LGBTQ+ bendruomenės vaizdavimas kine per daugelį metų gerokai pasikeitė, o filmų kūrėjai tyrinėja įvairius pasakojimus ir personažus, atspindinčius homoseksualių asmenų patirtis. Šiame straipsnyje aptarsime dešimt įsimintinų filmų, padariusių didelę įtaką LGBTQ+ bendruomenės pristatymui.
Dešimtukas šiame straipsnyje aptariamų filmų – tai įvairūs ir turtingi LGBTQ+ naratyvai, personažai ir patirtys. Nuo intymių romanų iki galingų dramų ir biografinių filmų – šie filmai prisidėjo prie geresnio LGBTQ+ bendruomenės supratimo ir įvertinimo kine. Šie filmai, pasižymintys įtikinamu pasakojimu, subtiliais personažais ir kultūrine įtaka, paliko neišdildomą pėdsaką LGBTQ+ atstovavimo kine kraštovaizdyje ir toliau įkvepia bei sulaukia atgarsio tarp žiūrovų visame pasaulyje. Kinui ir toliau vystantis, būtina švęsti ir išaukštinti LGBTQ+ balsus ir istorijas, užtikrinant, kad įvairialypė ir autentiška reprezentacija ir toliau išliktų pasakojimo priešakyje.
10. „Mėnesiena“ (Moonlight, 2016)
Kai filmas nuskina „Auksinį gaublį“ tapdamas geriausia dramine juosta ir patenka tarp nominantų dar penkiose kategorijose – natūralu, kad šie titulai suformuoja didžiulius lūkesčius. Režisieriaus Barry Jenkins filmas „Moonlight“ turi aštrių vietų, nagrinėja keblias temas ir įsuka žiūrovą į sunkių emocijų sūkurį. Kuo išskirtinė ši drama?
Skurdas, patyčios, narkomanė motina – toks nesvetingas pasaulis nuo pat vaikystės lydi pagrindinį juostos herojų Chironą. Paradoksalu, tačiau prieglobstį jis suranda narkotikų prekeivio Juano namuose. Čia jis ne tik slepiasi nuo jį kamuojančios vienatvės, bet ir leidžia laiką, kai nuo narkotikų apsvaigusi motina neranda kada juo pasirūpinti.
Filme Chirono istorija padalijama į tris dalis: vaikystę, paauglystę ir suaugystę. Užaugęs jis pats tampa narkotikų prekeiviu, kopijuodamas Juano gyvenimo būdą. Tačiau po auksinėmis grandinėmis, brangiu automobiliu, raumenimis ir išoriniu pasitikėjimu savimi, slepiasi tas pats sutrikęs, jautrus vaikas.
Sužalotos asmenybės vidinės dramos yra pagrindinė ašis, aplink kurią sukasi filmas. Nubrėžiamos gana akivaizdžios sąsajos tarp trauminių patirčių ir gynybinių mechanizmų, siekiančių jas nuslopinti. Vaikystėje vadintas „mažyliu“ ir persekiotas savo klasiokų, užaugęs jis įtvirtina savo viršenybę pinigais ir išpampusiais bicepsais. Kriminaliniam pasauliui filme dėmesio neskiriama, paliekant jį nuošalyje, ir šis manevras tik suteikia juostai subtilumo.
Kine mane visuomet erzina klišės. Juodaodis narkotikų prekeivis, vyrus į namus parsivedanti motina, mokyklos chuliganai, priverčiantys geriausią ir vienintelį Chirono draugą jam trenkti. Šie ir kiti motyvai ganėtinai nuvalkioti, tačiau negaliu sakyti, kad labai rėžiantys akį. Tiesa, filmui kartais pritrūksta įtaigumo. Kai kurios scenos man pasirodė pernelyg dirbtinos ir nuspėjamos. Kita vertus, žmogaus gyvenimas, apskritai yra velniškai nuspėjamas. Tai gal tada viskas tvarkoje.
„Kažkada turi nuspręsti, kuo tu nori būti ir neleisti kitiems už tave priimti sprendimo“, – sako Juanas. Bręsdamas Chironas artėja link šios minties, kuri nuveda žiūrovą į filmo kulminaciją. Tas lūžio taškas tampa jo naujo gyvenimo pradžia, kurioje jis ne visai sėkmingai siekia atsiriboti nuo savo praeities.
