Filmai apie pagrobimus jau seniai užima ypatingą vietą aistringų kino žiūrovų širdyse, nes siūlo jaudinančią ir dažnai įtampą sukeliančią patirtį, kuri žiūrovus prikausto prie kėdžių krašto. Pasitelkus meistriškus pasakojimo būdus, įtikinamus aktorių pasirodymus ir kinematografiją, šiuose filmuose sėkmingai sukuriama įspūdinga aplinka, kuri žavi ir intriguoja žiūrovus.
Įtempti filmai apie pagrobimus, kuriuose kruopščiai kuriami pasakojimai, patrauklūs veikėjai ir įtampos kūrimo metodai, žiūrovams suteikia ir pramogą, ir intelektualinį įsitraukimą. Sumaniai derindami empatijos, nenuspėjamumo ir moralinių dilemų elementus, šie filmai sėkmingai sukuria intensyvią žiūrovų patirtį, kuri žavi ir įtraukia nuo pradžios iki pabaigos. Kol norėsis jaudinančių pasakojimų, įtempto siužeto filmai apie pagrobimus ir toliau paliks mus užgniaužę kvapą ir trokštančius daugiau, taigi jei norisi daugiau, pristatome jums, dešimt filmų apie pagrobimus.
10. „Juodas telefonas“ (The Black Phone, 2021)
„Juodas telefonas“ (The Black Phone) – siaubo filmas, kurį režisavo Scottas Derricksonas, įtraukdamas savo paties traumuojančios paauglystės prisiminimus. Lietuviškuose kino ekranuose neseniai pasirodžiusi siaubo drama pasakoja apie sadistinį žudiką, kuris grobia vaikus, įkalina juos garsui nepralaidžiame rūsyje ir vėliau žiauriai nužudo. Pagrobėjo personažas taip pat sukurtas remiantis realiu žudiku, Amerikoje prievartavusiu ir žudžiusiu berniukus. Filmo intriguojanti detalė – juodas telefonas, kabantis ant rūsio sienos nupjautais laidais ir pasak pagrobėjo – sugedęs dar jo vaikystėje. Tačiau telefonas pradeda skambėti ir taip pamažu suteikia viltį paskutiniajam pagrobtajam. Telefonas simbolizuoja tarsi išsigelbėjimo ratą, viltį, kurios kiekvienam iš mūsų kažkuriuo metu reikėjo paauglystėje.
Filmo pagrindinis veikėjas, 13-kos metų berniukas Finis Bleikas (vaid. Mason Thames), mirus mamai gyvena su savo sese ir geriančiu bei smurtaujančiu tėvu. Būdamas gudrus, tačiau labai drovus, Finis yra užgauliojamas ir skriaudžiamas mokykloje kitų berniukų. Priešingai nei Finis, jo sesė Siuzė (vaid. Madeleine McGraw) yra labai drąsi ir ryžtinga mergaitė. Paveldėjusi iš savo motinos pranašingus sapnus, Siuzė gali tiksliai susapnuoti įvykius, kurie jau įvyko ir apie kuriuos kol kas niekas dar nieko nežino. Grobikui (vaid. Ethanas Hawke) pagrobus jos brolį Finį, Siuzė ryžtasi susapnuoti šį įvykį ir išaiškinti pagrobėją, bei taip išgelbėti savo brolį. Tuo tarpu Finio paskutinė viltis yra sugedęs telefonas, per kurį jam skambina buvusios pagrobėjo aukos ir stengiasi savo patarimais apsaugoti Finį nuo tos pačios lemties.
Filmas ,,Juodas telefonas“ yra pastatytas remiantis Joe Hill parašyta trumpa istorija dar 2004-siais metais. Joe Hill – amerikiečių rašytojas bei rašytojo Siveno Kingo sūnus. Tiek tėvas, tiek sūnus yra pasižymėję siaubo istorijų kūrime ir rašyme, tad šis Joe Hill kūrinys nebuvo jo paties darbų kolekcijos papildymas, bet greičiau garbės atidavimas savo tėvui Stivenui Kingui, kuris davė pradžios tašką ir įkvėpimą naujoms siaubo istorijoms. (Taurė Bosaitė)
9. „Elis Kryd dingimas“ (The Disappearance of Alice Creed, 2009)
Du nusikaltėliai, Vikas ir Danis, pagrobia Elisą Kryd. Jie kruopščiai įrengia gyvenamąjį namą ir prirakina Elisą prie lovos, kad ji nepabėgtų, o jie nebūtų sugauti. Tačiau ko iš tikrųjų nori Vikas ir Denis iš Alisos? Ir ar Alisa pakankamai gudri, kad sužlugdytų jų planus ir pabėgtų?
