Štai ir baigėsi dar vieni metai ir atėjo laikas nuimti derlių – apibendrinti, ką gero nuveikėme ar kiek gero padarėme – ar galime sau paploti per petį, ar vis dar yra kur tobulėti. Tuo tarpu šou verslo pasaulio varikliukas nesustoja ir, kaip ir kasmet, Holivudas pristato puikų serialų derlių: kriminalines, įkaitų dramas, mokslinę fantastiką, trilerius apie žmogžudžius, šiurpius detektyvus, fantastinių viduramžių sagas ir Marvel perlius. Viskas, ko reikia išgyventi tamsius ir šaltus žiemos vakarus.
10. “Savas žmogus” (Inside Man, BBC One)
Tai kriminalinė drama apie žmogžudžius. Šįkart dėmesio centre – mirties bausme nuteistas Džefersonas Gryfas (Stanley Tucci). Šis kalinys švelnus ir nepaprastai protingas, tačiau taip jau išėjo, kad nužudė savo žmoną ir už tai sėdi mirtininkų kameroje. Jis mielai priima vizituojančius žurnalistus ir teisininkus, kurie nori geriau suprasti žmogžudžius, ir padeda jiems atrasti sprendimus į įvairiausias sudėtingas problemas. Žinoma, Džefersonas nebūtų Džefersonas, jei iš pradžių nepažaistų pelės ir katės.
Jis mums pradeda pasakoti vieno mielo vikaro, vardu Haris (Deividas Tenantas), istoriją. Įsikūręs nedideliame ramiame Anglijos kaimelyje, vikaras netikėtai sutinka kelis asmenis, kurie jo gyvenimą pakeis neatpažįstamai.
Į Hario rankas patenka USB atmintinė su pornografija, o ten pat gyvenanti nemaloni matematikos mokytoja Džanisė (Dolly Wells) netyčia ją atranda ir pagalvoja, kad atmintinė priklauso Hario sūnui Benui (Louis Oliver). Haris myli savo sūnų ir bando įtikinti kaimynę, kad jis neturi nieko bendro su rasta pornografija, tačiau Džanisė nesileidžia į kalbas. Vyras su moterimi susigrumia ir jau kitoje scenoje matome ją be sąmonės tįsančią ant rūsio grindų. Toliau ėję įvykiai iliustruoja Gryfo žodžius, kad giliai viduje mes visi esame žudikai, tik dar neatradome tinkamos aukos.
„Inside Man“ šiurpiai primena „Hanibalą Lekterį“. Nors nieko per daug siaubingo kaip ir neatsitinka, sunku nusėdėti savo vietoje stebint įkalintos moters likimą, kurią puikiai suvaidina Dolė Vals. Stenlis Tučis taip pat gerai pasidarbuoja atskleisdamas savo personažo, pretenzingo ir savimi patenkinto žudiko, charakterį.
9. “Dangaus įsakymu“ (Under the Banner of Heaven, Disney +)
Serialas paremtas 2003 m. išleista žymaus amerikiečių rašytojo Džono Krakauerio dokumentine knyga, kurioje pristatomas dviejų persipynusių istorijų tyrimas – viena istorija sukasi apie Vėlyvųjų Šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčios evoliuciją (Church of Jesus Christ of Latter-day Saints – LDS Church), o kita – apie šiais laikais fundamentalistų brolių Rono ir Deno Lafertų „Dievo vardu“ įvykdytą dvigubą žmogžudystę. Jų veikla, pasak tyrimo, buvo susijusi su fundamentaliąja mormonizmo atšaka. Seriale motinos ir penkiolikos mėnesių dukters žmogžudystę tiria du detektyvai – Džebas Pairas (Endriu Garfyldas), kuris pats yra mormonas, ir Bilas Tabas (Gilas Birminghamas), kuris nėra mormonas. Televizijos šou iš naujo atvėrė mormonų tikėjimo kontroversiją, tačiau susilaukė pripažinimo iš kritikų.