Filmas neša stiprų emocinį užtaisą ir būtent tai yra jo stiprybė, kurią įvertino daugybė žiūrovų visame pasaulyje. Tai nėra kažkoks šedevras, kurį žūtbūt privaloma pamatyti, tačiau 2016 m. „iškeptų“ filmų kontekste, jis tikrai nenublanksta. (Karolis Bareckas)
9. „Liepsnojančios moters portretas“ (Portrait Of A Lady On Fire, 2019)
Céline‘os Sciamma filme „Liepsnojančios moters portretas“, surinkusiame įspūdingą tarptautinių apdovanojimų puokštę, įskaitant ir Kanų kino festivalio prizą už geriausią scenarijų.
Filme atgyja nuostabūs nuošalios salos Bretanėje peizažai, o jų fone plėtojasi kostiuminė XVIII a. vidurio istorija. 1770 metais jauna tapytoja Marijana (akt. Noémie Merlant) pasamdoma nutapyti neseniai iš vienuolyno išėjusios Eloisos (akt. Adele Haenel) portretą. Eloisa dar nežino, kad yra būsimoji nuotaka ir kad jos motina slapta jau planuoja jos vestuves, todėl Marijanai jai patikėtą užduotį tenka vykdyti slapta, dieną atidžiai merginą stebint, o naktimis, kai Eloisa miega, tapant būsimos jaunamartės portretą.
Galiausiai menininkė ir jos modelis pamilsta viena kitą. Padvelkia antikiniais motyvais, juolab kad ir režisierė tokių paralelių nesikrato: atvirkščiai, jas pabrėžia ir tada, kai trys moterys (dailininkė, jos mūza ir tarnaitė) skaito Ovidijaus „Metamorfozes“ arba aptarinėja Orfėją plačioje jo charakterio interpretavimo skalėje – nuo įsimylėjusio poeto iki kvailio, nepaisiusio griežto perspėjimo, kuris ir pražudė jo Euridikę.
„Liepsnojančios moters portretas“ peržengia paaugliškų metamorfozių slenkstį. Abiems pagrindinėms herojėms – ir Marijanai, ir Eloisai išreikšti abipusius jausmus padeda meno pasaulio kalba. Panašiai, kaip tapytojas vos pastebimais potėpiais drobėje dėlioja kol kas tik jo vaizduotėje gimusios kompozicijos kontūrus, taip ir abi merginos tik joms suprantamą savotišką meilės kalbą dėlioja iš gestų, žvilgsnių, paprastų kasdienybės detalių, kurioms suteikiama ypatinga sakralinė prasmė.
Rezultatas – graži, impresionistinė jausmų drama, turinti kelis lygmenis. Kaip ir keli Marijanos nutapyti Eloisos portretai: vienas bus skirtas nieko nenutuokiančiam Eloisos jaunikiui, o kitų slaptąsias prasmes galės skaityti tik pati menininkė ir jos mūza. (Gediminas Jankauskas)
8. „Manasis Aidahas“ (My Own Private Idaho, 1991)
Režisierius Gusas Van Santas į amerikiečių kiną įsiveržė devintojo dešimtmečio viduryje kaip ryškus bytnikų epochos idealų paveldėtojas ir jų tradicijų tęsėjas. Jis puikiai jautė anuometines dekadentines nuotaikas ir ėmė pasakoti apie vienišus žmones, atsidūrusius gyvenimo paribiuose („Blogos naktys“, „Vaistinių kaubojus“ ir, žinoma, „Manasis Aidahas“). Jauni šių filmų herojai sąmoningai rinkosi autsaiderio dalią ir nuo bauginančios realybės bėgo į narkotines vizijas ar idealistinių svajonių pasaulį.
Labai tiksliai „Manojo Aidaho“ esmę įvardijo JAV kino kritikas Dessonas Howe, pavadinęs filmą „rafinuota kino poema apie amžiną savo vietos pasaulyje ieškojimą, apie žmogiškos sielos peizažą“.
Tas „sielos peizažas“ yra sklidinas melancholijos bei egzistencinio liūdesio, kurį formuoja jau emocinga grupės „B-52“ daina „Manasis Aidahas“ ir benamystės bei amžinų klajonių („kelio filmas“) motyvas. Pagrindiniai herojai – jauna homoseksualių draugų pora, užaugusi Portlando gatvėse. Abu vyrukai gyvena apleistame name ir užsidirba pragyvenimui pardavinėdami savo kūnus. Ilgainiui paaiškėja, kad Skotas Feivoras (Keanu Reevesas) yra „idėjinis marginalas“ – jis pasiturinčios Portlando giminės palikuonis, miesto mero sūnus, pasirinkęs radikalaus maišto formą tam, kad pažemintų savo tėvą. Visiška Skoto priešingybė – jo draugas Maikas Votersas (jį suvaidino 1993 metais nuo narkotikų perdozavimo miręs Riveris Phoenixas, vyresnis Joaquino Phoenixo brolis). Maikas yra švelnios natūros romantikas, tebesvajojantis susirasti seniai pradingusią mamą. Jis labai prisirišęs prie Skoto ir turi labai keistą savybę – gali užmigti pačiu netikėčiausiu metu (medikai tokį „atsijungimą“ vadina ypatinga liga – narkolepsija).