Nepaprastai malonus debiutuojančio scenaristo ir režisieriaus J. Blakesono filmas, kuris, turėdamas mažiausią biudžetą, sukūrė profesionaliai išbaigtą trilerį, galbūt melodramatišką, bet kupiną svaiginančios energijos. Eddie Marsanas ir Martinas Compstonas vaidina Viką ir Danį, du nusikaltėlius, kurie pagrobia Elisą, turtingo tėčio mergaitę, kurią vaidina įspūdingoji Gemma Arterton.
Vikas (akt. Eddie Marsan), žiaurus, prievartos kupinas vidutinio amžiaus vyras, ir Danis (Martin Compston), jo jaunesnysis bendrininkas, metodiškai įrengia požemius daugiaaukščiame bute ir ten įkalina savo patrauklią jauną auką, išrengia ją ir prirakina prie lovos. Ši užsitęsusi seka, kuri kartu yra labai atgrasi, bet neabejotinai stipri, yra beveik be žodžių, bet kai pradedama kalbėti, filmo siužetas ima suktis labiau išgalvotai nei įkvėptai. Blakesono režisūra tiesmuka, smogianti į galvą, leidžianti tik sunkią ironiją.
Tačiau Alisa nesileidžia pagrobiama. Įvyksta posūkis, priešprieša, kryžkelė ir dvigubas kryžminimas, o su kiekvienu siužeto atskleidimu prasideda didžiosios aktorystės fejerverkas. Filmas įtemptas, klaustrofobiškas ir labai gerai sukomponuotas, su puikiais aktorių pasirodymais. Įžanga, kurioje Vikas ir Denis paverčia niekuo neišsiskiriantį butą kalėjimu savo įkaitei.
8. „Skilimas“ (Split, 2016)
Nors Kevinas psichiatrui Dr. Fletcheriui parodė visas 23 skirtingas savo asmenybes, viena vis dar liko neatskleista ir, regis, būtent ši yra dominuojanti. Priverstas pagrobti tris paaugles, Kevinas atsiduria kare su visomis savo asmenybėmis ir su žmonėmis aplink jį, ir visais būdais stengiasi išlikti.
Šis sudėtingas psichologinis trileris, kuris niekaip nesusijęs su žodžiu „įspūdingas“, pasauliniu mastu buvo priimtas itin gerai. Ir taip nutiko todėl, nes prie filmo dirbo tikri profesionalai. M. Nightas Shaymalanas, kurį tikriausiai žinote už tokius filmus, kaip „Peliukas Stiuartas Litlis“, „Šeštasis pojūtis“ ir „Žemė – nauja pradžia“, režisavo šį filmą, kuriame vaidino aktorius Jamesas McAvoy, praeityje jau vaidinęs veikėją su daugybiniu asmenybės sutrikimu filme „Purvas“.
Siužetas sukasi aplink veikėją vardu Billis Milliganas ir jis itin įdomus. Filmo režisierius sugebėjo ne tik papasakoti unikalią istoriją apie žmogų, apie kurį sukurta ne viena dokumentika, bet ir iš pačios ligos sukurti intriguojančią istoriją.
7. „Aš regėjau šėtoną“ (I Saw the Devil, 2010)
Kyung-chul – pavojingas serijinis žudikas. Jis įvykdo kelias žmogžudystes, kurių aukos yra jaunos moterys ir vaikai, ir juos nužudo naudodamas sunkiai protu suvokiamas, sadistiškas priemones. Policija ilgą laiką vaikosi psichopatą, tačiau niekaip negali jo pagauti. Vieną dieną, žiauriojo žudiko auka tampa į pensiją išėjusio policijos vado dukra. Jos sužadėtinis Soo-hyun, vienas iš geriausių slaptųjų agentų, pasiryžta surasti nusikaltėlį ir atkeršyti jam pats.
Jis prisiekia, kad padarys viską, kad atkeršytų žudikui, net jei pačiam reikės tapti pabaisa. Tarp žudiko ir slaptojo agento užsimezga pavojingas katės ir pelės žaidimas, kuriam besivystant abiems riba tarp gėrio ir blogio ima blankti.
