Filmai apie bankų apiplėšimus jau seniai sužavėjo žiūrovus įtraukdami mus į jaudinantį apiplėšimų, įžūlių nusikaltėlių ir teisingumo paieškų pasaulį. Šiuose filmuose vaizduojant stambaus masto nusikaltimus ir jų padarinius, nagrinėjamos įvairios temos, atspindinčios mūsų visuomenės vertybes ir nerimą.
Filmai apie bankų apiplėšimus atlieka svarbų vaidmenį formuojant mūsų kultūrinį kraštovaizdį. Dėl savo istorinio konteksto, meninių elementų ir įvairių temų nagrinėjimo jie atspindi mūsų kolektyvinį susižavėjimą nusikaltimais, teisingumu ir žmogaus būkle. Įtraukdami žiūrovus emociniu ir intelektualiniu lygmeniu, šie filmai tapo svarbiu kino patirties aspektu, skatinančiu mus susimąstyti apie savo vertybes ir visuomenės nerimą. Neblėstantis filmų apie bankų apiplėšimus žavesys liudija jų kultūrinę reikšmę ir gebėjimą mus sužavėti bei mesti iššūkį, galiausiai paliekant neišdildomą pėdsaką kino srityje… su tokių dešimtuku ir susipažinkime.
10. „Plėšikai“ (The Highwayman, 2019)
1967-aisiais metais JAV kino ekranuose pasirodė režisieriaus Arthuro Penno filmas „Boni ir Klaidas“, ženklinęs „naujojo Holivudo“ pradžią ir atsiliepęs į anuometinius raginimus amerikiečių kinui komerciškai ir estetiškai atsinaujinti. Iš pradžių kai kurie Amerikos kritikai atmetė „Boni ir Klaidą“ kaip įžūlų kriminalinį filmą dėl pernelyg detalaus smurto scenų vaizdavimo. Filmas „Boni ir Klaidas“ tąsyk išprovokavo naują retro filmų bangą, o pagrindinių vaidmenų atlikėjai Faye Dunaway bei Warrenas Beatty stulbinamai išpopuliarėjo ir jų nuotraukos ėmė puošti ne tik kino žurnalus, bet ir madų katalogus. Žmogžudžiai buvo pavaizduoti kaip simpatijos ir užuojautos verti bedvasės kapitalistinės visuomenės aukos.
Visai kitokie akcentus regime naujajame filme „Plėšikai“. Kad nebus jokio nusikaltėlių romantizavimo, aišku nuo pirmųjų kadrų. Po dar vieno Boni ir Klaido įvykdyto brutalaus nusikaltimo, gubernatorė (Kathy Bates) kaip mat nutildo reporterį, prilyginusi banditus Robinui Hudui: „Argi Robinas Hudas galėtų nušauti paprastą degalinės darbuotoją dėl keturių dolerių?“.
Teisingumo dėlei reikėtų pasakyti, kad ir nusikaltėlių medžiotojai visai nepanašūs į tradicinius teisingumo karius. Svarbiai misijai pasikviesti buvę Teksaso reindžeriai Frankas Hameris ir Manis Gaultas jau seniai nebeprimena tų šaunuolių, apie kurių žygius legendas girdėjo net maži vaikai. Frenkas jau daug metų dirba naftos bendrovėje apsauginiu, o Manis dykaduoniauja savo nuošalioje rančoje ir kaip įmanydamas kratosi pagundoms išgerti. Kadangi Teksaso reindžerių organizacija oficialiai panaikinta (dėl valdžią ėmusio gąsdinti pernelyg didelio ginkluotų būrių savarankiškumo), Frenkas ir Manis kartu su ypatingais įgaliojimais gauna ir naujas specialaus kelių patrulio pareigūnų pareigas.
