Kino pasaulyje samdomų žudikų portretai yra nuolat pasikartojanti tema, žavinti žiūrovus sudėtingais personažais, veiksmu ir moralinėmis dilemomis. Sąvoka „samdomas žudikas“ žavi tiek kino kūrėjus, tiek žiūrovus, nes joje gilinamasi į tamsesnius žmogaus prigimties, moralės ir veiksmų pasekmių aspektus. Per kino objektyvą šios istorijos atgijo ir leido žiūrovams pažvelgti į slaptą samdomų žudikų pasaulį ir etinius keblumus, kurie dažnai lydi jų profesiją.
Samdomų žudikų pasaulis – turtingas kino pasakojimų šaltinis, siūlantis žiūrovams įvairių pasakojimų, kuriuose nagrinėjama moralė, tapatybė ir žmogaus būklė. Dešimt straipsnyje aptartų filmų atspindi įvairius požiūrius į šį žanrą – nuo introspektyvių personažų studijų iki daug sprogimų turinčių veiksmo trilerių. Šie filmai, pasižymintys įtikinamais personažais, verčiančiomis susimąstyti temomis ir emociniu rezonansu, paliko ilgalaikį poveikį žiūrovams ir tebėra vertinami kaip įsimintinas indėlis į samdomų žudikų vaizdavimą kine. Susipažinkite su 10 įsimintinų filmų, kuriuose gilinamasi į samdomų žudikų pasaulį:
10. „Nakties įkaitas“ (Collateral, 2004)
Seniai pastebėta, kad Oskarus dažniau laimi tie filmai, kurie pasirodo metų pabaigoje. Matyt, JAV kino akademikai iki Kalėdų spėja pamiršti metų pradžioje matytą kiną, todėl sudaro penkias nominacijas tik iš paskutinių pavyzdžių.
Kai filmas su Tomu Cruise‘u „Nakties įkaitas“ 2004-aisiais startavo rudenį (o mūsų ekranuose pasirodė lapkritį) kino kritikai pranašavo aktoriui pirmąjį Oskarą jo ilgoje kino karjeroje. Motyvas buvo suprantamas – juk Tomas Cruise‘as buvo ką tik suvaidinęs Steveno Spielbergo fantastinėje dramoje „Įspėjantis pranešimas“, o istorinėje dramoje „Paskutinis samurajus“ (The Last Samurai, 2003, rež. Edwardas Zwickas) galingais potėpiais pavaizdavo unikalios biografijos žmogų – į dviejų skirtingų civilizacijų konflikto zoną pakliuvusį JAV karininką Nataną Algreną, 1876 metais mokiusį japonų kariuomenę naudotis vakarietiškais ginklais.
Šie prieš „Nakties įkaitą“ sukurti filmai lyg ir demonstravo, kad Tomui Cruise‘ui pabodo būti amžinu berniuku ir gausinti tik viena spalva piešiamų personažų galeriją. Deja, geranorių kritikų prognozė neišsipildė: už vaidmenį „Nakties įkaite“ Oskarui Tomas Cruise‘as net nebuvo nominuotas – tokios garbės susilaukė tik filmo montuotojai bei antraplanio vaidmens atlikėjas Jamie Foxx‘as.
Filme „Nakties įkaitas“ (rež. Michaelas Mannas) Tomas Cruise’as persikūnija į samdomą žudiką Vincentą, kuris atvyksta į Los Andželą su specialia užduotimi: jis turi pašalinti penkis svarbius liudytojus vieno narkobarono byloje. Svarbus vaidmuo šioje įtampos kupinoje istorijoje numatytas kukliam Los Andželo taksistui Maksui, kurio gyvenimas pakrypo nauja vaga tą dieną, kai į jo automobilį įsėdo impozantiškos išvaizdos vyriškis.
Nuo šio momento prasideda niūrus kriminalinis trileris, kuriame įkaitu tapęs taksistas ilgai vežioja po tamsų Los Andželą ne tik patį žudiką, bet ir pirmosios jo aukos lavoną bagažinėje.
„Nakties įkaite“ įtampos netrūksta. Gerai režisierius valdo ir filmo ritmą, bet pakilti aukščiau standartinio veiksmo filmo trukdo ausį rėžiančios dialogų banalybės arba dirbtinai atrodantys pagraudenimai (pavyzdžiui, epizodas ligoninėje, į kurią partneriais tapę herojai užvažiuoja aplankyti taksisto motinos ir palikti jai gėlių).
Neišplėtotos giliau liko ir kelios geros idėjos, pavyzdžiui vadinamasis „Stokholmo sindromas“ (kai įkaitas pradeda jausti psichologinę priklausomybę nuo pagrobėjo). Bet visuma labai nebloga. (Gediminas Jankauskas)
9. „Šakalas“ (The Jackal, 1997)
Filme keršydamas už brolio nužudymą, Terekas Muradas pasamdo bevardį Šakalą nužudyti FTB direktorių. Neradę kitos išeities, minėtasis direktorius ir Rusijos kariuomenės majoras, kuris taip pat tapo taikiniu, pasamdo IRA samdomą žudiką, kad šis surastų ir nužudytų Šakalą.
Šis filmas tariamai remiasi tik 1973 m. filmo „Šakalo diena“ scenarijumi, nors tai ką matome ekrane panašiau į kruopščiai ištikima bestselerio apie pasikėsinimą nužudyti De Golį versija.
