės graužaties, sukčiaudamas susikrovė pavydėtinus turtus. Jo įmonė, išsiplėtė nuo 25 darbuotojų iki Volstryto imperijos su šimtais darbuotojų. Pinigų jaunasis makleris turėjo tiek, jog tikrąją to žodžio prasme nežinojo ką su jais veikti. Didžiąją jų dalį išleisdavo nerūpestingam gyvenimo būdui. Besaikis narkotikų vartojimas, prabangūs vakarėliai, jachtos, alkoholis, moterys ir dar daugiau narkotiku, toks buvo Volstyrto vilko gyvenimas iki kol jo veikla nesusidomėjo FTB agentai.
Leonardo Dicaprio savo rolę atliko tiesiog stulbinančiai, tai vienas iš geriausiai jo iki šiol suvaidintų vaidmenų. Atsipalaidavęs, komiškas, ekstravagantiškas bei charizmatiškasis Leonardo DiCaprio juostoje atlieka ne tik pagrindinį vaidmenį, bet yra dar ir istorijos pasakotojas. Pagal kiekvieno skonį Belfort`as gali būti ir herojus ir blogiukas, jūsų teisė rinktis Jordon`as Belfort`as kaip asmenybė turėtų kelti pasibaisėjimą dėl jo amoralumo, besaikio narkotikų vartojimo neištikimybės savo žmonoms bei smurto. Visgi genialios Leonardo DiCaprio vaidybos ir scenarijaus autoriaus Terence Winter`io, kuris sukūrė įdomų personažą, dėka Jordona`as Belfordas tampa žavingas, iki ašarų juokingas, bei įtraukiantis personažas, kuris tau ima rūpėti ir nepaisant jo visų priklausomybių, bei amoralaus elgesio nori, kad jam pasisektų. (Ieva Pašiūnaitė)
2. „Rekviem svajonei“ (Requiem for a Dream, 2000)
Nors filmo „Requiem for a Dream“ oficialus IMDB reitingas yra 8,4 balo, tačiau šis šedevras tiesiog prašosi būti vertinamas tvirtu dešimtuku. Būna tokių filmų, kurie tiesiog paliečia. Nesvarbu kaip seniai juos žiūrėjai, su kokia kompanija ar kokiu paros laiku – jie tiesiog pasilieka su žiūrovu visam laikui. Būtent tokia yra drama „Requiem for a Dream“. Paliečianti ir įsimenanti ilgam.
Režisierius Darenas Aronofskis šiuo filmu pasidėjo tvirtus pamatus ir susikūrė talentingo režisieriaus vardą. Tiesa, pateikęs tokį stiprų kūrinį savo karjeros, sakykim, viduryje vėliau jis nebe taip galingai stebina žiūrovus. Tiesiog tai atvejis, kuomet yra labai sunku perspjaut patį save. Nors su „Juodąja gulbe“ režisierius vėl gana ryškiai žybtelėjo, „Requiem for a Dream“ išlieka stipriuoju šedevru.
Būrelis jaunuolių: Haris, Merijon, Taironas yra žavūs ir drąsūs, veržlūs, turintys svajonių. Jie trokšta lengvų pinigų ir nesibaigiančių malonumų. Pinigus susigalvoja užsidirbti prekiaudami narkotikais, o kaip patikimi prekeiviai jie vis po truputį paragauja savo prekės. Na, kad žinotų ar kokybišku daiktu prekiauja. Žinoma, be abejo, pripažinti, kad tai ne ragavimas, o priklausomybė nėra lengva ir visai nesinori. Dozė po dozės, švirkštas po švirkšto ir kompanijos svajonės virsta košmarais, o būdų tam sustabdyti tiesiog nebėra.
Greta viso to sukasi antraeilė siužetinė linija, kuri taip pat demonstruoja, kaip greitai priklausomybė nuo svajonių virsta košmarais. Hario mama Sara, pagyvenusi vieniša moteris gyvena labiau televizijos nei realiame pasaulyje ir vieną dieną išsipildo jos svajonė – ji pakviečiama į savo mėgiamiausios laidos filmavimą. Moteriškė užsimoja atrodyti kuo nuostabiau ir taip gauna naują priklausomybę – svorio metimą. Mesti svorį dietomis sunku, todėl tai ji bando padaryti tai radikaliais metodais. Svoris lyg ir krenta, bet kartu ritasi ir visas gyvenimas…
Režisierius meistriškai ir įtaigiai atskleidžia priklausomybių galią ir pabrėžia kokia mažytė ir trapi ta linija tarp saldžių sapnų, svajonių ir košmarų. (Raminta Česnaitė)
1. „Gėda“ (Shame, 2011)
Britų režisieriaus Steve McQueen drama, pasakojanti klestinčio verslininko, priklausomo nuo sekso ir pornografijos, istoriją. Visuomenėje apsimetinėjantis šaltakrauju vienišiu, iš tiesų išgyvena vidinę kovą su pačiu savimi, pyktį, skausmą, pasišlykštėjimą.
