Stebėtinai greitai į kino gamybos lyderius kopianti platforma Netflix per trumpą laiką nutildė skeptikus, pranašavusius šiam internetiniam resursui tik dar vieno televizijos serialų kūrėjo ir transliuotojo funkcijas. Netflix iš šios pozicijos į tikro kino gamintojus išsiveržė labai greitai.
Ir nuo šiol suvedinėjant kinematografinių metų balansus, didelis lyginamasis svoris juose atiteks būtent šiems filmų gamintojams.
Metų pradžioje prisiminkime dešimtuką filmų, kuriuos verta pamatyti Netflix platformoje.
10. „NEŽIŪRĖK AUKŠTYN“ (Don’t Look Up, 2021)
Fantastinė dramedija (jau pats laikas pratintis prie šio naujadaro, reiškiančio vis dažniau kine pasitaikančius komedijos ir dramos hibridus) „Nežiūrėk aukštyn“ dabar yra bene dažniausiai linksniuojamas 2021-ųjų filmas, ypatingo dėmesio nusipelnęs ir dėl puikaus aktorių kolektyvo, ir dėl aktualios tematikos, ir dėl keisto – galima drąsiai sakyti, hibridinio, pasakojimo būdo.
Sukūrė šį filmą mums gerai žinomas režisierius Adamas McKay‘us, anksčiau gaminęs kvailas komedijas su komiku Willu Ferrellu.
2015-aisiais per pasaulį nuvilnijo didelio rezonanso susilaukusi šio režisieriaus drama „Didžioji skola“ (The Big Short), apdovanotą Oskaru už geriausią adaptuotą scenarijų. Filmas nagrinėjo 2008-aisiai paniką Amerikoje ir likusiame pasaulyje sukėlusios finansinės krizės priežastis, kurias pirmasis, studijuodamas akcijų rinkos dokumentus, įžvelgė ekscentriškas 32-ejų metų investuotojas, buvęs neurologas Maiklas Beris.
Jį suvaidinęs Christianas Bale‘as kitame Adamo McKay‘aus filme aktualia politine tema „Valdžia“ (Vice, 2018) buvo visai neatpažįstamas, užtai nuostabiai panašus į George‘o W. Busho laikų viceprezidentą Diką Čeinį (Dick Cheney), spėjusį pasidarbuoti ir ankstesnių trijų JAV prezidentų kompanijose.
Pilkuoju kardinolu pravardžiuotas Dikas Čeinis dažnai buvo mistifikuojamas ir net demonizuojamas, bet filmo autoriai nenorėjo toliau platinti šių stereotipų, jie pasirinko politinės komedijos žanrą, kuriame juodojo humoro elementai „atskiedžiami“ ištisa pilkų atspalvių palete.
„Valdžia“ buvo nominuota aštuoniems Oskarams, bet gavo vienintelį – už grimą ir šukuosenas.
Kur kas didesnį Oskarų derlių ekspertai pranašauja naujausiam Adamo McKay‘aus filmui „Nežiūrėk aukštyn“, kuris nepalieka abejingų. Visi, kas pažiūrėjo šį filmą, turi tvirtą (dažnai labai kategorišką) nuomonę. Ir tai labai gerai, nes ne taip jau dažnai koks nors filmas išprovokuoja skirtingų nuomonių protmūšius. Svarbu, kad besiginčijančių argumentai būtų aiškia suformuluoti, o nepasitenkintų tradiciniais lakoniškais komentarais: patiko-nepatiko.
Kritikuoti pagrindinę siužetinę liniją tikrai nesunku – ji primena daug kartų (ypač JAV kine) rodytus siaubus, kurie gali ištikti „Žemę žmonių planetą“, jeigu į ją rėšis milžiniškas kosminis asteroidas arba iš savo orbitos išklydusi kometa.
Amerikiečiai tokius siužetus įprastai išsprendžia tradicinėmis fantastinio veiksmo kino priemonėmis: nekviestas svečias pasitinkamas toli už Žemės ribų ir suskaldomas į begalę mažų skeveldrų, kaip tai padarė Bruce‘o Williso vadovaujami… naftos gręžinių specialistai („Armagedonas“) ar superdidvyriai kituose panašiuose filmuose.
Adamas McKay‘us pasirenka kitą variantą. Jis pernelyg negąsdina standartinio veiksmo kino situacija, nors ji pakankamai grėsminga. Mat jauna aspirantė Keitę Dibiaski (Jennifer Lawrence) vieną naktį Mičigano universiteto observatorijoje per teleskopą pamato link Žemės skriejančią iki šiol nežinomą dešimties kilometrų skersmens kometą. Keitės mokslinis vadovas Rendalas Mindis (Leonardo DiCaprio) netrunka paskaičiuoti, kad šio pavojingo skraidančio objekto nepageidaujamas susidūrimas gali įvykti po šešių mėnesių.
Savo nuogąstavimais mokslininkų porelė pasidalina su NASA atstovais. Pasirodo, kad šioje organizacijoje veikia specialus „Kosminės apsaugos koordinavimo komitetas“ (Planetary Defense Coordination Office).
Tai ne filmo scenaristų išmonė, o tikras faktas. Ši institucija net turi savo herbą – ant pilies bokšto stovintis riteris vienoje rankoje laiko vėliavą, o kitoje – teleskopo vamzdį, per kurį stebi žvaigždėtą dangų).
Filmo ekspozicija pakankamai rimta. Bet netrukus rimtis pasibaigia. O į savo valdas įžengia komedija, tiksliau sakant, pikta politinė satyra. Ji plačiai subujoja Baltuose rūmuose, kurių naujoji šeimininkė prezidentė Džeinė Orlin (Meryl Streep) labiau susirūpinusi jai svarbesnėmis politinėmis aktualijomis: artinasi kongreso rinkimai, o dar reikia į Aukščiausią teismą prastumti savo kandidatą, kuriam gresia kaltinimai seksualiniu priekabiavimu…
Nesulaukusi dėmesio ir pritarimo aukštuose politikos koridoriuose mokslininkų porelė kreipiasi į žiniasklaidą, kuri tik ir laukia pikantiškos informacijos skandalingiems reportažams. Užsisuka tikra absurdo karuselė.
