10 išskirtinai puikių Tom Cruise vaidmenų ne veiksmo filmuose

Tomą Cruise‘ą (tikroji pavardė Thomas Cruise Mapother IV) įprasta vadinti ryškiausia žvaigžde, įsižiebusia Holivudo padangėje praėjusio amžiaus devintąjį dešimtmetį. Jis seniai priklauso tai ne itin gausiai aktorių grupei, kurių pavardė titruose garantuoja gerą pramogą ir milžiniškas filmo pajamas.

Geriausi Tomo Cruise‘o vaidmenys anksti suformavo ir jo kinematografinį įvaizdį. Dažniausiai aktorius vaidina atkaklius, tikrą draugystę vertinančius ir savo tikslą mokančius siekti vyrukus, kuriems darbas yra jų gyvenimo prasmė.

Jau daug metų jis yra nepakeičiame veiksmo filmų žvaigždė.

Bet kartais aktorius pasirodo ir ne tik veiksmo filmuose. Čia – tokių vaidmenų dešimtukas gerai žinomuose filmuose.

10. „RIZIKINGAS VERSLAS“ (Risky Business, 1983)

Šiame filme Tomas Cruise‘as suvaidino penktąjį savo karjeros vaidmenį ir tvirtos reputacijos tada dar neturėjo. Užtai „Rizikingam verslui“ pasirodžius ekranuose tokia reputacija atsirado ir ji tolydžio tik stiprėjo.

Filmą kūręs režisierius Paulas Brickmanas pradžioje priešinosi jam siūlomai jauno aktoriaus kandidatūrai, sakydamas, kad Tomas yra „nenormalus psichopatas“. Tokią nuomonę režisierius susidarė pažiūrėjęs filmą “Atšaukimo signalas“ (Taps, 1981). Jame iš tikrųjų Tomas Cruise‘as vaidino karštakošį Karo akademijos auklėtinį, kuris drauge su kursiokais aktyviai pasipriešina valdžios ketinimams šią aukštąją mokymo įstaigą uždaryti ir ima aršiai ginti savo alma mater.

Paulas Brickmanas manė, kad „Rizikingam verslui“ reikia visai kitokio temperamento aktoriaus – švelnaus ir mielo. Juk Džoelis Gudsenas yra septyniolikmetis Čikagos koledžo moksleivis, kuris susiduria su netikėtai iškilusiomis problemomis tada, kai tėvai jį palieka vienui vieną visam ilgam savaitgaliui prabangiuose namuose Čikagoje prie vaizdingo Mičigano ežero.

Tėvai trokšta, kad jų atžala įstotų į Prinstono universitetą, bet pats vaikinas dėl šio tikslo dar nė piršto pats nepajudino. O likęs vienas namuose įsidrąsino artimiau susipažinti su intymias paslaugas tiekiančiomis jaunomis panelėmis.

Viskas klostosi daugmaž normaliai, kol Džoelis nesusipažįsta su telefonu iškviečiama mergina Lana (Rebeccai de Mornay tai buvo vos antras vaidmuo kine). O tai baisiai nepatinka Lanos suteneriui Gvidui (akt. Joe Patoliano), kuris porelę pradeda įkyriai persekioti.

Netikėtai atsiradus „laisvam plotui“ Džoelis namuose sugalvoja suruošti beprotišką vakarėlį su artimiausiais draugais ir laisvo elgesio mergelėmis. Tačiau tokie malonumai nemažai kainuoja. Todėl iškyla logiškas klausimas – kur gauti pinigų pašėlusioms pramogoms?

Gerą verslo planą Džoeliui pasiūlo jo naujoji draugė. Planas paprastas: jeigu yra „laisvas plotas“, tai jame ir reikia išvystyti audringą veiklą.

Kokia tai veikla ir kaip šis „rizikingas verslas“ funkcionuoja, neatskleisime. Gal tik užsiminsime, kad labiausiai iš jo laimėjo pats Džoelis. Nauda triguba – vaikinas pagaliau atsikratė nekaltybės, bet įgijo gerus tikro kapitalisto įgūdžius, per kelias valandas sugebėjęs uždirbti aštuonis tūkstančius dolerių.

O dar visiems droviems jaunuoliams Tomas Cruise‘as jau po filmo premjeros išdavė svarbią paslaptį: „Jeigu tu nemoki šokti, tau niekada nepavyks susipažinti su merginomis. Nes visoms merginoms patinka šeštadieniais eiti į diskotekas“. 

9. „TOLIMA ŠALIS“ (Far and Away, 1992)

1990-aisiais metais gabią jauną aktorę Nicole Kidman pastebėjo Holivudo prodiuseriai ir iš Australijos pasikvietė į Ameriką. Nors pirmas vaidmuo „Griaustinio dienose“ buvo visai nedidelis, debiutas filme su pirmojo ryškumo žvaigžde Tomu Cruise‘u jaunai aktorei tapo dvigubu startu – vienu metų labai sėkmingai prasidėjo jos karjera ir abiejų vedybinis gyvenimas, kuris truko bemaž 11 metų.

Antras susitikimas su Tomu filmavimo aikštelėje įvyko 1992-aisiais, kai tuo metu jau spaudoje plačiai linksniuojama pora filmavosi epinėje dramoje „Tolima šalis“.

