Kinas turi nepaprastą gebėjimą perkelti mus į įvairius pasaulius ir pasakojimus. Šioje sferoje egzistuoja atskiras filmų žanras, kuriame gilinamasi į savęs pažinimo temą. Šiuose filmuose sudėtingai tyrinėjama žmogaus būklė, atskleidžiant asmeninio augimo, tapatybės ir tikslo sudėtingumą.
Filmai, pasižymintys įtaigiais pasakojimais, turtingu personažų kūrimu ir kvapą gniaužiančiais vaizdais, kviečia žiūrovus tyrinėti savo pačių gelmes, susidurti su visuomenės lūkesčiais ir priimti tikrąjį save. Pasinerdami į šias gilias istorijas, prisimename, kokią transformuojančią galią turi visuotinis savęs atradimo siekis. Straipsnyje pradedame kelionę po dešimt geriausių filmų apie savęs atradimą, analizuodami jų pasakojimą, personažų vystymąsi ir gilų poveikį žiūrovams.
10. „Laukinė“ (Wild, 2014)
Filmas „Laukinė“ prasideda nuo pradedančiosios žygeivės Šeril Strayed vieno iš žemiausių taškų per jos tris mėnesius trukusį 1100 mylių ilgio savarankišką žygį Ramiojo vandenyno keterų taku. Ji atsargiai apžiūrinėja savo kruvinas pėdas ir ruošiasi nuplėšti iš didžiojo kojos piršto išmuštą nagą. Jį plėšiant ji išleido pirminį agonijos šauksmą ir numetė vieną iš savo batų nukristi nuo stačios uolos. Nusivylusi ji numeta nuo skardžio ir kitą savo batą ir dar sušunka keletą spalvingų keiksmažodžių.
Taigi, žiūrint filmą turėtume susirūpinti šia keliautoja, kuri viena vaikšto po laukinę gamtą ir neturi tinkamos avalynės. Tačiau, lyg ir žinome, kad jai viskas bus gerai. Kodėl? Nes ją vaidina Reese Witherspoon, aktorė, kurios ryžto užtektų ne tik futbolo komandai, bet ir visam sirgalių būriui.
Šeril – jauna, patraukli moteris, tačiau visiškai be asmenybės. Ją kamuoja nesėkminga santuoka, priklausomybė nuo heroino, alkoholio, nesuskaičiuojami vienos nakties nuotykiai su nepažįstamais vyrais ir skaudi jai svarbaus žmogaus, t. y. motinos netektis… Vieną dieną, po daugelio metų tokio nerūpestingo ir netvarkingo gyvenimo, jis sustoja ir supranta, kad viskas yra ne taip, kaip turėtų būti, ir kad ji gali niekada nesulaukti rytojaus, jei ir toliau taip gyvens.
Išsigandusi dėl savęs ji priima skubų sprendimą. Persekiojama prisiminimų apie motiną ir neturėdama jokios žygių patirties, ji išsiruošia į žygį pati. Šeril tiki, kad ši kelionė išpirks jos nuodėmes ir pagaliau suteiks jai ramybę, tačiau ji nė nenutuokia, kokie išbandymai ir vargai jos laukia.
Filmo siužetas tiesiog nepaprastas. Tai graži ir vilties kupina istorija apie moterį, kuri leidžiasi į savęs pažinimo kelionę. Kelionė, kurioje nėra nustatyto tikslo ar grįžimo datos, nėra pabėgimas nuo problemų, bet geriausias būdas susitvarkyti galvą, mintis ir vėl atrasti tikrąją save, net jei ji ir pasiklysta. Šio filmo idėjos nėra naujos, tačiau jos pateiktos kaip niekad įtaigiai.
Filme pakankamai įdomu sekti Strayed kelionę, kurią ji skiria motinai. Jos misija paprasta: „Aš ketinu grįžti į moterį, kuria mane laikė mano motina“.
