Nemaža dalis žmonių, o gal ir jūs patys, turite požiūrį, jog naujesni filmai niekada nepranoks ir neprilygs senesniems, jau klasikomis tapusiems kino filmams. Tačiau reikia suprasti tai, jog šiame amžiuje įvairių filmų kūrimas klesti labiau nei bet kada anksčiau, o jei nepavyksta atrasti šedevrų jūsų skoniui, galbūt nepakankamai gerai ieškote. Apžvelkime 10 išties puikių XXI a. kino epų, kurie tikrai įtrauks bei pakvies į neužmirštamą kelionę.
10. „VIKINGAS“ (The Northman, 2022)
Apie ankstyvųjų viduramžių Skandinavijos vikingus liko daug mitų ir legendų. Jie buvo jūrininkai, kariai, pirkliai, amatininkai ir plėšikai, turėjo savus įstatymus, meną ir architektūrą, paliko įrašų savo senuoju raštu, vadinamu runomis. Gana ilgai jie praktikavo savitą pagoniškąjį tikėjimą, tačiau vėliau priėmė krikščionybę. Anksčiau už Kolumbą pasiekė Amerikos kontinentą.
Na, o nuo XVIII a. ir ypač XIX-jame amžiuje ėmė plisti vikingų, kaip kilnių barbarų, stereotipas. Tam įtakos turėjo romantizmo įkvėptas vikingų atgimimo judėjimas.
Kinematografas, žinoma negalėjo nepasinaudoti tokia dėkinga medžiaga. Ir jis ja tikrai pasinaudojo. Ne tik Skandinavijos šalių filmų kūrėjai, bet ir Holivudas. Bene garsiausias kino klasikos pavyzdys – kadaise mūsų didžiuosiuose ekranuose matytas plačiaformatis nuotykių epas „Vikingai“ (The Vikings, 1958 m., rež. Richardas Fleischeris). Tai buvo rūsti ir kartu romantiška istorija apie tai, kaip daugiau nei prieš 1000 metų skandinavų vikingai, vadovaujami karaliaus Ragnaro, išsilaipino britų salose, norėdami užimti šias žemes. Įtūžę kariai žudo, plėšia ir prievartauja. O Ragnaro sūnus išdidusis Einaras (Kirkas Douglasas) ir jo kraujo brolis Erikas (Tony Curtis). įsimyli Velso princesę Morganą (Janet Leigh).
Ne mažiau įdomią ir įspūdingą istoriją pasakoja šiemet Amerikoje sukurtas filmas tokiu pačiu pavadinimu tik vienaskaita „Vikingas“, nes čia dėmesio centre aktoriaus Alexandro Skarsgårdo suvaidintas vikingų princas, vardu Amletas (!).
Šio filmo režisierius amerikietis Robertas Eggersas išgarsėjo siaubo trileriu „Ragana“ (2015 m.), kuriame 1630-aisiais metais kolonistų šeima, apsigyvenusi Naujosios Anglijos pamiškės plantacijoje, susiduria su kraują gyslose stingdančiais siaubais. Filmas tapo Sandanso nepriklausomo kino festivalio sensacija, o pirmą pilnametražį filmą sukūręs režisierius susilaukė ne tik žiūrovų, bet ir kino pramonininkų dėmesio.
2019-aisiais Robertas Eggersas sukūrė klaustrofobišką „Švyturį“ (plačiau apie šį dabartinio kino šedevrą – geriausių Roberto Pattinsono kino vaidmenų apžvalgoje).
„Vikingas“ – jau solidi holivudinė superprodukcija su 60 milijonų dolerių biudžetu.
Siužeto pagrindą sudaro dar XIII amžiuje užrašyta istorija apie princą Amletą. Istorikai ir literatūrologai seniai įrodė, kad būtent iš jos didysis Šekspyras pasisėmė idėjų savajam „Hamletui“.
„Vikingas“ Amletas yra Danijos karaliaus palikuonis. Būdamas vaikas jis matė, kaip jo tikras dėdė Fjolniras kovoje dėl valdžios nužudė Amleto tėvą (akt. Ethanas Hawkas) ir pagrobė motiną (ją suvaidino Nicole Kidman).
Amletui tada pavyko pabėgti, ir jis augo puoselėdamas vienintelį tikslą – atkeršyti už šeimos tragediją.
Užaugęs vaikinas prisijungia prie klajoklių vikingų, drauge su jais dalyvauja žudynėse ir plėšimuose, bet nepamiršta ir vaikystėje duotos priesaikos.