Nors abu sekliai seniai atprato šaudyti ir nebegali lakstyti taip greitai, kaip anksčiau, tačiau praeityje įgyti pėdsekių įgūdžiai niekur nedingo. Nors „reindžerius“ nuolat pašiepia iš paskos sekantys FTB agentai, nesunku numatyti, kad visai ne šie savimi besididžiuojantys „profesionalai“, o pavargusių didvyrių porelė atliks svarbiausius darbus, likviduojant pavojingus banditus. (Gediminas Jankauskas)
9. „Šuniška popietė“ (Dog Day Afternoon, 1975)
„Šuniškoje popietėje“ viduryje filmo yra momentas, kai banko vyriausioji kasininkė, laikoma įkaite dviejų labai nervingų vyriškių, atsiduria gatvėje ir turi galimybę pabėgti. Policininkai liepia jai bėgti. Bet ne, ji grįžta į banko vidų kartu su kitomis kasininkėmis ir išdidžiai paaiškina: „Mano vieta yra su mano mergaitėmis.“ Ji nori pasakyti, kad jos vieta yra tiesioginio televizijos reportažo, kurį įkvėpė apiplėšimas, centre. Ji tuo mėgaujasi.
Nusikaltėliai tampa įžymybėmis, nes jų nusikaltimai duoda peno žiniasklaidai. Daugelis madingų naujų nusikaltimų, užgrobimai, įkaitų paėmimai, pirmiausia daromi kaip reklaminiai triukai. Tarp nusikaltėlių, jų aukų, policijos ir spaudos užsimezga sudėtingi santykiai. Žinodami, kad juos rodo televizija, įkaitai šukuojasi plaukus, o žudikai kalba tai, ką sužinojo iš vakaro žinių.
Tai tam tikra prasme čia ir yra Sidney Lumeto filmo tema. Jis paremtas tikru banko apiplėšimu, įvykusiu septintajame dešimtmetyje Niujorke. Atrodo, kad jis pasiskolintas ir iš to keisto epizodo Stokholme, kai įkaitai, užsibarikadavę banko saugykloje su būsimais plėšikais, pradėjo tapatintis su savo pagrobėjais. Žurnalistų ir televizijos kamerų buvimas pakeitė tų įvykių pobūdį, padėjo juos padiktuoti, pavertė juos įvykiais, turinčiais savo vidinę logiką.
Tačiau Lumeto filmas taip pat yra žavios asmenybės studija: Al Pacino vaidinamas banko plėšikas Sonis yra įkyrus ir sudėtingas žmogus. Jis – gatvės inteligentas, kariavo Vietname, plėšikauja, kad gautų pinigų savo homoseksualaus meilužio lyties keitimo operacijai. Be to, jis vedęs apkūnią ir susiraukusią moterį, turinčią tris vaikus, ir turi siaubingai užguitą motiną (froidizmas kartais šiek tiek sutirštėja). Sonis nėra aiškinamas ar analizuojamas – tiesiog pristatomas.
Sonis ir jo zombį primenantis partneris Salas užpuola banką uždarymo metu (trečiasis bendrininkas susigundo ir išeina anksčiau). Aptiktas apiplėšimas, bankas apsuptas, kitoje gatvės pusėje išsirikiuoja tiesioginės televizijos mini kameros, o Sonis netyčia atsiduria tokioje padėtyje, kur paėmė žmones įkaitais. Salas (akt. Johnas Cazale’as) labai noriai juos nušauna, o tai lemia viską, kas vyksta toliau…
Filmas pasižymi nepagarbiu, keistu humoro jausmu, o kai į banką pradeda skambinti nepadorūs telefono skambučiai, o kikenančios kasininkės sunkiai kvėpuoja į telefono ragelį, išvystame, kokiais laikais gyvename.
8. „Vagių irštva“ (Den of Thieves, 2018)
Angelų mieste siaučia, atrodo, nesugaunama bankų plėšikų gauja – vieną iš jų vaidina žymusis reperis 50 Cent. Nepaisydami jokių pavojų, jie žaibiškai ir įžūliai plėšia vieną banką po kito. Tuo tarpu specialaus Los Andželo apygardos šerifo policijos būrio vadas Nikas Flenaganas (jį ir vaidina G. Butler‘is) beviltiškai bando užbėgti už akių naujiems nusikaltimams.
Visgi laimingai išsisukę iš visų iki šiol jiems paspęstų spąstų, nusikaltėliai suįžūlėja ir nauju savo taikiniu pasirenka Federalinio Rezervų Banko padalinį. Vienas geriausiai saugomų šalies bankų žymus tuo, kad į jį kasdien sunaikinimui atvežama 120-ies milijonų vertės nusidėvėjusių dolerių banknotų. Senų, bet dar tinkamų naudoti ir neįmanomų atsekti.
