Pastaruoju metu tik visiškas tinginys nesišaipo iš darboholiko Nicolaso Cage‘o, tarp kurio filmų tikrai nemažai meniškai abejotinų arba stačiai beviltiškų projektų su vaidmenimis ne itin išradinguose veiksmo filmuose, komedijose ar siaubo trileriuose, už kuriuos N. Cage‘as susilaukdavo nominacijų ne Oskarams, bet Auksinėms avietėms.
Bet taip buvo ne visada. Ir savo aktorinės karjeros pradžioje, ir vėliau jis visgi sugebėdavo atsirinkti kokybiškus scenarijus, iš kurių gimdavo įžymūs filmai.
Nicolas Cage’as įsimylėjo vaidybą per vasaros pamokas Amerikos konservatorijos teatre San Franciske. Tuomet jis jau filmavosi paauglių komedijose, tokiose kaip „Fast Times“ Ridgemont High mieste, taip pat vaidino įvairiausius vaidmenis tokiuose filmuose kaip „Arizonos pakėlimas“, „Moonstruck“ ir „Con Air“, tačiau didelės sėkmės už šiuos vaidmenis nesulaukė, juolab, daugelis vaidmenų buvo antraeiliai.
Aktoriaus karjeroje jis įgijo pripažinimą pasirodžius 1987-ųjų romantinėje komedijoje „Moonstruck“ ir brolių Coenų „Raising Arizona“. Būtent tuo metu aktorius iš tikrųjų pradėjo tobulinti savo amatą, o žmonės atkreipė dėmesį į tokius filmus kaip „Laukinėje širdyje“.
Cage’as nuolatos ieškojo pastovaus darbo ir greitai pasiekė savo amato viršūnę būdamas 31-erių, laimėdamas 1996 m. „Oskarą“ kaip geriausias aktorius filme „Išvykimas iš Las Vegaso“, kur vaidino savižudį alkoholiką.
Aktorius, kuris vaidino bent 120 filmų, pasak gerbėjų ir kino kritikų, pastaraisiais dešimtmečiais ne itin atidžiai rinkosi vaidmenis, todėl buvo manoma, kad su tokiais filmais kaip „Trokštamas rezultatas (2019)”, „Juodosios raganos metai (2011), „211” (2018) ir kitais, prastai įvertintais ir komerciškai nesėkmingais filmais, pasiekė karjeros dugną. Internetuose buvo spekuliuojama, kad dėl susikaupusių milžiniškų skolų, jis rinkosi vaidinti vos ne bet ką. Neseniai aktorius žiniasklaidai patvirtino, kad pagaliau visos skolos buvo sumokėtos, ir jis nuo šiol atidžiau rinksis, ką, kaip ir kur vaidina.
Čia ir norime kartu prisiminti 10 geriausių Nicolaso Cage‘o vaidmenų.
10. „RENFILDAS“ (Renfield, 2023)
„Renfildas“ – tai Chriso McKayaus režisuota siaubo komedija, kuri pasirodė kino teatruose 2023 m. balandį. Filmas sukurtas pagal klasikinį Bramo Stokerio romaną „Drakula“, jame pasakojama apie R. M. Renfildo praeitį ir tai, kaip jis susipyksta su grafu Drakula.
Filme tiesiog žiba Renfildą ir Drakulą įkūnyję Nicolas Houltas ir Nicolas Cage. Taip pat vertas dėmesio azijiečių kilmės amerikietės Awkwafinos pasirodymas. Režisierius Chrisas McKay, gerai žinomas dėl savo darbo juostose „Lego Betmenas. Filmas“ ir „Rytojaus karas“.
Houlto vaidmuo yra vienas svarbiausių filmo akcentų. Jis suteikia vaidmeniui charizmos, todėl Renfildas yra patrauklus ir simpatiškas, nepaisant jo tamsių ir savotiškų manijų.
Ne mažiau verti dėmesio ir filmo kinematografija bei vaizdo efektai. Įspūdingi filmo vaizdai sukuria savitą ir bauginančią atmosferą, o efektai, panaudoti būtybėms atgaivinti, yra įspūdingi.
Filme yra komiškų elementų, tačiau kai kuriuos žiūrovus tai gali erzinti bei blaškyti, nors humoristinės scenos yra tikrai gerai atliktos ir siūlo naują siaubo komedijos žanro požiūrį. Daug laiko skiriama Renfildo, kaip personažo, augimui. Net jei kai kuriems žiūrovams filmas gali pasirodyti lėtas, juosta verta dėmesio ir tai tikrai nebus tuščias laiko švaistymas. Kūrėjų komanda tikrai pasistengė tam, kad pakeltų mums nuotaiką.
Apskritai filmas „Renfildas“ yra šiek tiek painus. Nors filme yra tam tikrų trūkumų, siaubo žanro gerbėjai vis tiek turėtų pažiūrėti šį filmą, kad pamatytų, kaip režisierius ir aktoriai savaip pažvelgė į šį žanrą. Tačiau filmo dėmesys personažų tobulėjimui ir komedijos elementams gali nuvilti tuos, kurie tikisi tradiciškesnių siaubo filmų. Vis gi šis filmas suteikia išskirtinį požiūrį, išskiriantį jį iš standartinių siaubo filmų.