Tomas vaidino iš Airijos mirus tėvui į pažadėtąją žemę išvykusį jauną fermerį Džozefą Donelį, o Nicole – jo mylimąją Šenon. Tačiau teisę į kasdienės duonos kąsnį Amerikoje porelei teks išsikovoti kumščiais. Kiekviena diena tolimoje ir visai nesvetingoje šalyje virsta žūtbūtiniu mūšiu už savo ateitį. Laimei, socialiniai motyvai autoriams ne itin rūpi. Jie neslepia ketinimų sujungti į vieną visumą epinį kiną su jaudinančia melodrama.

Tradicinę amerikiečiams temą „Kaip buvo užkariauti Laukiniai Vakarai“ filmo režisierius Ronas Howardas pradeda Airijoje 1892 metais. Čia mirus tėvui iš Džozefo buvo atimta jų giminei priklausanti žemė. Trokšdamas atkeršyti naujų nelaimių kaltininkui mirtinai įžeistas vaikinas ryžtasi nužudyti stambų žemvaldį Danielį Kristi (akt. Robertas Prosky), bet pats sužeidžiamas, nes pasirodo, kad su šautuvu jis elgtis visai nemoka.

Pabaigti nesantaiką imasi žemvaldžio reikalų tvarkytojas prievaizdas, kuris iškviečia Džozefą dvikovon. Bet ją išardo šeimininko dukra Šenon, kuri jau seniai maištauja prieš despotą tėvą ir svajoja iš gimtųjų namų pabėgti į pažadėtąją žemę Ameriką. Šį planą maištingoji mergina ir realizuoja drauge su Džozefu.

Atsidūrusi Bostone porelė pradeda savo visai nelinksmą odisėją svetimoje žemėje. Kiekviena diena virsta žūtbūtiniu mūšiu už savo ateitį. Pradžioje mergina netenka visų savo atsivežtų brangenybių. Tenka susirasti darbus, kad emigrantai galėtų prasimaitinti. Šenon įsidarbina vištas prekybai paruošiančiame fabrike (vėliau gauna šokėjos darbą klube), o Džozefas mėgina užsidirbti bokso ringe.

Šiaip taip galą su galu suduriantiems įsimylėjėliams visgi nekaip sekasi taupyti pinigus kelionei į Oklahomą, kur, kaip jie girdėjo, žemė naujakuriams dalijama nemokamai. O ir tų varganų santaupų porelė netenka po to, kai Džozefas pralaimi bokso ringe rungtinėse su dideliu priziniu fondu.

Bet tai toli gražu dar ne pabaiga. Įsimylėjėliams net tenka išsiskirti. Laimė, kad neilgam. Džozefas ir Šenon vėl susitinka jau Oklahomoje 1893-aisiais metais.

„Tolima šalis“ jau avansu buvo pavadinta vienu geriausių 1992-ųjų metų blokbasteriu ir svarbiausiu „Betmeno 2“ bei „Mirtino ginklo 3“ konkurentu. Bet filmui pasirodžius ekranuose jis susilaukė ir negatyvios kritikos. Studijos vadovai liko nepatenkinti tuo, kad 60 mln. dolerių kainavęs epas Amerikoje nesurinko planuotų šimto milijonų.

Negailestingi buvo ir kai kurie kritikai. Pvz., žurnale „Premiere“ net buvo parašyta: „Tolima šalis“ dar kartą įrodo, kad amerikiečiams geriau nekurti istorinių filmų. Tomai, tu nepakartojamas, bet šis tavo darbas tiesiog siaubingas“.

Tomas Cruise‘ anksti suprato, kad išvadas iš pozityvios kritikos visada reikia daryti. Deja, ilgam nutrūko jo bendradarbiavimas su Nicole: abu jie nusifilmuos drauge tik 1999-aisiais Stanley Kubricko erotiniame trileryje „Plačiai užmerktos akys“.

O jau kitame po „Tolimos šalies“ filme „Geri vyrukai“ (A Few Good Men, 1992 m., rež. Robas Reineris) Tomo partneriai bus Demi Moore ir Jackas Nicholsonas. 

8. „DŽERIS MAGVAIRAS“ (Jerry Maguire, 1996)

Tai komedija su moralu apie klestintį sporto agentą, kuris vieną gražią dieną susimąsto apie savo gyvenimo prasmę. Kai vienas Džerio (Tomas Cruise’as) globojamas klientas patenka į ligoninę, jo finansinių reikalų tvarkytojas meta iššūkį negailestingai sistemai, luošinančiai sporto karjeros siekiančius jaunuolius. Tačiau paklausęs sąžinės balso naujasis donkichotas lyg burtų lazdelei mostelėjus netenka visko – pinigų, darbo, draugų. Bet neskubėkime liūdėti, nes tai šiuolaikinė pasaka, kurioje būtinai įvyks stebuklas, o už dorybes bus atlyginta.

Pradžioje režisieriaus Cameronas Crowe pagrindinį vaidmenį siūlė tada jau du Oskarus uždirbusiam Tomui Hanksui, bet šis atsisakė, manydamas, kad plačią kino žiūrovų auditoriją nesudomins sportinės tematikos filmas. Keistokas, švelniai kalbant argumentas, turint omenyje, kad neseniai ekranuose gerą kasą surinko sportinė komedija „Moterų lygą“ (A League of Their Own, 1992 m., rež. Penny Marshall), kurioje Tomas Hanksas suvaidino aistringą stikliuko kilnotoją, Antrojo pasaulinio karo metais paskirtą moterų beisbolo komandos treneriu.

