Pastaruoju metu mini serialai pastebimi ir kuriami vis dažniau, iš dalies dėl plintančių transliacijos platformų, taip pat jie gali būti puikus būdas papasakoti riboto siužeto istoriją su nustatytu pabaigos tašku, o ne tęsti sezoną po sezono. Televizijos aplinkoje, kurioje turinys transliuojamas srautiniu būdu ir juo dažnai mėgaujamasi vienu prisėdimu, mini serialai tampa puikia pramoga.
Šis serialų formatas pasirodė esąs puikus būdas pasakoti visų mylimą žanrą – kriminalines istorijas. Nuo siaubingų nusikaltimų priemiesčiuose iki didžiulių narkotikų kartelių, ir iš tiesų, kai kurie iš labiausiai įtikinamų ir pamėgtų pastarųjų metų mini serialų buvo būtent šio žanro. Daugelis mini serijų buvo sukurtos remiantis knygomis, kuriose nagrinėjami didelio masto nusikaltimai, arba išgalvotomis istorijomis, kuriose asmeninis veikėjų gyvenimas susipina su nusikaltimais, į kuriuos jie įsipainiojo. Na, kad ir kaip ten bebūtų kriminalinis žanras visada įtraukia, o dar jei jis pateiktas mini serialo formatu, kurį galime peržiūrėti vienu prisėdimu – dar geriau! Kviečiame jus pasinerti į nuostabųjį kriminalinių mini serialų pasaulį.
10. „The Cry“ (2018)
„The Cry“ – nuostabus ir kvapą gniaužiančiame „ABC“ keturių dalių serialas. Serialą, kuris yra bendros gamybos su „BBC“ (jo premjera sulaukė pripažinimo iš 6 mln. Žiūrovų) režisavo Glendynas Ivinas. Ši kūdikių grobimo drama, tikrai gali varžytis su žiūrovų ir kritikų pamiltu „Bodyguard“ (liet. Asmens sargybinis). Ivinas ir scenaristai (Helen FitzGerald ir Jacquelin Perske, adaptuojantys FitzGerald romaną) akcentuoja emocijas ir rezultatai yra nepaprasti. Kūrinys yra įspūdingas visais atžvilgiais – su puikiu scenarijumi, puikia aktorių vaidyba, aukščiausios klasės operatoriaus (Samas Chiplinas) darbu ir filosofiškai „kramtoma“ prielaida.
Australijoje ir Glazge nufilmuotas serialas, kuriame vaidina dauguma australai, yra iš dalies išpažintinė drama, iš dalies pagrobimo trileris, iš dalies detektyvas, iš dalies nuo bėgių slystančios santuokos portretas. Džoana (Jenna Coleman iš serialo „Doctor Who“) ir jos vyras Alisteris (Ewenas Leslie) susiduria su netikėta judviejų vaiko Nojaus netektimi. Vieną vakarą grįžę iš prekybos centro į savo automobilį, gatvėje jie pamato, kad berniukas dingo iš vaikiškos kėdutės. Kas ir kodėl jį paėmė?
Natūralu, kad pora patys tampa įtariamaisiais, įskaitant ir ypač viešosios nuomonės teismą. Alisteris turi profesinių įgūdžių, kuriuos gali panaudoti formuojant pasakojimą žiniasklaidai, įgytų dirbant tarp Didžiosios Britanijos politikų. Tačiau detektyvus (Alex Dimitriades ir Shareena Clanton) taip pat domina buvusi Alisterio žmona Aleksandra (Asher Keddie), kuri kovoja su juo dėl jų paauglės dukters Chloe (Markella Kavenagh) globos.
Kaip sakoma sename posakyje, mes patys piname painų tinklą, – tai, regis, būdinga serialo vizualinei struktūrai ir net jo egzistavimo tikslui, nes čia pripažįstama, kad su etinėmis gyvenimo mįslėmis lengva susidurti, bet jas sunku išspręsti. Pirmoje pirmojo epizodo scenoje Džoana išeina iš namo, prie kurio laukia būrys žiniasklaidos atstovų. Ji pasuka durų rankeną, vilkėdama gražią raudoną suknelę, bet kai atsiduria kitoje durų pusėje, jos apranga jau būna mėlyna. Atrodo, kad neįmanomas toks aprangos pasikeitimas, bet tai nuoroda, kad šie sklandžiai integruoti vaizdai nepriklauso tam pačiam laikui ir tai pačiai vietai, o tai sukuria mistinį prieskonį.
