Karinių romantinių filmų žanras – tai unikalus dviejų kontrastingų elementų – karo žiaurumo ir chaoso bei švelnių meilės jausmų derinys. Šie filmai yra patraukli terpė tyrinėti sudėtingus ryšius ir komplikacijas, atsirandančias, kai žmonės konflikto metu randa paguodą ir meilę. Šiame straipsnyje gilinsimės į karinių romantinių filmų reikšmę, nagrinėsime jų temas, pasakojimo struktūrą ir poveikį žiūrovams.
Kariniai romantiniai filmai – galinga priemonė meilės ir karo susipynimui tyrinėti. Istorinis kontekstas, žmogiškojo atsparumo tyrimas, skirtingų perspektyvų vaizdavimas, lyčių dinamikos nagrinėjimas ir etinės pasekmės suteikia žiūrovams gilią kinematografinę patirtį. Gilindamiesi į sudėtingą meilės konflikto metu problematiką, karo romantiniai filmai leidžia mums apmąstyti tvirtą žmogiškųjų ryšių prigimtį net ir neįsivaizduojamų sukrėtimų akivaizdoje.
10. „Operacija „Mincemeat“ (Operation Mincemeat, 2021)
„Operacija „Mincemeat“ atrodo kaip tikra britų šnipų drama ir didžiąja dalimi tokia ir yra. Filmas paremtas tikra karo laikų drąsos ir didvyriškumo istorija. Jame vaidina stilingi aktoriai, tarp jų Colinas Firthas ir Matthew Macfadyenas, o režisierius Johnas Maddenas ir išgarsėjo būtent tokiais solidžiais, senamadiškais filmais.
Pati istorija yra tokia absurdiška ir pasakojama su pakankamai netikėtumų ir sauso humoro, kad nuolat įtraukia. Įsivaizduokite Antrąjį pasaulinį karą, į kurį tarp šnipinėjimo ir fizinių pokštų įmaišoma šiek tiek romantikos, ir suprasite, kokią sudėtingą toninę pusiausvyrą šis filmas pasiekia.
Filme, 1943-ųjų pavasarį, pačiame Antrojo Pasaulinio karo įkarštyje, Sąjungininkams žūt būt reikėjo pasipriešinti vis stiprėjančiam Hitlerio dominavimui Europoje. Buvo nuspręsta, jog tam geriausiai pasitarnautų įsitvirtinimas Sicilijoje. Tačiau kaip išsilaipinti saloje, nesulaukiant vokiečių pasipriešinimo ir išvengiant aukų? Dviem britų žvalgybos MI5 agentams kilo viena keisčiausių, beprotiškiausių ir rizikingiausių minčių karybos istorijoje – vokiečiams pakišti neegzistuojančio žvalgo kūną su sufabrikuotais duomenimis apie Sąjungininkų planus išsilaipinti Graikijoje ir Sardinijoje.
Žinoma, kaip ir daugelyje filmų kariai tampa pažeidžiami „romantikos“ savo profesijoje, kurioje svarbiausia išlaikyti susikaupimą. Taigi, filme regime romantišką ryšį, kuris nuolat užsimezga tarp našlės Džinos ir Eveno, išsiuntusio žmoną ir vaikus į Ameriką, kad juos apsaugotų, nes jie – žydai. Jau ankstyvosios scenos leidžia manyti, kad poros santuokai vis tiek grėsė pavojus. Tarp Džinos ir Eveno užsimezga saldus ir lengvabūdiškas romanas, nuspalvintas lengvu liūdesiu ir pasaulio nuovargiu ir jie abu iš ties puikūs. Tačiau šie besiformuojantys santykiai komplikuojasi, pavirsta į meilė trikampį ir tampa akivaizdu, kad Čarlzas taip pat jaučia jausmus Džinai.
Filmas „Operacija “Mincemeat“ pagrįstai įtemptas tiek asmeniniu, tiek profesiniu lygmeniu, nes komanda vykdo misiją ir su nerimu laukia, kol sužinos, ar ji buvo sėkminga. Smulkūs siužeto vingiai gali bet kurią akimirką reikšti katastrofą, o veikėjai, kurie iš pradžių atrodė nereikšmingi, tampa labai svarbūs. Tai tikrai be galo jaudinantis filmas.
