Nors tikrai daugelis žmonių sąmoningai pasirašo savo „taisyklių rinkinį“, pagal kurį gyvena, dauguma asmenų tikrai retai laikosi jo reikalavimų. Žmonija gali bandyti sudaryti įspūdį, kad ji yra aukščiau už impulsyvius ir įsišaknijusius instinktus, kurie lemia kitų rūšių (pavyzdžiui gyvūnų) elgesį, tačiau iš tikrųjų visuomenę, kaip ir bet kurią kitą gyvūnų grupę, apibrėžia kitos, neišsakytos taisyklės. Viskas yra lyg šokis su teisingai ir neteisingai padėtais žingsneliais. Kuo daugiau klaidingų žingsnių, tuo labiau įtempti žmonių santykiai.
Filmai yra puiki priemonė tyrinėti žmonių „taisyklių rinkinių“ žlugimą ir dėl to kylantį chaosą. Ne tik veikėjai tikrina savo ribas, bet ir žiūrovai yra skatinami apsvarstyti savo ribas. Nesvarbu, ar šis chaosas yra menkesnis, kaip buitinis kivirčas Manheteno bute, filme „Kivirčas“ (angl. Carnage), ar platus ir žiaurus kaip apokalipsė, filme „Motina!“ (angl. Mother!). Filmai neabejotinai ir neįtikėtinai vaizduoja asmenų išbandymus ir parodo kas gali nutikti, kai miršta padorumas ar net žmogiškumas. Su dešimtuku tokių kino juostų šiandien jus ir supažinsime.
10. „Motina!“ (Mother!, 2017)
Šio filmo scenarijų režisierius Darrenas Aronofsky parašė vos per penkias dienas. „Mane tiesiog pagavo įkvėpimas“, – tikina jis. Iki šiol vyras idėjas filmams brandindavo po kelerius metus, pavyzdžiui „Juodąją gulbę“ režisierius kūrė dešimtmetį. Venecijos kino festivalyje „Motina!“ pelnė ypač dviprasmiškus vertinimus – po pirmosios peržiūros vieni žiūrovai įnirtingai švilpė, kuomet kiti net kelias minutes aktyviai plojo ir reiškė simpatijas. (A. Ž.)
Jaunavedžiams (akt. Dženifer Lawrence ir Javieras Bardemas) įsikūrus dideliame užmiesčio name, įsimylėjėliai mėgaujasi laime ir imasi kurti svajonių būstą. Ramią kasdienybę sudrumsčia sykį ant namų slenksčio išdygę paslaptingi nepažįstamieji (akt. Edas Harris ir Michelle Pfeiffer), kurių pasirodymas ne tik sugriauna namuose tvyrojusią ramybę, tačiau ir tampa išbandymu jaunavedžių santykiams. Ar įsimylėjėliams pavyks išgelbėti idiliška atrodžiusią santuoką? O galbūt visa tai tebuvo iliuzija?..
„Jie trykšta džiaugsmu. Jie viską suprato, bet skirtingai.“ Sakė Javiero Bardemo veikėjas apie skaitytojų reakciją į jo knygą. Tą patį galėtume pasakyti ir apie žmones, kurie žiūrėjo šį filmą. Po Dareno Aronofskio psichologinio trilerio išleidimo, internetas buvo kupinas skirtingų požiūrių ir interpretacijų apie filmo pabaigą. Beveik visi šio režisieriaus filmai yra kupini simbolizmo ir „Motina!“ nėra išimtis. Istorijos esminė idėja – žmonių žiaurumas gamtai, o pats filmas yra lyg iš Biblijos išimtas pasakojimas. (A. Ž.)
Kalbant apie ką yra „Motina!“, reikėtų įspėti, kad tai toli gražu nėra tradicinis siaubo filmas. Aronofsky nuo pat pradžių aiškiai parodo, kad jis nežais pagal taisykles, ir šią laisvę panaudoja lyčių vaidmenims bei skirtumams tarp meninės ir pažodinės kūrybos nagrinėti. Bardemo įkūnytas rašytojas nuolat skelbia, kad jį įkvepia kiti žmonės, bet jis toks imlus žmogus, kad jam padrąsinimas yra toks pat naudingas kaip ir empatija ar emocijos. Filme aktorė J. Lawrence – žmona nuolat tvarko namus po juose gyvenusių žmonių. Ji stengiasi sukurti namus, o ne tik vyro karjeros vitriną. Žinoma, filme nepaprastai lengva įskaityti šiek tiek savirefleksijos – ar tikrai Aronofsky yra tas, kuris, norėdamas kurti, ignoruoja namų ir privatumo saugumą? Žmonės rašys ilgas interpretacijas, kai kurios iš jų prieštaraus viena kitai, ir, manau, kad tai yra pagrindinė Aronofsky siekio dalis – dirbti tokiu stiliumi, kuris leistų įvairiai suprasti filmą ir neturėti lengvų atsakymų. Ieškantys tiesmuko siaubo filmo tikrai turėtų ieškoti kitur.