Naujajame filme išsaugota knygos struktūra ir nemaža dalis siužeto, tačiau atsisakyta realių istorinių aplinkybių ir sukurta šiuolaikinė istorija apie rusų mafijozus. Gaila, kad 1973 m. filme vaidinęs Forsitas negavo (arba atsisakė) pagrindinio vaidmens šiame, nes dauguma filmo stipriųjų pusių priklauso būtent jam. Siužetas čia įtemptai persipina tarp maskuotės meistro Šakalo (akt. Briusas Vilisas), kuris rengia sąmokslą, ir susikompromitavusių gerų vyrukų – FTB galvažudžio Poitier, IRA šaulio Gere’o ir KGB gražuolės Dianos Venora. Visi jie lenktyniauja su laiku, kad sužlugdytų Šakalo planą.
Filmas puikiai veikia tada kai jis žiūrimas kaip veiksmo… Į politinę realybę ir jos suvokimas čia galite nenerti, jis – miglotas. Juostoje tikimasi, kad simpatizuosime Gere‘o personažui ir jo baskų separatistų mylimajai (akt. Mathilda May), nes jie aistringai tiki savo pergale, ir niekinsime Šakalą už tai, kad jis tėra profesionalus žudikas, nors sunku teigti, kad realiame gyvenime fanatikai yra mažiau pavojingi nei samdiniai. O Amerikos vyriausybės vizija tokia pat švari kaip ir bet kuriame 1950-ųjų propagandiniame filme, kur Poitier vaidina dorą jankį, apsuptą apsukrių užsieniečių.
Kadangi pagrindiniu taikiniu pasirinktas saugiai išgalvotas personažas, filmas tampa ne toks žavus kaip originalas. Atsitraukus nuo tikrovės, filmas tampa beveik mokslinės fantastikos kūriniu su neįtikėtinai nepatogia aukštųjų technologijų žudymo mašina, tačiau Vilisas (persirenginėdamas įvairiais vaidmenimis, kurie parodo jo įvairiapusiškumą, net iki tokio lygio, kad gėjų bare apsikabina vyrą) išlaiko „Šakalą“ teisingame kelyje. Gere’as su įprastu Holivudui airišku akcentu yra šiek tiek nevykėlis, tačiau puikiai pagrindinį vaidmenį atlieka neįvertinta Venora, kurios susidūrimas su piktadariu filmo viduryje yra įspūdingesnis nei finalinė žvaigždės persekiojimo Vašingtono metro scena.
Juosta, kuri tikrai nepranoko originalo, tačiau žiūrėti tikrai galima, veiksmo ir samdomų žudikų mėgėjams tikrai patiks.
8. „Samdomas žudikas“ (The Killer, 1989)
Kiekvienas „Samdomo žudiko“ santykis yra meilės santykis, ir kai kurie iš jų yra romantiškesni nei kiti.
Kūrėjas Johno Woo 1989 m. pristatė tikrą meilės trikampį. Jį sudaro nuo pasaulio pavargęs samdomas žudikas Ah Jongas, kai kuriose kopijose dar vadinamas Džefu (akt. Chow Yun-Fat), Dženė (akt. Sally Yeh), dainininkė, kurią Džefas netyčia apakina per susišaudymą naktiniame klube, o paskui dėl kaltės jausmo dievina ją ir saugo, ir Honkongo policijos detektyvas Li Yingas (akt. Danny Lee), kuris yra apsėstas siekio sugauti arba nužudyti Džefą, bet galiausiai „susidraugauja“ su juo. Čia daug kalbų apie vyrišką garbę ir pareigą, kurios yra beveik kiekvienoje scenoje, Li ir Džefo istorija yra puiki „obsesinės“ (kai esi tiesiog apsėstas kito žmogaus) meilės istorija.
Galų gale tai iš tikrųjų yra Džefo ir Li istorija. Nors dažnai matome Džefą besiglaudžiantį Dženę, bet dažniausiai tai – tyra meilė su krikščionišku atspalviu – ne tik todėl, kad Woo vis pertraukinėja stambius Chow veido planus su nukryžiuotųjų paveikslais (Li kankinystės priderintos prie Budos statulų), bet ir todėl, kad žudiko istorija iš esmės yra velnio, kurį sugniuždė gailestis, istorija, jis persikūnija į nekaltųjų (daugiausia moterų, kurios čia pateikiamos kaip šalutinė vyrų ego karų žala) gynėją, išperka savo kaltę žudydamas, o ne gydydamas, ir ne kartą yra nušaunamas, kad vėl pakiltų ir vėl būtų nušautas, o sviediniai drasko jo kūną tarsi šimtininkų vinys.
Na, o Li dievina Džefą, tačiau tai turi ir religinio garbinimo bruožų. Jis žvelgia į jį taip, kaip piligrimas žvelgia į šventąjį. Ir kai Džefas įsijungia į veiksmą ir su šiurpiu grakštumu išnaikina tuziną priešų arba pasilieka scenos pakraštyje, kad išnyktų kai jį „nušluoja“ pirmojo plano objektai, Li pasijunta tarsi stebuklo liudininkas. Woo režisūra, ir Chow malonė yra stebuklingas derinys.
Šiame filme iššauta tūkstančiai kulkų, sudaužyta daugybė stiklų, dešimtys kūnų peršauta, sudraskyta ir sudeginta benzino sprogimuose. Tačiau pirmą kartą peržiūrėję pirmąjį Woo šedevrą, būsite nustebinti, koks ramus jis yra ir kaip švelniai jame perteikiamos emocijos, kylančios tarp trijų pagrindinių veikėjų, – daugiausia per ilgus, stambiu planu rodomus pokalbius, kuriuose Džefas ir Li žiūri vienas kitam į akis.
