Dabar sunku įsivaizduoti, kad Bradas Pittas galėjo aktoriumi ir netapti. Motina mokytoja ir tėvas, dirbęs sunkvežimių prekybos firmoje, auklėjo vaikus griežtai ir nuo mažens pratino dirbti.
Bradas giedojo baptistų bažnyčios chore, mokykloje buvo tikras moksliukas, studijavo žurnalistiką, reklamos meną, grafiką ir dizainą. Tačiau likus pusmečiui iki studijų pabaigos susikrovė mantą į padėvėtą automobilį ir išvyko į Holivudą.
Tėvams pasakė, kad ketina įstoti į Pasadenos meninio dizaino koledžą, o pats Los Andžele pasinėrė į pradedančio aktoriaus vargų verpetą: dirbo padavėju, vairuotoju (vežiojo prostitutes pas klientus), kurį laiką net dirbo vaikščiojančia reklama – bastėsi Los Andželo gatvėmis aprengtas viščiuku.
Tačiau tokiu būdu uždirbti pinigai leido vaikinui imti privačias aktorinio meistriškumo pamokas. O vėliau jis, kaip sakoma, reikiamu metu atsidūrė tinkamoje vietoje.
Bet rimtesnių vaidmenų metas atėjo tik devyniasdešimtųjų pradžioje, kai jauną aktorių pradėjo kviesti garsūs režisieriai Ridley Scottas (Telma ir Luiza, 1991 m.), Ralphas Bakshi (Smagus pasaulis), Robertas Redfordas (Upė teka, abu 1992 m.).
2005-aisiais metais filmo „Ponas ir ponia Smitai“ aikštelėje Angelina Jolie ir Bradas Pitt‘as užmezgė vieną karščiausių Holivudo romanų. Deja, kino pasaulyje tvarumo dėsnis veikia retai.
Brado sąskaitoje per aštuonias dešimtis kino filmų, tarp kurių ne vienas gražaus rezonanso susilaukęs kūrinys. Vieniems labiau patinka aktoriaus vaidmenys rimtuose filmuose, kiti mieliau balsuoja už komercinius blokbasterius.
O čia 10 įsimintinų Brado Pito vaidmenų kine, kurių greičiausiai nesate matę.
10. „KARO MAŠINA“ (War Machine, 2017)
Holivudo (ir ne tik) aktoriai vyrai mėgsta filmuotis karinėse dramose. Nes puikiai žino, kad moterims patinka elegantiški bei visada pasitempę uniformuoti „karininkai ir džentelmenai“
Kita vertus, karinės dramos visada leidžia ne tik maksimaliai išnaudoti „faktūrinius“ duomenis ir fotogeniškos išvaizdos privalumus, bet ir atskleisti vaidinamų personažų charakterius ekstremaliomis aplinkybėmis.
Ryškius ekscentriškus personažus Bradui Pittui pavyko puikiai perteikti net keturiuose skirtinguose kariniuose filmuose.
Karinėje dramoje „Įniršis“ (Fury, 2014 m., rež. Davidas Ayeris) B. Pittas vaidina „Karo tėtušiu“ pramintą seržantą Doną Koljerą, nekenčiantį fašistų ir prieš juos nukreipiantį ilgai kauptą pyktį. Filmo autorius įkvėpė finalinė Antrojo pasaulinio karo fazė, kai jau buvo aišku, kad fašizmas greitai bus nugalėtas, bet fiureriu vis dar tikintys naciai fanatiškai priešinasi, kasdien didindami beprasmiškų aukų statistiką.
Režisieriaus Roberto Zemeckio „Sąjungininkų“ (Allied, 2016 m.) pagrindą sudaro įtampos kupina istorija apie 1942 m. Antrojo pasaulinio karo įkarštyje sąjungininkų suplanuotą tarptautinę operaciją, nukreiptą prieš aukštą nacių pareigūną. B. Pittas, vaidinantis amerikietį šnipą Maksą Vataną, ir prancūzų aktorė Marion Cotillard (prancūzų pasipriešinimo judėjimo kovotoja ir slaptoji agentė Marijana Bosežur) privalo sunaikinti vokiečių pasiuntinį Kasablankoje.
Visai ne romantišką personažą B. Pittas suvaidino Quentino Tarantino „Negarbinguose šunsnukiuose“ (Inglourious Basterds, 2009 m.). Filmo pavadinimą autorius pasiskolino iš 1978 m. Italijoje gimusio filmo, kuriame Antrojo pasaulinio karo didvyriais buvo tapę dezertyrai, žudikai ir marodieriai.
Čia B. Pittas akivaizdžiai kopijuoja „kietuolio“ aktoriaus Lee Marvino išvaizdą ir manieras iš kitos karinės dramos – „Purvinas tuzinas“ (1967 m., rež. R. Aldrichas), kurioje beprotiškoje karinėje operacijoje dalyvauja dvylika tikrų galvažudžių ir maniakų, kuriems buvo pasiūlyta galimybė tokiu būdu išvengti kartuvių už kriminalinius nusikaltimus.
Panašiam būriui vadovauja ir B. Pitto suvaidintas „negarbingų šunsnukių“ vadovas leitenantas Aldo Reinas. Jis suburia specialią „zonderkomandą“, kurios branduolį sudaro žydų kilmės amerikiečių kareiviai, žudantys nacius itin rafinuotai ir net nuimantys priešams skalpus arba peiliu ant jų kaktos rėžiančius svastikas.
