Nuo kosminių operų ir fantastinių epų iki mažo biudžeto romantinių dramų ir animacinių nuotykių – filmų trilogijos gyvuoja beveik visuose kino žanruose. Nors kai kurios iš jų tikrai prastos, mes, kaip trilogijų gerbėjai nusprendėme pateikti, mūsų nuomone, geriausias kada nors sukurtas trilogijas.
Šis sąrašas akivaizdus įrodymas to, kad Holivude (ir už jo ribų) sukurta labai daug aukštos kokybės trilogijų. Tiesą sakant, į vieną sąrašą neįmanoma sutalpinti daugybės didžiojo kino ekrano filmų. Taigi, pristatome dešimtuką, žiūrovų labiausiai pamėgtų filmų trilogijų sąrašą, kuriame kažką rasite ir sau.
10. „Kaip prisijaukinti slibiną“ (How to Train Your Dragon, 2010/2014/2019)
Vieno iš nedaugelio žiūrovų paminėtų animacinių filmų „Kaip prisijaukinti slibiną“ sudaro įspūdinga trilogija. Vadovaujant filmų kūrėjams ir animatoriams Chrisui Sandersui ir Deanui DeBloisui, „Kaip prisijaunti slibiną“ saga tapo viena iš labiausiai kritiškai įvertintų animuotų serijų visų laikų, dėl turtingų istorijų filmuose ir stulbinančios animacijos. Po pirmojo filmo sėkmės pasirodė du tęsiniai: 2014 m. „Kaip prisijaukinti slibiną 2“ ir 2019 m. „Kaip prisijaukinti slibiną 3: Paslėptas pasaulis“. Tarp 2010 ir 2019 metų filmų trilogijoje, žiūrovai sekė jauno, nuotykių trokštančio vikingo nuotykius, kuris gyveno pasaulyje, kuriame egzistuoja slibinai. Visas veiksmas vyksta vikingų kaime, kai jaunuolis Žagsulys užmezga draugystę su slibinu ir kartu pradeda vykdyti kaimo ir kitų slibinų gyvybės gelbėjimo misijas.
Paprastai tariant, ši frančizė pasakoja apie jauno vikingo, vardu Žagsulys, Berko (vikingų salos) vadovo Stoiko Vasto sūnaus, nuotykius. Niekas per daug į jį dėmesio nekreiptų, jeigu jis nebūtų buvęs vikingų vado sūnus. Jis patyria didelį spaudimą, kuomet išsiunčiamas sumedžioti savo pirmojo slibino, tam, kad įrodytų savo vyriškumą ir galėtų tapti tinkamu tėvo įpėdiniu. Jaunuoliui išvykus į slibinų medžioklę įvyksta perversmas. Žagsulys sužeidęs slibiną, nusprendžia jo nežudyti, užuot tai padaręs, jis užmezga draugyste su retos Nakties furijų veislės slibinu Bedančiu. Nors iš pradžių jis parodomas kaip nerangus ir per mažo svorio ir sudėjimo nevykėlis, netrukus išgarsėja kaip drąsus slibinų ekspertas, kartu su Bedančiu, kuris yra jo „skraidantis žirgas“ ir artimiausias kompanionas. Kartu su savo draugais jis valdo kaimo sąjungininkų slibinų populiaciją gindamas savo namus kaip skraidančių slibinų raitelių vadas. Nuotykių ieškotojas Žagsulis, taip pat leidžiasi į neatrastų teritorijų paieškas, kuriose atranda šimtus laukinių slibinų ir paslaptingą raitelį, sutinka daug priešų, kurie nori pakenkti jo slibinui ir jį pagrobti. Tapę savo rūšies lyderiais, Žagsulys ir Bedantis priversti priimti sprendimus, kurie užtikrins taiką tarp žmonių ir slibinų.
Ši trilogija sukuria ne tik tarpusavyje susijusią nuostabią istoriją, bet ir kupiną spalvų pasaulį bei įtraukiančius veikėjus, kurie perteikia stiprius emocinius motyvus. Daugelis Žagsulį apibūdina, kaip vieną geriausių kada nors sukurtų veikėjų, kuris įkūnija klausima: „kokia mano vieta šiame pasaulyje ir kas aš toks esu?“ Filmuose matome šio mažo šykštaus berniuko brendimą ir tapimą tikru vyru, eigoje, žinoma, su gyvenimiškomis pamokomis.