Kadangi Gusas Van Santas yra postmodernistinio kino atstovais, tai net keturiose „Manojo Aidaho“ scenose moderniai interpretuoja Williamo Shakespeare‘o istorinių kronikų „Henrikas IV“ bei „Henrikas V“ peripetijas. Keanu Reeveso maištautojas asocijuojamas su Shakespeare‘o princu Hariu, jo tėvas Portlando meras Džeikas Feivoras (Tomas Troupe) – su karaliumi Henriku IV, o Balandžiu Bobu filme vadinamas kvaištelėjęs pasakotojas (Williamas Richertas) labai primena linksmuolį Džoną Falstafą.
Keanu Reeveso herojaus maišto pabaiga taip pat yra nuoroda į princo Hario susitaikymą su tėvu, kai išsėmęs savo maišto programą Skotas tarsi sūnus paklydėlis sugrįžta prie ankstesnio gyvenimo būdo (ne vienas, o su savo mergina itale). Skotas turi galimybę rinktis ir šia galimybe pasinaudoja. Maikas, deja, jokių alternatyvų neturi.
Maiko narkolepsija režisieriui Gusui Van Santui suteikia ypatingą pranašumą, nes leidžia siužetą staiga pasukti tragedijos link arba, atvirkščiai, išgauti komišką efektą. Taip pat narkolepsijos priepuoliai savotiškai pateisina šuoliuojančio veiksmo logiką bei netikėtas siužeto spragas (anksčiau tokiais atvejais filmuose būdavo naudojamas vadinamasis „užtemimas“).
O gal ir visą filmą reikėtų suvokti kaip „narkolepsinį sapną“. Tai būtų net labai postmodernistiška. (Gediminas Jankauskas)
7. „Favoritė“ (The Favourite, 2018)
Graikas režisierius Yorgosas Lanthimosas į kinematografinės šlovės viršūnes lyg meteoras švystelėjo 2015-aisiais, kai jo keistos stilistikos „Omaras“ Kanuose laimėjo net tris apdovanojimus, įskaitant ir garbingąjį Žiūri prizą. „Šventojo elnio nužudymas“ (2017 m.) taip pat Kanuose buvo apdovanotas už geriausią scenarijų. Po netikėtos graikų kino klasiko Theodoro Angelopouloso žūties būtent Yorgosas Lanthimosas dabar yra garsiausias Graikijos kino režisierius, „Favoritės“ sukūrimui gavęs 15 mln. dolerių biudžetą ir dvi holivudo žvaigždes pagrindiniams vaidmenims – Rachel Weisz ir Emmą Stone.
Jei Škotijos karalienę Mariją ir jos antagonistę Elžbietą pirmąją pažįstame geriau (bent jau filmuose jas matėme dažnai), tai karalienės Anos valdymo epochą pažįstame kur kas prasčiau. Škotijos, Anglijos ir Airijos karaliene Ana Stiuart buvo paskelbta 1702-ųjų kovo aštuntąją, karūnuotą balandžio 23-ąją per Šv. Jurgio šventę, o pasimirė nuo insulto po dvylikos metų. Neigiamą karalienės Anos įvaizdį imta formuoti tuoj po jos mirties. Malboro hercogienė ledi Sara (ji, beje buvo tolima Winstono Churchillio giminaitė), geriau už bet ką kitą žinojusi visas karalienės aplinkos intrigas ir dažnai buvusi jų iniciatore, įtikino būsimuosius karalienės biografus, kad monarchė buvusi „silpna ir neryžtinga moteris, labai priklausoma nuo barnių miegamajame ir valstybės reikalus sprendusi pasikliaudama asmeninėmis simpatijomis“. Net rimtų istorikų darbuose karalienės Anos valdymo epocha buvo vadinama ne itin diplomatiniais epitetais. Pavyzdžiui, populiariuose Britanijos istorijos vadovėliuose minimas Davido Greeno paskleistas įžeidus apibudinimas „apatinių baltinių valdžia“ (angl. petticoat government).
