Timothée Chalamet / Filmo "Kopa" kadras

Kino kritikas Gediminas Kukta aktoriaus vaidmenų apžvalgoje „Vaikis iš Niujorko, pavergęs širdis“ (https://www.zurnalaskinas.lt/is-arciau/2021-11-01/Vaikis-is-Niujorko-paverges-sirdis) įžangoje prisipažįsta: „Paprašytas parašyti Timothée Chalamet kino portretą, ilgai svarsčiau, nuo ko pradėti? Tai pradėsiu nuo plaukų. Kai Venecijos kino festivalyje Denis Villeneuve’o paklausė, kas „Kopos“ („Dune“, 2021) filmavimo aikštelėje buvo sunkiausia, šis atsakė, kad susitvarkyti su aktoriaus plaukais. Per spaudos konferenciją jis juos pavadino „gyvais“ („alive“).

Tikrai – aktoriaus plaukai išskirtiniai. Tą įrodo net „Google“. Įvedus žodžius „Timothée Chalamet plaukai“, paieška pateikia daugiau nei 15 milijonų rezultatų, kai aktoriaus šypsena sugeneruoja 13 milijonų, o nosis – tik milijoną keturis šimtus trisdešimt tūkstančių rezultatų. Tiesa, aktoriaus akys lenkia plaukus, bet tik dėl to, jog žodis „akys“ apskritai populiaresnės nei „lūpos“ ir „nosis“ kartu sudėjus“.

Nesivelsime į diskusiją, ar tikrai tik plaukuose (kaip biblinio Samsono) slypi Timothée Chalamet talentas. Verčiau apžvelkime ryškesnius filmus su šiuo madingu, bet ir neabejotinai talentingu aktoriumi.

10. „NEŽIŪRĖK AUKŠTYN“ (Don’t Look Up, 2021)

Fantastinė dramedija (jau pats laikas pratintis prie šio naujadaro, reiškiančio vis dažniau kine pasitaikančius komedijos ir dramos hibridus) „Nežiūrėk aukštyn“ dabar yra bene dažniausiai linksniuojamas 2021-ųjų filmas, ypatingo dėmesio nusipelnęs ir dėl puikaus aktorių kolektyvo, ir dėl aktualios tematikos, ir dėl keisto – galima drąsiai sakyti, hibridinio, pasakojimo būdo.

Sukūrė šį filmą mums gerai žinomas režisierius Adamas McKay‘us, anksčiau gaminęs kvailas komedijas su komiku Willu Ferrellu.

2015-aisiais per pasaulį nuvilnijo didelio rezonanso susilaukusi šio režisieriaus drama „Didžioji skola“ (The Big Short), apdovanotą Oskaru už geriausią adaptuotą scenarijų. Filmas nagrinėjo 2008-aisiai paniką Amerikoje ir likusiame pasaulyje sukėlusios finansinės krizės priežastis, kurias pirmasis, studijuodamas akcijų rinkos dokumentus, įžvelgė ekscentriškas 32-ejų metų investuotojas, buvęs neurologas Maiklas Beris.

Jį suvaidinęs Christianas Bale‘as kitame Adamo McKay‘aus filme aktualia politine tema „Valdžia“ (Vice, 2018) buvo visai neatpažįstamas, užtai nuostabiai panašus į George‘o W. Busho laikų viceprezidentą Diką Čeinį (Dick Cheney), spėjusį pasidarbuoti ir ankstesnių trijų JAV prezidentų kompanijose.

Pilkuoju kardinolu pravardžiuotas Dikas Čeinis dažnai buvo mistifikuojamas ir net demonizuojamas, bet filmo autoriai nenorėjo toliau platinti šių stereotipų, jie pasirinko politinės komedijos žanrą, kuriame juodojo humoro elementai „atskiedžiami“ ištisa pilkų atspalvių palete.

Valdžia“ buvo nominuota aštuoniems Oskarams, bet gavo vienintelį – už grimą ir šukuosenas.

Kur kas didesnį Oskarų derlių ekspertai pranašauja naujausiam Adamo McKay‘aus filmui „Nežiūrėk aukštyn“, kuris nepalieka abejingų. Visi, kas pažiūrėjo šį filmą, turi tvirtą (dažnai labai kategorišką) nuomonę. Ir tai labai gerai, nes ne taip jau dažnai koks nors filmas išprovokuoja skirtingų nuomonių protmūšius. Svarbu, kad besiginčijančių argumentai būtų aiškia suformuluoti, o nepasitenkintų tradiciniais lakoniškais komentarais: patiko-nepatiko.

Kritikuoti pagrindinę siužetinę liniją tikrai nesunku – ji primena daug kartų (ypač JAV kine) rodytus siaubus, kurie gali ištikti „Žemę žmonių planetą“, jeigu į ją rėšis milžiniškas kosminis asteroidas arba iš savo orbitos išklydusi kometa.

Amerikiečiai tokius siužetus įprastai išsprendžia tradicinėmis fantastinio veiksmo kino priemonėmis: nekviestas svečias pasitinkamas toli už Žemės ribų ir suskaldomas į begalę mažų skeveldrų, kaip tai padarė Bruce‘o Williso vadovaujami… naftos gręžinių specialistai („Armagedonas“) ar superdidvyriai kituose panašiuose filmuose.

Adamas McKay‘us pasirenka kitą variantą. Jis pernelyg negąsdina standartinio veiksmo kino situacija, nors ji pakankamai grėsminga. Mat jauna aspirantė Keitę Dibiaski (Jennifer Lawrence) vieną naktį Mičigano universiteto observatorijoje per teleskopą pamato link Žemės skriejančią iki šiol nežinomą dešimties kilometrų skersmens kometą. Keitės mokslinis vadovas Rendalas Mindis (Leonardo DiCaprio) netrunka paskaičiuoti, kad šio pavojingo skraidančio objekto nepageidaujamas susidūrimas gali įvykti po šešių mėnesių.