O štai filme „Karo mašina“ (2017 m., rež. Davidas Michôdas) B. Pittas suvaidino nesenų karų personažą – realų JAV kariuomenės generolą Stenlį Makkristalą, filme pavadintą Glenu Makmahonu, nusipelniusį „nevaldomos karo mašinos“ pravardės ir priverstą atsistatydinti už tai, kad be jokių užuolankų ėmė kritikuoti prezidento Baracko Obamos (jis čia vadinamas prastu vadovu, bet puikiu oratoriumi) už JAV kariuomenės veiksmus Afganistane.
Nors pagrindinį vaidmenį puikiai atliko superpopuliarusis B. Pittas, filmas „Karo mašina“ mažai žinomas, nes gimė Netflix platformoje, kur ir buvo rodomas.
Filmo siužetas balansuoja tarp dviejų skirtingų polių, žiaurius karo kasdienybės vaizdus tarsi neutralizuojant komiškomis scenelėmis. Dviprasmišką visų karų logiką gerai perteikia taikli frazė „Negalima vienu metu ir žudyti žmones, ir juos gelbėti“. Ji iliustruoja situaciją, kurioje po nepavykusio maištininkų vadavietės šturmo amerikiečiai bando dangstyti nekaltų žmonių žūtį idiotiškais pasiteisinimais ir švelnina nemalonų konfūzą „draugiška pagalba“.
Įsimenamus nedidelius vaidmenis suvaidino garsūs aktoriai – nemalonius klausimus kariškiams užduodanti Tildos Swinton žurnalistė ir vokiečių politikė, o Benas Kingsley vaidina kone operetiškai atrodantį afganų prezidentą Hamidą Karzajų. Titruose net nenurodytas ir tik kelioms sekundėms ekrane pasirodantis Russellas Crowe suvaidino Makmahoną pakeitusį generolą Bobą White‘ą. (Gediminas Jankauskas)
9. „PRIE JŪROS“ (By the Sea, 2015)
Kad Angelina Jolie yra ne tik viena ryškiausių Holivudo superžvaigždžių, žino visi. Toks statusas leidžia jai vaidinti pirmojo ryškumo filmuose ir pozuoti fotografams premjerose, festivaliuose ir oficialiose ceremonijose. Visai kitokią Angeliną – be deimantų, prabangių suknelių ir net be makiažo – kartais pamatome TV ekranuose, kai esame informuojami apie tai, kur A. Jolie oficialiai lankėsi kaip Jungtinių Tautų geros valios ambasadorė. Šios veiklos maršrutai ją ne kartą buvo atvedę ir į pilietinio karo nusiaubtą Kosovą.
Matyt, tada ir gimė sumanymas čia sugrįžti jau kaip kino režisierei su filmavimo grupe ir visas savo emocijas perkelti į kino juostą. Kelionėse po pasaulį A. Jolie tikrai matė daug skurdo ir vargo, todėl ne kartą sakę, kad didesnėje Žemės rutulio dalyje žmonės galvoja ne apie Holivudą, o apie maistą ir vandenį: „Rimtai Holivudo nevertinu. Tikrasis gyvenimas verda kitur“.
2011-aisiais metais A.Jolie režisavo savo pirmą filmą pretenzingu pavadinimu „Kraujo ir medaus šalyje“. Tai buvo bandymas Balkanuose ilgai siautusio pilietinio karo fone panagrinėti etninių konfliktų pasmerktą meilės istoriją. Antram savarankiškai sukurtam filmui „Nepalūžęs“ (2014 m.) A. Jolie pasirinko dramatišką italų kilmės amerikiečio Luji Zamperinio istoriją. Būdamas devyniolikos jis 1936 m. dalyvavo Olimpiadoje, vykusioje fašistinėje Vokietijoje. O II pasaulinio karo metu vieno kovinio skrydžio metu jo pilotuojamas lėktuvas buvo pamuštas virš Ramiojo vandenyne, ir po 47 dienas trukusios kovos už išlikimą Luji su dviem kovos draugais atsidūrė japonų nelaisvėje.
Palyginus su „Kraujo ir medaus šalimi“ bei „Nepalūžusiu“ trečiasis A. Jolie režisuotas filmas „Prie jūros“ atrodo kaip ramybės uoste ramiai ir net nuobodžiai besirutuliuojanti šeimyninių santykių istorija, kurią veikia ir į paviršių kylantys seni konfliktai, ir banalus vasaros karštis.
Filmo užuomazga panaši į begalę kartų kine matytą situaciją, kai krizę išgyvenantys sutuoktiniai ryžtasi paskutiniam bandymui išsaugoti per visas siūles braškančią santuoką ir iškeliauja atostogauti. Buvusi šokėja Vanesa ir rašytojas Rolandas pasirenka Prancūziją ir apsistoja ramiame miestelyje ant jūros kranto, kur pamažu susidraugauja su vietos gyventojais. Tačiau vien nuostabios aplinkos, ramaus gyvenimo tempo ir nervus raminančio vaizdo į Žydrąją pakrantę nepakanka geidžiamam tikslui pasiekti.