Nors karalienė Ana buvo labai stipriai veikiama aplinkos intrigų, jos valdymo laikais neproporcingai didelę valdžią gavo ministrų kabinetas, o pati šalis išgyveno didelį ekonominį bei kultūrinį pakilimą. Kaip dažniausiai būna istorinėse dramose, monarchų asmeniniame gyvenime neapsieinama be meilės trikampių. Ši geometrinė figūra dominuoja ir Yorgoso Lanthimoso filme, bet ji yra pabrėžtinai moteriška.
Kad nekiltų jokių abejonių dėl intrigų specifikos, režisierius jau per pirmąsias dešimt filmo minučių nedviprasmiškai apibrėžia svarbiausių problemų ratą. Į atskiras dalis paskirstytas siužetas pradedamas pirmąją antrašte: „Purvas dvokia“. Ši mintis bus interpretuojama įvairiais lygmenimis, pradedant pačiu primityviausiu (į karalienės rūmus pas įtakingą giminaitę ieškoti darbo važiuojanti jaunoji Abigailė (Emma Stone) brutaliai išstumiama iš karietos į pakelės purvą). Vėliau įvairiausios „purvo vonių“ metaforos lydės valdžios, moralės ir, žinoma, politikos peripetijas.
„Favoritė“ tik dėl istorinio konteksto, realių asmenybių ir XVIII a. kostiumų atrodo kaip istorinis filmas. Karališkus interjerus Y. Lanthimosas užpildo ne tik karikatūriškais personažais, bet ir ne mažiau įspūdingais „gyvulių ūkio“ gyventojais. Štai karalienės apartamentuose narveliuose apgyvendinti septyniolika triušių (karalienė Ana pagimdė 17 vaikų, bet visi jie gimė jau negyvi arba mirė labai anksti, todėl dabar valdovė triušius pavadino jų vardais, kad galėtų švęsti kiekvieno gimtadienį). O mėgiamiausias karalienės dvaro dalyvių žaidimas – stebėti lenktynes, kuriose rūmų menėmis krypuoja žąsys ir antys, o šiuos „bėgikus“ azartiškai palaiko būrys vyrų su perukais ir išsipusčiusių freilinų. Šią pramogą organizuoja pats ministras pirmininkas, tuo tarpu opozicijos lyderis su savo politiniais bendraminčiais taip pat turi ką veikti laisvalaikiu – jie smaginasi svaidydami apelsinus į gyvą ir nuogą taikinį.
Panašių sarkastiškų detalių filme apstu, ir jomis gausiai apdovanojami abiejų lyčių atstovai. Ypač komiškai atrodo „subobėję“ rūmų svečiai vyrai, visai nepanašūs į stipriosios lyties atstovus. Todėl logiška, kad visų įmanomų iniciatyvų imasi moterys. Iš karto aišku, kad valstybę valdo visai ne Ana (Olivia Colman), o ledi Sara (Rachel Weisz) – tikra intrigų ir sąmokslų karalienė, kuriai drąsos suteikia tai, kad jos vyras lordas Malboras kontroliuoja kariuomenę.
Nuo rafinuotų manipuliacijų, žaismingų dialogų, groteskiškų situacijų (kartais net atrodo, kad ir nuo iš ekrano dvelkiančių kvapų) dažnai svaigsta galva, kaip ir nuo iš bet kokių tradicijų suvaržymo išsilaisvinusios aktorių vaidybos. Nesunku pasiklysti nė sekundei nenutrūkstančiame manipuliacijų kaleidoskope, kai nusitrina riba tarp aukos ir budelio, o vieną personažo kaukę tarsi antikiniame teatre keičia visai kitokia. Čia jau ne Shakespeare‘o „Vindzoro šmaikštuolių“ varžytuvės, o kur kas rimtesnis politinių mūšių be taisyklių turnyras su visai ne juokinga atomazga. (Gediminas Jankauskas)
6. „Ar galėsi kada nors man atleisti?“ (Can You Ever Forgive Me?, 2018)
Nepaisant puikios energijos ir komiškumo, Melissa McCarthy suvaidino daugybėje nelabai gerų ir pamirštamų filmų, kurių serija baigiasi Marielle Heller filme „Ar galėsi kada nors man atleisti?“ Čia McCarthy paverčia niūrią keistuolę stebėtinai simpatiška asmenybe, atsisakydama savo simpatiško personažo, kad suvaidintų žmogų, kuris yra šaltas savo artimiesiems ir piktas beveik visiems kitiems.