Savo nuogąstavimais mokslininkų porelė pasidalina su NASA atstovais. Pasirodo, kad šioje organizacijoje veikia specialus „Kosminės apsaugos koordinavimo komitetas“ (Planetary Defense Coordination Office).

Tai ne filmo scenaristų išmonė, o tikras faktas. Ši institucija net turi savo herbą – ant pilies bokšto stovintis riteris vienoje rankoje laiko vėliavą, o kitoje – teleskopo vamzdį, per kurį stebi žvaigždėtą dangų).

Filmo ekspozicija pakankamai rimta. Bet netrukus rimtis pasibaigia. O į savo valdas įžengia komedija, tiksliau sakant, pikta politinė satyra. Ji plačiai subujoja Baltuose rūmuose, kurių naujoji šeimininkė prezidentė Džeinė Orlin (Meryl Streep) labiau susirūpinusi jai svarbesnėmis politinėmis aktualijomis: artinasi kongreso rinkimai, o dar reikia į Aukščiausią teismą prastumti savo kandidatą, kuriam gresia kaltinimai seksualiniu priekabiavimu…

Nesulaukusi dėmesio ir pritarimo aukštuose politikos koridoriuose mokslininkų porelė kreipiasi į žiniasklaidą, kuri tik ir laukia pikantiškos informacijos skandalingiems reportažams. Užsisuka tikra absurdo karuselė.

Nors svarbiausias žiūrovų dėmesys nukreiptas į pagrindinių vaidmenų atlikėjus, antrajame plane trumpam (savo epizodinių vaidmenų rėmuose) sublizga pop dainininkę vaidinanti Ariana Grande, tautos didvyriu daromas astronautas (Ronas Perelmanas). Kelias ryškesnes scenas turi ir Timothée Chalamet, kuris vaidina jauną vaikiną – vieną nedaugelio filmo veikėjų, kuris nepasiduoda nei masinei psichozei, nei panikai. Būtent šiam su tragiška lemtimi susitaikiusiam vyrui tenka atsakinga ir prasminga misija – „paskutinės vakarienės“ metu perskaityti maldos tekstą.

Viename savo interviu režisierius Adamas McKay‘us prisipažino, kad sąmoningai siekęs sukurti komediją apie pasaulio pabaigą: „Norėjau, kad filmas būtų komiškas. Pasijuokti iš pasaulio beprotybės gali būti labai naudinga. Siekiau žmones ne pamokyti, o išprovokuoti jų reakciją, pasiūlant kitaip mąstyti apie neatidėliotiną situaciją“.

Rezultatas kelia bangas žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose. Vadinasi, tikslas pasiektas. (G.J.)

9.  „TARP ŽVAIGŽDŽIŲ“ (Interstellar, 2014)

„Mes esame arba vieniši Visatoje, arba ne. Bet kuri iš šių minčių kelia baimę“, – kitados pasakė fantastinės literatūros klasikas Arthuras Clarke‘as.

Literatūrinės fantastikos klasikas žinojo, ką sakė. Juk būtent jis sukūrė scenarijų legendiniam režisieriaus Stanley Kubricko filmui „2001-ųjų metų kosminę odisėja“ (1968 m.), o vėliau, nepatenkintas rezultatu, parašė knygą tokiu pavadinimu. Ir filmas, ir knyga labai skiriasi nuo to, ką paprastai matome fantastiniuose filmuose, dažniausiai išnaudojančiuose tik futuristinių vizijų efektus.

Režisieriaus Christopherio Nolano filmas „Tarp žvaigždžių“, žinoma, ras savo vietą toje galerijoje, kur rikiuojasi kūriniai, sukurti dėl žmonijos išlikimo susirūpinusių menininkų.

Jau daug metų mokslininkai muša pavojaus varpus, perspėdami, kad žmonės nustotų beatodairiškai stekenti Žemės išteklius. Toks barbariškas elgesys anksčiau ar vėliau išprovokuos globalią maisto krizę ir kitus materialius kataklizmus, ir žmonėms teks ieškotis alternatyvių vietų gyvenimui neaprėpiamose kosminėse platybėse. Fantastai literatai panašią situaciją moduliuoja jau seniai. Neatsilieka nuo jų ir mokslininkai. Vieno jų – fizikos teoretiko Kipo Thorne‘o – darbais remiasi ir filmo „Tarp žvaigždžių“ kūrėjai.

Timothée Chalamet čia suvaidino pagrindinio herojaus penkiolikmetį sūnų Tomą (vyresnį Tomą vaidina jau kitas aktorius Casey Affleckas).

Fantastinės literatūros mėgėjai gerai žino istorijas apie visokias laiko kilpas. Nuo britų fantasto Herberto Wellso knygos „Laiko mašina“ (1895 m.) kelionės laike tapo mėgiamiausia šio žanro situacija. Pradžioje fantastai pasikliovė tik savo vaizduote, bet netrukus panašus kūriniai jau galėjo remtis fizikų samprotavimais apie teorinę tokių kelionių galimybę. Ypač stiprų argumentą fantastams pamėtėjo Albertas Einsteinas, kurio perversmą moksle padariusi reliatyvumo teorija pagimdė „kurmio urvo“ (angl. „Wormhole“) paradoksą apie laiko tunelius, per kuriuos teoriškai galima iš vienos realybės patekti į kitą. Žinoma, tam reikalingos gana griežtos energijos tankumo ir gravitacijos sąlygos, kurių realybėje įvykdyti dar niekam nepavyko.