9. „Pasiklydę vertime“ (Lost in Translation, 2003)
Holivudo aktorius veteranas Bobas (Bill Murray) atvyksta į Japonijos sostinę Tokiją filmuotis viskio reklaminiame klipe. Bobas išgyvena didžiulę krizę – jis pats nežino, ko nori, jaučiasi pavargęs nuo žmonos, negali užmigti ir yra labai nusivylęs gyvenimu.
Tame pačiame Tokijaus viešbutyje apsistojusi ir jauna mergina Šarlotė (Scarlett Johansson). Ji dažniausiai leidžia dienas visiškai viena viešbutyje. Šarlotė ką tik baigusi studijas universitete, tačiau taip pat nežino, ko nori iš gyvenimo. Bobas ir Šarlotė vis atsitiktinai susitinka viešbučio lifte, bare, foje, koridoriuose.
Nepaisydami solidaus amžių skirtumo, jie stengiasi pamiršti asmenines problemas, pradeda bendrauti, aptarinėti pačius įvairiausius dalykus, tokius, kaip meilė, laimė ar gyvenimo prasmė. Dviems vienišiems, be ne laisviems žmonėms, ši platoniška draugystė, ilgi pokalbiai vakarais, karaoke, vaikštinėjimas po nepažįstamą didžiulį miestą, kuriame beveik niekas nekalba angliškai, padeda pabėgti nuo gyvenimo beprasmybės jausmo. Dvi šiame gyvenime pasiklydusios ir pasimetusios sielos suranda viena kitą. Bet jie abu Tokijuje apsistoję tik trumpam.
“Pasiklydę vertime” – režisierės Sofios Coppolos šedevras, vienas iš geriausių, įsimintiniausių ir romantiškiausių 2003 m. filmų, pelnytai apdovanotas 3-jomis “Auksinio gaublio” premijomis ir gavęs „Oskaro“ statulėlę už geriausią scenarijų. Tai komiški epizodai iš japoniškų – amerikietiškų papročių, tradicijų ir įpročių radikalių skirtumų, jaudinančios romantiškos scenos, puiki muzika, scenarijuje nenumatytos improvizacijos ir žodžiais neaprašoma aktorių vaidyba. (Toma Rotautaitė)
8. „Ji“ (Her, 2013)
Netradiciniu požiūriu į aplinkinį pasaulį garsėjantis „Makso ir maksimonstrų”, „Adaptacijos” bei „Būti Džonu Malkovičiumi” filmų režisierius Spike’as Jonze’as pristato fantastinę žmogaus ir kompiuterio meilės istoriją. Filmas „Ji” yra ir 44-erių metų S. Jonez’o, kaip scenaristo, debiutas. Ši romantinė drama yra visiška priešingybė daugumai dabar Holivude kuriamų filmų apie netolimą ateitį.
Čia matome tuos pačius lėtus gyvenimus, tuos pačius nuobodžius darbus, tas pačias pramogavimo erdves. Galima apžvelgti ir kitą filmo išskirtinumą – labai įtikinamą mūsų ateities pavaizdavimą. Filme rodomas labai įdomus požiūris į technologijų apsėstą gyvenimą. Teodoras (aktorius Joaquin’as Phoenix’as) pragyvenimui užsidirba rašydamas laiškus. Ne, jis nėra Nigerijoje įsikūręs „spamer’is”, siuntinėjantis viso pasaulio žmonėms pranešimus apie netikėtai atsiradusį palikimą. Teodoras yra itin jautrios sielos asmenybė, tad padeda surašyti už širdies griebiančius asmeniškus laiškus nepažįstamiesiems, kurie patys to padaryti nesugeba.
Netikėtai nutrūkus ilgiems santykiams su mergina, Teodoras puola į neviltį. Tačiau po kiek laiko jo dėmesį patraukia ir suintriguoja itin pažangi žaviu moterišku (akt. Scarlett Johansson) balsu kalbanti ir į kiekvieną „šeimininko” norą reaguojanti kompiuterio operacinė sistema, tobulėjanti ir besikeičianti priklausomai nuo kompiuterio savininko asmenybės. Naująją savo draugę Teodoras pavadina Samanta ir sulig kiekviena diena vis labiau žavisi jos giliamintiškumu, jautrumu ir humoro jausmu. Ko gero, kitaip ir negali būti – juk operacinė sistema evoliucionuoja prisitaikydama prie „šeimininko”. Ilgainiui jų draugystė perauga į kažką daugiau. Ar tai galima vadinti meile?