9. „DVIVEIDIS“ (Face/Off, 1997)
Gimęs pietų Kinijoje ir užaugęs Honkonge Johnas Woo karjerą kaip režisieriaus asistentas pradėjo 1969-aisiais „Shaw Brothers Studios“, kuri specializavosi rytų kovos menus pasaulyje išgarsinusiais veiksmo filmais ir garsiausia visų laikų kung fu kino legenda padariusi Bruce‘ą Lee.
Pirmąjį savarankiškai sukurtą veiksmo filmą „Jaunieji drakonai“ (1973 m.) realizavęs Johnas Woo jau devintajame dešimtmetyje tarptautine kino žvaigžde padarė Chow Yun – Fatą, kuriam po šio režisieriaus filmų „Geresnis rytojus“ (1986 m.), jo tęsinio (1987 m.) ir „Žudiko“ (1989) buvo pasiūlytas pelningas Holivudo kontraktas.
Nuo 1993-ųjų prasidėjo ir paties režisieriaus Johno Woo holivudinis periodas.
Jo veiksmo filmus ženklino žiaurumo ir sentimentalumo mišinys, už kurį režisierius net buvo pramintas „Smurto Mocartu“), taip pat sulėtintai nufilmuotos muštynių scenos, atrodančios kaip plastiškas baletas arba pantomima. Vėliau šį stilių režisierius kartojo jau Holivude sukurtuose filmuose „Kietas taikinys“ (1993 m., su Jeanu-Claude‘u Van Damme‘u) ir „Lūžusi strėlė“ (1996, su Johnu Travolta).
„Dviveidį“ galima vadinti trečiuoju tokios trilogijos filmu.
Čia pavojingas ir ciniškas teroristas Kastoras Trojus (jį ir vaidina Nicolas Cage’as) atsitiktinai nužudo FTB agento Šono Arčerio (akt. Johnas Travolta) sūnų. Po šešerių metų nesutaikomi priešai pagaliau susitiko ir maniakas už savo juodus darbus atsidūrė kalėjime. Tačiau jis spėjo kažkur padėti galingą bombą, kuri gali nušluoti nuo žemės paviršiaus visą Los Andželą. Todėl paskubomis suplanuojama ir pradedama vykdyti beprecedentė medikų ir slaptųjų tarnybų operacija, kai mirtiniems antagonistams teks pasikeisti ne tik vietomis, bet ir tapatybėmis.
Filme, kaip ir reikėjo tikėtis, yra visi privalomi gero veiksmo kino komponentai – puiki fabula, kietai suręstas siužetas, netikėti ir neretai šokiruojantys veiksmo posūkiai, tarsi su metronomu nustatytas tikslus muzikinis tempas.
Bet yra šiame filme ir gilesnių, net filosofinių poteksčių. Pagrindinis antagonistų konfliktas čia, žinoma, plėtojamas iki monumentalios Gerio ir Blogio kovos.
Netrūksta asociacijų su senovės Biblija, graikų mitologija ir net… astronomija. Johno Travoltos herojaus Arčerio pavardė zodiako ženklų sistemoje reiškia „Šaulys“ (Saggitarius arba Archer), o Nicolas‘o Cage’o piktadario vardas Kastoras tikrai ne atsitiktinai sutampa su žvaigžde, antra pagal ryškį Dvynių žvaigždyne, taip pat su Dzeuso ir Ledos sūnaus Kastoro vardu (Kastoro ir jo dvynio brolio Polukso sindromas!).
Arčerio žmonos vardas Eva, o Trojaus sūnus – Adomas.
Dar viena iš pirmo žvilgsnio neakivaizdi detalė: kalėjimas, kuriame laikomas teroristas vadinamas Erevonu (Erewhon – angliško nowhere („niekur“) anagrama.
Nebūdingas tradiciniams veiksmo filmams yra ir „Dviveidžio“ muzikinis takelis, kuriame netikėtai suskamba ir muzikinių klasikos šedevrų – Hendelio „Mesijas“, Mocarto „Užburtoji fleita“ ar Šopeno preliudas – motyvai.
Kartais yra tikras malonumas šifruoti paviršiuje ar giliau slypinčias nuorodas. (G.J.)
KIno filmo “Dream Scenario” kadras / A24
8. „SAPNŲ SCENARIJUS“ (Dream Scenario, 2023)
Sunku pasakyti, ar Kristoferio Borgli filmas „Sapnų scenrijus“ – komedija ar siaubo filmas: jo kūrėjai visuomenei jį reklamuoja kaip komediją, tačiau pačiame filme dažnai skamba bauginanti muzika ar garsai, jame gausu nejaukių scenų, kurios, labai tikėtina, gali pasirodyti juokingos, tačiau taip pat priverčia mus jaustis nepatogiai, o ir smurto jame yra. Vis dėlto nepaisydama ir kino studijos „A24”, kuri visada pasižymėjo polinkiu į siaubą, „Sapnų scenarijų“ laikyčiau keista komedija, kurioje – dar keisčiau – pagrindinį vaidmenį atlieka veiksmo filmų herojus Nikolas Keidžas (Nicolas Cage).