„Kurmio urvo“ teorija praverčia ir filmo „Tarp žvaigždžių“ herojams. Pradžioje autoriai apibrėžia bendrą apokaliptinį netolimos ateities peizažą: dėl netinkamos globalios agrarinės politikos Žemė taip nustekenta, kad žmonių laukia siaubinga mirtis nuo bado ir deguonies trūkumo. Gyvybės limito skaitiklis nenumaldomai artėja prie fatališkos atžymos: „Mes turime suprasti – niekas Saulės sistemoje negali mūsų išgelbėti“. Todėl ieškoti naujų pasaulių į kosmosą vyksta būrys astronautų, vadovaujamų profesionalaus lakūno ir inžinieriaus Kuperio (aktorius Matthew McConaughey). Ši kosminė kelionė iš žiūrovų atims beveik tris valandas. Daug tai ar mažai? Kiekvienas teatsako į šį klausimą pats. (G.J.)

8.KARŠTOS VASAROS NAKTYS“ (Hot Summer Nights, 2017)

Timothée Chalamet‘o staigus karjeros šuolis kažkuo primena tai, ką anksčiau patyrė jo vyresnis kolega Leonardo DiCaprio. Visi žinome, kad Leo tikra kino žvaigžde tapo tik po „Titaniko“. Bet juk dar anksčiau jis vaidino tikrai brandžius vaidmenis filmuose „Vaikino gyvenimas“ (1993 m.), „Krepšininko dienoraštis“, „Greitas ir negyvas“ „Visiškas užtemimas“ (visi trys 1995 m.), o už jaunėlio brolio vaidmenį jautrioje dramoje „Kas graužia Gilbertą Greipą“ (1993 m., rež. Lasse Hallströmas) vienintelis susilaukė Oskaro nominacijos.

Timothée Chalamet taip pat pradėjo nuo antraplanių vaidmenų (kas įsidėmėjo jo penkiolikmetį Tomą fantastinėje dramoje „Tarp žvaigždžių“?). O jau kai pasaulio ekranuose pasirodė filmas „Vadink mane savo vardu“ nepastebėti jo pasidarė tiesiog neįmanoma.

Tais pačiais 2017-aisiais, kai pasirodė „Vadink mane savo vardu“, buvo sukurta ir kriminalinė drama „Karštos vasaros naktys“ (rež. Elijah Bynumas). Jos siužetas žiūrovus sugražina į 1991 metus ir perspėja, kad tai reali istorija.

Baigęs mokyklą jaunasis Danielis (Timothée Chalamet) atvyksta vasaros atostogų pas tetą į Keip Kodo pusiasalį. Pradžioje vaikinui nesiseka pritapti prie vietinio jaunimo. Tačiau netrukus jis susipažįsta su vietiniu chuliganu Hanteriu Stroberiu (Alexas Roe), aprūpinančiu visus norinčius (visų pirma turistus) „žolele“. Danielis pasisiūlo būti Hanterio partneriu ir, žinoma, ne kartą pakliūva į rizikingas situacijas.

Ne mažiau pavojų vaikinui iškyla ir tada, kai jis įsimyli apylinkėse populiarią merginą Makeilą (Maika Monroe), bet porelei tenka slėpti savo jausmus.

Tos karštos vasaros įvykiai rodomi pastabaus berniuko akimis. Bet šis savotiškas režisieriaus alter ego prisipažįsta, kad daug ką pagražino arba tiesiog prigalvojo.

Karštų vasaros naktų“ režisierius Elijah Bynumas pasakojo, kad dar besimokydamas koledže stebėjo du kvaišalais prekiaujančius draugus. Nemažai laiko jis praleisdavo pas gimines Keip Kode, todėl šią aplinką gerai pažinojo. Net sakė, kad siūlė savo scenarijų kitiems režisieriams, bet galiausiai nusprendė asmenine patirtimi pagrįstą siužetą realizuoti pats.

Rezultatas tikrai pavyko – „Karštos vasaros naktys“ tapo įsimintinu debiutu.

Timothée Chalamet čia atrodo nepaprastai organiškai. Drauge su Hanterį suvaidinusiu Alexu Roe jie sudaro kontrastingą porą – romantiškas lengvabūdis ir intravertas Danielis bei maištingos natūros Hanteris, po brutalia išvaizda slepiantis pažeidžiamą prigimtį. (G.J.)

7.PRANCŪZIJOS KRONIKOS IŠ LIBERČIO, KANZASO VAKARO SAULĖS“ (The French Dispatch of the Liberty, Kansas Evening Sun, 2021)

JAV režisierius Wesas Andersonas (g. 1969 m.) priklauso tiems kino kūrėjams, kurių darbus galima atpažinti iš karto. Jiems būdingas lyrizmas, sentimentali ironija, o vizualinėse išraiškos priemonėse dominuoja pastelinės spalvos.

Weso Andersono filmuose apstu ryškių personažų, kurių gyvenimai ir veiksmai dažniausiai komiški, tačiau kupini nepaaiškinamo žavesio, be to režisierius mėgsta bendradarbiauti su pažįstamais veidais iš ankstesnių savo filmų – Tilda Swinton, Adrienu Brody, Billu Murray‘umi, Owenu Wilsonu, Willemu Dafoe bei Jasonu Schwartzmanu.

Visus juos matėme spalvingą šventinį tortą primenančiame filme „Viešbutis „Grand Budapest“ (The Grand Budapest Hotel, 2014 m.).

Naujausiame režisieriaus filme prie pastovios „Andersono gaujos“ šįkart prisijungė keletas naujų žvaigždžių, tarp jų Timothée Chalamet, Kate Winslet, Benicio Del Toro bei Elizabeth Moss.

Filmas griozdišku pavadinimu „Prancūzijos kronikos iš Liberčio, Kanzaso Vakaro Saulės“ (man labiau patinka lakoniškas ir konkretus „Siunta Prancūzijai“, kuris kažkodėl neprigijo) – tai istorijų rinkinys, tarsi savotiškas meilės laiškas žurnalistams, nukeliantis į išgalvotą XX amžiaus Prancūzijos miestelį: čia įsikūrusi populiaraus amerikiečių žurnalo užsienio redakcija kuria pagrindinio leidinio priedą.