Nuo pat pirmos akimirkos serijos kelia siaubą – jaučiame jį artėjant nuolat. Ir nors režisierius nedemonstruoja negyvų kūnų, kraujo klanų tikrai negaili – jis blizga ant telefono, durų, virtuvės grindų, vilkdamas žiūrovų sielas į vis baisesnę tamsą, nuo kurios Pairas prašo Dievo jį išgelbėti. 1984 m. 24 metų Brendai Laferti ir jos dukrai buvo žiauriai perpjautos gerklės, tačiau religinės institucijos atsisako pripažinti, kad su tuo gali būti susiję jų konfesijos nariai. Scenarijų serialui parašė Oskarą laimėjęs scenaristas Dastinas Lencas Blekas (Milk).
Seriale driekiasi trys siužeto linijos: pirma pasakoja apie detektyvų tyrimą, kaip jie bando atskleisti daugiau žmogžudystės faktų; antra pristato Brendos gyvenimą, kaip ji nepritapo savo mormonų tikėjimą išpažįstančioje šeimoje ir susidurdavo su toksiškais šeimos nariais, kurie netgi imdavosi smurto; trečioji pasakoja apie mormonų ankstyvąjį gyvavimo laikotarpį, kai jiems vis dar vadovavo mormonizmo įkūrėjas Džozepas Smitas.
Serialas atskleidžia veikėjų vidinius prieštaravimus tarp jų tikėjimo ir moralinių įsitikinimų, tarp instinktų ir taisyklių, kai vidiniai įsitikinimai nesutampa su visuomenės normomis, tačiau intuicija stipresnė už nurodymus, o ir patys vidiniai įsitikinimai laikui bėgant keičiasi. Žiūrėti ne visada bus malonu, tačiau neabejotinai įdomu.
8. “Atskyrimas” (Severance, Apple TV)
Tai nepakartojamas amerikiečių mokslinės fantastikos psichologinis trileris apie menamą įmonę „Lumon Industries“, kurioje imamasi tam tikrų eksperimentų su darbuotojais. Įmonės duomenų analitikams yra atliekama „padalijimo“ procedūra, kuri suskirsto atmintį į dvi dalis – darbinę ir asmeninio gyvenimo. Taigi žmogus, su kuriuo atliekamas eksperimentas, pasidalina į „vidinį agentą“ ir „išorinį agentą“, kurie ničnieko nežino vienas apie kitą. Tai reiškia, kad darbuotojas darbe atlieka savo darbą be jokių išorinių trikdžių ar nepageidaujamų minčių, o palikęs darbo vietą neapsunkintas darbinių rūpesčių sau laimingai gyvena kaip jam patinka. Argi ne svajonė?
Tokiam eksperimentui pasirašė ir Markas (Adamas Skotas), duomenų analitikas. Negalėdamas ištverti sielvarto dėl žmonos mirties, jis nusprendė, kad geriau pusę laiko, kai yra sąmoningos būsenos, praleisiąs visiškoje užmarštyje. Beje, duomenų analikai nė kiek nenutuokia, su kokiais duomenimis turi reikalų, o tiesiog aklai seka nurodymus ir nieko neklausinėja, nes taip nustatyta įmonės potvarkiuose. Maža to, juos seka akyla niekad nesišypsančios ir griežtos vadovės Harmonijos (Patricija Arketė) akis, o jai talkina jos padėjėjas ponas Milčikas (Tramelis Tilmanas).
Viskas taip ir toliau būtų klostęsi ramiai, jeigu nebūtų išaiškėję, kad įmonė slepia nedorus darbus ir ne be reikalo siekia nubukinti savo darbuotojus. Kai kam pavyko pasprukti iš šio užburto rato. Toks žmogus pasirodo Markui, kai jis gyvena savo įprastą rutiną išoriniame pasaulyje. Tai Marko buvęs kolega ir geriausias draugas Pytis, kurio Markas neatsimena dėl „padalijimo“. Pasirodo, Pyčiui buvo atkurta atmintis ir jis žino nemažai informacijos apie nešvarius „Lumon“ darbelius. Dėl šios priežasties turi nuolat slapstytis.
Nors pradžioje užtrunka, kol susipažįstame su serialo pasauliu, tačiau kantriems visada atlyginama – toliau einantys įvykiai gniaužia kvapą, o jei ne taiklus humoras, greičiausiai mes visai panirtume į egzistencinę neviltį, kadangi šio pasakojimo pasaulis yra gan niūrus, tačiau kartu jis ir be galo gražus bei jautrus, pažymėtas puikaus Beno Stilerio, kuris režisavo pirmąsias serijas, stiliumi.