Biografė Lee Israel (akt. McCarthy), kuri specializuojasi pasakodama kitų žmonių istorijas, nevertina savo vardo pripažinimo taip, kaip jos literatūros agentė (akt. Jane Curtin). Ji taip pat nesirengia savęs demonstruoti vakarėliuose ir nemoka bendrauti su kitais rašytojais, ir tai kenkia jos profesijoje. Praradusi darbą, susirgus mylimai katei ir gavusi įspėjimą dėl iškeldinimo, Israel pritaiko savo rašymo įgūdžius kurdama netikrus garsių vardų laiškus ir pardavinėdama juos už šimtus dolerių. Tai tampa beprotiškai pelninga nauja karjera – tokia, kuri patraukia FTB dėmesį. Siekdama išvengti aptikimo, Israel pasitelkia savo artimą draugą Džeką Hoką (akt. Richardas E. Grantas), kad šis tęstų sukčiavimą, kol juos abu pasivys federaliniai pareigūnai.
Tai epochos, kuri ne taip jau toli nuo mūsų atminties, kūrinys, kuriame pasakojamos istorijos, kurių greičiausiai dar nesame matę. Šį kartą filmo kūrėja Heller atsisakė polaroidinės paletės, kurią naudojo savo praeitame filme, ir sukūrė vaizdą, perteikiantį tarpinį to laikmečio jausmą – kai praėjo niūriausi metai, tačiau dirbantys rašytojai vis dar galėjo sau leisti gyventi Manhetene. Vizualiai šis stilius suderina elegantiškas dangoraižių savybes ir šiltus medinių lentynų bei knygų tonus senoje apdulkėjusioje parduotuvėje. Lauke Israel vaikšto po niūriai atrodantį Niujorką, tarsi oras atspindėtų ne itin saulėtą jos pačios požiūrį į gyvenimą.
McCarthy vaidybos diapazono neįmanoma pervertinti. Beveik kiekviename žingsnyje jos personažas suteikia žiūrovams daugybę priežasčių jos nemėgti. Tačiau Heller simpatiškas požiūris ir McCarthy vaidyba ją padaro žmogiškesnę nei karikatūra. Šis vaidmuo toli gražu neprilygsta jokiam kitam McCarthy vaidmeniui, į kurį ji buvo įstumta. Čia ji vaidina kovingą asmenybę, kuri iš tiesų nuolat rodo gerumą tik savo sergančiai katei ir dėl savo socialinio nerangumo taip pat gina tuos, kurie bando jai padėti ar su ja susidraugauti. Per pasimatymą su knygyno savininku, kuriam patinka jos darbas, Israel vargsta flirtuodamas su moterimi. Po dygliuoto personažo paviršiumi slypi tiek daug pažeidžiamumo, tačiau žiūrovai tas akimirkas mato tik trumpai.
Siekdamas subalansuoti šiurkščią ekrano asmenybę, Grantas vaidina Hoką kaip Israel priešingybę beveik visais atžvilgiais. Kai Lee jaučiasi patogiausiai būdama paniurusi ir irzli, Hokas – žavus ir apsirengęs, kad kompensuotų savo laisvą gyvenimo būdą. Jai sunku užmegzti ryšį su pašaliniais žmonėmis, o jis užmezga ryšį beveik su kiekvienu, kuris pasitaiko jo kelyje. Israel ir Hokas – žavi keistuolių draugų pora, reguliariai susitinkanti išgerti viename seniausių „Village’o“ gėjų barų ir draugiškai besišaipanti vienas iš kito. Jų žavus ryšys toks gyvas, kad kai jis nutrūksta, tarp dviejų geriausių draugų įsivyrauja tyla, kuri tampa skaudžiausia Israel žūties dalimi.
„Ar galėsi kada nors man atleisti?“ – tai kriminalinė drama, bičiulių komedija, laikmečio kūrinys ir meilės duoklė moteriai, kuri šiuo gyvenimo ir karjeros laikotarpiu nesijautė mylima. Filme ne tik sugrįžtama į tikrąją Lee Israel, senąsias Niujorko vietas, pavyzdžiui, barą „Julius“, bet ir į kai kurių jos nusikaltimų vietas – dabar jau nykstančius nepriklausomus knygynus, kuriuose ji pardavinėjo suklastotus laiškus. Netgi džiazo standartai, skambantys per visą filmą, buvo parinkti todėl, kad tai buvo vienos mėgstamiausių Israel dainų. Filmas kyla iš supratimo ir meilės, kaip nedaugelis kitų biografinių filmų, ir dėl to šią sudėtingą asmenybę tampa malonu sutikti.