Kaip ten bebūtų, trenerio Džerio vaidmuo Tomui Cruise’ui tiko ir, svarbiausia – patiko tiek žiūrovams, tiek kritikams, tiek studijos vadovams (vien JAV filmo pajamos perkopė 150 ml. dolerių padalą).

Į naudą filmui išėjo ir tai, kad anuo metu Amerikos socialiniame gyvenime vyko audringos permainos. Ypač jaunimo gyvenime. Mat ankstesnę vadinamąją „X kartą“ keitė nauja žmonių kategorija, pavadinta „Japiais“.

„X kartos“ žmonės (gimusiems tarp 1965-1980 metų) yra apibūdinami kaip savarankiški, atsakingi, praktiški, kiek skeptiški, bet mėgstantys pokyčius. Jiems šeima – viena svarbiausių vertybių, o rezultatą jie vertina labiau nei procesą, taip pat vengia turėti autoritetų.

Trumpinys „Japiai“ (Yuppie, – „Young urban professional” arba dar kitaip “baltoji apykaklė”) išpopuliarėjo po 80-ųjų ir buvo skirtas apibūdinti jaunus geras pajamas turinčius karjeristus.

Būtent toks ir buvo Tomo Cruise‘o personažas – žavus, komunikabilus, iniciatyvus, energingas, žinantis, ko nori, ir mokantis užsibrėžto tikslo pasiekti.

Argi toks personažas galėjo nesužavėti jaunimo ne tik Amerikoje? Juolab, kad filmo autoriai nešykštėjo kritikos ankstesnių kartų idealams ir gyvenimo būdui. Jaunimui tokie dalykai visada patinka.

Filmas „Džeris Magvairas“, žinoma, yra Tomo Cruise‘o benefisas. Bet būtų neteisinga nepaminėti šalia jo žavios blondinės Renée Zellweger. Ji suvaidino jauną našlę Dorotę, dirbančią buhaltere ir auginančią sūnų. Ji vienintelė aktyviais veiksmais parėmė Džerį tuo metu, kai jis ryžosi realizuoti savo naujus planus ir išėjo iš savo firmos.

Nors anksčiau Renée Zellweger jau vaidino dvylikoje filmų, bet kas juos dabar bepamena. O „Džeris Magvairas“ tapo jai puikiu tramplynu į svaiginančias Holivudo aukštumas.

Filmas baigiamas gražiu vieno personažo monologu: „Aš negaliu jus išmokyti, kaip reikia gyventi, nes pats pažinau ir pakilimus, ir nuopuolius. Bet aš myliu žmoną, myliu savo gyvenimą ir jums to paties linkiu.“

7. „FIRMA“ (The Firm, 1993)

Johno Grishamo bestselerio ekranizacijoje į mirtinai pavojingą avantiūrą prieš savo valią įsivelia jaunas ir ambicingas Harvardo absolventas Mičas Makdiras (jį ir vaidina Tomas Cruise’as). Vos baigęs teisės studijas Mičas gauna viliojantį pasiūlymą iš nedidelės juridinės kanceliarijos gimtajame Elvio Preslio mieste Memfyje.

Be solidžios algos vaikinui dar siūlomas lengvatinis kreditas būstui ir prašmatnus kabrioletas. Apdairesnis žmogus būtų bent pasiteiravęs, už kokias “gražias akis” jam nuskilo tokia neregėta laimė. Bet Mičas dėl to galvos nekvaršina ir kuo greičiau su žmona atsikrausto iš Bostono į Memfį. Ir labai greitai sužino, kad jo darbdaviai aptarnauja įtakingas Čikagos mafijos grupuotes ir yra tapę nusikaltėlių įkaitais.

Ištrūkti iš mafijos gniaužtų neįmanoma. Visi, kas bandė tai padaryti, žuvo. Buvo nužudytas net privatus detektyvas, kuriam Mičas pabandė perduoti kai kuriuos mafiją kompromituojančius dokumentus. Todėl vaikinui nelieka nieko kito, kaip sutikti su FTB specialistų pasiūlymu veikti kartu ir duoti parodymus teisme. Mičas supranta, kad tokiu būdu pasirašo sau mirties nuosprendį, bet kito pasirinkimo nebeturi.

Kai knygų rinkoje pasirodė Johno Grishamo bestseleris „Firma“, jis amerikiečiams tapo ne tiek dar vienu geru kriminaliniu detektyvu, bet dar ir knyga, kritikuojančią „Japių“ kartos – aktyvių karjeristų – atstovų godumą pinigams.

Dar vienas labai ryškus patyrusio Holivudo veterano režisieriaus Sydney’aus Pollacko filmo veikėjas – aktoriaus Gene’o Hackmano personažas Eiveris Tolaras. Šis gyvenimo vėtytas ir mėtytas advokatas tampa didžiojo verslo užkulisių dar nepažinusio Mičo globėju ir cinikų valdomo gyvenimo paslapčių mokytoju.