„Samdomą žudiką“ iš dalies galima vadinti romantine komedija – ir tai iš esmės parodoma, kai Li nutraukia Džefo ir Dženės pokalbį Dženės bute, o berniukai, mojuodami pistoletais, kurių akla moteris nemato, išsivaduoja iš pavojaus, – Chou yra filmo Džulija Roberts: glamūrinis dievaitis, it berniukas, lėtai žingsniuojantis per restoranus, automobilių stovėjimo aikšteles, bažnyčias ir daugiabučių koridorius, dažnai ginkluotas ir pavojingas, žandikaulis atkištas, plaukai išsidraikę. Nuo pradžios iki galo jis yra Woo dėmesio centre, garbinamas Woo kameros taip, kad atrodo, jog ji skaičiuoja kiekvieną prakaito lašelį ant jo veido. O kai jo nėra ekrane, visi kalba apie jį: Kur Džefas? Ką Džefas darys? Tikiuosi, kad Džefui viskas gerai…
Tai tikrai vienas iš geriausiai realizuotų Honkongo filmų. Johnas Woo vargu ar dar kartą sukurs tokio kalibro filmą, deja, vargu ar tai padarys ir Chow Yun-Fat. Nepamirštant Danny Lee, tai neabejotinai buvo svarbiausias jo karjeros vaidmuo. Sally Yeh taip pat suvaidino savo įsimintiniausią vaidmenį, o jos aklasis personažas buvo stebėtinai įtikinamas, nes ji neturėjo jokio aktorinio išsilavinimo. Tiesą sakant, beveik visiems filme dalyvavusiems aktoriams tai tikriausiai buvo aukščiausias karjeros taškas. Puikus filmas, rekomenduojame!
7. „Samurajus“ (Le Samouraï, 1967)
Tuščias kambarys. Ne, ne tuščias. Šešėlyje vos įžiūrime ant lovos gulintį vyrą. Jis užsidega cigaretę, ir dūmai veržiasi aukštyn, link lango šviesos. Po kurio laiko vyras atsistoja, visiškai apsirengęs, ir nueina prie skrybėlių stovo netoli durų. Jis užsideda savo skrybėlę, subtiliai pakoreguoja kraštelį ir išeina į gatvę.
Kaip ir dailininkas ar muzikantas, režisierius vos keliais potėpiais gali parodyti visišką meistriškumą. Jeanas-Pierre’as Melville’is įtraukia mus į filmo „Samurajus“ kerus dar prieš ištariant žodį. Jis tai daro šviesa: šalta šviesa, kaip aušra bjaurią dieną. Ir spalva: pilka ir mėlyna. Ir veiksmais, kurie kalba vietoj žodžių.
Vyras pavogia mašiną ir nuvažiuoja apleista gatve iki garažo, kurio vartai atsidaro. Jis įvažiuoja į vidų. Ten laukia mechanikas, kuris pakeičia valstybinius numerius. Vairuotojas laukia ir rūko. Mechanikas atidaro stalčių ir paduoda jam dokumentus. Vairuotojas ištiesia ranką. Rankos paspaudimui? Ne, dėl ginklo. Jis įsideda jį į kišenę. Paduoda mechanikui pinigus. Tada nuvažiuoja. Nepasako nė žodžio.
Vyrą, vardu Džefas Kostelas, vaidina Alainas Delonas, kietas prancūzų filmų gražuolis. Kai buvo kuriamas šis filmas, jam buvo 32-eji, jis buvo toks neįtikėtinai gražus aktorius, kad geriausia strategija, kaip susidoroti su savo išvaizda, buvo nusistatyti bejausmį veidą. Atrodo, kad čia jis visiškai nesuvokia savo išvaizdos, o kartais atrodo, kad vaidina save sapne. Kino kritikas Davidas Thomsonas jį pavadino „gražiu destruktyviu tamsios gatvės angelu“.
Kostelas yra samdomas žudikas. Filme jis kruopščiai sekame, kaip jis susikuria alibi, nužudo naktinio klubo savininką, išlieka gyvas policijoje, yra išduodamas tų, kurie jį pasamdė, ir tampa policijos medžioklės, kurios metu jį persekioja katė ir pelė Paryžiaus metro, objektu. Visą tą laiką jis beveik neišduoda emocijų.
Dvi moterys padeda sukurti jo alibi. Spėjame, kad moteris, vardu Džeinė, jį myli, nors ji turi turtingą meilužį ir Džefas tai žino. (Ją vaidina Nathalie Delon, tikroji jo žmona.) Kita moteris, juodaodė muzikantė Valerie (akt. Caty Rosier), grojanti fortepijonu naktiniame klube, meluoja eilėje ir sako, kad niekada jo nemačiusi. Tačiau ji žino, kas jis. Ar ji meluoja norėdama jam padėti? O gal todėl, kad pažįsta jį pasamdžiusius vyrus ir žino, jog jie nenori, kad jis būtų sugautas? Šis klausimas slegia Kostelio mintis po to, kai jį išduoda darbdaviai, ir jis eina pas pianistę, kuri yra visiškai jam neabejinga, nors jis gali ją nužudyti. Atrodo, kad Kostelo moterys atspindi jo paties egzistencinį atsiribojimą: Jis dirba savo darbą, jis veikia maksimaliai gerai, jis neturi jokių vertybių, jis profesionalas, jo gyvenime nėra vietos sentimentams.
„Nėra didesnės vienatvės už samurajaus vienatvę“, – sakoma filmo pradžioje pateiktoje citatoje. „Nebent tai būtų tigro vienatvė džiunglėse“. Ši citata ir visa Kostelo personažo poza turi įteigti, kad tai žmogus, veikiantis pagal griežtą kodeksą. Tačiau, kaip savo recenzijoje pažymi Stanley Kauffmannas, „samurajus nepriimdavo užsakymų žudyti vien dėl pinigų: tai buvo susiję su garbe ir etika“.
