Miuziklas – pamatinis kino ir kino kūrėjų kūrinys, kuris gyvuoja beveik tiek pat laiko, kiek ir pats kinas. Taip atsitiko todėl, nes miuziklai ir spektakliai scenose, jau nuo seno laikoma galinga meno ir pasakojimo išraiška (ir taip buvo dar gerokai prieš atsirandant sidabriniam ekranui), todėl nenuostabu, kad muzikinių renginių pritaikymas ir kūrimas kino medijai – būtina adaptacija. Per daugelį metų buvo sukurta daugybė kultinių kino miuziklų, pradedant tikra klasika, pavyzdžiui, „Dainuojantys lietuje“ (angl. Singin’ in the Rain), ir baigiant naujausiais hitais, tokiais kaip „Kalifornijos svajos“ (angl. La La La Land).
Sėkmingi ir kokybiški kino miuziklai kuriami ir dabar, 2020-ųjų, dešimtmetyje – nuolat išleidžiama daugybė puikių ir kultinių kino miuziklų. Nuo modernių klasikinių miuziklų perdirbinių ir perdainavimų iki beprotiškai kūrybingų originalių istorijų – miuziklai kine nerodo jokių krizių ar sustojimo ženklų, jie tiesiog klesti skaitmeninių transliacijos paslaugų eroje. Nors dešimtmetis dar toli gražu nesibaigė, visgi jau turime sąrašą kultinių kino miuziklų, kurie įsitvirtino tarp geriausių dešimtuko ir nežinia ar užleis vietą naujiems kūriniams.
10. „Dicks: The Musical“ (2023)
Šio originalaus kino miuziklo siužetas publikai pirmą kartą buvo pristatytas kaip muzikinė komedija, pirmiausiai gimusi Brodvėjauje nepadoriu pavadinimu „Fucking Identical Twins“ pagal Josho Sharpo ir Aarono Jacksono pjesę. Jos autoriai teatre ir suvaidino dvynių pora, kuri ėmėsi didelių žygių, kad vėl suvienytų savo išsiskyrusius tėvus.
Pasaulinė filmo premjera įvyko 2023 m. rugsėjį tarptautiniame Toronto kino festivalyje, o po mėnesio jis buvo išleistas į Jungtinių Amerikos Valstijų kino teatrus kaip pirmasis studijos „A24“ muzikinis filmas.
Sumanymas kurti šį filmą gimė gerokai anksčiau – dar 2016-aisiais vasarą, bet projektą kelis kartus stabdė nenumatytos aplinkybės. Paskutinė buvo 2022 metų vasarį įvykęs dviejų studijų „Fox“ ir „Disney“ susijungimas. Tada studija „A24“ ir įsigijo dar nebaigtą projektą iš Peterio Chernino prodiuserinės kompanijos, o Larry Charlesas buvo paskirtas režisieriumi.
Filmo muzikos prodiuseris Marius de Vriesas duodamas interviu įtakingam kino industrijos žurnalui „Variety“ sakėsi manęs, kad jam tenka pareiga atkreipti dėmesį į išsamų darbą kuriant dainas ir aranžuotes, o paties filmo bendrą misiją pavadino „anarchiška ir silpnaprotiška“.
Žinodami bendrą filmo nuotaiką dainų kūrėjai specialiai nesistengė kad muzika skambėtų kaip parodija. Bet pripažino, kad kai kuriuos motyvus pasiskolino iš kitų muzikinių vaidinimų, pvz. dainoje „The Sewer Song“ kontrapunktu nuskamba melodijos iš garsių miuziklų „Svynis Todas: demoniškas Flyto gatvės kirpėjas“ (2007 m.) ir „Vargdieniai“ (2012 m.).
Beje, daugumos muzikinių numerių vokalinės partijos buvo įrašytos gyvai filmavimo aikštelėje, o ne tradiciniu būdu sinchronizuojant lūpų judesius su takeliuose iš anksto įrašytais vaizdais.
Susitvarkius su visomis numatytomis dainomis paaiškėjo, kad visų jų bendra trukmė buvo ilgesnė nei pats filmas, todėl nemažai įrašų teko paaukoti.
Kaip ir buvo prognozuojama, vos pasirodęs Amerikos ekranuose filmas susilaukė prieštaringų vertinimų. Aktyviai filmą gynęs įtakingas kino kritikas Rogeris Ebertas, perspėjęs, kad tai yra muzikinio žanro eksperimentas, kuriame klesti provokuojantis seksualumas, klasikinių miuziklų dvasia ir bendras pamišimas (general lunacy), akcentavo šiuos filmo privalumus: vingiuotą istoriją, nepaprastą energiją, laisvą struktūrą ir kitus teigiamus dėmenis.
Dar kino kritikas buvo sužavėtas filmo autorių bebaimiškumu leistis į pavojingas dviprasmybių lankas, bandant išplėsti ne tokias jau originalias siužeto idėjas.