9. „Firebird“ (2021)
„Firebird“ – tai romantiška meilės istorija, akivaizdžiai paveikta ir įkvėpta tokių filmų kaip „Kuprotas kalnas“ (angl. Brokeback Mountain), kurioje vyrauja uždraustos meilės motyvai itin vyriškoje aplinkoje. Ji taip pat remiasi kai kuriomis klasikinėmis praeities meilės istorijomis su giliu, nesuvaidintu romantizmu, tarsi modernistinio tono ironiškos distancijos niekada nebūtų buvę.
Šiai meilės istorijai suteikiamas visas senovinis glamūras: nuostabūs žmonės, ištroškę žvilgsniai, išskirtiniai vaizdai, dvelkianti muzika, aistringi bučiniai, susipynę pirštai, pakilimo ir kančios akimirkos. Nors filme yra labai atvirų pasažų, pranokstančių drąsiausią XX a. ketvirtojo ir penktojo dešimtmečių kino romanų vaizduotę, filme „Firebird“ aistra vaizduojama simboliškai – lietūs ir net kulminaciniu momentu danguje kylantys lėktuvai.
Istorijos pradžioje susipažįstame su Sergejumi, kuris yra eilinis, paskutines savaites tarnaujantis kariuomenėje, kaip tik tuo metu, kai į bazę atvyksta karininkas ir naikintuvo pilotas Romanas. Juos iš karto sieja bendras susidomėjimas fotografija. Tačiau dėl jų rangų skirtumo, sunkiai randamo būdo pajusti vienas kito susidomėjimą ir dėl to, kad už homoseksualius santykius jiems gresia penkeri metai pataisos darbų, rasti kelią bučiniui beveik neįmanoma. Kai jis įvyksta, mes jo laukiame beveik taip pat nekantriai, kaip ir jie.
Režisierius ir scenarijaus bendraautorius Peeteris Rebane’as primena sovietmečio karinės kultūros šaltumą ir represijas, kur drausmė yra itin griežta, net žiauri, bet su šiokiu tokiu brolybės sluoksniu. Karininkai oksimoroniškai vadinami „draugu pulkininku“ ir „draugu leitenantu“. Nepaisant įtaigaus kalbos bičiuliškumo, hierarchijos griežtai laikomasi ir netoleruojamas joks, net ir menkiausias, nukrypimas nuo taisyklių. Tai dar labiau sustiprina ir taip didžiulę Romano ir Sergejaus įtampą.
Tuo pat metu įtampa sudaro ir ryškų kontrastą jų tarpusavio santykių švelnumui ir gilioms emocijoms. Matyti juos nuogus – tai ne tik seksualu. Tai lyg matyti juos, išsilaisvinusius iš šiurkščių suvaržymų ir vienodo uniformų formalumo. Išmintingas pasirinkimas jų laimingiausias ir labiausiai išlaisvintas akimirkas perkelti toli nuo kareivinių ir pratybų.
Filme pastatų ir uniformų dizainas bei nesibaigiančios taisyklės skirtos ištrinti individualumą, net patį laiką, kuris diena iš dienos yra vienodas. Viskas nukreipta į tvarką, kad atakos ir naikinimas būtų kuo veiksmingesni. Pirmoji filme daryta nuotrauka galėtų būti paprasta trijų kolegų akimirka. Tačiau nuo pat pradžių ji įgauna didelę reikšmę, nes grupė turi meluoti apie nuotraukos tikslą, kad atrodytų, jog laikosi taisyklių.
Šis filmas – tai saldžiarūgštė meilės istorija apie priespaudos prislėgtus personažus, tačiau išsilaisvinimo tema tokia pat juntama kaip ir praradimo jausmas.
8. „Sąjungininkai“ (Allied, 2016)
Tai išties įspūdingas aktorių pasirodymas poroje su pirmo ryškumo kino žvaigžde Bradu Pitu lietuvių kilmės amerikiečių režisierius Roberto Zemeckio intriguojančiame šnipų filme.
Istorija pasakoje apie Antro pasaulinio karo metu Kasablankoje susikryžiavusius Kanados šnipo Makso ir Prancūzijos pogrindžio kovotojos Marijanos likimus. Slaptos misijos metu, kurios pagrindinis tikslas pašalinti aukštą nacių pareigūną, herojai įsimyli, ir vėliau, atvykę į Britaniją susituokia. Gimus vaikui ir praėjus tam tikram laikui Maksas savo vadovybės yra priverčiamas suabejoti ar naujoji žmona yra ta, kuria dedasi. Marion Cotillard garbei reikia pasakyti, kad šioje juostoje ji žiba gerokai labiau nei įžymusis kolega ir stebėti jos pasirodymą tikras malonumas. Ji subtiliai sugeba perteikti tiek romantišką tiek tragišką savo herojės pusę.