Filme meistriškai valdoma vaidyba ir vizualinis stilius. Prieš Delono atsainumą ir šaltą objektyvumą Melvilis sukuria policijos inspektoriaus (akt. Francois Perier), kuris, vadovaudamas žmonių medžioklei, įsakinėja per policijos radiją, personažą. Jis žino, kad Džefas meluoja, bet negali to įrodyti, ir yra šlykšti scena, kurioje jis bando šantažuoti Džefą, kad šis išsiduotų. Tuo tarpu Džefas bando surasti jį pasamdžiusius vyrus, kad galėtų atkeršyti.
Filmo elementai – žudikas, policininkai, nusikalstamas pasaulis, moterys, kodas – pažįstami kaip ir patys filmai. Melvilis mėgo 1930-ųjų Holivudo kriminalinius filmus ir savo kūryba prisidėjo prie šiuolaikinio film noir kūrimo. Filme „Samurajus“ nėra nieko visiškai originalaus, išskyrus medžiagos panaudojimą. Melvilis mažina ir palieka. Jis niekina dirbtines veiksmo sekas ir surežisuotus atsipirkimus. Jis iš ekrano išsiurbia spalvas, o iš personažų – dialogus. Pabaigoje yra scena, kuri šaukiasi (Holivudo terminais kalbant) paskutinio dramatiško mįslingo pareiškimo, bet Melvilis mums pateikia banalybes, o paskui tylą. Jis sugebėjo nuolat turėti omenyje pagrindinį savo herojaus reikalą. Tai tikras meno kūrinys, o ne filmas…
6. „Džonas Vikas“ (John Wick, 2014)
Džonas Vikas – buvęs samdomas žudikas, jau senokai pasitraukęs iš aktyvios profesionalios veiklos. Dabar tylų vienišiaus gyvenimą praskaidrina mielo šunelio draugija ir pasivažinėjimai kolekciniu 1969-ųjų metų laidos mustangu. Kartą sustojus pasipildyti degalų atokioje degalinėje, Džono automobilis patraukia kelių įžūlaus elgesio vyrukų dėmesį. Atsisakęs parduoti kolekcinį automobilį Džonas padaro klaidą. Svetimo gero užsigeidusi gauja paseka jį iki namų ir, sulaukę nakties, įsibrauna vidun. Sumušę šeimininką ir pasiėmę automobilio raktelius, chuliganai tuo nepasitenkina – demonstruodami savo galią, jie dar užmuša ir mylimą Džono šunį – brangiausią jau mirusios žmonos dovaną.
Netrukus banditai sužino, kad brutalus naktinis reidas buvo nedovanotina klaida, už kurią teks sumokėti brangią kainą. Nes profesionalai, kaip žinome iš begalės filmų, net ir pasitraukę iš kriminalinio verslo, savo kovinių įgūdžių nepraranda, o jų laikinai paslėptas ginklų arsenalas nespėja surūdyti. Tad, kaip ir reikėjo tikėtis, apsiginklavęs įprastais „darbo įrankiais“ Džonas išsirengia į karo žygį.
Dabar retas amerikietiškas kriminalinis filmas apsieina be panašių personažų, kurių ryškesnis dominavimas svyruoja priklausomai nuo Amerikos ir Rusijos tarpusavio santykių paaštrėjimo. Ne paslaptis, kad rusų banditai Jungtinėse valstijose teisėtvarkos sargams kartais pridaro rūpesčių ne mažiau, nei savi gangsteriai. Tik amerikiečiai gangsteriai stengiasi be reikalo į konfliktus nesivelti. Kas kita – rusai, kurie ir namie, ir svetur dažniausiai nesiceremonija ir elgiasi tarsi dramblys porceliano parduotuvėje. Tokie yra Niujorko kriminalinio pasaulio karalius Viggo Tarasovas (jį suvaidino charizmatiškas švedų aktorius Michaelis Nyqvistas) ir visa jo šutvė. Bet šį kartą jie bus bejėgiai prieš vieno įpykusio amerikiečio galią.
Tikriausiai, taip amerikiečiai įsivaizduoja ir dabartinio šaltojo karo su Rusija rezultatą. Koks jis bus, parodys laikas. O kol kas laimi amerikiečiai.
Po netikėtai daug pinigų surinkusio veiksmo trilerio „Džonas Vikas“ Keanu Reevesui nušvito perspektyva sukurti trilogiją apie samdomą žudiką supermeną. Kadangi veiksmo filmų mėgėjams tokie filmai kur lavonų daugiau nei dialogų tikrai patinka ir lengvai „susižiūri“ todėl šis filmas turi dar tris tęsinius. (Gediminas Jankauskas)
5. „Reikalai Briugėje“ (In Bruges, 2008)
Jausdami žemiškojo kelio pabaigą žmonės kartais patraukia ten, kur apsilankyti svajojo visą gyvenimą. Vieni keliauja į Meką, kiti į Paryžių arba Veneciją. O trims naujo filmo personažams galutine ašarų pakalnės stotele tapo Briugė – nuostabaus grožio miestas Belgijoje.