Vienas iš svarbiausių aspektų šios trilogijos ir muzika, kurią sukūrė John Powell. Jo sukurtos melodijos padeda geriau atvaizduoti filmų magišką pasaulį ir emocinį gylį. Animacija, taip pat yra nuostabi šiuose filmuose. Nors žiūrovai paminėjo, kad filmo muzika ir animacija buvo svarbi priežastis, kodėl jiems taip patiko ši trilogija, kiti pritarė ir dar užsiminė, kad kiekvienas filmas buvo temiškai turtingas. Jie pridūrė: „Pirmajame filme buvo kalbama apie tai, kaip pakeisti santykių eigą, antrajame – apie tai, kaip priimti savo likimą, o trečiajame – kaip paaukoti savo poreikius, kad patenkintum kitus.“
9. „Oušeno“ trilogija (The Oceans Trilogy, 2001/2004/2007)
2000–aisiais „Oušeno“ trilogija – „Oušeno 11“, „Oušeno 12“ ir „Oušeno 13“ – tapo vienais sėkmingiausių ir žiūrimiausių filmų apie apiplėšimus šiuolaikinėje kino istorijoje. Džordžas Klūnis, turbūt atlikęs žinomiausią savo vaidmenį, vaidina Denį Oušeną, kuris kartu su savo komanda planuoja daugybę po pasaulį keliaujančių apiplėšimų, o vėlesniuose filmuose statymai tampa vis didesni.
Pirmame filme, žavingasis Džordžas Klūnis vaidina Denį Oušeną, profesionalų vagį kuris neseniai buvo paleistas iš kalėjimo. Nors praleidęs ilgą laiką kalėjime, vos tik grįžęs iš jo, jis ieško naujo nuotykio, kuris vėl sugražintu jam persekiojimo jaudulį ir su tuo susijusią riziką bei atlygį. Kai pripranti prie verdančio adrenalino ir nuotykių pilnų dienų, sunku atsisakyti tokio gyvenimo ar gyventi įprasta gyvenimą būdą po to. Jis susitinka su senu partneriu Rusty Ryan, kurį įkūnija aktorius Bradas Pittas, kad galėtų įvykdyti sudėtingą trijų Las Vegaso kazino apiplėšimą ir galėtų susigrąžinti buvusią žmoną Tesę (akt. Julia Roberts). Tam jis pasitelkia grupę kitų vagių ir aferistų, kad įvykdytų sudėtingą užduotį ir galiausiai pavogtų 160 milijonų JAV dolerių
Antrame filme, matome, kaip Oušeno komandą šantažuoja kazino savininkas, iš kurio jie ir vogė, taigi, kad sumokėtų jam vos daugiau nei 198 milijonus dolerių, komandai duodamos dvi savaitės pinigams surinkti, todėl jie keliauja į Europą ir įvykdo tris apiplėšimus. Na, ir paskutinėje trečioje dalyje regime, Oušeną ir jo komanda planuojant suklastoti naujo kazino atidarymo vakarą ir pasipinigauti po to, kai negailestingas savininkas Vilis Bankas (Al Pačino) dvigubai pergudrauja vieną iš gaujos narių ir planuoja sugriauti jo gyvenimą. Būtent paskutinėje dalyje yra sugrąžinamos pirmojo filmo linksmybės. Kadangi, daugelio žiūrėtovų nuomone, antroji dalis pasirodė šiek tiek „tingus“ filmas, nes kiek pritrūko daugiau veiksmo ir linksmybių. Trečioje dalyje prisidėjus Al Pačino, trilogijos kūrėjai sugrąžino filmo dvasią ir pilnai išpildė filmo istoriją.
Oušeno trilogijoje vaidino daugybė žvaigždžių (tokių kaip: Bradas Pittas, Mattas Damonas, Julia Roberts ir Andy Garcia), o pirmasis filmas buvo to paties pavadinimo 1960 m. filmo perdirbinys. Pasak žiūrovų, nors trilogija gali patikti ne kiekvienam kino gerbėjui, „Oušeno 11, 12 ir 13“ yra „neįtikėtinai geri filmai, kupini mažų vidinių juokelių“.
8. „Trys spalvos“ (Three Colors, 1993/1994/1994)
Dešimtajame dešimtmetyje (kai meninis ir nepriklausomasis kinas išsikovojo savo vietą po saule) išleistą trilogiją „Trys spalvos“ sudarė trys temiškai turtingi ir tarpusavyje susiję filmai: Mėlyna, Balta ir Raudona. Kiekviename iš jų daugiausia dėmesio skiriama įvairiems personažams, kurie patiria netektį, bet istorijos eigoje iš naujo atranda žmogiškąjį ryšį.