Norvegas Kristoferis Borglis dar nėra itin išgarsėjęs režisierius, tačiau Lietuvos žiūrovai jį greičiausiai pažįsta dėl filmo „Bloga nuo savęs“ (Sick of Myself, 2022), palyginti neseniai rodyto kino teatruose. „Bloga nuo savęs“ irgi filmas keistokas, sukeliantis šleikštulį, nejauką, nepatogumo jausmą, galima sakyti, šokiruojantis. Matyt, toks Borglio režisūros braižas. Kartu su Borgliu filmą prodiusavo ir Ari Aster, režisavęs kino juostą „Visos Bo baimės“ (Beau Is Afraid, 2023).
Kino juostoje „Sapnų scenrijus“ įvykiai klostosi dviejose plotmėse – realybėje ir sapnuose. Šios dvi plotmės galiausiai persidengia ir tampa sunku jas atskirti viena nuo kitos.
Pagrindinis veikėjas Polas Metjusas (Nicolas Cage) – universiteto profesorius, kaip pats teigia, turintis genialių idėjų, tačiau, kaip pats nepripažįsta, esantis visiška vidutinybė. Polo negerbia nei studentai, nei savi vaikai, nei bendradarbiai. Nežinia, ar tai dėl jo neryžtingumo, ar dėl menkos išvaizdos, ar dėl apgailėtinų charakterio savybių, tokių kaip inkštimas, zyzimas, savigaila. Žodžiu, Polas yra tarsi filmo antiherojus. Tik tiek, kad antiherojai taip pat pasižymi išskirtiniais atributais, o Polas – tai šių dienų Supermenas, tai yra niekuo neišsiskiriantis viduriniosios klasės atstovas, asmuo, su kuriuo šiuo metu gali susitapatinti didžioji dalis planetos gyventojų.
Siužeto karkasas pasirinktas labai paprastas, bet puikus: pristatomas vidutinybė Polas, kuriam pradeda dėtis keisti dalykai – visame pasaulyje žmonės jį sapnuoja. Sapnuoja labai keistomis aplinkybėmis: jiems nutinka blogi dalykai, o Polas tiesiog stovi šalia ir žiūri. Arba eina pro šalį ir stebi. Realiam gyvenime dėl šios keistybės mūsų šių dienų supermenas patenka į žinias ir tampa garsus. Šlovė jam visiškai apsuka galvą ir universiteto profesorius netgi ruošiasi rašyti knygą.
Tada reikalai pasisuka visiškai kita, netikėta linkme – Polas žmonių sapnuose iš stebėtojo virsta dalyviu. Dalyviu ne visai teigiama prasme. Ir tai paveikia visą jo gyvenimą realybėje. Paveikia taip smarkiai, kad kelio atgal nebėra. Iš esmės filmas yra technologijų manijos mūsų gyvenime kritika. Mat lygiai taip pat, kaip Polas pateko į žmonijos sapnus, mūsų telefonai ir kiti išmanieji įrenginiai uzurpuoja mūsų sąmonę mums to net nenujaučiant. Išmanieji įrenginiai fiksuoja kiekvieną mūsų žodį ir, tiesą sakant, kartais atrodo, kad net ir mintį, panaudodami juos savo tikslams.
Filme gana nemažai fantastinių elementų, kurie primena magiškąjį realizmą. Nemažai ir absurdiškų situacijų, kurios kraupios ir kraują stingdančios, tačiau sukelia nevaldomą juoką. Taigi šią kino juostą galima pavadinti ir makabriška. (D.Ž.)
7. „Nepakeliamas milžiniško talento svoris“ (The Unbearable Weight of Massive Talent, 2022)
„Nepakeliamas milžiniško talento svoris“ – neabejotinai vienas įdomiausių 2022 m. filmų, kuriame puikiai atskleidžiamas Holivudo spindesys, skurdas ir absurdas, o Cage‘as tarsi sau ir žiūrovams patvirtina, kad yra vienas geriausių savo kartos aktorių. Nepaneigiama, kad jis turi savitą stilių, kuris kartais kritikuojamas kaip „perdėta vaidyba“, „mega-vaidyba“, o kartais teigiama, kad Cage‘as labiau primena performansų atlikėją nei aktorių. Bet kokiu atveju, jo vaidyba yra ne tik įvertinta kino filmų apdovanojimais, bet ir pasiekusi kultą bei memų kultūrą.
Taigi, Cage‘as vaidina fikcionalizuotą savęs versiją – aktorių, kuris obsesiškai mąsto apie savo link saulėlydžio judančią karjerą, bei niekaip negali susitaikyti su tuo, kad didžiausios šlovės dienos jau praeityje. Po dar vienos nesėkmingos atrankos, šeimą apleidęs, viskuo nusivylęs ir skolose skęstantis „Nicolas Cage‘as“, nors ir jaučiasi pažemintas, nusprendžia už vieną milijoną dolerių sudalyvauti fano gimtadienio vakarėlyje Ispanijoje, o tuomet paskelbti apie karjeros pabaigą. Bet, be abejo, šis planas žlunga ir žiūrovai įtraukiami į liūdnai linksmą, iš savęs ir kino industrijos besišaipančią veiksmo komediją.