Amletas sužino, kad klastingas brolžudys dėdė neteko sosto ir atsidūrė Islandijoje. Būtent į šią šalį vikingai siunčia vergus iš nusiaubto Kijevo Rusios (!) kaimo.
Dabar Amletas pradeda realizuoti savo planą. Nusikirpęs ilgus plaukus ir apsimetęs vienu iš vergų jis planuoja įsibrauti į savo amžino priešo valdas ir atlikti tai, apie ką seniai svajoja – nužudyti klastūną dėdę ir išvaduoti motiną.
Yra filme ir Ofelija, tik jos vardas Olga (Anya Taylor-Joy), ji vergė iš nusiaubto kaimo, kuri neišduoda Amleto priešams, nes tikisi kad jis padės jai pabėgti iš vergijos.
Žinodamas, koks pavojus tyko istorinės tematikos filmų kūrėjų, Robertas Eggersas pasisamdė nemažą būrį ekspertų, archeologų ir kostiumų istorikų – kad būtų kuo mažiau vaizduojamą laikmetį neatitinkančių detalių (visiškai klaidų išvengti turbūt neįmanoma).
Kadangi dauguma žiūrovų tikrai nėra visų šių sričių ekspertai, galime patikėti, kad viskas filme – nuo amuletų ir medinių skydų iki kaimelių architektūros – atrodo autentiškai. Juk prieš tapdamas kino režisieriumi Robertas Eggersas buvo dekoracijas kuriantis dailininkas.
Žiūrovams, žinoma, kur kas svarbiau pati istorija ir personažų charakterių raida bei veikėjų tarpusavio santykiai.
Na, ir kokia gi gali būti kalba apie vikingus be jų gyvenimą lydinčių magiškų ritualų. Dar filmo pradžioje beprotis burtininkas Heimiras (Willemas Dafoe) įšventina paauglį Amletą į karių luomą: šio ritualo pabaigoje pašvęstasis privalo išlieti paskutinę savo gyvenime ašarą, kuriai lemta būti įamžintai deimante.
Dar vieną mitinę būtybę vaidina islandų dainininkė Björk: ji suvaidino dvasią, kuri pasirodo Amleto sapnuose.
Galima būtų pagalvoti, kad „Vikingas“ – gana eklektiškas kūrinys. Kai kam būtent taip ir pasirodys. Bet pasiilgusiems ne tik pramogos, bet ir galimybės pamąstyti, filmas tikrai suteiks nemažai malonių akimirkų. (G.J.)
9. „NETEISĖTAS KARALIUS“ (Outlaw King, 2018)
Visi prisimename penkiais Oskarais apdovanotą Melo Gibsono filmą „Narsioji širdis“ (Braveheart, 1995), kuriame atkuriamos XIII amžiaus pabaigoje vykusios kovos dėl Škotijos laisvės. Ginkluotam pasipriešinimui prieš okupantus anglus tada vadovavo nacionaliniu didvyriu tapęs Viljamas Volesas (jį suvaidino pats Melas Gibsonas). Jis vedė ginkluotus sijonuotų vyrų būrius prieš galingą Anglijos karaliaus Edvardo pirmojo, praminto Ilgakoju, armiją. Tačiau jėgos buvo nelygios.
Viljamui Volesui taip ir nepavyko savo šaliai iškovoti nepriklausomybės. Šį tikslą netrukus visgi pasiekė narsiaširdžio Voleso pasekėjas Robertas Briusas, kuris taip pat sukilo prieš žiaurų Anglijos karalių Edvardą Pirmąjį.
Briusui pavyko kovai sutelkti tarpusavyje besivaidijančius okupuotos Škotijos kunigaikščius. Šešis kartus narsūs riteriai stojo į mūšį su galinga anglų armija ir vis pralaimėdavo. Kai viltis visai apleido Briusą, jis pamatė žolėje savo tinklą mezgantį vorą. Šešis kartus vėjas plėšė voratinklį, tačiau darbštuolis voras nemetė savo darbo. Briusas suprato šį ženklą kaip pranašišką regėjimą ir raginimą dar kartą imtis ginklo. Šį kartą beprotišką narsą vainikavo sėkmė.
„Neteisėtą karalių“ sukūręs Davidas Mackenzie priklauso tiems režisieriams, kurie dar nesuformavo savito stiliaus ir bando jėgas skirtinguose žanruose. Kol kas sunku įžvelgti kokį nors bendrą vardiklį, galintį vienyti ankstesnius jo filmus, švytuojančius nuo siaubo trilerio „Beprotnamis“ (Asylum, 2005) iki skirtingų melodramos formų: mistinės – „Hallamas Foe“ (2007), romantinės – „Mergišius“ (Spread, 2009) ar fantastinės – „Tobulas jausmas“ (Perfect Sense, 2011).