Dinamikos ir įtampos filmui suteikia ir aktorės Jeanne Tripplehorn suvaidinta skeptiškai vyro karjeros galimybes vertinančią Mičo žmoną Ebę. Tolimesni filmo siužeto posūkiai tik dar labiau tvirtins, kad ji, skirtingai nei jos vyras, iš pat pradžių neturėjusi gražių iliuzijų, buvo teisi.

Be jau paminėtų aktorių ryškius personažus suvaidino Edas Harrisas (Mičą raginantis prieš darbdavius teisme liudyti FTB agentas Veinas Toransas), Wilfordas Brimley (firmos Saugumo tarnybos vadas Viljamas Devašeris), Gary Busey (Mičui padėti norintis privatus detektyvas Edis Lomaksas), Davidas Strathairnas (Mičo brolis Rėjus), o aktorė Holly Hunter už detektyvo Edžio sekretorės vaidmenį nusipelnė Oskaro nominacijos.

Tikrai geras trileris, turintis tik vieną trūkumą – prailgsta laukti numanomo finalo.

Geri buvo ir filmo finansiniai rodikliai: per 23 dienas surinkusi 100 mln. dolerių „Firma“ iš pirmos vietos pagal šį rodiklį išstūmė S. Spielbergo „Juros periodo parką“. 

6. „VANILINIS DANGUS“ (Vanilla Sky, 2002)

„Vanilinis dangus“ yra antras režisieriaus Christopherio Crowe ir aktoriaus Tomo Cruise‘o bendras darbas. Pirmasis – sportinė drama „Džeris Magvairas – susilaukė didelės sėkmės, panašaus rezultato buvo tikimasi ir iš „Vanilinio dangaus“. Juolab kad tada pasaulio spauda išsijuosusi skalambijo apie filmavimo aikštelėje užgimusį Tomo Cruise‘o ir ispanų gražuolės Penélope‘s Cruz meilės romaną.

Vieni vadino šią draugystę romantiškiausia dviejų mylinčių širdžių sąjunga, kiti – tiesiog geru reklaminiu projektu „2 K“. Atrodė, kad viskas krypsta prie „amžiaus vestuvių“, bet paskutinę akimirką žavioji Penélope pademonstravo triuką „pabėgusi nuotaka“. Sakoma, kad pabūgusi perspektyvos tapti scientologų religinės sektos įkaite.

„Vanilinis dangus“ – tai amerikietiškas ispanų režisieriaus Aleksandro Amenábaro filmą „Atmerk akis“ perdirbinys.

Originalioje versijoje (1997 m.) Penélope‘s Cruz taip pat vaidino. O pagrindinis filmo herojus buvo “laimės kūdikiu” vadinamas vaikinas Sezaras (jį suvaidino charizmatiškasis Eduardo Noriega). Po tėvų mirties paveldėjęs nemenką turtą Sezaras priprato prie nerūpestingo gyvenimo ir net nesusimąsto, kad galėtų būti kitaip. Tik patekęs į automobilio avariją ir susižalojęs veidą jis atsiduria už įprastų sąvokų ribos. “Viskas, kas vyksta aplink, tėra tik sapnas“, – ne kartą teigia autoriai. Ir bando sudėlioti savo istoriją iš atminties skeveldrų.

„Vanilinis dangus“ yra ne mažiau komplikuotas pasakojimas apie realų ir “paralelinį” pasaulį, kuriuose pasiklydo Tomo Cruise‘o herojus. Gražuolis Deividas Eimsas gyvenime pasiekė viską, ko tik gali geisti širdis. Per savo gimtadienį jis susipažįsta su geriausio draugo mergina Sofija. O kitą rytą įvyksta baisi nelaimė.

Jeigu „Vanilinis dangus“ būtų sukurtas pagal originalų scenarijų, pretenzijų jam būtų gerokai mažiau. Bet jos neišvengiamai atsiranda, kai imi lyginti šį filmą su A. Amenábaro originalu.

Erzina nebesukontroliuojamas eklektiškumas, kuris šį kartą netampa stiliumi, bet, ko gero, demonstruoja režisūrinį bejėgiškumą. Lieka pasikliauti efektingais rakursais, dinamiška kadrų kaita ir, žinoma, pagrindinėmis žvaigždėmis.

O žvaigždžių paradas (be pagrindinės žvaigždžių poros dar vaidina tokios garsenybės, kaip Cameron Diaz, Kurtas Russellas ir Tilda Swinton) užgožia svarbiausias idėjas, į filmą atklydusias iš Philipo K. Dicko futuristinių vizijų. T. Cruise’o herojus Deividas Emsas visą laiką raginamas atmerkti akis ir prisiminti visas jį persekiojančio košmaro priežastis. Deja, užblokuotas atminties mechanizmas sukasi tuščiais apsisukimais. Rezultate kartu su Tomu Cruise’u norisi rėkti ir žiūrovui: “Baikite, pagaliau, tą košmarą!“. Bet tai ne šauksmas tyruose, o tik šauksmas į tuštumą… 

5. „PLAČIAI UŽMERKTOS AKYS“ (Eyes Wide Shut, 1999)