Po viso šito peršasi graži išvada, kad netolimoje ateityje „Dicks: The Musical“ gali tapti kultine klasika. Pagyvensim – pamatysim! (Gediminas Jankauskas)
9. „Naujokė“ (Mean Girls, 2024)
2004 m. Tinos Fey parašyta paauglių komedija „Naujokė“ (angl. Mean Girls), sukurta pagal 2002 m. Rosalind Wiseman knygą „Queen Bees and Wannabes“, per dvidešimt metų nuo išleidimo tapo tūkstantmečio kultine klasika. Originaliame filme vyrauja šmaikštūs vienkartiniai juokeliai ir aktorės-žvaigždės – Lindsay Lohan, Rachel McAdams, Lacey Chabert ir Amanda Seyfried – fantastiškos, tačiau filmą smukdo rasistiniais stereotipais paremtas humoras ir kiti probleminiai elementai, kuriuos geriausia palikti 2000-ųjų viduryje. Laimei, ši naujausia režisierių Samantha Jayne ir Arturo Perez Jr. versija, sukurta pagal 2018 m. Brodvėjaus miuziklo adaptaciją 2004 m. filmui, suteikia medžiagai gaivaus , šiuolaikiško posūkio.
Naivioji Kady Heron (akt. Angourie Rice), kurią jos motina mokslininkė (Jenna Fischer) anksčiau mokė namuose, kol jos abi gyveno Kenijoje, yra naujokė, klasiokė, pirmą kartą besimokanti orientuotis įvairiose valstybinės vidurinės mokyklos grupėse.
Atrodo, kad laikas visiškai sustojo, kai į pietų kambarį su bulvytėmis su sūriu rankoje įžengia pati „bičių“ karalienė Redžina Džordž (žvaigždė Reneė Rapp), populiarios merginų grupuotės, vadinamos „Plastikėmis“, vadovė. Kaip ir visi, nuo pat pradžių Kady apsvaigsta nuo galingo Redžinos egzistavimo. Rapp dominuoja ekrane savo aukštu ūgiu. Režisieriai užfiksavo jos valdingą buvimą, naudodami ne tik plačius kadrus, kuriuose matyti, kokias bangas ji palieka judėdama tarp mokinių, bet ir stambius planus, kai išraiškingas Rapp veidas spinduliuoja tik gryną žavesį.
„Plastikes“ papildo paveiki Bebe Wood, kuri Redžinos geriausiai draugei Gretchen Wieners suteikia trapios stiprybės. Čia Gretchen skirta viena emociškai jautriausių filmo dainų apie kūno įvaizdį ir savigarbą. Kiekvienas, kada nors turėjęs toksišką geriausią draugę, su ja susitapatins. Dar filme yra Avantika, vaidinanti Karen, dar vadinamą „kvailiausia mergina, kokią kada nors sutiksi“. Tai sunkus vaidmuo, su kuriuo aktorė susitvarko be problemų.
Siužetas įsibėgėja, kai Redžina pamilsta Kady, tarsi ji būtų naujas žaisliukas, ir pakviečia ją prisijungti prie trijulės pietų. Kady nežino, kad Redžina ir Janis turi tamsią istoriją, susijusią su nesėkminga draugyste vidurinėje mokykloje. Ši praeities istorija papildyta daug turtingesnėmis, niuansuotesnėmis ir, atvirai kalbant, triuškinančiomis detalėmis, dėl kurių šioje istorijos versijoje kur kas geriau suprantamas niekingas sąmokslas, kurį rezga Janis.
Viską dar labiau komplikuoja tai, kad Kady įsimylėjusi savo bendraklasį Aaroną Samuelsą (akt. Christopheris Briney), kuris, pasirodo, yra buvęs Redžinos vaikinas. Janis įtikina Kady susidraugauti su Redžina, kad ji galėtų atkeršyti ir gauti jos vaikiną. Žinoma, viskas vyksta ne taip, kaip planuota, ir netrukus Kady pasineria į populiarumo spindesį, praranda savitvardą ir etikos jausmą.
Iš čia naujame filme remiksuojami originaliojo filmo siužeto elementai ir personažų momentai per muzikinę ir socialinės žiniasklaidos prizmę. Kady ir Redžinos populiarumas kyla ir krenta taip pat greitai, kaip ir populiariausios temos „Twitter“ tinkle. Jų išdaigos fiksuojamos mobiliaisiais telefonais, o tai skatina tūkstančius reakcijų į vaizdo įrašus. Vieną akimirką Kady yra niekas, o kitą ji sulaukia milijono peržiūrų ir patinka visiems. Nors šie siužetai vizualiai patrauklūs, jie dažnai naudojami kaip trumpiniai, signalizuojantys apie Kady elgesio pokyčius. Tą patį galima pasakyti ir apie dainas, kurios pagal miuziklo tradiciją dažniausiai naudojamos kaip būdas veikėjams išreikšti savo emocijas. Šis miuziklas – tai aitrus įspėjamasis pasakojimas, pasisakantis prieš pykčius, kerštą. Jis lyg meilės laiškas paaugliams, kuriems nepatogu būti savimi.