Prieš dvejus metus „Kino pavasaryje“ matėme šio režisieriaus vesterną „Bet kokia kaina“ (Hell or High Water, 2016), kuriame aktorius Chrisas Pine‘as vaidino vieną iš dviejų brolių, kurie ryžosi apiplėšti vieną Vakarų banką, kuris dėl įsiskolinimo ketino atimti Hovardų šeimai priklausiusias žemes.
Tokiame kontekste liežuvis neapsiverstų abu brolius, savo nuosavybę bei šeimos garbę ginančius su ginklu rankoje, pavadinti banaliais banditais. Jie čia – tikri klasikiniai „svieto lygintojai“, savo pavyzdžiu raginantys ir kitus kovoti už brangius idealus. Tik akivaizdu, kad, anot poeto, „kiekviena kova reikalinga aukų“. Neretai kruvinų. Būtent tokia yra ne tik atskirų žmonių, bet ir ištisų tautų kovos už nepriklausomybę kaina.
Režisierius Davidas Mackenzie apie tai nepamiršta net ir didžiausios euforijos sklidinose scenose. Robertą Briusą vaidinantis aktorius Chrisas Pine‘as nestokoja vyriškos charizmos, tačiau kartais jį nustelbia kiti ne mažiau spalvingi personažai, pavyzdžiui, Džeimsą Duglasą vaidinantis Aaronas Tayloras-Johnsonas, iš kurio veržte veržiasi nežabojama laukinė energija.
Kai kuriems filmo personažams scenaristai aiškiai pašykštėjo dėmesio, todėl neretai sunku suprasti kas yra kas (scenarijus, beje, buvo perrašomas keletą kartų). Kartais susidaro įspūdis, kad žiūrime iki pilnametražio formato sutrumpintą serialą. Filmas iš tikrųjų buvo gerokai sutrumpintas po kritikų pastabų, išsakytų Toronto kino festivalyje. Panašios operacijos niekada neišeina į naudą.
Tačiau nepaisant akivaizdžiai pastebimų trūkumų, „Neteisėtą karalių“ įdomu žiūrėti. O jeigu po seanso iškyla klausimų, atsakymų galima paieškoti istorijos vadovėliuose. (G.J.)
8. „Paskutinė dvikova“ (The Last Duel, 2021)
Ridlio Skoto filmas „Paskutinė dvikova“ pasakoja apie viduramžių realybę, apie žiaurų to meto teisingumą ir vyrų hegemoniją. Kino juostoje veikia trys pagrindiniai veikėjai: seras Žakas de Karužas (Matt Damon), skvairas Žakas de Grisas (Adam Driver) ir ledi Margarita de Karuž (Jodie Comer). Kadangi istorija sukasi apie juos, pateikiama, kaip šie trys personažai matė jiems nutikusius įvykius. Keisčiausia, kad žiauriausia pasakojimo versija priklauso Margaritai de Karuž, silpnai moteriai, kuri, vėliau išaiškėja, turi daugiausiai sveiko proto. Veiksmas vyksta XIV amžiaus Prancūzijoje per Šimtametį karą su Anglija, maro šešėlyje. Žakas de Karužas, nuskurdęs karaliaus vasalas, per marą netekęs žmonos ir sūnaus, paima Margaritą į žmonas dėl jos gausaus kraičio, nepaisydamas jos tėvo blogo vardo. Į žmonas ją imti nėra sunku, nes ir pati nuotaka gražaus veidelio. Karužo istorijos versija mums demonstruoja meilę, atsidavimą, švelnumą savo išrinktajai, jo kovą už garbę, atsidavimą karaliui.
Vestuvės dar ne viskas, kas nutinka filme. Žaką de Karužą lyg šešėlis visur persekioja jo geras draugas, o vėliau žiaurus konkurentas Žakas de Grisas. Jie kartu kovoja mūšio lauke už karalių, už garbę, už pergalę ir turtus. Lygtais viskas būtų gerai, tačiau de Grisas įgyja grafo Pjero (Ben Affleck), galingo feodalo, malonę, o de Karužui tai atrodo parsidavėliška – de Grisas mėgaujasi turtais ir vadinasi kariu, nors neina į mūšio lauką? Tarp jų kyla visokiausi konfliktai, tačiau pats didžiausias dar priešaky. Mat de Grisas vienoje šventėje susipažįsta su buvusio draugo žmona ir staiga jį apsėda įkyrus meilės demonas. Kitaip tos meilės ir nepavadinsi, nes gražusis skvairas negali nustoti galvoti apie jaunąją ledi, nors ji ir priklauso kitam. Maža to, de Grisas yra šventai įsitikinęs, kad ir jaunoji ledi jam atsako tuo pačiu. O kaip yra iš tikrųjų?