Provincijos leidinys medžioja sensacingas naujienas, o jeigu jų neranda, tai bando sufabrikuoti. Vadovauja redakcijai Artūras Hovitseris (akt. Billas Murray‘us), kuris nekenčia sentimentų ir draudžia savo pavaldiniams verkti.

Kaip ir „Viešbutis „Grand Budapest“, „Prancūzijos kronikos…“ sudarytos iš novelių, kurios pateikiamos tarsi laikraščio skiltys ir susidėlioja į komiškų koliažų seriją ar atgijusį komiksą.

Paties filmo turinys primena solidaus žurnalo (autoriai neslepia, kad parodijuoja legendinį „The New Yorker“) struktūrą: čia yra ir skambios antraštės, ir vedamasis, ir politika, ir menas, ir net nekrologų skyriai.

Vienas skyrių skirtas už trigubą žmogžudystę iki gyvos galvos nuteistam dalininkui abstrakcionistui (Benicio Del Toro), kuriam pozuoja kalėjimo prižiūrėtoja (Léa Seydoux). Kitame skyriuje pasakojama apie policijos komisaro pagrobtą sūnų, kurį išgelbėjo… virėjas.

Filme net akys raibsta nuo garsių aktorių, bet kai kuriems (pvz., Saoirsei Ronan) skirtos vos kelios sekundės (gal vaidmenys gerokai „aptrupėjo“ montuojant tarsi tešlą iškilusią medžiagą?).

Kiek labiau pasisekė Timothée Chalamet‘ui: dar vienoje novelėje jis vaidina garbanotą jauną šachmatininką itališka pavarde Dzefirelis – maištingą revoliucionierių, manifesto autorių, kuris iš kėdžių sukrautose barikadose reikalauja… panaikinti jaunuoliams apribojimus laisvai lankyti merginų bendrabutį. (G.J.)

6. „KARALIUS“ (The King, 2019)

LRT plius rodė įstabų istorinį serialą „Tuščia karūna“ (The Hollow Crown, 2012-2016), kurio pagrindą sudaro W. Shakespeare‘o tragedijos „Ričardas II“, „Henrikas IV“ (I ir II dalys) bei „Henrikas V“.

Serialas buvo sumanytas kaip olimpinių žaidynių Londone kultūrinės programos dalis, bet ir olimpiadai pasibaigus buvo kuriamos naujos serijos.

Tuščia karūna“ – tai trijų Anglijos karalių iškilimo ir žlugimo kronika, bet kartu galima pamatyti, kaip jų likimai formavo didžiąją istoriją.

Valstybę praskolinęs garbėtroška Ričardas II (Benas Whishaw) valdo kaip tikras tironas, nesirūpinantis savo pavaldiniais.

Galiausiai jį nuo sosto nubloškia jo pusbrolis Bolingbrokas (Rory Kinnearas), pasivadinęs Henriku IV-uoju (vėliau jį vaidina Jeremy Ironsas).

Jo valdymą temdė sąžinės priekaištai dėl Ričardo nužudymo, pilietinis karas ir rūpesčiai dėl sūnaus, vidinių demonų apsėsto princo Halo (Tomas Hiddlestonas), kuris pakeitė tėvą soste kaip Henrikas V-asis.

Prieš trejus metus „Netflix“ pastarajam skyrė naują filmą (rež. Davidas Michôd), o pagrindinį vaidmenį patikėjo pastaruoju metu beprotiškais tempais populiarėjančiam jaunajam kino genijui Timothée Chalamet.

Karalius“ (The King) taip pat sukurtas pagal Williamo Shakespeare‘o istorines kronikas. Ekrane atgyja XV a. pradžios Anglija. Šalį vis dar valdo mirštantis Henrikas IV (Benas Mendelsohnas), kuris jau nebegali suvaldyti augančio pavaldinių nepasitenkinimo dėl šalį nustekenusių karų. Reikia ryžtingai kautis dviem frontais su užsienio bei vidaus priešais – tęsti karą su škotais ir tramdyti maištauti pasiryžusius vasalus. Karaliui ši užduotis aiškiai per sunki, o sosto paveldėtojas princas Halas (jį ir vaidina Timothée Chalamet) mieliau laiką leidžia ne tėvo rūmuose, o smuklėse su ištikimu bičiuliu Falstafu (Joelis Edgertonas).

Mirus tėvui Halas privalo keisti gyvenimo būdą. Tapęs karaliumi Henriku penktuoju jis trokšta gyventi ramiai, bet Prancūzijos dofinas (Robertas Pattinsonas) renka kariuomenę ir ketina pulti nusilpusią Angliją. Naujajam karaliui, regis, teks savo kailiu pajusti, ką turėjo omenyje vienas jo pavaldinys, sakydamas: „Karalius neturi draugų, o tik šalininkus ir priešus“.

Metais anksčiau, 2018- aisiais, Netflix savo žiūrovams pristatė dar vieną istorinę drama „Neteisėtas karalius“ (Outlaw King, rež. Davidas Mackenzie), kurios pagrindinis herojus buvo Viljamo Voleso (jį 1995 m. filme „Narsioji širdis“ suvaidino Melas Gibsonas) pasekėjas Robertas Briusas, kuris taip pat sukilo prieš žiaurų Anglijos karalių Edvardą Pirmąjį.

Briusui pavyko kovai sutelkti tarpusavyje besivaidijančius okupuotos Škotijos kunigaikščius. Šešis kartus narsūs riteriai stojo į mūšį su galinga anglų armija ir vis pralaimėdavo. Kai viltis visai apleido Briusą, jis pamatė žolėje savo tinklą mezgantį vorą. Šešis kartus vėjas plėšė voratinklį, tačiau darbštuolis voras nemetė savo darbo. Briusas suprato šį ženklą kaip pranašišką regėjimą ir raginimą dar kartą imtis ginklo. Šį kartą beprotišką narsą vainikavo sėkmė.