8. „Undinėlė“ (The Little Mermaid, 2023)
„Undinėlė“ yra dar vienas „Disney“ klasikinio animacinio filmo perkūrimas, ir jis puikus, nes išlieka ištikimas tam, kas žmonėms patiko 1989 m. originale, ir kartu praplečia istoriją bei personažus. Tiesiogine to žodžio prasme pasakojimas apie undinę, kuri sudaro faustišką sandėrį, kad galėtų ištirti žmonių pasaulį ir siekti tikros meilės, retrospektyviai atrodo šiek tiek archajiškas. Arielė yra smalsi ir maištinga paauglė, tačiau iš esmės iš karaliaus dukters ji tampa princo žmona. Klasikinės Howardo Ashmano ir Alano Menkeno melodijos, kurios yra filmo širdis ir stuburas, čia dažniausiai išlieka nepakitusios, įskaitant beprotiškai įsimenančią, „Oskarą“ pelniusią „Under the Sea“ dainą. Tačiau režisieriaus Robo Marshallo versijoje Arielė įgauna daugiau gilumo ir sudėtingumo, o jauna moteris, parinkta jai vaidinti, su kaupu susidoroja su šiuo iššūkiu.
Halle Bailey puikiai atlieka pagrindinį vaidmenį: Išraiškinga, energinga, be galo simpatiška, su mergaitiško saldumo ir moteriško užsispyrimo mišiniu. Ji randa naujų gaivių kelių į dainas, siužeto vingius ir net konkrečias dialogo eilutes, kurias ilgamečiai gerbėjai brangina iš animacinio originalo. O jos atliekama daina „Part of Your World“, melodija, kurią visi esame girdėję nesuskaičiuojamą daugybę kartų, yra netikėtai jaudinanti. Bailey yra pasirengusi viskam, ko šis vaidmuo iš jos reikalauja tiek fiziškai, tiek emociškai, ir ji nusipelno tapti pagrindine žvaigžde.
Jai labai padeda tai, kad šioje „Undinėlėje“ Arielės ir princo Eriko charakteriai vystosi giliau, todėl jų santykiai įgauna prasmę, o ne tik greitą, paviršutinišką patrauklumą. (Dėl šios plėtros filmas yra beveik valanda ilgesnis nei originalas, bet jis juda padoriu tempu.) Davido Magee scenarijus pateikia paralelių, kaip jie abu bando išsivaduoti iš globėjiškų tėvų lūkesčių ir įtvirtinti savo tapatybę bei ambicijas. Eriko vaidmenį atliekantis Jonah Hauer-King netgi gauna savo dainą „I Want“, ir jis yra šiek tiek daugiau nei paprastai nykiai gražus Disnėjaus princas.
Trumpa apžvalga, jei senai matėte originalią „Undinėlę“: Arielė, jauniausia iš septynių karaliaus Tritono dukterų, trokšta apsilankyti jūros paviršiuje esančioje žemėje ir sužinoti apie žmonijos stebuklus. Jos tėvas draudžia tai daryti, nes mano, kad žmonės yra žiaurūs plėšrūnai. Ji išdrįsta jam pasipriešinti padedama savo draugo žuvies plekšnės ir galiausiai išgelbsti drąsų nuotykių ieškotoją princą Eriką nuo audros. Susižavėjusi ji sutinka sudaryti sandorį su jūros ragana Uršulė ir iškeisti savo nuostabųjį balsą į porą kojų ir kelionę į žmonių pasaulį. Jei iki trečios dienos saulėlydžio jai nepavyks užsitikrinti tikrosios meilės bučinio, ji bus Uršulės vergė visiems laikams.
Na, o šioje pasakos versijoje išsamiai atskleidžiama Arielės drąsa ir didelė širdis. Be to, ji gali praleisti daugiau laiko su Eriku, kuris mano, kad ji yra apsvaigusi laivo katastrofos auka, ir nesupranta, kad iš tikrųjų ji jį išgelbėjo, ir mėgautis tvirtesniu ryšiu. Įkvepiantis akcentas juostoje yra tai, kad Arielė net ir be žodžių paaiškina labiau patyrusiam Erikui kai kuriuos dalykus apie vandenyną. Kaip ir tai, kad ji gali iškeisti nepatogius, aukštakulnius batus, kuriuos gavo pilyje, į porą patogių sandalų. Vienas iš gudrių akcentų leidžia Arielei mintyse toliau dainuoti, taigi ji nėra visiškai nebyli būdama paviršiniame pasaulyje. O tai, kaip ji priverčia Eriką išsiaiškinti jos vardą, suteikia vieną iš daugelio solidžių filmo juokų.
Tikrai labai akis ir ausis džiuginanti originalios ir pasaulio pamėgtos juostos adaptacija. Jei nematėte, siūlome pažiūrėti.
7. „Roaldo Dahlio miuziklas „Matilda“ (Roald Dahl’s Matilda the Musical, 2022)
Emma Thompson ir Timas Minčinas – labai skanus derinys šiame Londono kino festivalio atidarymo iškilmėms skirtame „DayGlo“ kino miuzikle – linksmas ir jaudinantis. Miuziklas sukurtas pagal apdovanojimus pelniusią Roaldo Dahlo bestselerio sceninę versiją apie Matildą, protingą, vienišą mergaitę, turinčią slaptų „X-Menų“ tipo supergalių, išsiųstą į siaubingą mokyklą, kuriai vadovauja bjauri drausmintoja ponia Trunchbull, tarsi ginklo ir pikto šuns mišrūnė.