Viename savo interviu režisierius Adamas McKay‘us prisipažino, kad sąmoningai siekęs sukurti komediją apie pasaulio pabaigą: „Norėjau, kad filmas būtų komiškas. Pasijuokti iš pasaulio beprotybės gali būti labai naudinga. Siekiau žmones ne pamokyti, o išprovokuoti jų reakciją, pasiūlant kitaip mąstyti apie neatidėliotiną situaciją“.
Rezultatas kelia bangas žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose. Vadinasi, tikslas pasiektas. (G.J.)
9. „KARALIUS“ (The King, 2019)
Sausio septintąją LRT plius pradėjo rodyti įstabų istorinį serialą „Tuščia karūna“ (The Hollow Crown, 2012-2016), kurio pagrindą sudaro W. Shakespeare‘o tragedijos „Ričardas II“, „Henrikas IV“ (I ir II dalys) bei „Henrikas V“.
Serialas buvo sumanytas kaip olimpinių žaidynių Londone kultūrinės programos dalis, bet ir olimpiadai pasibaigus buvo kuriamos naujos serijos.
„Tuščia karūna“ – tai trijų Anglijos karalių iškilimo ir žlugimo kronika, bet kartu galima pamatyti, kaip jų likimai formavo didžiąją istoriją.
Valstybę praskolinęs garbėtroška Ričardas II (Benas Whishaw) valdo kaip tikras tironas, nesirūpinantis savo pavaldiniais.
Galiausiai jį nuo sosto nubloškia jo pusbrolis Bolingbrokas (Rory Kinnearas), pasivadinęs Henriku IV-uoju (vėliau jį vaidina Jeremy Ironsas).
Jo valdymą temdė sąžinės priekaištai dėl Ričardo nužudymo, pilietinis karas ir rūpesčiai dėl sūnaus, vidinių demonų apsėsto princo Halo (Tomas Hiddlestonas), kuris pakeitė tėvą soste kaip Henrikas V-asis.
Prieš trejus metus „Netflix“ pastarajam skyrė naują filmą (rež. Davidas Michôd), o pagrindinį vaidmenį patikėjo pastaruoju metu beprotiškais tempais populiarėjančiam jaunajam kino genijui Timothée Chalamet.
„Karalius“ (The King) taip pat sukurtas pagal Williamo Shakespeare‘o istorines kronikas. Ekrane atgyja XV a. pradžios Anglija. Šalį vis dar valdo mirštantis Henrikas IV (Benas Mendelsohnas), kuris jau nebegali suvaldyti augančio pavaldinių nepasitenkinimo dėl šalį nustekenusių karų. Reikia ryžtingai kautis dviem frontais su užsienio bei vidaus priešais – tęsti karą su škotais ir tramdyti maištauti pasiryžusius vasalus. Karaliui ši užduotis aiškiai per sunki, o sosto paveldėtojas princas Halas (jį ir vaidina Timothée Chalamet) mieliau laiką leidžia ne tėvo rūmuose, o smuklėse su ištikimu bičiuliu Falstafu (Joelis Edgertonas).
Mirus tėvui Halas privalo keisti gyvenimo būdą. Tapęs karaliumi Henriku penktuoju jis trokšta gyventi ramiai, bet Prancūzijos dofinas (Robertas Pattinsonas) renka kariuomenę ir ketina pulti nusilpusią Angliją. Naujajam karaliui, regis, teks savo kailiu pajusti, ką turėjo omenyje vienas jo pavaldinys, sakydamas: „Karalius neturi draugų, o tik šalininkus ir priešus“.
Metais anksčiau, 2018- aisiais, Netflix savo žiūrovams pristatė dar vieną istorinę drama „Neteisėtas karalius“ (Outlaw King, rež. Davidas Mackenzie), kurios pagrindinis herojus buvo Viljamo Voleso (jį 1995 m. filme „Narsioji širdis“ suvaidino Melas Gibsonas) pasekėjas Robertas Briusas, kuris taip pat sukilo prieš žiaurų Anglijos karalių Edvardą Pirmąjį.
Briusui pavyko kovai sutelkti tarpusavyje besivaidijančius okupuotos Škotijos kunigaikščius. Šešis kartus narsūs riteriai stojo į mūšį su galinga anglų armija ir vis pralaimėdavo. Kai viltis visai apleido Briusą, jis pamatė žolėje savo tinklą mezgantį vorą. Šešis kartus vėjas plėšė voratinklį, tačiau darbštuolis voras nemetė savo darbo. Briusas suprato šį ženklą kaip pranašišką regėjimą ir raginimą dar kartą imtis ginklo. Šį kartą beprotišką narsą vainikavo sėkmė.
Sėkmė taip karo žygiuose pat lydėjo ir jaunąjį karalių Henriką penktąjį. Tiesa, pradžioje jis to visai netrokšta, bet suburti kariuomenę ir stoti jos priešakyje valdovą priverčia Prancūzijos dofinas, nusprendęs pasinaudoti valdžios kaita Anglijoje ir su ja susijusia sumaištimi.
Filmo „Karalius“ iniciatorius buvo australų aktorius Joelis Edgertonas. Jis teatre yra vaidinęs Henriką penktąjį. Jis savo idėja sudomino ir režisierių Davidą Michôd, pasiūlęs draugui susukti „pirmąjį istorinį epą su kardais ir koviniais žirgais“.
Rašant scenarijų W. Shakespeare‘o tekstas buvo pastebimai perdirbtas, nes anot Edgertono, „net išsilavinę žmonės ne visada supranta, kas toje pjesėje vyksta, nes ji apie paprastus dalykus kalba metaforiškai. Mes norėjome, kad mūsų istoriją suprastų kuo daugiau žmonių“.
Eksperimentas tikrai pavyko! (G.J.)
8. „ŽMOGUS PAKEITĘS VISKĄ“ (Moneyball, 2011)
Filmas „Žmogus pakeitęs viską“ skirtas beisbolo fanams. Jų mūsų šalyje kur kas mažiau, negu pagrindinio vaidmens atlikėjo Brado Pitto gerbėjų.