Mėlyna, balta ir raudona – tai Prancūzijos vėliavos spalvos. Kiekvieno filmo istorija laisvai grindžiama vienu iš trijų politinių idealų, nurodytų Prancūzijos Respublikos šūkyje: laisvė, lygybė, brolybė. Kaip ir Dešimties Dievo įsakymų traktavimas filme „Dekalogas“, šių principų iliustravimas dažnai yra dviprasmiškas ir ironiškas. Kaip Kieslowskis pažymėjo interviu Oksfordo universiteto studentų laikraščiui: „Žodžiai liberté, egalité, fraternité yra prancūziški, nes pinigai (filmams finansuoti) yra prancūziški. Jei pinigai būtų buvę kitos tautybės, filmus būtume pavadinę kitaip arba jie būtų turėję kitokį kultūrinį atspalvį. Tačiau filmai tikriausiai būtų buvę tokie patys“. Kino kritikas Rodžeris Ebertas trilogiją taip pat interpretavo atitinkamai kaip antitragediją, antikomediją ir antiromaną.
Pirmas filmas „Mėlyna“ prasideda autoavarijoje, atokioje magistralėje, kurios liudininkas tampa paauglys, vėliau susisiekiantis su vieninteliu išgyvenusiuoju. Šios avarijos žuvusieji yra garsus kompozitorius ir jo mažas vaikas. Kompozitoriaus žmona (aktorė Juliette Binoche) yra stipriai sužeista, bet išlieka gyva. Filmo eigoje ji bando atsiriboti nuo praeities skausmo ir gyvenimo, parduodama viską ,ką turi, ir pradėdama nauja gyveną Paryžiuje. Šis filmas analizuoja asmeninės laisvės ir emocinio išsilaisvinimo temas.
Antrasis filmas „Balta“ pasakoja apie lenką Karolį (akt. Zbigniew Zamachowski), kuris praranda savo labai mylėtą žmoną Dominiką (akt. Julie Delpy) ir patiria neapsakomus sunkumus Paryžiuje. Vėliau jis nusprendžia grįžti atgal į Lenkiją atkeršyti, kad galėtų susigražinti savigarbą ir turtus. Šis filmas analizuoja keršto, atleidimo, asmeninės lygybės tematikas. Na ir paskutinis trilogijos filmas „Raudona“ pasakoja modelio Valentinos (akt. Irène Jacob) santykius su teisėju (akt. Jean-Louis Trintignant), kuris slapta šnipinėja savo kaimynus. Šis filmas analizuoja santykių vystymąsi, nagrinėjant atsakomybės ir empatijos temas.
Filmai, kuriuos režisavo Krzysztofas Kieslowskis, sulaukė puikių recenzijų ir buvo labai gerai įvertinti kritikų. Vienas dalykas, padaręs įspūdį žiūrovui, buvo Zbigniewo Preisnerio muzika, nes, pasak jų, „partitūra buvo nuostabi“ ir jiems patiko „muzika, kai filmui įpusėjus jis grįžta į Lenkiją“.
7. „Atgal į ateitį“ (Back to the Future, 1985/1989/1990)
Nuo 1985 m., kai buvo išleistas pirmasis filmas „Atgal į ateitį“, ši frančizė tapo viena populiariausių ir mylimiausių trilogijų kino istorijoje. Roberto Zemeckio režisuoti filmai – tai mokslinės fantastikos ir nuotykių kupinų kelionių laiku trilogija, kurioje Martis Makflajus (akt. Michaelas J. Foxas) keliauja per įvairias epochas DeLorean laiko mašina.
Viskas prasideda, kai paauglys Martis Makflajus ekscentriškojo išradėjo Brauno sukurta laiko mašina „DeLorean“ nuskraidinamas į 1955–uosius, jis patenka į laiko grandininę reakciją, galinčią išgarinti jo ateitį ir įkalinti praeityje. Jis netyčia sutrukdo savo tėvų susitikimą, kuris gali pakeisti jo paties gimimą. Filmo eigoje, Martis privalo užtikrinti, kad jo tėvai susitiktų ir įsimylėtų, kitaip jis bus niekada negimęs ir ištrintas iš egzistencijos. Jam taip pat prireikia pagalbos iš daktaro Brauno, kad galėtų sugrįžti į savo laiką.