Filmo pradžioje, 1942 m., Pitto vaidinamas Kanados žvalgybos karininkas Maksas Vatanas parašiutu nusileidžia į Šiaurės Afriką ir keliauja į Kasablanką. Jo misija – nužudyti Vokietijos ambasadorių, padedant prancūzų pasipriešinimo kovotojai Marijanai Beausejour, kuri apsimes jo žmona (ir kuri pateko į vietos nacių galvažudžių nemalonę). Per kelias ateinančias dienas jie ruošiasi misijai ir stengiasi įsitvirtinti kaip mylinti sutuoktinių pora, kad nesukeltų įtarimų. Nepaisant jų profesinio požiūrio, tarp jų abiejų kažkas užsimezga, ir tai baigiasi viena iš labiausiai intriguojančių pastarojo meto meilės scenų.
Filmo scenarijų parašė Stevenas Knightas, kurio ankstesnių darbų sąraše yra tokie protingi suaugusiems skirti trileriai kaip „Dirty Pretty Things“ ir „Eastern Promises“, ir jis pateikia žiūrovams protingą ir painią istoriją, kuri iš esmės sąžiningai žaidžia su žiūrovais ir verčia juos spėlioti tiesą apie Marijaną, tačiau niekada nebūna pernelyg įmantri ar paini. Zemeckis, pirmą kartą po kultinio „1941“ scenarijaus rašymo įžengęs į Antrojo pasaulinio karo teritoriją, žinoma, yra pelnytai žinomas kaip filmų, kuriuose naudojamos naujausios technologijos, kūrėjas. Nors jam pavyksta atlikti keletą techninių triukų, jis primena, kad tiek pat įtampos ir jaudulio galima sukelti ir su keliais kartu kambaryje sėdinčiais žmonėmis.
„Sąjungininkai“ – vienas iš tų filmų, kuriuose viskas veikia taip tiksliai ir efektyviai, įskaitant aukščiausio lygio kompozitoriaus Alano Silvestrio, operatoriaus Dono Burgesso ir kostiumų dailininkės Joanos Johnston indėlį, todėl žiūrint filmą smagu matyti, kaip visi įvairūs elementai taip lengvai susijungia. Filmas pakankamai stiprus ir patikimas, kad paveiktų žiūrovus.
7. „Enigma“ (Enigma, 2001)
Tiems, kurie istorija domisi tik iš filmų, „Enigma“ bus mįslė, nes filme „U-571“ (2000) teigiama, kad 1944 m. amerikiečiai iš vokiečių povandeninio laivo pagrobė „Enigma“ mašiną. Tas povandeninis laivas eksponuojamas Mokslo ir pramonės muziejuje, tačiau jame nebuvo jokios „Enigmos“ mašinos. Enigmos mašiną gavo ne amerikiečiai, o britų laivas HMS Bulldog, kai 1941 m. gegužės 9 d. užėmė U-110.
Vis dėlto istorinio tikslumo šalininkai pastebės, kad „Enigma“ nėra visiškai tikslius įvykius atpasakojantis filmas. Jame neminimas Alanas Tiuringas, britų kodų laužymo genijus ir vienas pagrindinių kompiuterių teoretikų, kuriam teko didžiausia atsakomybė už „Enigmos“ kodo įveikimą. Turingas buvo homoseksualas, kurį britų įstatymai galiausiai privertė nusižudyti, ir čia jį pakeičia išgalvotas ir ryžtingai heteroseksualus herojus Tomas Jericho (akt. Dougray Scott).
Filmas, kurį režisavo Michaelas Aptedas, paremtas Roberto Harriso literatūrišku, įtraukiančiu trileriu, kuriame Bletčlis vaizduojamas kaip intrigų židinys, kuriame genialiausi Didžiosios Britanijos matematikai dirbo nepaisydami laiko, siekdami įveikti vokiečių kodus ir įspėti Šiaurės Atlanto konvojus. Kai filmas prasideda, vokiečiai vėl pakeitė savo kodą, todėl jį įveikti dar sunkiau. Tomas Jericho, po nervinio sukrėtimo išsiųstas namo iš Bletčlio ir pakviečiamas atgal į anklavą.