Keturiuose vingių kupinuose epizoduose sprendžiame didelius klausimus (Kas nutiko kūdikiui?) ir svarstome mažesnius (Kada įvyko tai, ką matome, ir kodėl skirtingi įvykiai susipynė tarpusavyje?). Apsiginklavę nauja informacija, žiūrovai grįžta prie anksčiau nutrauktų scenų ir skatinami jas iš naujo įvertinti, sužinome daugiau ne tik apie tai, kas yra veikėjai, bet ir apie tai, kas jie buvo, nelinijinėje struktūroje, kuri atrodo tarsi gyva, evoliucionuojanti, mutuojanti.
„The Cry“ – puiki, geniali, gobši drama, suteikianti žiūrovams daugiau galių, nes atima perspektyvą, subalansuoja mūsų natūralią reakciją emociškai pajusti tragediją, priversdama mus ją racionalizuoti. Šis nepaprastas, jaudinantis spektaklis tikrai nusipelno daugiau dėmesio.
9. „Under the Banner of Heaven“ (2022)
Serialas paremtas 2003 m. išleista žymaus amerikiečių rašytojo Džono Krakauerio dokumentine knyga, kurioje pristatomas dviejų persipynusių istorijų tyrimas – viena istorija sukasi apie Vėlyvųjų Šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčios evoliuciją (Church of Jesus Christ of Latter-day Saints – LDS Church), o kita – apie šiais laikais fundamentalistų brolių Rono ir Deno Lafertų „Dievo vardu“ įvykdytą dvigubą žmogžudystę. Jų veikla, pasak tyrimo, buvo susijusi su fundamentaliąja mormonizmo atšaka. Seriale motinos ir penkiolikos mėnesių dukters žmogžudystę tiria du detektyvai – Džebas Pairas (Endriu Garfyldas), kuris pats yra mormonas, ir Bilas Tabas (Gilas Birminghamas), kuris nėra mormonas. Televizijos šou iš naujo atvėrė mormonų tikėjimo kontroversiją, tačiau susilaukė pripažinimo iš kritikų.
Nuo pat pirmos akimirkos serijos kelia siaubą – jaučiame jį artėjant nuolat. Ir nors režisierius nedemonstruoja negyvų kūnų, kraujo klanų tikrai negaili – jis blizga ant telefono, durų, virtuvės grindų, vilkdamas žiūrovų sielas į vis baisesnę tamsą, nuo kurios Pairas prašo Dievo jį išgelbėti. 1984 m. 24 metų Brendai Laferti ir jos dukrai buvo žiauriai perpjautos gerklės, tačiau religinės institucijos atsisako pripažinti, kad su tuo gali būti susiję jų konfesijos nariai. Scenarijų serialui parašė Oskarą laimėjęs scenaristas Dastinas Lencas Blekas (Milk).
Seriale driekiasi trys siužeto linijos: pirma pasakoja apie detektyvų tyrimą, kaip jie bando atskleisti daugiau žmogžudystės faktų; antra pristato Brendos gyvenimą, kaip ji nepritapo savo mormonų tikėjimą išpažįstančioje šeimoje ir susidurdavo su toksiškais šeimos nariais, kurie netgi imdavosi smurto; trečioji pasakoja apie mormonų ankstyvąjį gyvavimo laikotarpį, kai jiems vis dar vadovavo mormonizmo įkūrėjas Džozepas Smitas.
Serialas atskleidžia veikėjų vidinius prieštaravimus tarp jų tikėjimo ir moralinių įsitikinimų, tarp instinktų ir taisyklių, kai vidiniai įsitikinimai nesutampa su visuomenės normomis, tačiau intuicija stipresnė už nurodymus, o ir patys vidiniai įsitikinimai laikui bėgant keičiasi. Žiūrėti ne visada bus malonu, tačiau neabejotinai įdomu.
8. „Dopesick“ (2021)
„Dopesick“ tai serialas, kurį sudaro aštuonios serijos. Serialas paremtas Beth Macy negrožiniu romanu „Dopesick: Dealers, Doctors and the Drug Company that Addicted America“. „Dopesick“ tai ambicingas, emocionalus serialas, pasakojantis įtraukiančią, tačiau siaubingą istoriją.
Seriale iš kelių skirtingų perspektyvų vaizduojama priklausomybės nuo opioido „OxyContino“ krizė: iš gydytojų ir pacientų, vartojančių šį vaistą, kaltintojų ir teisėsaugos, kurie stengiasi patraukti „OxyContin“ gamintoją „Prude Pharma“ atsakomybėn ir paties vaistų gamintojo.
Michaelas Keatonas įkūnija svajonių daktarą Semą Finiksą. Paprastas ir sumanus gydytojas Semas rūpinasi kiekvienu savo pacientu, o kartais netgi užsuka pas senyvo amžiaus pacientę pakeliui namo, jog įsitikintų, kad ši išgėrė savo vaistus. Mažame Virdžinijos angliakasių miestelyje jis vis dar gydo tuos pačius žmones, kuriems padėjo ateiti į šį pasaulį. Tačiau galiausiai Finiksas visas išbalęs ir sukrėstas atsiduria prieš prisiekusiųjų tarybą. Kai kaltintojas paklausia Semo, kaip jo pacientai reagavo į vaistą pavadinimu „OxyContin“, jis atsakė: „Negaliu patikėti kiek daug iš jų jau mirę“.