Šiame mieste kadaise saugų prieglobstį rado du iš savo šalies ištremti britų monarchai. Dabar į Briugę iš Londono priversti pasprukti du samdomi žudikai. Vykdydamas kriminalinį užsakymą jaunas vyrukas Rėjus (aktorius Colinas Farrellas) nužudė ne tik myriop pasmerktą kunigą, bet ir atsitiktinai po ranka pasipainiojusį berniuką. Nepatenkintas tokia baigtimi bosas liepė susimovusiam žudikui kurį laiką dingti iš akiračio ir atsitokėti nuo šoko ramioje užsienio aplinkoje. O kad karštakošis dar ko nors neprognozuojamo neiškrėstų, kartu su juo į Belgiją keliauja į kriminalinį verslą Rėjų atvedęs jo vyresnis kolega Kenas (aktorius Brendanas Gleesonas).
Jau pirmieji filmo vaizdai įveda mus į viduramžių atmosferą. Atrodo, kad Briugėje laikas sustojo prieš keletą šimtmečių. Aštrūs Renesanso bažnyčių bokštai raižo dangų, o namai ir aikštės atrodo kaip Piterio Breigelio paveiksluose, tapytuose dar šešioliktame šimtmetyje. Ne miestas, o tikras tapybos muziejus po atviru dangumi. Tik Rėjui visos tos grožybės nerūpi. Kol jo partneris džiaugiasi galimybe aplankyti muziejus ir kitas įžymybes, gyvenimo džiaugsmą visai praradęs ir žiaurios depresijos apsėstas Rėjus galvoja tik apie savižudybę. Pagrindiniai filmo konfliktai, nužymėti filmo ekspozicijoje, intriguoja iš karto, o komplikuota tolesnių įvykių pynė ves siužetą į antikine lemtimi nužymėtą finalą. Staigmenų šiame kelyje bus daug.
„Reikalus Briugėje“ sukūrė Martinas McDonaghas. Tai vienas garsiausių naujosios kartos dramaturgų (gim. 1970-aisiais), dukart apdovanotas prestižine Laurence‘o Olivier premija gimtojoje Anglijoje ir nominuotas prestižiškiausioms teatrinio pasaulio premijoms už pastatymus Brodvėjuje. Įdomu, kad pirmąsias pjeses šis airių dramaturgas parašė tuomet, kai gyveno iš bedarbio pašalpos.
Nors M.McDonaghas dabar yra vienas labiausiai statomų teatro dramaturgų, mintys kurti filmus nedavė jam ramybę po to, kai jis pamatė Q.Tarantino „Bulvarinį skaitalą“, įnešusį šviežio gaivalo į tradicinį amerikietišką gangsterinį kiną ir visiškai sujaukusį seniai nusistovėjusias šio žanro taisykles.
Kai tik atsirado galimybė debiutuoti kine, M.McDonaghas ja pasinaudojo ir sukūrė pusvalandžio trukmės juodą ir kruviną airišką kriminalinę komediją „Šešios kulkos“ (2004 m.), o pagrindiniam vaidmeniui pasikvietė daug kartų gangsterius britų ir airių filmuose vaidinusį B.Gleesoną, kuris dėl kino iškeitė mokytojo profesiją. „Reikaluose Briugėje“ jis persikūnijo į tikrą kriminalinio pasaulio filosofą. Jo Kenui kelių dienų atsitiktinės „atostogos“ tampa rimtu postūmiu revizuoti visą ligšiolinį savo gyvenimą ir padaryti rimtas išvadas. Blaškydamasis tarp įsipareigojimų savo šefui ir tėviškos simpatijos ant savižudybės ribos atsidūrusiam partneriui, Kenas visgi apsisprendžia išpirkti savo kaltes labai kilniu būdu. (Gediminas Jankauskas)
4. „Žudikas“ (The Killer, 2023)
Jei jums įdomu, kaip mąsto žudikas, Deivido Finčerio naujausias filmas „Žudikas“ (The Killer, 2023) neblogai supažindins su tokios profesijos atstovo psichologija. Profesijos būna pasirenkamos arba iš būtinybės, arba iš pašaukimo. Finčeris kelia klausimą, ar gali būti taip, kad žudiko kelias pasirenkamas iš pašaukimo? Iš žmogaus nenumaldomo poreikio ką nors nugalabyti?
Žinoma, mes čia kalbame apie sociopatus. Paprastai žudikai ir būna sociopatai. Tačiau ne visi žudo iš malonumo. Kiti tai daro norėdami užsidirbti. Būtent apie tokį egzempliorių ir yra Deivido Finčerio filmas. Ar tas, kuris trokšta užsidirbti iš žudymo, gali pajusti malonumą atverdamas skylę žmogaus galvoje?
Žudiko (Michael Fassbender) vardo nežinome. Matome jį veikiantį ir girdime pasakojantį savo filosofiją. „Empatija daro mus pažeidžiamus. Būdami pažeidžiami esame silpni. Veikti privaloma pagal planą, o ne improvizuoti. Niekuo nepasitikėti.“ Iš esmės tai žmogus, kuris negali sau leisti jausti. Viena vertus, mūsų žudikas nekelia abejonių dėl savo profesionalumo, maža to, aiškiai yra susiformulavęs vertybes, kita vertus, lyg ir jaučiame, kad jis stengiasi pats save įtikinti savo žodžių teisingumu. Lyg dažnai kartodamas sau tą patį galėtų priversti save patikėti tuo, ką sako.
Kaip teigia pats žudikas, jis niekad nedaro klaidų, kadangi laikosi taisyklių. Tačiau kartais netgi jam nepavyksta suvaldyti širdies plakimo. Ir jis vis dėlto padaro klaidą.
Kitas jo filosofijos nenuoseklumas yra jo santykiai su savo mergina. Visų pirma vien tai, kad jis turi gyvenimo partnerę, liudija, kad žudikas nėra bejausmis. Jo klaida lemia, kad moteris patiria prievartą. Ir žudikas, kenčiantis dėl savo moters skausmo ir trokšdamas keršto, leidžiasi persekioti moters užpuolikų.