Sėkmė taip karo žygiuose pat lydėjo ir jaunąjį karalių Henriką penktąjį. Tiesa, pradžioje jis to visai netrokšta, bet suburti kariuomenę ir stoti jos priešakyje valdovą priverčia Prancūzijos dofinas, nusprendęs pasinaudoti valdžios kaita Anglijoje ir su ja susijusia sumaištimi.

Filmo „Karalius“ iniciatorius buvo australų aktorius Joelis Edgertonas. Jis teatre yra vaidinęs Henriką penktąjį. Jis savo idėja sudomino ir režisierių Davidą Michôd, pasiūlęs draugui susukti „pirmąjį istorinį epą su kardais ir koviniais žirgais“.

Rašant scenarijų W. Shakespeare‘o tekstas buvo pastebimai perdirbtas, nes anot Edgertono, „net išsilavinę žmonės ne visada supranta, kas toje pjesėje vyksta, nes ji apie paprastus dalykus kalba metaforiškai. Mes norėjome, kad mūsų istoriją suprastų kuo daugiau žmonių“.

Eksperimentas tikrai pavyko! (G.J.)

5. „GRAŽUS SŪNUS“ (Beautiful Boy, 2018)
Šią amerikiečių dramą sukūrė Jungtinėse valstijose šaknis suleidęs belgų kino režisierius Felix‘as van Groeningenas. Jaudinančiame siužete, besiremiančiame autentiškais tėvo bei sūnaus Davido ir Nico Scheffų memuarais, pasakojama daugelį metų trukusi vienos šeimos istorija, kovojant su narkotine priklausomybe. Regis, ši tema jau išakėta skersai ir išilgai, tačiau „Gražaus sūnaus“ autoriai sugebėjo surasti naujų aspektų.

Šį kartą į sudėtingą psichologinę situaciją žvelgiama ne pašaliečio žvilgsniu, kaip įprastai, o iš vidaus. Dėl to atsiranda visai kitoks – asmeninis ir intymus – kontaktas su skaudžią dramą išgyvenančiais herojais. Jei filme „Benas grįžo į namus“ akistatoje su narkomanijos pavojais atsiduria motina ir sūnus, tai Felix‘o van Groeningeno dramoje savaip šią dilemą sprendžia tėvas ir jo sūnus. Deividas yra sėkmingas žurnalistas Deividas (jį vaidinantis Steve‘as Carellas vis dažniau maloniai stebina ne įprastu komišku amplua, bet ryškaus dramatinio talento spalvomis), dėl didelio profesinio užimtumo  daugelį metų neturėjęs pakankamai laiko augančiam sūnui Nikui (Timothée Chalamet). Tiesa, pačiam Deividui atrodo, kad jųdviejų santykiai visą šį laiką buvo normalūs (tai gražiai iliustruoja ir idile alsuojantys praeities epizodai). Nors Deividas atvirai pasakojo Nikui, kaip pats jaunas būdamas išbandė kvaišalų poveikį, sūnaus rimta priklausomybė nuo narkotikų jam buvo tikras šokas.

Laimė, filmo autoriai apsieina be tokiam kinui būdingų fiziologinių narkotinio siaubo detalių (tokių filmų jau sukurta pakankamai). Felix‘as van Groeningenas sukoncentruoja dėmesį į kitus dalykus. Pavyzdžiui, ne į tokiu atveju neišvengiamą, bet jau aiškiai pavėlavusį klausimą „Kodėl taip atsitiko?“, bet į kur kas pozityvesnę problemą „Kaip gyventi toliau?“.

Pavojingų priklausomybių centre, kuriame psichologinio palaikymo ir  atsakymų ieškantys herojai, ant sienų kabo plakatai su trimis frazėmis: „Aš dėl to nekaltas. Aš negaliu to kontroliuoti. Aš negaliu to išgydyti“. Galima net sakyti, kad „Gražus sūnus“ yra išplėstinė šių trijų teiginių iliustracija, konstatuojant rimtą problemą, tačiau pasistengiant užglaistyti aštrius kampus.

Akivaizdu, kad narkotikai yra didelis blogis. Bet anksčiau jis dominavo už padoraus ir tvarkingo gyvenimo ribų – skurdo pagimdytoje aplinkoje ar aštrių pojūčių mėgėjų pasaulyje. Šiuolaikiniame pasaulyje kvaišalai jau seniai išplito už kriminogeninės aplinkos teritorijų. Filmo „Gražus sūnus“ autoriai nesigilina į priežastis, kurios paskatino jaunuolį Niką svaigintis – juk jis buvo geras vaikas, gabus mokinys ir net pavyzdingas sūnus. Kuriuo metu ir dėl kokių priežasčių įvyko lūžis – apie tai filmo autoriai siūlo pamąstyti patiems žiūrovams. Taip pat ir atsakyti į klausimą – ar gali kas nors pasiūlyti universalų receptą, kaip įveikti blogį. Filmo autoriai tokio recepto nežino. Bet siūlo žiūrovams pamąstyti drauge. (G.J.)

4. „BORUŽĖLĖ“ (Lady Bird, 2017)

Holivudo filmas apie maištaujančią paauglę, reikėtų pripažinti, skamba ganėtinai nuobodžiai arba bent jau stereotipiškai. Visgi, tokio pobūdžio filmai kasmet sulaukia didelio būrio kinomanų dėmesio dėl savo nostalgiškos, o gal kai kam labai artimos, siužetinės linijos.

Filmas „Boružėlė“ didžiuosius kino ekranus pasiekė 2017-tais metais, susižerdamas daugybę komplimentų ne tik iš auditorijos, bet ir iš kino kritikų. Pastarieji šį įvertino taip palankiai, kad „Boružėlė“ kurį laiką puikavosi Rotten tomatoes topo viršūnėje su 100 % teigiamu įvertinimu, aplenkdama anksčiau rekordininku laikytą „Žaislų istorija 2“.