Šiame vaidmenyje – Cage‘as nepriekaištingas. Nors viename interviu teigė, kad tam tikra prasme vaidinti „savęs versiją“ buvo intriguojantis iššūkis, kuriam jis pasiryžo ne iš karto, tačiau galiausiai aktorius nusprendė šio filmo nežiūrėti. Sakė, kad tai būtų pernelyg psichologiškai sunku. Tiesa, kad net fikcionalizuota tikrojo Cage‘o istorija, tam tikrais aspektais priartėja prie aktoriaus asmeninio gyvenimo nesėkmių (pvz, skolos, prastai įvertinti filmai ir vaidmenys). Tai nėra pirmas kartas, kai aktorius ar aktorė vaidina save ar savęs versiją (prisiminkime John‘ą Malkovich filme „Būti Džonu Malkovičiumi), tačiau šio filmo sėkmė parodo, kad tokių temų nagrinėjimas Holivude vis dar patraukus. Bet kokiu atveju, tai nėra filmas tik apie aktorystės, bet ir apie pačios kino industrijos ir produkcijos paradoksus. Filme šios temos nagrinėjamos gana nuotaikingai (vis tik tai yra komedija), bet tuo pačiu jautriai.
Nors ir būtų labai įtikinama galvoti, kad visas žiūrovų dėmesys bus nukreiptas tik į Cage‘o „Cage‘ą“, tačiau milijonierių faną, kurio gimtadienio švęsti atskrenda skeptiškai nusiteikęs pagrindinis veikėjas, suvaidinęs Pedro Pascal‘is taip pat puikiai atlieka savo darbą. Pedro vaidinamas Javi greitai tampa ekrano pažiba. Vienas iš dalykų, kuriuos vertina kino kritikai bei žiūrovai visada yra tai, ar tarp pagrindinių aktorių egzistuoja vadinamoji „chemija“, ar jie tinka vienas kitam, ar papildo vienas kito vaidmenis ir istorijas.
Nicolas ir Pedro puikiai vaidina kartu, suteikdami filmui emocinio gylio, kurio kartais taip trūksta komedijose. Kitų talentingų aktorių pasirodymai taip pat kokybiški, tačiau jų veikėjų istorijos taip ir lieka tik antraeiliais vaidmenimis. Gal ir nereikia stebėtis, kai pagrindinė filmo idėja sukasi apie tokią mega žvaigždę kaip Nicolas Cage‘as.
6. „ADAPTACIJA“ (Adaptation, 2002)
1998 metais ekscentriškas scenaristas Charlie Kaufmanas parašė originalų scenarijų „Būti Džonu Malkovičiumi“, kurį keistu filmu pavertė kartu su jaunu režisieriumi Spike’u Jonze’u.
Šis kuklus kino pokštas netrukus tapo plačiai žinomas siaurame kinomanų rate, o iš sėkmingai debiutavusio tandemo pradėta laukti dar kokio nors intelektualaus akibrokšto. Juo tapo dviem “Auksiniais gaubliais” ir “Oskaru” už antraplanį vyro vaidmenį apdovanota „Adaptacija“.
Ir „Būti Džonu Malkovičiumi“, ir „Adaptaciją“ vienija tokia svarbi šiais laikais manipuliavimo sąmone problema. Tačiau šį kartą ją spręsdami autoriai pakliuvo į savo pačių paspęstus spąstus. Anot vieno recenzento, „Adaptaciją“ primena Floridos pelkę: “tokia pati aligatorių knibždanti bekraštė klampynė, tik jos viduryje – nuostabi orchidėja“. Tiksliau, ko gero, tikrai nepasakysi.
Patyręs scenaristas Čarlis Kaufmanas (tai, be abejonės, vienas geriausių Nicolaso Cage’o vaidmenų) nori paversti filmu neįprastą rašytojos Sjuzen Orlin (akt. Meryl Streep) knygą “Orchidėjų vagis”. Šios nepramanytos knygos herojus ekscentriškas sodininkas užsiima retų augalų klonavimu ir tiesiog pamišęs dėl orchidėjų.
Čarlis įsimyli Sjuzen, o ji pamilsta orchidėjų vagį Džoną Larošą (akt. Chrisas Cooperis už šį vaidmenį apdovanotas Oskaru geriausio antraplanio vaidmens kategorijoje). Dar daugiau painiavos į pakankamai komplikuotą pasakojimą įneša Čarlio brolis dvynys Deividas. Jis mano esąs ne prastesnis scenaristas, todėl amžinai lenda prie vyriausiojo brolio su įvairiais pasiūlymais, kurie tik iš pirmo žvilgsnio atrodo kvaili.
Deividas taip pat rašo scenarijų, bet visiškai kitokį, nei jo brolis dvynys.
Čarlis kankinasi, bandydamas kinui adaptuoti knygą “Orchidėjų vagis”, kurioje, regis, nėra jokio veiksmo, užtai daug „intelektualiam kinui“ tinkamų komponentų.
O štai Deividui kūrybos kančios nepažįstamos – jis pavydėtinai lengvai kurpia veiksmo filmo scenarijų, kuriame kaip iš gausybės rago ant būsimo žiūrovo galvos byrės detektyvinio kino štampai – greitas veiksmas, nusikaltėliai, krentantis lėktuvas ir panašios šimtus kartų kine matytos banalybės.