Vanesos depresija dėl prarasto vaiko verčia Rolandą vis dažniau griebtis viskio butelio. Pamažu sutuoktiniai ima suprasti, kad pasirinkę lengviausią problemų sprendimo būdą jiedu atsidūrė spąstuose, ir nė vienas nežino, kaip iš jų ištrūkti.
nuo pirmųjų kadrų saulės nušviesti pajūrio miestelio peizažai ir tiksliomis detalėmis subtiliai tapoma impresionistinė aštuntojo dešimtmečio atmosfera dar labiau išryškina abiejų sutuoktinių indiferentiškumą. Anksti susidaręs įspūdis, kad ir Vanesa, ir Rolandas yra pernelyg savyje užsiskleidę egoistai, ilgainiui tik stiprėja. Iš čia kyla dažni ir visai nemotyvuoti Vanesos isterijos priepuoliai. O Rolandą slegia nepasitenkinimas savimi („Kiekvienas čia atvykęs rašytojas ką nors gero parašė, o aš negaliu“).
Abiem galėtų padėti koks nors emocinis sukrėtimas. Ne banalus kurortinis romanas, o tiesiog galimybė vėl pajusti seniai nuvytusius jausmus. (G.J.)
8. „MEKSIKIETIS“ (The Mexican, 2001)
„Meksikiečiu” šiame filme vadinamas labai svarbus herojus. Bet ne žmogus, o kažkoks beprotiškai brangus ir mistinis pistoletas. Gandai apie šią relikviją neleidžia ramiai miegoti ne vienam nusikaltėlių pasaulio veikėjui.
Turėti tokį „daikčiuką” jiems kur kas svarbiau, negu įsigyti prabangų automobilį (jį galima paprasčiausiai nuvaryti) arba susirasti gražią draugę (šito gero taip pat ilgai ieškoti nereikia).
Brado Pitto suvaidintas dar vienas „blogas berniukas” Džeris Velbachas mąsto panašiai. Todėl ir iškeičia Juliją Roberts į pavojingą avantiūrą. Žinoma, Džeris labai nesipriešintų, jeigu Samanta norėtų belstis į Meksiką kartu, bet kadangi Džeris buvo žadėjęs ją nuvežti į Las Vegasą, užpykusi mergina paskelbė ultimatumą, todėl teko su ja išsiskirti.
Pistoletą Džeris gavo visai nesunkiai, bet dar pusantros valandos iki seanso pabaigos filmo turinys balansuoja tarp dažnai matytų stereotipinių siužeto posūkių, liudijančių apie scenarijaus standartiškumą. Iš dalies gelbsti tik gražiai stilizuota legenda apie užkeiktą pistoletą (trys skirtingos versijos) ir finale pasirodantis Gene’as Hackmanas.
„Meksikietį“ Džeris privalo parvežti ir įteikti kažkokiam tipui, pavarde Naimanas (akt, Bobas Balabanas), kuris savo ruožtu yra mafijozo Arnoldo Margolezės (jį G. Hackmanas ir vaidina) parankinis.
Nauja siužeto dalis prasideda tada, kai su Džeriu išsiskyrusią Samantą pagrobia Margolezės samdytas sentimentalus (!) žudikas Lerojus, kurį vaidinantis James Gandolfini pastebimai įkvepia naujos gyvybės į jau nuslopusią intrigą.
Tada ir paaiškės pirmuose filmo kadruose tik iš fonogramos garsų suprantama situacija, kai kelyje įvyko automobilių avarija (Džeris rėžėsi į Margolezės automobilį degant raudonai šviesai). Tai buvo tik banalus nelaimingas atsitikimas kelyje, tačiau avarijos vietoje policija aptiko mafijozo bagažinėje surištą žmogų, kurį jis ketino nužudyti. Margolezė buvo išsiųstas į kalėjimą penkeriems metams, o kai išėjo į laisvę, pareikalavo satisfakcijos.
Filme nemažai gerai nufilmuotų scenų, tačiau paskutiniajame trečdalyje aiškiai išsikvėpęs siužetas praranda ankstesnį tempą, o finalas padarytas taip, tarsi autoriai taip ir neapsisprendė, kuo viską užbaigti. (G.J.)
7. „AD ASTRA“ (Ad Astra, 2019)
Bet kuriam žmogui, mėgstančiam pakelti akis į naktinį dangų, dažniausiai kyla vienas pagrindinių klausimų – ar žmonės yra vienintelė protinga gyvybės forma Visatoje?
Šis klausimas kamavo ir Klifordą Makbraidą (akt. Tommy Lee Jonesas) – astronautą, pasirinktą precedento neturinčiai kelionei per visą Saulės sistemą, siekiant surasti kokių nors užuominų apie nežemišką protingos rasės egzistavimą.
Pirma kosminio projekto „Lima“ kelionės pusė vyko griežtai pagal planą (kitaip kosmose ir negali būti!), tačiau vėliau kažkas nutiko, ir Klifordas dingo iš radarų ekranų. Nuo tada iš jo nesulaukta jokio signalo.
Praėjus beveik dviem dvidešimtmečiams į kelionę tuo pačiu maršrutu link Neptūno iškeliauja Klifordo sūnus Rojus (jį suvaidino Bradas Pittas). Astronauto-inžinieriaus laukia ilga ir vieniša kelionė, ne tik ieškant nežemiškos gyvybės pėdsakų, bet ir siekiant išsiaiškinti, kas nutiko jo tėvui.
Rojui lemta sužinoti kvapą gniaužiančias paslaptis, metančias iššūkį mokslo įrodytai žmonijos evoliucijos istorijai, mūsų vietai Visatoje ir atskleidžiančias grėsmę, pakibusią virš mūsų mėlynosios planetos, nes iš Neptūno planetos sklinda bet kokią gyvybę Žemėje galintis sunaikinti pavojingas spinduliavimas.