Antrojoje dalyje matome Martį ir Brauną, tęsiančius keliones tiksliai ten, kur baigė pirmojoje filmo dalyje. Dabar jei leidžiasi į 2015–uosius metus, kad sureguliuotų ateitį ir netyčia sutrikdytų erdvėlaikio kontinuumą bei galėtų išgelbėti Marčio palikuonį nuo didelės nelaimės. Tačiau jų veiksmai ateityje, sukelia netikėtų pasekmių, kai Biffas pagrobia laiko mašiną ir pakeičia istoriją, sukeldamas niūrią alternatyvą 1985 metų versiją. Dabar vienintelis jų tikslas ištaisyti dabartį – iš naujo grįžti į 1955–uosius, kol dar nevėlu. Paskutinėje trilogijos dalyje, po įvykiu antrame filme, sužinome, jog Braunas įstrigo 1885 m. ir galimai bus nužudytas. Ten Martis sutinka savo protėvius ir vietinius gyventojus. Šioje dalyje išvystame ir romantikos, kuomet Braunas susižavi mokyklos mokytoja Klara Clayton. Dabar Martis turi apsaugoti daktarą Brauną nuo bėdų, paleisti „DeLorean’ą“ ir sugrąžinti praeitį, dabartį ir ateitį į savo vietas, kad visi galėtų grįžti ten, kur jiems priklauso.
Žiūrovai teigė, kad „dėl pagrindinių aktorių (Christopherio Lloydo, Michaelo J. Foxo ir Tomo Wilsono) vaidybos filmus žiūrėti yra tikras džiaugsmas. Kiti gerbėjai pritaria, kad „Atgal į ateitį“ trilogija yra puikus pasirinkimas, kai kalbama apie geriausią kada nors sukurtą filmų trilogiją. Tiesą sakant, „Atgal į ateitį“ trilogiją brangina milijonai gerbėjų visame pasaulyje.
6. „Dolerių trilogija“ (The Dollars Trilogy, 1964/1965/1966)
„Dolerių trilogija“ (arba, kitaip „Žmogus be vardo“ (angl. Man with No Name) žiūrovams padovanojo tris labiausiai kritikų pripažintus vesternus: „Už saują dolerių“, „Keliais doleriai daugiau“ ir „Geras, blogas ir bjaurus“. Trilogija yra žinoma dėl savo inovatyvaus požiūrio į vesternų žanrą, įsimintinus veikėjus ir geriausią Ennio Morricone muziką, kuri suteikė šiai trilogijai ypatingą atmosferą ir papildomą emocinį poveikį. Ši filmų serija, kurią visus tris filmus režisavo Sergio Leone, pasakoja apie Žmogaus be vardo (akt. Clintas Eastwoodas), ginklanešio, kuris Laukiniuose Vakaruose susiduria su daugybe priešų ir varžovų, gyvenimą.
Pirmajame filme žmogus be vardo dėl nepaaiškinamų priežasčių atvyksta į Meksikos ir Jungtinių Valstijų pasienio miestą San Migelį, kuriame įsikūrusios dvi konkuruojančios kontrabandininkų šeimos – Rojos ir Baxteriai. Žmogus be vardo nusprendžia juos supriešinti, rinkdamas premijas už informacijos teikimą, belaisvių gaudymą ir vyrų žudymą. Taigi, galima sakyti, jis vykdo teisingumą. Kitoje dalyje jis tampa premijų medžiotoju, už pinigus žudančiu banditus, ir konkuruoja su pulkininku Daglu Mortimeriu, vidutinio amžiaus premijų medžiotoju. Tačiau filmui įsibėgėjus jie suvienija savo jėgas, kad galėtų sugauti pavojingą nusikaltėlį, žinomą kaip Indijanas. Trečiajame, veiksmas persikelia į Amerikos pilietinio karo laikus, kur meksikiečių banditas Tuco Ramírezas ir žmogus be vardo (kurį Tuco vadina „Blondinu“) kartu plėšia mažus miestelius. Trys šautuvai įvardijami kaip geras blogas ir bjaurus, bando surasti paslėptą auksinį lobį. Būtent šis trečiasis filmas išsiskiria ir pasižymi įspūdingais mūšių kadrais, sudėtingu siužetu ir intensyviu veikėju vaizdavimu.
Nors šiais laikais įsimintinų vesternų Holivude sunku rasti, S. Leonės trilogija apibrėžė labai sėkmingą šio žanro laikotarpį. Vis dėlto, nors filmai suteikė Clintui Eastwoodui vieną iš jo gerai žinomų vaidmenų, „Dolerių trilogija“ taip pat pagarsėjo „absoliučiai kultine režisūra, aktorių parinkimu, kinematografija ir muzika“.