Amerikiečiai myli sportą. Sveikuolių tauta juos, žinoma, sunku pavadinti, tačiau žiūrėti sportinės tematikos filmus amerikiečiams tikrai patinka. Todėl ir filmų kūrėjai šiuos poreikius dažnai pildo, o populiarūs aktoriai privalo ne tik gerai vaidinti, bet ir profesionaliai boksuotis ir čiuožinėti, žaisti futbolą, golfą, kriketą ar beisbolą. Nes bent kartą gyvenime kiekvienam ko nors panašaus prireikia. Apstu pavyzdžių, kai garsios žvaigždės demonstruoja ne tik aukšto lygio aktorystę, bet ir puikią fizinę formą, populiarindami tą sporto šaką, kurios atstovams atiduoda ir savo žmogišką žavesį, ir talentą.
B. Pittas sportinės tematikos filmuose pasirodo ne dažnai. Vieną kartą jis vaidino bėgiką („Bėgimas ratu“, 1991 m., rež. Sandy Tungas), prancūzų režisieriaus Jeano-Jacques‘o Annaud filme „Septyneri metai Tibete“ (1997 m.) persikūnijo į legendinį alpinistą Heinrichą Harrerį, o Davido Fincherio „Kovos klube“ (1999 m.) kautynes be taisyklių pakėlė į filosofinės metaforos aukštumas.
„Žmogus pakeitęs viską“ prasideda per televiziją rodomais beisbolo rungtynių vaizdais. 2001-aisiais amžini priešininkai Kalifornijos „Oaklando atletai“ ir Niujorko „Jankiai“ finale vėl susirungė tarpusavyje. Nugalėtojas tokioje situacijoje, kaip visada gali būti vienas. Tą kartą laimė nusišypsojo „Jankiams“. Vieni tada šventė pergalę ir buvo apimti džiaugsmingos euforijos, o kiti neslėpė apmaudaus kartėlio. Po rungtynių prasidėjo racionalus talentų turgus, kurio dalyviai iš nugalėtosios komandos už didesnius pinigus persiviliojo gabiausius žaidėjus, ir po šios nemalonios, bet neišvengiamos procedūros „Oaklando atletai“ atsidūrė ant išnykimo ribos. Anot visas užkulisines sporto subtilybes gerai išmanančio „Atletų“ menedžerio Bilio Byno (jį ir vaidina B. Pittas), „Mes tapome organų donorais turtingiems ir pasidarėme panašūs į paskutinį rujoje bėgantį šunį, o tokie paprastai nustimpa“.
Komandos savininkas nebeturi motyvacijos padidinti sezonui suplanuotą biudžetą, todėl ir valdyba negali pasiūlyti saliamoniško sprendimo. Pinigai lemia viską. Taip bent jau įpratę mąstyti profesionalai. Bet Bilis negauna pinigų komandos sustiprinimui naujais žaidėjais, todėl jam lieka du tolimesnių veiksmų variantai. Spjauti į beviltišką situaciją ir užsiimti kuo nors kitu. Arba mesti iššūkį sistemai, kurioje vyrauja pinigų galia pagrįstas viduramžiškas mąstymas. Jei Bilis pasirinktų pirmąjį variantą, filmo paprasčiausiai nebūtų.
Vienas, kaip sakoma, lauke ne karys. Nors ryžto ir užsispyrimo Biliui tikrai netrūksta, vien jų aiškiai nepakanka situaciją pakeisti iš esmės. Vienas prieš viduramžiškai mąstančius valdybos narius jis tikrai neatsilaikytų. Bet lemiamą akimirką Bilis randa tinkamą pagalbininką – ekonomiką Jeilio universitete studijavusį statistikos asą Piterį Brandą (jį suvaidino anksčiau bukose komedijose mirgėjęs Jonah Hillas). O šis, pasitelkęs didelių skaičių teoriją, matematinės statistikos logiką ir sudėtingas formules kaip mat įrodo, kad reikia rinktis visai kitą kelią – iš 20 tūkstančių beisbolo žaidėjų duomenų banko (anot Piterio, „sulaužytų žaislų salos“) išrinkti 25 tinkamiausius ir nebrangiai kainuojančius žaidėjus, kuriuos vienytų viena savybė – troškimas bet kokia kaina nugalėti.
Tokią radikalią strategiją Bilis ir Piteris pavadino „Pinigų kamuoliu“ (būtent taip filmo originalų pavadinimą „Moneyball“ ir reikėjo versti). Ar jį galima vadinti revoliuciniu metodu? Į šį klausimą atsako amerikietiško beisbolo istorijos kronika – praėjus metams po filmo pradžioje matyto lemtingojo „Oaklando atletų“ pralaimėjimo prasidėjo ilgas šios komandos pergalių maratonas – atsinaujinusi ekipa iš eilės laimėjo 20 JAV beisbolo čempionato rungtynių. (G.J.)
7. „MOTERIS LANGE“ (The Woman in the Window, 2021)
Britų režisierių Joe Wrightą žinome kaip trijų filmų su Keira Knightley autorių. Visais trimis atvejais tai buvo literatūros kūrinių ekranizacijos – „Puikybė ir prietarai“ (Pride & Prejudice, 2005) buvo sukurti pagal Jane Austen knygą, „Atpirkimas“ (Atonement, 2007) – pagal Iano McEwano romaną, o „Ana Karenina“ (2012) – pagal Levo Tolstojaus literatūrinį šedevrą.
Dar matėme jo „Tamsiausią valandą“ (Darkest Hour, 2017), kurioje absoliučiai neatpažįstamas Gary Oldmanas suvaidino Vinstoną Čerčilį.
O pernai pasirodžiusi „Moteris lange“ yra bandymas pasižvalgyti psichologinio trilerio teritorijoje.
Pagrindinė herojė čia – vaikų psichologė Ana Foks (Amy Adams). Ji tebegyvena tame pačiame Niujorko bute, kuriame kažkada gyveno su savo šeima – vyru ir dukra. Nuo agorafobijos (atvirų erdvių baimės) kenčianti moteris po vieno ją sukrėtusio įvykio praktiškai neišeina iš namų, net su tėvais bendrauja tik telefonu, o dienas ir naktis leidžia internetu bendraudama su nepažįstamais žmonėmis, žiūrėdama senus filmus, stebėdama nuobodžius kaimynus ir išgėrinėdama kur kas daugiau nei drįstų pripažinti tiek kitiems, tiek pačiai sau.
