Įvairiapusiškas aktorius, komikas, rašytojas ir prodiuseris Setas Rougenas paliko neišdildomą pėdsaką kino pasaulyje. Žinomas dėl savito humoro, simpatiško įvaizdžio ir įsimintinų pasirodymų, Rougenas sugebėjo užkariauti viso pasaulio žiūrovų širdis ir protus.
Jaunuoliui aistra komedijai pasireiškė dar ankstyvoje vaikystėje, o paauglystėje Rougenas jau rengė „stand-up“ pasirodymus vietos klubuose, baruose. Būdamas tik 16 metų jis gavo pirmąjį svarbų Keno Milerio vaidmenį mėgstamame televizijos seriale „Freaks and Geeks“. Šis pasiekimas tapo jo vaisingos karjeros pramogų industrijoje pradžia. Seto Rougeno karjera gerokai įsibėgėjo, kai jis pradėjo bendradarbiauti su garsiu prodiuseriu ir režisieriumi Juddu Apatow. Jų bendradarbiavimo rezultatas – keli kritikų puikiai įvertinti filmai, įskaitant „The 40-Year-Old Virgin“ ir „Knocked Up“. Rougenas ne tik vaidino šiuose filmuose, bet ir rašė scenarijus, taip parodydamas savo kūrybinio talento gilumą ir įvairovę.
Rougenui tobulėjant karjeroje, didėjo ir jo dalyvavimas kūrybiniame procese. Jis aktyviai dalyvavo daugelyje projektų kaip scenaristas, įnešdamas savo unikalią komišką dalelę ir improvizacinius įgūdžius. Galima drąsiai teigti, kad svarbiausias Seto Rougeno sėkmės elementas – gebėjimas į savo vaidmenis įnešti humoro. Seto Rougeno kelionė kino pasaulyje rodo, kad jis yra daugiau nei aktorius ar komikas. Jo gebėjimas kurti patrauklias istorijas, sklandžiai pereiti iš vieno žanro į kitą ir filantropinė veikla daro jį vertu susižavėjimo žmogumi. Kol mes, žiūrovai, nekantriai laukiame, kokių įdomių projektų Setas Rougenas imsis toliau, (nes žinome, kad jis ir toliau žavės mus savo humoru, talentu ir atsidavimu pasakojimo menui) pažvelkime į dešimtuką dėmesio vertų Seto Rougeno perliukų, kurie tikrai praskaidrins jums dieną.
10. „An American Pickle“ (2020)
Humoro nestokojančioje komedijoje susikerta dviejų skirtingų kartų atstovai, kurie kovodami už savo principus galiausiai atranda tarpusavio ryšį. Brandono Trosto režisuotas filmas sukurtas remiantis 2013 metais Simono Richo apsakymu „Sell out“ („Išparduok“). Filme pasakojama apie amerikietiškos svajonės besivaikantį žydą emigrantą, kuris juokingomis aplinkybėmis įkrito į agurkų dėžę, kurioje užsibuvo visą amžių ir dabar bando prisitaikyti prie naujojo pasaulio. Herschel Greenbaumą priglaudžia vienintelis likęs jo palikuonis Benas, nuo tada prasideda juokingas jų nuotykis, kol atranda vienas kitą ir suartėja kaip šeima.
Režisieriaus Brandono Trosto filmas, tapęs jo soliniu debiutu daugiausia sulaukė palankių kritikų vertinimų, ypatingai už meistrišką dvigubą Seto Rougeno pasirodymą atliekant du pagrindinius vaidmenis. Filmui autentiškumo suteikia pradžia, kuri buvo nufilmuota pasitelkiant sepijos filmavimo stilių, atrodo tarsi viskas būtų nufilmuota tuo laikotarpiu. Filmas buvo planuotas išleisti „Sony Pictures“ kompanijos, tačiau kelis kartus pardavus filmo teises, filmą rugpjūčio 6d. Jungtinėse Valstijose ir kitose šalyse startavo „HBO MAX“.
Istorijos pradžia mus nukelia 100 metų atgal į mažą žydų kaimelį išgalvotoje šalyje, kurį nuolat puldinėja kazokai. Čia mes susipažįstame su Herscheliu Greenbaumu, kuris dirbą varginantį ir purviną darbą – kasą griovius. Dirbant Hershelio įrankiai nuolat lūžta, atrodo, kad jam tikrai sunku ir kaip pats Hershelis sako, gyvenimas yra sudėtingas, bet atsiunčia stebuklų. Savuoju gyvenimo stebuklu Hershelis vadina raudonplaukę merginą vardu Sara, kurią išvydo vietiniame turguje bandančią nusipirkti maisto. Pamatęs vargstančią Sarą ir susižavėjęs ja, Grennbaumas užsispiria dar daugiau dirbti, kasa dvigubai daugiau griovių, kad nupirktų savo merginai žuvies. Hershelis džiaugiasi savimi ir išdidžiai įteikia merginai nupirktą rūkytą žuvį ir su pasigerėjimu stebi, kai ji nukanda žuvies galvą. Filme netrūksta sarkazmo ir ironijos, o ypatingą prieskonį Hershelio personažui suteikia jo tiesmukiškumas ir ryškus žydiškas akcentas ir kaip žydams vyrams būdinga vešli tamsi barzda.