5. „Prieš“ trilogija (The Before Trilogy, 1995/2004/2013)
Režisieriaus Richardo Linklaterio filmų ciklas pasakoja apie Džesį (akt. Ethanas Hawke’as) ir Seliną (akt. Džiulė Delpy), kurie įsimyli („Prieš saulėtekį“), vėl susitinka ir vėl įsimyli („Prieš saulėlydį“) ir ginčijasi („Prieš vidurnaktį“). Šie trys filmai buvo išleisti devynerių metų skirtumu vienas nuo kito, taip sukuriant tą realizmo ir natūralizmo jausmą, dėl kurio labiausiai įsiminė ši trilogija.
Trilogija “Prieš”, pasakojanti apie Selinos ir Džesio meilę nuo jų pirmojo susitikimo, kai jie buvo dvidešimtmečiai idealistai, iki nusivylimo, su kuriuo jie susiduria sulaukę vidutinio amžiaus. Filme „Prieš saulėtekį“ Džesis ir Selina susitinka traukinyje, važiuojančiame į Vieną. Sėdintys du keleiviai, greitai randa bendrą kalbą, ir Džesis paprašo Selinos praleisti naktį su juo, kartu klajojant po romantiškąjį miestą. Pagrindinė priežastis, dėl ko Džesis pasiūlė Selinai praleisti naktį kartu buvo dėl to, jog jis neturėjo pinigų nakvynei ir jo skrydis atgal į JAV buvo tik kitos dienos rytą. Filmas baigiasi tuo, jog pora susitaria susitikti po šešių mėnesių Vienos traukinių stotyje. Būtent pabaiga ir labiausiai įtraukia žiūrovus, nes nėra atskleidžiama ar jie laikėsi savo pažado ir susitiko ar vis dėlto, ši romantiška istorija tuo ir pasibaigė.
Antroje dalyje „Prieš saulėlydį“ Džesis ir Selina susitinka po devynerių metų, kai jų gyvenimai labai pasikeitę ir jie patys, kaip individualios asmenybės, labiau subrendę. Džesis keliauja po Paryžių reklamuodamas savo naują knygą apie vasaros romaną su prancūzę. Sužinome, jog po šešių mėnesių Džesis bandė susitikti su Selina, bet ji neatvyko. Šioje dalyje atskleidžiama daug naujų įvykių, išgyvenimų ir išpažinčių apie ilgai neišsakytus jausmus ir svajones. Paskutinėje trečioje dalyje pagaliau Džesis ir Selina yra kartu, džiaugiasi kiekviena akimirka. Bet kartais laimingas gyvenimas atneša savų iššūkių. Tas iššūkis yra sūnus, kuris yra auginamas tarp JAV ir Prancūzijos. Su sunkia tėvyste, neišsikalbėjimu, atsiranda ir kitos problemos, kurios priverčia susimąstyti ar santykiai nebuvo klaida. Filmai buvo laibai sėkmingi, nes atvaizdavo tikrą žmonių gyvenimą, kurie keliauja per gyvenimo nenuspėjamumą ir nepastovumą.
Filmuose, trys gyvenimo laikotarpiai, per kurios herojai keičiasi, bręsta ir eina nežinomybės, meilės keliu. Nors filmai laikomi minimalistiniais, juos daugiausia sudaro monologai ir atsitiktiniai pokalbiai su keliais ilgesniais personažų dialogais. Išsamiai aprašomos kontrastingos idėjos ir požiūriai į gyvenimą ir meilę. Filmas, kupinas jausmų, nepanašus į eilinę romantinę kino juostą, kalba apie laiką, savęs atradimą, amžių, netektį ir tėvystę. Tikras gyvenimas ir tikri lyg nesuvaidinti jausmai, šis filmas laikomas postmodernios romantikos tyrinėjimu.