Vieną dieną Anos monotoniją pagyvina nauji kaimynai. Staiga atsiradus naujam dėmesio vertam susidomėjimo objektui, moteris kiekvieną dieną godžiai stebi Raselų šeimos ritualus. Ana mato laimingą šeimą: žmoną (Julianne Moore), vyrą (Gary Oldmanas) ir jų paauglį sūnų (Fredas Hechingeris). Mato, kaip jie rytais išeina, o vakare grįžta. Kaip susėda prie vakarienės stalo ar įsitaiso prie televizoriaus. Kaip rytais stumdosi prie vonios, o vakarais užgesina šviesas ir suminga iki kito ryto.
Ana praskaidrina savo nykų gyvenimą šia nauja gyvenimo permaina, tačiau netrukus jos džiaugsmą aptemdo sukrečiantis įvykis: Ana tampa staigaus smurto protrūkio Raselų šeimoje liudininke. Atsipeikėjusi po pirmojo šoko, moteris ima svarstyti, ką gi ji iš tiesų matė. Ar tai tikrai galėjo įvykti? O gal jos pavargę ir alkoholio aptemdytos smegenys jai tiesiog iškrėtė pokštą? Vienaip ar kitaip, Ana netrukus suvokia, kad jos gyvenimas pasikeitė negrįžtamai…
Filmo struktūroje nesunku įžvelgti klasikinio Alfredo Hitchcocko kino šedevro „Langas į kiemą“ (Rear Window, 1954) situaciją: ten profesionalas fotografas Džefris (Jamesas Stewartas) sugipsuota koja savo bute Niujorke didžiąją laiko dalį praleidžia pro langą stebėdamas kaimynus. Tai vyriškiui yra vienintelė kasdienybės monotoniją praskaidrinanti pramoga, kuri pasirodė esanti mirtinai pavojinga, kai Džefris pradeda įtarti, kad priešais esančio namo bute vyras galimai nužudė žmoną.
Panašioje situacijoje atsidūrusi „moteris lange“ Ana Foks bando savo įtarimais pasidalinti su policijos pareigūnais, tačiau šie moters nerimą ignoruoja. Todėl Anai nelieka nieko kito, kaip pačiai imtis pavojingo tyrimo. (G.J.)
6. „KALTAS“ (The Guilty, 2021)
Amerikiečių režisierius Antoine‘as Fuqua mėgsta kurti dinamiškus veiksmo filmus. Ir visai nesvarbu, kur plėtojasi jų veiksmas – labai senais laikais Anglijoje („Karalius Artūras“, 2004) ar amerikietiškuose laukiniuose vakaruose (Šaunus septynetas, 2017).
Bet, ko gera, dažniausiai režisierius renkasi kriminalinius siužetus, kuriuos matėme ir mes – „Sukeisti žudikai“ (The Replacement Killers, 1998), „Išbandymų diena“ (Training Day, 2001), „Bruklino policininkai“ (Brooklyn’s Finest, 2009) ir „Ekvalaizeris“ (The Equalizer, 2014) bei jo tęsinys (2018).
Kriminalinis trileris yra ir filmas „Kaltas“, kuriame pagrindinį personažą įkūnijo aktorius Jake‘as Gyllenhaalas, anksčiau Antoine‘o Fuqua sportinėje dramoje „Kirtis dešine“ (Southpaw, 2015) suvaidinęs likimo iššūkių nepalaužtą boksininką.
Filme „Kaltas“ aktorius vaidina dėl tarnybinio prasižengimo nuo tiesioginių pareigų nušalintą patruliuojantį policininką Džo Beilorą. O čia dar pasipylė ir šeimyniniai nemalonumai: buvusi žmona neleidžia bendrauti su dukra. Nuotaika gadina ne tik tarnybinis tyrimas ir teismo perspektyva, bet ir įkyrios žurnalistės terorizuojantys skambučiai.
Visų šių nemalonumų apsėstas pareigūnas priverstas budėti dispečerinėje ir atsiliepti į pagalbos skambučius. Vieno naktinio budėjimo metu į pagalbos tarnybą paskambina pagrobta moteris, kurios vaikai vieni liko namuose. Džo tuoj pat suseka telefono numerį ir į įvykio vietą pasiunčia gelbėtojų ekipažą, bet policininkai nurodytu adresu nieko neranda. O bandydamas susisiekti su skambinusia moterimi Džo telefono ragelyje išgirstą piktą vyriškio balsą, pažadėjusį rimtus nemalonumus, jei Džo nesiliaus kištis ne į savo reikalus.
Aišku, kad nepažįstamojo grasinimai neatbaido gyvenimo vėtyto ir mėtyto pareigūno, ir jis pradeda įkalintos moters ir jos vaikų išlaisvinimo operaciją. (G.J.)
5. „Laukinių žmonių medžioklė“ (Hunt for the Wilderpeople, 2016)
Pirmą kartą viešai ši Taikos Vaitičio juosta parodyta per Sundance kino festivalį 2016-ųjų metų sausį. Filmas pasakoja apie trylikamečio berniuko Ricky (akt. Julian Dennison) ir jį įsivaikinusio vyro vardu Hec (akt. Sam Neill) nuotykius laukinėje Naujosios Zelandijos gamtoje. Našlaitis Ricky – sunkaus charakterio vaikas, jis nepaklusnus, vagia, spaudosi, bėga iš namų, mėto akmenis, spardosi, niokoja svetimą turtą, degina, dykinėja, terlioja sienas bei kitaip maištauja prieš sistemą. Fermeriai Bella (akt. Rima Te Wiata) ir Hec, priėmę į savo jaukius namus, rūpinasi berniuku, jį globoja, rodo nuoširdžią meilę ir galiausiai vaikas tampa linksmu, nuoširdžiu individu, nutolusiu nuo savo buvusių ydų bei žalingų ypročių. Tačiau, įvykus nelaimei, neišvengiamybė pasiveja Ricky, kuriam gresia nauja šeima bei pokyčiai, berniukui sukeliantys stingdančios baimės bei sumaišties agoniją. Pasirinkimo akivaizdoje, Hec ir Ricky leidžiasi į laukinį nuotykį, kuris ne tik sustiprins tarpusavio ryšį, bet ir pateiks daugybę išbandymų, sustvirtinsiančių tiek asmenybę, tiek fizinę būklę.