Kitoje barikadų pusėje – artimųjų negerbiamas „Purdue Pharma“ prezidentas Ričardas Sakleris (Michaelis Stuhlbargas), priverstas pagerinti savo dėdės Artūro Saklerio pasiekimus, griebiasi gan drastiškų sprendimų. Jis sukuria nuskausminamuosius vaistus, kurie turėtų pranokti visus anksčiau išrastus nuskausminamuosius, o taip pat ir pripildyti jo kišenes. Pats veikėjas aiškina, kad „OxyContin“ tabletės turi apsauginį sluoksnį, kuris su laiku išskiria patį vaistą, o tai leidžia kompanijai tvirtinti, jog mažiau nei 1% pacientų gali taip priklausomais nuo opioido. Keletas itin įtaigių „Dopesick“ scenų rodo, kaip Saklerio tvirtinimai virsta įsakymais pardavėjams, kurie privalo įtikinti gydytojus savo pacientų skausmui malšinti išrašyti „OxyContin“, tokiu būdu sukraunat tokį pelną, kuris Saklerius paverstų turtingiausia Amerikos šeima.
Tačiau seriale atskleidžiama kaip tie, kurie pradėjo piktnaudžiauti vaistu išmoko sutraiškyti tabletes ir pasigaminti iš jų miltelius, kuriuos įtraukus per nosį, jie sukelia itin stiprią priklausomybę. Vėliau kaltintojai pastebėjo, kad mažuose miesteliuose, kuriuose žmonės dešimtmečius nerakina durų, įsisiautėjo smurtas ir neviltis. Seriale taip pat perteikiamas autentiškas mažų, dirbančiosios klasės, daugiausiai baltaodžių bendruomenių, nusiaubtų opioido krizės, portretas. Kaip bebūtų, nors seriale pasakojama išties sudėtinga istorija, ji perteikiama įtraukiančiai ir tikrai yra verta jūsų dėmesio.
7. „Unbelievable“ (2019)
Tai amerikietiškas tikrų nusikaltimų 8 dalių serialas, kurį sukūrė Susannah Grant, Ayelet Waldman ir Michaelis Chabonas. Serialas paremtas 2015 metų straipsniu „An Unbelievable Story of Rape“, kurį parašė T. Christianas Milleris ir Kenas Armstrongas, ir tų pačių autorių 2018 metų knyga „A False Report“. Seriale vaidina Toni Collette, Merrit Wever ir Katilyn Dever.
Seriale pasakojama apie merginą, kuri po išprievartavimo kreipiasi į policiją, tačiau vietoj pagalbos ir nuraminimo ji sulaukia įtarių žvilgsnių ir nepatiklumo, o galiausiai yra apkaltinama parašiusi melagingą pareiškimą. Po kelių apklausų, kurių metu tyrėjai laikosi pozicijos, jog mergina meluoja, ji nusprendė atsiimti pareiškimą. Vėliau prievartavimai pasikartoja, tačiau kitose vietose ir pradeda aiškėti įvairios intriguojančios detalės, kodėl taip sunku susekti šį nusikaltėlį ir kodėl visi parodymai prieš jį ir įkalčiai ilgainiui dingsta.
Šis serialas itin sukrečiantis ir vaizduoja ne bet kokią, o tikrame gyvenime vykusią jaunos merginos istoriją. Jame nagrinėjamas policijos pajėgų patikimumas, vienišos merginos bejėgiškumas, skausmas ir gėda, kurią dažnai patiria prievartautojų aukos bei teisingumo troškimas.
Pavyzdžiui scenose tarp aktorių Wever ir Collette, kai jie bando sudėlioti tai, ko negali suprasti, jaučiamas tikras detektyvas. Kaip ir Adlerio prisiminimai, jų pačių tyrimo linijos yra miglotos. Tačiau, kitaip nei Adler, jų pusėje yra socialinis statusas. Stebint, kaip šios dvi moterys kovoja už kitas moteris, galima įžvelgti neatsiejamą feminizmą, net jei kartais „ne tik motinos“ tropas per stipriai įkalamas į galvą.