„Ji“ – tai viena geriausių pastarojo meto romantinių dramų, sugebanti leisti mums patiems pažvelgti į savo ateitį labai tikroviškai, neperžengiant jokių fantastinio pasaulio ribų. Tai šilta ir pamokanti istorija apie netradicinę meilę, kurioje galime išvysti puikią aktorių vaidybą, grožėtis aplinka ir klausytis užburiančių melodijų. (Greta Rozenbergaitė)
7. „Atgal į gamtą“ (Into the Wild, 2007)
Jono Krakauerio knyga „Į laukinį pasaulį“ (angl. Into the Wild), kuria paremtas filmas, priverčia susižavėti ir bijoti. Joje pasakojama apie dvidešimtmetį koledžo absolventą, kuris išsigrynina savo teisės studijų lėšas ir, Marko Tveno žodžiais tariant, iškeliauja į teritoriją. Jis važiuoja į vakarus, kol nebegali važiuoti toliau, o tada į šiaurę, į Aliaskos laukinę gamtą. Jis turi keletą knygų apie išgyvenimą ir valgomus laukinius augalus, o jo pavyzdys, regis, yra Džekas Londonas.
Seano Penno sukurta kerinti šios knygos ekranizacija išlieka artima šaltiniui. Susipažįstame su Kristoferiu (akt. Emile Hirsch) kaip idealistišku svajotoju, besipriešinančiu savo išdidiems tėvams (akt. William Hurt ir Marcia Gay Harden) ir pasimetusiai seseriai (akt. Jena Malone). Jis gerai mokėsi mokykloje, o jo ateitis teisės mokykloje buvo apspręsta ir kaip ant delno. Kodėl jis dingo iš jų gyvenimo, kodėl jo automobilis rastas paliktas, kur jis buvo ir kodėl, kodėl, kodėl, kodėl?
Vaikinas rašė dienoraščius, kuriuose trečiuoju asmeniu matė save kaip didvyrišką vienišių, išsižadantį civilizacijos, grįžtantį į gamtos glėbį. Praėjusiais amžiais tokie vyrai galėjo būti šventieji, pasitraukę į olą ar slaptą eremitą, atsisakę visų malonumų, išskyrus pragyvenimą. Jis mato save ne kaip benamį, bet kaip žmogų, išsilaisvinusį iš namų.
Knygoje J. Krakaueris pasakoja apie savo judėjimą, remdamasis kelionėje sutiktų žmonių prisiminimais. Juos surasti buvo įspūdingas reportažinis pasiekimas, o Penno filme jie jautriai įkūnyti stiprių aktorių vaidmenyse. Tai žmonės, kurie priima keistą jaunuolį, maitina jį, suteikia jam pastogę, drabužius, dalijasi savo gyvenimu, globoja jį ir nerimauja, kai jis išvyksta tęsti savo žygio, kuris jiems atrodo pasmerktas.
Kelionėjė vaikinas susipažįsta su tokiais žmonėmis kaip Rainis ir Džana (akt. Brianas Diekeris ir Catherine Keener), hipiais, vis dar laimingai atmetančiais visuomenę, ir Vainu (akt. Vince Vaughn), daug geriančiu, draugišku ūkininku. Labiausiai jaudinantis jo kontaktas su Ronu (akt. Hal Holbrook), vyresniu vyru, kuris aiškiai ir su baime mato jį ir pradeda laikyti jį paklydusiu anūku. Kristoferis dėsto šiam viską mačiusiam vyrui apie tai, ko jam trūksta, ir paprašo jo sekti paskui jį stačiu šlaitu, kad pamatytų kitą horizontą. Ronas pabando, kol prisipažįsta, kad nebeturi jėgų.