Šios pastabos neturėtų reikšti, kad „Motina!“ dažnai nėra siaubinga. Dirbdamas su savo nuolatiniu talentingu operatoriumi Matthew Libatique’u, Aronofsky filmuoja stulbinamai stambiu planu. Didžiąją filmo dalį esame ant Lawrence ir Bardemo, o tai ne tik sustiprina klaustrofobiją, bet ir leidžia Aronofskiui ir Libatique’ui žaisti ribota perspektyva. Motiną stebime iš arti ir vos galime pasakyti, kas vyksta už jos ar šonuose. Įtvirtinančių kadrų trūkumas neleidžia mums įsijausti į tipišką siaubo patirtį. Dažnai siaubo filmuose ieškome atsakymų – kas žudikas? Kas mirs? Kas liks gyvas? „Motina!“ keičia žanro taisykles. Jame klesti siaubo sumaištis, kuri yra pagrindinė filmo valiuta. Tai vizualiai įspūdingas filmas, nors iš Aronofskio nieko kito ir nereikėtų tikėtis.
Nesunku suprasti, kad nerimą kelianti filmo “Motina!” pabaiga kai kam atrodo paini ir šokiruojanti, nes filme gausu sunkių religinių metaforų. „Variety“ interviu metu Darenas Aronofskis paaiškino, kad Javieras Bardemas filme vaizdavo Dievą, Dženifer Lorens yra gamta, o jų namas – Žemė. Gamta yra išnaudojama ir kankinama. Apokalipsė filmo pabaigoje (kai jų namas sudega) yra mūsų smurto prieš mūsų planetą rezultatas. (Austėja Žostautaitė)
9. „Naktiniai gyvuliai“ (Nocturnal Animals, 2016)
Antrasis mados dizainerio, režisieriaus Tom‘o Ford‘o filmas (debiutas filmu „Vienišas vyras“), žiūrovą nukeliantis į elegancijos, prašmatnumo pasaulį, kuris nėra jau toks tobulas, kaip galima įsivaizduoti. Tai neo-noir psichologinis trileris, sukurtas remiantis 1993-ųjų metų rašytojo Austin‘o Wright‘o romanu „Tonis ir Suzana“. Filmas suteikia galimybę žiūrovui pro rakto skylutę stebėti turtingų, bet gyvenimu nepatenkintų žmonių istoriją, jausti jų skausmą bei patirti neviltį.
Kuomet turtinga meno galerijos savininkė Susan‘a Morrow (akt. Amy Adams) paštu gauna savo buvusio vyro Tony Hastings‘o (akt. Jake Gyllenhaal) parašytą romaną, akyse įsižiebia viltis, nors dar pati to nesuvokia. Leisdamasi novelės labirintais, moteris pajunta neapsakomą savo pačios vidinį skausmą, kurį suaktyvina romano sukelti išgyvenimai.
Susan‘a suvokia, jog meilė buvusiam vyrui nėra taip giliai palaidota, kaip pati manė, o knygos ir realaus gyvenimo paralelės bemieges naktis paverčia dar sunkiau pakeliamas. Norint kuo paveikiau sukurti elegancijos efektą, kiekvienas juostos kadras būdavo planuojamas ištisas savaites.
Talentingas operatorius Seamus McGarvey filmą pavertė gražiu meno kūriniu, kurio kiekviena minutė yra nepaprastai gražiai išbaigta ir tikrai nenuobodi. Dirbdamas su talentingais kūrėjais Tomas Fordas sugebėjo sukurti nepaprastai jautrų bei įtempto siužeto trilerį, paveikumu nustelbiantį ne vieną Holivudo produkciją. Scenografija, muzika, siužetas bei montažas, filmavimo ypatumai bei scenarijus, visa tai – žiūrovui leidžia susitapatinti su personažais, jausti kartu su jais ir bent trumpai akimirkai taip įsitraukti į fikciją, jog pamiršti viską aplinkui. (Justė Meištaitė)
8. „Saulės kultas“ (Midsommar, 2019)
Ar kada nors teko matyti siaubo filmą, kurio stilistika ir atmosfera visai nebūtų panaši į siaubo filmo? Niekada nenusileidžianti saulė, žmonių šypsenos, graži gamta ir su ja susijusios tradicijos. Vyraujanti balta spalva ir jokios tamsos, jokių keistų namų, kuriuose vaidenasi, rodos, nežada nieko neįprasto ir baisaus. Vis dėl to, būtent, tarp visų šių išvardintų dalykų, mes galime atrasti dar nematytą ir nepažintą siaubą. Tai siaubą dienoje. Apie mistiką, baimę ir šiurpumą dienoje pasakoja naujas režisieriaus Ari Aster filmas „Saulės Kultas“.
„Saulės kulto“ režisierius Ari Aster jau yra žinomas kaip vienas iš baisiausių filmų kūrėjų istorijoje. Režisierius 2018 metais išgarsėjo su keistu ir netipinio siužeto siaubo filmu „Paveldėtas“ („Hereditary“). Šis filmas, siaubo prasme, buvo lyginamas net su Villiam Friedkin kino juosta „Egzorcistas“, tad Ari Aster nusprendė imtis dar vieno kraują stingdančio siaubo filmo kūrimo, kuris ilgai išliktų žiūrovų atmintyje.
„Saulės Kultas“ pasakoja Kristijano (vaidina Jack Reynor) ir Danės (vaidina Florence Pugh) poros istoriją, kurios santykiai yra ant nutrūkimo ribos. Filmo metu Kristijanas pakviečiamas į vieną Vidurvasario festivalį Švedijoje, kuris vyksta tik vieną kartą per 90 metų. Susidomėjęs festivaliu, jis pasiūlo kartu vykti ir Danei, galvodamas, kad galbūt tai padės sustiprinti jų santykius.