Kaip ir daugelis sunkiai tuo metu besiverčiančių žmonių, Hershelis ir Sara svajojo apie geresnį rytojų. Vienintelis jų šansas griebti vadinamą amerikietiškąją svajonę, išvykti į Ameriką ieškoti geresnio gyvenimo. Atvykus į Niujorką Hershelis rado darbą agurkų fabrike, Sara laukėsi vaikelio atrodo gyvenimas gerėja, tačiau per kvailą atsitikimą, bėgdamas nuo puolančių žiurkių Greenbaumas įkrenta į agurkų marinavimo dėžę, kurioje išbūna visą amžių iki kol jį išlaisvina netyčia užklydę vaikai.
2019 metų Niujorke atsidūręs Hershelis negali suprasti kaip taip greit pasaulis pasikeitė. Laimei yra likęs vienas artimasis Benas. Benas mielai priglaudžia savo protėvį, parodo jam šiuolaikinio pasaulio privalumus. Tai puikus pasakojimas apie dviejų kartų atstovus, kurie kovodami už savo įsitikinimus dar labiau suartėja ir atranda tarpusavio ryšį.
9. „Užkibo“ (Knocked Up, 2007)
Bene geriausias 2007-ųjų vasaros filmas, mieliausias, juokingiausias ir švelniausias dalykas, kurį regėsite per ilgą laiką… Filmo „Užkibo“ scenarijaus autorius ir režisierius – Judd Apatow, dabar vis dažniau vadinamas neabejotinu Holivudo juoko meistru. Jis jau tapęs televizijos komedijų veteranu.
Setas Rougenas vaidina Beną Stouną, išpuoselėtą, garbanotą laiko gaišėją, kuriam jau per 20, bet atrodo tikrai dešimtmečiu vyresnis. Jis leidžia laiką su savo kvaileliais bičiuliais, žaidžia žaidimus jų bendruose namuose ir tariamai kuria interneto svetainę, kurioje pateikiama tiksli informacija apie tai, kuriose filmų scenose karštos moterys nusirenginėja. Šiek tiek panašų į paauglių laisvalaikį, kurį galime vadinti laiko švaistymu.
Tuo tarpu kitoje visatos dalyje, o gal ir visai kitoje visatoje, Katherine Heigl vaidina Alison (šviesiaplaukę, gražią, susikaupusią), kuri yra televizijos prodiuserės asistentė ir pradedanti vedėja kanale „E!“, kuriame rengiami interviu su įžymybėmis. Vieną nuostabią dieną ji iškviečiama pas vyriausiąjį prodiuserį Džeką (Alanas Tudykas) ir jai pasakoma, kad „kostiuminiams“ patinka jos filmukas ir jie nori išbandyti ją prieš kamerą.
Švęsti paaukštinimo Alison eina į klubą su savo seserimi Debe (Leslie Mann), kurios svečių namelyje ji vis dar gyvena. Ten ji susipažįsta su Benu ir jų vienos nakties nuotykis virsta košmaru. Ji laukiasi… Alison nori pasilikti kūdikį ir jaučia pareigą apie tai pranešti Benui, kuris iš dalies pasibaisėjęs, iš dalies savininkiškas. Jis pats vargu ar yra daugiau nei didelis kūdikis. Taigi, jie nervingai sutinka likti kartu nėštumo laikotarpiu, ir tiek Benas, tiek Alison turi devynis mėnesius susipažinti vienas su kitu ir augti iki kūdikio gimimo. Ir tai tikrai audringas laikotarpis, per kurį jie įsimyli iš tikrųjų.
„Užkibo“ yra vienas malonumas: protingas, juokingas, žavus ir net jaudinantis. Yra puikių humoro vietų, tokių, kaip: Benas sužino, kad negali mylėtis su nėščia Alison, nes negali pakęsti minties, kad jo varpa atsidurs taip arti negimusio vaiko veido.
Filme taip pat galima įžvelgti tamsos ir pesimizmo akimirkų, šauniai įsiliejančių į filmo visumą. Šių tamsesnių akimirkų daugiau pasitaiko vyriškoje filmo dalyje, kai Benas susidraugauja su Alison svainiu Pitu (Paulas Ruddas), šauniu vaikinu, kuris akivaizdžiai nelaimingas savo santykiuose. Jų pokalbis apie tai, ką reiškia būti vidutinio amžiaus ir susituokusiam, išryškėja, kai jie parke stebi Pito vaikus, susižavėjusius burbulų vaizdu. Pitui vaikų susižavėjusių veidų vaizdas yra skausmingas ir primena jam apie jo paties nesugebėjimą patirti tokį gryną, nesumeluotą malonumą.
Tikrasis klausimas ir pagrindinis klausimas yra toks: ar ji turėtų išsaugoti santykius?
Kad ir koks išgalvotas ar kvailokas būtų šis filmas, jame yra kažkas gaivaus, netikėto ir neteisingo. Šiais laikais, kai daugelis moterų, kaip ir vaizduojama filme, atidėlioja (arba nori atidėti) vaikų gimdymą, kol įsitvirtins jų karjera, o paskui, kaip žinia, kankinasi dėl vaiko, kurio nori, bet jau per vėlu…, tam „Knocked Up“ mums pateikia alternatyvią realybę. Du būsimi dvidešimtmečiai tėvai, vos sulaukę pilnametystės, romantiškai ir idealistiškai lažinasi dėl savo meilės ateities. Apatowui pavyksta atlikti nemenką triuką – priversti mus pajusti šių žmonių globėjiškumą, net tėvystę.