Emma Thompson vaidina pasibaisėtiną Trunchbull, kuri nekenčia vaikų. Ir, žinoma, muzikinis stebuklas Timas Minčinas, kuris savo burtus audžia siautulinga muzika ir žodžiais. Mokyklos kieme stovi fantastiškai didelė ir niūri sovietinio stiliaus granitinė statula, vaizduojanti ponią Trunchbull su plaktuku ir šūkiu: „No Snivelling“ (liet. nezirzti). Tai taisyklė, kurios ji laikosi skirdama bausmes neklusniems vaikams.
Alisha Weir vaidina Matildą, laisvos dvasios knygnešę mergaitę, anksti susidomėjusią Brontë ir Dostojevskiu (bet ne Šekspyru, todėl ji nepastebi Hamleto rezonanso savo pavardėje – Wormwood). Iš jos tyčiojasi ir nesirūpina jos tėvai, kuriuos puikiai vaidina Andrea Riseborough ir Stephenas Grahamas. Jie – šiurpių niurzgų provincialų pora, kuri tikriausiai išduoda Roaldo Dahlio snobizmą. Valdžios atstovams nedaro įspūdžio Wormwood‘ų tvirtinimas, kad jie moko Matildą namuose, ir jie reikalauja, kad ji išvyktų į keistą įstaigą, vadinamą „Crunchem Hall“, kurioje karaliauja direktorė, ponia Trunchbull. Tačiau ten taip pat yra švelni, apsišvietusi mokytoja ponia Honey (akt. Lashana Lynch). Ji puoselėja Matildos talentą, bet, pasirodo, turi baisią paslaptį, kuri paaiškėja, kai Matilda išlaisvina mokyklą iš Trunchbull tironijos.
Šis miuziklas, kaip ir ankstesnė 1996 m. Danny DeVito ekranizacija, iš esmės laikosi Dahlio knygos, nors šioje versijoje sukuriamas naujas išradingas aspektas: prie Matildos telekinezės pridedama ir telepatija. Matildos kompozicijos ir pasakojimo talentas rodo jos nežemišką intuiciją. Ji pradeda kurti istoriją, kuri stebuklingai sugeria pačios ponios Honey praeitį.
Bene baisiausia akimirka įvyksta, kai berniukas Briusas Bogtroteris (akt. Charlie Hodson-Prior) pavagia trupinėlį ponios Trunchbull šokoladinio pyrago, o ji jį nubaudžia liepdama suvalgyti visą pyragą visų akivaizdoje. Tai groteskiškas patyčių ir gėdinimo pavyzdys, kuris ir toliau persekioja „Matildos“ gerbėjus, nes, nepaisant visos istorijos karikatūriškumo beprotybės, kuri filme išryškėja dėl beprotiškų spalvų, „Punch-and-Judy“ estetikos ir stipraus, plokščio apšvietimo, tai labai panašu į tai, ką toksiškas mokytojas gali padaryti realiame gyvenime. „Matilda“ – tai aštri pramoga, patiekiama su pasimėgavimu.
6. „Jingle Jangle: A Christmas Journey“ (2020)
Fantastiškai Dikenso išgalvotame Kobbletono mieste vykstanti kalėdinė kelionė prasideda nuo meistro Džeronikas Džanglo (vaidina Forestas Whitakeris) ir mokinio Gustafsono (vaidina Keeganas-Michaelis Key). Po to, kai Gustafsonas pavagia Džeroniko išradimų knygą, jų likimai apsiverčia aukštyn kojomis. Kadaise nerangus mokinys beveik 30 metų karūnuojamas „Metų žaislų“ gamintoju, gauna turtus, šlovę ir puošnų žalią kostiumą bei skrybėlę. Išradimų meistras Džeronikas praranda šeimą, o istorijai vėl įsibėgėjus, nedaug trūksta, kad prarastų ir savo verslą.
Susipažinkite: Džordžija Džangl (akt. Madalen Mills), Džeroniko anūkė. Pasirodo, ji turi dar stipresnį išradingumo talentą nei jos motina ir nori padėti seneliui grįžti į darbą. Tačiau jai teks nemažai padirbėti, nes Gustafsonui baigėsi visos pavogtos idėjos, todėl jis turi sugalvoti ką nors naujo, kitaip nutrauks savo neužsitarnautą pergalių seriją. O dar čia yra Džono Legend dainų ir daug ir daug muzikinių numerių.
Su pagrindinėmis žvaigždėmis, didelio biudžeto specialiaisiais efektais ir ekstravagantišku gamybos dizainu, „Jingle Jangle: A Christmas Journey“ lengvai išsiskiria iš visų kitų tų metų „Netflix“ šventinių filmų. Filmas – tai vizualinė šventė, spalvinga Kalėdų pasaka su visomis XIX a. puošmenomis (tiek daug skrybėlių, akmeninių gatvių, liemenių, karietų, kaukolių ir…). Atrodo kaip tikrai naujoviškas „Kalėdų giesmės“ pastatymas, tik turi savitą, matematinį ir mechanizuotą braižą.