Margaritos istorija yra pavadinta tikrąja pasakojimo versija. Joje mes išvystame ne atsidavusį sužadėtinį ar lengvai pakvaišusį įsimylėjelį, bet garbės ir aistrų apimtus vyrus, tokius egoistiškus, kad visas pasaulis galėtų griūti, galėtų žūti moterys ir vaikai, tačiau jiems vis tiek rūpėtų tik jų pačių sielvartas. Nemeluosiu, bežiūrint filmą man įsijungė moteriškas solidarumas ir tikrai norėjosi, kad atsivertų žemė ir tie vyrai nugarmėtų pragaran (vyrų palengvėjimui, žiauri neapykanta man greitai praėjo, todėl pakeliui namo neišsitraukiau iš rankinės tušinuko ir nieko nepasmeigiau). Stebint istoriją Margaritos akimis tenka patirti, kaip moteris parduodama vyrui lyg kokia kumelė veisimui, kai sueities metu kiekvieną kartą jai tenka kęsti skausmą ir tą skausmą slėpti, kaip nesusilaukdama vaiko yra smerkiama aplinkinių, galiausiai iš arti stebime jos kančios kupiną veidą, kai viduramžių don žuanas, puikusis Žakas de Grisas, parvertęs ją ant pilvo, tirpsta iš pasitenkinimo, nors iš tikrųjų jis juk prievartauja moterį. „Paskutinė dvikova“ visų pirma yra filmas ne apie dviejų vyrų kovą dėl garbės, o apie sunkią moterų padėtį viduramžiais.
Filmas paremtas tikrais įvykiais – sakoma, kad dvikova vyko 1386 m. gruodžio 29 d. Paryžiuje ir tai buvo paskutinis toks dvikova sprendžiamas teismas Prancūzijos istorijoje, o idėja paimta iš 2004 metais išleistos anglų kalbos profesoriaus ir viduramžių žinovo Eric Jager’io knygos The Last Duel: A True Story of Trial by Combat in Medieval France, kuri savo ruožtu paremta istoriniais dokumentais ir įrašais. Filme vaidina visas būrys garsenybių, tokių kaip Matt Damon, Adam Driver ir Ben Affleck. Rašoma, kad Matt Damon ir Ben Affleck ne tik patys atliko vaidmenis, tačiau ir prisidėjo prie scenarijaus kūrimo. (Dora Žibaitė)
7. ,,1917“ (2019)
2011-ųjų gegužę pasaulio žiniasklaida pranešė, kad Australijoje mirė paskutinis Pirmojo pasaulinio karo mūšių dalyvis Claude’as Choulesas. Jis buvo paskutinis iš daugiau nei 70 mln. karių, mobilizuotų per šį didžiulio masto tarptautinį karinį konfliktą, nusinešusį daugiau nei 37 milijonus karių gyvybių.
Nežinau, kas pirmasis pasakė, kad karas nesibaigia tol, kol nepalaidotas paskutinis žuvęs kareivis. Claude’as Choulesas žuvo ne karo lauke, tačiau jo mirtis padėjo tašką liūdnoje I Pirmojo pasaulinio karo statistikoje. Žinoma, tai toli gražu nereiškia, kad jau įvardinti visi to brolžudiško karo didvyriai. Lieka dar daug neidentifikuotų kapų ir toli gražu ne visos karinės operacijos iki menkiausios smulkmenos aprašytos.
Tad nėra ko stebėtis, kad artėjant pergalės Pirmajame pasauliniame kare šimtosioms metinėms padidėjo kinematografininkų dėmesys karui, kuris, kaip buvo tikimąsi prieš šimtą metų, turėtų pabaigti visus karus.