Šis serialas – tai ne programa apie tai, ar Adler sakė tiesą. Tai laida apie tai, kas turi teisę išgirsti savo istoriją ir kuo leidžiama tikėti. Tai serialas apie galios dinamiką, kuria grindžiama baudžiamojo teisingumo sistema ir visuomenė apskritai. „Ar aš patekau į bėdą?“ – klausia Adler policijos pareigūnų, kurie priima pirmuosius jos parodymus. Atsakymas jai ir daugeliui kitų panašių į ją yra tvirtas „taip“.
6. „Candy“ (2022)
1980 m. birželio 13 d. iš pažiūros niekuo neišsiskirianti namų šeimininkė Kendė Montgomeri (Džesika Byl) nuėjo į svečius pas savo draugė Betę Gor (Melani Linski) ir žiauriai užkapojo ją kirviu. Kaip tai galėjo nutikti? Kodėl religinga ištekėjusi moteris nusprendė 42 kartus kirviu kirsti kitai moteriai? Ar iš pavydo, ar ji tik gynėsi? Serialo bendraautoriai Nikas Antoska ir Robinas Veitas per penkias serijas, pasitelkdami siaubo elementus, pristato, kas vyko prieš žmogžudystę ir po jos. Istorija paremta tikrais faktais, o HBO ja remdamasi jau kuria kitą televizijos šou, pavadinimu „Love and Death“.
Kendė su Bete iki galo nesupranta, kiek daug bendro jos turi. Abi yra nepatenkintos nuobodžiu 9 deš. priemiesčio gyvenimu, abiejų vyrai jų nebeliečia. Kendės vyras Petas (Timotis Simonsas) – pakankamai mielas vyrukas, tačiau visiškai ignoruoja savo žmoną, kai ji nori su juo suartėti. Kendė įjunka į meilės romanus, o viena draugė įkvepia ją ieškoti naujos gyvenimo ugnelės. Moteris nusprendžia užmegzti nesantuokinį romaną panašiai kaip kas nors sudaro pirkinių sąrašą. Neištikimybė – tik dar vienas nedidelis gyvenimo tikslas. Lengviausias taikinys užduočiai įgyvendinti – Alanas Goras, Betės vyras.
Betei klojasi dar prasčiau negu Kendei. Alanas visiškai nuo jos atitolęs – nuolat keliauja arba būdamas namuose ignoruoja žmoną. Kai Betė įsivaikina pykčio nevaldantį vaiką, Alanas visiškai nesistengia jai padėti, sutuoktinę laiko savaime suprantamu dalyku. Linski, vaidindama Betę, puikiai ir nestandartiškai išreiškią tą liūdesį, kuris sklando priemiestyje. Įdomus Kendės ir Betės skirtumas yra tas, kad Kendė norėdama paaitrinti savo kasdienybę renkasi neištikimybę, o Betė prisiima globoti vaiką.
Byl taip pat atlieka puikų darbą įsikūnydama į nuobodžiaujančią piktų ketinimų turinčią namų šeimininkę. Po nužudymo scenos ji vaidina netgi dar geriau – kvėpavimas, kalbos maniera, gestai – viskas rodo, kad ji yra moteris, netrukus būsianti įsprausta į kampą.
Serialo nuotaika niūri, o kontrastas, kuris pasireiškia tarp veiksmo vietos – nuobodaus rajono nuobodžiame laikmetyje – ir šiurpių įvykių, kurie ten įvyksta, sukelia tik dar didesnį siaubo pojūtį.
5. „Griselda“ (2024)
Ekrane pasirodo Pablo Eskobaro citata: „Vienintelis žmogus, kurio kada nors bijojau, buvo moteris, vardu Griselda Blanco.“ Kaipgi kažkas dar nepasakojo jos istorijos? Komanda, sukūrusi „Narcos“ – scenaristas Dougas Miro, prodiuseris Ericas Newmanas ir režisierius Andresas Baizas, – papasakojusi paties Eskobaro istoriją, pasinaudojo galimybe ir paleido ją naujame šešių dalių „Netflix“ miniseriale „Griselda“. Jame aktorė Sofia Vergara (kuri taip pat yra vykdomoji prodiuserė) vaidina moterį, kuri vėliau tapo siaubinga narkotikų barone, žinoma Kokaino krikštamotės vardu. Tai drąsus, svarus, dramatiškas vaidmuo, kurio ji neabejotinai troško po to, kai jau seniai įrodė savo komiškumą „Modernioje šeimoje“.
Miro šiek tiek greitai ir laisvai žaidžia su tikruoju Griseldos pasakojimu. Pirmasis epizodas prasideda 1978 m., kai ji, sužeista ir susirinkusi tris sūnus, bėga nuo savo vyro, prekiaujančio narkotikais, iš Medeljino (Kolumbija) ir persikelia į Majamį (Florida). Draugė Karmen (akt. Paulina Dávila), kuri prieš kelerius metus taip pat bėgo nuo problemų, juos priglaudžia ir suteikia Griseldai darbą savo kelionių agentūroje. Tačiau su sąlyga, kad Griselda paliks kartelinį gyvenimą ir pradės viską iš naujo. Deja, Griselda pabėgo su kilogramu nesusmulkinto kokaino rankinėje, kad galėtų aprūpinti savo šeimą, o ir dideli pinigai (tikrai ne registratorės alga) vilioja Griseldą.