Tada Kristoferis McCandlessas dingsta iš žmonių atminties žemėlapių ir išnyksta negailestingoje Aliaskoje. Taip, ji atrodo gražiai ir tai viskas, apie ką jis svajojo. Jis randa apleistą autobusą ten, kur neturėtų būti jokio autobuso, ir paverčia jį savo namais. Vaikinas bando medžioti, tačiau nelabai sėkmingai. Jis gyvena iš žemės išteklių, bet žemėje galioja nulinės tolerancijos sistema…
Remdamasis dienoraščiais ir kitais įrodymais, Pennas atkuria jo paskutines gyvenimo savaites. Emilis Hirschas vaidina jį hipnotizuojančiai, realybėje tapdamas skeletu (aktorius, kad suvaidintų vaidmenį numetė daug kilogramų), jo akys tiesiog įsminga į kaukolę, nors vis dar dega užsispyrimu. Filme daug daugiau nei puiki vaidyba, tai panašu į realybę. Filmas, kuris tikrai sužavės ir suvirpins širdį, net užkietėjusiems kino kritikams.
6. „Klajoklių žemė“ (Nomadland, 2020)
Tai amerikietiška drama, kurią režisavo, parašė ir montavo kinų kilmės kino kūrėja Chloe Zhao, dar žinoma už tokius filmus, kaip „Songs My Brothers Taught Me“ ir „Raitelis“. Filmas paremtas to paties pavadinimo 2017 metų autorės Jessicos Bruder knyga. Šioje dramoje pagrindinius vaidmenis atliekantys aktoriai, iš tiesų, yra nuoširdūs klajokliai, pavyzdžiui, Davidas Strathairnas vaidina Davidą, Linda May atlieka Lindos vaidmenį, Bobas Wellsas – Bobo, ir taip toliau. Todėl galima sakyti, jog aktoriai vaidina patys save – net vardai nepakeisti. Būtent dėl to šio filmo riba tarp biografijos ir pramanytos istorijos yra itin siaura, o ją išlaiko tik tai, jog Fern, pagrindinė filmo veikėja, yra išgalvota.
Kino juostos siužetas sukasi aplink garbaus amžiaus moterį vardu Fern, kuri užsidarius gamyklai, kurioje moteris dirbo nusprendžia parduoti didžiąją dalį savo turto ir nusipirkti furgoną, kuriame galėtų gyventi ir keliauti po pasaulį ieškodama naujo darbo. Sezoniniame darbe, kuriame Fern dirba per žiemą, ji susipažįsta su kolege Linda. Moteris pakviečia Fern apsilankyti susibūrime, kurio organizatorius Bobas Wellsas teikia palaikymą bei pagalbą klajoklių bendruomenei. Iš pradžių pasiūlymo ji atsisako, tačiau dėl nepalankių sąlygų darbo ieškojimui, Fern galiausiai nuvyksta į susibūrimą, kuriame susipažįsta su klajokliais ir įgyja esminių išgyvenimo kelyje žinių. Po šio susibūrimo prasideda įvairių emocijų, keblumų ir nuotykių kupinas Fern klajoklės gyvenimas.
Ši drama atspindi daugybės amerikiečių, kurie pastovios gyvenamosios vietos, paprasčiausiai, negali sau leisti, gyvenimus. Vienus į klajones pastūmėjo asmeninės problemos, kitus 2008 metų finansinė krizė. Dauguma jų jau pagyvenę, nestokojantys humoro bei stoicizmo žmonės, kurie atsikratę nekilnojamojo turto naštos, nusprendžia neberiboti savęs gyvenamąja vieta ir prisijungia prie „ratuotųjų“ gretų. Šie žmonės keliauja po šalį ieškodami laikinų darbų, kurie kartais suteikia parkavimo vietą bei prieigą prie elektros ir vandens.
„Klajoklių žemė“ 2020 metais pelnė „Golden Lion“ apdovanojimą Venecijos kino festivalyje, o Tarptautiniame Toronto kino festivalyje laimėjo „People‘s Choice“ apdovanojimą. Viso, per 2020 ir 2021 metus ši drama buvo nominuota 38 skirtingų festivalių apdovanojimams, iš kurių net 30 laimėjo.