Praeityje pats tamsių darbelių nevengęs, o ir dabar į korupcinius ryšius nespjaunantis Nikas nujaučia, kad jo medžiojama gauja rengia kažką ypatingo – neeilinį išpuolį, po kurio galbūt ir visai išnyks iš akiračio. Kartu su savo būriu Nikas pasiryžta bet kokia kaina išsiaiškinti, suprasti ir užkirsti kelią kitam jų šimtmečio nusikaltimui.
Siužetas filme nestovi vietoje, jis vis intensyvėja… Kad ir kokie charizmatiški kaip Schreiberio gangsteriai ir Kurtiso (50 Cent) suvaidintas nusikaltėlių leitenantas bebūtų, jie vis tiek yra vyrukai, kurie pirmojoje scenoje nušovė beveik tuziną policininkų, todėl įtampa, kai jie pagaliau atsiduria Federalinės tarnybos pastato viduje ir įvykdo beveik visą savo planą yra neišdildomas reginys.
7. „Apiplėšimas Beikerio gatvėje“ (The Bank Job, 2008)
Filmas prasideda greitu laiko perstumdymu, prie kurio šiuolaikiniai žiūrovai jau priprato. 1970 m. Karibuose. Tiesiogine prasme. Po trumpų apnuogintų kūnų kadrų seka greitas ir neryškus atogrąžų ištvirkimo montažas ir šiek tiek retro-voajeristinio filmavimo. Toliau – 1971 m. Rytų Londonas, kur keli chuliganai grasina smurtu stuobriui automobilių parduotuvės pardavėjui Teriui Leatheriui (akt. Jasonas Stathamas). Tada trys savaitės anksčiau ir …
Žinote, kaip tai vyksta. Tačiau jis neilgai laikosi tokio požiūrio. Kai tik sutvarkoma chronologija filmas įgauna tam tikrą pagreitį. Tačiau filmui apie karališkus skandalus, šnipus, policininkus, piktadarius, prostitutes, pornografiją, striptizo klubus, pasipelnymą, radikalios elegancijos juodosios galios garsenybių gangsterius, žmogžudystes, kankinimus, šantažą, dvigubus sukčiavimus, nesantuokines pagundas… Tikrai galima pagalvoti, kad „Apiplėšimas Beikerio gatvėje“ bus smagesnis akiai.
Iš dalies atpažįstama tai, kad filmą įkvėpė tikri įvykiai. Sukrečiantis 1971 m. Lloyds banko apiplėšimas buvo didelė istorija, kol po keturių dienų ji staiga tapo nebesvarbi. Visa tai staiga ir paslaptingai dingo iš laikraščių, radijo ir televizijos ekranų, kaip pranešama, dėl aukščiausių valdžios institucijų paskelbto „D–pranešimo“, draudžiančio bet kokius pranešimus spaudai.
Bet kodėl? Ar viskas tikrai vyko kaip šiame filme? Ar oportunistinis pseudoradikalus juodosios jėgos fašistas, pasivadinęs Maiklu X, iš tiesų Londono saugykloje paslėpė skandalingas princesės Margaret nuotraukas, o paskui, grasindamas jas paviešinti, šantažavo Didžiosios Britanijos vyriausybę? Ar Jos Didenybės slaptoji tarnyba („Šnipai – MI5 ar MI6) iš tikrųjų suplanavo banko apiplėšimą, pasitelkusi smulkius gaudytojus, kad įsilaužtų į Pandoros seifą ir paimtų kaltinančius įrodymus, kol jie nepateko į viešumą? Na, jei tai tiesa… tada filmas atpasakoja žiauraus nusikaltimo istoriją, į kurią atsakymo žmonės negavo.
6. „Kietas riešutėlis. Kerštas su kaupu“ (Die Hard with a Vengeance, 1995)
Džonas Maklenas dabar jau beveik visiškas alkoholikas ir nušalintas nuo darbo Niujorko policijoje. Tačiau kai „Bonwit Teller“ universalinėje parduotuvėje sprogsta bomba, policija išprotėja bandydama išsiaiškinti, kas vyksta. Netrukus paskambina vyras, vardu Simonas, ir prašo iškviesti Makleną. Simonas pasako inspektoriui Valteriui Kobui, kad Maklenas ketina žaisti žaidimą „Simonas sako“.