Net nereikia ilgai spėlioti, kurio brolio scenarijus labiau sudomins Holivudo prodiuserius. (G.J.)
5. „KIAULĖ“ (Pig, 2021)
Puiki „kiauliška“ istorija. Žiūrovams patinka žiūrėti filmus apie gyvūnus. Ne tik dokumentinius ar animacinius, bet ir vaidybinius. Arba metaforiškus, tokius, kaip George‘o Orwello „Gyvulių ūkio“ ekranizacijas, kuriose naminių gyvulių elgsena nuostabiai panaši į žmonių įpročius.
Žinoma, kiaulės filmuose tampa pagrindiniais veikėjais rečiau, negu katės ar šunys, bet būtent jų fiziologinė kūno sandara labiausiai gimininga žmogui. Apie tai liudija kad ir neseniai sensaciją medicinos pasaulyje sukėlęs pranešimas, kad Amerikoje nepagydoma širdies liga sergančiam žmogui persodinta genetiškai modifikuota kiaulės širdis, ir pacientas, anot medikų, sėkmingai sveiksta.
Vienas mėgstamiausių ir vaikų, ir suaugusių filmu savo metu tapo 1995-aisiais sukurta komedija „Mažylis“ (Babe, rež. Chrisas Noonanas) apie paršelį, kurį fermeris (akt. Jamesas Cromwellis) laimėjo mugėje ir parsivežė namo. Čia paršelis greitai susirado „mamą“ – margaspalvę aviganę ir greitai suprato, kad labiausiai jam patinka lakstyti paskui aveles.
Labai „žmogiška“ yra ir simpatiška paršavedė „Kino pavasaryje“ neseniai matyta režisieriaus Viktoro Kosakovskio dokumentiniame filme „Gunda“ (2020 m.).
O štai naujame režisieriaus Michaelo Sarnoskio vaidybiniame filme „Kiaulė“ (2021 m.) būtent šis naminis gyvūnas tampa pagrindine aktoriaus Nicolaso Cage‘o partnere.
Nicolas Cage‘as jau ilgokai linksniuojamas už tai, kad yra baisiai neišrankus ir vis nusifilmuoja visiškame šlamšte. Tokių „Auksinės avietės“ vertų projektų aktoriaus filmografijoje išties nemažai.
Bet „Kiaulė“ šiai galerijai tikrai netinka. Pažiūrėjęs šį filmą vienas aistringas kino gerbėjas didžiausioje internetinėje filmų bazėje imdb.com paliko tokį jaudinantį įrašą: „Šis visiškai stulbinantis ir autentiškas filmas sugrąžino gyvybę kinui! Tai gaivaus oro gurkšnis, kuris palies didžiąją jūsų širdies dalį. Pajutau, kad mano skruostais riedėjo ašaros. Pagarba visai gamybos komandai ir sveikas sugrįžęs Cage‘ai; mes ilgai to laukėme. Labai ačiū“.
Nicolas Cage‘as čia suvaidino vienišių Robą, kuris mirus žmonai gyvena Oregono tyruose ir renka trumus (kitaip dar vadinamus triufeliais) ir pusvelčiui juos parduoda nesąžiningam tarpininkui. Kai kažkas pagrobia Robo mylimą kiaulę Brendę, vyras privalo keliauti į Portlandą, kad ją atgautų. Kartu tai bus jaudinanti kelionė į savo seniai pamirštą praeitį.
Vis dėlto pagrobėjai padarė klaidą – jis nėra tik paprastas trumų medžiotojas.
Reklamuojant „Kiaulę“ buvo dažnai minimi veiksmo filmai apie naujųjų laikų supermeną Džoną Viką, kuris, kaip pamenam, piktadariams nužudžius jo mylimą šunį tampa negailestingas kovotojas su visokiausio plauko (dažniausiai rusų) nusikaltėliais (trečiajame filme net paaiškėja, kad Keanu Reeveso herojus yra… baltarusių partizanų palikuonis).
Gali net pasirodyti, kad ir Nicolaso Cage‘o keršytojas Robas bus toks pat veiksmo filmo superdidvyris. Bet tokių vilčių „Kiaulė“ nepateisina. Tai – ne dar vienas komercinis niekalas, o tikra „indie drama“ (šis terminas kilęs iš angliško žodžio „independent“, reiškiančio „nepriklausomas“). Neveltui jo premjera įvyko Sandanso nepriklausomųjų filmų festivalyje, o vėliau susilaukė beveik trisdešimties apdovanojimų rimtuose kino festivaliuose.
„Kiaulė“ – tai greičiau autorinio kino pavyzdys, savotiška meditacinė drama, kurioje yra vienintelė veiksmo kino verta scena su kautynėmis pogrindiniame klube, bet čia Robas dalyvauja tik tam, kad gautų reikiamos informacijos apie pagrobėjus.
Kaip ir dera autoriniam kinui filmo autoriai rūpinasi, kad žiūrovai turėtų ką veikti, mąstydami apie kontekstus. Rustų ir lakonišką, galima net sakyti, „hemingvėjišką“ stilių turintis filmas padalintas į tris dalis su gastronominiais pavadinimais (tai kažkaip susiję su ankstesne Robo profesija). Portlendas, aišku, asocijuojasi su niūriomis kukluksklano tradicijomis.