Kobbletonas nėra linksmoji Anglija, tai stebuklinga šalis, kurioje visi dėvi ryškiausias įmanomas spalvas, kur tinkamu eliksyrų deriniu galima sukurti dirbtinį intelektą (įgarsina Ricky Martinas) ir kur tikėjimas yra perspektyvus kuro šaltinis.
Tai taip pat šalis, kurioje žmonės dainuoja dainas ir atlieka puikiai suplanuotus salto, nesuklupdami ant ilgų paltų ir biustų. Miuziklai gali būti skirtingi, bet sunku paneigti, kad sudėtingi dainų ir šokių numeriai yra svarbūs Kalėdoms. Padeda ir tai, kad daugelį dainų sukūrė tokie žinomi atlikėjai kaip Džonas Legend, Philipas Lawrence, Bruno Mars ir kt. Nė viena iš dainų savaime nėra kalėdinė melodija, tačiau jose skamba įkvepiančios žinutės, kuriomis siekiama įgalinti jaunus protus.
5. „Wonka“ (2023)
„Wonka“ – muzikinis fantastinis filmas, naujųjų britų kino komedijos karalių nuopelnas. Scenaristo Simono Farnaby ir scenarijaus autoriaus bei režisieriaus Paulo Kingo (kurie dirbo kartu su Padingtonu), rankose šis prieššventinis Wonkos filmas yra absoliuti šventė: jis įspūdingas, išradingas, saldus ir juokingas.
Timothée Chalamet atrodo žaviai vaidindamas jaunąjį Wonka, kuris po keistai sumanyto gyvenimo ant vandenyno bangos atvyksta į prieškarinį Paryžių, pasiryžęs praturtėti pagal mamos (ją vaidina Sally Hawkins) išrastus šokolado receptus. Jis – šokolado industrijos griovėjas, savo naujomis šokolado idėjomis drebinantis sustingusį šokolado verslą… Jam gresia žiaurumas ir įkalinimas, bet padedamas naujų draugų jis laimi.
Chalamet filme yra elfiškas ir išdykęs, nesvetingas, turintis Padingtono nekaltumo ir žavesio – ir gražų balsą dainavimui – bet ne nepakenčiamas. Beje, šis labai lieknas veikėjas iš tiesų nevalgo daug šokolado, nes akivaizdžiai taupo savo atsargas. Jis didvyriškai siekia savo likimo, paremto kakava, ir galiausiai susiduria su siaubinga piktadarių grėsme – mirtimi iš šokolado.
Hugh Grantas, čia orginalus Oompa-Loompa, šokolado liepsnos saugotojas, skaitmeniniu būdu sumažintas iki 12 colių aukščio: jis yra pasipūtęs, turintis teisių ir mėgstantis aiškintis santykius savotišku genties muzikiniu pasirodymu. Olivia Colman ir Tomas Davisas – įžūli Svynio Todo pora, kuri engia vargšą Wonką, taip pat puikiai vaidina Mattas Lucasas, Patersonas Džozefas ir Matthew Bayntonas, įkūnijantys baisią šokolado valdovų trijulę, kurie piktinasi naujais nuostabiais Wonkos kūriniais. Žinoma, čia veikėjų daug ir tikrai visi jie nuostabūs.
Čia rodomas Vilio Wonkos jaunystė, bet kaip dėl to, ką jau žinojome apie suaugusį Wonką? Kas į šokolado plytelę įdėjo jūros druskos? Kas jam nutiko jaunystėje, kad jis tapo kiek dviprasmiška, net grėsminga suaugusiojo figūra su žiaurumo gyslele, kuri pasitenkina baisaus likimo bausmėmis godiems, žvėriškiems, saldumynus graužiantiems vaikams? Šis filmas neatsako į šį klausimą ir elgiasi taip, tarsi jo nebūtų. Wonka tiesiog labai malonus, miuziklas ir kinematografija tiesiog pakeri ir čia istorijos pabaiga.
4. „The Color Purple“ (2023)
Šis nuoširdus „The Color Purple“ filmas-muziklas pasaldina piliulę ir sušvelnina smūgį, nušlifuoja originalo spygliuotus ir mazginius paviršius, pašalina smurto ir tragedijos sukeltą šoką ir labiau orientuoja į moterų solidarumą bei triumfą įveikiant nelaimes. Bet tai galbūt yra dalis kūrybiškai švelnaus proceso, kuris prasidėjo 1985 m., kai Stevenas Spielbergas sukūrė galingą, nors ir suveltą Alice Walker romano ekranizaciją, vėliau, 2005 m., filmas virto populiariu Brodvėjaus miuziklu, kuris dabar yra šios naujos adaptacijos šablonas.
Čia neabejotinai matomas galingas pagrindinių vaidmenų atlikėjų moterų trio, kuris savo žiauria charizma įkrauna veiksmą. Fantasia Barrino vaidina drąsią prievartą išgyvenusią Celie, Taraji P Henson vaidina dainuojančią žvaigždę Shug Avery, o Danielle Brooks įkūnija Sofijos vaidmenį (kuriuo kadaise kine debiutavo Oprah Winfrey). Scenarijų ekranizacijai parašė Marcusas Gardley, o režisavo muzikantas ir režisierius Blitzas Bazawule’as, remdamasis romanu ir Spielbergo filmu bei naudodamasis jaudinančiais Brendos Russell muzikiniais numeriais iš spektaklio scenos, kurie suteikia dramai tolygų, nuoseklų cukrinių akimirkų ir choreografinio spektaklio braižą.