Naujų intonacijų bei modernių išraiškos priemonių ieško ir Samas Mendesas, ką tik triumfavęs per Auksinių Gaublių ceremoniją (jo karinė drama lakonišku pavadinimu „1917“ pripažinta geriausiu metų filmų, o pats Samas Mendesas – geriausiu režisieriumi). Be jokios abejonės, aukščiausių įvertinimų nusipelnė ir operatorius Rogeris Deakinsas, nominuotas Oskarui net 13 kartų (nuo „Pabėgimo iš Šoušenko“) ir tik užpernai pagaliau šį prizą gavęs už „Bėgantį skustuvo ašmenimis 2049“ (rež. Denis Villeneuve‘as). Visuose Oskarui nominuotuose filmuose Rogeris Deakinsas demonstravo aukščiausią operatorinio meistriškumo klasę, bet „1917“ pranoko pats save, nes šią karinę dramą nufilmavo vieno kadro principu (taip apibūdinami filmai, kurie nufilmuoti praktiškai nesinaudojant montažu, kai kino kamera nesustodama juda nuo pirmo filmo kadro iki paskutinio). Rogeris Deakinsas tai daro ne pirmasis, bet karinio filmo su masinėmis mūšių scenomis taip tikrai dar niekas nefilmavo. Iš tikro šiame filme tai meistriškai, beveik nepastebimai suklijuotos maždaug 8-10 minučių nepertraukiamos vieno kadro scenos.
1917- ųjų balandžio šeštoji. Trumpo atokvėpio valandėlę pavasariškai pražydusioje pievoje dviem jauniems eiliniams – Šofildui ir Bleikui (George‘as MacKay‘us ir Deanas-Charlesas Chapmanas) nutraukia komanda kuo greičiau žygiuoti į štabą. Kadangi su vaikinais nori pasikalbėti specialiai čia atvykęs generolas Erinmoras (Colinas Firthas), vadinasi, atsitiko kažkas ekstremalaus. „Bus sugadintas savaitgalis“, – nusiskundžia vienas karių, dar nenutuokiantis, koks tas savaitgalis iš tikrųjų bus.
Štabe vaikinai informuojami apie tai, kad britų žvalgyba sužinojo, jog šiaurės Prancūzijoje du jų kariuomenės batalionai – net 1600 nieko nenutuokiančių karių, vadovaujamų pulkininko Makenzio – sparčiai žygiuoja paskui besitraukiančią vokiečių kariuomenę. Pulkininkas Makenzis (Benedictas Cumberbatchas) dar nesupranta, kad tai tik apgaulingas priešo manevras, ir britų kariai žygiuoja tiesiai į priešo paspęstus spąstus, kad naujame fronto ruože būtų sunaikinti. Deja, įprastos komunikacijos linijos sunaikintos, priešai nukirto telegrafo laidus. Perspėti apie mirtinai pavojingą situaciją galima tik kuo skubiausiai pasiuntus į būsimo konflikto zoną pasiuntinius. Norėdami suspėti laiku, vaikinai privalo nepastebėti pereiti fronto liniją ir didžiulę priešo kontroliuojamą teritoriją. Jei jiems nepavyks, žus daugiau nei pusantro tūkstančio ginklo brolių, tarp kurių yra ir Bleiko vyresnysis brolis Džozefas. Situacija ekstremali. Gaišti negalima nė sekundės.
Žinoma, toks operacijos planas tik teoriškai atrodo paprastas ir aiškus. Akivaizdu, kad vos išlipus iš apkasų pasiuntiniams teks spręsti begalę taktinių problemų, kai negalima suklysti, nes mirtiną pavojų gali išprovokuoti menkiausias neatsargus judesys, net grobį tempianti žiurkė gali pajudinti sprogmenų detonatorių. Jau nekalbant apie pamuštą priešo lėktuvą, kuris nežinia iš kur atsiradęs gali nukristi beveik ant galvos.
Laiko mažėja, įtampa auga ir karinis trileris pagaliau pasiekia kulminaciją likus vos kelioms akimirkoms prieš pulkininko Makenzio komandą atakuoti priešą.
Recenzuodami „1917“ kritikai, be abejo, prisimins kitą karinę dramą – Steveno Spielpergo „Gelbstint eilinį Rajaną“. Abu filmus iš tikrųjų sieja ta pati mintis „Ir vienas lauke karys“. Abu filmai nestokoja įspūdingų mūšio vaizdų, bet abiejų centre yra atskirų žmonių likimai.
Pamatęs Samo Mendeso filmą S. Spielbergas pagyrė drąsius kolegos sprendimus ir pavadino peržiūrą „geriausia patirtimi kino salėje“: „Filmo „1917“ scenarijus mane taip sujaudino, kad dar kurį laiką negalėjau atsigauti. Istorija grąžino mane į laikus, kai labai domėjausi Pasaulinių karų detalėmis, ypatingais žmonių patyrimais apie išlikimą, brolybę“.