O ir pats Robas dažnai darosi panašus į šias vietas gerai pažinojusio JAV dramaturgo Tennessee Williamso Orfėją, nusileidžiantį į pragarą. Šiuolaikinį. (G.J.)
4. „UOLA“ (The Rock, 1996)
2022- aisiais viename interviu aktorius Nicolas Cage’as, paklaustas, kaip dabar vertina beveik vienu metu kurtus jo veiksmo filmus „Kalinių lėktuvas“ (1997 m.), „Beveidis“ (1997 m.) ir „Uola“ (1996 m.), anuo metu vadintus „šventąja trejybe“ (“holy trinity”), atsakė kad šie filmai „laikui bėgant darosi geresni“ (“aged beautifully”).
Pirmiausiai iš šios „šventosios trejybės“ buvo sukurta „Uola“. Taip lakoniškai (angl. „The Rock“) buvo pavadintas San Fransisko įlankos saloje pastatytas Alkatraso kalėjimas, tapęs vienu niūriausių Amerikos objektu.
Ispanai šią vietą vadino „Pelikanų sala“, o Kalifornijos indėnai šventai tikėjo, kad tai piktųjų dvasių buveinė. Kai šioje atšiaurioje saloje buvo nutarta įkurti kalėjimą, indėnų nuogastavimai pradėjo pildytis. Čia siųsdavo didžiausius piktadarius ir žiauriausius žudikus, o sausojo įstatymo laikais Alkatrasas tapo nuolatine Amerikos gangsterių „poilsio“ vieta. Jame, beje, kalėjo ir garsus lietuvių kilmės JAV gangsteris Alvinas Karpis (tikr. Albinas Karpavičius).
FTB vadas J. Edgaras Huveris ne kartą su pasididžiavimu yra sakęs, kad Alkatrasas yra vienintelis pasaulyje kalėjias, iš kurio neįmanoma pabėgti. Tačiau laisvės troškimas visais laikais stipresnis už bet kokias kalėjimo sienas. Kai kam visgi pavyko ištrūkti iš šio pragaro.
Iš viso per kalėjimo egzistavimo laikotarpį (nuo 1934 iki 1963 m.) įvyko 14 pabėgimų, kai už stipriai saugomos „Uolos“ sienų pavyko (dažniausiai labai neilgam) ištrūkti net trisdešimt keturiems kaliniams. Du vyrai bandė tai padaryti du kartus, penkiolika buvo sugauti, aštuoni pasidavė, septyni buvo nušauti, vienas oficialiai paskelbtas nuskendusiu, o dar penki – dingusiais be žinios.
Bet tarp jų nebuvo režisieriaus Michaelo Bay’aus sukurto filmo personažų, kuriuos suvaidino Seanas Connery ir Nicolas Cage’as.
Kai dėl didelių priežiūros kaštų ir prastos reputacijos Alkatraso kalėjimas 1963 metų kovo 21-ąja buvo uždarytas, jame buvo įkurtas muziejus.
Džonui Patrikui Meisonui (jį suvaidino Seanas Connery) pavyko pabėgti iš Alkatraso gyvam ir dabar jį budriai saugo slaptosios tarnybos (matyt, todėl, kad neišplepėtų “valstybinės paslapties”). Tačiau JAV federalinei valdžiai greitai prireikia jo sugebėjimų, nes muziejumi virtusiame kalėjime įsitvirtino generolo Frensio Humelio (akt. Edas Harrisas) vadovaujamas smogikų būrys, reikalaujantis iš valdžios milžiniškos kompensacijos žuvusių kareivių šeimoms ir orioms išgyvenusių dalyvių pensijoms už visas JAV vykdytas karines operacijas. Jei per 40 valandų teroristų reikalaujami šimtas milijonų dolerių nebus sumokėti, jie grasina nuo žemės paviršiaus nutrinti San Fransiską raketomis su nuodingomis dujomis.
Todėl Meisonui teks pakartoti savo žygį. Tik šį kartą keliauti priešinga kryptimi. Mat jis gerai žino visus Alkatraso užkaborius. Nes savo labirintais ir slaptais išėjimais Alkatrasas galėtų drąsiai pasigalynėti su bet kokia viduramžių pilimi.
Pagrindinis Meisono pagalbininkas bus cheminio ginklo ekspertas daktaras Stenlis Gudspidas (Nicolas Cage’as). Nors pradžioje jis atrodo kaip moksliukas, tikras laboratorijos genijus, bet vėliau imasi veiksmo filmo (super)herojaus iniciatyvos, o kai kada net į antrą planą pastumia Seaną Connery, kuriam veiksmo kinas – gerai pažįstama stichija! (G.J.)
3. „ANGELŲ MIESTAS“ (City of Angels, 1998)
Angelų amerikiečių kine niekada netrūko. Net tarp klasikinio Holivudo kino šedevrų nemažai filmų, kuriuose tokie personažai minimi pavadinimuose („Tik angelai turi sparnus“, „Mes ne angelai“, „Angelai purvinais veidais“ ir begalė kitų).