Iš tikrųjų Griselda atvyko į Majamį vengdama federalinių kaltinimų po to, kai Niujorke 10 metų sėkmingai vykdė narkotikų operaciją. Tačiau pasakojimą apie nevykėlius lengviau parduoti, todėl tiesa buvo sutirštinta, kad būtų priimtinesnė. Tačiau pradėjus žiūrėti serialą netrukus jums neberūpės, kiek ten yra faktų, o kiek išmonių. Jei „Narcos“ buvo niūrus, šiurkštus pasakojimas apie Eskobaro iškilimą ir nuopuolį su beveik dokumentinio filmo įspūdžiu, tai „Griselda“ yra stilizuota pusiau fantastinė literatūra.
Mizoginija ir seksizmas, su kuriais Griselda susiduria bandydama parduoti savo kokaino „plytą“ naujajame mieste, gražiai nupiešti kaip jėga, veikianti prieš ją, o kartais (dėl menkų žaidėjų lūkesčių moteriai) – jai. Tarp moterų, kurias ji atsiveža iš Medeljino (jų liemenėlės prikimštos kokaino, kuris išpjaustomas ir pridedamas prie krūvos „galimybių“ ant motelio kambario svarstyklių) ir kurias ji pažįsta iš tų laikų, kai kartu su jomis dirbo viešnamyje, jaučiamas gražus, bet niekada neperdėtas seseriškumo jausmas. Vergara ne tik puikiai vaidina, bet ir parodo, kaip ankstyva žiauri patirtis išlavina išgyvenimo instinktą ir išugdo bet kokius užslėptus polinkius į smurtą, net ir moters! – gali gimti, virsti tikru žudiku ir negailestingu žmogumi.
Tai taip pat parodo, koks paplitęs to meto seksizmas tariamai civilizuotesnėje darbo vietoje. Apskritai Griseldos spartaus iškilimo ir žlugimo istorija pataiko į visus rėmus ir pateikia visus anksčiau matytus tropus.
Serialas labai malonus žiūrėti, gerai „įsuktas“ ir nuostabus. Čia nėra nė vieno silpno vaidmens, ir jis visada veikia kaip pelnyta Vergaros galimybių demonstracija. Tai priminimas, kad atrankos režisieriai ir žiūrovai taip pat turi išankstinių nusistatymų, lūkesčių dėl moterų ir komedijų aktorių (ypač gražių), ir kad gali būti džiugu stebėti, kaip jie paneigiami, net jei dėl to turi būti sugadinta daug liemenėlių ir daug žmonių turi kruvinai mirti.
4. „A Friend of the Family“ (2022)
„A Friend of the Family“ – tai tikrais faktais paremta istorija apie Brobergų šeimą, kuriai teko prakeiksmas nežinant artimai susidraugauti su sociopatu. Ši istorija jau užrašyta memuaruose, parodyta dokumentiniame filme ir įrašyta tinklalaidėje, tačiau vis nepaliauja kaustyti mūsų dėmesio.
Scenarijų parašė ir serialą produsiavo Nikas Antoska, tačiau jam padėjo ir tikrosios Brobergų šeimos narės motina Merė Ana ir dukra Jana – jos palaimino šį projektą ir sutiko padėti jį sukurti kuo tikroviškesnį.
Serialo dėmesio centre yra vadinamasis artimas Brobergų šeimos draugas Bobas Berčtoldas (Jake Lacy), padėjęs užauginti visus jų vaikus, aktyvus bažnyčios bendruomenės narys ir, kaip vėliau išaiškėja, seksualinis išnaudotojas. Mat Berčtoldas susidomi Brobergų dukterimi Jana (Mckenna Grace) ir pagrobia ją du kartus. Pirmą kartą – 1974 metais. Tuomet jis ją paėmė iš tėvų ir laikė užrakintą visą mėnesį tikindamas, kad juos pagrobė ateiviai, nes Jana yra pusiau ateivė ir privalo poruotis su pasirinktu vyru, kad išsaugotų savo šeimos ir rasės liniją. Mergaitė tuo tikėjo metų metus. O pati šeima, kai pagrobėjas sugrįžo su įkaite, ir toliau palaikė draugystę su sociopatu, nes bijojo, kad tarp jo ir kitų šeimos narių užsimezgę seksualiniai ryšiai gali išeiti viešumon. Vėliau tėvai buvo smarkiai kritikuojami, kad nebandė apginti mažametės dukros ir pasidavė Berčtoldo machinacijoms. Nors jis ir mokėjo gerai meluoti ir apgaudinėti, įvykiai, kurie dėjosi prieš akis, buvo akivaizdūs.