Iš pradžių jį valdo pyktis. Beatodairiškai naikindamas visus, kurie atsiranda kelyje, jis siekia savo tikslo – surasti kaltininką, nubausti visus, kurie prisidėjo prie nusikaltimo. Nesvarbu, ar pasitaiko nekaltų žmonių, kuriuos reikia nudėti. „Empatija daro mus pažeidžiamus. Būdami pažeidžiami esame silpni“. Fikcijos pasaulyje tokia veiksmo motyvacija vadinama „the quest“, o tai reiškia, kad pagrindinis veikėjas privalo atlikti kokią nors užduotį, jis kažko siekia, ir tai varo siužetą į priekį. Tačiau Deividas Finčeris nebūtų toks garsus režisierius, jei jo pasakojimuose neatsirastų moralinių dilemų.
Būtent moralinė dilema – ar tai būtų sąžinė, ar tai būtų kitų veikėjų žodžiai, kurie verčia suabejoti savimi – sukelia žudikui problemų. Jis nebetiki savo filosofija ir darbo prasmingumu. Tokio darbo prasmė jam būdavo pinigai, tačiau pamažu jie nebetenka prasmės, nes pinigų žudikas turi per akis. Pačioje filmo pradžioje jis užtikrintai teigia, kad jam taip gerai sekasi tik todėl, kad „jam nerūpi“. Nerūpi, kas miršta, kaip miršta, kad būtent jis kaltas dėl mirčių. Ir vis dėlto atėjus filmo atomazgai, jo sprendimas išeina netikėtas ir prieštaringas. Žudiko sieloje slypi dualizmas – jam netikėtai prabyla ir sąžinės balsas, ir giliai viduje įsišaknijęs įprotis žudyti. Gal sąžinė jam – tik eksperimentas?
Taigi pagrindinis pasakojimo konfliktas yra vidinis, o pati filmo eiga panaši į techninį aprašymą, kaip nužudyti žmogų. Tačiau tai nereiškia, kad pasakojimas yra paviršutiniškas. Techninė žudymo pusė tik sustiprina žudiko žodžių įspūdį, o Fassbenderio bejausmis veidas sukuria ryškų personažą, kuris ryškus ne dėl savo aistringumo, bet dėl šaltakraujo būdo, padedančio nė nemirktelėjus nušauti žmogų. Todėl šis prieštaravimas tarp to, ką matome, ir to, ką girdime, sukuria dar didesnį efektą, nes sąžinė, kuri pradeda kamuoti žudiką, pasirodo ne vizualiai išraiškose ar poelgiuose, o vidiniame veikėjo monologe. Filmo spalvos tamsios, daug šešėlių, veiksmas klostosi lėtai, išskyrus vieną muštynių sceną, o tai sukuria niūrią, bet ramią nuotaiką.
Filmas pastatytas remiantis prancūzišku to paties pavadinimo komiksu ir, be moralinių dilemų, atspindi ir šiuolaikinę vartotojišką visuomenę, nes mūsų herojus yra šiuolaikiškas – naudojasi išmaniuoju laikrodžiu, modernaus prekių pristatymo galimybėmis, valgo greitą maistą, turi nevaržomą judėjimo laisvę ir yra kaip bet kuris kitas šiuolaikinio pasaulio specialistas. Šis šiuolaikinis žudikas neturi vardo ir, kaip ir visi vartotojai, kartais jaučia sąžinės graužatį, tačiau vartoti jiems visada lieka stipriausias instinktas. Apibendrinant, filmą galima vadinti naujovišku noir žanro kinu, kuriame netrūksta preciziškumo ir nuoseklaus, paprasto siužeto, kuris turi aiškią struktūrą ir aiškius uždavinius, kuriuos profesionaliai įgyvendina. (Dora Žibaitė)
3. „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ (No Country for Old Men, 2007)
Pagal Pulitzerio premiją apdovanotą Cormac’o McCarthy romaną sukurta kriminalinė drama hipnotizuoja nuo pirmųjų kadrų ir neleidžia atsipalaiduoti iki paties finalo.
Filmo pavadinimas paimtas iš Williamo Yateso poemos „Kelionė į Bizantiją”. Tiesa, poezijos klasiko autoritetu, išskyrus vieną eilutę, autoriai daugiau niekaip nesiremia. Ir labai keistai elgiasi su viskuo, kuo tik bando pasinaudoti. Filmo siužetas ne kartą „mėto pėdas“, nuklysdamas į šalutines linijas, kad artėjant atomazgai susietų visas padrikas gijas į tamprų nelogiškų atsitiktinumų kamuolį.
Nuo kai kurių kitų savo filmų, pasižymėjusių ryškiu barokiniu spalvingumu, šis brolių Coenų opusas skiriasi lakonišku minimalizmu. Čia negailestingai „amputuota“ viskas, kas tik gali blaškyti dėmesį. O tai, kas liko, prikausto žiūrovo žvilgsnį prie taikliai pastebėtų detalių, kurios kuria ir bendrą filmo atmosferą, ir ypatingą emocinį klimatą.
Ankstyviesiems brolių Coenų filmams buvo būdingas pesimistiškas požiūris į pasaulį, niūrus humoras ir polinkis savaip estetizuoti prievartą. Žiaurumas, persmelktas paradoksalaus juodoko humoro, pagimdydavo visai naujos stilistikos kiną („Paprastas kraujas“, „Fargo“). Dar savo karjeros pradžioje į klausimus, kodėl jų filmuose daug kraujo, „kruvinais vaikėzais“ praminti broliukai choru atsakydavo: „Todėl, kad jis spalvotas!“.