O ir naujųjų laikų kine sparnuotas būtybes vaidino ir Paulas Hoganas („Beveik angelas“, 1990 m.), ir Johnas Travolta („Mykolas“, 1996 m.), ir net Benas Affleckas su draugeliu Mattu Damonu („Dogma“, 1999 m.).
1998-aisiais tokia dalia atiteko ir Nicolasui Cage’ui. Tik jeigu aukščiau paminėti aktoriaus kolegos vaizdavo angelus komedijose, tai „Angelų miestą“ pavadinti komedija būtų tikra šventvagystė.
Nes „Angelų miestas“ – ta europinio kino šedevro „Dangus virš Berlyno“ (1987 m.) amerikietiškas perdirbinys.
Vokiečių režisieriaus Wimo Wenderso filme į Berlyno siena dar padalytą Vokietijos sostinę iš dausų nusileidžia dvi sparnuotos būtybės – tikri angelai, mokantys skaityti žmonių mintis, bet jau apsunkę nuo metų naštos ir per amžius sukauptos pasaulio išminties. Jiems nelabai rūpi amžinosios dangaus karalystės vilionės, bet labiau patinka paprastų mirtingųjų džiaugsmai, nors ir aptemdomi egzistencinio laikinumo nuojautos. Vienas angelas – Danielis (akt. Bruno Ganz’as) net įsimyli gražuolę cirko akrobatę, dėl to netenka savo sparnų ir papildo nuolat gausėjančias “puolusių angelų” gretas.
„Dangaus virš Berlyno“ perdirbinyje „Angelų miestas“ Nicolas Cage’as suvaidino panašų liūdną angelą Setą, iš dausų siųstą palengvinti kančias mirštantiems. Jis nežino nei baimės, nei alkio, nei skausmo. Bet jam svetimos ir paprastų mirtingųjų patiriamos žemiškos emocijos.
Tačiau ligoninės operacinėje pamatęs chirurgę Megę Rais (ją suvaidino Meg Ryan), Setas ją įsimyli ir ryžtasi išmainyti nemirtingumą į paprastą žmogišką laimę. Bet dėl jos, žinoma, jis rizikuoja daugiau nebegirdėti dieviškos muzikos auštant ir baigiantis kiekvienai dienai.
Wimas Wendersas savo šedevrą „Dangus virš Berlyno“ dedikavo „trims kino angelams“ – A. Tarkovskiui, J. Ozu ir F. Truffaut.
Bradas Silberlingas (išgarsėjęs nuotykių filmu „Kasparas“ apie pašėlusį vaiduokliuką) savo „Angelų miestą“ dedikavo vienai iš prodiuserių Dawn Steel, kuri, deja, premjeros nesulaukė.
Kaip komercinis projektas „Angelų miestą“ atsipirko (kainavo 55 mln. dolerių, uždirbo bemaž du šimtus milijonų). „Dangus virš Berlyno“, deja, panašiais rodikliais pasigirti negali. Bet jam to visai nereikia! (G.J.)
2. „ARIZONOS AUKLĖJIMAS“ (Raising Arizona, 1987)
1984-aisiais į kinematografinį pasaulį (kaip dabar madinga sakyti, „su trenksmu“) įžengė anksčiau nežinomi broliukai Joelis ir Ethanas Coenai. Jų debiutinis kriminalinis filmas „Paprastas kraujas“ (Blood Simple) iš karto užtikrino tandemui amerikietiško nepriklausomojo kino korifėjų statusą. Šimtus kartų matytą įstoriją, kaip pavyduolis vyras pasamdo privatų detektyvą pasekti jo žmoną, jaunieji autoriai sugebėjo papasakoti taip, kad jų niūrus ir kruvinas filmas labai anksti pradėtas vadinti kultiniu.
O tuoj po šio žiauraus debiuto broliukai metėsi į visai priešingą pusę – sukūrė žanro kanonus laužančią komediją „Arizonos auklėjimas“.
Čia pagrindinis herojus yra vagišius nevykėlis Denohas (akt. Nicolas Cage’as), kuriam kartą nuskyla galimybė tapti padoriu žmogumi. Mat baigdamas eilinio įkalinimo terminą, vaikinas įsimyli policininkę Edviną (akt. Holly Hunter) ir ją veda. Po kurio laiko paaiškėja, kad įsimylėjėliams nelemta turėti palikuonių. Edvina, žinoma, labai dėl to sielojosi, o jos vyrelis ėmė veikti, kaip buvo įpratęs iki šiol. Jis gerai įsisavino svarbiausią vagių taisyklę – tai, ko pats neturi, visada gali pavogti…
Keistokas pavadinimas „Arizonos auklėjimas“ sutrikdė kai kurių šalių platintojus ir jie filmui davė kitą, jų manymu, konkretesnį pavadinimą „Jaunėlis Arizona“ (Arizona Junior). Mat Arizona čia – visai ne viena iš daugelio Amerikos valstijų, o pagrobto vaiko, kaip ir jo tikrojo tėvo, baldų magnato Neitano Arizonos, pavardė.
Mažylis šiame filme tikrai puikus, jis dar neišmokęs vaikščioti yra ne mažiau išdykęs ir išradingas, tarsi būtų koks Kevinas iš komedijos „Vienas namuose“ (beje sukurtos trimis metais vėliau).