Dokumentinis filmas, tinklalaidė ir memuarai mums pademonstravo, kas įvyko ir kodėl, tačiau serialas parodo, kaip visa tai vyko. Ypač Džeiko Leisio (dažniausiai vaidinančio arba labai gerą vyruką, arba labai blogą) vaidmuo daro didelį įspūdį, kaip po koketiško žavesio kauke jis slepia manipuliatyvią, monstrišką prigimtį. Jo skaičiavimams nenusisekus, visada apginti vyro gali pasirodyti jo primušta žmona. Serialas iškelia į dienos šviesą, kokia sunki buvo pačios šeimos padėtis, ypač tėvų Merės Anos (Anna Paquin) ir Bobo (Colin Hanks), kurie sunkiai galėjo išsiraizgyti iš to Berčtoldo supinto voratinklio ir buvo paralyžiuoti socialinių konvencijų bei gėdos. Vis dėlto keliamas ir klausimas, kiek čia buvo naivumo ir nekaltumo, o kiek neigimo ir sąmoningo abejingumo.
Šis pasakojimas jus pašiurpins savo kraupumu ir tikroviškumu, o seriale ryškėjantis sociopato charakteris privers susimąstyti, ar turite tokių aplinkui save ir kaip toli jie galėtų nueiti, kad pasiektų savo tikslus.
3. „Black Bird“ (2022)
Tikrais faktais paremtas kriminalinis pasakojimas. Jo ištakos – kriminalinių istorijų rašytojo Denio Leheino sukurti Džeimso Kyno 2010-ųjų memuarai „In With the Devil“. Pagrindinį Kyno vaidmenį atlieka Taronas Egertonas, dar žinomas dėl savo Eltono Džono vaidmens filme „Rocketman“.
Mažasis Džimis Kynas – žavus, arogantiškas, ambicingas narkotikais prekiaujantis ilgamečio policijos pareigūno Didžiojo Džimo (kurį vaidino neseniai pasaulį palikęs Rėjus Lijota) sūnus. Mažojo Džimio laimingos dienos netrukus baigiasi, nes jo tėvas užsiima nešvariais reikalais, taigi policija staiga įsiveržia į Džimio namus ir, apieškoję juos bei atradę įkalčių, dešimčiai metų pasodina jaunuolį į kalėjimą be galimybės išeiti lygtinai.
Po kelių mėnesių, praleistų kalėjime, pasirodo FTB agentė Loren Makoli (Sepidė Moafi) ir pasiūlo jam sandorį. Džimis turi pereiti į griežčiausio saugumo kalėjimą, kuriame daugiausiai dienas leidžia nepakaltinami, protiškai pakrikę asmenys. Jis turi susidraugauti su vienu įtariamu serijiniu žudiku Lariu Holu (Polas Valteris Hauseris) ir išgauti iš jo prisipažinimą, kol teisėsauga jo dar nepaleido į laisvę. Lariui sapnuojasi, kad jis žudo moteris, o pareigūnai įtaria, kad jam išėjus į laisvę žmogžudystės tęsis. Makoli tiki, kad Džimiui užtenka žavesio bei proto, kad atliktų šią užduotį. O jeigu jam pasiseks, tuomet jis atgaus savo laisvę.
Visa tai trunka pusantro epizodo, taigi tempas nėra greitas, tačiau toks sprendimas priimtas neveltui. Iš pradžių pamatome Larį – vyrą, aiškiai turintį kognityvinių sutrikimų, šnekantį neįprastai aukštu balsu, tačiau išprotėjusį savaip – jo elgesys netipiškas. Laris jau yra prisipažinęs dėl daug nusikaltimų, tačiau ar jis tikrai nužudė tas 14 merginų?
Tik Džimiui ir Lariui susitikus veiksmas iš tikrųjų įsivažiuoja. Tarp vyrų mezgasi trapi draugystė, kuri perauga į keistą ir kraupų ryšį. Džimiui tai kelia šiurpą, o FTB jau nebėra tikri, ar Laris tikrai įvykdė visas tas žmogžudystes. Jis lengvai moka įtraukti pašnekovą į savo laisvų asociacijų srautą ir priversti pažvelgti į tamsiausias savo vidaus kerteles. Leheinas yra gerai žinomas trilerių rašytojas, tačiau gali būti, kad šie sukrečiantys dialogai – tai vieni iš geriausių jo kada nors parašytų.