Kiekvienas trilogijos filmas džiugina savo dialogais ir emocijų kupinomis scenomis, jas puikiai nufilmavo Lee Danielis. Šie trys filmai pasižymi tokia autentiškumo aura, kurią sunku nupasakoti. Žiūrovai džiūgavo, kad filmai buvo „tokie galingi ir emociškai jaudinantys“, ir pabrėžė, kad tarp dviejų pagrindinių aktorių buvo „tiek daug chemijos“ ir jie buvo „tokie žavūs, kad net hipnotizavo stebint juos ekrane.“
4. „Tamsos riteris“ (The Dark Knight, 2005/2008/2012)
Legendinė Kristoferio Nolano „Tamsos riterio“ trilogija, neabejotinai geriausias Betmeno portretas didžiajame ekrane, iš naujo apibrėžė superherojų žanrą, papasakodama šiurpią, niūrią ir pagrįstą istoriją, kuri darė įtaką daugeliui kitų filmų. Trilogiją, kurioje pagrindinį herojų vaidina Kristianas Bale’as, sudaro daugybę apdovanojimų pelnę filmai: „Betmenas: pradžia“ (2005), „Tamsos riteris“ (2008) ir „Tamsos riterio sugrįžimas“ (2012).
Filmo siužetas pasakoja apie vienišą miesto superdidvyrį Betmeną, policijos leitenantą Džeimsą Gordoną ir apygardos prokurorą Harį Dentą, kurie sudaro aljansą organizuotam nusikalstamumui Gotamo mieste išnaikinti. Jų pastangas sužlugdo blogiečiai, kurių įspūdingiausias Džokeris, anarchistinis nusikaltėlis, siekiantis sužinoti, kiek toli Betmenas nueis, atiduos bei aukosis kad išgelbėtų miestą nuo chaoso.
Visuose trijuose filmuose gilinamąsi į moralės dilemas, su kuriomis susiduria Betmenas ir kaip jo veiksmai veikia Gotamą. Pirmame filme „Betmenas: pradžia“ pagrindinis veikėjas – Betmenas, pirmą kartą susiduria su moraliniu pasirinkimu tarp žudymo ir teisingumo. Jis atsisako Nindzių lygos ir Ra‘s Al Ghulo praktikuojamų metodų, nes galvoja, kad žmonės gali pasikeisti ir sunaikinimas visko, nėra geriausias sprendimas. Antroje dalyje Džokeris išbando Betmeno moralines ribas. Džokeris bando priversti jį rinktis tarp dviejų brangių žmonių gelbėjimo arba leidimo jiems mirti. Tokiu būdu jis peržengtų savo ribą ir sulaužytų savo moralinį kodeksą. Paskutinėje trečioje dalyje „Tamsos riterio sugrįžimas“ Betmenas yra fiziškai ir emociškai sugniūždytas. Tačiau jis stojasi ant kojų ir vis tiek įrodo teisingumą ir išgelbsti miestą. Paskutinėje dalyje jis įrodo, jog su didžiuliu pasiaukojimu ir ryžtų galima įveikti viską.
Filmuose, Betmeno kaip superherojaus gyvenimo istorija ir kova su blogiu, pavaizduota taip, kad žiūrovų širdys lieka tiesiog pavergtos.
Kartu su Bale’u vaidina ir kiti talentingi aktoriai, prisidėję prie kultinio trilogijos statuso, tokie kaip: Michaelas Caine’as, Garis Oldmanas, Morganas Freemanas ir Cillianas Murfis. Ypatingai išsiskiria Heatho Ledgerio įkūnytas Džokeris, kuris tebėra vienas geriausių kada nors didžiajame ekrane pasirodžiusių piktadarių. Gerbėjai teigia, kad trilogija yra „viena geriausių visų laikų komiksų ekranizacijų“, ir priduria, kad 2008 m. „Tamsos riteris“ nusipelno visų pagyrų, nes „tai ne tik vienas geriausių filmų apie Betmeną ar komiksų knygas, bet tai vienas geriausių visų laikų filmų“.
3. „Krikštatėvis“ (The Godfather, 1972/1974/1990)
Režisieriaus Franciso Fordo Coppolos žanrą apibrėžiančios trilogijos ilgai pristatinėti nereikia. Pagal Mario Puzo to paties pavadinimo romaną sukurta trilogija „Krikštatėvis“ pasakoja apie Korleonių šeimą, kurios patriarchas Vito Korleonė (akt. Marlonas Brando / Robertas De Niro) tampa įtakingu Amerikos organizuoto nusikalstamumo veikėju. Vėliau vaizduojamas jo jauniausiojo sūnaus Maiklo ((kurį puikiai suvaidino Al Pacino)) nenoras turėti kažką bendro su nusikalstamumu, o vėliau, kai ateina jo eilė vadovauti mafijai, – visiška transformacija.