5. „Hedwig And The Angry Inch“ (2001)
„Hedwig and the Angry Inch“ priklauso beveik išnykusiai filmų kategorijai: Tai originalus roko miuziklas – pasak jo kūrėjo, „post-punk neoglam roko miuziklas“. Filmas nufilmuotas su tokia įnirtinga energija ir pakankama seksualine įvairove, kad jį žiūrėti tiesiog gera. Filme pasakojama apie Rytų Vokietijoje gimusį ir augusį vaikinuką, vardu Hanselis, kuris užauga gėjumi, įsimyli JAV seržantą ir nori kartu su juo išvykti į Ameriką. Vyresnysis seržantas paaiškina, kad Hanseliui tai bus neįmanoma, bet jei vaikinui bus atlikta lyties keitimo operacija, jie galės susituokti ir tada gauti pasą nebus problema („Kad išvyktum, turi kažką palikti“ –sako seržantas).
Hanselis tampa Hedviga (akt. John Cameron Mitchell) per nepavykusią operaciją, kurios metu paliekama šiek tiek per daug, ir netrukus ši atsiduria paliktas Kanzaso priekabų parke. Ji apsigyvena netoliese esančioje karinėje bazėje, tampa generolo vaiko aukle ir susipažįsta su generolo sūnumi Tomiu Gnosiu (akt. Michael Pitt). Jie tampa meilužiais, kol Tomis sužino Hedvigos transseksualumo paslaptį, ją palieka ir greitai tampa roko žvaigžde, nes pasinaudoja iš Hedvigos pavogtomis dainomis.
Visa tai sužinome iš retrospektyvos. Filmo pradžioje Hedviga su savo grupe („The Angry Inch“) dalyvauja nacionaliniame ture. Jos maršrutas paverčia ją virtualia Tomio Gnosio persekiotoja, tik su tuo skirtumu, kad Tomis groja stadionuose, o Hedviga – už greito maisto restoranų tinklo „Bilgewater’s“ salotų baro. Klientai žiūri į tai netikėdami, ir būtų dar labiau netikintys, jei galėtų išstudijuoti dainų tekstus ir atrasti, kad dainos (autoriai Stephen Trask ir Mitchell) sudaro aristotelišką argumentą apie lytį ir vientisumą.
Johnas Cameronas Mitchellas įelektrina filmą, nes jo pasirodymas yra ne tiek glam-roko atlikėjų satyra, kiek autentiškas glam-roko pasirodymas. Galbūt filmo biudžetas ir buvo ribotas, tačiau ekrane paprastai būna visko, kas sensacinga, įskaitant priekabos namelį, kuris akimirksniu virsta scena. Michael Pitt (Tomio vaidmuo) dar labiau stebina, jei neseniai matėte jį, kaip ir aš, vaidinantį Donį, peraugusį kietą vaikį, filme „Chuliganas“ (angl. Bully).
Šiame filme rodoma medžiaga galėjo būti paviršutiniška ir pašaipi, bet taip nėra. Po blizgančiu paviršiumi pulsuoja kažkoks nuoširdumo pulsas, kuris galbūt kyla iš paties Mitchello gyvenimo istorijos. Jis užaugo Berlyne kaip generolo, vadovavusio JAV kariniam vienetui, sūnus. Berlyno sienos griuvimas, kaip ir laukinis naktinis Berlyno gyvenimas, turėjo padaryti įspūdį jaunam Mitchellui, ir tam tikra prasme filmas yra apie šių dviejų įkvėpimo šaltinių susidūrimą.
4. „Fantastiška moteris“ (A Fantastic Woman, 2017)
Čiliečio Sebastiano Lelio juosta „Fantastiška moteris“ (A Fantastic Woman) sulaukė daugybės kritikų vertinimų dėl neįprastos filmo temos ir aktorių pasirinkimo. Filmo siužetas perteiktas gana nenuspėjamai: prasidėjęs kaip dviejų įsimylėjėlių romantiško gyvenimo idilė, pamažu filmas įgauna visai kitokių atspalvių. Filme transliuojama žinutė vienaip ar kitaip paliečia žiūrovus ir suteikia peno apmąstymams. Ne veltui filmas gavo „Oskaro“ nominaciją ir Akademijos apdovanojimą kaip geriausias filmas užsienio kalba.
Orlando (Čilės aktorius Francisco Reyes) myli savo jaunesnę meilužę Mariną (Čilės aktorė ir mecosoprano dainininkė Daniela Vega), dėl kurios paliko žmoną ir planuoja su ja ateitį. Tačiau vieną naktį meilės romanas pasibaigia, kai Orlando ištinka netikėta mirtis.