Anksčiau JAV režisieriui James‘ui Gray‘ui rūpėjo žemiški reikalai. Jis kūrė filmus apie rusų banditus Niujorke („Mažoji Odesa“, 1994 m.), kriminalinius pavojus, kurie tyko į laisvę išėjusius kalinius („Jardai“, 2000 m.), pavojingą policininkų kasdienybę („Mes valdome naktį“, 2007), jausmų sumaišties apimtus žmones („Tarp dviejų mylimųjų“, 2008 m.) ar emigrantų vargus Amerikoje („Kartą Niujorke“, 2013 m.).
O nuo 2017-ųjų režisierius leidosi į pirmą egzotišką kelionę: nuotykių filme „Prarastasis miestas Z“ kartu su trečiojo dešimtmečio ekspedicijos nariais išvyko į neaprėpiamos Amazonės platybes ieškoti džiunglėse inkų civilizacijos įrodymų.
Ne mažiau pavojinga kelionė vaizduojama ir filme „Ad astra“. Filmo pradžioje sužinome, kad netolimoje ateityje komercinės kelionės į kosmosą jau neatrodo tokios neįmanomos. Mėnulyje vis dar laukia daug pavojų, bet ir čia jau ruošiama dirva „žmoniškoms“ gyvenimo sąlygoms. Žmonės pasiekė net Marsą, tačiau už šios „raudonosios planetos“ ribų kosminė erdvė vis dar lieka „terra incognita“.
Filme žiūrovų laukia ne tik froidistinės tėvo ir sūnaus santykių parafrazės, bet ir veiksmo scenos – gaisras kosminėje stotyje, susišaudymai su kosminiais piratais (!), mėnuleigių lenktynės, perėjimas iš vieno kosminio laivo į kitą, kritimas į bedugnę.
Nufilmuota visa tai taip, tarsi mes matytume realybę ant Rėjaus galvos pritaisyta kamera, puikiai valdoma šveicarų operatoriaus Hoyte Van Hoytema (jis, beje, filmavo ir „Openheimerį“). Tai, anot režisieriaus, padeda žiūrovams kuo giliau prasiskverbti į herojaus galvą. O retai nutylantys Rėjaus komentarai, monologai ir klausimai tampa paties žiūrovo vidiniu balsu. (G.J.)
6. „Patarėjas“ (The Counselor, 2013)
Jei kriminalinio filmo titruose yra JAV rašytojo Cormaco McCarthy pavardė, galime neabejoti, kad mūsų laukia nebanalus kūrinys, kuriame totalus blogis gali atrodyti baisesnis už pačią mirtį.
Režisierius Ridley Scottas kriminaliniam kinui paaukojo nemažą talento dalį ir sukūrė kelis įsimenamus šio žanro filmus. „Sergėtojas“ (1987 m.) buvo jo pirmasis bandymas susieti žiaurias kriminalinio pasaulio realijas su sentimentalia meilės istorija.
Kur kas šiurkštesnė buvo „Juodojo lietaus“ (1989 m.) stilistika. Čia du amerikiečiai policininkai persekioja pabėgusį japoniškos mafijos žudiką priešininko teritorijoje, kurioje išlikti gyviems beveik neįmanoma, nes čia daugelis Japonijos policininkų bendradarbiauja su vietine mafija.
Prisidėjo R.Scottas ir prie garsaus maniako Hanibalo Lekterio kruvinų nuotykių epopėjos. Pats mačiau, kaip premjeriniame „Hanibalo“ (2001 m.) seanse į Kauno kino teatrą „Planeta“ teko kviesti medikus gaivinti iš siaubo sąmonės netekusią žiūrovę.
O filme „Amerikos gangsteris“ (2007 m.) R.Scottas atskleidė net amerikiečiams mažai žinomą jų netolimos praeities košmarą, kuomet jokių skrupulų nepripažįstantis juodaodis Harlemo mafijos bosas iš savo „kolegų“ išsiskyrė ypatingu cinizmu – jis į Ameriką gabeno narkotikus Vietname žuvusių kareivių karstuose.
Patarėjus turi ne tik politikai
Visi, kurie skaitė Mario Puzo romaną „Krikštatėvis“ arba matė pagal šią knygą sukurtą gangsterinio kino šedevrą, be abejo, įsidėmėjo ryškų personažą Tomą Heigeną. Likdamas antrajame plane šis pilkasis mafijos kardinolas visada išsaugo sveiką protą, nepasiduoda emocijos ir puikiai išmano įstatymus. Mafijos hierarchijoje toks žmogus laikomas boso šeimos nariu ir vadinamas patarėju (ital. Il consigliore). Aktoriaus Roberto Duvallio talento dėka šis personažas tapo labai svarbia gangsterinio epo grandimi.
Panašų veikėja filme „Patarėjas“ vaidina populiarus aktorius Michaelas Fassbenderis.
Atkreipia dėmesį ir viena specifinė aplinkybė: „Patarėją“ režisierius dedikuoja savo broliui Tony Scottui, taip pat mėgusiam kurti kriminalinius filmus, bet savanoriškai pasitraukusiam iš gyvenimo, kai iš medikų sužinojo mirtiną diagnozę.