Šį paskutinį savo filmą režisierius Stanley Kubrickas kūrė visiškos konspiracijos sąlygomis. Ilgai buvo aišku tik tai, kad pagrindinius vaidmenis vaidina tada garsi Holivudo pora Tomas Cruise’as ir Nicole Kidman, o siužeto pagrindą sudaro austrų dramaturgo Arthuro Schnitzlerio dar 1926 metais parašyta dekadentiška „Sapnų novelė“ (Traumnovelle). Bet veiksmo vieta – ne XX a. pradžios nuodėmėse skęstančios Vienos aristokratų salonai, o šiuolaikinis Niujorkas. Čia į milijonieriaus Viktoro Zidlerio (jį suvaidino garsus JAV kino režisierius Sydney‘us Pollackas) surengtą  Kalėdų balių pakviesti daktaras Bilas Harfordas (Tomas Cruise’as) ir jo žmona Elis (Nicole Kidman) pradeda visai naują intymaus gyvenimo etapą. Nuo šiol jų santykius ims nuodyti iki šiol slėptų erotinių fantazijų, prisipažinimų ir aklo pavydo demonai.

Sapnai filme iš tikrųjų užima svarbią vietą. Ypač Bilo žmonos erotiniai sapnai, su kurių turiniu Elis vyrą kartą supažindino filmui vos įsibėgėjus. Po apsilankymo elitiniame vakarėlyje, kuriame Bilo žmoną ilgai šokdino ir akivaizdžiai su ja flirtavo impozantiškos išvaizdos pagyvenęs vengras vardu Šandoras (Sky du Montas), Elis (prieš tai „dėl drąsos“ parūkiusi „žolytės“) ima drąsiai provokuoti vyrą ir net prisipažįsta troškusi mylėtis su gražuoliu karininku, kuris į ją atkreipė dėmesį vasaros atostogų kurorte metu.

Paveiktas tokių žmonos atviravimų Bilas stipriai pasikeičia. Jį vis dažniau ima kamuoti pavydo priepuoliai, vaizduotė piešia nurimti neleidžiančius žmonos „neištikimybės“ vaizdus, o jis pats vis dažniau pakliūva į dviprasmiškas ar net atvirai siurrealistines situacijas. Praktiškai iki siužeto pabaigos veiksmas plėtojamas taip. kad žiūrovui vis dažniau tenka pačiam sau užduoti klausimą, ką jis regi ekrane – erotines fantazijas sapnuose ar jų materializuotus pavidalus realybėje?

Tokį pasirinktą metodą, gerai koreliuojantį su žmogiškos prigimties dvilypumu, Stanley Kubrickas pabrėžia ir vizualiniais kontrastais: filme dominuoja dvi pagrindinės spalvos – šilta geltona ir šalčiu alsuojanti tamsiai mėlyna, o kartais (ypač labai dramatiškuose momentuose) jos egzistuoja kartu – viena pirmajame kompozicijos plane, kita antrajame. Toks kompozicijos spalvinimas dar labiau pabrėžia sapno atmosferą.

Labiausiai intriguojantis sapnas realybėje vaizduojamas antroje filmo pusėje, kurioje svarbų vaidmenį vaidina L. van Beethoveno simfonijos „Fidelijus“ pavadinimas: čia jis yra slaptažodis, leidžiantis įeiti į užmiesčio pilyje esantį uždarą klubą, kuriame trokštantieji realizuoti savo seksualines fantazijas vyrai ir moterys savo veidus slepia po kaukėmis. Tokia konspiracija padeda pikantiškų įspūdžių mėgėjams nesigėdyti aplinkinių. Klubo interjerai primena kažkokią pagonišką šventyklą, o joje vykstanti orgija – nuo pašalinių akių slepiamas juodąsias mišias, kurios Bilui vos nesibaigia tragiškai.

Mistifikacijos elementų filme „Plačiai užmerktos akys“ yra tiek daug, kad sutrikusiam žiūrovui nelengva susigaudyti, kaip šią „sapnų novelę“ reikėtų interpretuoti. Tiems, kas nemėgsta seanso metu spręsti šaradas ar nori išeiti iš kino salės su aiškiais atsakymais, skirti finaliniai Elės žodžiai Bilui: „Mes turime būti dėkingi už tai, kad sugebėjome pergyventi visus išmėginimus ir visai nesvarbu, ar jie buvo tikri ar tik prisisapnavo. Svarbu, kad dabar mes atsibudome“.

Stanley Kubricko našlė įsitikinus, kad pagrindinė „Plačiai užmerktų akių“ tema yra baimė. Tikriausiai, ne atsitiktinai kai kurie epizodai primena „Švytėjimą“ (yra ir citatų iš kitų režisieriaus filmų). Bet netrūksta ir  akivaizdaus siurrealizmo bei somnambuliško nuodėmės žavesio. Tik reikia žiūrėti plačiai atmerktomis akimis.

4. „BARIS SYLAS: AMERIKOS SUKČIUS“ (American Made, 2017)

Tomo Cruise‘o suvaidintas šio filmo herojus Baris Sylas kažkuo primena kitą avantiūrinės komedijos personažą – Frenką Ebegneilą, kurį Steveno Spielbergo filme „Pagauk, jei gali“ (2002) suvaidino Leonardo Di Caprio. Septintojo dešimtmečio pradžioje mokesčių politikos nuskurdinto amerikiečio sūnus metė asmeninį iššūkį galingai Amerikos imperijai. Būdamas tik šešiolikos metų jis išmoko padirbti čekius stambioms sumoms taip, kad net patyrę bankų ekspertai neatskirdavo falšo. Po to Frenkas tapo lakūnu ir „zuikiu“ skraidydamas garsiausių aviakompanijų lėktuvais grynino svetimus milijonus.