Atvykus į festivalį viskas atrodo įprasta ir jaunatviška: Švedijos kaimo gyventojai draugiškai pasitinka ir priima naujai atvykusius jaunuolius, juos vaišina, netgi visi kartu pavartoja narkotikų ir linksmai leidžia laiką. Tai tarsi visiškai kitas pasaulis, kuriame neegzistuoja niekas, kas yra įprasta kasdienybei. Laikui bėgant festivalio atmosfera darosi vis keistesnė ir nesuprantamesnė. Naudojamas stiprus vizualinis kontekstas, pasirinktas ryškių spalvų koloritas kuria dviprasmišką jausmą. Viso filmo metu, spalvų ryškumas ir baltų drabužių pasirinkimas sudarė įspūdį, jog kaimo gyventojai yra tyri ir geri, neturintys nieko bendro su blogiu ar siaubu.
Graži švediška gamta, tradiciniai šokiai ir kaimo gyventojų svetingumas jaunuoliams paliko įspūdį, tačiau šie net nenutuokė, kad šis festivalis yra Pagoniškas kultas, siekiantis surasti ir pritraukti aukas Dievams…Šį kartą režisierius pasirinko visiškai priešingą stilių nei būdinga siaubo filmams. Mes esame įpratę siaubo filmus matyti tamsius, siekiančius išgąsdinti garsais bei staigiai atsirandančiais šiurpiais vaizdais. Viso filmo metu buvo neįprastai šviesu. Toks režisieriaus pasirinkimas gali atrodyti neįprastas ir visiškai netinkamas siaubo filmo žanrui, tačiau režisieriui pavyko siaubą perteikti psichologiniu kontekstu ir psichologine įtampa.
Jis nežaidė nei šešėliais, nei tamsa. Režisierius sukūrė šiurpiai keistą ir dar nematytą atmosferą, kuri mums siaubo filmuose dar nepažinta – vaizduojami švediški ritualai, okultizmo apraiškos, keistas kaimo gyventojų elgesys bei jų šypsenos vertė jaustis nejaukiai.
Amerikos aktorius ir režisierius Jordan Peele „Saulės Kultą“ įvertino kaip vieną idealiausių ir unikaliausių siaubo filmų kino istorijoje. Jis teigia, jog Ari Aster nebijojo eksperimentuoti ir peržengė iki šiol įprastus siaubo filmų rėmus, sukurdamas pirmą tokio pobūdžio filmą. Iš esmės režisierius naudojasi panašia stilistika, kaip ir filme „Paveldėtas“ – „Saulės Kulto“ filmo eiga vystoma lėtai, verčia susimąstyti ir kelti klausimus: Kas? Kaip? Kodėl?… Ši kino juosta atskleidė, jog siaubas gali slypėti ir dienoje ir tyrioje erdvėje. Siaubo filmų mylėtojams tai turėtų būti kaip maloni atradimų kelionė, pripildyta visiškai naujais siaubo prieskoniais. (Klaudija Benosenko)
7. „Iltinis dantis“ (Dogtooth, 2009)
Filmas, sulaukęs netikėtos šlovės ir plačiai aptarinėjamas kritikų, kaip vienas įdomiausių europietiško kino pavyzdžių. Tai yra pirmasis Graikijos filmas nominuotas Oskarui, Kanų kino festivalyje jis apdovanotas „Ypatingo žvilgsnio“ programoje. Filmo istorija nukelia į didelę, prabangią vilą, stovinčią kažkur miesto pakrašty. Dvi seserys ir brolis gyvena laikydamiesi griežtų tėvų sugalvotų taisyklių. Jie negali ištrūkti iš aukšta tvora apjuostos namų teritorijos ir net neįsivaizduoja kaip atrodo pasaulis už jos.
Namuose nėra televizijos, telefono ar kitokio sąryšio su išoriniu pasauliu. Visi elgiasi ir bendrauja pagal nustatytas taisykles, kurių privaloma laikytis, o vaikų išsilavinimu ar gydymu rūpinasi patys tėvai. Kasdien vaikai privalo klausytis mamos įrašytų kasečių, kuriomis ji moko naujų žodžių: telefonas – tai druskinė, zombis – gėlė, jūra – odinis fotelis, išorė – pavojinga vieta, į kurią galima patekti tik su automobiliu. Tiesa yra viena taisyklė: vaikas suauga ir gali išeiti iš namų tuomet, kai jam iškrenta iltinis dantis.
Nors juosta filmuota saulėtoje Graikijoje, filmas pateikiamas šaltais fonais, bejausmėmis, apatiškomis žmonių emocijomis. Garsą ir vaizdą stengtasi parodyti tokį, koks jis ir būna realiame gyvenime. Čia nerasite, romantinių scenų, meilės ar juoko. Filme vyrauja keisti tėvų – vaikų santykiai, nevengiama atvirų sekso bei smurto scenų. Režisierius Y. Lanthimos šokiruoja, glumina ir provokuoja, tačiau kartu palieka filme keliamus egzistencinius klausimus, į kuriuos atsakymus turi surasti pats žiūrovas. Kaip teigia pats filmo režisierius, idėja sukurti tokio tipo filmą, kilo po gan keisto pokalbio su artimu draugu.
Vieną vakarą išgirdęs, jog Yorgos kolega ketina vesti ir kurti šeimą su savo išrinktąją jis pajuokavo, kad visos poros skiriasi ir santuoka šiais laikais nebeturi jokios prasmės. Tačiau draugą tokios kalbos labai suerzino, jis įsižeidė ir supyko. Tuo metu režisierius suprato, jog visos su šeima ir jos vertybėmis susijusios temos yra itin intymios ir saugomos. Taip kilo idėja sukurti filmą apie vyrą, kuris iškreiptai saugo savo šeimą nuo bet kokio kontakto su išoriniu pasauliu ir juos augina pagal savo nustatytas taisykles.