8. „Kaimynai“ (Neighbors, 2014)
„Kaimynai“ – tai „Animal House“ ir savotiškas filmo „Knocked Up“ tęsinys, kuriame X kartos pora, turinti mažametę dukrą ir didelę paskolą, skelbia karą greta gyvenantiems triukšmingiems Y kartos vaikinams: Jūs juoksitės, tikrai. Dauguma nepadorių humoro pliūpsnių remiasi vadinamaisiais „Ričardo“ juokeliais, pradedant amatininkų dildėmis ir baigiant momentinės erekcijos stebuklu.
Jūs netgi galite pradėti ploti, kai aktorė Rose Byrne – motina ir žmona Kelė, kuriai desperatiškai reikia poilsio ir kuri šokiruojančiai gerai moka keiktis – įrodo, kad jos komedinis meistriškumas filme „Bridesmaids“ nebuvo atsitiktinumas. Ji su beveik bauginančiu užsidegimu pasitelkia savo seksualumą, kad suviliotų ir merginą, ir vaikiną, kad šie susipyktų… va čia tai tikrai galinga moteris.
Siužetas – tai scenarijus „kaimyno žolė visada žalesnė“, tačiau jame taip pat gausu piktžolių. Bet esmė ta, kad abi pusės nori to, ką turi kita pusė. Kabinete dirbančiam Makui (Setas Rougens) tai galimybė sugrįžti į praeitį be atsakomybės. Vakarėlių mėgėjui Tedžiui (Zacas Efronas) – tai galima ateitis, neapsiribojanti karštomis maudynėmis vonioje ir žemesniųjų klasių moksleivių šantažu. Jie yra ne tiek priešpriešos, kiek vienas kito atspindžiai, ir tai yra gana gilus scenarijus tokio pobūdžio idiotiškam kvailiojimui.
Tačiau labiausiai stebina tai, kad Efronas, kaip brolijos „Delta Psi“ alfa eržilas, po „Vidurinės mokyklos miuziklo“ pasirodymo pateikia brandžiausią ir subtiliausią savo pasirodymą. Ne todėl, kad jo personažas būtų vienadienis. Priešingai, jis, tarsi naujausių laikų Eddie Haskellas, bet su žudančiu pilvo presu, lengvai pereina nuo nuoširdaus ir raminančio prie klastingo ir pavojingo. Aktorių emocijos čia juntamos lyg tikros.
Filme Kelė ir Makas su naujagimiu įsikuria ramiame rajone, kol į gretimą namą įsikelia studentų brolija. Tedis – jos prezidentas, o Pitas – dešinioji ranka. Jie greitai „susidraugauja“, po to kai Kelė ir Makas prisistato naujais kaimynais. Kiekvieną naktį Makas prašo Tedžio sumažinti brolijos keliamų vakarėlių triukšmą. Kai Tedis nesilaiko savo žodžio, ir vakarėliai nepradeda vykti tyliau, Makas iškviečia policiją, kad ši sutvarkytų problemą.
Policija greitai apkaltina Maką dėl klaidinančio iškvietimo, ir tada prasideda karas. Šeimai nesutariant su vaikinais iš brolijos, viskas tampa juokingai pavojinga. Begalė šurmulio, pokštų, kurie turėtų pamokyti ir policijos areštinė… toks šis filmas. Tikrai lengvai žiūrimas ir labai juokingas filmas, kuriame kiekvienas atrasite ir dalelę savęs.
7. „Interviu su diktatoriumi“ (The Interview, 2014)
Filmas „Interviu“ yra veiksmo komedija, kuri tikriausiai šokiruos ne vieną žiūrovą. Tai yra sėkmingiausias „Sony“ filmas skaitmeninės nuomos srityje, tačiau tai nėra be priežasties.
Šiame filme yra pajuokiamas Šiaurės Korėjos diktatorius Kim Čen Unas. Šiaurės Korėja visada teigia, kad jų šalyje viskas yra gerai, tačiau neretai vakarų pasaulis iškelia kitokias versijas. Šiame filme Šiaurės Korėja yra parodoma kaip apgaulingą ir klaidinantį įspūdį bandanti sudaryti šalis. Tai jautri tema su kuria filmo kūrėjai susidorojo tikrai neatsargiai. Rezultatas – įžūliai juokinga komedija ir Šiaurės Korėjos grasinimai Jungtinėms Amerikos Valstijoms.
Šiaurės Korėjos vyriausybė grasino „Sony“ siekdami sustabdyti filmo premjerą. Dėl šių priežasčių auditorijos filmą pamatė keliais mėnesiais vėliau, negu buvo originaliai suplanuota. Per šį laiką filmas buvo permontuotas, kad būtų labiau priimtinas Šiaurės Korėjai, tačiau akivaizdu, kad tai nepadėjo. Kino teatrai, sunerimę dėl gaunamų grasinimų, atsisakė rodyti šią komediją. Nepasiduodami, ir norėdami filmą parodyti auditorijoms, „Sony“ nusprendė jį išleisti skaitmeninei nuomai. Tai išprovokavo kibernetines atakas iš grupuotės, kuri turi ryšių su Šiaurės Korėja. Atakų metu iš „Sony“ buvo pavogta daug konfidencialios informacijos.