Jis sako, kad Maklenas atliks jam paskirtas užduotis. Jei ne, jis susprogdins dar vieną bombą. Padedamas Harlemo elektriko, Džonas Maklenas turi bėgioti po visą Niujorką ir bandyti įminti varginančius galvosūkius, kuriuos jam pateikia gudrusis teroristas. Tačiau kai metro stotyje prie pat Federalinio rezervo (didžiausios pasaulyje aukso saugyklos) sprogsta bomba, reikalai ima kaisti.
Filmo schema ypač tinka triukų ir žiaurių veiksmo scenų serijai. Simonas, kuris, regis, visur yra ir viską mato, siunčia Makleną ir Dzeusą lėkti po Manheteną ir vykdyti vieną mirtiną misiją po kitos (vienu metu jis vairuoja taksi Centrinio parko šaligatviais). Atrodo, kad bombos yra visur mieste – pirmiausia metro traukinyje, paskui miesto mokykloje.
Tačiau Simonas yra ne tik pamišęs sprogdintojas. Jo elgesys turi tikslą ir jam pavaldžią privačią armiją. Pasirodo, kad jis turi motyvą išsirinkti Makleną, nes būtent jis pirmajame „Kieto riešutėlio“ filme numetė Simono brolį nuo to Los Andželo daugiaaukščio.
Vilisas ir Jacksonas gyvena daugumoje scenų, dažniausiai kartu. Jų dialoguose daug privalomų kalbų apie rasizmą, nors nėra nė menkiausio ženklo, kad kuris nors iš jų būtų rasistiškai nusiteikęs. Kaip aktoriai jie puikiai sutaria, o Jacksono pastabumas yra geras kontrastas maniakiškai Viliso desperacijai. Ir yra nuolatinis žaidimas, kai Simonas užduoda galvosūkius, o Dzeusas juos išsprendžia. Tai iš esmės yra išradingai sukurtas ir su didele energija pristatytas užvedantis veiksmo filmas. Jau tapęs klasika, jis suteikia tai, ką reklamuoja, kerštą…
5. „Karštis“ (Heat, 1995)
Pirmą kartą du bene garsiausi dabartinio JAV kino aktoriai Robertas De Niro ir Alas Pacino pirmą kartą filmavimo aikštelėje buvo susitikę filme „Krikštatėvis II“ , bet tąsyk bendrų scenų neturėjo, nes Robertas De Niro vaidino doną Vitą Korleonę jaunystėje, o Alas Pacino – jo užaugusį sūnų Maiklą, po tėvo mirties perėmusį visą šeimos kriminalinį verslą ir „krikštatėvio“ pareigas mafijos hierarchijoje.
Užtai režisieriaus Michaelo Manno kriminaliniame trileryje „Karštis“ abu aktoriai – jau visaverčiai partneriai, kurių tarpusavio santykiai ir sudaro viso filmo „stuburą“. Robertas De Niro dabar vaidina patyrusį nusikaltėlį Nilą Makoulį, kuris turi neįtikėtiną intuiciją ir beveik gyvulišką pavojaus nuojautą. Jis vadovaujasi paprasta gyvenimo filosofija – gyvenime neprisirišk prie nieko, nuo ko negalėsi atsitraukti, kai bus „karšta“. Bet Nilo pėdomis jau seniai seka Los Andželo policininkas Vincentas Hana (Alas Pacino). Netoli ta diena, kai jų keliai susikirs.
Režisierius Michaelas Mannas draugavo su tikru Čikagos policininku Chucku Adamsonu, kuris ne kartą draugą konsultavo, kai šis kūrė kriminalinius trilerius. Adamsonas keletą metų persekiojo tikrąjį Makoulį, kol nusikaltėlį pavyko nušauti dar vieno nusikaltimo vietoje.