Juostos unikalumas kyla iš kasdieniškų, tačiau genialiai išvystytų dialogų, idėjinių sprendimų, intelektualaus satyriško humoro elementų. Nuostabu, kaip režisierius sugebėjo dviejų visiškai skirtingų personažų portretus susieti lojalumo, draugystės, šeimos saitais ir istoriją paversti ne tik pamokančiu pasakojimu apie svarbiausias vertybes, bet ir sužadinti subtilaus juoko, nekantrumo emocijas, vidinės laisvės pojūtį. Krupščiai atrinktų aktorių dėka žiūrovui leidžiama klaidžioti spalvingais paauglio minčių labirintais, stebėtis jo mąstymo logika, drąsa, ryžtu, vaizduote, kuri ne užgožia realybę, o ją dar labiau paaštrina, suteikia būties prasmingumą.
Ribotų galimybių apsupty vaikas, pasitelkdamas naivių troškimų galia, geba daugiau, nei gyvenimu nusivylęs, pavargęs vyras, kuriam teisingumas svarbiau už nuotykius ar malonumus. Tačiau susidūrus dviem priešingom jėgom, susikuria savotiškas rezultatas. Berniukas, paveiktas brandos bei meilės pripildyto vyro asmenybės, tampa pavyzdingu vaiku, kovojančiu ne tik dėl savo, bet ir dėl savo globėjo gerovės, besistengiančiu elgtis teisingai artimojo atžvilgiu, nekovoti prieš jam norinčius padėti žmones. Tuo tarpu Hec, paveiktas paauglio energingumo, optimizmo bei išradingumo, tampa mažiau užsisklendusiu savyje individu, nebebijančiu atskleisti savo jausmus bei emocijas, besirūpinančiu berniuku ir nesiskundžiančiu dėl jam tekusios lemties. Šių žmonių draugystė – džiaugsmo bei kančių šaltinis, vienijantis tapti geresniais, labiau patyrusiais bei nuoširdesniais asmenimis, nebijančiais paklysti tankmėse ar emocinės glūdumose.
„Laukinių žmonių medžioklė“ spinduliuoja materializmo atsisakymo idėja, neakivaizdžiai siūloma ne turėti daugiau, o patirti daugiau. Žiūrovą stebina faktas, jog senyvas vyriškis ir jaunas paauglys gali mėnesių mėnesius išgyventi laukinėje gamtoje ir siūlo paradigmą, jog materializmas nėra toks reikalingas ir nenuginčijamas, kaip tiki daugelis XXI-ojo amžiaus žmonių. Išmonė, kaip teigiama filme, yra mūsų viduje ir skatina dirbti ne sunkiai, o protingai. Naudojantis turimais resursais išgauti kuo daugiau naudos ir mąstyti apie tai, ką darai, o ne mechaniškai atlikti refleksiškai išmoktus veiksmus. Šiuolaikinio pasaulio tragizmas slypi neišmanyme ir bereikalingame išteklių švaistyme, kurį puikiai atspindi Paula (akt. Rachel House), vaikų priežiūros pareigūnė, kuri, pasitelkdama absurdiškai didžiulius kariuomenės bei policijos ginkluotuosius būrius, ilgus mėnesius koncentravosi į vaiko ir jo globėjo paiešką vien dėl to, kad pateisintų savo vardą bei patenkintų savo ego. Režisierius šaiposi iš žmogiškųjų ydų ir bando įrodyti, jog geraširdiškumas ir draugystė geba daug daugiau, nei savanaudiškumas ar savo poreikių tenkinimas. (J.M.)
Istorikai ir psichologai seniai paaiškino, kodėl Jungtinėse Valstijose kuriama tiek daug filmų apie juodaodžių (politinis korektiškumas dabar liepia juos vadinti afroamerikiečiais) problemas. Mat amerikiečius vis dar tebekankina kaltės jausmas už jų protėvius, perpildytais laivais iš Afrikos į naująjį kontinentą gabenusius vergus. Tokiuose filmuose neretai stojama jų, o ne vergvaldžių pusėn. Taip stengiamasi pabrėžti, kad seniai praėjo tie laikai, kai pirmieji laukinių vakarų kolonizatoriai ir jų palikuonys apie indėnus bei juodaodžius mėgdavo sakyti: „Geras, kai miręs“.
Atviras rasizmas Amerikoje seniai yra smerkiamas ir net baudžiamas griežtais įstatymais, bet tai dar nereiškia, kad diskriminacijos nebeliko. Apie ją vis primena praeities įvykius nagrinėjantys vaidybiniai filmai – Steve‘o McQueeno „Dvylika vergovės metų“ (2013, trys Oskarai), Peterio Farrelly „Žalioji knyga“ (2018, trys Oskarai), Spike‘o Lee „Juodaodis iš Kukluksklano“ (2018, Oskaras už adaptuotą scenarijų). Neatsilieka ir serialų kūrėjai, kuriems jų formatas leidžia dar įspūdingiau vaizduoti epinius istorinius įvykius, pavyzdžiui juodaodžių vergų maištą 1831-aisiais metais: režisierius Nate‘as Parkeris jį pašlovino seriale „Tautos gimimas“ (The Birth of a Nation, 2016).
Pagal Hillary Jordan romaną sukurtas filmas „Mudbound“ (režisierė Dee Rees) gal ir nebūtų tapęs tokiu reikšmingu įvykiu kino pasaulyje, jeigu jo platinimo teises Sandenso nepriklausomojo kino festivalyje už dvylika su puse milijonų dolerių nebūtų įsigijęs Netflix, suteikęs filmui kur kas didesnes galimybes pasiekti gerokai platesnį žiūrovų ratą ir atkreipti Akademijos narių dėmesį (filmas buvo nominuotas keturiems Oskarams).