Spielbergas prisiminė ir tai, kad suabejojo, ar tokį sudėtingą kūrinį galima nufilmuoti vienui kadru. „Taip jam ir pasakiau… Tačiau akivaizdu, kad yra kūrėjų, kuriems neegzistuoja žodis „neįmanoma“.
Tiesa, pasigirsta ir skeptiškesnių balsų. Štai įtakingo britų žurnalo „The Economist“ recenzentas teigia, jog „seras Samas sukčiauja – filme yra daugybė montažinių pjūvių, kurie sumaniai paslėpti naudojant skaitmeninius efektus“.
Iš tikrųjų, tai visai nesumenkina nei režisieriaus, nei operatoriaus meistriškumo. Svarbiausia, kad filmas įtraukia į savo siužeto atmosferą, priverčia žiūrovus jaudintis ir, galbūt, prisiminti sero Winstono Churchillio žodžius: „Niekada per karinius konfliktus tokia didelė žmonijos dalis nebuvo skolinga tokiai mažai“ (angl. Never in the field of human conflict was so much owed by so many to so few). (G.J.)
6. ,,Hju Glaso legenda“ (The Revenant, 2015)
Režisierius Alejandro Gonzálezas Iñárritu sukūrė įspūdinga, kvapą gniaužiančią, tikrais įvykiais įkvėpta juostą, apie amerikiečių kailių medžiotojo Hju Glaso (vaidina L. DiCaprio) istoriją.Veiksmas vyksta palei Missouri upę 1823 m. Hju Glasas (angl. Hugh Glass) patyręs keliautojas išgyvena daug: dvikova su lokiu, kuri vos nesibaigia mirtimi, draugas, kuris turėjo padėti nelaimėje – išduoda ir atima ginklus bei nužudo patį artimiausią žmogų – sūnų.
Atgavęs samonę, sunkiai sužalotas ir be amunicijos, nepalaužiamos kantrybės, valios ir keršto vedamas, jis užsibrėžia tikslą įveikti visus artėjančius pavojus. Ir visa tai dėl šeimos garbės apginimo. Ši didinga legenda gali įkvėpti kiekvieną, nes šioje juostoje galima rasti visko – nuo gyvenimo pakilimų iki skaudžių nuosmukių.
Pats režisierius mini, jog aktorius L. DiCaprio filmavimo aikštelėje turėjo išgyventi tikrą pragarą, tačiau pats vaidmuo reikalavo daug pastangų ir aktorinės meistrystės. Bet šis vaidmuo neliko neapdovanotas – aktorius buvo nominuotas penkiems ,,Oskarams“ bei laimėjo geriausio aktoriaus apdovanojimą.
5. „Troja“ (Troy, 2004)
Filmas, paremtas nemirtingos Homero „Iliados” motyvais. Tai istorija apie Spartos karalienę Heleną, senovės Graikijoje vadintą gražiausia pasaulio moterimi, kuri savo aistra Trojos karalaičiui Pariui įžiebė net dešimtį metų trukusį karą tarp Trojos ir Mikėninės Graikijos.
Epinė meilės ir karo istorija, kurioje pagrindinį karžygio, graikų kariuomenes vado, Achilo vaidmenį atlieka Bradas Pittas, mdrama, režisuota Volfgando Petersono. Trojos karas vyko 10 metų ir padarė didelę įtaką antikinei kultūrai.
Homero „Iliadoje“ aprašomi įvykiai trunka tik 51 dieną, kai achajai (graikai) apgulė Trojos miestą. Šie įvykiai yra pusiau istorija ir pusiau mitas, o šio kūrinio įkvėptas filmas nerodo vietų apie dievus bei nimfas ir pateikia karą, kaip veiksmo filmą, dalinai paremtą šia istorija.
Bradas Pitas filme vaidino Achilą – išskirtinį graikų karį. Dėl šio vaidmens aktoriui teko intensyviai treniruotis. Pitas už šį vaidmenį buvo nominuotas keliems skirtingiems apdovanojimams. (Gediminas Jankauskas, Viktorija Šaulytė, Erikas Prokopas)
4. „Niujorko gaujos“ (Gangs of New York, 2002)
Po daugelį metų kurtų filmų apie mafiją XX amžiuje Martinas Scorsese nusprendė atsukti laiką su filmu „Niujorko gaujos“. 2002 m. išleisto filmo veiksmo vieta – Niujorkas JAV pilietinio karo metais, kai visame mieste kovojo žiaurios gaujos.