Panašu, kad „Bentley“ vairuojantis Teksaso advokatas (Michaelas Fassbenderis) turi viską, įskaitant gražią sužadėtinę Laura (Penélope Cruz), tačiau dėl finansinių poreikių jis verčia įsitraukti į neapgalvotą narkotikų sandorį. Jo partneriai šioje įmonėje yra tarpininkas Westray (Bradas Pittas), šešėlinis naktinio klubo savininkas Reineris (Javieras Bardemas) ir Malkina (Cameron Diaz), sociopatinė Reinerio meilužė. Nenuostabu, kad patarėjo sandoris tampa nekontroliuojamas, todėl jam ir Laurai kyla mirtinas pavojus.
Bevardis advokatas, kurį vaidina M.Fassbenderis, yra ne tik savo srities profesionalas, bet ir subtilus gyvenimiškų džiaugsmų gurmanas. Pastaroji charakterio savybė, verčiantį vyrą ieškoti vis aštresnių pojūčių, atveda jį į nusikaltėlių pasaulį. Tačiau vien patarėjo paslaugomis jis neapsiriboja. Ateina laikas, kai jis sutinka (greičiau iš smalsumo ir kraują kaitinančio azarto, nei dėl pinigų) į Meksiką pervežti 20 milijonų dolerių vertės kokaino partiją (apie kvaišalus, gabenamose fekalijų statinėse, atskira kalba).
Filme skamba daug įsimenamų sentencijų. Tikrą aforizmų kolekciją per trumpą laiką išberia pastaruoju metu su savo egzotiškai atrodančių personažų šukuosenomis eksperimentuojantis Javieras Bardemas. Gerai šiam kontekstui tiktų dar viena skandinavišką išmintis: „Jei sėdi su velniu prie vieno stalo valgyti košės, imk labai ilgą šaukštą“.
P.S. Dar verta įsidėmėti kelis filme skambančius „perliukai“: „Mūsų verslas ciniškas – mes vertiname tik trūkumus“
„Teisininko diplomas – tai vagies licencija“
„Jeigu draugais vadinate tuos, kurie už jus galėtų paaukoti gyvybę, šiam pasauly esate vienas kaip pirštas…“ (G. J.)
5. „Kazino apiplėšimas“ (Killing Them Softly, 2012)
„Kazino apiplėšimas“ – 2012 m. amerikiečių neo-noir kriminalinis filmas, kurį parašė ir režisavo Andrew Dominik‘as, o pagrindinį vaidmenį atliko Bradas Pittas. Filmas sukurtas pagal George’o V. Higginso 1974 m. romaną „Kogano prekyba“ (angl. Cogan’s Trade).
Istorija seka Džekį Koganą, samdomą žudiką, turintį likviduoti mafijos pokerio žaidimo-apiplėšimo, sužlugdžiusio nusikalstamą ekonomiką, padarinius. Filme įvykiai vyksta 2008 m. Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento rinkimų ir finansų krizės metu.
Filme puikiai pasirodo ne tik visų mylimas Bradas Pittas, bet ir Rėjus Lijota, kuris dažnai vaidindavo kriminalinėse dramose, tačiau, visų nuostabai, niekada negaudavo vaidmenų pagal tipažą, t. y. jis niekad nevaidindavo to paties vaidmens iš naujo ir iš naujo – jie visuomet būdavo labai skirtingi.
Endriu Dominiko filme „Kazino apiplėšimas“ Lijota suvaidino vyruką, vardu Markis Tratmanas. Markis vadovauja slaptiems pokerio turnyrams, kuriuose paprastai ant kortos statoma viskas. Nereikšmingas sukčius Frenkis su savo į narkotikus įnikusiu draugeliu Raselu pasamdomi sužlugdyti žaidimą. Markis tampa pagrindiniu įtariamuoju.
Lijota patraukia jūsų dėmesį jau pačią pirmą savo pasirodymo ekrane minutę. Jo vaidyba nepakartojama, kupina tragizmo. Vienoje iš įsimintiniausių filmo scenų jo veikėją primuša. Šis muštynių epizodas turbūt vienas geriausių kino istorijoje – jis taip sukrečia, kad net sunku žiūrėti, supykina. Toks jausmas, kad šitai nėra skirta žiūrovo akiai. Tokią sceną nepaprastai sunku gerai pateikti, tačiau Lijota savo darbą atlieka genialiai.
Filmas – šiuolaikinės Amerikos metafora. Juostos fone skamba daugybė politinių kalbų ir jos skirtos tam, kad susietų tai, kas vyksta ekrane, su tuo, kas šiandien vyksta realioje Amerikoje. Šiame filme gausu įvairių ironijos sluoksnių; akivaizdžiausias iš jų – tai, kad žudomi vyrai baudžiami už tai, kad paprasčiausiai darė tai, ką jų žudikai patys daro diena iš dienos – nusikalsta ir vagia iš kitų.
Tai labiau į politines problemas žvelgianti juosta, kurioje norima parodyti gangsterių atsainumą žmonėms ir jų gyvybėms. Tamsiai komiškas, žiaurus trileris, kuris kartu yra ir pamokomasis pasakojimas apie kapitalizmą, o jo žinia perteikiama su kaupu. (G.J.)