5. „Volterio Mičio slaptas gyvenimas“ (The Secret Life of Walter Mitty, 2013)
Režisieriaus Beno Stilerio filmas „Volterio Mičio slaptas gyvenimas“ tai jau antras Holivudo bandymas adaptuoti Džeimso Turbero istoriją ir tikriausiai yra pats vaizdingiausias. Vengdamas įprastų egzotinių vietovių, Stilerio filmo veiksmas vyksta vienose gražiausių ir įdomiausių pasaulio vietų, įskaitant Islandiją, Grenlandiją ir Afganistaną.
Kartu su filmu žiūrovai leidžiasi į kelionę po ledinius Atlanto vandenis ir plačiai besidriekiančias Europos dykynes bei kyla į snieguotųjų Himalajų viršūnes. O kai pagrindinis filmo veikėjas – įsivaizduojamas Volteris Mitis (pats Stileris) – žavisi visais naujais vaizdais bei garsais mes paprasčiausiai pasineriame į jo klajones kartu su juo.
Tai kodėl tas Volteris keliauja po pasaulį? Na, kai filmas prasideda, jis dirba nuotraukų vadybininku „Life“ žurnale, ir kuomet jis šiek tiek užsimiršta, svajoja apie įvairius įsivaizduojamus dalykus, kurie paverstų jo gyvenimą labiau jaudinančiu ir įdomesniu. Bet nors jis ir puikiai geba įsivaizduoti beprotiškus scenarijus, Volteris ne iš tokių žmonių, kurie pasiryžtų mesti savo darbo vietą biure. Bent jau iki tol, kol pameta vieną labai svarbų negatyvą – tokį, kuriame užfiksuota „gyvenimo kvintesencija“.
Beviltiškai trokšdamas surasti nuotrauką, jis leidžiasi į kelionę aplink pasaulį, ieškodamas fotografo (Šonas Penas). Rezultate mes matome paprastą ir nuoširdų filmą apie keliones, kuris perduoda mums svarbią žinutę, liepiančią pamatyti, ištyrinėti pasaulį, būti artimesniais, surasti vieni kitus ir pačius save bei jausti mus supantį pasaulį. Juk tokia ir yra gyvenimo prasmė.
4. „Kelyje su „Dardžylingu“ (The Darjeeling Limited, 2007)
Trys broliai, išgyvenantys krizę, susitinka Indijoje, apimti nevilties, filme „Kelyje su „Dardžylingu“, kuris vingiuoja taip įtikinamai, kad ir mes pasimetame. Tai Weso Andersono filmas, kuris geras, šiltas, įtraukiantis, juokingas ir apsuptas Indijos, tos mįslingo žavesio šalies. Istorijos centre broliai, kurie mažai bendravo, susitinka po to, kai vienas iš jų beveik žūsta motociklo avarijoje, ir jie leidžiasi į kelionę traukiniu, kuris tiesiog nuostabus.
Susitikimą sušaukia Fransis (akt. Owenas Wilsonas), kurio galvos tvarsčiai daro jį panašų į ištrauką iš „Mumijos“. Vos nenumiręs (galbūt tyčia), jis dabar džiaugiasi gyvenimu ir nori iš tikrųjų pažinti savo jaunesniuosius brolius. Vienas iš jų – Piteris (akt. Adrien Brody), pasiruošęs išsiskirti su žmona, kurios nemyli, kai ji praneša, kad yra nėščia, o kitas – Džekas (akt. Jason Schwartzman), kuris visą kelią namo renka telefono numerį, kad pasiklausytų savo buvusios merginos telefono atsakiklio. „Noriu, kad vėl taptume broliais, – prisiekia Francsis, – ir taptume Apšviestaisiais“.
Fransis turi asistentą Brendaną (akt. Wally Wolodarsky), kurio kabinetas yra šalia bagažo vagono, ten jis išrašo brolių kasdienį maršrutą ir jį atspausdina. Dokumentas įlaminuojamas ir Fransis primygtinai reikalauja šios dienotvarkės laikytis. Fransis – kompulsyvus tipas, todėl jaunesniems broliams sunku būti su juo viename kambaryje. Jiems to užteko iš motinos. Jis praneša, kad jų susitaikymo kelionę traukiniu praturtins pakeliui aplankytos visos pagrindinės šventos vietos. Keliones praturtina ir neatsargiai įsigyti neaiškūs vaistai, kuriuose kupina mažų stebuklingų paslaptingų kelionių.