Savo stilistika ir tematika filmas tikrai išsiskiria iš visų kitų, galbūt jis kiek panašesnis į skandinaviško tipo juostas. Įdomus faktas, jog atsirenkant filmavimui žmones, nevengta rizikos: kai kurie aktoriai iki to laiko net nebuvo stovėję priešais filmavimo kameras. Taip pat, kuriant filmą susidurta su finansinėmis bėdomis, tad režisieriui teko lipdyti juostą su itin mažu biudžetu. Tačiau nepaisant visko, rizika ir lūkesčiai pasiteisino ir Y. Lanthimos pavyko sukurti gerą galutinį rezultatą.
6. „Shiva Baby“ (2020)
Emmos Seligman komedijoje „Shiva Baby“ žydų šeimos ir draugų laidotuvių apeigas pertraukia chaotiška viengungių ir netikėtų svečių virtinė. Pagal to paties pavadinimo Seligman apsakymą „Shiva Baby“ sukurtas filmas pasakoja apie Danielę (akt. Rachel Sennott), kuri po susitikimo su savo „cukriniu tėčiu“ (angl. Sugar Daddy – tai pasiturintis, neretai vyresnis vyras, siūlantis paramą (paprastai finansinę ir materialinę) jaunesnei draugei, už tai kad ji su juo bendrauja) keliauja susitikti su šeima.
Susitikus su šeima, Danielės tėvai Debi (akt. Polly Draper) ir Džoelis (akt. Fredas Melamedas) kelia jai blogą nuotaiką savo maivymusi ir ginčais. Tačiau tikrasis jos stresas tik prasideda… Danielė susiduria su gausybe šeimos draugų ir giminaičių klausimų apie jos ateities perspektyvas – tiek profesines, tiek asmenines. Tada ji pamato seną vaikystės draugę, su kuria palaikė gerus santykius. Tai Maja (akt. Molly Gordon), su kuria dabar mama jai liepia nebebendrauti. Nemaloni situacija dar labiau komplikuojasi, kai į vakarėlį atvyksta Danielės „cukrinis tėtis“ Maksas (akt. Danny Deferrari). Netrukus atvyks ir jo žmona Kimė (akt. Dianna Agron) su mažyle Rouze. Dabar Danielė turi laviruoti tarp smalsių klausimų apie savo gyvenimą, slopinti siaubą ir nerimą, nes įstrigo tuose pačiuose namuose su dviem žmonėmis, kuriuos laikė per atstumą. Na, tuo momentu Danielės gyvenimą galimą palyginti su tiksinčia laiko bomba, tik be laukiančią kada galės sprogti.
Scenaristė ir režisierė Seligman ištirpdo šias tarpasmenines įtampas ir lėtai jas verda, kiekvieną situaciją tinkamai paaštrindamas, kol pasiekia galutinį filmo skambesį ir galutinę štricho liniją. Rezultatas – skausmingai juokinga komedija, kurioje vaizduojama nepatogi šeimyninė dinamika ir kuri yra labai specifinė Danielės patirtis, kai jos seksualinis gyvenimas susiduria su religine bendruomene. Ji beveik neturi kito sąjungininko, kuriuo galėtų pasikliauti šyduose, o kiekvienas naujas įžengiamas kambarys atneša vis naujų nemalonumų. Dar prieš įžengdama į namą Danielė saugosi kitų žmonių vertinimo, tačiau atrodo, kad visa tai ji randa šnabždesiuose ir šnairuose žvilgsniuose. Tačiau neapsieinama be valingų gynybos pastangų. Ji repetuoja savo atsakymus apie tai, ką daro su savo gyvenimu, su tėvais ir viskuo kas ją supa. Tai tokia psichinė gimnastika ir apsimestinis mandagumas, kurio imamasi norint išsaugoti žmonių palankumą, pavyzdžiui, skausminga šypsena, kad nuramintų visus nepritariamai pakeltus antakius. Seligman šiuos performatyvius niuansus perteikia įžvalgiai ir tiksliai.
Vaidyba, kinematografija, filme tiesiog stulbinanti. Pagrindinės veikėjos nerimas, emocijos jaučiamos lyg tikros, o kameros darbas tik dar labiau sustiprina tą jausmą. „Shiva Baby“ – įtemptas filmas, kuriame beveik kiekviena minutė skirta kokiam nors nesutarimų momentui. Scenarijuje yra keli greitakalbių tarpusavio kovų epizodai, tačiau šis greitas tempas sustiprina kontrastą tarp šių scenų ir filmo nepatogios tylos akimirkų, kurias žiūrėti tampa dar skausmingiau. Seligman ir Sennott, kaip komanda, puikiai jaučia komedijos laiką, žinodamos, kada mesti kitą kandžią pastabą, užmesti akį ar netikrą šypseną. Puiki juosta, kuri tikrai privers susimąstyti ir įžvelgti dalelę savęs.