4. „Gyvenimo medis“ (The tree of life, 2011)
JAV režisierius Terrence‘as Malickas per 45 metus trukusią karjerą sukūrė tik aštuonis pilnametražius vaidybinius filmus (naujausios dramos „Paslėptas gyvenimas“ premjera šiemet įvyko Kanų kino festivalyje). Užtai rezultatas kiekvieną kartą būna labai įspūdingas. Mažai šiuolaikiniame kine rasime žmonių, kurie taip fanatiškai būtų ištikimi savo kūrybiniams principams ir nesileistų į jokius kompromisus. Keistuolio ir perfekcionisto reputaciją turintis režisierius „Gyvenimo medį“ kelis metus iki premjeros komentavo lakoniškai: tai būsianti istorija apie berniuko, vardu Džekas, brendimą ir svarbius jo gyvenimo atradimus. Pažiūrėjus filmą paaiškėjo, kad šią vyriškėjimo problematiką T. Malickas projektuoja į pokario laikus ir dar platesnius filosofinius bei teologinius egzistencijos kontekstus. Todėl žiūrėti „Gyvenimo medį“ nelengva. Užtai kantriausieji tikrai bus apdovanoti šiandieniniame kine vis rečiau pasitaikančia galimybe pamąstyti apie amžinus žmogiškosios egzistencijos dalykus.
Maliko „Gyvenimo medis“ daugeliu aspektų yra itin neįprastas filmas. Jame nėra aiškaus siužeto, tai pagrindinio veikėjo Džeko gyvenimo akimirkų rinkinys. Daugiausiai iš vaikystės, didžiausią dėmesį skiriant jo santykiams su tėvais. Tai filmas, kurio istoriją daugiausiai pasakoja vaizdai. Jis kupinas itin įdomių kadrų, kurie ne tik gražūs, bet ir padeda papasakoti istoriją bei susieti ją su platesnėmis gamtos, šeimos, gėrio ir blogio temomis.
Jei jis atrodytų bent truputį mažiau įspūdingai, nebebūtų toks geras filmas. Bet Malikas žinojo, ką daro. Jis pasamdė Lubezkį, kuris per visą savo karjerą įrodė, jog pateisina ir pačius didžiausius lūkesčius. Kino juostą jie nufilmavo 2008 metais Teksase su kuo mažiau kūrybinės komandos ir įrangos, kiek tik galėjo atsižvelgiant į filmo kokybę. Daugumai kadrų ir scenų Lubezkis pasitelkė tik natūralų apšvietimą.
„Gyvenimo medis“ atlaikė ilgus baigiamuosius filmo darbus ir galiausiai 2011 metais buvo išleistas. Jis sulaukė garsių pagyrų iš kritikų ir buvo nominuotas keliems apdovanojimams. Rodžeris Ebertas pavadino jį „plačių siekių ir gilaus nuolankumo filmu, siekiančiu aprėpti visą egzistavimą ir perteikti jį per kelių be galo mažų gyvenimų prizmę“ ir pridėjo, kad kažką panašaus, kas prilygtų šiam filmui yra matęs tik kartą Kubriko filme „2001: Kosminė odisėja“.
„Kas man labiausiai patinka dėl Chivo darbo, tai kad jis gali pastatyti 14mm objektyvą 45cm atstumu nuo kieno nors veido ir tai, regis, veikia, nes jis gerbia žmogų stovintį prieš kamerą. Svarbiausia tikslas“, – Brafordas Jangas.
„Gyvenimo medyje“ stipriai jaučiama ir Stanley Kubricko „2001 metų kosminės odisėjos“ įtaka. Čia taip pat apstu netikėtų ekskursų ne tik į žmogaus pasąmonės gelmes, bet ir į prieštvaninius laikus su gyvais dinozaurais: pasaulio evoliucijoje visos grandys yra vienodai svarbios. Ši mintis, ko gera, yra tas „Gyvenimo medžio“ kamienas, nuo kurio atsišakoja tiek daug didesnių ir visai mažų šakelių, kad suskaičiuoti jas visas neįmanoma. Bet to ir nereikia daryti. Režisierius T. Malickas siūlo jo taisykles priimantiems žiūrovams sudalyvauti beveik dvi su puse valandos trunkančiame sakraliniame maldos ir meditacijos seanse, kurio metu žmogaus sąmonėje stulbinamais greičiais viena kitą keičia geometrine progresija atsišakojančios asociacijos, aliuzijos, prisiminimai ir potyriai, kad net imi painiotis vienas ant kito sluoksniuojamų paralelinių pasaulių labirintuose. (G.J.)
3. „BABELIS“ (Babel, 2006)
Tie, kuriems patiko sukrečianti meksikiečio režisieriaus Alejandro Gonzálezo Iñárritu drama “21 gramas” (2003 m.) ir kiek anksčiau jo sukurta kontroversiška “Meilė – kalė” (2000 m.), būtinai pasižiūrės (ar jau pažiūrėjo ir į mylimiausių filmų sąrašą įtraukė) ir dramą “Babelis”.
Visuomet linkęs į filosofinius apibendrinimus režisierius vėl pasirenka tą patį metodą – supinti kelias istorijas į vientisą aistrų ir konfliktų kamuolį, kad finale atsivertų plati refleksijų erdvė.