7. “American Gigolo” (Showtime)
2022-ųjų serialas „American Gigolo“ – tai 1980-ų metų filmo tuo pačiu pavadinimu perdirbinys, tik šį kartą Ričardą Gyrą keičia seksualusis Džonas Berntalas. Neo-noir stilių pakeitė šiuolaikiškas filmavimo būdas, o ir pats pagrindinis personažas – kitoks. Nebe arogantiškas, manipuliatyvus pasipūtėlis, o kilnus ir liūdnas gyvenimo nuskriaustas vyras, kurį dar mažą pardavė į sekso vergovę.
Iš esmės tai detektyvinis serialas, nes moterų eskortė Džiulijanas Keinas apkaltinamas nužudęs vieną iš savo klienčių ir kalėjime praranda penkiolika gyvenimo metų. Visą tą laiką jis galvoja, kad išsėdėjo pelnynai, tačiau išėjęs sužino, kad jį kažkas pakišo, ir jis nori sužinoti kas. Laiko juosta šokinėja pirmyn ir atgal, tai į tuos laikus, kai Džiulijanas buvo ką tik įtrauktas į eskortavimo verslą, tai į tą dieną, kai įvyko žmogžudystė, tai į dabartį, kai jis bando susigrąžinti savo gyvenimą, o kad tai pavyktų, greičiausiai turės grįžti prie senojo darbo.
Visų nuostabai, seriale mažai sekso scenų, tačiau pasitaiko daug tokių, kuriose Berntalas vaikšto apsivilkęs dailiais kostiumais arba elegantiškais rūbais, taip pat kuriose jis juos nusivelka arba tiesiog demonstruoja savo dailią figūrą. Atrodo, godžioms akims pakaktų vien grožėtis, kaip jis plaukų želė tepasi plaukus. Nors, atrodytų, jokiems kitiems laikams nei devintas dešimtmetis žigolo istorija negalėjo tikti labiau, vis dėlto atrodo, kad vyrų svajonė tenkinti moteris už pinigus niekad neišeis iš mados.
6. “Dahmeris” (Dahmer, Netflix)
Tai trylika metų, nuo 8 iki 10 deš., žudžiusio serijinio žudiko Džefrio Dahmerio biografiją pristatantis serialas. Džefris iš viso nužudė 17 jaunuolių ir jaunų vyrų, iš kurių dauguma buvo homoseksualūs juodaodžiai. Jis juos seksualiai išnaudodavo gyvus ir mirusius, kartais valgydavo jų mėsą, kankindavo ir darydavo kūno dalių ekspozicijas.
Nors šis serialas dėl suprantamų priežasčių neturėjo jokios reklaminės kampanijos, dabar jis puikuojasi populiariausios „Netflix“ produkcijos sąraše ir skina žiūrimumo rekordus.
Vėliau, kai Džefrį sugavo ir jis buvo teisiamas už savo nusikaltimus, pareigūnams jis pasakojo, kodėl taip žiauriai elgdavosi su savo aukomis ir apskritai kodėl žudydavo. Įrašuose girdėti, kaip jis bejausmiu balsu aiškina, kad „neturėjau kito pasirinkimo“, nes „tik taip galėjau jas kontroliuoti ir priversti pasilikti“. Vieną kartą jis dar gyvai apsvaigusiai aukai su grąžtu pragręžė kaukolę smilkinio vietoje, nes norėjo pažiūrėti, ar jam pavyks sukurti zombį.
Serialas sulaukė prieštaringos reakcijos iš žiūrovų, kadangi vieni negalėjo atsidžiaugti kraupiu pasakojimu ir troško pamatyti dar daugiau kraujo, tačiau tikrosios žudiko aukos nesutiko šios televizijos produkcijos taip entuziastingai, kadangi joms tai atrodė kaip įžeidimas. Matydami juos vaidinančius aktorius nužudytųjų artimieji turėjo prisiminti visas skaudžias patirtis, susijusias su jų mylimųjų nužudymu.
Nors yra žmonių, kurie teigia, jog atkapstyta informacija apie Džefrį Dahmerį mums nepadeda geriau suprasti šių tragiškų įvykių priežasties, tačiau serialas stingdo kraują aštrių pojūčių mėgėjams, ypač kai Evanas Petersas taip gerai vaidina patį žudiką, o tai nėra lengva užduotis – jam reikėjo savyje atrasti stingdantį žiaurumą, kad savo išraiška jį galėtų perteikti žiūrovams. Vaidmuo tikrai nelengvas, tačiau Petersui pavyko.