Šis filmas yra apie pokalbių laidos vedėją Deivą Skailarką (Džeimsas Frankas) ir jo prodiuserį Aroną Rapaportą. Norėdami pakeisti savo laidos kryptį ir pradėti kalbėti rimtesnėmis temomis jie sugalvoja sprendimą – suorganizuoti interviu su Šiaurės Korėjos diktatoriumi, kuris kaip paaiškėjo, yra Skailarko laidos gerbėjas. Tačiau prieš išvykstant su protagonistais susiekia Centrinė žvalgybos valdyba. Jie nori Deivo ir Arono pagalbos nužudant Šiaurės Korėjos vadovą. Ryžtingi ir gerai šiai misijai pasiruošę vyrai išvyksta imti interviu bei atlikti jiems paskirtos CŽV misijos. Tačiau nuvykus į Šiaurės Korėją Skailarko pasaulis apsiverčia aukštyn kojom – jis nebenori vykdyti žmogžudystės. Susidraugavęs su diktatoriumi, kuris pasirodo, už uždarų durų, yra toks pat paprastas žmogus kaip ir mes visi, Skailarkas pradeda įtikinėti Aroną nutraukti misiją, tačiau pastarasis to daryti neketina.
Žiūrovų atsiliepimai apie šį filmą yra iš ties įvairūs. „Rotten Tomatoes“ auditorijos vertinimas skirtas šiam filmui yra 48% ir iš to galima spręsti, kad šis filmas bei jame reprezentuojamas humoras yra tikrai ne kiekvienam. Tačiau visa absurdo komedija, vaizduojama šiame filme, ir duoda jam žavesį. Kartais sunku mėgautis komedija, kai yra juokaujama rimtomis temomis, tačiau jeigu žiūrovai galėtų 1 valandai ir 51 minutei pamiršti logiką, kuri mus visus gyvenime veža į priekį, šis filmas gali tapti malonia patirtimi. Situacijos, besiklostančios šioje veiksmo komedijoje, dažnais momentais yra tokios absurdiškos ir atitolę nuo realybės, kad net ir šio žanro skeptikams gali sukelti šypseną.
„Interviu“ aktorius galima apibudinti kaip savo srities ekspertus. Setas Rougenas, kuris atliko vieną iš pagrindinių vaidmenų ir taip pat prisidėjo prie šio filmo režisavimo, yra pagarsėjęs kaip komikas, aktorius ir rašytojas. Dažniausiai aktorių ir jo įsimintiną juoką galime matyti komedijos žanro filmuose. Džeimsas Frankas taip pat yra vaidinęs ne vienoje komedijoje, kurių dėka jis tapo žinomas. (Greta Aračiauskaitė)
6. „Atsiduok šiam valsui“ (Take This Waltz, 2011)
Aktorė Mišelė Williams tokia angeliška, kad jos saldumas gali net pakenkti Saros Polley filmui „Atsiduok šiam valsui“. Čia yra moteris, kuri prašo mūsų užuojautos, o kartu gyvena tokį gyvenimo būdą, kurio pavydėtų dauguma žiūrovų. Net jos romantinė kebluma apima pasirinkimą tarp dviejų tikrai malonių vyrų.
Filme ji vaidina Margo, laisvai samdomą rašytoją, gyvenančią Toronto rajone, kuris primena dizainerio svajonę. Įmantrūs namai su įvairiaspalviais dažais yra netoli žavių mažų kavinių, restoranų ir repertuarinių teatrų. Nors mieste yra panašių rajonų, negalite sau leisti ten gyventi, jei vienintelis jūsų vyro darbas – pastaruosius penkerius metus rašyti kulinarijos knygą apie vištieną.
Jos vyras yra Lou (Setas Rougenas), vaidinantis su tuo savo susivėlusiu simpatiškumu, kuris leidžia Rougenui sužavinti visą filmą. Deja, Lou nėra aistringas vyras, ir jo žmona daug laiko praleidžia šildydamasi orkaitės durelių lango švytėjime, tuo pat metu susimąstydama, kaip jis gali būti užsiėmęs su vištiena, kai vedęs tokią žavią būtybę.
Tačiau jai netrūksta garbinimo. Dar prieš mums susipažįstant su Lou, ji susipažino su Danieliu (Luke Kirby), darydama reportažą Naujojoje Škotijoje. Danielis ne tik sėdi šalia jos lėktuve atgal į namus, bet ir važiuodami taksi automobiliu į tą patį rajoną sužino, kad gyvena vienas priešais kitą. Kaip Danielis uždirba tiek pinigų, kad gali sau leisti gyventi šiame rajone? Jis – menininkas, kuris pragyvena iš to, kad traukia rikšą turistiniuose rajonuose. Taip. Toronte tai sezoninis darbas.
Šiame santuokos, kuriai baigiasi noras išlikti, portrete yra daug tiesos. Reikia pasakyti, kad Danielis puikus viliotojas. Jo metodas nepaprastai lėtas ir subtilus, o didžioji dalis erotinės įtampos kyla dėl to, kad Margo ir Danielis puikiai žino, ko jis siekia. Kol Lou palaimingai susižavėjęs vištienos patiekalais, jiedu tai šen, tai ten susitinka ne pasimatymams, kurie labai panašūs į pasimatymus, įskaitant povandeninį baletą kaimynystėje esančiame baseine ir bendrą martinį, kurio metu jis atlieka žodinę preliudiją.
Rimtą atspalvį įneša alkoholikė Lou sesuo Džeraldina (Sarah Silverman), kuri suvokia, kas vyksta, ir bando įnešti šiek tiek sveiko proto į Margot galvą. Režisierė Polley gudriai kuria scenas, kuriose išnaudojamas Lou naivumas, pavyzdžiui, kai Danielis (pristatomas kaip „mūsų kaimynas“) paveža juos rikša iki meno kino teatro, kuriame jie visada lankosi per savo vestuvių metines. Nežinomumas, kas įvyks toliau tiesiog virpiną širdį. Šis filmas veikia viliojančiai, iš dalies dėl to, kad aktoriai tokie įtikinami.