Ne mažiau išradingas yra ir „Amerikos sukčiumi“ mūsų platintoju pavadintas avantiūristas Baris Sylas. Būdamas vos penkiolikos metų jis išmoko pilotuoti lėktuvą ir netrukus tapo vienas geriausių aviakompanijos TWA lakūnų devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Vyrukas anksti suprato jo profesijos teikiamas galimybes, todėl pradėjo gabenti kontrabandą iš JAV į Kanadą. Išaiškėjus šiam kriminaliniam versliukui CŽV agentas Montis Šaferis (Domhnallas Gleeson) pakabina smarkuolį „ant kabliuko“ ir šantažuodamas įtraukia jį į šnipinėjimo veiklą, anuomet vyriausybės nukreiptą prieš Centrinės Amerikos šalyse stiprėjančias komunistų organizacijas. Dabar užuot skraidinęs keleivius Baris ima iš savo lėktuvo fotografuoti sukilėlių stovyklas maištingose respublikose. Netrukus lakūno gabumus pastebėjo ir Medeljino narkotikų kartelio atstovai: narkobaronams su Pablo Escobaru priešakyje kaip tik reikalingas toks specialistas, kuris galėtų į Jungtines valstijas gabenti kokainą ir turėtų patikimą Amerikos slaptųjų tarnybų „stogą“. Taip naudingas amerikiečių vyriausybės informatorius tapo dar ir vienu pagrindinių narkotikų kurjerių.

Sėdėti ant dviejų kėdžių vienu metu sudėtinga, kaip ir būti, anot klasiko, dviejų ponų tarnu. Ir dar nežinia, kas yra pavojingiau – būti narkotikų kurjeriu ir maudytis piniguose ar dalyvauti nelegalioje ginklų kontrabandoje: abu verslai pelningi, kol viskas gerai, bet operacijoms žlugus abiem atvejais lauktų liūdna atomazga.

Svarbūs filmo įvykiai susiję su JAV prezidento Ronaldo Reagano antrosios kadencija metu kilusiu tarptautiniu politiniu skandalu, žinomu kaip „Iran – Contra“ afera. Šis skandalas kilo todėl, kad R. Reagano Nacionalinės saugumo tarybos žmonės norėjo remti dešiniojo sparno Contra maištininkų, sukilusių prieš kairiųjų vyriausybę Nikaragvoje, nors Kongresas išleido įstatymą, draudžiantį tai daryti. Bet prezidentas norėjo išlaisvinti kelis Irano valdžios laikomus amerikiečius įkaitus, o R. Reagano patarėjai ėmė skatinti ir ginklų pardavimą Iranui. Laikui bėgant, abi operacijos susijungė: Nacionalinio saugumo taryba (NSC) pradėjo skirti pajamas, gautas iš prekybos ginklais, kad padėtų Contra judėjimui.

Baris Sylas kaip tik tuomet ir pakliuvo į šių painių politinių intrigų voratinklius, kuriuose tampriausiai persipynė labai skirtingi žmonės – CŽV agentai, narkobaronai, JAV prezidento kariauna, tikri sukilėliai ir provokatoriai, Lotynų Amerikos diktatoriai ir net… būsimasis JAV prezidentas Billas Clintonas, kuris tuomet buvo Arkanzaso gubernatorius.

Vampyrai seniai tapo populiariais pasaulinės kino mitologijos herojais. Dar nebylaus kino eroje Vokietijoje sukurtas siaubo filmas „Nosferatu-siaubo simfonija“ (1922 m.), laisvai interpretuojantis Bramo Stokerio romano „Drakula“ motyvus, yra vienas šiurpiausių kino istorijoje siaubo trileris, verčiantis iš baimės krūpčioti ir šiuolaikinį žiūrovą. Genialus danų režisierius Carlas Theodoras Dreyeris dramoje „Vampyras“ (1932 m.) įrodė, kad vampyrų tematikoje galima įžvelgti tikras mistinio siaubo bedugnes. Aktorius Gary Oldmanas „Drakuloje“ (1992 m.) buvo ne tiek gotikinio romano tradicijų pagimdytas personažas, bet tikras filosofas. Na, o pagrindinius vaidmenis „Interviu su vampyru“ (1994 m, rež. Neilas Jordanas) suvaidinę Tomas Cruise’as ir Bradas Pittas privertė žiūrovus pamąstyti apie išvirkščią vampyriškų mitų pusę ir suvokti, kad žmonių taip geidžiamas nemirtingumas gali būti visai ne laimė, o baisus prakeikimas.

„Interviu su vampyru“, be abejonės, jau įrašytas į ženklių XX a. kino pasiekimų sąrašus. Visų pirma dėl solidaus literatūrinio pagrindo. Filmas sukurtas pagal dar 1976 m. parašytą Anne Rice romaną. Vėliau ši amerikiečių rašytoja savo vampyrų ciklą pratęsė dar keliomis knygomis, kuriose išsaugojo būtent amerikietišką ir moterišką požiūrį į vampyrizmo fenomeną.