5. “Andor” (Disney+)
„Žvaigždžių karų” gerbėjams atėjo geri laikai – galima pamiršti apie metų metus laukiamą mylimų veikėjų sugrįžimą į, tebūnie mažiuosius, bet, ekranus. Naujausias „Žvaigždžių karų“ frančizės serialas „Andor“, kuris Disney+ platformoje pasirodė prieš savaitę, jau sulaukė kritikų liaupsių. Šis serialas vadinamas brandžiausiu ir niūriausiu galaktikos toli, toli pasakojimu. Šiame seriale žiūrovui praveriama uždanga į daug didesnį ir žiauresnį pasaulį, kuriame dėmesio centre atsiduria ne Lukas, Lėja, Obi-Vanas ir kiti visiems žinomi veikėjai, o „žemiškesni“ (jei galima taip pavadinti) bei, drįstu teigti, įdomesni herojai.
Pagrindinė serialo istorija sukasi apie Cassianą Andorą (vaidina Diego Luna), gerbėjams pažįstamą iš „Šelmis-1. Žvaigždžių karų istorija“ (2016). Filme susipažįstame su įvykiais iki „Žvaigždžių karų IV: nauja viltis“. „Šelmyje-1” sukilėliai stengiasi pavogti „Mirties žvaigždės“ planus ir galiausiai sunaikinti šį grėsmingą Imperijos ginklą. O „Andor“ seriale mus pasitinka Cassianas, kuris po penkių metų dar tik taps sukilėlių didvyriu ir įrodys, kad esame patys atsakingi už savo likimą. Serialo Cassianas – į skolas įklimpęs vagis, „vaikščiojantis peilio ašmenimis“ bei privalantis nuolat dairytis sau per petį. Iš pradžių jis gali atrodyti nuožmus, bebaimis ir nutrūktgalviškas veikėjas, kuriam mažai kas rūpi, tačiau vėliau atskleidžiama ir kita, geriau užmaskuota jo asmenybės pusė.
Toks naratyvo plėtojimas daro serialą su kiekviena serija vis labiau įtraukiantį. Žiūrovams gali atrodyti, kad jie jau pažįsta pagrindinį veikėją, o tuomet įvyksta kas nors, kas priverčia savo susikurtą Cassiano paveikslą šiek tiek savo galvose paredaguoti. Tai, be abejo, yra stiprioji „Andor“ pusė. Tiek siužetas, tiek veikėjų pasirinkimai yra sunkiai nuspėjami, todėl pasakojimas intriguoja, įtraukia. Viena iš pagrindinių idėjų, plėtojamų seriale yra didelio masto pokyčiai, kuriuos sukelia visuomenės „nurašyti“ veikėjai, iš kurių niekas nieko nebesitiki. Tokia yra ir Cassiano istorija. Diego Luna šiame vaidmenyje atsiskleidžia tiesiog puikiai.
Siužeto „skeletas“ – gerai fikcijos pasauliui žinoma „herojaus kelionė“. Šį konceptą 1949 m. išpopuliarino mitologijos specialistas Josephas Campbellas knygoje „Herojus su tūkstančiu veidų“. Viena svarbiausių bet kokio pasakojimo dalių yra pagrindinio veikėjo atsiskyrimas nuo kasdienio, jam įprasto pasaulio ir leidimasis į nuotykį. Be gero nuotykio nėra jokios geros istorijos. Taigi, nieko nenustabina tai, kad „Andor“ seriale Cassianas patenka į jam svetimą pasaulį atlikti beveik misijos neįmanomos. Aišku viena – jam reikia tikslo. Betikslis vagies gyvenimas gana skaudžiai matomas pagrindinio veikėjo veide. Nors leidimasis į pavojingą nuotykį ir nebuvo jo planuose, gana greitai tampa aišku, kad Cassianas pradeda permąstyti savo egzistencijos pasirinkimus. Iš pradžių nieko bendra su sukilėlių tikslais nenorintis turėti vagis kaip žinome iš 2016 m. filmo, galiausiai paaukoja savo gyvybę dėl taikos galaktikoje.