5. „Kūčiukai, narkotikai ir seksas“ (The Night Before, 2015)
“Kūčiukai, narkotikai ir seksas“ – tai dviejų žanrų – sentimentalaus kalėdinio filmo ir išdykusių berniukų komedijos – derinys. Trys vyrukai, jau perkopę savo trisdešimtmetį, kiekvienų Kalėdų išvakarėse susitinka paištvirkauti. Juos vienija bendra praeitis: vienas iš jų dar būdamas paauglys išgyveno tėvų mirtį ir tai visus tris suartino. Nuo pat to laiko Etanas (Joseph Gordon-Levitt), Izaokas (Setas Rougenas) ir Krisas (Anthony Mackie) švenčia Kūčias kartu.
Šiais metais jų tikslas yra patekti į prestižinį Niujorko vakarėlį, į kurį durys atveriamos tik ypatingiems svečiams, tačiau, taip jau susiklostė aplinkybės, Etanas, Izaokas ir Krisas niekada nebuvo tie ypatingi svečiai. Bet šįkart jiems padeda Etano gudrybė – jis pavogia tris bilietus į garsųjį Natkrekerio pobūvį.
Nuo to laiko, kai trys bičiuliai buvo paaugliai, daug kas pasikeitė. Jie suaugo. Krisas dabar yra profesionalus futbolo žaidėjas. Izaokas su žmona laukiasi vaiko ir, kaip rodo visi filmai apie ką tik iškeptus tėvus, jis praradęs visus savo įgūdžius linksmintis su bevaikiais draugais. Etanui karjera klojasi siaubingai, taip pat ir meilės reikalai, nes jis neseniai išsiskyrė su savo gyvenimo meile, tačiau vis dar tikisi antro šanso.
Su branda ateina ne vien nauji gyvenimo džiaugsmai, tačiau ir rūpesčiai. Krisas, pasirodo, sukčiauja kaip sportininkas, nes pumpuoja į save steroidus. Izaokas apsimeta, kad yra kietas kaip akmuo, tačiau iš tikrųjų yra visiškai suskydęs prieš faktą, kad tuoj susilauks kūdikio. Pavartojęs narkotikų ne tik prisipažįsta bijantis, tačiau ir nuoširdžiai nelaukiantis savo vaiko. O Etanas, pasirodo, vis dar neatsigavo po tėvų mirties, nes sužlugdo santykius su savo mergina kategoriškai atsisakydamas susitikti su jos tėvais.
Taigi filmas pasižymi keliais sentimentaliais momentais bei jautriomis siužeto linijomis, tačiau vienaip ir kitaip geriausia jo dalis yra nedovanotinas, nepadorus, iš koto verčiantis humoras, drįstantis pašiepti tokias temas kaip seksas, rasė ir religija per pačią svarbiausią metų šventę – Kalėdas. Šis filmas neabejotinai turi Kalėdų dvasią, tačiau šįkart ji gerokai nepadoresnė nei įprastai ir pradžiugins jūsų nuo kalėdinių giesmių pavargusią sielą.
4. „Fabelmanai“ (The Fabelmans, 2022)
2022 metais Styvenas Spilbergas pristatė dar vieną kino perlą, tačiau šįkart jis kitoks – gerokai asmeniškesnis ir sentimentalesnis. Nėra tiek daug specialiųjų efektų ir veiksmo scenų, tačiau vis dar pilna dramos. Mat kino juosta „Fabelmanai“ vaizduoja ne ką kitą, o Spilbergo vaikystę ir paauglystę: nuo ko jis pradėjo kurti filmus, kokia buvo santykių dinamika jo šeimoje ir kaip filmai jam padėjo geriau suprasti pasaulį. „Fabelmanai“ nėra dokumentinė juosta, taigi preciziško tikslumo laukti neverta, tačiau filmavimo aikštelėje būta ir ašarų, ir autentikos, ir dalinimosi prisiminimais, o tai sujaudino kiekvieną filmo kūrimo procese dalyvavusį asmenį.
„Fabelmanai“ neabejotinai yra kitoks filmas nei mes esame pratę matyti su Spilbergo pavarde, tačiau jame išlieka tas pats braižas – režisierius laikosi Holivudo tradicijų ir pasitelkia tradicines pasakojimo priemones, kad padarytų efektą, t. y. filme blogiui lemta žlugti, o gėriui laimėti. Jame yra ir dramos, ir idealų, netgi tragedijos – kiekvienam sava tragedija yra baisiausia. „Filmai yra sapnai“, – sako Mitsė Fabelman (Michelle Williams) savo sūnui Semiui (Gabriel LaBelle). Būtent taip ir atrodo naujausias Spilbergo filmas. Bet apie viską nuo pradžių.
Veiksmas prasideda 1952 metais, kai Semis Fabelmanas, dar mažas berniukas, su savo mama Mitse ir tėčiu Burtu Fabelmanu (Paul Dano) išsiruošia pirmą kartą žiūrėti filmo kino salėje. Jis jaudinasi ir bijo, nes dažnai sapnuoja košmarus, o tėtis jam pripasakojo, kad žmonės ekrane atrodo labai dideli. Tačiau Mitsė ramina vaiką ir guodžia, kad pamatys ko dar nematęs. Galiausiai vaizdas kino ekrane Semį taip sukrečia, kad jis ima trokšti atkurti tai, ką pamatė. Taip prasideda jaunojo Fabelmano režisūrinė karjera.