Boružėlės tvirtą charakterį bei aštrią nuomonę galima aiškiai pastebėti jau pirmojoje filmo scenoje, kuomet pagrindinė filmo veikėja iššoka iš važiuojančio automobilio ir susilaužo savo ranką. Viskas dėl mažo,  nekalto ginčo su mama. O tokių ir didesnių mamos-dukros konfliktų filme –  apstu. Ne be reikalo, „Boružėlės“ režisierė iš pradžių šiai kino juostai norėjo suteikti „Mamos ir dukros“ (angl. Mothers and Daughters) pavadinimą.

Filmo režisierė Greta Gerwig savo debiutinio filmo, nuominuoto net penkiems Oskarams, nedrįsta laikyti autobiografine juosta. Tačiau ši neslepia, kad Boružėlės veikėją inspiravo pačios aktorės bei režisierės paauglystės išgyvenimai. Prieš pradedant filmavimą, Gerwig supažindino kiekvieną aktorių su sava praeitimi, surengdama turą po gimtąjį miestelį ir  aprodydama senas mokyklos nuotraukas ar net dienoraščius.

Sužinojusi, jog debiutinis jos filmas „Lady Bird“ susižėrė net penkias Oskaro nominacijas, jauna moteris, iki šiol garsėjusi kaip amerikiečių nepriklausomo kino aktorė, tikino negalėjusi nustoti verkti. „Juokiausi, verkiau iš laimės, šokinėjau ir vėl verkiau. Negalėjau patikėti, jog filmas, apie kurį svajojau, kurį nešiojausi širdyje tiek metų ir kuris man buvo tokiu artimu, tapo artimu ir daugybei kitų žmonių, sergančių už jo sėkmę. Tai neįtikėtina“, – tikina režisierė, kurią įkvėpė 2010-aisiais Kathryn Bigelow gautas Oskaras už geriausią režisūrą bei tapimas pirmąja šį apdovanojimą pelniusia moterimi kino istorijoje.

Timothée Chalamet čia suvaidino jauną muzikantą Kailą Šeiblą, kuris buvo pirmoji Kristinos meilė: nekaltybės praradimas jiems abiem buvo pirmoji svarbi erotinė patirtis. Kailas, yra ne tik talentingas menininkas, bet ir kaip dauguma jaunų maištininkų, turi aiškia politinę poziciją: pasisako prieš taikių irakiečių žudymą, nors ir ne visi tokiai jo pozicijai pritaria.

Pasakojimo apie Boružėlę negalima įsprausti į aiškius žanrų rėmus, mat jame nepaviršutiniškai spalvinamas realistiškas, nors ir keistas, septyniolikmetės paauglės paveikslas, kuris pastato žiūrovą į nepatogią padėtį. Filme taip pat aiškiai parodoma veikėjos šeima, suskirstyta vaidmenimis: motina, kuri nuolat nepritaria Boružėlės veiksmams, ir tėvas, kuris bando nuraminti abi moteris visame šeimos katile. Visgi, tokiam šeimos portretui Boružėlės valiūkiška energija įneša ne tik šilumos, bet ir pykčio ar nusivylimo, tad žiūrovas turi progą ir susimąstyti, ir saldžiai pasijuokti.

Paklausta kas įkvėpė sukurti filmą, apie kurį su meile kalba minios, G. Gerwig juokdamasi atsako, jog kalta jos filosofinė prigimtis ir nuolatiniai apmąstymai. „Ką reiškia būti mergaite? Ką reiškia būti viduriniosios klasės mergina, svajojančia apie nepasiekiamus dalykus – tobulą meilę, matytą kino filmuose, didžiulį nuosavą namą su baseinu, keliones ir Niujorko užkariavimą? Kokie gali būti santykiai su mama? Kas yra namai?“, – režisierė tikina, jog šios temos persekiojo ją daugelį metų, nes būtent ji ir yra ta viduriniosios klasės mergaitė, užaugusi kankinama tokių minčių. (G.S.)

3. „MAŽOSIOS MOTERYS“ (Little Women, 2019)

Amerikietės Louisos May Alcott dar 1868 metais parašytas romanas „Mažosios moterys“ seniai pripažintas tikra savo žanro klasika ir lyginamas su bričių seserų Brontė ar Jane‘s Austin kūryba. Šį knyga pirmą kartą lietuviškai išleista 1923 metais, todėl ir mūsų šalyje anksti tapo romantiškų panelių bei jos mamų mylimiausiu skaitalu.

Autobiografinių detalių nestokojančioje knygoje L.M. Alcott aprašo keturių seserų – Megės, Džo, Betės ir Eimės – gyvenimą. Bręstančios merginos pažįsta pasaulį, maištauja prieš visuomenės stereotipus moterų atžvilgiu ir pamažu formuojasi kaip stiprios, nepriklausomos asmenybės. Veiksmas plėtojasi Pilietinio karo metu, bet tai greičiau tik fonas, mažiau svarbus, nei, sakykime, Margaret Mitchell knygoje „Vėjo nublokšti“ ir nuostabioje jos ekranizacijoje.

„Mažosiose moteryse“ mažame Masačiusetso valstijos miestelyje karo pabaigos laukia su motina bei tarnaite gyvenančios keturios seserys. Visos jau tikros nuotakos. Tik štai jaunikių trūksta. Kaimynystėje tik du “grieko verti” jaunikaičiai – vietinio turtuolio anūkas Louris, kurį sesės traktuoja kaip brolį, ir mokytojas Džonas Brukas, kuris galiausiai tampa Megės vyru.