Filmo ekranizacijoje airis režisierius Neilas Jordanas europietiškas tradicijas stengiasi paryškinti visais įmanomais būdais – ir atsisakydamas holivudinės prabangos, ir prancūzų operatoriaus Philippe‘o Rousselot valdomos kameros nuostabiomis vertikaliomis kompozicijomis, ir barokiškomis dekoracijomis, kurių autorius italas Dante Ferretti anksčiau sėkmingai bendradarbiavo su Federico Felliniu, Pieru Paolo Pasoliniu, Liliana Cavani, Marco Ferreriu ir kitais vizionieriais.

„Interviu su vampyru“ intriguoja nuo pirmųjų kadrų. Tuščiame San Francisko bute žurnalistas Danielis Malojus (Christianas Slateris) kalbina blyškiaveidį jaunuolį, o jis lėtai pasakoja savo gyvenimo istoriją, kurioje persipina aistra ir pamišimas, meilė ir begalinis sielvartas. Prieš du šimtus metų (!) jis buvo pasiturintis plantatorius Luisas de Pointas Diu Lakas (Bradas Pittas), bet po žmonos ir dukrelės mirties liko vienišas. Tada Luisas ir sutiko vampyrą aristokratą Lestatą (Tomas Cruise’as), kuris jam atvėrė visai kitos realybės paslaptis.

Abu pagrindiniai filmo vampyrai, kaip ir Coppolos „Draculos“ personažas, yra tragiški herojai. Liūdnasis Brado Pitto herojus, apdovanotas amžina jaunyste, yra prislėgtas tokio prakeikimo. O Tomo Cruise’o Lestatas keršija visiems už tai, kad savo metu aplinkybės jį pavertė sadistu ir vampyru.

2. „GIMĘS LIEPOS KETVIRTĄJĄ“ (Born on the Fourth of July, 1989)

Senovės išmintis skelbia: kai Dievas nori ką nors nubausti, tai pirmiausiai atima jam protą. Nes kaip gi kitaip galima suprasti metamorfozę, atsitikusią garsiam JAV režisieriui Oliveriui Stone‘ui. Buvęs Vietnamo karo dalyvis, jis yra (o gal jau reikia sakyti, buvo) ne tik talentingas kino režisierius, bet ir dažnai ryškią pilietinę poziciją užimantis menininkas, sugebantis apibendrinti svarbias JAV gyvenimo problemas. Jo dramos „Būrys“ (1986) ir „Gimęs liepos ketvirtąją“ (1989) grąžino į amerikiečių sąmonę jau pamirštą gėdos jausmą dėl karo Vietname, o daug naujos medžiagos apimanti drama „JFK“ (1991) patvirtino įtarimus, kad nužudytas prezidentas Johnas F. Kennedy 1963-aisiais metais tapo gerai organizuoto mafijozų ir politikų sąmokslo auka. Kontraversiška buvo šio režisieriaus sukurta biografinė drama „Niksonas“ (1995), reabilitavusi amerikiečių labiausiai nemylimą prezidentą (jei ne kaip politiką, tai bent kaip žmogų), o „Pasaulio Prekybos Centras“ (2006) tapo tikru monumentu 2001-ųjų metų rugsėjo vienuoliktosios teroro aukoms.

Vien šių argumentų pakanka, kad galėtume tvirtinti, jog šis režisierius gerai jaučia ore tvyrančias nuotaikas ir visuomet sugeba taikliai atspindėti jas savo filmuose. Nenuostabu, kad dar nesibaigus prezidento George‘o W. Busho jaunesniojo antrajai kadencijai, būtent O. Stone’as sukūrė filmą lakonišku pavadinimu „W“, kuriame aktorius Joshas Brolinas nuostabiai persikūnijo į „Teksaso reindžeriu“ dažnai vadintą 43-ąjį JAV prezidentą.  O 2010-aisiais sukurta drama „Volstrytas: pinigai nesnaudžia“ labai įdėmiai tyrinėja pasaulį jau keletą metų krečiančios ekonominės krizės mechanizmą.

Pastaraisiais metais šio žmogaus sąmonėje įvyko kažkoks nepaaiškinamas tektoninis lūžis, ir narsus kovotojas su bet kokia neteisybe tapo… geriausiu diktatoriaus V. Putino draugu, prieš dvejus metus susukęs dokumentinį filmą „Putino interviu“ (The Putin Interview, 2017), kuriame liaupsindamas Putiną pralenkė net etatinius Kremliaus propagandininkus. O šiemet jis prodiusavo dar vieną proputinišką panegiriką „Atskleisti Ukrainą“ (Revealing Ukraine), kuriame hibridinį karą Ukrainoje vertina palankiai Kremliaus politikai. V. Leninas, kaip pamename, panašius nuoširdžius padėjėjus vadino „naudingais idiotais“.

O kažkada O. Stone‘o nesistengė niekam įsiteikti ir kūrė filmus apie tai, ką gerai žinojo arba pats buvo patyręs. Į geriausių filmų apie Vietnamo karą galeriją seniai įrašyti jo keturiais Oskarais apdovanotas „Būrys“ (1986) ir dviejų Oskarų bei prizo Berlyno kino festivalyje nusipelnęs „Gimęs liepos ketvirtąją“ (1989). Pastarajame filme Tomas Cruise’as vaidina jūreivį Roną Kovičių, kuris kariauti į Vietnamą išėjo savanoriu, o sugrįžo būdamas invalidas. Dėl stuburo sužeidimo vaikinas nebevaldo apatinės kūno dalies ir dabar judėti gali tik sėdėdamas vežimėlyje. Vaikinas bando nenusiminti ir kantriai stengiasi prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų.