Vienas iš filmo privalumų – Indijos kontekstas, rašydami scenarijų Andersonas ir jo scenarijaus bendraautoriai Schwartzmanas bei Romanas Coppola keliavo po Indiją. Filmas vengia akivaizdžių egzotikos pagundų ir stebina mus, pavyzdžiui, traukinio kontrolierė kalba standartine anglų kalba ir atrodo amerikietė. Andersonas naudoja Indiją ne kaip turistinį objektą, bet kaip labai svarbų foną.
Trijų brolių vaidmenys taip pat puikiai parinkti. Jų asmenybės tarsi šeimyniniu būdu stumdosi tarpusavyje, ir jie atkuria senus prisiminimus. Paskui dėl „neaiškių vaistų“ jie patiria neplanuotų nuotykių, o galiausiai išlipa iš traukinio ir su visu tuo bagažu atsiduria „tikroje“ Indijoje. Tačiau Andersonas nesiūlo jiems atrasti vienas kito, nes tai būtų klišė, vietoj to jie giliau įsiskverbia į savo esmines prigimtis. Tada Fransis pateikia staigmeną: jų kelionė baigsis susitikimu su motina (akt. Anjelica Huston), kuri jau kelerius metus yra Indijos vienuolių ordino vienuolė. Jos pasirodymas ir elgesys yra mūsų katalizatorius, padedantis suprasti brolius.
Filmas tikrai vingiuoja. Todėl jis įkvėpė nemažai recenzijų, kuriose skundžiamasi, kad filmo siužetas neskrenda tiesiai kaip strėlė į taikinį. Bet juk jis ir neturi taikinio. Andersonas moka sugluminti, prajuokinti ir prikaustyti žiūrovą. Taip, šis filmas, kitoks, bet tikrai vertas dėmesio.
3. „Frances Ha“ (2012)
Du metai prieš suvaidinant Noah Baumbacho filme „While we‘re young“, Adamas Driveris gavo mažą, tačiau įsimintiną vaidmenį režisieriaus pilnametražiame filme „Frances Ha“. Kino juosta buvo išleista praėjus mažiau nei šešiems mėnesiams po to, kai Driveris sužibėjo seriale „Merginos“ ir tai buvo tik visų puikių, ateityje laukiančių dalykų, pradžia.
Dvidešimt septynerių Frances Halladay, kilusi iš Sakramento, Kalifornijos, nori prasimušti Niujorke, kaip šokėja ir tampa modernios šokių trupės nare. Nepaisant to, kad abi yra heteroseksualios, Frances ir jos koledžo laikų draugė Sophie apsimeta, jog yra sena, vedusi lesbiečių pora, nepuoselėjanti jokių intymių jausmų viena kitai. Frances sunkiai sekasi suderinti savo lūkesčius su realybe, mergina dažnai klumpa, tiek profesiniame kelyje, tiek asmeniniame gyvenime.
Kartais ji svajoja apie dalykus, kurių niekada negalės turėti ar pasiekti, kartais apsimetinėja tuo, kuo nėra. Pavyzdžiui, ji ir jos draugas Benjis juokauja, jog jie netinkami jokiems santykiams, kai iš tiesų širdyje abu žino, kad mielai susitikinėtų vienas su kitu. Tačiau vieną dalyką Frances suvokia aiškiai, kad išgyventų brangiame Niujorke, ji privalo dirbti. Iškyla tik viena problema, ar sugebės Frances išgyventi Niujorke ir suderinti asmeninį savo gyvenimą bei troškimus su realybe.
Filme pasakojama apie jauną moterį, įsitikinusią, jog gyvenimas jai paruošęs kažką ypatingo. Ir tai tiesa. Nors Frances dažnai kas nors nepasiseka, mergina nuolatos šypsosi ir elgiasi taip, lyg viskas vyktų pagal planą. Ji moko mus pasitikėti savimi ir leidžia pažvelgti koks sunkus, bet tuo pačiu įdomus yra menininkų gyvenimas.