Maža to, prie veiksmo prisideda ir korumpuotas sargybinis, kuris stengiasi išmelžti iš Džimio pinigų, ir kiti kraujo ištroškę kaliniai, taigi įvykių nepasirodys maža. O Lojota, šiame seriale vaidinęs Džimio tėvą, paskutinį kartą pasirodo televizijos ekrane ir atiduoda savo duoklę.
2. „Aštrūs daiktai“ (Sharp Objects, 2018)
Amerikiečių psichologinio trilerio mini-serialas „Aštrūs daiktai“ (angl. „Sharp Objects“), sukurtas HBO televizijos pagal Gillian Flyn pirmąjį debiutinį romaną tuo pačiu pavadinimu. Pelnęs tris prestižinius „Auksinio gaublio“ apdovanojimus, serialas įtraukia ir sukuria įtampą nuo pirmųjų serijų, kuri nepaleidžia iki pat finalo. Tai kur kas daugiau nei tik detektyvinė istorija, kurioje aiškinamasi kraupių žmogžudysčių bylos, tai serialas, kuriame atskleidžiamos svarbios visuomenės problemos, formuojamas moters paveikslas, kuris nėra įprastas žiūrovui, atvirai parodomi toksiški motinos ir dukros santykiai.
Serialo istorija sukasi apie vieną Čikagos laikraščio žurnalistę Kamilą Priker (Amy Adams), kuriai redaktorius paskiria pagrindinę užduotį – grįžti į savo gimtąjį miestelį ir surinkti kuo daugiau informacijos bei parašyti svarbius straipsnius apie jame vykstančius kraupius įvykius, kurių aukomis jau tapo kelios jaunos mergaitės. Tokia redaktoriaus užduotis paskirta Kamilai nėra atsitiktinė, jis taip pat nori, jog tai būtų galimybė jai pagaliau palikti visus persekiojančius praeities šešėlius ten, gimtajame Vind Gapo miestelyje, Misūryje. Tačiau vos tik atvykus viskas klostosi daug sudėtingiau nei pati Kamila Priker galėjo numanyti: prieš akis iškylantys siaubingi praeities vaizdiniai, kurie nepaleidžia ir primena visus skaudžius patirtus įvykius, ne itin nuoširdus motinos priėmimas ir miestelio gyventojų požiūris į ją bei bylos tyrimas, kuris kelia daug klausimų.
Šis serialas tikrai gali pasigirti solidžia aktorių vaidyba – Chrisas Messina, Eliza Scanlen, Mattas Cravenas sužavi savo aktorystės sugebėjimais, o ypatingai čia išskirti reikėtų pagrindinę istorijos heroję Kamilą Priker, kurią įkūnijo Amy Adams. Nuostabi, įtikinama vaidyba, kuri nepalieka abejingų. Sunku būtų įsivaizduoti kitą aktorę, kuri taip profesionaliai išjaustų visas emocijas, perteiktų vidinį skausmą ir prikaustytų atidžiai sekti kiekvieną aktorės veiksmą. Aktorės įkūnyta įtikinanti personažė ne tik, kad išlieka atmintyje, bet ir priverčia pažvelgti į kitokį kuriamą moters vaizdavimą, kuris pagal suformuotus visuomenės stereotipus nėra priimtas ir žiūrovui neatrado itin patrauklus moteriškumo pavyzdys.
Tačiau čia ir slypi viena iš serialo minčių, kurioje remiantis vidiniais moters išgyvenimais susijusiais su praeities įvykiais, vaizduojamas skausmas, psichologinės problemos sukeltos vaikystės įvykių, priklausomybė alkoholiui – visą tai priverčia pažvelgti ir į moterį su giliais išgyvenimais, kurie nėra taip paprastai užmirštami ir lieka visam gyvenimui. Režisierius Jeanas Marcas-Valle viso serialo metu sukuria ryškiai išsiskiriančią, ypatingą atmosferą, kuri perteikia didžiausią malonumą tiek akims, tiek ausims. Vizualiai parodomi vaizdai, detalės, vyraujančios tamsios, niūrios spalvos tik sustipriną kuriamą emociją, prisiderina prie personažų nuotaikų, o plėtojamas siužetas sukuria neišblėstančią įtampą. Muzikos takeliai taip pat puikiai parinkti ir prisideda kuriant bendrą mistišką atmosferą, tad serialas įgauną labai daug savotiško žavesio.