Fabelmanų šeima iš pažiūros graži – tėvai be galo myli vaikus, vaikai be galo myli tėvus. Jie visi eina turistauti, kartu pietauja, gražiai švenčia žydiškas šventes, klausosi mamos, grojančios pianinu. Šalia nuolat šlaistosi ir geriausias Burto draugas bendradarbis Benis (Setas Rougenas), visus linksminantis, o labiausiai prajuokinantis Mitsę.
Tačiau Burtas ir Mitsė – lyg du skirtingi poliai. Mitsė – meniškos prigimties, svajojusi būti pianiste, tačiau išsižadėjusi svajonės dėl šeimos, o Burtas – praktiškas tiksliukas, kuriam jeigu darbo produkto negalima kaip nors naudingai įprasminti, nėra reikalo ir dirbti. Mitsė dažniausiai yra dėmesio centre esanti kompanijos siela, vakarėlio kibirkštis, efemeriška kaip plaštakė, o Burtas – gal šiek tiek nuobodokas, bet labai geras žmogus. Abu po vieną jie – nuostabūs, tačiau Mitsei, atrodo, nepakanka Burto gerumo. Dižioji šeimos tragedija prasideda tada, kai Fabelmanams dėl Burto darbo reikia kraustytis gyventi kitur ir Mitsė jau nebesugeba slėpti savo jausmų…
Netikėtai apsilankęs mamos brolis dėdė Borisas (Judd Hirsch) apsireiškia lyg šauklys, į nuotykius kviečiantis Mitsės sūnų Semį – nors ir teigia, kad menas yra pavojingas, o menininkams dažnai tenka kęsti vienatvę, jis ragina Semį eiti paskui širdies balsą. O pirmieji ženklai nurodantys, kad Semiui lemta būti režisieriumi, pasirodo jau mėgėjiškoje filmo aikštelėje, kai jaunasis kūrėjas įtikinamai aiškina vienam iš savo aktorių jo veikėjo psichologiją – taip įtikinamai, kad šis apsiverkia ir negali nustoti raudojęs.
Filme paliečiamos tokios temos kaip menininko dalia, kai jam reikia rinktis – šeima ar menas, režisieriaus amatas, jausmų, impulsų ir proto, pareigos priešprieša, tėvų ir vaikų santykiai, motinos vaidmuo šeimos gyvenime. Mitsė jaučia kaltę, kad nori gyventi savo gyvenimą, lyg ji neegzistuotų be savo vaikų, ir tai yra gan dažnai pasitaikantis reiškinys, neretai nulemtas visuomenėje priimto motinos, kaip viską dėl šeimos paaukosiančios kankinės, įvaizdžio. Maža to, Mitsės jos vaikai nesupranta, o iš tiesų ji jaučiasi kaip beždžionėlė, kurią uždarė į narvelį ir atėmė visas sąlygas reikštis jos gaivališkai prigimčiai. Spilbergas mums demonstruoja, kad tėvai taip pat yra žmonės, o ne tik vaikams vergauti sutverti padarai, – jie turi savo vidinį gyvenimą. (Dora Žibaitė)
3. „Dabar jau tikrai šikna“ (This Is the End, 2013)
Žiūrėdami Seto Rougeno ir Evano Goldbergo apokaliptinę siaubo komediją „Dabar jau tikrai šikna“ susimąstysite apie amžinąjį pasmerkimą. Debiutavęs kaip režisierių duetas, sukūręs filmą „Superbad“, siunčia vieną garsenybę po kitos prie velnio slenksčio dėl didžiulių ugninių įgriuvų, atsivėrusių Holivudo kalvose. Michaelas Cera vaidina nevaldomą narkotikų maniaką, kuris Jameso Franco vonios kambaryje mylisi trise. Rihanna dainuoja nešvankias dainas su Craigu Robinsonu. Visi kiti, turintys garsią kilmę, yra tokie pat ištvirkę, o kadangi beviltiškiems nusidėjėliams vietos nėra, dauguma šių pramogų pasaulio atstovų iškeliauja į tuštumą. Laimingieji, kurie nėra žvaigždės, gauna dangaus šviesos spindulius, kurie juos paima į Dangų.
Dabar Žemėje liko kentėti Judd Apatow „Aktorių teisingumo lyga“: Džona Hilas, Džėjus Baručelis, Danis Makbraidas, Robinsonas, Franko ir Rougenas. Visi jie vaidina perdėtas, komiškai ištvirkusias savo pačių versijas. Jie išgyveno, nes jų režisieriai norėjo su jais pabendrauti prisidengdami filmo kūrimu. Tačiau užuot pavertę „Dabar jau tikrai šikna“ tuštybės projektu, kuriame aktoriai linksminasi labiau nei žiūrovai, Rougenas ir Goldbergas kviečia mus sudalyvauti jų juokingoje ir baisioje beprotybėje. Kai pasaulis aplink juos baigiasi, aktoriai siūlo saldų, bet kandų žvilgsnį į savo platoniškus santykius. Siųsdamas į viršų jų bulvariniais laikraščiais paremtą personažą, „Dabar jau tikrai šikna“ suteikia kiekvienam galimybę tyčiotis ir būti išjuoktam. Rezultatas kur kas linksmesnis (ir kur kas šlykštesnis), nei galime tikėtis.