Aktorius Daniel Day-Lewis vaidina mėsininką Billą – žiaurų natyvistą, kovojantį su imigrantų grupe. Leonardo DiCaprio atlieka airių imigranto, kuris yra pasiryžęs nusodinti vadeivą Billą, vaidmenį.
Filme puikiai atkuriamos Niujorko gatvėse vykusios kruvinos grumtynės, nusiaubusios miestą 1863 m. Taip pat tai buvo pirmas kartas, kai Martinas Scorsese dirbo kartu su Leonardo DiCaprio, pradėdami labai ilgą ir abipusiai naudingą draugystę.
3. „DIUNKERKAS“ (Dunkirk, 2017)
Beveik vienu metu 2017 metais mūsų ekranuose pasirodė dvi karinės dramos, kurių centre atsidūrė ta pati II pasaulinio karo operacija – karo mūšis prie Diunkerko, kur žiauriose kautynėse jungtinės Sąjungininkų karinės pajėgos buvo išvaduotos iš hitlerinės Vokietijos armijos apsupties.
Ši operacija vėliau buvo pavadinta „Stebuklu Diunkerke“. Tai buvo ir pirmoji Didžiosios Britanijos premjero Winstono Churchillio pergalė II pasauliniame kare. 1940-ųjų gegužę jis karaliaus Jurgio VI-ojo buvo paskirtas į naujas pareigas (šias aplinkybes gerai nušviečia režisierius Joe Wrightas dramoje „Tamsiausia valanda“), o jau po kelių dienų teko spręsti spąstuose atsidūrusių didelių karinių pajėgų evakuacijos problemą. Kadangi reikiamų karinių pajėgų nepakako, Churchillis tada kreipėsi pagalbos į privačius žvejybinių laivų, katerių bei jachtų savininkus.
Diunkerko apsuptis ir gelbėjimo operacija „Dinamo“ – vienas herojiškiausių ir žiauriausių II pasaulinio karo istorijos puslapių. 1940 m. gegužės pabaigoje netoli Belgijos esančio Prancūzijos miesto Diunkerko paplūdimiuose nacių kariuomenė apsupo Sąjungininkų pajėgas, sudarytas iš britų, prancūzų, kanadiečių, lenkų, belgų ir olandų karių. Gelbėjimo operacijos metu nuo gegužės 26 iki birželio 4 dienos pavyko evakuoti 338 226 karius. Tačiau per nacių oro ataką taip pat buvo išžudyta apie 290 000 prancūzų ir apie 68 000 britų kareivių – neskaitant kitų Sąjungininkų aukų bei daugiau nei tūkstančio žuvusių civilių.
Po šios operacijos apie W. Churchillį buvo sakoma: „Jis mobilizavo anglų kalbą ir išsiuntė ją į karą“, o pats premjeras, neslėpdamas kartėlio dėl pernelyg didelio aukų skaičiaus sakė, kad „Diunkerkas simbolizuoja pergalę, iškilusią iš pralaimėjimo.
Joe Wrighto „Tamsiausia valanda“ ir Christopherio Nolano „Diunkerkas“ atrodo kaip dvi to paties medalio pusės. Tik, kaip labai tiksliai išsireiškė The Hollywood Reporter apžvalgininkas, „ten, kur „Diunkerke“ aidi pabūklai, „Tamsiausioje valandoje“ kalba Winstonas Churchillis“.
„Tamsiausioje valandoje“ Churchillį suvaidino neatpažįstamai nugrimuotas aktorius Gary Oldmanas, ir tai yra pelnytas garsaus aktoriaus benefisas. O štai Christopheris Nolanas „Diunkerke“ apsieina be šio labai svarbaus operacijos dalyvio. Pats režisierius filmą vadino ne kariniu kinu, o istorija apie išgyvenimą. Todėl filme labai nedaug personažų, kurie vadinami vardais ir kuriems scenaristai nepagailėjo gilesnių charakterių. Užtai panikos jausmą, apėmusį karių minias, žiūrovas pajunta iš karto: čia visi susilieja į bendrą neviltin pakliuvusių žmonių portretą.
Ir kurdamas „Diunkerką“ režisierius stengiasi kiek galėdamas atsisakyti linijinio pasakojimo būdo. Visą siužetą jis padalina į tris dalis: savaitę laiko apsiaustame paplūdimyje vykstančius įvykius, vieną dieną trukusį reportažą iš nedidelio civilio katerio ir vienos valandos įvykių panoramą, pamatytą iš karinio naikintuvo kabinos. Artėjant finalui visos trys pasakojimo linijos artėja viena prie kitos. (G.J.)