Įspūdinga yra ir filme pavaizduota visa Makloulio bendražygių komanda, kurioje išsiskiria karštakošis Krisas (Valas Kilmeris) ir pavojų užgrūdintas Neitas (Jonas Voightas). Bet Nilas, aišku, pats ryškiausias gaujos narys. Kol kas jam dar sekasi, instinktai jo neapgauna, o apiplėšimai kaitina kraują, ir toks gyvenimo būdas šiam vienišam vilkui patinka. Tuo tarpu Vincentas Hana yra idealus įstatymo riteris, panašus į medžiotojų skaliką: jis kantriai seka įkandin nusikaltėlių, kad lemiamą akimirką sučiuptų persekiojamą auką ir jau nebepaleistų jos.
Bet režisierius suspėja parodyti ir kitą abiejų antagonistų pusę. Abu ir asmeniniame gyvenime yra vieniši, nors artimą moterį turi. Bet Vincento ir Džastinos (Diane Venora) gyvenimas dėl nuolatinių profesinių pavojų nuolat balansuoja ant skyrybų ribos. O Nilas praranda budrumą ir nusižengia svarbiam vienišo vilko principui, pajutęs prieraišumą jį pamilusiai vienišai moteriai. Nilas pavargo nuo amžinų pavojų ir bastūno dalios, bet jau suvokia, kad ramiai pasitraukti iš kriminalinio verslo nepavyks ir kad už mirtinas nuodėmes bei pralietą kraują jo laukia neišvengiamas atpildas.
Tikra kino klasika, jau patekusią į kino režisūros vadovėlius, yra scena pakelės restoranėlyje, kur prieš lemiamą susirėmimą nesutaikomi antagonistai bendrauja tête-à-tête, nieko vienas nuo kito neslėpdami be jokių diplomatinių gudrybių. Todėl ir vieno priešininko mirtimi pasibaigianti finalinė dvikova atrodo kaip vienas kito vertų partnerių kova. (Gediminas Jankauskas)
4. „Miestas“ (The Town, 2010)
Holivudo įžymybės B. Afflecko režisuota kriminalinė drama „Dingusioji“ (2007) patvirtino, kad šis vyrukas sėkmingai įveikė pavojingą tuščiagarbiško triukšmo periodą ir atsidėjo rimtiems darbams. Kriminalinis trileris „Miestas“ dar labiau sustiprino jo reputaciją. Šio filmo, kaip ir „Dingusios“ veiksmas plėtojasi Bostone.
Pirmieji „Miesto“ titrai praturtina kriminogeninę Bostono reputaciją dar vienu štrichu. „Iš vieno darbininkų kvartalo Bostone iškilo daugiau bankų plėšikų ir ginkluotų užpuolikų, nei iš bet kur kitur pasaulyje“. Šis Bostono rajonas vadinamas Čarlstaunu, o jame „bankų plėšimai kaip ypatinga verslo rūšis iš tėvų perduodama vaikams“.
Bet čia seniai gyvuoja dar viena tradicija, taip pat keliaujanti iš kartos į kartą. Kol vieni tobulina kriminalinės patirties meistriškumą, kiti puoselėja kovos su nusikaltėliais metodus ir tarnauja policijoje.
Vienos tokios kriminalinės dinastijos atstovas yra B. Afflecko suvaidintas Dagas Makrėjus, svariai prisidedantis prie Bostone vykdomų apiplėšimų statistikos. Jis visai nesiruošė eiti kalėjime iki gyvos galvos sėdinčio tėvo – bankų plėšiko – pėdomis, o greičiau svajojo apie sėkmingą ledo ritulininko karjerą. Tačiau aplinka, problemos su narkotikais, karštas airiškas kraujas (o gal ir genai?) padarė savo.
Kartu su trimis įžūliais bendrininkais Dagas jau pradiniuose filmo kadruose virtuoziškai apiplėšia banką, o kai ateina metas nešti kudašių, nutrūktgalvis Džeimsas (Jeremy Renneris) paima įkaite seifą atrakinusią vadybininkę Klerę. Po to, kai mergina bus paleista, draugai išsiaiškina, kad Klerė (Rebecca Hall) gyvena beveik jų kaimynystėje. Nors operacijos metu užpuolikai dėvėjo šiurpias giltinės kaukes, lieka tikimybė, kad plėšikai gali būti atpažinti iš balsų.