Kita svarbi istorijos ašis – be abejo, gėrio ir blogio kova, tik čia ji neapsiriboja Galaktikos Imperijos ir sukilėlių konfliktu. Seriale taip pat akcentuojama gėrio ir blogio kova, slypinti kiekviename herojuje, ir, tuo pačiu, kiekviename mūsų. Dėl šios priežasties Imperijos ir sukilėlių kova tampa labiau simbolišku serialo veikėju vidinių kovų atspindžiu. Norėdamas kovoti prieš Imperiją, pirmiausiai, turi pažaboti tamsiąją savo pusę. Jei jau pradėjau apie blogį, tai norėčiau serialą pagirti ir už nevienareikšmiškai sukonstruotus blogiečių portretus.
Pagrindinis blogis, aišku, yra Imperija, bet kas slypi už jos? Kas tie veikėjai, kurie prisideda prie šio milžiniško naikinimo aparato kūrimo? Iš dalies Imperijos pareigūnų vaizdavimas seriale juos „sužmogina“, nes matome juos pažeidžiamus arba išsigandusius, tikrai netobulus didelio mechanizmo varžtelius. Imperija yra stipri tiek, kiek silpniausia jos grandies dalis, ir čia pasakojimas labai įdomiai vysto šią idėją. Beje, sukilėliai taip pat nepaliks abejingų. Apskritai, aktoriai šiam serialui parinkti puikiai.
„Andor“ – labai pavykusi „Žvaigždžių karų“ visatos dalis, praturtinanti egzistuojančius pasakojimus neįprastais, drąsiais, ir inovatyviais sprendimais. Žiūrovai yra priartinami prie „žemiškesnių“, o tuo pačiu skausmingesnių buvimo nuolatinėje gėrio ir blogio kovoje aspektų. Niekas nėra užtikrinta arba garantuota. Pasitelkiant vieno netikėtai herojumi tapusio vagies perspektyvą, atskleidžiamas tiek pat turtingas kiek ir skurdus galaktikos toli, toli gyvenimas. (Aut. Augustė Nalivaikė)
4. “Trečiadienė“ (Wednesday, Netflix)
Pagaliau sulaukėme dar vieno Timo Burtono perliuko jo mėgstama šiurpybių tema – neseniai „Netflix“ platformoje pasirodžiusio serialo „Trečiadienė“. Garsioji Adamsų šeimynėlė sugrįžta į televizijos ekranus, tik šįkart dėmesio centre – vyriausioji Adamsų dukra Trečiadienė (Jenna Ortega). Ji jau nebe maža mergaitė, o sąlyginai suaugusi paauglė, apsėsta troškimo išspręsti Džericho miestelyje vykstantį detektyvą.
Džericho šerifas Galpinas (Jamie McShane) pavadino jaunąją seklę Velma iš „Skubi dū“ animacinio filmuko ir tai gan taiklus pastebėjimas, kadangi, visų pirma, miestelyje siaučia paslaptinga pabaisa, galabydama žmones, o Trečiadienė bando ją susekti. Vykstant tyrimui pamažu išaiškėja daug naujų detalių, pavyzdžiui, kad pabaisa kažkuo susijusi su miestelio įkūrėju ir su pačia Trečiadienės gimine – nuo nusikaltimų besidriekiančios gijos veda netgi į XVII amžių, kai į Džerichą atsikraustė piligrimai iš Senojo pasaulio ir atėmė senbuvių laisves bei teises. Trečiadienė yra kažkada čia gyvenusių vietinių indėnų palikuonė.
Pagrindinė siužeto linija pasakoja, kaip Trečiadienė Adams tiria nusikaltimus ir bando išsiaiškinti savo vietą paslaptingų įvykių kontekste, tačiau gyvenimas verda ir mokykloje, kurioje gyvena ir mokosi jaunoji seklė. Pamokos nėra tokios svarbios, tačiau intrigos – kitas reikalas. Trečiadienė ne savo noru įsivelia į meilės trikampį, kuriame taip pat dalyvauja šerifo sūnus Taileris Galpinas (Hunter Doohan) ir bendraklasis Ksavieras Torpas (Percy Hynes White) – abu vaikinai siekia merginos palankumo, tačiau Trečiadienei nerūpi romanai, – ji apsėsta savo bylos ir tyrimo. Maža to, detektyvę dažnai ištinka vizijos, kurių ji negali kontroliuoti, tačiau kurios padeda užkurti siužetą.