Kodėl Jerichas palūžo? Ne dėl matematinės aklavietės, o dėl to, kad jį sutrikdė Klerė Romili (akt. Saffron Burrows), gražuolė Bletčlio kolegė, kurią jis mylėjo ir kuri paslaptingai dingo neatsisveikinusi. Grįžęs į darbą, jis susidraugauja su buvusia Klerės sugyventine Hester Wallace (akt. Kate Winslet), kuri gali turėti užuominų apie Klerę, nors to ir nesupranta. Tuomet Tomas ir Hester subtiliai ir užmaskuotai pradeda daugiau nei draugauti. Visą laiką žvalgybos agentas Vigramas (akt. Jeremy Northam) stebi Tomą ir Hester, nes mano, kad jie apie Klerę žino daugiau, nei prisipažįsta, ir kad Klerė galėjo perduoti paslaptis vokiečiams.
Ar kuris nors iš šių spėliojimų yra vaisingas, leisime jums patiems išsiaiškinti. Filme tikrai geras įtampos ir žvalgybos derinys. Filme viskas ne visai tiksliai aiškinama, taip kaip ir veikia dešifravimas, taigi iš to gerai suprantame, kaip veikia dešifratoriai, ir koks svarbus buvo Bletčlis – o jis buvo toks svarbus, kad jo egzistavimas 30 metų buvo laikomas paslaptyje. Kai pagaliau tapo žinoma, kad britai įveikė „Enigmą“, teko net perrašyti karo istoriją.
6. „Paskutinis Kaizerio bučinys“ (The Exception, 2016)
Šis filmas, kuriame Christopheris Plummeris vaidina senstantį Vokietijos monarchą, kuris ilgisi praeities ir bjaurisi dabartimi, patiekiamas su garuojančiomis intrigomis ir seksu. Taip, pasakojimas kartais būna gremėzdiškas ir dažnai daugiau pasakojama, nei rodoma. Tačiau tai kompensuoja stiprus aktorių ansamblis.
Žymus britų režisierius Davidas Leveaux savo debiutiniam vaidybiniam filmui išmintingai pasirinko glaudžiai sutelktą istoriją, kurios veiksmas vyksta vienoje vaizdingoje vietovėje – nuošaliame kaimo dvare Nyderlanduose. Pagal 2003 m. išgalvotą istorinį romaną „Paskutinis Kaizerio bučinys“ (The Kaiser’s Last Kiss), pasakojantį apie paskutines kaizerio Vilhelmo II dienas tremtyje, sukurta drama prasideda 1940 m., kai Hitleris įsiveržia į Europos šalis. Jaunas vokiečių karininkas kapitonas Brandtas, sužeistas mūšyje ir turintis tai įrodantį randą, yra įdarbinamas kaizerio asmens sargybiniu renkant įrodymus apie nuversto valdovo lojalumo stoką.
Taip, mūsų herojus yra nacis, todėl sirgti už jį gali būti iššūkis. Tačiau Brandtas taip pat yra pakankamai jautrus, kad kiekvieną naktį jį persekiotų košmariški vaizdai iš masinių žudynių, kurių liudininku jis neseniai tapo Lenkijoje ir kurių aukomis tapo moterys ir vaikai.
Netrukus po jo atvykimo į jo namus įžengia nauja samdinė – žavi jauna tarnaitė, ir jis greitai duoda įsakymą: „Nusirenkite drabužius“. Ji deramai įvykdo įsakymą. Filme regime sveikintiną lyties rolių pasikeitimą gundymo mene. Kai kitą kartą jo tarnaitė ir Brendtas turės karštą susitikimą – o tai namuose yra draudžiama – dabar ji yra ta, kuri pareikalauja, kad jis nusivilktų drabužius, per jėga parversdama jį ant lovos ir perimdama vadovavimą buduaro situacijai.
Po to, kai Miekė prisipažįsta savo slaptam meilužiui, kad yra žydė, paaiškėja, kad ji yra Nyderlandų pasipriešinimo šnipė, kuriai pavesta persekioti Brandtą. Vien jos buvimas jau sukėlė kaizerio žmonos princesės Herminos (akt. Janet McTeer) įtarimą, ypač po to, kai ji užklupo tarnaitę ir kapitoną, susitikinėjančius vėlai vakare. Nepadeda ir tai, kad Miekė patraukė vyro dėmesį, užkariaudama jį, saldžiai padėdama jam šerti antis.
Padėtis pakrypsta į blogąją pusę, kai paskelbiama, kad pas jį apsilankys siaubingas nacių pareigūnas Heinrichas Himleris, todėl kaizeris tiki, kad netrukus bus atkurtas jo karališkasis statusas. Ilgainiui siužetas susipina susišaudymuose ir automobilių gaudynėse, kuriose jėgas suvienija Kaizeris, Miekė ir Brandtas.