Siužetas pasakoja apie XX a. pradžioje Džordžijos valstijoje gyvenančią Celie, kurią išprievartauja jos tėvas, atima iš jos du vaikus ir beširdiškai išleidžia ją už paviršutiniškai žavingo „pono“ Džonsono, kurį nuostabiai vaidina Kolmanas Domingo. Celie apstulbsta, kai ponas įsiutęs išsiunčia Celie seserį Nettie (akt. Halle Bailey), kai ši atvyksta gyventi pas juos, bet atsisako paklusti jo šlykščiam elgesiui ir dėmesiui. Be to Celie nuolat žemina vyro susižavėjimas dainininke Shug Avery, kuri yra jo valdinga meilužė.
Po to, kai Avery, regis, susigėdo dėl alkoholio vartojimo ir atvyksta gyventi pas juos kaip nuolatinis „svečias“, ji atranda intymią draugystę ir kažką daugiau su Celie. Tuo tarpu pono sūnus veda nepalaužiamą Sofiją, kuri taip pat susidraugauja su Celie, tačiau jos dvasią užgniaužia rasistai. Bėgant metams ir dešimtmečiams, Celie kova už išlikimą ir egzistenciją tampa vis tyliau herojiška.
Siužeto gijos galiausiai yra susiejamos su stebinančiu atsitiktinumu, stebuklingais šeimos susitikimais, kurie gali priminti Šekspyrą, ir kai kuriomis paplūdimio vietomis, kurios primena Julie Dash. Šiame filme yra šilumos ir veržlumo, ypač dideliuose ansamblio numeriuose, į kuriuos jis taip natūraliai linksta, solo muzikinės scenos inscenizuoja vienatvės bei užgniaužtos nevilties įprasminimo laikus. Pažiūrėjus filmą nieks nesuabejos, kad Barrino, Henson ir Brooks, vaidinančios tris moteris, nugali, o tai ekrane įprasmina moters stiprybę.
3. „Enkanto“ (Encanto, 2021)
Ieškoti filmo, kurį galėtų žiūrėti visa šeima, yra nuolatinis iššūkis. Tai tokia pat tradicija, kaip kalakutas per Padėkos dieną ir Kalėdų giesmės per radiją netrukus po jos. Tačiau „Disney“ Jums siūlo šiltą, gerą nuotaiką keliantį šeimai skirtą filmą „Enkanto“ – kolumbietišką magiškojo realizmo muzikinį pasakojimą apie šeimą, kuri, išgyvenusi tragediją, gavo ypatingų galių. Dabar, praėjus kelioms kartoms, jie gyvena kartu stebuklingame name ir kiekvienas narys suėjus tam tikram amžiui gauna savo talentą, pavyzdžiui, geba valdyti orą, persikūnyti į kitus žmones ir kalbėtis su gyvūnais. Jų „kasytė“ (taip filme vadinamas namas) reaguoja į šeimos prašymus ir atsiliepia į jų nuotaikas. Kiekvienas miegamasis stebuklingai pritaikytas giminaičiui ir jo stebuklingai dovanai. Visi, išskyrus vienam žmogui, tai – Mirabelė (įgarsino Stephanie Beatriz).
„Enkanto“ pasakoja apie „merginą be akivaizdžių gabumų“ Mirabelę, kuri iš visų jėgų stengiasi pritapti tokioje nepaprastoje šeimoje. Mirabelei sunku išsiskirti ir būti laimingai, kai jos mama Džulieta (Angie Cepeda) gali išgydyti žaizdas gamindama maistą, jos sesuo Luisa (Jessica Darrow) gali lengvai pakelti sunkiausius daiktus, o kita sesuo Izabela (Diane Guerrero) gali užauginti gražiausias gėles vos apie tai pagalvojusi. Tačiau, Mirabelė pastebi, kad šeimos namelyje pradeda ryškėti įtrūkimai, tačiau niekas ja netiki ir jos rūpesčius nuvertina kaip kažką, ką pasakytų jos atsiskyręs ekscentriškas dėdė Bruno (John Leguizamo). Dabar Mirabelė turi išsiaiškinti, kas vyksta, kad išgelbėtų ir savo šeimą, ir namus.
Režisieriai Jaredas Bushas ir Byronas Howardas („Zootopija“) bei bendraautorė Charise Castro Smith („Rėja ir paskutinis drakonas“), sukūrė dar vieną „geros širdies“ filmą apie nevykėlius, bandančius pasielgti teisingai. Visų pirma šiame Disnėjaus filme nėra piktadario, tik miglotas „nežinomasis“, keliantis grėsmę šeimai ir jų namams. Konfliktas geriausiu atveju yra minimalus, todėl Mirabelė gali daugiau laiko skirti mokymuisi apie tai, ką ji gali padaryti, nors ir neturi galių, dėl to filmas labai sudomina. Filme spindi animacija ir dizainas, tikrai išnaudojant namą su stebuklingais kambariais į naujus pasaulius ir muzikinėmis sekvencijomis, kurios suteikia šiek tiek daugiau abstrakčios meninės laisvės.