Sunku surasti adekvatų lietuvišką vertimą angliškam žodžiui „Mudbound“. Manau, kad artimiausias filmo esmei būtų pavadinimas „Skęstantis purve“. Purvas čia yra raktinis žodis, dažnai minimas filmo personažų ir rodomas daugelyje scenų. „Kai aš galvoju apie mūsų fermą, tai pirmiausiai prisimenu purvą“, – taip savo ryškiais prisiminimais dalijasi mergina Lora Makalan (Carey Mulligan). Net veiksmas plėtojasi purvinoje Misisipės deltoje esančioje medvilnės fermoje tuoj po Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Čia kaimynystėje gyvena dvi skurdžios šeimos – juodaodžiai Džeksonai ir baltosios rasės atstovai Makalanai, atsikraustę čia iš tolimojo Memfio. Dabar kaimynais tapusios šeimos priverstos konkuruoti tarpusavyje ir vien dėl to nejaučiantys vieni kitiems simpatijos.
Dar labiau tarpusavio santykius ir abipusę neapykantą kursto rasinė problema. Miestuose jos kontrastai buvo matomi labiau – čia juodaodžiams transporte buvo paskirtos specialios vietos, o į parduotuves jie turėjo teisę įeiti ir išeiti tik pro atskiras duris. Provincijoje atskirtis buvo mažiau jaučiame, tikriausiai, todėl, kad visi buvo daugmaž lygūs skurde ir braidė tokį patį purvą.
Kai iš karo namo sugrįžo juodaodis Ronselas Džeksonas (Jasonas Mitchellas) ir jo baltaodis kaimynas Džeimis Makalanas (Garrettas Hedlundas), nušvinta viltis, kad drauge išgyventi karo sunkumai ir kovose patirtas karinės brolijos jausmas nuglūdins visus aštrius kampus ir pavirs draugyste, kuri pajėgs nugalėti visus rasinės neapykantos pagimdytus prietarus. Tačiau įveikti rasizmo sėklą yra kur kas sunkiau, negu nugalėti bendrą priešą per Europą praūžusiame kare.
Filme yra daug personažų, kurių monologus žiūrovai girdi gana dažnai. Juose skamba kiekvienam brangi sava tiesa, ir toks pasakojimo metodas suteikia visų personažų charakteriams gilumo, o pačiam siužetui – epinę formą.
Interviu įtakingam JAV kino kritikui Rogeriui Ebertui režisierė Dee Rees sakė: „Jeigu mes neišmoksime savo šalies istorijos pamokų ir neišdrįsime pažvelgti tiesai į akis, viskas kartosis… Tikiuosi, kad šis filmas padės nugalėti mitą apie tautos susipriešinimą“.
Pasimokyti iš istorijos pamokų – kilnus tikslas. Bet nereikia pamiršti, ką sakė Bernardas Shaw (o gal jo tautietis Aldous Huxley: „Svarbiausia istorijos pamoka yra ta, jog žmonės nieko iš jos nepasimoko“. (G.J.)
3. „DIDŽIOJI SKOLA“ (The Big Short, 2015)
Stebėtina, kaip panašiai kartojasi aštuoniasdešimties metų senumo įvykiai. Devynerius metus (1920-1929) JAV ekonomika kilo kaip ant mielių, akcijų rinkų kreivės sparčiai kilo aukštyn, o Naująja era patikėję amerikiečiai beatodairiškai investavo sunkiai uždirbtus pinigus ir nepaisė jokių perspėjimų. Nesubalansuotas ekonomikos augimas ir finansų sistemos kontrolės stoka anksčiau ar vėliau turėjo sprogti kaip didelis burbulas. Tai prasidėjo 1929 m. spalio 29 dieną, pramintą „juoduoju antradieniu“.
2008-ųjų liepos viduryje Benas Bernanke JAV Kongrese teigė, kad blogėjanti situacija nekilnojamojo turto rinkoje, įtampa finansų sektoriuje bei kylančios naftos kainos kelia grėsmę JAV ekonomikai. Ir tai buvo rimtas perspėjimas, o panikos signalas driokstelėjo po kelių savaičių.
Krizės išvakarėse vyravusią atmosferą gerai atskleidė mums žinomas filmas „Rizikos riba“ (Margin Call, 2011 m., rež. J.C. Chandoras). Jo autoriai svarsto, ar ekonominės krizės buvo galima išvengti. Pirmuosius grėsmės simptomus, nagrinėdamas ką tik atleisto boso nebaigtą finansinį projektą, pastebi investicijų įmonės analitikas Piteris Salivenas (jį vaidino Zachary Quinto). Atskleista slaptą informaciją gali lengvai įstumti visą verslo pasaulį į didžiulį pavojų. Per ateinančias 24 valandas sprendimai, kurie bus priimti, paveiks ne tik kompanijos darbuotojus, tačiau ir paprastų amerikiečių gyvenimus.
Ameriką įvairių grėsmių akivaizdoje matėme ne kartą. Ir kaskart ją nuo pražūties paskutinę akimirką gelbėjo supermenai, policininkai ar šalies prezidentas. Dažniausiai finalinę pergalę lydėjo nežmoniškų pastangų apoteozė ir herojinės intonacijos. „Rizikos riboje“ viskas kitaip. Šį kartą fizinės galios demonstravimą keičia intelektualus „smegenų šturmas“. O kovos lauku tampa investicijų įmonės biurai ir ofisai, įsikūrę viename Volstryto dangoraižių. Čia visą naktį karštligiškai nagrinėjami įvairiausi iš(si)gelbėjimo receptai. O nieko neįtarianti Amerika gyvena įprastu ritmu. Ir šis kontrastas sudaro tokią įtampą, kad jos galėtų pavydėti veiksmo kino kūrėjai.