Siužetas prasideda nuo to, kai Vito Korleonė atsisako pasiūlymo įsitraukti į narkotikų verslą su garsiuoju narkotikų baronu Virgilijumi Sollozzo, dėl to jį bandoma nužudyti. Vėliau iniciatyą perima Vito vyriausiasis sūnus Sonis, kuris su Maiklu užsimano atkeršyti už pasikėsinimą nužudyti Sollozzo ir korumpuotą policijos kapitoną, todėl Maiklas priverstas išvykti slėptis į Siciliją.
Francio Fordo Coppolos režisuotas „Krikštatėvis II“ buvo pirmas tęsinys, laimėjęs „Oskarą“ už geriausią filmą. Filmas toks geras (laimėjo 6 „Oskarus“ ir buvo nominuotas dar 5 „Oskarams“), kad būtų beveik įžeidimas vadinti jį tęsiniu.
Filme „Krikštatėvis II“ rodomos dvi lygiagrečios istorijos: „Krikštatėvio“ siužeto vystymas su Michaelu Corleone, perimant Corleone šeimos verslą Nevadoje ir pirmosios dalies priešistorė, žvilgtelint į Don Vito Corleone (kurį suvaidino įžymusis Robertas De Niro) ankstyvuosius gyvenimo metus Sicilijoje. Al Pacino transformacija – tiesiog tobula. Jo žvilgsnis šaltas, o gąsdinimas – žiaurus ir labai baisus. Taip pat didžioji dalis pirmojo filmo pagrindinių aktorių pasiliko ir šiame filme, kas lėmė tobulą darbo rezultatą.
Paskutinioji filmo dalis pasakoja apie Maiklo norą išpirkti visas nuodėmes. Jis bando atitolinti savo šeimą nuo nusikalstamo pasaulio. Jo svarbiausi veiksniai yra apsaugoti savo dukrą ir sūnų. Tačiau Maiklas susiduria su daugybe kliūčių. Jo buvęs senas priešas Don Altobelo, taip pat bando sužlugdyti jo planus. Viso filmo metu Maiklas privalo suvaldyti savo demonus, kad apsaugotų savo šeimą.
Visi trys filmai nagrinėja šeimos lojalumą, ištikimybę ir svarbą. Taip pat parodoma, kaip visi šie aspektai gali būti iškraipomi nusikaltimų pilname pasaulyje. Kuomet, dėl pinigų, šeimos verslo kenčia arba žūsta šeimos nariai, kartais ir patys mažiausi.
Nors kiek silpnas, lyginan su pirmosiomis dalimis, trečiasis filmas šiek tiek sumenkina bendrą trilogijos patrauklumą, negalima paneigti, kad tai vienas įtakingiausių kada nors sukurtų kino kūrinių. Visus tris vis tiek verta pažiūrėti. Žiūrovai turėtų „būtinai juos pažiūrėti – net ir trečiąjį, nepaisant to, ką žmonės sako“. Trilogija leido žiūrovams pažvelgti už uždangos ir pavaizdavo mafiją kaip niekada anksčiau. Filmai vis dar laikomi intriguojančiu šedevru, turinčiu didžiulę peržiūrimumo vertę.
2. „Žvaigždžių karai“ (Star Wars, 1977/1980/1983)
Originaliąja trilogija vadinami „Žvaigždžių karai“ (kuriuos sudaro „Nauja viltis“, „Imperija kontratakuoja“ ir „Džedajaus sugrįžimas“) tapo viena kultinių trilogijų kino istorijoje, kai 1977 m. buvo išleista pirmoji. Visų trijų dalių centre – Lukas Skaivokeris (akt. Markas Hamillas), kuris mokosi suvaldyti „jėgą“ ir kartu su princese Lėja (akt. Carrie Fisher) bei Hanu Solo (akt. Harrisonas Fordas) siekia sunaikinti Dartą Veiderį ir Galaktikos Imperiją.
„Žvaigždžių karų“ frančizėje vaizduojami personažų nuotykiai „Seniai seniai tolimoje galaktikoje“, kurioje žmonės ir daugybė ateivių rūšių (dažnai humanoidų) sugyvena su robotais (filmuose paprastai vadinamais „droidais“), galinčiais jiems padėti atlikti kasdienius darbus. Kelionės tarp planetų yra įprastos dėl šviesos greičio hipererdvės technologijos. Planetos šioje galaktikoje yra įvairios – nuo turtingų, visą planetą apimančių miestų iki dykumų planetos, tokios kaip Tatooinas, kurioje gyveno primityvios gentys, kaip smėlio žmonės.