2. „Komandoras: tolimoji pasaulio pusė“ (Master and Commander: The far side of the world, 2003)
Kariniai filmai Holivude gan dažni, kita vertus, istoriniai kariniai epai pasitaiko pakankamai retai. „Narsioji širdis“ 1990-iais buvo itin rimtas kūrinys, toks 2000-iais turėjo būti ir režisieriaus Piterio Veiro „Komandoras: tamsioji pasaulio pusė“, paremtas to paties pavadinimo Patriko Obrajano romanu.
Raselo Krou, kuris vaidina dažnai užmirštame filme, nelaimei, „Komandoras“ buvo išleistas tais pačiais metas kaip Goro Verbinskio „Karibų piratai: Juodojo perlo prakeiksmas“, kuris pristatė pasauliui Džonio Depo įkūnijamą Kapitoną Džeką Sperou. Tikriausiai dėl to žmonės nesirikiavo eilėje, kad galėtų pamatyti kaip Krou leidžiasi į atvirus vandenis.
„Komandoras“ yra tikras malonumas akims ir tikrai vertas pažiūrėti, jei bent kiek domitės Napoleono era. Jis atvaizduoja dažnai pamirštamą istorinį Europos laikotarpį ir padaro tai neįtikėtinai puikiai. Priešingai nei dauguma kitų istorinių dramų, „Komandoras“ istorines detales išlaiko gan tikslias, o Krou džiugina išskirtine vaidyba.
Faktas, kad filmas pelnė net dešimt Oskaro nominacijų (iš kurių dvi laimėjo) pabrėžia jo puikumą ir nepelnytą nuvertinimą. Legendinis kino kritikas Rodžeris Ebertas suteikė filmui aukščiausią įvertinimą sakydamas, kad „epiškumo filmas pasiekia neprarasdamas žmogiškumo“. Krou žinojo, kad šis filmas yra itin nuvertinamas ir 2010 metais jis pakvietė gerbėjus prisijungti prie agitacijos antrai daliai sukurti.
1. There Will Be Blood (2000)
Režisieriaus Paulo Thomaso Andersono 2007 m. filme „Bus kraujo“ pasakojama apie Danielio Plainvudo (Daniel Day-Lewis) ir jo kelią nuo ambicingo kalnakasio iki naftos barono. Dviem Oskarais apdovanota drama „Bus kraujo“ yra tikra žmogiškų ambicijų epopėja. Tai biblines asociacijas žadinanti istorija apie triumfą ir žlugimą, godumą ir žiaurią ambicijų kainą, kurią savo kailiu patyrė amerikietišką svajonę pagauti panūdęs šachtininkas Danielis Pleinvju. Kartą jis sužinojo, kad valstijos pietvakariuose esančio miestelio žemėje glūdi milžiniški naftos klodai. Kartu su mažu sūneliu vyras apsigyveno Mažajame Bostone ir iš tikrųjų netrukus bevaisėje žemėje aptiko „juodąjį auksą“. Kartu su juo keliauja ir Eli Sunday (Paulas Dano), kurio šeimos ūkį Danielis įsigyja dėl žemėje esančios naftos. Eli yra vietinis pamokslininkas ir nori iš Danieliaus gauti pinigų, kad galėtų sumokėti už savo bažnyčią.
„Bus kraujo“ nuo pat pasirodymo buvo plačiai giriamas kaip šedevras, tinklalapis Gawker.com jį įtraukė į bendrą kino kritikų sudarytą geriausių dešimtmečio filmų sąrašą, o 2016 m. BBC jį įvardijo kaip 3 geriausią XXI a. filmą. Filmo „Bus kraujo“ pabaigoje Danielis tampa alkoholiku ir atsiskyrėliu, gyvenančiu savo dvare. Eli apsilanko pas Danielių, ieškodamas pinigų, ir Danielis užpuola Eli, sudaužydamas jam galvą boulingo kėgliu.
Kai kas teigia, kad Danieliaus ir Eli istorija filme „Bus kraujo“ yra kapitalizmo ir religijos Amerikoje metafora ir kas nutinka, kai šios dvi jėgos susiduria ir konfliktuoja tarpusavyje. Paskutinėje scenoje Danieliaus tarnas nusileidžia laiptais patikrinti, kas atsitiko, ir Danielius pareiškia: „Man galas“.
Gediminas Jankauskas, Dora Žibaitė