2. „Viskas iškart ir visur“ (Everything Everywhere All at Once, 2022)
„Viskas iškart ir visur“ – daugiasluoksnis ir visomis prasmėmis įspūdingas filosofinis filmas, kuris žiūrovą pamąstymui gilesnėmis temomis įtraukia pasitelkdamas dabar „ant bangos“ esančią paralelinių visatų egzistavimo idėją. Šis filmas yra tarsi šviežio oro gurkšnis, įrodantis, kad filmų rinkos persisotinę žiūrovai matė dar ne viską. Filme analizuojamos idėjos gali priversti Jus patirti egzistencinę krizę, o vizualai – pasijausti taip lyg būtumėte paragavę haliucinogenų.
Istorija prasideda gana įprastai. Michelle Yeoh vaidina Evelyn, vidutinio amžiaus azijiečių kilmės amerikietę, pastebimai nusivylusią savo gyvenimu bei rutina. Santykiai su vyru ir dukra taip pat įtempti. Prie visų problemų prisideda ir tai, kad jos savitarnos skalbyklos verslą tiria JAV vidaus pajamų tarnyba. Veiksmo filme iš pradžių ne daug, bet per daug laukti netenka, nes Evelyn, nors ir priešindamasi, bet patenka į beprotiškos istorijos epicentrą – tik ji vienintelė gali išgelbėti pasaulį nuo sunaikinimo. Idėja, kad veikėja, kuri mažiausiai tikėtina taps pagrindine heroje nėra nauja (prisiminkime Bilbo iš „Hobito“ ar Neo iš „Matricos“), tačiau šiame filme Evelyn prideda papildomo desperatiškumo ir nihilizmo. Apskritai, tam tikros filmo idėjos visiškai nėra originalios. Tai, kas daro jį ypatingu ir originaliu yra kaip istorija pateikiama vizualiai.
Michelle Yeoh žiūrovams pažįstama iš tokių filmų kaip „Džeimsas Bondas: Rytojus Niekada Nemiršta“ (1997), „Sėlinantis tigras, tūnantis drakonas“ (2000), ir „Geišos išpažintis“ (2005). 2021 m. ji pasirodė Marvel kino studijos filme „Šang-Či ir dešimties žiedų legenda“. Malaizijoje gimusi aktorė išgarsėjo vaidyba devintojo dešimtmečio Hong Kongo veiksmo filmuose, vėliau pripažinimo sulaukė ir tarptautiniu mastu. Michelle „Viskas iškart ir visur“ – nepriekaištinga ir įtikinanti. Įdomu tai, kad iš pradžių scenarijus rašytas galvojant, kad pagrindinį vaidmenį filme atliks žiūrovams puikiai pažįstamas Jackie Chan‘as. Vis tik vėliau režisieriai ir scenarijaus autoriai Dan Kwan ir Daniel Scheinert persigalvojo. Santykiai tarp žmonos ir vyro, pasak jų, žiūrovams bus artimesnė tema. Mano nuomone, šiuo klausimu buvo priimtas puikus sprendimas.
Pagrindinės veikėjos vyrą Waymond‘ą vaidinantis Ke Huy Quan taip pat puikus – vaidmuo atrodo išpildytas. Key Huy rimčiau nevaidino nuo 1984-jų, kai, būdamas 12 metų amžiaus, pasirodė filme „Indiana Džounsas ir lemties šventykla“.