Žinantis ūmų Džeimso charakterį ir nenorėdamas žudyti svarbų liudytoją Dagas imasi žvalgybos. „Atsitiktinė“ pažintis su Klere skalbykloje įneša svarbias korektyvas į kriminalinį siužetą. Nuo šio momento reikalai pakrypsta anksčiau neprognozuota kryptimi ir pakvimpa meilės romanu, kuris savo ruožtu gali pastūmėti Dagą stoti į doros kelią. (Gediminas Jankauskas)
3. „Ant bangos keteros“ (Point Break, 1991)
Režisierė Kathryn Bigelow garsėja ne tik tvirtu charakteriu, bet ir tuo, kad renkasi sunkius siužetus. Jos filmografijoje nėra nė vienos melodramos, o tik žiaurūs kriminaliniai trileriai ir tragiškos karinės dramos. Jau pirmasis jos vaidybinis filmas „Be meilės“ (The Loveless, 1981) pasakojo apie baikerių gaują: jame buvo tokiems filmams būdingos romantikos, tačiau netrūko ir smurto.
Daugelio jos sukurtųrūsčių filmų fone 1991 metais nufilmuota juosta „Ant bangos keteros“ atrodo ne taip depresyviai, nors ir jame pasakojama kriminalinė istorija apie tai, kaip Pietų Kalifornijos pakrantėje padaugėjo įžūlių bankų apiplėšimų. Keturi vyriškiai, užsimaukšlinę Amerikos prezidentų L. Johnsono, R. Nixono, J. Carterio ir R. Reagano kaukes, kaip reikiant patuština bankų saugyklas. Kiekviena operacija netrunka ilgiau kaip 90 sekundžių.
Aišku, kad šių „profų“ plikomis rankomis paimti nepavyks. Todėl energingas FTB agentas Džonis Juta (Keanu Reevesas) imasi netradicinių operatyvinės veiklos priemonių ir bando ieškoti įtariamųjų tarp… banglenčių sporto asų. Po šio filmo Keanu Reevesas kanalo MTV apdovanojimų ceremonijoje buvo pavadintas „geidžiamiausiu pasaulio vyru“. (Gediminas Jankauskas)
2. „Bet kokia kaina“ (Hell of High Water, 2016)
Šį režisieriaus Davido Mackenzie filmą pirmą kartą pamatėme „Kino pavasaryje“, kurio kataloge jis buvo pristatytas taip: „Vakarų Teksase riba tarp dorų žmonių ir įstatymų laužytojų jau seniai yra išnykusi. Du broliai: Tobis – išsiskyręs tėvas, besistengiantis dėl savo sūnų ateities, ir Taneris – ūmaus charakterio buvęs kalinys, kuriam vieni niekai nuspausti šautuvo gaiduką, susivienija, kad apvogtų vieną Vakarų banką, kuris dėl įsiskolinimo nori atimti brolių šeimos žemes. Kai akivaizdu, jog gyvenimas pagal įstatymus nežada šviesios ateities, broliai savo kelią į ateitį skinasi kitaip. Tačiau preciziškas keršto scenarijus sklandžiai pildosi tol, kol bylos imasi neskrupulingas Teksaso reindžeris, prieš išeidamas į pensiją siekiantis įvykdyti paskutinį teisingumą“.
Originalus filmo pavadinimas „Hell or High Water“ yra idioma, paprastai vartojama, kai norima pasakyti „Kas beatsitiktų“ arba „Nepaisant nieko“. „Bet kokia kaina“ – irgi tinkamas variantas filme pasakojamai istorijai, kuri prasideda gana tradiciškai – banko apiplėšimu. Nors pats nusikaltimas iš pirmo žvilgsnio atrodo įvykdytas labai mėgėjiškai, bet kai kurios apiplėšimo detalės liudija apie tai, kad vyrukai turi iki detalių apgalvotą planą. Pavyzdžiui neima stambių banknotų, kurias realizuojant labai lengva įkliūti.
Kita vertus – dėl paties apiplėšimo motyvo nesinori brolius vadinti nusikaltėliais: jiems 43 tūkstančiai dolerių reikalingi tam, kad jie galėtų išpirkti šeimai priklausančią žemę, praskolintą bankui (banko atstovai su brolių motina buvo sudarę išties grobikišką sandorį, atvedusį šeimos rančą prie bankroto).