Lin-Manuel Miranda animaciniam filmui sukūrė nuostabius muzikinius takelius, kurie džiugina ir mažus ir didelius. Nors filme yra ir kitų elementų, kuriais galima mėgautis, pavyzdžiui, triukšmingas filmo įgarsinimas: Carolina Gaitán, Rhenzy Feliz, Ravi Cabot-Conyers, Wilmer Valderrama, Mauro Castillo ir vieno vardo lotynų muzikos žvaigždės Maluma ir Adassa. Taip pat įspūdinga matyti, kad animaciniame Disnėjaus filme pagaliau į vieną šeimą įtraukti skirtingi odos atspalviai ir plaukų tekstūros, o į personažų detales įtraukta kolumbietiška mada, pavyzdžiui, pončai, plazdantys siuvinėti sijonai, spalvingos suknelės ir guajaberos. Mirabelės vaidmuo juostoje nuostabus, viso filmo metu savo balsu įkūnydama ir skausmą, ir meilę, tačiau niekada neprarasdama kvailo žaismingumo jausmo, dėl kurio jos personažas toks simpatiškas.
Istorija apie prarastą tėvynę ir šeimą, kuri atsikūrė naujoje žemėje, nėra neįprasta daugeliui imigrantų šeimų, o jautriai įtraukus ją į žavų Disnėjaus filmą, galbūt naujajai kartai bus suteiktas geresnis priklausymo jausmas arba bent jau paguoda, kad kiti dalijosi jų patirtimi. Galbūt tai padės vaikams, kurie neužaugo su šiomis istorijomis apie „prarastą rojų“, suprasti tuos, kurie taip užaugo. Optimistiškasis „Enkanto“ yra vienas iš žavesnių animacinių filmų pasirodžiusių kino teatruose.
2. „Tik… Tik… Bum!“ (Tick, Tick…Boom!, 2021)
Vėlų 2021-ųjų rudenį „Netflix“ platformoje parodytas debiutanto Lino-Manuelio Mirandos miuziklas susilaukė ir žiūrovų dėmesio, ir profesionalų įvertinimo. O 2020-aisiais jis suvaidino pirmąjį JAV finansų ministrą Aleksandrą Hamiltoną kino miuzikle „Hamiltonas“.
Amerikos kino institutas filmą keistu pavadinimu „Tik… Tik…Bum!“ pripažino vienu geriausių metų filmų, 79-ojoje „Auksinio gaublio“ apdovanojimų ceremonijoje jis pateko į geriausio filmo nominaciją miuziklo ar komedijos kategorijoje. Aktorius Andrew Garfieldas pelnė „Auksinį gaublį“, taip pat buvo nominuotas Oskarui. Jaunam aktoriui tai geras startas į Holivudo viršūnes.
Įsidėmėjome Andrew Garfieldą Melo Gibsono karinėje dramoje „Pjūklo ketera“ (Hacksaw Ridge, 2016 m.) ir tuoj po jo matytoje „Tyloje“ (Silence, 2016 m., rež. Martinas Scorsese). Pirmajame filme jis suvaidino II pasauliniame kare dvivyriu tapusį jauną mediką Desmondą T. Dossą, kuris dėl pacifistinių įsitikinimų atsisakė į rankas paimti ginklą, bet iš mūšio lauko išnešė 75 sužeistus amerikiečių karius.
Pagal mums žinomą Shûsaku Endô romaną sukurtoje „Tyloje“ jis vaidino vienuolį tėvą Rodrigesą, kuris viduramžiais siunčiamas į Japoniją tuo metu, kai imperatorius Hidejošis paskelbė tikrą karą krikščionių misionieriams.
„Tik… Tik…Bum!“ – visai kitokio kino pavyzdys. Čia Andrew Garfieldas vaidiną jauną muzikantą Džonataną Larsoną, trokštantį sukurti miuziklą ir taip prasibrauti į nuo svetimųjų uždarą pramogų industrijos pasaulį.
Vaikinui netrukus sukaks 30 metų, o jis vis dar dirba padavėju nedidelėje Niujorko kavinėje. Todėl jis labai nerimauja, kad laiko pagauti sėkmę už uodegos lieka vis mažiau. Juk spindintis miuziklo pasaulis (kaip, beje, ir jam giminingo baleto) priklauso tik jauniems.
Džonatanas paslapčia kuria muziką vaidinimui, kuris, kaip jam atrodo, turi galimybių kada nors tapti Brodvėjaus hitu. Jo mergina Siuzana (Alexandra Shipp) jau pavargo laukti tos stebuklingos šlovės akimirkos ir palieką svaičiotoją. Nieko gero nebesitiki ir vaikino geriausias draugas Maiklas (Robinas de Jesus), svajojęs tapti aktoriumi, bet priverstas įsidarbinti reklamos agentūroje.