Žiūrint šį filmą kilo jausmas, kad viskas yra ne taip kaip atrodo – veikėjai yra gilūs, problematiški, žmogiški, nors, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti žiaurūs ar nejautrūs. Kiekvienam veiksmui ekrane egzistuoja paaiškinimas, motyvas, kad ir koks absurdiškas jis būtų. O absurdo filme yra daug. Ir juoko, ir siaubo, ir šleikštulio. Be abejonės, toks ir buvo režisierių tikslas. Kiekviena detalė, kiekvienas kadras, kiekvienas žodis ar kostiumas – kruopščiai apgalvoti. Norint, kad būtų sukurtas toks vizualiai užburiantis ir išskirtinis filmas kaip „Viskas iškart ir visur“ visi, pradedant kostiumo dizaineriais, prodiuseriais, baigiant specialiųjų efektų kūrėjais, turėjo puikiai žinoti, ką daro ir koks rezultatas siekiamas. (Augustė Nalivaikė)
1. „Blogiausias žmogus pasaulyje“ The Worst Person in the World (2021)
Danų režisieriaus Larso von Triero nežino tik tie, kurie visai nesidomi šiuolaikiniu kinu. Nes visus jo filmus, pradedant Auksine palmės šakele Kanuose apdovanotą dramą „Prieš bangas“ esame matę savo didžiuosiuose ekranuose.
Bet tolimąjį Larso von Triero giminaitį Joachimą Trierą žinome ne taip gerai. Ir tai suprantama. Joachimas kol kas tesukūrė tik penkis vaidybinius filmus, užtai visi jie, pradedant pirmuoju – „Repriza“ (Reprise, 2006 m.) – apdovanoti Norvegijos kino apdovanojimais „Amanda“.
Pirmąją sukurtą anglų kalba Joachimo Triero dramą „Garsiau už bombas“ (2015 m.), dalyvavusią pagrindiniame Kanų kino festivalio konkurse, matėme „Scanoramoje“. Šis festivalis 2018-aisiais mums parodė ir jo „Telmą“. O kol kas patį naujausią režisieriaus filmą „Blogiausias žmogus pasaulyje“ dabar pristato „Kino pavasaris“.
Šio filmo pagrindinei herojei Julijai (ją suvaidinusią Renate Reinsve matėme Joachimo Triero filme „Oslas, rugpjūčio 31-oji“, 2011 m.) tuoj trisdešimt, o jos gyvenimas – klasikinė egzistencinė netvarka. Mergina vis dar nesiliauja svajojusi apie šviesią savo gyvenimo ateitį, nors iš tikrųjų yra pasiekusi nedaug – ji dirba konsultante knygyne. Panašu, kad buvę gabumai jau iššvaistyti, bet yra ir šiokio tokio pozityvo – vyresnis už ją beveik 15 metų vaikinas Akselis (akt. Andersas Danielsenas Lie) – sėkmingas komiksų autorius – įkalbinėja kurti šeimą.
Vieną naktį mergina nekviesta užsuka į svetimą vakarėlį ir ten sutinka žavingą jaunuolį Eiviną (Herbertas Nordrumas). Netrukus, jau išsiskyrusi su Akseliu, Julija metasi į dar vienus naujus santykius, tikėdamasi iš naujo pradėti gyvenimą. O gal kai kuriems pasirinkimams jau per vėlu?
Filmas sudarytas iš dvylikos epizodų su prologu ir epilogu. Per beveik dešimt minučių trunkantį prologą Julija pakeičia keturis draugus, kelias šukuosenas ir net tris galimas profesijas: pradžioje studijuoja mediciną ir nori tapti chirurge, paskiau mediciną iškeičia į psichologiją, galiausiai nusprendžia būti profesionalia fotografe.
„Blogiausią žmogų pasaulyje“ Norvegija buvo iškėlusi kandidatu Oskarams. Julija suvaidinusi Renate Reinsve pernai buvo apdovanota Kanų kino festivalyje.
O „Kino pavasario“ programų koordinatorė Aistė Račaitytė filmą festivalio kataloge pristatė taip: „Tai turbūt smagiausias ir tiksliausias festivalio filmas apie šiuolaikybę. Su pagrindine veikėja susitapatins bemaž visi Y kartos žiūrovai, o kiti galbūt geriau supras jos egzistencinį nerimą, kylantį iš galimybių gausos, įsigalėjusio individualizmo ir savirealizacijos kulto. Filmo emocinė paletė tokia plati, kad pažadu tiek juoko, tiek empatijos ašarų.“ (Gediminas Jankauskas)