Pagal 2010 m. išleistą amerikiečio Michaelo Lewiso knygą „Didžioji skola“ sukurtas tokio paties pavadinimo filmas, kaip ir „Rizikos riba“ pradedamas nuo vieno pastabaus analitiko įžvalgos. Ekscentriškas 32-ejų metų investuotojas, buvęs neurologas Maiklas Beris (Christianas Bale‘as), studijuodamas akcijų rinkos dokumentus, pastebi neįtikėtiną dalyką: praktiškai visa JAV ekonomika laikosi ant antrinių nekilnojamojo turto paskolų, kurių menama vertė seniai viršijo realią vertę. Maiklas supranta, kad tėra tik laiko klausimas, kada NT rinkoje susiformavęs burbulas sprogs ir suvokia, kad iš šios situacijos galima pasipelnyti. Kartu su trim draugais Maiklas neria į patį sūkurį būsimų įvykių, pakeitusių pasaulio finansų veidą.
Didžiausią dalį savo fondo lėšų nuovokusis Maiklas investuoja į obligacijas, kurias bankroto atveju įsipareigojusi kompensuoti valstybė. Kol dauguma JAV rinkos specialistų tokį poelgį vaizdžiai iliustruoja, sukdami pirštą prie smilkinio, keli rimti verslininkai paskubomis organizuoja savo tyrimą, norėdami išsiaiškinti, ar jiems nereikėtų iš Maiklo avantiūros pasimokyti.
Nors dauguma filmo herojų turi realius prototipus, savo vardu vadinamas tik Christiano Bale‘o herojus, o pats aktorius nominuotas „Oskarui“ už antraplanį vaidmenį. Kitos keturios nominacijos yra už metų filmą, montažą (Hankas Corwinas) ir režisūrą (anksčiau Adamas McKay‘us masiškai gamino kvailas komedijas su komiku Willu Ferrellu). Dabar gi jo režisuota „Didžioji skola“ Oskaru buvo apdovanota už geriausią adaptuotą scenarijų.
Filme nuolat skamba daug terminų, žinomų tik su finansų pasaulio specifika susipažinusiems žmonėms, todėl autoriai kartais stabdo pagrindinį pasakojimą ir leidžia kviestinėms garsenybėms – dainininkei Selenai Gomez, australei aktorei Margot Robbie ir virtuvės šefui Anthony Bourdainui – žiūrovams populiariai paaiškinti kai kurias finansines subtilybes.
Nepaisant rimtos tematikos „Didžiojoje skoloje“ netrūksta ir juokingų momentų, pavyzdžiui, epizode, kuriame striptizo šokėja naiviai prisipažįsta, kad nusipirko penkis namus ir butą todėl, kad bankai lengvai suteikdavo paskolas ir net nieko neklausinėjo.
Pabaigai pasilieku dar vieną svarbią „Rizikos ribos“ ir „Didžiosios skolos“ ypatybę: abu filmai yra ne tiek bręstančios finansinės katastrofos studijos, bet istorijos apie visai kitą visuotinę krizę – moralinių vertybių krizę. O ją įveikti kur kas sunkiau, negu suvaldyti finansinės piramidės žlugimą. (G.J.)
2. „ŠVYTURYS“ (The Lighthouse, 2019)
Tarptautiniame Kauno kino festivalyje pirmą kartą Lietuvoje parodytas filmas „Švyturys“ imponuoja vien tuo, kad pagrindinius vaidmenis čia suvaidino Robertas Pattinsonas ir Willemas Dafoe, demonstruojantys aukščiausią aktorinio meistriškumo klasę. Dėl Willemo Dafoe ir anksčiau jokių klausimų nekilo. Pakanka prisiminti jo virtuozišką vaidybą Martino Scorsese‘s „Paskutiniame Kristaus gundyme“ arba jo Vincentą Van Goghą („Prie amžinybės vartų“, 2018 m.). Kas kita – jaunasis Robertas Pattinsonas, dabar vis atkakliau kovojantis su „Sutemų“ sagos jam primesto romantiško vampyro amplua.
„Švyturio“ režisierius Robertas Eggersas atkreipė į save dėmesį prieš ketvertą metų, kai žiūrovių bei kritikų teismui pateikė savo pirmąjį siaubo trilerį „Ragana: Naujosios Anglijos liaudies pasaka“ (The VVitch: A New-England Folktale, 2015) – istoriją apie tai, kaip 1630 m. vyras ir žmona su penkiais vaikais bando išgyventi vienišoje sodyboje prie pat miško ir susiduria su nepaaiškinamos blogio jėgomis.
„Švyturį“ taip pat galima pavadinti dar viena baisia pasaka, panašią į tas, kokių pilna visais laikais tikrų jūros vilkų mitologijoje. Režisieriui šį kartą labai svarbus nūnai jau nebemadinga 35 mm. kino juosta (senamadiškas, beveik kvadratinis kadro formatas 1.19:1) ir kontrastingas nespalvotas vaizdas.
Pagrindiniai herojai čia yra du. 1890 metais jaunuolis Efraimas Vinslou (Robertas Pattinsonas) atvyksta į nuošalią salą, mat čia gavo švyturio prižiūrėtojo padėjėjo darbą. Jo naujasis viršininkas Tomas Veikas (Willemas Dafoe) atrodo kaip tikras vėjų nugairintas jūrų vilkas, primenantis ir Jacko Londono, ir Ernesto Hemingway‘aus personažus, ir narsųjį kapitoną Ahabą iš Hermano Melvillio romano „Mobis Dikas“ arba šios knygos ekranizacijų (vienoje scenoje Efraimas šlubį Tomą net pavadina Ahabu).
Siaubo pasakose dažnai figūruoja koks nors paslaptingas kambarys, į kurį nevalia įeiti pašaliniams. Yra tokia vieta ir Roberto Eggerso filme: čia jau pačioje pažinties pradžioje Veikas griežtai uždraudžia naujokui lipti į patį švyturio viršų, kur yra prožektoriai.
Depresyvi aplinka, nemaloni draugija ir monotoniškas kasdienybė greitai padaro savo: gražus, ramaus būdo, darbštus, pareigingas ir alkoholio anksčiau nevartojęs jaunuolis jau per dvi pirmąsias savaites apsileidžia (o prieš ką čia puoštis?), ima gerti taip, kad regi undines, o kai baigiasi viskio atsargos (vienam Veikui jų, aišku, būtų užtekę ilgesniam laikui), abu ima vartoti žibalą ne pagal jo tiesioginę paskirtį.