Bet Džonatanas nenuleidžia rankų. Nors jis dažnai kartoja, kad Niujorke gyvena vien nelaimingi žmonės, jis pats stengiasi nuo realybės negandų slėptis savo kuriamos muzikos ir dainų pasaulėlyje. Jis net ne itin vykusius santykius su artimaisiais ir aplinkiniais stengiasi užrašyti gaidomis.
Pagaliau Džonatanas pakliūva į praktinį seminarą, kur su naujokais dirba patyrę muzikos pasaulio grandai, įskaitant „Vestsaido istorijos“ autorių Stepheną Sondheimą (jį suvaidino Bradley Whitfordas). Pradžioje Džonatano sukurtas miuziklas „Superbija“ nesulaukia pritarimo, tačiau jubiliejinio gimtadienio išvakarėse Sondheimas paskambina Džonatanui ir suteikia vilties… (G.J.)
1. „Vestsaido istorija“ (West Side Story, 2021)
Dėl pandeminės izoliacijos šis Steveno Spielbergo filmas žiūrovus pasiekė praėjus metams po žadėtos premjeros. Ir toks ilgas laukimas, ko gera, suvaidino neigiamą vaidmenį. Šimtą milijonų dolerių kainavęs filmas kol kas nesurinko visame pasaulyje nė dviejų trečdalių biudžeto sumos.
Manau, kad ne paskutinį vaidmenį čia suvaidino ir tai, kad vyresnių žiūrovų atmintyje dar gyva klasikinė „Vestsaido istorija“, gimusi 1957-aisiais originalaus Brodvėjaus miuziklo pavidalu ir tobulai ekranizuota 1961 m. (rež. Jerome‘as Robbinsas ir Robertas Wise‘as). Kartais jaunystėje patirti gilūs įspūdžiai žmonėms neleidžia susitaikyti su vėlesniais perdirbiniais. Ko gera, šiuo atveju būtent taip ir atsitiko.
Po antrojo pasaulinio karo į turtingas Jungtinės Amerikos Valstijas plūstelėjo geresnio gyvenimo ieškančių puertorikiečių armija. Nemenka dalis amerikiečių jaunimo į tokią invazinę emigraciją sureagavo gana agresyviai: atvykėliai buvo sutinkami priešiškai, ir tai dažnai provokavo muštynes bei smurtą gatvėse.
Į tokią atmosferą dramaturgas Jerome‘as Robbinsas ir kompozitorius Leonardas Bernsteinas surizikavo perkelti V. Šekspyro nemarios pjesės kolizijas. Netrukus prie talentingo tandemo prisijungė dainų tekstus parašęs Stephenas Sondheimas (1930–2021). Be jo sunku įsivaizduoti daugelį garsių Brodvėjaus muzikinių spektaklių ir pagal juos sukurtų iškilių filmų. Kuriant pirmąją „Vestsaido istoriją“ jam buvo vos 27-eri metai.
Ir teatralus, ir vėliau kino žiūrovus giliai sujaudino istorija apie šiuolaikinius Romeo ir Džuljetą. Kartu tai buvo ir pirmas miuziklas, nagrinėjantis aktualias to meto amerikiečių jaunimo problemas bei rasinio nepakantumo atmosferą.
Montekiai ir Kapulečiai čia buvo jauni puertorikiečiai ir jiems priešiški amerikiečių senbuvių atstovai. O šių nesutaikomų pasaulių atstovai – amerikietis Tonis ir puertorikietė Marija – pamilo vienas kitą.
Kalbėdamas apie savo „Vestsaido istoriją“ Stevenas Spielbergas ne kartą pasakojo, kokį stiprų įspūdį jaunystėje jam padaręs kino klasikos šedevras: „Pirmą kartą aš išgirdau „Vestsaido istorijos“ dainas būdamas dešimties metų. Ir nuo tų laikų saugoju tą plokštelę. Turėsiu ją tol, kol įkūnysiu savo svajonę ir sukursiu filmą“.
Sunku (o ir nereikia) tarpusavy lyginti nei abiejų „Vestsaido istorijų“, nei jose vaidinančių bei dainuojančių (taipogi ir šokančių) aktorių. 60 metų – pakankamas laikas, kad pamatytume, kaip per tą laiką pasikeitė ir pats Niujorkas, ir pasaulis.
Abi miuziklo kino adaptacijas (tarsi nutrūkusį laiko ryšį) susieja aktorė Rita Moreno. Pirmoje ekranizacijoje ji suvaidino Anitą ir nusipelnė Oskaro už geriausią antraplanį vaidmenį, o dabar vaidina parduotuvės savininkę Valentiną.
Būtent Rita Moreno ir Marijos brolį Bernardą suvaidinęs George‘as Chakiris (taip pat apdovanotas Oskaru už geriausią antraplanį vaidmenį) pirmojoje ekranizacijoje savo temperamentais ir šokiais į antrą planą nustūmė pagrindinę įsimylėjėlių porą.
Panašiai atsitiko ir dabar, kai patirties aiškiai stokojančius Rachel Zegler bei Anselą Elgortą nurungė Brodvėjaus žvaigždė Mike‘as Faistas, bravūriškai suvaidinęs Tonio draugą Rifą – pirmąją kruvinos nesantaikos auką. (G.J.)