Panašiu keliu einama ir “Babelyje”. Pavadinimas primena Senojo Testamento istoriją apie Šinaro krašto gyventojus, sumaniusius pastatyti miestą Babelį (taip hebrajiškai vadinosi Babilonas) su milžinišku bokštu, siekiančiu dangaus viršūnę. Supykęs Dievas nubaudžia juos už tokį iššūkį, priversdamas žmones bendrauti skirtingomis kalbomis. Taip buvo pasėta nesantaikos sėkla, amžinai trukdanti žmonėms suprasti vienas kitą. Ir vis labiau tolinanti “Kaino vaikus” nuo dangaus…
“Babelyje” persipina trys skirtingos istorijos, kuriuose ilgainiui išryškėja panašūs konfliktai. Veiksmas tuo pačiu metu vyksta Maroke, Japonijoje, Meksikoje ir Jungtinėse Valstijose. Tai beviltiškų meilės paieškų, klaidingų sprendimų, žlugusių vilčių, neišsipildžiusių svajonių, skausmo ir troškimo būti mylimam epopėja. Amžina ir internacionali. Filmo herojai bendrauja penkiomis skirtingomis kalbomis – anglų, ispanų, japonų, arabų, bet geriausiai vienas kitą supranta, kai reiškia emocijas ir mintis universalia gestų ir žvilgsnių kalba.
Pirmoji novelė plėtojasi Maroke. Čia su vietinių gyventojų likimais persipina iš San Dijego atvykusios sutuoktinių poros Ričardo Džonso (Bradas Pittas) ir Siuzanos (Cate Blanchett) tarpusavio santykiai. Skirtingų kultūrų susidūrimas jau savaime yra konfliktas. O čia situaciją dar labiau užaštrina atsitiktinis berniuko piemens šūvis.
Antrosios novelės (ją galima pavadinti meksikietiška) susijusi su moterimi, kuri auklėja Ričardo ir Siuzanos vaikus. Tragiški įvykiai Maroke priverčia Ameliją kartu su vaikais vykti į Meksiką į sūnaus vestuves. O sugrįžimą atgal labai apsunkins ekstremalus sustojimas dykumoje.
Trečioji (japoniška) linija – pasakojimas apie kurčnebylę paauglę, kuriai niekaip nesiseka sugriauti ją ir aplinkinius skiriančią abejingumo sieną.
Gustavo Santaolalla apdovanotas Oskaru už muziką. (G.J.).
2. „Įniršis“ (Fury, 2014)
Samo Peckinpah dvasia dvelkia ši stebėtinai niūri, mačistinė tankų drama (nufilmuota Hertfordšyre ir Oksfordšyre), kurioje susipina senamadiško karo filmo jaudulys ir šiuolaikinės „Karas yra pragaras“ parabolės, sukurtos iš „Gelbstint eilinį Rajaną“, vidurius.
Bredas Pittas vaidina Doną Kolerį, mūšio randų išvargintą 2-osios šarvuotosios divizijos tankų įgulos vadą, kuris kovėsi nuo Šiaurės Afrikos iki Normandijos, o dabar atsidūrė Vokietijoje, kur jam gresia visiškas chaosas dėl paskutinės Hitlerio kovos.
„Mes užsiimame nacių žudymu. Ir, pusbroli, verslas klesti.“ Taip pasakė Bredas Pittas (leitenanto Aldo Raino vaidmuo) Kventino Tarantino filme „Negarbingi šunsnukiai“ (angl. Inglourious Basterds). Praėjus penkeriems metams ir beveik 70 metų po Antrojo pasaulinio karo, B. Pittas grįžta į kovą filme „Įniršis“. Jo personažas seržantas Donas Koleris (slapyvardis Wardaddy) yra nuovokesnis, ne toks šnekus kaip Rainas, o filmo režisierius Davidas Ayeris yra labiau linijinis ir pažodinis nei Tarantino, tačiau nacių žudymas išlieka energingas.
Filme „Įniršis“, kuriame vyrauja griovio purvo paletė ir galūnių pjaustymo estetika, nėra jokios gėdos dėl grafinių detalių – rankos, kojos ir galvos pjaustomos atskirai, ekrane siekiant parodyti žiaurumą maksimaliai. Pitt’o vaidinamas karys, kaip ir jo skalpų ištroškęs renegatas filme „Negarbingi šunsnukiai“, mėgsta žudyti nacius, nors čia jo siela dėl to atrodo dar tuštesnė. Scenos, kuriose kaliniai šaudomi į nugarą, o moterys tarnauja kaip nelaimingas karo grobis.
Karui artėjant į pabaigą, jie susiduria su žiauriu ir beviltišku priešu. Traukdamiesi Berlyno link, naciai ėmė verbuoti vaikus ir žudyti nebendradarbiaujančius tėvus. Jo kariuomenei žlungant tiek Rytų, tiek Vakarų frontuose, Hitleris įsakė imtis savižudiškos paskutinės visiško sunaikinimo kovos. Tačiau vokiečiai vis dar turi daugybę tankų, kurių daugelis pranašesni už amerikiečių tankus, ir, nors momentas yra sąjungininkų pusėje, pergalė vis dar atrodo tolima.
„Įniršis“, kurio pavadinimas kilo iš pavadinimo, užrašyto ant didžiosios tanko patrankos vamzdžio, yra ne tiek epas, kiek įtemptų ir koncentruotų epizodų serija. Tai veikiau taktikos, o ne strategijos šlifavimas, kova dėl vietinių tikslų, o ne dėl galutinių tikslų. Mūšio scenos surežisuotos virtuoziškai ir su sveikintinu dėmesiu erdvinei ir vizualinei darnai. Kai tankui reikia įveikti purviną teritoriją, jaučiate kiekvieną smūgį ir posūkį. O purvinos žemės tenka įveikti daug.
Nors šis filmas nėra toks intensyvus kaip Samuelio Maozo „Libanas“, kuriame žiūrovai buvo švariau įkalinti tanko viduje, vis dėlto tai neabejotinai jaudinanti medžiaga pilna brolybės jausmo, kurią palaiko triukšminga Steveno Price’o muzika, besirutuliojanti į pabaigos titrus. Tikrai žiaurus, baisus, kraupus filmas.