Iškart po nelaimės pasirodo Orlando šeima, kuri nekenčia Marinos ne vien dėl to, kad ši išardė šeimą, bet taip pat, kad ji – nepaprasta moteris, o translytė. Šeima nesupranta ir bodisi tokiu pasirinkimu, nori kuo greičiau ją išvaryti iš Orlando buto. Bet Marina taip lengvai nepasiduoda, ji gedi vyro ir nori būti jo laidotuvėse. Tačiau šeima jai to neleidžia. Marina turi kovoti ne tik dėl galimybės išlydėti į paskutinę kelionę mylimą vyrą, bet ir dėl savo tapatybės. O tai padaryti nelengva, kai kiti filmo veikėjai engia Mariną ir kai kurios filmo scenos parodo žmonių žvėriškumą ir brutalumą, kuriuos stebint norisi kuo greičiau nusisukti. Toks visuomenės pasmerkimas ir žiaurus elgesys tik suteikia Marinai jėgų kovoti už save.
Kitaip nei daugelyje kitų filmų apie translyčius asmenis, kuriuos įkūnyjo ne translyčiai žmonės, šiam filmui pasirinkta aktorė išties yra translytė. Daniela Vega jau vaikystėje suprato, kad yra kitokia, ir nenori būti vyru, todėl pradėjo savo transformaciją. Nors tėvai ją palaikė, ji vis tiek sulaukė patyčių ir kentė nuo depresijos, nes konservatyvioje Čilėje nebuvo suprantami ir toleruojami tokie dalykai.
Viena rašytoja ir režisierė paprašė D. Vegos bendradarbiauti kartu kuriant sceninį kūrinį apie žmogaus transformaciją, panaudojant jos patirtį kaip pavyzdį. Nuo to laiko prasidėjo D. Vegos karjera tiek muzikiniame, tiek vaidybiniame amplua.
Vega dar labiau išgarsėjo, kai pasirodė garsiosios Manuelio Garcios dainos „Maria“ muzikiniame vaizdo klipe. Daina ir muzikinis vaizdo klipas buvo sukurti bendradarbiaujant su gėjų savižudybių prevencijos organizacija, skatinant padėti jiems ir užkirsti kelią savižudybėms.
Šiam filmui buvo skirtas „Teddy Award“ apdovanojimas už geriausią filmą lesbiečių, gėjų, biseksualų ir translyčių asmenų (LGBT) tema. Pasak kino pasaulio biblija laikomo „Variety“, režisierius S.Lelio „meistriškai sukūrė galbūt skambiausią ir empatiškiausią nuo 1999-aisiais pasirodžiusios Kimberly Peirce juostos „Vaikinai neverkia“ kino pasakojimą apie translyčių asmenų gyvenime kasdien iškylančias kliūtis”. (Viktorija Kundrotaitė)
3. „Milkas“ (Milk, 2008)
Tai biografinė drama apie didį žmogų, kovojusį už žmogaus teises bei žodžio laisvę. Jis Harvey Milk‘as – pirmasis homoseksualios orientacijos neslėpęs politikas, užėmęs svarbias pareigas Kalifornijos valstijoje ir aktyvus LGBT+ teisių aktyvistas.
Deja, 1978-aisiais metais, kartu su tuometiniu meru George Moscone, buvo nužudytas savo pilitinio oponento, sulaukęs vos 48-erių metų. Tai juosta apie suskaldytą žmonijos vertybių skalę, kuomet vienas asmo gali tapti žmogžudžiu, jog įvykdytų ideologinę egzekuciją, tuo tarpu kitas – daugelio angelu sargu bei geruoju samariečiu. Filmas, nepaliksiantis abejingų ir skatinantis gėrį, žmogiškumą bei nuolankumą, meilę bei pagarbą aplinkinams. Tai istorija apie nesavanaudiškumą, atsidavimą bei aistrą gyvenimui.
Įdomu tai, jog tūkstančiai žmonių sutiko būti statistais be jokio atlygio, o tik ideologiniu pagrindu grįstu noru. Sean Penn‘ui, atlikusiam pagrindinį vaidmenį, buvo naudojami proteziniai dantys ir nosis, kontaktiniai lęšiai bei plaukai.