Filme viena didelė bėda: įvairių aktorių akcentai yra labai keisti. Kita vertus, kai Courtney ir Jamesas nusirengia, žodžiai net ir nereikalingi…
5. „Jaunystės pažadas“ (The Testament of Youth, 2014)
„Jaunystės pažadas“ (angl. Testament of youth) – nepriekaištingai surežisuota, tikrais išgyvenimais ir prisiminimais paremta istorinė drama, nukelianti į Pirmojo Pasaulinio karo laikus. 2014 m. pastatytas filmas sulaukė didelio populiarumo ir aukštų vertinimų dėl originaliai perteiktos istorijos. Tai tarsi gyvenimo pasakojimas, kur atsispindi Britanijoje gyvenančios Veros prisiminimai apie išgyvenimus, patirtus Pirmojo Pasaulinio karo metu – jaunuolių meilės istorija, karo beprasmiškumas ir tamsiųjų laikų supratimas.
Tikroji Vera Brittain buvo žinoma anglų rašytoja, feministė ir pacifistė. Rašytoja didžiausio populiarumo sulaukė 1933 m. kuomet pasirodė pirmasis jos autobiografijos „Jaunystės pažadas“ knygos leidimas. Knygoje rašytoja aprašė visus savo prisiminimus ir išgyvenimus, patirtus Pirmojo Pasaulinio karo metu. Knygos lapuose sugulė iš širdies gelmių išnirę prisiminimai – tai tarsi susitaikymas su karo metais patirtomis nuoskaudomis ir praradimais.
„Jaunystės pažadas“ – puikus prisiminimų ir Pirmojo Pasaulinio karo metų išgyvenimų pritaikymas ir perteikimas auditorijai. Istorijos veiksmas prasideda 1914m. – čia pagrindinė veikėja Vera Brittain (akt. Alicia Vikander) atkakliai kovoja už savo teises studijuoti Somerville koledže, Oksforde bei parodo labai glaudžius santykius su trimis vyrais – broliu Edvardu (akt. Taron Egerton), sužadėtiniu Rolandu (akt. Kit Harington) ir draugu Viktoru (akt. Colin Morgan). Visi jie tapo neišvengiamomis karo aukomis. Prasidėjus karui artimiausi Veros žmonės – brolis, sužadėtinis ir draugas įsijungia į savanorių karių gretas ir išvyksta į fronto zonas. Čia pagrindinė filmo veikėja Vera neranda sau vietos sužinojusi apie sudėtingas karo sąlygas, tad išgirdusi apie medicinos seselių priėmimą, karo aukoms slaugyti, nusprendžia sustabdyti išsvajotas studijas Oksforde ir įsijungti į medicinos seselių gretas, taip tikėdamasi būti arčiau jai brangių žmonių.
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tai banali, niekuo nuo kitų nesiskirianti meilės drama, tačiau minutė po minutės filmo siužetas, tarsi gėlės žiedlapis, prasiskleidžia parodydamas vis naujus siužeto vingius. Filmas trunka šiek tiek daugiau nei dvi valandas, tačiau filmas pats užburia vis naujais siužeto posūkiais, scenos nėra per daug ištęstos, todėl filmas neprailgsta. Sumuojant, Veros prisiminimai tarsi sukarpo filmą į keletą atkarpų, tačiau pasakojimas niekada nepraranda ritmo it nenuklysta nuo siužetinės linijos, todėl istorinių ir biografinių filmų mėgėjams tai patiks – Jūs turite tai pamatyti. (Žydrūnė Seiliūtė)
4. „Ilgos sužadėtuvės“ (A Very Long Engagement, 2004)
Filmas daugiausia rodomas Matildos (akt. Audrey Tautou), poliomielito ištiktos našlės, kuri sieloje jaučia, kad jos vyras nėra miręs, akimis. Jis yra Manechas (akt. Gaspardas Ullielis), švyturio prižiūrėtojo sūnus, berniukas, toks atviras ir gaivus, kad visi jį vadina Rugiagėle. Po karo Matildai į rankas patenka laiškas, kuriame, regis, užsimenama, kad ne visi penki žuvo mūšio lauke, ir ji imasi ilgos užduoties ieškoti liudininkų ir išgyvenusiųjų, kad surastų Manechą, kuris, kaip ji įsitikinusi, vis dar gyvas ir kuriam reikia jos pagalbos.