Kraujo daug ir filme „Šioje šalyje nėra vietos senukams“. Jau siužeto ekspozicija nufilmuota taip, kad iš ekrano padvelkia ne tik mirties tvaikas, bet net gali pajusti burnoje salstelėjusį kraujo skonį. O jau šiurpas per nugarą banguos pastoviai.
Kažkur gūdžiuose Teksaso valstijos užkampio prerijose Vietnamo karo veteranas Levelynas Mosas (akt. Joshas Brolinas) aptinka šiurpą keliantį vaizdelį – penkis dykumoje paliktus automobilius, krūvą ginkluotų lavonų, didžiulę partiją meksikietiško heroino, o netoliese lagaminą su dviem milijonais „žaliųjų“. Kadangi numirėliams pinigai nereikalingi, kaubojus nusprendžia šį niekieno turtą priglausti savo namuose. Kad ši netikėta sėkmė žada naujas dideles problemas, herojui aišku iš karto. Neveltui vos grįžęs su radiniu namo jis sako žmonai: „Jei aš negrįšiu gyvas, pasakyk mamai, kad aš ją myliu“. – „Betgi tavo motina mirusi“. – „Tai tada aš jai pats paskysiu“.
Po šių antikine lemtimi dvelkiančių žodžių tampa aišku, kad pražūčiai save pasmerkusio Levelyno kelias dabar neišvengiamai artės prie filmo pradžioje šmėstelėjusio žudiko Antono Čiguro. Rusiškai (o gal čečėniškai?) pavadintas galvažudys, kurį suvaidino ispanų aktorius Javieras Bardemas, yra totalaus blogio įsikūnijimas, negailestingas monstras, nepermaldaujamas ir baisesnis už patį marą. Jis niekad neprašauna pro šalį, bet labiausiai mėgsta darbuotis visai ne šaunamaisiais ginklais, o… balionu su suspaustu oru. Tai nepriekaištingai funkcionuojanti žudymo mašina, kurios pergudrauti neįmanoma. Į fantastinius kiborgus ar komiksų personažus panašų veikėją aktorius apdovanojo tokiais vos pastebimais niuansais, kad šis perdėm amoralus herojus užvaldo mūsų dėmesį (ir netgi simpatiją).
„Senukų“ siužetas primena sniego griūtį, kurią išprovokuoja vienas neatsakingas poelgis. Taip brolių Coenų filmuose buvo ne kartą. O kai smurto banga išsilieja plačiai, užkirsti kelią jai nebeįmanoma. Nors baisių nusikaltimų logiką miestelio šerifui Tomui Belui (aktorius Tommy Lee Jonesas) pavyksta perkasti anksčiau už kitus, net šis gyvenimo vėtytas ir mėtytas žmogus nepajėgus pasipriešinti stichijai. Ne todėl, kad būtų per senas šiam reikalui. Juk lemties neįmanoma permaldauti, o įveikti titanus žmogus niekada nepajėgs. Todėl šį brolių Coenų filmą negali vainikuoti tradicinė holivudinė pabaiga arba ryški gėrio pergalė prieš blogį.
Tokią pesimistinę nuotaiką galima vadinti realizmu. O gal ji paprasčiausiai reiškia tai, kad laikas daro savo, ir dar visai neseniai jaunatvišku azartu spinduliavęs originalių kino kūrėjų tandemas palengva pereina į „senukų“ kategoriją. O tokiems pesimistams šiuolaikinėje Holivudo šalyje vietos nebelieka. (Gediminas Jankauskas)
2. „Leonas“ (Leon: The Professional, 1994)
Šis filmas išgarsino visame pasaulyje prancūzų režisierių Luc’ą Bessoną anksčiau nei jo „Penktasis lementas“, o aktorius Jeanas Reno akimirksniu tapo tarptautine žvaigžde, kurią mielai kviečia Holivudo kino kūrėjai. Jo suvaidintas profesionalus žudikas Leonas labai skyrėsi nuo kitų šio amato specialistų. Atvykęs į Niujorką iš Sicilijos, Leonas yra visiškai vienas kaip tigras džiunglių tankmėje. Jis neturi draugų, rūpinasi tik gėlėmis, mėgsta pieną ir klasikinius filmus, nemoka skaityti ir rašyti, bet savo amatą išmano tobulai. Namai jam visuomet buvo saugi užuovėja, bet kartą jos ramybę sudrumstė ginkluoti niekšai.
Tylenio Leono akivaizdoje korumpuoto policininko Stensfildo (Gary Oldmanas) bičiuliai išžudė dvylikametės Matildos šeimą. Leonui pavyko mergaitę išgelbėti. Mergaitė žino, kas surengė skerdynes jos namuose, todėl pati kuo greičiau nori tapti žudike ir atkeršyti.
Aiškiai orientuodamasis į tarptautinę auditoriją Lucas Bessonas „Leoną“ kūrė anglų kalba ir nemažai scenų nufilmavo Niujorko kvartaluose. Amerikietiškų akcentų filme labai daug. Čia ir scenos su mažąja Matilda, kuriose mergaitė, norėdama pralinksminti savo paniurėlį globėją jam vaizduoja tai Chapliną, tai Marilyn Monroe, tai miuziklų žvaigždę šokėją Gene‘ą Kelly. O ir pati siužetinė schema – suaugusio žmogaus ir vaiko kelionė per Ameriką – nesuskaičiuojamą daugybę kartų naudota pačių amerikiečių filmuose (nuo Peterio Bogdanovichiaus „Popierinio mėnulio“ iki Johno Cassaveteso „Glorijos“): šią tradiciją Lucas Bessonas puikiai žino (ir panašius filmus, matomai, mėgsta), todėl sugalvoja savo originalų motyvą. Dar klausimas – kas jo bastūnų porelėje yra labiau suaugęs – naivumo ir vaikiškos sielos įsikūnijimas Leonas ar anksti subrendusi ir gyvenimo negandų užgrūdinta dvylikametė Matilda? (Natalie Portman po šio nuostabaus debiuto tapo ryškia tarptautinio kino žvaigžde).