Ne mažiau spalvinga yra ir kita filmo porelė – bankų apiplėšimo istoriją rutuliuojantys Teksaso reindžeriai. Vienam jų – Markusui Hamiltonui (Jeffas Bridgesas) – tai paskutinė byla prieš išeinant į pensiją, todėl vyras savo darbą atlieka ypač kruopščiai. Iš pat pradžių tampa aišku, kad tokį patyrusį pėdsekį suklaidinti labai sunku.
Markuso porininkas Albertas Parkeris (Gilas Birminghamas) yra pusiau indėnas ir pusiau meksikietis, dėl ko dažnai susilaukia aštrialiežuvio boso pašaipų, kurias dabartinių moralinių tendencijų perkainavimo metu galima būtų pavadinti nekorektiškomis. Bet nereikia pamiršti, kad Tayloro Sheridano scenarijus buvo realizuotas tik po šešerių metų.
Beje, filmo režisierius Davidas Mackenzie yra britas, bet, atrodo, kad „Bet kokia kaina“ sukurta Jungtinėse valstijose gimusio ir šalies specifiką gerai žinančio amerikiečio. Pagyrų verti visi keturi pagrindiniai aktoriai. Jeffas Bridgesas čia, žinoma, dominuoja, bet reikėtų pagirti ir Tanerį suvaidinusį Beną Fosterį, kurio amplua ligi šiol retai išeidavo už sodriai vaidinamų piktadarių bei psichopatų vaidmenų rato. (Gediminas Jankauskas)
1. „Savas žmogus“ (Inside man, 2006)
Garsus JAV afroamerikiečių režisierius Spike’as Lee į kiną įsiveržė tarsi meteoras. Geriausi jo filmai “Elkis teisingai” (Do the Right Thing, 1989), “Džiunglių karštligė” (Jungle Fever, 1991) ir “Malkolmas X” (1992) kėlė į viešumą rasinės neapykantos problemas taip aistringai, kad amerikietišką visuomenę išgąsdinęs režisierius buvo pats apkaltintas rasizmu ir antisemitizmu.
Ne vieną ženklų vaidmenį būtent Spaiko Li filmuose suvaidinęs Denzelas Washingtonas šiandien tvirtai užima garsiausio afroamerikiečio aktoriaus poziciją.
Filme “Savas žmogus” D. Washingtonas vaidina patyrusį Niujorko policijos detektyvą Kitą Milerį. Visko “asfalto džiunglėse” matęs pareigūnas niekada nemėgo žaisti pagal oficialias taisykles, todėl niekaip negali sulaukti paaukštinimo. Bet ten, kur įvyksta itin svarbūs incidentai, valdžia paprastai siunčia jį. Taip atsitiko ir tą dieną, kai gerai organizuota vagišių gauja užėmė Manhatano banką.
Atrodytų, ką naujo galima sugalvoti apie begales kartų matytus banko apiplėšimus? Dar vieną istoriją su neišvengiamais tokios situacijos atributais – įžūliais plėšikais, isterijos apimtais įkaitais, nepakankamai budriais apsauginiais, lengvai įveikiama vaizdo stebėjimo sistema, šaltakraujiškais derybininkais, bukagalviais policininkais ir atsitiktinumais, sužlugdžiusiais tobulo apiplėšimo planą? Taip, visų šių stereotipų rinkinio režisieriui nepavyko išvengti. Tačiau stebėti, kaip Spike‘as Lee dėlioja naują pasjansą iš jau žinomų kombinacijų – tikras malonumas! Režisierius ilgai žiūrovą klaidina meistriškai manipuliuojamais įkalčiais, stulbinamu greičiu keičia situacijas, mistifikuoja netgi ten, kur, atrodytų, tam nėra nė menkiausios galimybės. O ko daugiau reikia geram kriminaliniam filmui?
Clive‘as Owenas vaidina nusikaltėlių gaujos vadeivą Daltoną Raselą – gudrų strategą, sugalvojusį tokį suktą apiplėšimo planą, kad jo detalės ir plėšikų poelgių motyvacija ilgai lieka neaiškios ne tik policijai, bet ir patiems apiplėšimo dalyviams. Aišku tik, kad Daltonas surezgė painią „amžiaus apiplėšimo“ schemą ir niekas nežino, kaip jis pasielgs sekančią akimirką. (Gediminas Jankauskas)