Ši istorija papasakota filme, kuris taip vizualiai žavus, kad tik karo siaubas neleidžia jam pakilti ant džiaugsmo debesų. Filme mes galime susidaryti vaizdą apie „tranšėjų“ karą, dėl kurio Pirmasis pasaulinis karas atrodo kaip blogiausias pragaras, kokį kada nors politikai ir generolai buvo sugalvoję savo vyrams. Būti paskirtam į frontą iš esmės reiškė mirties nuosprendį, bet ne greitą mirtį, dažniau mirtį po ilgo šalčio, bado, ligų, apšaudymo ir siaubo, į kurį teko žiūrėti ir apie kurį teko galvoti. Režisierius Jeunet šią tikrovę vaizduoja taip gerai, kaip dar nėra tekę matyti ekrane, pradedant įžanginiu kadru, kuriame ant sudaužyto kryžiaus kabo nukirsta ranka, panaši į Kristaus.
Remdamasis šiais fragmentais, jis paremia savo fantazijas, jo kamera kaip linksmas paukštis skraido virš Paryžiaus ir kaimo, o pasakotojas pasakoja apie Matildą ir jos paieškas. Šios akimirkos turi šiek tiek žavesio kaip ankstyvosios Truffaut filmo „Žiulio ir Žimo“ scenos, kol tas pats karas nesunaikino jų laimės.
Matildai pasitelkus atkaklų seną privatų detektyvą, jis apklausia galimus liudininkus ir pakeltais inspektoriaus Maigret antakiais ir pamažu ima dėliotis scenarijus, pagal kurį Manechas nebūtinai yra miręs. Kaip priešpriešą viltingoms Matildos paieškoms Jeunet pateikia kitas paieškas tarp tų pačių žmonių palaikų, kurias atlieka prostitutė Tina (akt. Marion Cotillard), aiškindamasi, kas atsakingas už jos meilužio mirtį. Jos keršto priemonės tokios neapsakomai išradingos, kad Edgaras Allanas Poe iš pavydo suvirpėtų.
Karo barbariškumą ir negailestingą keršto logiką sušvelnina jausmingas režisieriaus Jeunet vaizdų grožis ir pasakojimo magija. Tai režisierius, kuris myli ir dievina! – pasakoja istorijas, todėl mes jaučiame jo jausmingą malonumą, kurį jis patiria pasakodamas savo paties istorijas.
3. „Benediction“ (2021)
Terence’o Davieso bekompromisiškai niūrus filmas apie Siegfriedą Sassooną primena, kaip Enochas Powellas, pasiekęs savo politinės savigailos viršūnę, dejuodavo visiems, kas tik norėdavo klausytis: „Norėčiau, kad mane būtų nužudę kare“.
„Benediction“ matome kinematografiniu magiškų žibintų šou su sutartinai suvaidintomis scenomis, archyviniais Pirmojo pasaulinio karo kadrais, niūriomis klinikinėmis nuotraukomis, atgalinėmis projekcijomis ir superimpozicijomis, iš kurių iškyla Siegfriedo Sassoono figūra: S. S. Siegfriedas Sassoon’as – didvyris, apdovanotas Karo kryžiumi už narsą, tačiau toliau aršiai priešinęsis karui, rašęs poeziją apie tranšėjų pragarą, susidraugavęs ir įkvėpęs jaunąjį Wilfredą Oweną, o po karo išgyvenęs ilgą nežinomybės, nusivylimo ir vienatvės laikotarpį.
Filme rodoma, kaip jį kankina nelaimingi homoseksualūs santykiai su tokiais vyrais kaip Stephenas Tennantas ir Ivoras Novello, pažintis su trapiais ir pasipūtusiais jaunuoliais bei kankinamai menkais meniniais talentais. Vėliau filme jis įstrigęs nelaimingoje santuokoje, kurią Deivisas vaizduoja kaip žiauriai kokį pragarą. Jackas Lowdenas vaidina jaunąjį Sassooną, o Peteris Capaldi – jo vyresniąją versiją. Filme yra šiurpiai trikdanti CGI scena, kurioje jaunojo veidas virsta žiauriu ir nuožmiu Sassoonu vyresniame amžiuje.