Britų aktorius Gary Oldmanas suvaidino tikrą pabaisą – jo korumpuotas policininkas Stensfildas yra sadistas, maniakas ir narkomanas. Dar vieną – šį kartą tarpgalaktinį – piktadarį aktorius suvaidino „Penktajame elemente“: čia kosmoso valdovas Zorgas atrodo kaip groteskiškas komikso personažas, totalaus blogio karikatūra.
Nors daug žiaurių scenų talpinantis filmas yra kriminalinis veiksmo trileris, režisierius įsigudrina praplėsti jo turinį kitomis temomis – draugystės, meilės, šeimos. O Jeano Reno suvaidintas samdomas žudikas aktoriaus charizmos dėka tampa vienu įsimintiniausiu kriminalinio kino personažu: kartą pamatęs niekada nepamirši jo figūros ir eisenos, megztos kepuraitės ir apvalių juodų akinių, baletui būdingų judesių grakštumo profesinės veiklos scenose, meilės gėlėms vazonuose ir įpročio gerti pieną.
Filmo scenarijų galima atskiromis scenomis pateikti kaip pavyzdį būsimiesiems scenaristams. Kaip ir mokėjimo tiksliais lakoniškais štrichais charakterizuoti personažų esmę. Kaip puikų pavyzdį pateiksiu trumpą Leono ir Matildos dialogą:
– Tau reikia subręsti.
– Aš jau subrendusi. Dabar jau pradėjau senti.
– O aš atvirkščiai. Aš jau pakankamai senas. Ir man pats laikas subręsti. (Gediminas Jankauskas)
1. „Bulvarinis skaitalas“ (Pulp Fiction, 1994)
Šiam Quentino Tarantino filmui teko Oskaras už originalų scenarijų, pagrindinis Kanų kino festivalio prizas ir kultinio kino reputacija. Trijose novelėse, turinčiose savo pavadinimus („Vincentas Vega ir Marcelo Voleso žmona“, „Auksinis laikrodis“ beir „Bonės situacija“) režisierius iki valios pasityčioja iš kriminalinio kino stereotipų, užtikrintai balansuoja ant kičo estetikos ašmenų ir apgyvendina iš piršto išlaužtą siužetą nepamirštamais personažais.
Čia juodaodis samdomas žudikas Džiulijusas (Samuelis L. Jacksonas) kiekvienai savo aukai prieš mirtį įkvėptai perskaito biblinio pranašo Ezechielio pamokslą apie kerštą. Jo porininkas Vincentas Vega (Johnas Travolta) neapdairiai pakliūva į boso žmonos kerų pinkles ir priverstas griebtis radikalios medicinos pagalbos. Nevykėlis boksininkas Bučas (Bruce’as Willisas) patenka į rankas seksualiniams maniakams, bet savotišku būdu atsiteisia skriaudikams už prarastą garbę ir orumą. Pedantiškas mafijos likvidatorių globėjas (Harvey Keitelis) pirmą kartą per visą savo kriminalinę karjerą atsiduria labai komplikuotoje padėtyje. O filmą pradedantys ir baigiantys nevykėliai barų plėšikai (Timas Rothas ir Amanda Plummer) gauna gerą žudikų etikos pamoką.
„Bulvarinis skaitalas“ padarė tikrą perversmą kriminaliniame kine, nors šio žanro taisyklės per keletą dešimtmečių buvo tvirtai sustyguotos.
Tarantino leido sau sujaukti net nuoseklaus pasakojimo principus. Pavyzdžiui, antroje novelėje nušautas Johno Travoltos personažas kaip niekur nieko gyvas bei sveikas be jokio paaiškinimo pasirodo trečiojoje. Panaši struktūra labai patiko Q. Tarantino pasekėjams, todėl kuri laiką jaunų režisierių kine buvo populiari.
Filmo pradžioje paaiškinamas kūrinio pavadinimas: „Bulvariniu skaitalu“ (Pulp) Amerikoje vadinami vadinamieji „geltonieji“ žurnalai, leidžiami masiniais tiražais ir nekvaršinantys galvų skaitytojams rimtais probleminiais straipsniais.
Labai lengvabūdiška yra ir paties filmo stilistika, sudaryta iš apiplėšimų ir žmogžudysčių, jaunos merginos (Uma Thurman) išgelbėjimo nuo narkotikų perdozavimo itin ekstremaliu būdu, ir (pseudo)filosofinių pasamprotavimų „apie nieką“ (čia jau negalima nepaminėti sąmojų žaižaruojančių paradoksalių dialogų, o šioje srityje Q. Tarantino, regis, nėra lygių).
O kad Johnui Travoltai nėra lygių improvizuotuose šokiuose, įrodo scena bare „Triušis Džekas“ (Jack Rabbit), kai Johnas su Uma Thurman (kuri tualete dar pauosto kokaino) suskelia ugningą tvistą su originaliais kūno judesėliais pagal Chucko Berry hitą „You Never Can Tell“. (Gediminas Jankauskas)