„Švyturio“ fanai kritikai jau apibudino šį filmą kaip gotikinį nuarą, ir ginčytis su tokia nuomone tikri nesinori. Filmas iš tikrųjų labai stilingas ir turi visus svarbiausius klasikinio gotikinio siaubo filmo dėmenis – paslapčių ir mistikos kupiną siužetą, fantasmagoriškas haliucinacijas, hičkokiškai kraupius paukščius ir tarsi iš klasikinių vokiškų ekspresionistinių filmų nužengusius kontrastingus personažus.
Pagaliau, „Švyturys“ yra puiki metodinė priemonė psichoanalitikams, kuriems suteikiamos didžiulės galimybės samprotauti apie tai, kaip uždaroje aplinkoje atskirtas nuo civilizacijos žmogus neišvengiamai degraduoja, išprotėja arba pavirsta sveiko proto nekontroliuojamu monstru. Žiūrovai gana greitai patenka į tokio psichologinio degradavimo pinkles ir po kurio laiko drauge su herojais ima nebeskirti realybės nuo paranojiškų vizijų.
Filmas sukurtas pagal originalų scenarijų (parašytą paties režisieriaus ir jo brolio Makso), bet visą seanso laiką neapleidžia mintis, kad regime klasikinės literatūros ekranizaciją, nes tai, kas vyksta ekrane, primena Washingtono Irvingo ar Nathanielio Hawthorne‘o prozą, baisias Edgaro A. Poe noveles ar nesuvokiamo siaubo persmelktus Howardo Lovecrafto apsakymus.
Nėra ko stebėtis, kad „Švyturys“ tapo tikra Kanų kino festivalio sensacija. Ir nors filmas į konkursą nepateko, o buvo parodytas programoje „Dvi režisierių savaitės“, filmo reputacijai tai visai nepakenkė. Gal net atvirkščiai… (G.J.)
1. „ŠUNS GALIA“ (The Power of the Dog, 2021)
Labiausiai australų režisierę Jane Campion išgarsinęs šedevras „Fortepijonas“ (The Piano, 1993), apdovanotas trimis Oskarais ir Auksine palmės šakele Kanuose, sužavėjo subtiliomis intonacijomis, nuostabiais laukinės gamtos peizažais ir stiprių išgyvenimų ekspresija.
Tiesa, kokie iš tiesų jausmai kunkuliuoja į Naująją Zelandiją iš gimtosios Škotijos pas naują vyrą kartu su dukrele atvykusios pagrindinės herojės viduje, suprasti ne taip lengva, nes Ada yra kurčnebylė. Bet išreikšti jausmus moteriai padeda balsą jai atstojantis fortepijonas, ilgai keliavęs per džiungles į naujuosius namus.
Egzotikos netrūksta ir naujausiame Jane‘s Campion filme „Šuns galia“, apdovanotame Sidabro liūtu Venecijos kino festivalyje. Tik šį kartą veiksmas plėtojasi ne nuostabaus grožio Naujojoje Zelandijoje, bet karščiu alsuojančiose amerikietiškos Montanos prerijose.
Pagal Thomaso Savage‘o romaną sukurtoje rūsčioje dramoje du broliai Filas Berbankas (Benedictas Cumberbatchas) ir Džordžas (Jesse Plemonsas) nuo vaikystės gyvena kartu ir sėkmingai tvarkosi savo fermoje. Jie yra tikros priešingybės. Džordžas visada stengiasi atrodyti tvarkingai ir yra abejingas tradicinėms kaubojų pramogoms – grubiems pokštams ir alkoholiui. O buvęs „moksliukas“ Filas demonstratyviai apleido geras manieras, išmoktas studijuojant Jeilio universitete, ir sugrįžo į rančą, kad galėtų „su karvėmis kalbėtis lotyniškai“.
Filas labai nori gražiuoju sugyventi su broliu, bet Džordžas nespinduliuoja panašiais šiltais jausmais. Tikriausiai dėl to Filas tapo grubus ir brutalus. Jo siela sugrubo ir patyrus skaudų likimo smūgį, kai prieš du dešimtmečius vyras neteko artimiausio draugo ir pagalbininko Henrio, su kuriuo (kaip galima numanyti) Filą siejo ne tik stipri vyriška draugystė.
Kai Džordžas ryžtasi vesti našlę Rouz (Kirsten Dunst) ir parsiveda ją su sūnumi Piteriu į naujus namus, Filas tokį brolio poelgį įvertina kaip išdavystę.
Galima numanyti, kad bendras visų gyvenimas po vienu stogu nebus labai ramus. Bet netrukus pradeda aiškėti, kad ūmus Filo elgesys tėra grubi kaukė, po kuria jis slepia pažeidžiamą prigimtį.
Dažniausiai ekrane matę elegantiškai atrodantį Benedictą Cumberbatchą (šio stiliaus apoteoze galime laikyti jo Patriką Melrouzą populiariame seriale), šį kartą galime būti lengvai šokiruoti. Mat Filas kalba grubiu amerikietišku akcentu, vaikščioja nesiprausęs kruvinomis (nuo jaučių kastravimo) rankomis, rūko savadarbes cigaretes ir kartais niūria veido išraiška groja bandžo liūdnas melodijas.
Tačiau aktorius dar kartą pademonstruoja savo virtuozišką vaidybą ir persikūnijimo galimybes.
Filmo pavadinimas primena Biblijos psalmę, kurioje sakoma: „Nuo kardo gelbėk mano sielą, iš šuns letenų – mano gyvybę“.
Reikėtų pagirti ir operatorę Ari Wegner, meistriškai filmuojančią permainingą Montanos gamtą (ji filmuota Australijoje) – ir ramius peizažus, ir išraiškingus šešėlius, ir dulkėtus kelius, ir šviežiu krauju aptaškytus rugius. Už tokią meistrystę nominacija Oskarui tikrai būtų tinkamas atlygis.
O štai tris Auksinius gaublius „Šuns galia“ ką tik pelnė – kaip geriausias filmas, už geriausią antro plano vyro vaidmenį (jo nusipelnė jaunasis Kodi Smitas-McPhee) ir už režisūrą.(G. J.)
Gediminas Jankauskas, Justė Meištaitė