Tai filmas, kuriame skvarbiai ir beveik nepakeliamai kalbama apie nesėkmę: katastrofišką moralinę ir dvasinę karo nesėkmę, kuri siejasi su siaubingu paties Sassoono asmeninių trūkumų pojūčiu. „Benediction“ parodo jo nesugebėjimo tinkamai pasipriešinti karui pažeminimą. Slegiamas beprasmiškų žudynių, jis įžūliai nepaklūsta įsakymams, bet jo draugas Robis Rosas (Simon Russell Beale), buvęs Oskaro Vaildo (Oscar Wilde) bičiulis, užčiuopia tam tikrus verslo ryšius, kad šis apdovanotas karo didvyris iš geros šeimos nebūtų teisiamas skandalingame karo lauko teisme, o išsiųstas į karinę psichiatrinę ligoninę, kur jo protrūkis taktiškai įvardijamas kaip nervų sutrikimas, ir Sassonas nesugeba sukaupti ryžto atsisakyti šio labdaringo gydymo. Ten jis susipažįsta su Vilfredu Owenu (Matthew Tennysonas) ir tampa jo mokytoju, vėliau jį persekioja Oweno, kaip poeto, genialumas ir, žinoma, faktas, kad Owenas žuvo mūšyje. Ironiškai jam pačiam tenka kovoti su savo išgyventa kalte, galiausiai beprasmiškai pykstant ant šiuolaikinio pasaulio. Galbūt jam net nepavyksta būti ištikimam savo seksualinei prigimčiai.
Tai filmas, kuris daugeliu atžvilgių grąžina Deivisą prie jo ankstyvosios trilogijos: Tai kaltės, gėdos ir savikritiškumo pasaulis, kuriame pagarbiai, bet skausmingai ieškoma tikėjimo ir grožio galimybių. Sassoonas šiame filme yra neskaidri figūra, tačiau jam ir mums garantuoja didybės viziją Wilfredo Oweno eilėraštis „Neįgalusis“, kuriame atsiskleidžia prasmė agonijoje. „Benediction“ nėra lengvai „susižiūrintis“ filmas, o kai kurios kandžios, trapios dialogo scenos su Sassoono įžymybių pažįstamais yra erzinančios – tačiau sąmoningai, o liūdesys, tiesiog pribloškiantis.
2. „Šaltasis kalnas“ (Cold Mountain, 2003)
Seniai įrodyta, kad į karo verpetus įtrauktų žmonių dramatiškos meilės peripetijos romanuose ir filmuose žmones paprastai jaudina kur kas labiau už paties karo eigą. Tai patiria visi, kas skaito knygą „Vėjo nublokšti” ar žiūri jo ekranizaciją.
Apie ketverius metus trukusį JAV pilietinį karą, paprastai vadinamą Šiaurės ir Pietų karu parašyta daug storų romanų ir susukta begalė filmų, bet jų garbingoje galerijoje svarbią vieta užima Margaret Mitchell literatūrinis epas, parašytas 1937 m. ir po dviejų metų pagal šią knygą Holivude sukurtas vienas garsiausių visų laikų filmas tokiu pat pavadinimu.
Nuo tų laikų visi, kurie imasi šios temos privalo skaitytis su abiem šiais kūriniais, nes kažką naujo pasakyti pasidarė sunku. Nebent galima rasti savitą intonaciją ar pasakojimo manierą, bet principinis kanonas (meilės istorijos brolžudiško karo fone) išlieka.
„Anglo ligonio“ režisierius Anthony Minghella žinojo, kad jo filmas bus neišvengiamai lyginamas su kiekvienam amerikiečiui žinoma knyga ir klasikiniu filmu. Todėl kaip reikiant pasistengė nenuvilti tokių lūkesčių. Bet pasirinko kitą knygą – Charles’o Frazier’o romaną, išleistą dviejų milijonų egzempliorių pradiniu tiražu, apdovanotą nacionaline premija ir net pavadintą amerikietiška “Odisėja”.
Šaltasis kalnas – tai vieta Šiaurės Karolinoje, kur gyvena pagrindiniai herojai – jaunas stalius Inmanas (Jude’as Law) ir pastoriaus dukra Ada Monrou (Nicole Kidman). Jiedu pamilo vienas kitą, bet buvo ilgam išskirti pilietinio karo audrų.
Mirus tėvui Ada tapo didelės plantacijos ir sodybos paveldėtoja, nors nežino, ką su visu tuo turtu daryti. O perėjęs kruviną mėsmalę Inmanas ryžosi dezertyruoti iš pietiečių kariuomenės. Nuo šiol jo laukia ilga kelionė namo, o žiūrovų – emocijų kupinas laukimas, nors (ką čia slėpti!) finalas aiškus nuo pradžių. Tačiau net ir Homerui buvo svarbus ne tiek tikslas, kiek ilgas kelias į jį.