Pasakysime tiek, kad tanko įgula atsiduria pavojingoje situacijoje. Sprogusi mina pavertė jų tanką nejudriu. Dar blogiau – sugadinta jų radijo stotis, todėl jie negali išsikviesti pagalbos. Vienintelė galimybė – užimti paskutinę vietą pačioje priešo teritorijoje. Nors tanko įgula narsiai kovoja, juos neišvengiamai užpuola vokiečių kariuomenė. Visi, išskyrus vieną, žuvo. Dėl klaustrofobiško veiksmo ir įtampos filmas yra ne tik jaudinantis, bet ir puikus žiūrėti, jei norite pamatyti, kaip herojai žūsta šlovės spinduliuose. (G.J.)
1. „Babilonas“ (Babylon, 2022)
Kino teatruose pasirodęs filmas „Babilonas“ (Babylon) pritrenkia savo dinamika: trankios muzikos fone veiksmas tartum išprotėjęs mirties traukinys rieda į chaosą (o gal į pirmapradę tvarką?), nes menas – tai daugiau nei mes galime suvokti protu, jis didesnis už mus pačius. Dėl meno žmonės gyvena, dėl meno kartais jie ir miršta. Filme „Babilonas“ scenarijaus autorius ir režisierius Damienas Čiazelis (Damien Chazelle), sukūręs tokias kino juostas kaip „Kalifornijos svajos“ (LaLa Land) ir „Atkirtis“ (Whiplash), pristato romantiška aura apgaubtą kino istorijos pradžią ir tolesnę kino plėtotę, kurioje sukasi iš niekur atsiradę ir vėliau išgarsėję aktoriai, prodiuseriai ir muzikantai. Romantiška aura šiame filme – dar ne viskas, nes pamatysite ir šokiruojančių bakchanalijų, nešvankių gestų ir visa, kas nepanašu į padorų, ramų gyvenimą.
Nors paskutiniai Damieno Čiazelio darbai buvo išleisti gan seniai ir režisierius kurį laiką nesirodė šou versle, jo sugrįžimas pritrenkiantis – prognozuojama, kad filmas „Babilonas“ galimai laimės „Oskaro“ statulėlę, o jame suvaidinę aktoriai, tokie kaip Bradas Pitas ir Margot Robi, jau ne pirmą kartą pribloškia savo talentu. B. Pitas jau seniai įrodė, kad moka vaidinti ne tik veiksmo scenose, tačiau ir jautrius, ir komiškus vaidmenis, o M. Robi kaip viesulas siaubia filmavimo aikštelę svaidydamasi energijos pliūpsniais ir nepakartojamai valdydama kūną. Pripažinkime, į šiuos žmones gražu žiūrėti ne tik dėl jų išvaizdos, tačiau ir dėl jų siunčiamų elektromagnetinių bangų.
Veiksmas prasideda 1926 metais Holivude. Tylusis kinas vis dar ant bangos. Bradas Pitas vaidina Džeką Konradą, garsų to meto kino aktorių, o Margot Robi atlieka išgarsėti trokštančios jaunos patrakėlės Nelės La Roy vaidmenį. Taip pat svarbus šaunaus meksikiečių aktoriaus Diego Kalvos (Diego Calva) personažas Manuelis (Menis) Toresas, nuo kurio, galima sakyti, viskas ir prasideda. Trijulė patiria šlovės akimirkas ir nuosmukius, kiekvienas savaip.
Filmo pradžioje kaip žiūrovai dalyvaujame pašėlusiame Holivudo žvaigždių vakarėlyje, kuriame linkminasi visi – aktoriai, kritikai, muzikantai. Kaip ir praeitose savo kino juostose, Damienas Čiazelis įjungia trankų garso takelį – energija trykšta per kraštus. Vakarėlio dalyviai nuogi šniaukščia kokainą, sanguliauja, nepadoriai šoka ir daro viską, kas jiems tik šauna į galvą lyg nebūtų rytojaus. Atrodo, vienintelis Manuelis, tvarkantis organizacinius reikalus, išlaiko šaltą protą, bet netrukus galvą jam visiškai susuka Nelė, kuri su jo pagalba neteisėtai patenka į šurmulio sūkurį ir ten būna pastebėta.
Kas toliau dedasi, sunku apsakyti, bet trumpai drūtai galime apibrėžti, kad filmas prasideda nuo pakylėjimo, nuo geriausios veikėjų gyvenimo akimirkos ir toliau eina žemyn, į pražūtį, į nuosmukį. Juk šlovė – tai gatvės prostitutė, kuri atsiduoda tam, kas daugiau pasiūlo, o šis filmas ir yra būtent apie tai – apie šlovę ir jos vaikymąsi. Arba kitaip tariant, filmas yra apie Holivudą.
Menas – tai veidrodis. Menas yra jo vartotojų atspindys, veikiamas masės įgeidžių. Jis nepastovus ir efemeriškas, nesuvaldomas ir turintis savo gyvenimą. Filmas „Babilonas“ – tai kino kaip meno refleksija, aktorių, kino kritikų, režisierių, muzikantų paskirties apmąstymas. O išvada galiausiai tokia, kad kino vidinis mechanizmas nepriklauso nuo pavienių sraigtelių, jo dinamiką užkuria paslaptinga išcentrinė jėga. (Dora Žibaitė)