Aktoriaus vaidyba – išskirtinė, jo talentas akivaizdus tiek šios juostos metu, tiek ir kituose jo vaidintuose filmuose. Tai nuostabus epizodas, žiūrovą nukeliantis į XX amžiaus antrąją pusę ir užburiantis nuostabia vaidyba, įdomiais kinematografiniais sprendimais, ir, aišku, pačia istorija. (Justė Meištaitė)
2. „Vadink mane savo vardu“ (Call Me By Your Name, 2017)
Luca’o Guadagnino juosta apie vasarišką dviejų vyrų aistrą buvo įvertinta kaip geriausia „Sundance“ atidaryme. Šis filmas yra apie brendimą, jausmų paieškas ir begalinį jaunuolio susižavėjimą ir romaną su tėvų viloje besisvečiuojančiu atvykėliu.
Armie’is Hammer’is atlieka gundančio svečio vaidmenį ir pilna amplitude atskleidžia savo talentą, ko nebūtų galima pasakyti apie šį aktorių David‘o Fincher‘io „Socialiniame tinklalapyje“ (angl. The Social Network). L. Guadagnino‘as pažymi, kad šiame filme gausu įtampos bei nuoširdumo, kurie koreliuoja iki pat kulminacinio siužeto taško.
Svarbu ir paminėti ir tai, kad prie scenarijaus rašymo prisidėjo James‘as Ivory‘is – britų režisierius, sukūręs kitą klasikinę juostą apie gėjų santykius „Morisas“ (angl. Maurice) 1987 m. Pagrindinio aktoriaus rolę užimantis Timothe’is Chalamet’as, įneša intelektualumo ir sudėtingumo šiam pamišusiam ir nenuspėjamam filmui.
Skaudi odė apie pirmosios meilės pakilimus, skausmus ir nuosmukius. „Vadink mane savo vardu“ yra tokia populiari istorija, nes sutampa su daugybės žiūrovų visame pasaulyje, kurie užjaučia Elio ir puikiai žino, kaip jam skaudu. Filmas lėtas, gražus ir be galo veriantis širdį.
1. „Kerol“ (Carol, 2015)
Filmas nukelia mus į XX amžiaus vidurio Niujorką, kuriame jauna fotografė Therese Belivet (akt. Rooney Mara) įsimyli turtingą namų šeimininkę vardu Keroll Aird (akt. Cate Blanchett). Tai juosta apie prabangos bei liūdesio kupiną gyvenimą, kuriame, rodos, nėra vietos meilei ar tikrai nuoširdžiai laimei.
Destruktyvios santuokos iškamuota Kerol vis labiau ir labiau atsiduoda aistros sūkurin, jaunos merginos glėby, kuriame jaučiasi ne tokie vieniša ir beviltiška. Pasitelkiant hipnotizuojančius vaizdus bei užburiančią muziką, įtikinančią vaidybą bei profesionalius kino kūrėjus, sukuriama įstabi istorija apie savęs pažinimą, vidinę kelionę laimės bei meilės link. Tarp moterų užsimezga intensyvus romanas, kuris susiduria su keliomis kliūtimis tiek jų santykių viduje, tiek išorėje, kurias sukelia pašaliniai.
Viskas kas susiję su „Kerol“ yra gražu. Nuo aikštelės, kurioje filmuota, naudotų kostiumų, aktorių pasirodymo iki, žinoma, labai gražios meilės istorijos. Filmas mus nukelia į penkiasdešimtuosius metus ir dviejų moterų santykiuose sutinkamus pakilimus ir nuolydžius. Tai istorija apie jausmus, kurie tuometiniame pasaulyje buvo uždrausti. (Jonas Jacunskas)
Filmo pabaigoje atrodo, kad pora eina tiesiai į tragediją, gerai pažįstamą dviejų tos pačios lyties žmonių neįmanomos meilės teritoriją. Paskutinėje scenoje Teresė įžengia į Ąžuolų kambarį, ieškodama Karolinos. Teresė akimirką stabteli, o tada pradeda artėti prie Karolinos staliuko pro kitų lankytojų jūrą, iš kurios galima daryti išvadą, kad ji reiškia galimą bet kokių būsimų santykių priešiškumą. Galiausiai Kerol pastebi Teresę, ir abi moterys pažvelgusios viena į kitą nusišypso.
Kritikų liaupsinamas, dažnai vadinamas vienu geriausių 2015-ųjų metų filmų, „Kerol“ yra meno kūrinys, kuriame romantiški dviejų moterų santykiai taip ir nėra pavadinami lesbietiškais. Tai tiesiog nėra įprasta lesbietiška istorija. Tai yra istorija apie du žmones. Žmones tokius, kokie jie yra. (Jonas Jacunskas)