Prieš apokalipsę vykstančio filmo metu Baruchelas aplanko savo geriausią draugą Rougeną Los Andžele. Po linksmai pagreitinto humoro montažo Rougenas paprašo Baruchelio prisijungti prie jų bendro kolegos ir draugo Jameso Franco. Baruchelis nenori eiti, nes ten bus Jonahas Hillas, bet Rougenas vis tiek jį įtikina. Keistos formos Franco namas, kuriame vyksta didžioji filmo dalis, yra išradingas scenografijos kūrinys. Su savo falinėmis skulptūromis, meniškais paveikslais, betoninėmis grindimis, paslėptomis spintomis ir daugybe langų namas tampa savotišku personažu, nekantriai laukiančiu kiekvieno siaubingo lankytojo, užsukančio daryti piktadarybes. Pirmasis iš minėtųjų lankytojų – vaikinas, kurio niekas nekvietė, Dannis McBride’as. McBride’as greitai išsiaiškina, kodėl jis nebuvo įtrauktas į sąrašą, ir parodo asmenybę, kurios galima tikėtis iš „Eastbound and Down“ žvaigždės.
Nors Rougenas ir kompanija naudojasi kiekviena proga, kad į savo išbandymus ir vargus įneštų humoro, filme pats paėmimas į dangų yra gana tiesmukas. Pirmoji Apokalipsės seka labai gerai atlikta, kai Rougenas ir Baruchelis bėga tiesiai į chaosą. Šiose scenose tvyro drebulys, kankinanti panika, nes režisieriai seka veiksmą stabilia kamera ir montažu. Žmonės miršta siaubingomis mirtimis (Michaelo Cera’os nuodėmės užmokestis ypač šiurpus), ir nors Jameso Franco namas tampa komiškai pavaizduotu saugiu prieglobsčiu, filmo kūrėjai mus patikina, kad jis tik laikinas. Maisto ir vandens ima trūkti, o namo viduje vyrauja beveik toks pat priešiškas požiūris kaip ir už jo durų.
„Dabar jau tikrai šikna“ randa subalansuotą toną, kurio nepavyksta pasiekti daugumai siaubo komedijų. Bjaurus humoras lengvai susilieja su bjauriu siaubu, kartais ir tą pačią akimirką. Akivaizdžios užuominos į „Egzorcistą“ ir „Rozmari kūdikį“ koegzistuoja kartu su linksmu draugų grupės dinamikos nagrinėjimu. Lyderis (Rougenas), maištautojas (McBride’as), žmonės, kurie apsimeta, kad mėgsta vienas kitą, bet nemėgsta (Hillas ir Baruchelis), šaunus, meniškas (Franco) ir visapusiškai geras vaikinas (Robinsonas).
„Dabar jau tikrai šikna“ primena mums apie mūsų pačių draugų ratą ir kartais juos supančias dramas. Nepriklausomai nuo situacijos, tie, kurie atsitiktinai jaukiai jaučiasi šalia vienas kito, visada grįžta prie grupės apibrėžtų vaidmenų, rutinos ir konfliktų. Net pasaulio pabaiga nesustabdys Rougeno draugų nuo juokelių… O niekas nesibaigia tokiomis nuoskaudomis kaip senas geras demoniškas apsėdimas.
Filmas maloniai nustebins, jis – juokingas, įtemptas ir galiausiai džiugus.
„Kietakiaušiai“ (Superbad, 2007)
Faktas, kad studijuosi kitame koledže, nei tavo geriausias draugas, reiškia, kad visą likusį laiką privalai išnaudoti iki galo. Na, bent jau taip mano vaikinai filme „Kietakiaušiai“. Deja, bet besistengdami išspausti iš likusio laiko, viską, kas įmanoma, jie patenka į bėdą.
Visų paauglių labiausiai laukiamas įvykis – mokyklos baigimas. Tave paleidžia nuo sunkios, dvyliką metų veržusios mokslų grandinės. O dar labiau visi nekantraudami laukia to didžiojo paskutiniojo vakarėlio. Ta vakarą visos mokyklinės svajonės tiesiog privalo išsipildyti. Pažįstamas jausmas?
Lygiai tokios pačios mintys sukosi ir trijų draugaų galvose – Seto (akt. Jonah Hill), Yvano (akt. Michael Cera) ir Fogelio (akt. Christopher Mintz-Pllasse). Jie paprasti vaikinukai ir jų svajonės paprastos. Ypatingoji jų vakaro svajonė – gerai „nusilakti“ ir prarasti nekaltybę su svajonių merginomis. Tiesa, pamiršau paminėti, kad jie – nevykėliai. Tai yra – jų niekas nekviečia į vakarėlius, jie nuolatos apsikvailina, o merginos… na, su merginomis jie bendrauti nemoka.
Tačiau Setui netikėtai nusišypso sėkmė – į paskutinįjį metų vakarėlį jį dėl nepaaiškinamų priežasčių pakviečia seksualioji Džiuls (akt. Emma Stone). Setui dangus nušvinta ir jis supranta, kad tai jo ilgai lauktoji proga. Jei jau nenuskils, tai gal bent per klaidą kokia apgirtusi mažulė „pasirašys“.
Pirmoji trijulės užduotis – gauti ką nors su laipsniais. Tai jų bilietas į Džiuls vakarėlį. Atrodytų labai paprasta (nuėjai į parduotuvę ir nusipirkai), jei pamiršti, kad vaikinai dar nepilnamečiai ir alkoholio jiems niekas neparduos. Čia netikėtai sublizga kalikas Fogelis: kas galėjo pagalvoti, kad knygų žiurkius turi padirbtą pažymėjimą. Bet… dabar ne laikas stebėtis – metas veikti. Pirmyn į žygį dėl „laipsnių“!