Brendonas (akt. Michael Fassbender) – išvaizdus, pasiturintis vyras, gyvenantis nuosavame bute Manhatene, mėgstantis tvarką bei klasikinę muziką. Retkarčiais po darbo su viršininku nueina į barą, tačiau niekada nešoka, santūriai sėdi prie stalo ir medžioja moteris žvilgsniu. Iš pažiūros jis – vienišas vilkas, intravertas.
Netgi darbe, bendradarbiui naikinus virusą iš Brendono kompiuterio ir aptikus kietajame diske galybę pornografijos, bendradarbis neturėjo nei minties, jog tai – Brendono failai. Taip, jis visiškai kitoks negu žmonėms atrodo.
Filmas prasideda Brendonui gulint lovoje ir žvelgiant tuščiu žvilgsniu į niekur. Rodos, išsekusi gyvybinė energija, dingęs stimulas keltis, apėmusi apatija. Brendonui niekas – išskyrus seserį – neskambina. Dienos slenka vienodu ritmu: darbas – seksas – darbas ir t.t. Jis blaškosi tarp trumpalaikių (tiksliau, vienos nakties) nuotykių, perka intymias paslaugas, kaupia pornografiją ir stebi kompromituojančiu žvilgsniu kone kiekvieną nepažįstamąją. Jam to reikia it oro. Visi santykiai su moterimis – bevardžiai, nebylūs, nėra susidomėjimo asmeniu. Moteris – tik kūnas mechaniškui veiksmui atlikti, patenkinti savo potraukį, kuriuo stengiasi užpildyti vidinę tuštumą. Kuo daugiau Brendonas šiam potraukiui nuolaidžiauja, tuo labiau kenčia. Seksoholizmas nėra iškrypimas, tai – tokia pati priklausomybė kaip alkoholis narkotikai ar azartiniai lošimai; palūžusių žmonių bėgimas nuo savęs, nuo praeities ar dabarties klaidų, kelias į pasidavimą.
Naują prieskonį filmui suteikia netikėtas Sisi (akt. Carey Mulligan), Brendono sesers, vizitas, sugriaunantis nusistovėjusią rutiną. Brolio ir sesers santykiai komplikuoti. Brendonas nevengia mestelėti grubių žodžių, jog Sisi pas jį nekviesta ir nepageidaujama, vengia prisilietimų, atmosfera tarp jų tarytum įelektrinta. Visa tai dėl Brendono sutrikusios asmenybės; jam reikia privatumo ir taisyklių, kurias pats susikūrė, o ne žmogaus – liudininko – sujauksiančio nusistovėjusią tvarką. Sisi atvirkščiai – ji nori brolio palaikymo, artumo, bet yra nuolat atstumiama pykčiu ar abejingumu. Nejučia kyla mintis, jog galbūt tarp šių dviejų žmonių tvyro seksualinis potraukis, nors filme ir neperžengta riba, kuri tokią mintį patvirtintų. Sisi suartėja su Brendono viršininku, lyg atsakydamas į tai, Brendonas ima susitikinėti su savo bendradarbe Mariana. Po keleto pasimatymų atsidūrus intymioje aplinkoje, vos užsimezgę santykiai subyra: užsimezgęs emocinis ryšys neleidžia Brendonui net permiegoti su Mariana. Ji – asmenybė, o ne dar viena atsitiktinė praeivė, kurios daugiau niekada nesutiktų, nesijaustų įpareigotas tęsti bendravimą. Nieko nelaukęs, pasikvietė merginą už pinigus, o tai tik dar kartą įrodo kaip toli progresavusi Brendono priklausomybė, kaip smarkiai jis izoliuoja save nuo bet kokių galimų jausmų, jei jų dar apskritai likę. Nesijaučia galįs elgtis kitaip, keistis ir toliau maitina savo maniją, kankina save.
Nors filme buvo parodyta visiškai neadekvačių pagrindinio veikėjo poelgių, jie nesužadino pasišlykštėjimo. Greičiau kėlė gailestį. Brendonas skaudino kitus (seserį, Marianą), nes jam pačiam skaudėjo užvis labiausia. Gyveno slaptą gyvenimą, tačiau tai nedarė jo laimingu, tempė žemyn ir žemyn, klaidino dar labiau. ,,Mes ne blogi žmonės, mes tik iš blogos aplinkos”,- viename epizode telefonu sakė Sisi. Ši frazė perteikia idėją, jog Brendono pasirinktas gyvenimo būdas turi priežastį, priešistorę, jis mėgina kažką kompensuoti, užpildyti. (Toma Rotautaitė)