Pakankamai darniame seserų Marč kvartete autoriai labiau išskiria Džozefina, visų vadinama tiesiog Džo (ją ir vaidina Saoirse Ronan). Filmo istorija pradedama 1968 metais (tada, kaip pamenam, ir pasirodė Louisos May Alcott romanas „Mažosios moterys“): tokiu būdu naujojo filmo režisierė sutapatina knygos autore su pačia Džo, nes ji irgi rašytoja, jau filmo pradžioje gaunanti „vertingą“ pasiūlymą iš gerai knygos leidybos reikalus žinančio redaktoriaus pono Dešvudo (Tracy Lettsas): „Jei pagrindinė knygos veikėja yra mergina, ji pabaigoje turi arba ištekėti arba numirti. Praktiškai tai tas pats“. Ir dar: „Karo metu žmonėms reikia pramogos, o ne pamokslų. Moralų dabar niekam nereikia“.

Naujoji „Mažųjų moterų“ kino versija nuo ankstesnių skiriasi dar ir tuo, kad režisierė Greta Gerwig ryžtingai transformuoja klasikinį knygos tekstą, lengvai pereidama nuo vieno veiksmo laiko prie kito – ankstesnio septyneriais metais. Kartais tie perėjimai yra tokie staigūs, kad žiūrovui ne iš karto pavyksta susiorientuoti, kada gi – dabar ar anksčiau – tai vyksta (atidi žiūrovo akis ilgainiui pastebi, kad seserų paauglystės epizodai ir vėlesni laikai skiriasi ne tik aptariamų problemų turiniu, bet ir skirtinga spalvine gama (operatorius Yorickas Le Saux).

Iš visų keturių seserų Marč gal tik vienintelė vyresnėlė Megė (ją vaidina Emma Watson) labiausiai atitinka savo laikmečio standartus – ji ištekėjo iš meilės už Džono (Jamesas Nortonas), augina vaikus, nors pinigų jaunai šeimai visada trūksta. Kitos trys seserys yra, kaip dabar pasakytume, „prie meno“ – Džo vardan literatūros pasiryžusi niekados netekėti; Emė (Florence Pugh) svajoja tapti dailininke ir net nusižiūrėjusi turtingą jaunikį, tačiau Paryžiuje sutikusi vaikystės žaidimų draugą Lorį, pakoreguoja ateities planus; o Betei (Eliza Scanlen) patinka teatras, todėl ji tiesiog nepakeičiama, kai reikia organizuoti spektaklius namuose.

Reikėtų paminėti ir netikėtame amplua pasirodančią aktorę Laurą Dern, suvaidinusią net ne seserų motiną, o pačią Motinos Meilę (buvo toks personažas prancūzų modernisto Maurice‘o Maeterlincko pjesėje „Mėlynoji paukštė“). Gražią patriarchalinio jaukumo ir šeimos šilumos atmosferą perteikia ir jautri kompozitoriaus Alexandre‘o Desplat muzika.

Antrajame (po „Boružėlės“) režisierės Gretos Gervig filme „Mažosios moterys“ Timothée Chalamet suvaidino Teodorą Lorį, kurį pagrindinės veikėjos Džozefinos sesuo Emi susitinka trumpos viešnagės Paryžiuje metu. Kadangi Loris yra jos vaikystės draugas, jis pakviečiamas į naujametinį balių. Jame Loris sukelia skandalą: padauginęs alkoholio jis sviedžia Emei kaltinimą, kad ji nori tekėti už turtingo verslininko Fredo Vono ne iš meilės, o dėl racionalaus išskaičiavimo. (G.J.)

2. „KOPA“ (Dune, 2021)

1965-aisiaius, po penkerių metų amerikiečio Franko Herberto baigtas rašyti epinis fantastinis romanas „Kopa“ seniai traukia filmų kūrėjų dėmesį. Deja pirmieji bandymai iš kultinės knygos padaryti filmą nebuvo sėkmingi.

Pirmasis šio darbo ėmėsi garsus autorinio poetinio kino meistras – Alejandro Jodorowsky. Dar aštuntojo dešimtmečio pradžioje jis ryžosi vienam grandioziškiausių pasauliniame kine sumanymų – ekranizuoti „Kopa“ taip, kad filmas būtų panašus į dvylika valandų trunkančią kelionę po skirtingas visatas ir įvairius kinematografinius stilius. Šios kelionės po genialumo ir beprotystės pasaulius režisieriui taip ir nebuvo lemta sukurti dėl pinigų stygiaus.

Koks tai galėjo būti projektas, galėjome įsivaizduoti 2014 metais žiūrėdami „Scanoramoje“ parodytą dokumentinį filmą „Jodorowsky‘io „Kopa“ (Jodorowsky’s Dune, 2013 m., rež. Frankas Pavich‘ius). Klausydamiesi paties A. Jodorowsky‘io pasakojimo apie tai, ko kino pasaulis neteko, galime tik apgailestauti, kad šis grandiozinis projektas taip ir nebuvo realizuotas.

Kritikai supeikė 40 milijonų dolerių kainavusią ir finansiškai žlugusią Davido Lyncho „Kopą“ (1984 m.), bet dėl šios kūrybinės nesėkmės kalti ne tiek režisierius ir aktoriai, kiek projektą griežtai kontroliavę ir pastoviai į kūrybinį procesą kišęsi studijos vadovai.

Buvo dar vienas bandymas iš penkių dalių romano padaryti du atskirus filmus televizijai: „Kopą“ (Dune, 2000 m., rež. Johnas Harrisonas) ir „Kopos vaikus“ (Children of Dune, 2003 m., rež. Greg Yaitanes), bet ir jie ryškiais kinematografiniais įvykiais netapo.

Tik pernai pasaulio ekranuose pasirodžiusi kanadiečio režisieriaus Deniso Villeneuve‘o „Kopa“ susilaukė didelio ir kultinio romano fanų, ir skeptikų dėmesio. Filmas nominuotas dešimčiai Oskarų. Netrukus sužinosime, kiek paauksuotų statulėlių jis gaus.