Nuotykiai prasideda vaikinams tik iškėlus koją iš namų. Dar nespėjęs pasinaudoti padirbtu pažymėjimu, Fogelis pakliūna teisėsaugos akiratin ir jo vakaras baigiasi policijos automobilyje su dviem išprotėjusiais policininkais. Tik ne toks jau tas vakaras nenusisekęs, kaip gali pasirodyti…
Setui ir Yvanui nieko kito nelieka, tik toliau tęsti žygį, kurį turėtų vainikuoti naktis svajonių merginų glėbyje. Tačiau reikalai, nuo pat pradžių ėmę klostytis ne taip kaip numatyta ir toliau šlyja. Setas atsiduria visai ne ten, kur planavo, sukelia (kaip visada) didžiausią chaosą ir vaikinų vakaras baigiasi tradiciškai: vienas kito draugijoje. Tik šiąnakt jie jau nebe tie Yvanas ir Setas, kokie pabudo rytą… Ilga ir varginanti diena juos privertė šiek tiek suaugti…
1. „Be šansų“ (Long Shot, 2019)
Tai kol kas naujausias filmas su Charlize Theron, kurį dar galime pamatyti didžiuosiuose ekranuose. Jis galėtų vadintis kaip neseniai rodyta amerikiečių komedija „Nes ji yra moteris“ (2018 m., rež. Mimi Leder), kadangi abu šie filmai su centriniu moterišku personažu, yra istorijos apie sėkmingas karjeras. „Nes ji yra moteris“ pasakoja apie Ruth Bader Ginsburg (Felicity Jones), kuri Amerikoje ilgai kovojo prieš diskriminaciją lyties pagrindu ir savo karą laimėjo – tapo JAV Aukščiausiojo teismo teisėja.
Filmo „Be šansų“ herojė Šarlotė Fild taip pat yra viena įtakingiausių ir galingiausių moterų pasaulyje: protinga, stilinga, graži ir nestokojanti įvairiausių talentų. Ji jau padarė puikią politinę karjerą – tapo JAV gynybos sekretore, tačiau ryžtasi dar giliau įsiveržti į vyrų dominuojamą sritį – paskelbia apie apsisprendimą kandidatuoti JAV prezidento rinkimuose. Kaip tik tada Šarlotė susitiko savo seną pažįstamą – ekscentrišką žurnalistą Fredą Flarskį, dėl savo bohemiško gyvenimo būdo bei pažiūrų nuolat įsiveliantį į visokiausius nesusipratimus. Kažkada Šarlotė buvo Fredo aukle, o Fredas ją buvo vaikiškai įsimylėjęs.
Dabar kandidatė į prezidentus pasiūlo vyrui tapti jos kalbų rašytoju. Kadangi dėl savo ūmaus charakterio vyrukas neseniai neteko darbo laikraštyje (atsisakė aklai paklusti naujojo boso diktatūrai), avantiūristo prigimtis (ir, žinoma, nuo vaikystės niekur nedingusi simpatija Šarlotei) padeda greitai apsispręsti ir priimti pasiūlymą.
Šarlotė ir Fredas yra visiškos priešingybės. Ji jau senokai sukasi politikų pasaulyje, todėl neblogai išmano čia vyraujančias taisykles. Ji elegantiška, rafinuotų manierų moteris, mokanti kelias kalbas, įpratusi būti dėmesio centre ir pozuoti blizgių žurnalų viršeliams. Jis atrodo kaip visuomenėje priimtoms normoms abejingas plevėsa, dar neišbarstęs kompromisų nepripažįstančio idealizmo ir bjauraus įpročio sakyti tai, ką galvoja. Todėl perdėtai rimtų politikų apsuptyje Fredas jaučiasi lyg balta varna. Jis kur kas patogiau jautėsi dirbdamas žurnalistu. O drąsos jam niekada netrūko – kartą jis rizikuodamas sveikata, o gal net gyvybe, sugebėjo prasmukti į neonacių sueigą, norėdamas demaskuoti šią organizaciją. Bet demaskuoti politikų pasaulyje įprastas niekšybes yra kur kas sudėtingiau.
Tačiau „Be šansų“ nėra filmas vien apie politiką – tokie filmai dažniausiai būna arba rimtos dramos arba negailestingos satyros. Režisierius Jonathanas Levine‘as suranda tarpinę nišą tarp šių kraštutinumų ir pasirenka romantinės komedijos formą. Šis žanras jam ir anksčiau nebuvo svetimas: „Šilti kūnai“ (2013) buvo ekstremali komedija apie jauną zombį ir merginą, kurių meilė gali išgelbėti pasaulį nuo išnykimo. O kurdamas komediją „Kūčiukai, narkotikai ir seksas“ (taip filmą „The Night Before“ pakrikštijo mūsų kino platintojai, nors originaliame pavadinime neminimi nei kūčiukai, nei narkotikai, nei seksas), režisierius filmavimo aikštelėje susitiko su Seth‘u Rogenu – pripažintu nešvankiu komedijų aktoriumi. Naujame filme jis suvaidino Fredą, net tapo… romantišku personažu, netikėtai puikiu Charlize‘s Theron partneriu. Ir tai yra vienas iš daugelio filmo „Be šansų“ privalumų.