O štai Denoho vaidmenį filmo autoriai pradžioje siūlė Kevinui Costneriui, kuris atsisakė dalyvauti tokiame abejotiname ir keistame projekte.
Užtai Nicolasui Cage’ui šis vaidmuo tapo puikiausia galimybe iki valios pašėlti ir paeksperimentuoti su savo personažo charakteriu ir net išvaizda. Jau vien ji kelia atlaidžią šypseną, kai regi dar jauną (jam tada buvo 23-eji) ir labai liekną Niką ryškiai spalvingais havajietiškais marškiniais, susivėlusiais plaukais ir komiškais bakenbardais a la Elvis Presley.
Ir vaidyba tikrai maloniai stebina, ji dar neapsunkinta vėliau įsigytų ir dažnai naudotų štampų. Aktorius išties meistriškai keičia emocijų registrą, akimirksniu pereidamas nuo pamaiviškos ekscentrikos prie lyrinio humoro intonacijų. Nors šis labai sodrus personažas dažnai elgiasi neprognozuojamai ir net amoraliai, jis iš karto imponuoja žiūrovams. Neveltui pats N. Cage‘as po šio filmo buvo pramintas „naujuoju bytniku“, kol į šį titulą nepradėjo pretenduoti Johnny Deppas, savo karjeros pradžioje taip pat suvaidinęs ištisą „trenktų“ keistuolių galeriją.
„Arizonos auklėjimas“ įsimena ir kitais ryškiai suvaidintais personažais: Frances McDormand suvaidintos policininkės Dotės vaidmuo dabar atrodo kaip repeticija vėlesniam broliukų šedevrui „Fargo“.
Galiūnas Johnas Goodmanas tapo savotišku broliukų „talismanu“, vėliau savo vaidyba puošusiu kitus Coenų filmus: čia Goodmanas drauge su Williamu Forsythe‘u vaidina bėglius iš kalėjimo taip, kad jų pabėgimą per požeminį tunelį reikia pamatyti, žodžiais tai tiesiog neapsakoma!
Šiandien broliai Coenai yra solidūs ir pripažinti klasikai. Tuo maloniau pamatyti, kaip jiedu džiaugėsi tada, kai filmavimo aikštelę vadino „smėlio dėže“ savo žaidimams. (G.J.)
Kadras iš filmo „Tolyn nuo Las Vegaso“ / MGM/UA Distribution Co.
1. „Tolyn nuo Las Vegaso“ (Leaving Las Vegas, 1995)
Šis pagal Johno O’Brieno romaną sukurtas režisieriaus Mike’o Figgiso („Audringas pirmadienis“, „Misteris Džounsas“, „Brauningo versija“) filmas dar iki Oskarų teikimo ceremonijos buvo pavadintas geriausiu metų filmu (įtakingojo „The New YorkTimes“ puslapiuose šiai nuomonei pritarė per 100 kino ritikų). Po tokio „presingo“ garbūs akademikai, skirstantys paauksuotas Oskarų statulėles, tiesiog negalėjo ignoruoti tokio „vox populi“, bet iš keturių nominacijų (už geriausią metų filmą, režisūrą ir pagrindinių vaidmenų atlikimą) „kūnu“ pavirto tik viena – prizą gavo aktorius Nicolas Cage’as. Jis suvaidino alkoholiką scenaristą, dėl savo žalingų įpročių netekusį darbo.
Negalėdamas atsispirti stipriausiai savo gyvenime aistrai Benas Sandersonas vyksta į azartinių lošimų Meką – neoninių žiburių jūroje skęstantį Las Vegą tik tam, kad čia galėtų rasti amžiną užsimiršimą ir gerti „iki paskutinio atodūsio“. Prieš žengdamas šį žingsnį jis sunaikino visus ankstesnio gyvenimo ženklus – atleistas iš darbo jis pardavė namus ir sudegino nuotraukas.
Autoriai labai ir nesistengia kaip nors motyvuoti herojaus nuopuolio priežasčių; jų tiesiog nežino ir pats Benas („Nežinau, ar pradėjau gerti todėl, kad mane paliko žmona, ar žmona mane paliko todėl, kad pradėjau gerti“). Autoriai suteikia galimybę Benui stabtelėti ir suvokus savo degradavimo gelmę pradėti gyvenimą iš naujo. Tokiu vilties žibutėliu tampa Beno pažintis su prostitute Sera (Elisabeth Shue), svajojančia atsikratyti sutenerio globos ir pažinti tikrąją meilę. Tačiau Benui jau per sunku net vardan meilės kažką savo gyvenime keisti.
Rafinuota Beno agonija trunka labai ilgai, kaip ir depresyvi filmo nuotaika, o melancholiją vis labiau gilina beveik pastoviai skambančios ir neįkyriai atliekamos bliuzo kompozicijos (kelias įdomias improvizacijas groja pats režisierius Mike’as Figgisas, o jam talkina pats Stingas). Ar verta po to stebėtis, kad kino kritikų recenzijos buvo vadinamos „Las Vego bliuzu“, „Švelniai girta rapsodija“ arba tiesiog „Iki dugno”. (G.J.)
Gediminas Jankauskas, Augustė Nalivaikė, Dora Žibaitė