Šiame seriale puikiai išplėtoti veikėjų charakteriai. Jie yra ryškūs ir savotiški, galima sakyti, ir tipizuoti, tačiau jų aiškiai apibrėžti bruožai suteikia jiems konkrečią motyvaciją veikti ir daro juos įdomius. Trečiadienė, besąlygiškai mylima savo šeimos, yra tikra šešiolikmetė maištininkė, kuri nori pati nuspręsti savo likimą ir eiti nuosavu keliu, užuot sekusi tėvų pėdomis. Iš pažiūros ji visiškai nerodo emocijų ir pasižymi šaltakraujiška prigimtimi, tačiau emocijų egzistavimą rodo jos kerštingas būdas, noras padėti draugams bei šeimai ir nenumaldomas troškimas kovoti už tiesą. Trečiadienė yra dėkinga savo tėvams, kad jie išmokė ją savarankiškumo ir principų, jai nerūpi, ką apie ją galvoja kiti, tačiau giliai širdyje bendraklasiai jai svarbūs, o draugai – reikalingi.
Kiti veikėjai, tokie kaip Enid Sinklair (Emma Myers), Trečiadienės kambario draugė, „neišsiritusi“ vilkolakė, trykštanti entuziazmu, draugiškumu ir besirengianti spalvingai, Taileris Galpinas, neužtikrintas, traumuotas, tačiau garbingas Trečiadienės gerbėjas, mokyklos direktorė Larisa Vyms (Gwendoline Christie), jaunystėje jautusis nustelbta Mirtišės Adams, tačiau dabar atsigriebianti valdingai vadovaudama mokykloje, ir likę personažai taip pat išsiskiria savo įdomiu charakteriu bei užima svarbią vietą serialo pasakojime.
Įdomu tai, kad šioje televizijos produkcijoje gausu žvaigždžių: gerai žinomas ne tik režisierius, tačiau ir tokios aktorės kaip Gvendolina Kristi, suvaidinusi Braen vaidmenį „Sostų karuose“, garsioji Katerina Zeta Džouns, šiame seriale vaidinanti Mirtišę Adams, bei dėl Trečiadienės vaidmens 1991-ųjų metų filme „Adamsų šeimynėlė“ žinoma Kristina Riči, kuri dabar vaidina savo būvusio personažo mokytoją Merliną Tornhil.
Timas Burtonas neabejotinai moka užmegzti intrigą bei sukurti šiurpią atmosferą remdamasis savo savotišku estetikos supratimu, todėl visiems, kam patinka jo braižas, patiks ir serialas „Trečiadienė“. Žinoma, ši televizijos produkcija bus pamėgta ne tik suaugusių žiūrovų, bet ir vaikų. (Aut. Dora Žibaitė)
3. “Taikdarys” (Peacemaker, HBO Max)
Vienintelis žmogus, išties tinkantis vaidinti superherojų, kuris jau ne toks ir nuostabus, yra buvusi amerikietiškų imtynių žvaigždė Džonas Sena. Seriale „Taikdarys“ atgimsta vienas iš „Savižudžių būrio“ veikėjų, kurį vaidino Sena, vadinamasis Taikdarys – superherojus, kuris siekia užtikrinti taiką bet kokiomis aplinkybėmis, netgi jeigu tai reikštų, kad reikės žudyti moteris ir vaikus.
Pirmajame „Taikdario“ epizode viena veikėja taip teigia apie Kristoferį Smitą (Taikdarį): „Seksistas. Greičiausiai ir rasistas. Tačiau kažkuo jis man… liūdnas.“ Mat po kieta Smito kauke, kuria jis vaizduojasi esantis juokingas vyrukas, slepiasi užguitas, tėvo pripažinimo trokštantis vaikas. Serialo kūrėjas Džeimsas Ganas žinomas ne tik dėl savo humoristinių veiksmo juostų, bet ir dėl siužeto linijų, kurios išspaudžia vieną kitą ašarą.