Serialas ypatingai turėtų patikti melancholiškoms sieloms. Iškeliamos ir visuomenės problemos, stereotipinis požiūris į žurnalisto darbą. Pati istorija įtraukianti, parodoma, kad tai ir svarbus žurnalistinis tyrimas, tai darbas, kurį pagrindinė veikėja turi atlikti. Šis serialas priverčia pažvelgti į žurnalistinės profesijos darbą ir pabandyti suprasti esminius šios profesijos niuansus ir tuo pačiu tarsi susitapatinti su pagrindine veikėja ir pačiam žiūrovui įsijausti į atliekamą tyrimą. Visuomenėje dažni pasisakymai apie žurnalisto darbą būna neigiami, įvardijama, kad jie reikalauja per daug informacijos, kišasi ten, kur galbūt nereikėtų. Visą tai perteikiama seriale – toks miestelio gyventojų požiūris, kad vėl jų miestas publikacijose atsidurs kaip žmogžudysčių miestelis, kuriame vien tik kraupūs įvykiai, o žurnalistė tik visur kišdamasi bando surinkti naudingos informacijos darbui. Iš esmės, tai perteikia tokio darbo pobūdį ir tampa pamokančia istorija, parodanti kaip iš tiesų yra atliekami tokio pobūdžio tyrimai ir kad ne viskas yra taip paprasta, kaip kitiems gali atrodyti.
Serialas „Aštrūs daiktai“ – įtraukia ir yra įdomus nuo pat pradžios iki pabaigos. Detektyvinio pobūdžio drama, kuri laiko įtampoje ne tik dėl tiriamos bylos, bet atskleidžia ir daug kitų svarbių bei aktualių temų, įtikinanti istorija ir nepakartojama, profesionali aktorių vaidyba, neleidžia atplėšti akių nuo ekrano. Puikiai išpildyta knygos ekranizacija, kuri sukelia daug ir įvairių įspūdžių žiūrovui. (Gabija Lapinskaitė)
1. „Mare of Easttown“ (2021)
Tai HBO kriminalinis trileris apie vieno miestelio gyvenimą ir ten nutikusius paslaptingus įvykius. Pagrindinė veikėja Meirė (vaidina Keit Vinslet), Ystouno herojė ir policijos pareigūnė, imasi tirti vienos jaunos motinos nužudymą. Meirė miestelyje išgarsėjo dėl nepaprastų krepšinio rungtynių, kuriose ji įmetė lemiamą tašką, o dabar sulaukusi vidutinio amžiaus ir perėjusi gyvenimo audras dirba policininke – jai iš paskos kaip šleifas velkasi neišaiškinta byla.
Ji imasi darbo ne dėl pripažinimo ar nenorėdama palikti neužbaigtų reikalų – ji stengiasi pabėgti nuo praeities. Serialo veiksmas sukasi tiek apie kriminalą, tiek apie pačią paslaptingą Meirės asmenybę.
Tai tikrai neblizgus JAV paveikslas. Ystounas – niūri, skurdi vieta, pilna persidengiančių liūdesių. Būdama mažos, ankštos bendruomenės policijos detektyvė, Meirė mato ir susiduria su daugeliu jų. Čia paplitusi priklausomybė nuo narkotikų ir alkoholio. Vienoje iš pirmųjų scenų Meirė dalyvauja vagystės, kaip suprantame, dar vienos vagystės, įvykio vietoje, moters, vardu Betė Hanlon (akt. Chinasa Ogbuagu, atlikusi nedidelį, bet už širdies griebiantį vaidmenį, ji turėtų sugrįžti vėlesniuose epizoduose), namuose. Tai jos brolis Fredis (akt. Dominique Johnson), vėl „medžiojantis“ daiktus, kuriuos galėtų parduoti, kad gautų pinigų sumą.
Pagrindinė arka nusidriekia per šią puikiai sukurtą bendruomenės ir jos išlikimo studiją. Nė vienas iš veikėjų neatrodo antraeilis. Čia kalbama apie siaubingų įvykių psichologiją ir tai, kaip juos įsisavina ir paveikia aplinkiniai, kiek ir apie tai, kaip išaiškinti nusikaltimą, kuris yra jo esmė.
Įvykiai plėtojasi lėtai, neskubant, o paslaptis atsiskleidžia pati – tyrėjai ir aplinka veikia tik kaip katalizatoriai. Nors Meirei suteikiama daugiausiai eterio, kiti veikėjai taip pat užima savo vietą serialo siužete. Ir pats miestelis turi charakterį – apsiniaukęs, tačiau jaukus, pilnas vešlių miškų ir parkų, upelių. Būtent serialo vieta ir charakterių plėtotė buvo geriausiai įvertinta kritikų.
Atskleidžiant bylų vingius ir posūkius, spektaklis tampa dar didesniu fiasko nei buvo prieš tai. Kai antrojo epizodo pabaigoje įvyks paslapties atskleidimas, jus apstulbins ne tiek pati naujiena, kiek tai, ką ji reiškia visiems dalyviams. Viskas ir visi yra tikri, ir jums rūpės kiekviena mažytė serialo detalė. Nuostabu.