Originaliojoje trilogijoje pasakojama apie prasčioko kuriam skirta svarbi misija Luko Skaivokerio siekį tapti džedajumi, jo kovą su blogio imperijos atstovu Dartu Veideriu ir sukilėlių aljanso kovą siekiant išlaisvinti galaktiką iš Galaktikos Imperijos gniaužtų. Nuo pirmos trilogijos dalies Lukas įsitraukia į kovą prieš blogio Galaktikos Imperija, kai gauna slaptą pranešima iš princesės kurią pagrobė Dartas Veideris. Būtent nuo šio įvykio visa isotrija ir prasidėjo. Lukas patiria daug nuotykiu, per kuriuos mokinasi džedajų kelių pas skirtingus meistrų, sužino, kas yra jo tikrasis tėvas, patenka i nuožmias kovas ir įvykdo sunaikinimą.
George’o Lucaso mintyse sukurtuose įsimintinuose kosminiuose nuotykiuose tolimoje galaktikoje derinami novatoriški specialieji efektai ir jaudinančiai įdomi istorija. Jie tapo vienais pelningiausių to meto filmų ir sukūrė nesenstančias kino akimirkas. Kaip teigia žiūrovai, visi trys originalios „Žvaigždžių karų“ trilogijos įrašai yra „itin malonūs akiai ir be galo lengvai peržiūrimi“, o jų „kultūrinio poveikio negalima ignoruoti“.
1. „Žiedų valdovas“ (The Lord of the Rings, 2001/2002/2003)
Nenuostabu, kad dauguma žiūrovų vieningai sutinka, jog „Žiedų valdovas“ yra bene geriausia iš visų kino trilogijų, kurioje neįtikėtinai įtraukiantis pasaulio kūrimas ir epinės, bet įtemptos veiksmo scenos, tiesiog prikausto prie ekranų. Piterio Džeksono režisuotoje trilogijoje pasakojama apie devynis bičiulius, kurie leidžiasi į ilgą ir pavojingą nuotykį po Viduržemį, kad sunaikintų vienintelį žiedą.
Pirmas filmas „Žiedų valdovas: žiedo brolija“ pradeda nuostabią istoriją, kurios pagrindiniu veikėju tampa hobitas Frodas. Veiksmas vyksta išgalvotame Viduržemio žemės pasaulyje. Hobitas kartu su savo draugais, pradeda pavojingą kelionę, kurios metu privalo sunaikinti galingą žiedą. Šis žiedas kuris vadinamas vieninteliu žiedu, suteikia savininkui didžiulę galią. Užsimovęs žiedą savininkas gali kontroliuoti kitus žiedus ir juose esančią galią. Taip pat žiedas leidžia matyti kitus pasaulius ir suteikia neribotos valdžios galimybes. Dėl to, kad žiedas laiko tokią stiprią galią, jis gali sunaikinti visą žemišką pasaulį. Keliaudamas savo tikslo link Hobitas, kad galėtų sunaikinti žiedą, suburia sąjungininkus ir bando išvengti bauginačios žiedo įtakos.
Antroje dalyje „Žiedų valdovas: Dvi tvirtovės“ galima išvysti besitęsiančią Frodo kelionę, kuri neapsieina ir be kovos Helmso gylyje. Ši kova vyksta tarp elfų ir žmonių prieš orkus.
Paskutinioji dalis „Žiedų valdovas: Karaliaus sugrįžimas“ baigia trilogiją su didinga kova prieš Tamsos valdovą Saurona ir jo pajėgas. Aragornas, Gondoro sosto paveldėtojas tremtyje, kartu su elfu Legolasu, nykštuku Gimliu, Meriu, Pipinu ir burtininku Gandalfu susivienija, kad išgelbėtų laisvąsias Viduržiemio tautas nuo Saurono jėgų ir sutelkia jas Žiedo kare, kad padėtų Frodui, atitraukdami Saurono dėmesį.
Gerbėjai mano, kad iš visų trijų filmų stipriausias yra „Žiedo brolija“. Nors visi sutinka, kad nebuvo nė vienos silpno dalies. Trilogijoje taip pa buvo pristatytos „vienos geriausių visų laikų kino juostų partitūros“. Kiti žiūrovai pritarė ir sakė, kad „Žiedo brolija“ turėjo „tiek daug intrigos, paslapties ir įdomių personažų pristatymo“. Kitaip tariant, filmai žavėjo žiūrovus nuo pat jų pasirodymo ir pirmosios minutės žiūrėjimo.