Personažas, kuris vadina padavėjas „pupytėmis“, kadrina savo bendradarbes ir skleidžia gandus, kad Akvamenas mylisi su žuvimis, tampa mielesnis, kai išvystame jį šeiminėje situaciojoje su toksišku, smurtingu tėvu (vaidina Robert Patrick). Scenose, kuriose Kristoferis kalba su tėvu, kaip niekad puikiai atsiskleidžia jo noras atgailauti ir šis veikėjas, vaizduojantis mačo, pasirodo kaip vaikystės traumų turėjęs žmogus, dabar vis dar negalintis nuo jų atsigauti ir keliantis mums jau ne vien pasipiktinimą, bet ir užuojautą. Taigi šalia veiksmo scenų – sprogdinimų, žudymų ir šaudymų – yra dar viena siužeto linija, kuri bando atskleisti pagrindinio veikėjo asmenybę ir jo pasirinkimų priežastis.
Galima sakyti, „Taikdarys“ yra „Savižudžių būrio“ tęsinys, kuriam visą scenarijų parašė Džeimsas Ganas, tačiau norint suprasti serialo siužetą nereikia būti mačius filmo. Geriausiai darbą atlieka pats Džonas Sena, sugebėdamas įtikinamai suvaidinti nerangų superherojų, kurio geros intencijos visada baigiasi skaudžiais padariniais, nes šiam herojui tiesiog teko gyventi labai toksiškoje aplinkoje. Superherojus, kuris nėra tobulas, išties intriguoja ir suteikia televizijos šou kitokio prieskonio nei įprastinės komiksų ekranizacijos.
2. “Drakono namai“ (House of the Dragon, HBO Max)
Drakonas – tai galios simbolis laikais, kai dar negyveno Deneris Targarian ir Džonas Snou, kai Starkai nekonkuravo su Lanesteriais, o iš Šiaurės neplūdo gyvieji numirėliai. Šįkart veiksmas vyksta laikotarpiu, kai geležiniame soste sėdi Targarianų palikuoniai, o tiksliau – taikusis karalius Viziris Targarianas, tačiau ir jam – problemų per akis, nes, atrodo, kiekvienas gyvas tos planetos gyventojas nori užimti jo vietą. Kodėl? Dėl valdžios, turtų, garbės, maža ko, tačiau tikrai ne iš nesavanaudiškų paskatų.
Šiame seriale galima išsikirti kelis konfliktus, kuriuos patiria personažai. Vienas iš pagrindinių – pareiga ar širdis? Karališkosios šeimos atstovams reikia priimti sudėtingus sprendimus, pavyzdžiui, ar vesti dvylikametį vaiką, nes taip būtų sustiprinama karališkojo kraujo linija? Ar tekėti už nemylimo vyro vien tam, kad karalystei pagimdytum palikuonių? Ar žudyti savo žmoną, kad išgelbėtum gimstantį būsimą sosto įpėdinį? Garbė drakonų laikais – viskas, nors toli gražu ne visi elgiasi garbingai, gal vos keletas.
Dėmesio centre – princesė Rainyra Targerian, kuri po tėvo mirties turi tapti karalystės valdove. Ji yra įsitikinusi, kad niekada neturės vyro ir niekada neturės vaikų – motinos likimas ją sutraumavo ir ji nori tiesiog sau ramiai džiaugtis vienatve. Tačiau kalba eina ne apie XXI amžių, o apie fantastinius viduramžius, kuriuose moteris ir netgi dažnai vyras neturi tokios pasirinkimo teisės. Taigi šiame seriale pamatysite daug gimdymų ir daug prištampuotų vaikų – kai kurie iš jų išgyvena, kiti miršta, tačiau visai kaip viduramžiais žmogaus gyvybė neturi didelės vertės, netgi jeigu motinoms skausmas ne ką mažesnis.
Tačiau Rainyra nėra šventa mergelė – vienu ar kitu būdu visi Targarianai pūva iš vidaus ar iš išorės – šeimoje pilna pavydo, keršto, geidulių, intrigų, paslapčių ir visų įmanomų nuodėmių. Nežinia, ar taip yra todėl, kad karališkoji šeima nepasižymi morale, ar tiesiog incestas padarė savo. Karališki rūmai tiesiog skendėja intrigose – nuo žemiausio iki aukščiausio pavaldinio rezga kokį nors nešvarų reikalą. Galima sakyti, tuo šis serialas ir yra įdomus – dorų čia labai maža.
Pabrėžiamas sunkus moterų likimas, kai jos nebuvo nė iš tolo taip vertinamos kaip vyrai, o jų gyvenimo tikslas ir priedermė buvo laikoma gimdyti vaikus – kitas kelias neegzistavo. Netgi pačiai karalienei, Vizirio žmonai Alisentai, atrodo, kad moterys pačios nevaldo, o protingai nukreipia valdžioje esančius vyrus reikiama kryptimi. Atrodo, seriale šiam teiginiui niekas neprieštarauja, tačiau ar galima ką nors kaltinti, kad netikėjo skraidančiais drambliukais? Vienaip ar kitaip veiksmas vyksta į viduramžius panašiais laikais, taigi naivu būtų tikėtis, kad staiga visų mentalitetas pasikeis per akies mirksnį ir moterys, amžių amžius nevertintos, staiga įgis šiokios tokios galios.
Iš esmės tai pasakojimas apie vienos šeimos žlugimą. Tai ne tik moralinis karališkosios šeimos narių nuosmukis, kai broliai sanguliauja su seserimis, dėdės su dukterėčiomis, pusseserės su pusbroliais; tai galingos dinastijos krachas, per kurį daug kas išmiršta arba tiesiog taip susipriešina, kad karas žada tik dar daugiau netekčių. Jei į drakonus yra smagu žiūrėti dėl jų galios, nes norisi grožėtis jų didybe, tai nusigyvenęs drakonas atrodo bjaurus ir keliantis gailestį, nieko daugiau.
Ironiška, kad Targarianų senovės išmintis sako, kad jie yra arčiau dievų nei žmonių, o sostas juos tik priartina prie dangaus. Nes būdami aptekę ydomis iš tikrųjų jie negeresni už žemės kirminus. Tos ydos kartais bjaurios pasižiūrėti, tačiau serialas apie šventeivas būtų paprasčiausiai nuobodus. Taigi fantastinių viduramžių drama su politinėmis intrigomis, kovų scenomis, didingaisiais drakonais, nenuspėjamais siužeto vingiais, puikia aktorių viadybą, įtikinamais konfliktais, veikėjų įvairove garantuos puikiai praleistą laiką prie televizoriaus ekranų. (Aut. Dora Žibaitė)
1. “Pasiūlymas“ (The Offer, Paramount)
Tai naujas Paramount serialas apie kitą sėkmės sulaukusį Paramount serialą „Krikštatėvis“ (visiškas meta lygmuo), kuriame pasakojama, kaip „Krikštatėvio“ prodiuseris Albertas S. Rudis imasi produsiuoti savo garsųjį šedevrą.
Rudis (Mailsas Teleris) nelaimingai dirba programuotoju įmonei „Rand Corporation“, tačiau turėdamas analitinį protą jis atranda televizinės komedijos sėkmės paslaptį ir pradeda savo karjerą Holivude produsiuodamas „Hogano herojus“, kurie kritikų nebuvo priimti teigiamai, tačiau Rudis nepasidavė ir sudarė sutartį su Paramount. Paramount jam paskiria užduotį prodiusuoti Puzo (Patrikas Galo) parašytą bestselerį „Krikštatėvis“.
Taigi Rudis ruošiasi sukurti geriausią visų laikų filmą ir stengiasi likti gyvas bei nepastatyti į pavojų kitų kūribinės grupės narių, kadangi tikroji mafija susidomi filmu ir visai netrokšta, kad jis būtų išleistas. Prodiuseris su smagia mergiote Penktadiene Bete Makart (Džune Templ) pasamdo Francį Fordą Kopolą (Denas Fogleris), kad šis padėtų parašyti scenarijų.
Šiame seriale susitinka organizuotas nusikalstamumas ir holivudas. Abiejuose gausu miglotų šnekų, perdėtų posakių ir tironiško vadovavimo. Pats didžiausias tironas iš visų – tai pats prodiuseris Rudis, kurio pasiūlymų niekas negali atsisakyti, o vienoje scenoje jis sėdi prie paties Vito Korleonės stalo ir priiminėja savo darbuotojus.
Istorija apie Albertą S. Rudį – juokingas, įdomus, įtemptas pasakojimas apie oskarą laimėjusį prodiuserį, kurio darbas sulaukė tarptautinio pripažinimo. Abejingų nepaliks nei vaidyba, nei tempas, nei humoras, nei siužetas.