5. „Compliance“ (2012)
Šis šiurpą keliantis filmas, kurio scenarijaus autorius ir režisierius Craigas Zobelis, sukurtas greitojo maisto užkandinėje ir paremtas tikra istorija apie JAV gyvenusį sociopatą, kuris dešimtmetį išsisukinėjo nuo bausmės už keistą ir nuolat pasikartojančią apgaulę. Jo įžūlumas vis didėjo ir 2004 m. jis atliko savo meistrišką gryno, klastingo blogio smūgį. Šis triukas buvo beveik šėtoniškas žmogaus prigimties silpnumo ir įtikinamumo įrodymas, kuris buvo daug žiauresnis už visus gerai žinomus Stanfordo ir Milgramo eksperimentus, nes buvo sužlugdyti tikri gyvenimai.
Šį įvykį buvo galima paversti dokumentiniu filmu – ir, ko gero, dokumentiniame filme būtų galima geriau apžvelgti visą sukčiaus nusikalstamą karjerą, – tačiau Zobelio vaidybinis filmas atskleidžia šiurpų, banalų šio kulminacinio įvykio siaubą ir siaubingas šiuolaikines įžvalgas. Tai filmas, turintis ką pasakyti apie susvetimėjusią korporacinę visuomenę ir greito maisto vartotojiškumą.
Ann Dowd vaidina Sandrą, triukšmingą vidutinio amžiaus greito maisto restorano siaubingu pavadinimu „ChickWich“ vadovę. Reikšminga tai, kad Sandrai iš tiesų bloga diena: dėl apsileidusių ir pasipiktinusių pavaldinių kaltės buvo sugadinta beveik 1500 dolerių vertės šoninės, todėl Sandra dabar suvokia, kad norėdama įtikti savo viršininkams turi atlikti itin gerą darbą. Viena iš jai pavaldžių jaunuolių yra dvidešimtmetė Bekė, kurią suvaidino Dreama Walker, kuri daug laiko praleidžia kalbėdama apie savo vaikinus, o Sandra, beviltiškai, bet klaidingai įvertinta mergaitiško savęs atskleidimo akimirką, ir kalba apie tai, kad ji pati yra susižadėjusi ir kad jos vyras tikrai gali ją patenkinti. Jai išėjus, Bekė dėl šio nelaukto intymumo akimirkos daug varto akis ir aimanuoja, taip Zobelis parodo, kaip dėl to tarp abiejų moterų įsivyravo įtampa.
Būtent šiuo etapu Sandrai paskambina šaltas, autoritetingas vyras, kuris prisistato policininku pareigūnu Danielsu. Sandra iš karto tampa paklusni ir norinti padėti. Pareigūnas Danielsas pasako, kad vienas iš jos darbuotojų pavogė pinigus iš kliento. Pagrindinė įtariamoji – jauna šviesiaplaukė moteris. Sandra atpažįsta kad tai Bekė, o tada noriai sutinka su pareigūno Danielso griežtu prašymu laikyti ją faktiškai įkalintą kabinete, kol atvyks policijos automobilis. Tada šis paslaptingas balsas duoda nurodymus, ir, besiklostant siaubingai situacijai, periodiškai žvilgtelime į mirtinai pavojingą, nerūpestingą greitojo maisto pasaulį. Dėl kažkokio bjauraus žmogiško silpnumo instinkto pareigūnas Danielsas sugalvojo būdą, kaip manipuliuoti visiškai nepažįstamais žmonėmis ir juos išnaudoti. Na, jau tikriausiai supratote, šiame filme kalbama apie žmogaus patiklumo ydą.
Juostoje rodo, kaip svarbu atkreipti dėmesį, jog „pareigūnas Danielsas“ taikosi į greitojo maisto tinklą. Būtent čia gali klestėti tikra degradacija. Paskambinti į biurą nepavyktų. Apgaudinėtojui reikia užkulisių, šlykščios slaptos vietos, esančios atokiau nuo (tariamai) itin švarios zonos, kurioje maitinama visuomenė. Tačiau skambutis į privatų restoraną taip pat neišdegtų. Esmė ta, kad prekybos tinklas visada žino apie grėsmingą korporacijos valdžią, esančią kažkur virš jų: filialų vadovus, regionų vadovus, žmones, kurie gali atsiskleisti tik telefonu. Paklusnumas ir sunkiai slopinama baimė yra kasdienybė, ypač kai kalbama apie neįsivaizduojamą dalyką – kliento skriaudimą.
Darbuotojai priima užsakymus, klientai turi ribotas maisto pasirinkimo galimybes. Laisvos valios atsisakymas ir paprasčiausias ėjimas pasroviui yra proceso dalis, kurioje dalyvauja visi suinteresuoti asmenys. Greitojo maisto užkandinė – tai vieta, kur galima sumažinti savo atsargumą ir standartus. Todėl, kai koks nors įžūlus autoritetas telefonu visus pribloškia kokia nors nauja situacija, tiesiog paklusti yra pernelyg lengva. Ir vis dėlto bet kuriuo metu, bet kuriuo laikotarpiu, kai tariamai autoritetingi žmonės mums nurodo, ką daryti, – mes tai darome. Kartais į šį filmą žiūrėti beveik neįmanoma, ypač kai į veiksmą įsitraukia Sandros sužadėtinis Vanas, kurį vaidina Billas Campas. Štai čia iš istorijos pasklinda sieros dvelksmas. Tai šaltas, kietas, įžvalgus filmas: satyra su lašeliu cianido.
4. „Dovana“ (The Gift, 2015)
Dovana – 2015 m. psichologinis trileris, kurį režisavo Joelis Edgertonas. Filme vaidina Jasonas Batemanas, Rebecca Hall ir Joelis Edgertonas. Filmo siužeto centre – Simonas (Batemanas) ir Robin (Hall), sutuoktinių pora, kuri dėl Simono darbo persikelia į naują miestą. Jie susitinka su senu Simono draugu Gordo (Edgertonas), kuris pradeda siųsti jiems dovanas ir vis labiau juos apsėda.
Stipriausia filmo pusė – gerai apgalvotas pasakojimas, kuris visą laiką prikausto žiūrovus laiko. Įtampa kuriama palaipsniui ir meistriškai, o siužeto vingiai priverčia žiūrovus spėlioti, kas nutiks, iki pat pabaigos. Kinematografija bei garso takelis, taip pat prisideda prie filmo slogios nuotaikos, keliančios baimę ir paranoją.
Pagrindiniai aktoriai atlieka puikius vaidmenis, ypač Džeisonas Batemanas (Jason Bateman), atliekantis emocingą vaidmenį. Jis vaidina Simoną, žavų ir savimi pasitikintį vyrą, kuris filmo eigoje tampa vis labiau pažeidžiamas ir pamišęs. Robin vaidinanti Rebeka Holė (Rebecca Hall) taip pat puiki aktorė, išreiškianti trapumo ir pažeidžiamumo jausmą, todėl jos personažas yra simpatiškas ir lengvai suprantamas.
Tačiau filme labiausiai išsiskiria Džoelio Edžertono (Joel Edgerton) Gordo vaidmuo. Jis įkūnija personažą, kuris yra ne tik simpatiškas, bet ir pavojingas, o jo vaidyba leidžia žiūrovams spėlioti apie tikruosius jo motyvus. Joelis Edgertonas yra labai neįvertintas aktorius, kuris daugelį metų vaidino puikius antraplanius vaidmenis. Nors Edgertonas dažnai buvo puikus, jis retai gaudavo progą suvaidinti sultingą vaidmenį, į kurį galėtų įsijausti. Norėdamas išspręsti šią problemą, Edgertonas savo režisūriniame debiute „Dovana“ atliko pagrindinio antagonisto vaidmenį. Filmas ne tik suteikė jam geriausią vaidmenį per daugelį metų, bet ir atskleidė, kad Edgertonas gali kurti tamsius, bjaurius trilerius, peržengiančius gero skonio ribas. Edgertono mįslingo nepažįstamojo Gordo vaidmuo stingdo.
Apskritai, „Dovana“ yra įtemptas trileris, kuris prikaustys žiūrovus prie kėdžių krašto. Jis pasižymi puikiais pagrindinių aktorių vaidmenimis ir intriguojančiu siužetu, kuris privers žiūrovus susimąstyti iki pat pabaigos. Jei mėgstate psichologinius trilerius, filmą „Dovana“ būtina pamatyti.
3. „Liūdesio trikampis“ (Triangle of Sadness, 2022)
Rubeno Ostlundo režisuotas 2022-ųjų metų filmas „Liūdesio trikampis“ (Triangle of Sadness), ką tik pasirodęs Lietuvos kino teatruose festivalio „Lokys, liūtas ir šakelė“ metu – visiškai nurauta, pačiuožusi, nesveikai juokinga absurdo komedija su fantastiška pabaiga ir muzika, kuri skamba taip, lyg jai būtų pakrikę nervai. Nes šiame filme nervai pakrikę visiems. Iš pažiūros tai pasakojimas apie turtuolių ir vargšų skirtumus, tuštybių mugę, nelygybę pasaulyje, lyčių vaidmenis, tačiau iš tikrųjų filmo kūrėjai, regis, žvelgia į pačią visuomenės šerdį, į pačią žmogaus prigimtį, kurioje visada slypėjo ir slypės galios troškimas. O valdžia, kaip vėliau pamatysime, yra kaip neištikima sutuoktinė – prižada amžiną meilę, tačiau išduoda su geriau atrodančiu, turinčiu daugiau pinigų banko sąskaitoje ar daugiau sekėjų instagrame. Šuo irgi nekanda į jį maitinančią ranką. Kino juostos premjera Kanų filmų festivalyje sulaukė aštuonias minutes trukusių žiūrovų ovacijų ir laimėjo Palmės šakelę.
Filmas prikausto dėmesį nuo pat pirmos scenos, kurioje būrys dailių, jaunų, pusnuogių modelių vyrų lūkuriuoja laukiamajame, kol modelių atrankos komisija juos pakvies peržiūrai. Dėmesio centre – Karlas (filmo „Ten, kur gieda vėžiai“ žvaigždė Harris Dickinsonas). Vis dar jaunas, vis dar gražus, tačiau atsiliekantis nuo naujausių tendencijų mados versle – juk dabar jame svarbu ne tik išorė, bet ir vidus. O dar tas liūdesio trikampis, kuris šviečia Karlo kaktoje… Karlui liepia nustatyti rimtą miną – jis tą ir daro. Karlui liepia šypsotis – jis tą ir daro. Gal gera poza išgelbės jo karjerą.
Toliau sužinome, kad jis turi merginą – modelį Jaja (Charlbi Dean). Jaja moka neblogai manipuliuoti ir siekia tapti kažkieno trofėjinė žmona, nes reikia juk kaip nors suktis, ar ne? Negi dirbsi restorane ar viešbutyje, jeigu modelio karjera sužlugs? Juk gražūs žmonės irgi sensta, o mados verslas nemėgsta raukšlių. Tačiau pakolkas Jaja su Karlu gerai žiūrisi instagramo nuotraukose, be to, vienas kitam patinka. Karlas, kaip vėliau išaiškėja, yra feministas ir nori lygių teisių vyrams ir moterims. O tai reiškia, kad Jajai irgi kartais reikia lygiomis teisėmis apmokėti jųdviejų sąskaitas. Tačiau mergina Karlo nenori klausyti.
Kaip instagramo žvaigždės, jiedu nemokamai gauna prabangų kruizą jachta, kurioje susirenka nepaprastai turtingi, daugiausiai senyvo amžiaus žmonės, visada pratę gauti tai, ko nori, visada galintys daryti tai, kas jiems šauna į galvą. Jie arba nekreipia dėmesio į dirbantį personalą, arba jaučiasi galį su juo kalbėti ir elgtis globėjiškai. Tuo tarpu laivo kapitonas Tomas (Woody Harrelson) neišlenda iš savo kajutės ir skandina liūdesį alkoholyje. Taip jau sutampa, kad jis, būdamas atsakingas už būrį turčių, pasirodo beesantis dar ir marksistinių pažiūrų idealistas… Ir tai tik viena nedidelė detalė, dėl kurios užverda visa košė laive…
Filmas iš esmės nagrinėja socialinius vaidmenis ir tai, kaip jie gali apsiversti aukštyn kojomis keičiantis aplinkybėms. Turčiai ir vargšai, moterys ir vyrai, darbdaviai ir jų pavaldiniai staiga apsikeičia vietomis ir galia, kuri iš pradžių priklausė vienam, atitenka kitam, kai turtai bei šlovė nebetenka savo reikšmės, o pamatiniai išgyvenimo įgūdžiai tampa pačiu svarbiausiu dalyku.
Turtuoliai, atsiradę apleistoje saloje, visiškai nemoka savimi pasirūpinti ir kaip maži vaikai klauso „tualetų valymo vadybininkės“ (Dolly de Leon), staiga tapusios kapitone ir grupės viršininke. Jie džiūgauja sumedžioję savo pirmą grobį ir negali užmiršti savo turtų. Vyrai, įprastoje visuomenėje turėję visus galios svertus, tampa priklausomi nuo moters, kai kurie perimdami stereotipinę moters socialinę rolę, o moteris tuo tarpu perima stereotipinę vyro socialinę rolę. Tai tik iliustruoja, kad nė vieno žmogaus padėtis visuomenėje nėra natūrali ar priklausanti jam pagal prigimtį. Mes atliekame socialinius vaidmenis, kurie keičiantis aplinkybėms ir tradicijoms taip pat kinta. (Dora Žibaitė)
2. „Kivirčas“ (Carnage, 2011)
Tai komedijinė drama, kurios scenarijus paremtas pagal prancūzų dramaturgės Yesminos Rezos pjesę „Skerdynių dievas“. Keturi talentingi aktoriai, viena patalpa, aštrūs dialogai ir bendro kompromiso ieškojimas – tai viskas ko prireikė Romanui Polanskiui, kad sukurti gyvenimiškais elementais pagardintą juodąją komediją. Būtent, komediją, nes gyvenimas išties yra komiškas ir kupinas vienodai absurdiškų situacijų.
Visas veiksmas vyksta toje pačioje aplinkoje – viename iš Niujorko butų, kai jame susirenka pora tėvų, kad galėtų diplomatiškai aptarti savo susipešusių sūnų poelgius. Iš pat pradžių filmas prasideda su vaizdu į parką ir besike ičiančiais titrais. Kol keičiasi titrai, groja nuotaikinga muzika, o tolumoje žaidžiantys vaikai netrukus suburs tėvus į jau ankščiau minėtą butą bei įkalins juos tenai lygiai septyniasdešimt devynioms minutėms. Dar prieš nusikeliant į pagrindinę veiksmo vietą, filmo žiūrovas taps tikru ir vieninteliu incidento liudininku, mat vienas iš vaikų jau netrukus smarkiai voš pagaliu į veidą šalia esančiam draugui. Į nukentėjusio sūnaus tėvų – Penelopės ir Maiklo (juos vaidina Jodie Foster ir John C. Reilly) namus atvyksta nusikaltusio sūnaus tėvai – Nensė ir Alanas (Kate Winslet ir Cristoph Waltz).
Abi pusės nusiteikusios draugiškai ir pasirengusios pažvelgti į problemą suaugusiųjų akimis bei civilizuotai priimti bendrą sprendimą, kaip užglaistyti ginčą tarp vaikų. „Visada tokius dalykus geriau spręsti draugiškai, be nereikalingos agresijos“, – filmo pradžioje teigia Penelopė, o jai pritardama Nensė linksi galva ir gailisi, kad jos sūnus to daryti nemoka. Po kelių minučių Nensė ir Alanas jau ruošiasi palikti „nukentėjusios“ šeimos namus tarsi reikalai jau būtų išspręsti, tačiau po trumpo atsisveikinimo dialogo jie vėl pakviečiami vidun, prieš tai nepasiūlytam kavos puodeliui išgerti. Tokie „išėjimo-grįžimo“ momentai dažnai pasikartoja filme, leisdami visą veiksmą išlaikyti toje pačioje aplinkoje.
Vos tik sugrįžę atgal į butą, tėvai pradeda iš naujo diskutuoti ir labiau gilintis į susidariusią situaciją. Pokalbiui besirutuliojant, po truputį skleidžiasi kiekvienas personažas ir jo tikrasis veidas bei nuomonė. Save, nepriekaištingos reputacijos ir tobula motina, laikanti Penelopė, vis mėto kandžias užuominas apie neva prastą auklėjimo discipliną turinčią Nensę, tuo tarpu Nensės vyro abejingumas ir nuobodulys puikiai atsispindi jo veido išraiškose ir dėmesiu, kuris visas nukreiptas į darbo reikalais skambantį telefoną. Praleidžiant daugiau laiko viename kambaryje kaista emocijos ir sunkiai beieškant sprendimo, užsiplieskia dar audringesni tarpusavio priekaištai. Netrukus Penelopės vyras visus vaišina viskiu, kad lengviau pakeltų paaštrėjusias diskusijas, o ten kur alkoholis – ten ir tiesa. Pamiršę civilizuotumą ir draugiškas intencijas, kiekvienas iš susirinkusių pradeda skųstis vienas kitu, kambaryje įsivyrauja chaosas. Žmonos kaltina vyrus, vyrai žmonas, staiga trys užsipuola vieną arba pora konfrontuoja kitą porą.
Atrinkęs talentingus aktorius Polanskis tikrai nesuklydo. Režisierius tiesiog leido jiems išreikšti savo personažą per daug nesikišdamas. Visa aplinka priklausė keturiems, skirtingus požiūrius bei patirtį turintiems tėvams, kuriuos siejo vienas incidentas ir bendras tikslas, tačiau savo individualumą jie puikiai atskleidė per mažiau nei pusantros valandos. Ne veltui abi aktorės, Kate Winslet ir Jodie Foster, buvo nominuotos „Auksiniams gaubliams“, kaip geriausiai šio vaidybinio filmo vaidmenį atlikusios aktorės. (Kristina Jankevičiūtė)
1. „Turistai“ (Force Majeure, 2014)
Visi žinome posakį „geriausią pasilik pabaigai“, tas galioja ir kine, juk neretai visas įdomumas, didieji sprogimai, atomazgos ir panašiai, įvyksta juostos gale. Na, o filme „Turistai“ švedų scenaristas ir režisierius Rubenas Östlundas tai daro kitaip. Maždaug po 10 minučių jis pateikia (tiesiogine prasme) žemę sukrečiantį finalą, o likusią filmo dalį palieka mus ir, svarbiausia, savo traumuotus veikėjus, susitaikyti su įvykiu ir jo pasekmėmis.
Filmas pasakoja apie prancūzų Alpėse atostogaujančią švedų šeimą (tėtis, mama ir du vaikai), kuri patenka į sniego griūties spąstus. Filmas koncentruoja svarbiausią dėmesį ne į katastrofos pasekmes (niekas rimtai nenukentėjo) ar į didvyrišką gelbėjimo operaciją, bet į moralinę koliziją: pavojaus akivaizdoje šeimos galva, apimtas panikos, gelbėja tik savo kailį, kas vėliau ir tampa šeimos skilimo priežastimi. (Gediminas Jankauskas)
Östlundas išgarsėjo kaip švedų atsakas Michaeliui Hanekei, pasižymintis Mike’o Leigh pavyzdžiu ir kandžiu socialiniu stebėjimu. Jo specializacija – visiškai šaltai ir suvaldomai sukti peilį į savo personažų, o kartu ir į savo tautos, psichiką.
„Turistuose“ Östlundas ne tik gilinasi į savo personažų emocijas, bet ir labai nepatogiai perkelia mus į jų intymią buveinę. Scenos poros viešbučio vonios kambaryje dar labiau trikdo, nes, kaip ir Haneke’s filme „Paslėpta“ (angl. Hidden), negalite suprasti, kur kamera yra paslėpta šioje ankštoje, veidrodžiais išklotoje erdvėje. Dėl to Östlundo personažai atrodo tarsi kaliniai ar laboratorinės žiurkės, stebimi, o nuolatinis jų matomumas subtiliai didina įtampą. Ne mažiau iškalbingas už dramą yra ir vietos vaizdavimas: viduje – jaukus, bet beasmenis viešbutis su dirbtinai natūraliomis karamelinėmis sienomis, lauke – slidinėjimo trasos, kurios pačios savaime yra gamtos idealizavimas teminiame parke.
Atmosferinė scenografija, kurioje siurrealistiškai naudojamas žaislinis dronas ir pasikartojantis akordeonu grojamas Vivaldžio skambesys, yra apgaulingai nervingas. O dėl ramaus Östlundo atsainumo, jis tampa dar sprogstamesnis, kai iškyla krizės akimirkos – ypač stroboskopu apšviestoje tamsioje sielos naktyje, kai Tomas (tėvas) patenka į laukinį alkoholio ir technikos ištroškusių atostogaujančių vyrų būrį.
Vaidyba yra nepriekaištingai suvaldyta, o pagrindiniai vaidmenys Kuhnke ir Kongsli simpatiškai kuria švelnų, tik šiek tiek savimi patenkintą savo personažų nykumą, paskui stebi jų grimasose atsirandančius įtrūkimus. O meistriškai sukurtas Fredriko Wenzelio fotografijos šaltumas išryškina pagrindinę temą – susidūrimą tarp mūsų bandymų kontroliuoti gamtą, tiek peizažus, tiek jausmus, ir neišvengiamybės, su kuria pasaulis ir mūsų pačių klaidos mus supainioja ir palieka likimo valiai.
„Turistai“ yra įtikinamas, protingas ir niūriai įdomus – nors ir griežtas savo veikėjams, jis niekada nėra nepagrįstai žiaurus. Rekomenduojame šį filmą iš visos širdies.