Filmo veiksmas plėtojasi tolimoje ateityje tarpžvaigždinėje feodalinėje žmonių imperijoje, valdomoje padišacho imperatoriaus Šadamo IV, ir pasakoja apie kosminės imperijos dykvietę, tapusią vertingiausia planeta ateities visatoje.

Senojoje Žemėje“ jau seniai nebegyvena žmonės, pasimiršo didžioji dalis istorijos, nors yra išlikę įvairių istorinių bei religinių tradicijų, dažniausiai persimaišiusių tarpusavyje, pvz., religinė knyga „Oranžinė katalikų biblija“ yra islamo, budizmo, katalikybės, protestantizmo ir kitų šiuo metu paplitusių religijų mišinys.

O didžiausias alinančių audrų nusiaubtos planetos turtas – ypatingas prieskonis melanžas, vertinga medžiaga, kuri suteikia savo vartotojams padidintą gyvybingumą ir praplečia sąmonę. Šis jėgas stimuliuojantis „vitaminas” būtinas leidžiantis į greitesnes už šviesą tarpžvaigždines keliones, nes suteikia kosminiams navigatoriams galimybę saugiai naršyti tarpžvaigždinėje erdvėje.

Be Arakio nebūtų ir civilizacijos. Tas, kas valdo Arakį, valdo ir likimo jėgas.

Pagrindinis romano ir filmo konfliktas – politinė kova tarp trijų aristokratų giminių: imperatoriaus giminės – Korino, Atreidų ir Harkonenų. Baimindamasis stiprėjančio vandenyno planetos Kaladano valdovo kunigaikščio Leto Atreideso (akt. Oscaras Isaacas) populiarumo ir įtakos aukštuomenės taryboje (Landsraade) imperatorius Šadamas IV nusprendžia, kad Atreidų giminę reikia sunaikinti, tačiau jis negali rizikuoti ir pulti vieną giminę, nes tuomet kitos susivienytų prieš jį. Todėl Šadamas pasinaudoja sena nesantaika tarp Atreidų ir Harkonenų, ir kartu su piktuoju baronu Vladimiru Harkonenu (akt. Stellanas Skarsgårdas) parengia klastingą planą…

Taip į pavojingą tarpusavyje kovojančių jėgų voratinklį įtraukiamas jaunasis kunigaikštis Polas Atreidas, su motina (akt. Rebecca Ferguson) priverstas iškeliauti pas fremenus – dykumose gyvenančius vietinius Arakio gyventojus.

Kopa“ – pirmasis Polą vaidinančio Timothée Chalamet blokbasteris (filmo biudžetas 165 mln. dol.). Princas Polas Atreidas, po tėvo mirties turi užimti jo vietą ir tapti ne tik šeimos galva, bet ir visos planetos Arakio išvaduotoju nuo Blogio, savotišku ateities pasaulio Mesiju (motina savo sūnų net moko įvaldyti „Balso“ metodiką, leisiančią vaikinui valdyti aplinkinius).

Atidžiai stebint „Kopą“ kvapą gniaužia nuo milžiniškų panoramų, kuriuose net siužetui svarbūs personažai neretai atrodo kaip mažos likimo vėtrų blaškomos smiltelės.

Visgi Timothée Chalamet turi galimybių aktorinius sugebėjimus pademonstruoti. Bent keliose scenose matome, kaip jo herojus blaškosi ir dvejoja, bandydamas į vientisą charakterį sulydyti trapumą ir stiprybę, paauglystę ir brandą, princą ir karalių.

P.S. Jau paskelbta, kad 2023 m. spalio 20 d. pasaulio kino teatrus turėtų pasirodyti filmas „Kopa: Antroji dalis“ (Dune: Part 2). Tikimasi, kad tęsinio gamyba prasidės jau šią vasarą. Tęsinyje pasirodys nemažas būrys pirmojo filmo aktorių – Rebecca Ferguson, Joshas Brolinas, Stellanas Skarsgårdas, Dave’as Bautista, Zendaya bei Javieras Bardemas. Ir, žinoma, Timothée Chalamet. (G.J.)

1. „Vadink mane savo vardu“ („Call Me By Your Name“, 2017) 

2017-ųjų filme „Vadink mane savo vardu“ Timothée Chalamet atliko Elioto vaidmenį. Šis pasirodymas išskirtiniame filme tapo tikru keliu į sėkmę. Eliotas – jaunas vaikinas, pamilęs vyresnį vyrą. Jis išgyvena kiekvieną skaudžią pirmosios meilės detalę. Luca’o Guadagnino juosta apie vasarišką dviejų vyrų aistrą buvo įvertinta kaip geriausia „Sundance“ atidaryme. Šis filmas yra apie begalinį jaunuolio susižavėjimą ir romaną su tėvų viloje besisvečiuojančiu atvykėliu. „The Economist“ rašė: „Chameletas sužadina daugybę žmogiškumo apraiškų kurdamas jauno žmogaus kelią į savęs pažinimą. Šis vaidmuo grynesnis, tikroviškesnis ir žymiai sąžiningesnis nei daugybė aktorių sugebėtų pavaizduoti.“

„The Hollywood Reporter“ savo apžvalgoje Chamaleto pasirodymą pavadino „kvapą gniaužiančiu“: didžiausias filmo atradimas – 21-erių Timotis Chamaletas. Eliotas – žmogus, daug dalykų patiriantis pirmą kartą, ir jis net neranda žodžių jiems apibūdinti, tačiau Chamaleto veidas ir kūno judesiai personažą žiūrovui pateikia tarsi atverstą knygą.“ Apžvalgoje taip pat priduriama, kad finalinė, nebyli filmo scena neabejotinai paverčia Timothée Chalamet vienu ryškiausių jaunųjų talentų visame pasaulyje.“

Gediminas Jankauskas, Gabija Stankevičiūtė

Rekomenduojame

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: