Istorinės tematikos filmai, kaip ir biografinės vaidybinės dramos visada turi paklausą. Ir kuo senesnius laikus jie vaizduoja, tuo įdomiau! Nes žiūrovai gali platesnėje panoramoje ir gilesniame kontekste pamatyti įvykius, apie kuriuos kadaise skaitė istorijos vadovėliuose.
Tik visa bėda yra ta, kad daugumos istorinės tematikos filmų siužetai ir jų personažai leidžia suprasti, kad, anot britų rašytojo Aldouso Huxley, „svarbiausia istorijos pamoka yra ta, jog žmonės nieko iš jos nepasimoko“.
Šį kartą pristatome 10 intriguojančių ir itin įsimintinų filmų, tyrinėjančių senuosius laikus.
10. „EMILY“ (Emily, 2022)
Prieš trejetą metų per LRT plius matėme biografinę dramą „Vaikščioti nemačiomis“ (rež. Sally Wainwright), pasakojusią apie britų literatūros klasikių seserų Šarlotos, Emilės ir Anos Brontë gyvenimus bei jų sudėtingus santykius su broliu Bronvelu.
Tai nebuvo pirmas filmas apie komplikuotus XIX a. pradžios anglų rašytojų seserų Brontė gyvenimus. Dar 1979-aisiais prancūzų režisierius André Téchiné filme „Seserys Brontė“ atskleidė nemažai šios šeimynos paslapčių. Mirus motinai Šarlotą, Emilę, Aną ir jų brolį Bronvelą auklėjo pastorius tėvas ir teta. Vienintelė brolio ir seserų pramoga – skaityti knygas, aistringai ginčytis ir patiems rašinėti. Netrukus visos trys sesės, pasirinkusios pseudonimus, išleidžia savo pirmuosius kūrinius ir susilaukia palankių recenzijų. Šarlotos knyga “Džeinė Eir” tampa labai populiariu romanu, o štai Emilė už savo “Vėtrų kalną” buvo apkaltinta amoralumu ir net stojo prieš teismą.
Naujajame filme „Emily“ (rež. Frances O’Connor) būtent jai skiriamas pagrindinis dėmesys. Emilės indėlis į pasaulinės literatūros lobyną apsiriboja romanu „Vėtrų kalnas“ ir aistringa meilės lyrika.
Emilė buvo vidurinioji sesuo, ko gero, nelaimingiausia iš visų, bet anot literatūros istorikų, pati talentingiausia. Paradoksalu, kad būtent jos biografijos detalių žinome mažiausiai ir tai tik iš vyresnės sesers Šarlotos liudijimų, kurie, kaip galima spręsti iš kai kurių užuominų filme, ne visada yra patikimi. Galbūt dėl ir menininkams, deja, būdingo pavydo talentingesniems kolegoms.
Daug vertingų dokumentų, įskaitant ir labai asmeniškus laiškus, yra sunaikinta. Mūsų laikus pasiekė tik kai kurios nuotrupos, charakterizuojančius nebent pomėgį vienai vaikštinėti po kaimiškas apylinkes, klausytis vėjo ir vaizduotėje kurti neįtikėtinas istorijas.
Dėl vieno fakto galima neabejoti – Emilė Brontë (akt. Emma Mackey) mirė nuo tuberkuliozės būdama vos trisdešimties. Kaip ji pragyveno jai skirtus metus valdingo tėvo, nuošalaus miestelio Hoerto (vakarų Jorkšyre) pastoriaus, namuose, galime tik spėlioti. Tikrų žinių apie tai išliko nedaug.
Bet būtent tai suteikia filmo režisierei galimybę įjungti vaizduotę ir kurti „alternatyvinę“ paslaptingos rašytojos biografiją.
Emilė labiausiai iš seserų prisirišusi prie gimtųjų namų. Ji lieka su broliu ir tėvu, kai Šarlota (Alexandra Dowling), o vėliau ir Ana (Amelia Gething) išvyksta mokytojauti. Emilės charakterį tada labiausiai formuoja pokalbiai su broliu (Fionnas Whiteheadas) apie būtinybę griauti prietarus ir vaduotis iš laisvai mąstyti trukdančių tradicijų. Pakilti virš realybės Emilei ir Bronvelui padeda ne tik svaiginančios mintys, bet ir narkotinis dūmelis…
Įprastos kasdienybės ritualus sudrumsčia atvykęs naujasis vikaras Viljamas Veitmenas (Oliveris Jacksonas-Cohenas), dievobaimingas ir iškalbus vyriškis. Netrukus jį su Emile susieja nuo pašalinių slepiami santykiai. (Gediminas Jankauskas)
9. „ATSIVERTĖLIS“ (The Convert, 2023)
Prisiminkime, kokį kultūrinį šoką patyrėme žiūrėdami trimis Oskarais ir Auksine palmės šakele Kanuose apdovanotą šedevrą „Fortepijonas“ (The Piano, 1993 m), kurį režisierė Jane Campion susuko Naujojoje Zelandijoje. Tada dauguma žiūrovų pirmą kartą sužinojo apie šio žaliojo kontinento čiabuvius maorius ir jų seną tradiciją tatuiruoti veidus.
1994-aisiais Venecijos kino festivalyje tikra sensacija tapo Naujosios Zelandijos režisieriaus Lee Tamahori filmas „Buvo kadaise kariai“ (Once Were Warriors), kuriame senųjų maorių genčių palikuonys stengėsi išgyventi šiuolaikiniame urbanizuotame pragare.
Šiuo filmu išgarsėjęs režisierius netrukus buvo pakviestas į Holivudą, kur susuko gangsterinį trilerį „Malholando uola“ (Mulholland Falls, 1996 m.), žiaurią išlikimo dramą „Riba“ (The Edge, 1997 m.), vieną bondiados seriją „Pasveikink mirtį kitą dieną“ (2002 m.) ir dar vieną-kitą amerikietiškus standartus atitinkantį filmą (net vieną „Sopranų“ trečiojo sezono seriją), bet galiausiai sugrįžo į gimtinę. Čia ir sukurtas „Atsivertėlis“, vėl nagrinėjantis maorių tematiką.
1830-ieji metai. Pasaulio pakraštys. Tasmanijos jūroje britų laivas prisišvartuoja saloje, kurioje gyvena maorių genties čiabuviai. Atvykėliai atsigabeno didžiulius parako ir ginklų krovinius. Bet britai atvyko čia ne kariauti, o keisti savo prekes į medieną bei maisto produktus. Kaip čiabuviai naudosis jų ginklais ir paraku, atvykėlius nedomina. Bet slapta tikimasi, kad jeigu skirtingos gentys pradės tarpusavyje konfliktuoti ir paretins saviškių bei priešininkų gretas, britų vadovybė bus netgi patenkinta.
Kartu su britų jūreiviais, pramintais „mirties pardavėjais“, atvyko buvęs kareivis Tomas Manro (akt. Guy Pearce‘as), dabar tapęs kunigu ir ieškantis atpirkimo už padarytas nuodėmes. Vos nužengęs į krantą jis tampa vietinių gyventojų tarpusavio susišaudymo liudininku. Tik spėję apsirūpinti ginklais vienos genties atstovai suskubo suvesti sąskaitas su kitais.
Manro išgelbėja nuo egzekucijos merginą Rangiman ir paima ją su savimi į britų gyvenvietę Epvortą. O čia vyriškio jau ilgai laukia. Bažnyčia be kunigo neveikia, o ir kunigui pastatytas namas laukia šeimininko. Kai Manro jame apsigyvena kartu su išgelbėta mergina, gyventojams tai labai nepatinka. Mat dauguma jų galvoja, kad maoriai yra laukiniai.
Netrukus artimiausios ateities įvykiai parodo, kad tikrieji laukiniai yra visai ne čiabuviai, o kolonizatoriai, dėvintys frakus, mėgstantys arbatą su pienu, besididžiuojantys savo kilme ir ištikimybe britų imperijai.
Nėra jokios abejonės, kad „Atsivertėlis“ daug kam primins Melo Gibsono režisuotą „Apokalipsę“, tik anas filmas pasakojo apie XVI a. indėnus, o dialogai buvo išversti į šiuolaikiniam pasauliui nepažįstamą egzotišką Majų kalbą. Filmo pagrindą sudaro 500 metų senumo įvykiai, kai XVI amžiuje Ispanijos kariuomenė užgrobė Meksiką ir Centrinę Ameriką.
„Atsivertėlio“ įvykiai plėtojasi kitame pasaulio pakraštyje, bet civilizacijų konfliktai stebėtinai panašūs. (G.J.)
8. „MOTERŲ KALBOS“ (Women Talking, 2022)
Apie Dievo vardu daromą smurtą žmonija žino dar nuo pirmųjų Kryžiaus žygių. Viduramžiais Europoje buvo išplitusi šventosios inkvizicijos praktika deginti ant laužo ne tik eretikus, bet ir valdžiai neparankius žmones.
Amerikoje septyniolikto amžiaus pabaigoje Masačiusetso valstijos mažame miestelyje Seileme įsiplieskė vadinamosios „Raganų medžioklės“ teismai, pasmerkę mirčiai raganavimu apkaltintas moteris.
Labiausiai šią gėdingą praktiką išgarsino amerikietis dramaturgas Arthuras Milleris, kurio pjesės ekranizaciją „Seilemo raganos“ (1996 m., rež. Nicholas Hytneris) matėme. Čia liepsnojančius laužus išprovokavo miestelio mergina (ją suvaidino Winona Rider): norėdama susigražinti ją atstūmusį pasiturintį valstietį (akt. Danielis Day-Lewisas) įsiutusi mergina apkaltina raganavimu mylimojo žmoną, o vėliau į meistriškai paspęstus melo spąstus pakliuvo dar daugiau aukų.
Gėdingą masinio smurto istoriją režisierė Sarah Polley papasakojo filme „Moterų kalbos“, sukurtame pagal Miriam Toews romaną. Knygos turinį sudaro reali masinio seksualinio smurto istorija, įvykusi prieš du dešimtmečius Bolivijoje, kai menonitų bendrijoje buvo prievartaujamos mergaitės ir moterys nuo trejų iki 65 metų.
Ši krikščionių anabaptistų bendruomenė, laikoma pacifizmo ir neginkluoto pasipriešinimo pradininkais. Šešiolikto amžiaus viduryje išplito Šveicarijoje, Pietų Vokietijoje, Elzase, Nyderlanduose, tuo metu daugiausia vokiškai kalbančiuose regionuose ėmus liaudžiai studijuoti gimtąja kalba Bibliją ir grįžti prie to, ką jie suprato kaip ankstyvosios krikščionybės idealus.
Visgi šių dievobaimingų žmonių darbus kartais drumstė ir Biblijos nepateisinamas elgesys. Tiesa, menonitų gynėjai kaltinimus seksualine prievarta vadino „moteriškos vaizduotės padariniais“. Apie tai rašoma ir pradiniuose filmo titruose.
Bet, aišku, kad „Moterų kalbos“ pagrįstos tikrai ne liguista vaizduote, o realiais faktais, kai teisme buvo įrodyta, jog veterinaras (jis galiausiai buvo nuteistas) aprūpindavo smurtautojus gyvuliams skirtais trankvilizatoriais, kuriais buvo užmigdomos aukos.
Kadangi smurto aktai buvo vykdomi moterims miegant, įrodyti šiuos nusikaltimus buvo neįmanoma. Todėl panašūs incidentai buvo vadinami fantazijos vaisiais arba demonų veikla.
Dviem Oskarams nominuota drama pasakoja apie moteris, kurios susibūrė norėdamos nuspręsti, kaip elgtis, kad ydinga ir gėdinga praktika būtų nutraukta, o nusikaltėliai patraukti atsakomybėn. Laiko moterys turi visai nedaug – vos kelias dienas, kol nenugalėjo vyriškas solidarumas.
Pagrindinio vaidmens atlikėjos Rooney Mara herojės lūpomis vienoje scenoje išsakoma labai aktuali mintis: „Kodėl meilė, meilės stygius, meilės pabaiga ir meilės troškimas išprovokuoja smurtą“?
Skaudus klausimas gerai atspindi ir filmo problematiką ir rūstų stilių. Tamsus dominuojantis koloritas parinktas ne atsitiktinai – juk matome uždarą pasaulį, kuriame viešpatauja tamsūs gaivalai, tad apie kokią šviesą čia galime kalbėti? (G.J.)
7. „TYLA“ (Silence, 2016)
Beveik tris dešimtmečius brandintas režisieriaus Martino Scorsese‘s projektas „Tyla“ vos pasirodęs ekranuose išprovokavo ginčus, kurie režisieriaus visai nenustebino.
Pasauliniame kine buvo nemažai režisierių, kuriuos galima vadinti religiniais mistikais, kino kamerą naudojusiais sudėtingoms teologinėms problemoms nagrinėti. Dano Carlo Theodoro Dreyerio ir švedo Ingmaro Bergmano filmuose religinės dogmos buvo nuspalvintos niūria skandinaviška dvasia. Prancūzas Roberas Bressonas rasdavo Dievo buvimo įrodymus kasdieniuose reiškiniuose ir žmogaus sielos stiprybėje. Rusas Andrejus Tarkovskis emocinį žmogaus pasaulį projektavo į meno, filosofijos ir religijos kontekstus.
Amerikietis M. Scorsese rado savą nišą ir neapsiriboja vienos konfesijos rėmais. Jo kūryboje visada buvo ryškūs krikščioniški motyvai, kartais jie net sukeldavo katalikų pasaulyje didžiulį rezonansą, kaip visokiomis erezijomis kaltintas „Paskutinis Kristaus gundymas“ (1988 m.). Visai kitoks yra religingo režisieriaus filmas „Kundunas“ (1997 m.) – ryžtingas posūkis kito seno tikėjimo pusėn: tai papasakojimas apie Tibeto dvasinio lyderio keturioliktojo Dalai Lamos gyvenimą nuo vaikystės iki Tibeto okupacijos 1959 metais.
O „Tyla“ – rūsčios stilistikos filmas apie europiečiams mažai žinomą viduramžių Japonijos laikotarpį, vadinamą „krikščioniškuoju amžiumi“, kurio egzotiškas ir brutalias realijas aprašė Shusaku Endo. Pagal šio japonų kataliko romaną (išleistą lietuviškai du kartus) filmas ir sukurtas.
Skaitydami pirmuosius knygos puslapius sužinome, kad „krikščionybę į Japoniją atnešė baskas Pranciškus Ksaveras, 1549 metais su dviem jėzuitais ir japonų vertėju išsilaipinęs Kagošimos krante“. Per trumpą laiką, prieš išvykdamas į Kiniją jis spėjo atversti kelis šimtus japonų. O po trisdešimties metų italo Alessandro Valinjano pasišventimo dėka apkrikštytų ir giliai tikinčių japonų jau buvo 150 tūkstančių.
Iki XVII a. pradžios krikščionys misionieriai atsitvėrusioje nuo pasaulio Japonijoje turėjo privilegijuotą padėtį, o jų rašytinė informacija buvo vienintelis šaltinis apie šią epochą. Bet kartą imperatorius Hidejošis paskelbė tikrą karą krikščionių misionieriams, kurie buvo kankinami itin žiauriai, pradžioje juos nukryžiuojant, o paskui kabinant žemyn galvą, kol šie neatsižadės savo tikėjimo.
Filmo istorija ir rutuliuojasi tokiame kontekste Japonijoje, į kurią iš Portugalijos atvykęs jėzuitas tėvas Fereira (akt. Liamas Neesonas) kažkur pradingsta. Pasklinda gandai, kad misionierius buvo patekęs į samurajų nelaisvę ir kankinamas išsižadėjo krikščionybės. Jo ieškoti Ordinas siunčia jaunus kunigus – tėvą Rodrigesą (akt. Andrew Garfieldas) ir tėvą Garupę (akt. Adamas Driveris). (G.J.).
6. „FAVORITĖ“ (The Favourite, 2018)
Yorgos Lanthimos barokinė istorinė dramedija (dviejų žanrų – dramos ir komedijos – lydinys) – „Favoritė“ susišlavė net dešimt Oskarų nominacijų, O filme sužibėjusi Olivia Colman nugvelbė Oskarą apdovanojimą iš kitų konkurenčių puikiu karalienės Anos personažu. Škotijos, Anglijos ir Airijos karaliene Ana Stiuart buvo paskelbta 1702-ųjų kovo aštuntąją, karūnuotą balandžio 23-ąją per Šv. Jurgio šventę, o pasimirė nuo insulto po dvylikos metų. Neigiamą karalienės Anos įvaizdį imta formuoti tuoj po jos mirties. Malboro hercogienė ledi Sara (ji, beje buvo tolima Winstono Churchillio giminaitė), geriau už bet ką kitą žinojusi visas karalienės aplinkos intrigas ir dažnai buvusi jų iniciatore, įtikino būsimuosius karalienės biografus, kad monarchė buvusi „silpna ir neryžtinga moteris, labai priklausoma nuo barnių miegamajame ir valstybės reikalus sprendusi pasikliaudama asmeninėmis simpatijomis“. Nors karalienė Ana buvo labai stipriai veikiama aplinkos intrigų, jos valdymo laikais neproporcingai didelę valdžią gavo ministrų kabinetas, o pati šalis išgyveno didelį ekonominį bei kultūrinį pakilimą. Kaip dažniausiai būna istorinėse dramose, monarchų asmeniniame gyvenime neapsieinama be meilės trikampių. Ši geometrinė figūra dominuoja ir Yorgoso Lanthimoso filme, bet ji yra pabrėžtinai moteriška.
Kad nekiltų jokių abejonių dėl intrigų specifikos, režisierius jau per pirmąsias dešimt filmo minučių nedviprasmiškai apibrėžia svarbiausių problemų ratą. Į atskiras dalis paskirstytas siužetas pradedamas pirmąją antrašte: „Purvas dvokia“. Ši mintis bus interpretuojama įvairiais lygmenimis, pradedant pačiu primityviausiu (į karalienės rūmus pas įtakingą giminaitę ieškoti darbo važiuojanti jaunoji Abigailė (Emma Stone) brutaliai išstumiama iš karietos į pakelės purvą). Vėliau įvairiausios „purvo vonių“ metaforos lydės valdžios, moralės ir, žinoma, politikos peripetijas. Jau ankstesniuose filmuose užsirekomendavęs kaip absurdo meistras režisierius ir šį kartą neatsisako savo pomėgių. „Favoritė“ tik dėl istorinio konteksto, realių asmenybių ir XVIII a. kostiumų atrodo kaip istorinis filmas. Karališkus interjerus Y. Lanthimosas užpildo ne tik karikatūriškais personažais, bet ir ne mažiau įspūdingais „gyvulių ūkio“ gyventojais. Štai karalienės apartamentuose narveliuose apgyvendinti septyniolika triušių (karalienė Ana pagimdė 17 vaikų, bet visi jie gimė jau negyvi arba mirė labai anksti, todėl dabar valdovė triušius pavadino jų vardais, kad galėtų švęsti kiekvieno gimtadienį). O mėgiamiausias karalienės dvaro dalyvių žaidimas – stebėti lenktynes, kuriose rūmų menėmis krypuoja žąsys ir antys, o šiuos „bėgikus“ azartiškai palaiko būrys vyrų su perukais ir išsipusčiusių freilinų. Šią pramogą organizuoja pats ministras pirmininkas, tuo tarpu opozicijos lyderis su savo politiniais bendraminčiais taip pat turi ką veikti laisvalaikiu – jie smaginasi svaidydami apelsinus į gyvą ir nuogą taikinį.
Panašių sarkastiškų detalių filme apstu, ir jomis gausiai apdovanojami abiejų lyčių atstovai. Ypač komiškai atrodo „subobėję“ rūmų svečiai vyrai, visai nepanašūs į stipriosios lyties atstovus. Todėl logiška, kad visų įmanomų iniciatyvų imasi moterys. Iš karto aišku, kad valstybę valdo visai ne Ana (Olivia Colman), o ledi Sara (Rachel Weisz) – tikra intrigų ir sąmokslų karalienė, kuriai drąsos suteikia tai, kad jos vyras lordas Malboras kontroliuoja kariuomenę. Nepėsčia pasirodo ir panelė Abigailė, kuri tik iš pažiūros atrodo kaip naivi provincialė. Naujoji rūmų viešnia tuoj pat susigaudo, kas čia yra kas, ir pradeda regzti savąjį slaptų planų voratinklį, nors daryti tai akylai stebint viską žinančiai pirmai karalienės favoritei tikrai nelengva. Laimei, daug ledi Saros laiko atima britų karas su prancūzais ir politinis flirtas su sąjungininkais. Pernelyg aktyviai užsiėmusi šiais pirmaeilės svarbos valstybiniais reikalais ledi Sara ne iš karto pastebi, kad jos vietą šalia podagros kankinamos karalienės (net ir naktimis miegamajame) užgrobia jaunoji konkurentė.Šį kartą Y. Lanthimos atsisako jam anksčiau kruopščiai puoselėto režisieriaus-demiurgo vaidmens bei ankstesniems filmams būdingų (pseudo) filosofavimų ir visą savo talentą nukreipia į spalvingą išsigimusių karališkų žaidynių karnavalą, kuriame centrinė vieta apibrėžta trijų viena kitos vertų aferisčių trikampiu.
5. „KARALIŠKAS ROMANAS“ (A Royal Affair, 2012)
Danų sukurtas filmas yra laikomas viena geriausių visų laikų kostiuminių dramų. Teigiamai įvertintas žiūrovų ir kritikų jis buvo nominuotas prestižiškiausiems filmų apdovanojimams.
Tai istorinė drama, paremta tikrais faktais. Siužeto centre – intriguojantis meilės trikampis tarp psichologinių problemų turinčio Danijos karaliaus Kristijono VII (akt. Mikkel Boe Følsgaard), visapusiškai apsišvietusio vokiečių kilmės karališkojo gydytojo Johano Frydricho Struence (akt. Mads Mikkelsen) ir jaunos, bet stiprios britų kilmės karalienės Karolinos Matildos (akt. Alicia Vikander). „Karališkas romanas“ – istorija apie uždraustą, bet aistringą meilę, pakeitusią šalį.
Filmo realizavimui buvo skirta 46 milijonai daniškų kronų (8,4 JAV dolerių). Tai yra bendras Danijos, Švedijos ir Čekijos respublikos darbas. Prieš paskelbiant oficialų filmo pavadinimą, kūrėjų grupė ilgai diskutavo, kaip reikėtų pavadinti šią istorinę dramą. Galimybių buvo įvairių: „Karalienė ir karališkasis daktaras“ bei „Karolinos Matildos metai“, tačiau galiausiai prodiuserių komanda apsistojo ties „Karališku romanu“.
Dėka aukščiausio lygio operatoriaus Rasmuso Videbeko (ang. Rasmus Videbæk), filmo dizainerio Nielso Sedžero (ang. Niels Sejer) ir kostiumų dizainerės Manonos Rasmusen (ang. Manon Rasmussen), filmo pastatymas yra labai mielas akiai. Nuostabios filmavimo vietos Čekijos respublikoje puikiai atvaizduoja XVIIIa. laikų Europietišką dvasią. Filmuodamas šį istorinį šedevrą, Rasmusas Videbekas naudoja niūrią spalvų paletę, kuri padeda geriau išreikšti, pavaizduoti senovinių laikų dvasią ir nuotaiką, tačiau tuo pačiu metu, atėjus vasarai, ekranas nusidažo gražiomis vasaros spalvomis. (G.B.)
4. „NEKALTYBĖS AMŽIUS“ (The Age of Innocence, 1993)
Tiems, kurie priprato prie brutalių režisieriaus Martino Scorsese‘s filmų apie mafiją, bus įdomu pažiūrėti visai kitokios stilistikos kostiuminę melodramą „Nekaltybės amžius“.
Pagal Edith Wharton romaną (parašytą 1921 m.) sukurtame filme atkuriamas devynioliktojo amžiaus pabaigos Amerikos aristokratų pasaulis, kuriame įprasta skrupulingai laikytis seniai susiklosčiusių ir nekintančių tradicijų.
Njulandui Arčeriui (akt. Danielis Day-Lewisas) jos atrodo labai archajiškos ir varžančios laisvę, tačiau kol kas vyras joms paklūsta. Net susižieduoja su savo aplinkos panele, didelio turto paveldėtoja Mėj Veland (akt. Winona Ryder). Bet greitai įsimyli sužadėtinės giminaitę kunigaikštienę Eleną Olenską (akt. Michelle Pfeiffer), neradusią šeimyninės laimės su lenku aristokratu. Tik vargu ar ši nauja meilė turės laimingesnes perspektyvas.
Pats režisierius knygoje „Scorsese apie Scorsesę“ prisipažino, kad iš bičiulio kino kritiko Jay‘aus Cockso E. Wharton knygos egzempliorių gavo dar 1980 metais. Tada režisierius ką tik baigė kurti „Įsiutusį bulių“ ir jau galvojo apie kitą darbą – „Komedijos karalių“.
Wharton knygą režisierius prisiminė 1987-aisisais, kai atvyko į Didžiąją Britaniją duoti interviu leidiniui „The Guardian“ ir tada pažiūrėjo Jameso Ivory dramą „Kambarys su vaizdu“ (A Room with a View, 1985 m.), sukurtą pagal E.M. Forsterio romaną.
Bet „Nekaltybės amžiaus“ teko laukti dar šešerius metus. Filmo premjera įvyko Venecijos kino festivalyje 1993 m. rugpjūčio 31 d. ir buvo dedikuota prieš savaitę mirusiam režisieriaus tėvui.
Filmo vizualinėje stilistikoje akivaizdi senųjų kino meistrų (visų pirma Luchino Visconti ir Max‘o Ophulso) įtaka, kurią pabrėžė vokiečių operatoriaus Michaelio Ballhauso subtiliai „nutapytos“ kompozicijos. Kostiumus projektavo italas Dante Ferretti, sėkmingai bendradarbiavęs su Federico Felliniu ir Pieru Paolo Pasoliniu. (Gediminas Jankauskas)
3. „PAVOJINGI RYŠIAI“ (Dangerous Liaisons, 1988)
Filmas sukurtas pagal Napoleono laikų rašytojo Choderlos de Laclos (Šoderlo De Laklo, o ne Choderloso de Lakloso, kaip sakė pagal šią knygą sukurtą spektaklį Kauno akademiniame dramos teatre andai pristatydama jauna LRT žurnalistė) romaną, net 60 metų (nuo 1815 iki 1875 m.) uždraustą gimtojoje Prancūzijoje.
Suprasti cenzorių pyktį nesunku: kam gi patinka matyti save kreivame veidrodyje! Beje, panašią tautiečių reakciją, regis, sąmoningai provokavo pats rašytojas, siekdamas „parašyti kūrinį, kuris išsiskirtų iš įprastų, kuris sukeltų triukšmą, kuris liktų žemėje po mano mirties“. Jam tai tikrai pavyko.
Pirmą kartą 1782 metais keturiais tomais išspausdinta knyga – vienas skandalingiausių ir kontraversiškiausių kūrinių Europos literatūroje – susilaukė žaibiškos sėkmės ir nuo tada įkvėpė daugybę polemikų, pjesių, o vėliau ir filmų. Romanas parašytas laiškų, kurie atskleidžia gašlių santykių tarp nuobodžiaujančios Prancūzijos aukštuomenės tinklą, forma.
Laisvamaniška rašytojo filosofija ir dviprasmiškas romano moralinis tonas atspindi Prancūzijos nuotaikas revoliucijos priešaušriu. Anuomet vertinta kaip skandalas, kurį maloniai perskaitė ir karalienė Marija Antuanetė, knyga iki šių dienų kritikų garbinama kaip epistolinio žanro šedevras.
Šedevras yra ir šio nemaraus romano ekranizacija, kurią su puikiais aktoriais inscenizavo britų režisierius Stephenas Frearsas.
„Pavojingų ryšių“ intriga verta paties Balzako plunksnos. Čia ciniška markizė De Mertėj (Glenn Close) nusprendžia atkeršyti vienam savo meilužiui ir padaryti jį pajuokos objektu. Ji pasiūlo vikontui Valmonui (Johnas Malkovich’ius) sugundyti jaunutę markizo nuotaką Sesilę De Volanž (Uma Thurman) prieš vestuves. Tačiau patyrusiam meilės reikaluose lovelasui tai per lengvas „grobis“: jį labiau vilioja gerokai sunkesnė užduotis – laimėti dorovingosios madam De Turvel (Michelle Pfeiffer) palankumą.
Tobulai tarsi iš natų sugrota rafinuota aristokratiškų aistrų bei išdavysčių partija filmo autoriams atnešė tris Oskarus (už geriausią adaptuotą scenarijų, dekoracijas ir kostiumus) ir keletą kitų apdovanojimų.
Pirmasis pagal „Pavojingus ryšius“ filmą Prancūzijoje 1959 m. sukūrė anuometinis kino skandalistas Roger Vadimas. S. Frearso versija – septintoji, bet toli gražu ne paskutinė.
Įdomu, kad kaip tik tuo metu filmą pagal „Pavojingus ryšius“ sukūrė režisierius Milošas Formanas. Jo filmas vadinosi „Valmonas“ (1989 m.) (G.J.)
2. „PASILEIDĖLIS“ (The Libertine, 2004)
Kiekvienas susitikimas ekrane su aktoriumi Johnny Deppu – tikra šventė. Ypač tais atvejais, kai aktorius daro tai, kas jam labiausiai pavyksta – vaidina keistuolius ir kitas į jokius įprastus rėmus netelpančias individualybes. Šioje srityje jam tikrai nėra lygių. Geriausi aktoriaus įkūnyti personažai sudaro kasmet vis gausėjančią labai mielų keistuolių galeriją, kurioje kiekvienas “eksponatas” nepakartojamas.
Toks yra ir iškilus bei skandalingas XVII a. anglų meninės bohemos atstovas Džonas Vilmotas (1647–1680). Kilmingo kraujo poetui ir Ročesterio grafui nereikia sukti galvą, kaip užsidirbti duonos kąsniui. Poeziją jis gali kurti savo malonumui. Tačiau Johnas jau seniai prarado tikrąjį gyvenimo džiaugsmą. Todėl jis nieko nebijo – net karaliaus Karolio Antrojo (Johnas Malkovich’ius) rūstybės.
Režisierius sako norėjęs kuo realistiškiau parodyti, kaip staiga pasikeitė atmosfera Rochesterio laikais: „Norėjau sukurti tikrovišką XVII a. metropolio viziją, panaudoti kuo daugiau natūralaus apšvietimo ir užpildyti ekraną migla, lietumi ir dūmais. Norėjau pabrėžti prarają tarp Rochesterio dvare karaliaujančios ramybės ir ypatingos energijos, net dirglumo, kuris apibūdina jo gyvenimą Londone.“
Operatorius Alexas Melmanas tvirtina, kad filmo vaizdinis sprendimas buvo siejamas su pagrindinio personažo charakteriu: „Girtuoklystėmis ir ištvirkimu Rochesteris „užsidirbo“ savo ankstyvą mirtį. Todėl norėjome, kad „Pasileidėlis“ būtų niūresnis už įprastus kostiuminius filmus. Tačiau tarp purvo ir chaoso galima rasti ir savotiško grožio.“ (G.J.)
1. „SKANDALINGOJI PLUNKSNA“ (Quills, 2000)
JAV režisieriaus Philipo Kaufmano „Skandalingoje plunksnoje“ atgyja paskutinysis puritoniškos moralės griovėjo Donasjeno Alfonso Fransua de Sado (geriau žinomo kaip markizas De Sadas, 1740–1814), gyvenimo laikotarpis, praleistas netoli Paryžiaus esančiame Šarantono beprotnamyje.
Jis būtų jau seniai tapęs dar viena giljotinos auka, jei ne Napoleono baimė tokia žinomo žmogaus žmogžudyste sukelti pasaulyje nepageidaujamą rezonansą. Todėl ir beprotnamyje markizas (jo ryškų paveikslą sodriais potėpiais nutapė australų aktorius Geoffrey Rushas) tenkinasi kitiems pacientams neprieinama prabanga ir net komfortu.
Jam draudžiama tik rašyti ir perduoti į laisvę savo rankraščius. Bet markizas yra puikus žmogiškosios psichikos žinovas, todėl jam visai nesunku susirasti sąjungininkų. Jauna tarnaitė Madlena Leklerk (Kate Winslet) tampa jo “ryšininke” su sensacijų trokštančiu pasauliu. Ji ne tik praskaidrina markizo vienatvę kalėjimo kameroje, bet ir sutinka išnešti į laisvę maištingojo kalinio tekstus, kad, anot autoriaus, juos skaitydami „žmonės pamatytų pačius niekingiausius žmogiškosios prigimties dalykus“. Pačiam De Sadui jo tekstai yra ryškus groteskas, kurį suvokę žmonės galėtų „saugoti savo sielas nuo įvairų tvirkinimų“.
Akivaizdu, kad toks pavojingas balansavimas ant aštraus peilio briaunų ir markizui, ir jo „ryšininkei“ baigiasi tragiškai.
Filmo autoriai daug dėmesio skiria Šarantono beprotnamio interjerams ir aplinkai. Viskas čia griežtai reglamentuota ir paklūsta seniai nustatytai vidaus tvarkai. Bet net ir į šią citadėlę palengva smelkiasi artimų permainų skersvėjai. Štai jaunas abatas Kolomjė (Joaquinas Phoenix’as) stengiasi gydyti ne tik savo pacientų kūnus, bet ir moko juos išlaisvinti giliai slypinčias kūrybines jėgas. Jis sąmoningai neskaito amoralių markizo tekstų, jam šis kalinys – visų pirma įdomus oponentas ir intelektualių diskusijų partneris.
Būtent jam bus lemta ištarti labai svarbius žodžius: „Tik nusileidę į patį žmogaus dvasios dugną mes galėsime suprasti visą žmogaus prigimties gilumą“.
Yra šioje įstaigoje dar vienas gydytojas Rojė Kolaras (Michaelas Caine‘as) – absoliutus veidmainystės įsikūnijimas.
P.S. Šių metų festivalio „Scanorama“ kino klasikos programoje parodyta šiemet liepos pradžioje mirusio garsaus teatro režisieriaus Piterio Brùko (Peter Brook) drama „Maratas/Sadas“ (Marat/Sade, 1967). Šiame pagal dramaturgo Peterio Weisso pjesę sukurtame filme 1808-aisiais metais bepročių ligoninėje vaidinamas spektaklis pagal De Sado „Marato mirtį“. Spektaklyje apie revoliuciją vaidina ligoniai, tarp kurių yra ir pats markizas de Sadas (jį suvaidino Patrickas Magee). (G.J.)