Aišku, kad nuo 1939-ųjų, kai buvo sukurta „Vėjo nublokštų” ekranizacija, praėjo daug metų, ir kinas praturtėjo šio kino šedevrams nežinomomis technologijomis. Žinoma, ne technologijos viską lemia, tačiau karo mėsmalė A. Minghellos filme atrodo kur kas šiurpiau, negu karo kautynių vaizdai „Vėjo nublokštuosiuose”. Ypač batalinės kautynių scenos prie Pittsburgo atrodo itin įtaigiai (beje analogiškame pragare aktoriui teko pabuvoti ir filmuojant II pasaulinio karo dramą „Priešas prie vartų“).
„Šaltame kalne“ galbūt pirmą kartą (aš bent jau to amerikiečių kine nesu matęs!) parodyta ir kita – visai ne didvyriška pilietinio karo pusė – kai specialiųjų bausmės būrių kariai be jokio tyrimo bei teismo šaltakraujiškai sušaudydavo kariauti atsisakiusius dezertyrus (panašiai II pasaulinio karo metu elgėsi sovietų enkavedistai).
Dar viena stipri „Šaltojo kalno“ pusė – puikus (kaip tai visada būna A. Minghellos filmuose) aktorių ansamblis, kai net antraplaniai aktoriai – Philipas Seymouras Hoffmanas, Brendanas Gleesonas, Donaldas Sutherlandas, Ray‘us Winstone‘as – jiems skirtą laiko limitą sugena išnaudoti maksimaliai.
O vienintelį Oskarą už geriausią antraplanį vaidmenį suvaidinusi Renée Zellweger trumpam pabėgo nuo savo „miesto poniučių“ įvaizdžio ir puikiai suvaidino fermerio dukrą, su šaunamaisiais ginklais mokančią elgtis ne prasčiau nei su puodais beigi keptuvėmis. (Gediminas Jankauskas)
1. „Atpirkimas“ (Atonement, 2007)
„Atpirkimas“ sukurtas pagal Iano McEwano romaną. Brionė (ją papildydamos viena kitą vaidina trys skirtingos aktorės: Saoirse Ronan, Romola Garai bei Vanessa Redgrave) nuo vaikystės žavisi literatūra, rašo pjeses ir labiausiai domisi savo vyresnės sesers Sesilijos (Keira Knightley) bei jų namuose gyvenančios ekonomės sūnaus Robio Ternerio (Jamesas McAvoy‘us) meilės romano intymiomis detalėmis. Kadangi Brionė pati įsimylėjusi Robį ir pavyduliauja seseriai, perdėtas vaikiškas smalsumas išprovokuoja nepataisomų nelaimių grandinę.
Viskas prasidėjo dar 1935 metais, kai trylikametė Brionė šeimyniniame teatre inscenizuoja savo pjesę. Smalsi paauglė šnipinėja Robį ir Sesiliją (svarbūs filmo įvykiai dažnai rodomi du kartus – Brionės akimis ir taip, kaip jie vyko iš tikrųjų), todėl kartais įvykius interpretuoja savaip. Pavyzdžiui, pamačiusi Robį ir Sesiliją besimylinčius bibliotekos kambaryje, Brionė pagalvoja, kad Robis yra smurtautojas. Kai vėliau smurto auka tampa Brionės pusseserė Lola, Brionė seksualine prievarta apkaltina Robį. O šiam tenka rinktis – tapti kaliniu arba „patrankų mėsa“ karo apkasuose.
Melagingas liudijimas persekioja Brione visą gyvenimą. Ji tampa garsia rašytoja (vėliau ją vaidina britų kino veteranė Vanessa Redgrave), kuri gerai įsisavina gyvenimišką išmintį – galima suklijuoti sudužusią vazą ir gražinti jai pirmykštę formą arba iš naujo perrašyti knygos siužetą. Bet ar galima gyvenimą gražinti į tą tašką, kur pasielgei nedorai ir viską pakeisti? (Gediminas Jankauskas)
Daugiau nei 60 metų laikotarpį aprėpusi dramatiška istorija nepaliks abejingų ir iki ašarų sujaudins jautriausius žiūrovus. Ne veltui per spaudos konferenciją Venecijoje Keira Knightley nuoširdžiai prisipažino, kad verkė skaitydama finalinius scenarijaus puslapius. Tai buvo toli gražu ne reklaminė frazė. (Šarūnė Steiblytė)