Tikrais įvykiais pagrįsta istorija yra ir labai konkreti ir kartu apibendrinanti. Amerikiečiai sukūrė nemažai filmų ne tik apie jaunų kareivių didvyriškumą mūšiuose, bet ir apie išvirkščią karo pusę – psichines traumas, fizines kančias, nusivylimą, košmariškus išgyvenimus ir dramatišką sugrįžimą namo.

Ronas Kovičius perėjo visas šias pakopas ir sugrįžęs namo tapo žymiu antikarinio judėjimo lyderiu. Kai 1976 m. pasirodė jo autobiografinė knyga, Bruce‘as Springsteenas nepalūžusiam kariui skyrė savo jaudinančią dainą Darkness on the Edge of Town, o režisierių Halą Ashby Rono žygdarbis įkvėpė sukurti dar vieną panašų filmą „Sugrįžimas namo“ (Coming Home, 1978), kuriame prie invalido vežimėlio prikaustytą karo veteraną suvaidino Jonas Voightas, kurį dabartinė žiūrovų karta geriau žino kaip Angelinos Jolie tėtį.

1. „LIETAUS ŽMOGUS“ (Rain Man, 1988)

Legendinis JAV aktorius Dustinas Hoffmanas ir karjerą kine dar tik pradedantis Tomas Cruise’as susipažino 1985-aisiais, kai Hoffmanas viename Brodvėjaus teatre vaidino spektaklyje pagal Arthuro Millerio pjesę „Komivojažieriaus mirtis“. Kartą po spektaklio Tomas Cruise’as užėjo į vyresnio kolegos grimo kambarį ir abu ilgai kalbėjosi. Kaip vėliau aiškino Dustinas Hoffmanas jiedu pasidalijo prisiminimais ir pasirodė, kad jie labai panašūs.

Tada ir gimė mintis padirbėti kartu. Kaip tik tada Dustinui Hoffmanui buvo pasiūlytas scenarijus apie du brolius, kurių vienas yra autistas. Prodiuseriai norėjo, kad Dustinas Hoffmanas suvaidintų „normalų“ brolį, o jo partneriu buvo numatytas Jackas Nicholsonas. Tiesą sakant, prodiuseriai ne itin tikėjo tokio filmo sėkme, ir šis projektas iširo. O po kurio laiko Dustinas Hoffmanas pasiūlė kitą rokiruotę – jis suvaidins autistą, o jo gerokai jaunesnį brolį – Tomas Cruise’as. Kai prie jų prisidėjo režisierius Barry Levinsonas, viskas labai sparčiai pajudėjo. Taip pakeitus kai kurias scenarijaus detales gimė keturiais Oskarais apdovanotas filmas „Lietaus žmogus“.

Seniai palikęs gimtuosius namus Čarlis Bebitas (Tomas Cruise’as) ne itin sėkmingai verčiasi pardavinėdamas padėvėtus automobilius. Tėvo laidotuvėse jis sužino, kad visas palikimas (trys milijonai dolerių) atiteko jo vyresniajam broliui Reimondui, gyvenančiam specialioje klinikoje.

Reimondas (Dustinas Hoffmanas) nuo vaikystės serga autizmu ir visai nepažįsta realaus gyvenimo. Čarlis, atvirkščiai, yra pragmatikas. Jis nusprendžia pasiskelbti brolio globėju, kad tokiu būdu gautų bent pusę pinigų, net pagrobia Reimondą iš klinikos.

Kadangi Reimondas bijo skristi lėktuvu, į Los Andželą broliai keliauja automobiliu. O tai, kaip žinome iš begalės „kelio filmų“ yra pats geriausias būdas ištirpdyti nepatiklumo ledus, nes niekas taip nesuartina skirtingų žmonių, kaip drauge patirti likimo išmėginimai. Tad nenuostabu, kad ir tarp brolių pamažu užsimezga širdinga draugystė.

„Lietaus žmogus“ yra puikus pavyzdys, kad kartais sėkmingam filmo startui reikia palankiai susiklosčiusių politinių bei socialinių aplinkybių. Šis projektas ilgai keliavo iš rankų į rankas (jį norėjo realizuoti net Stevenas Spielbergas, tačiau tada jau buvo įsipareigojęs kurti dar vieną nuotykių filmą apie Indianą Džounsą). Bet ekranuose filmas pasirodė tada, kai amerikiečiai, išvarginti vadinamosios „reiganomikos“, pasiilgo kamerinių istorijų apie šeimos vertybes, šiltus artimiausių žmonių santykius, jausmus ir kitokius sentimentus. „Lietaus žmogus“ puikiai šiuos lūkesčius pateisino. Ir net išgelbėjo studiją MGM nuo jai tada grėsusio bankroto (į biudžetą buvo investuoti 25 mln. dolerių, o vien Amerikoje filmas surinko septynis kartus daugiau pinigų).

Filmas apdovanotas “Aukso Lokiu” Berlyno kino festivalyje ir keturiais Oskarais: už geriausią filmą, scenarijų, režisūrą ir Dustinui Hoffmanui.