Filmas neabejotinai yra labai žiaurus, tad nėra tinkamas kiekvienam žiūrovui. Nuo pat pradžios jame pilna smurto – pačioje filmo pradžioje parodoma, kaip žudikas užpuola ir žiauriai nužudo pagrindinio veikėjo žmoną. Tačiau žiaurūs vaizdai ir kankinimas šiame filme nėra naudojami vien kaip būdas šokiruoti žiūrovą – jo buvimo filme priežastis yra pačios istorijos ir personažų vystimasis. Tad filmas nėra vien beprasmis kraujo liejimas ir žiaurumas – už jame rodomo smurto slepiasi apmąstymai apie ribą tarp gėrio ir blogio, kerštą ir kaltę.
2010-aisiais pastatytas filmas filmavimo ir scenų kokybės atžvilgiu yra puikus. Nors nuo pat filmo pradžios jau yra aišku kas yra žudikas ir žiūrovui nereikia spėlioti, filmas visvien yra kupinas įtampos, kuri auga vis labiau ir labiau besivystant veikėjų konfliktui. Pagrindinį slaptojo agento vaidmenį atlieka garsusis aktorius Lee Byunghun, puikiai susitvarkęs su sudėtingu vaidmeniu ir šį kartą, o žudiko psichopato vaidmenį ne mažiau puikiai atlieka patyręs aktorius Choi Min-sik. (Ugnė Nausėdaitė)
6. „Pagrobimas“ (Taken, 2008)
Jei CŽV agentai apskritai būtų buvę tokie pat įgudę kaip Bryanas Millsas, nusikaltėlių pasaulyje tikriausiai nebūtų… Filme „Pagrobimas“ B. Millsas parodomas kaip vieno žmogaus gelbėtojų būrys, visų įgūdžių meistras, lazerio akimis, šaudantis snaiperiu, persekiojantis, kraustantis kišenes, apsimetinėjantis, kovojantis peiliais, kankinantis, karatė žudymo mašina, kuris vienu savo automobilio važiavimu gali gudriai apversti benzino baką, o kitu – strategiškai jį uždegti.
Susitinkame su Millsu (akt. Liamas Neesonas), kuris Los Andžele „tarsi išėjęs į pensiją“ kepa kepsnius su senais CŽV bičiuliais ir trokšta daugiau laiko praleisti su 17-mete dukra Kim (akt. Maggie Grace). Kim dabar gyvena su mama, buvusia Milso žmona (akt. Famke Janssen), ir jos turtingu vyru (Xander Berkeley), kuris kaip gimtadienio dovaną Kim padovanoja ne ponį, o kažką panašaus į grynakraujį žirgą.
Millsas yra matęs veiksmų Afganistane ir, matyt, visur kitur, todėl žino, kad naiviai paauglei mergaitei tai pavojingas pasaulis. Jis nepritaria, kad Kim praleistų vasarą Paryžiuje su savo mergina, nors „pusbroliai ją prižiūrės“. Jis teisus. Žinoma, Kim ir jos bičiulei pavyksta būti pagrobtomis tos pačios dienos popietę, kai tik išlipa iš lėktuvo, nors prieš jas išvežant Kim spėja vieną kartą išsigandusi paskambinti tėčiui.
Dabar paklausykite. Pasinaudodamas CŽV ryšiais Langlyje, Millsas, pasinaudojęs iškraipytu jų pokalbio įrašu, gali nustatyti merginos pagrobėjo vardą (Marko), kad jis yra albanas, kad jo grupuotė grobia jaunus turistus, vartoja narkotikus ir verčiasi jų prostitucija. Merginos parduodamos aukcione arabų šeichams ir pan. Štabas taip pat praneša Millsui, kad jis turi 96 valandas išgelbėti savo dukrą, kol jos neištiko blogesnis už mirtį likimas, po kurio seka mirtis. Na, filmas tikrai įdomaus gal šiek tiek fantastinio pastatymo.
5. „Dingimas“ (The Vanishing, 1988)
Vienas labiausiai intriguojančių „Dingimo“ aspektų – neįprasta filmo struktūra, kuri kuria įtampą, nors atrodo, kad pasakoma beveik viskas, ką norime žinoti. Tai trileris, paremtas buitine tragedija – apie žmoną, kuri nepaaiškinamai dingsta kaip į orą, ir apie jos vyro trejus metus trunkančias paieškas, ieškant informacijos apie tai, kas jai nutiko. Beveik nuo pat filmo pradžios žinome daugiau nei vyras, tačiau kuo daugiau žinome, tuo labiau stebimės ir bijome.
Filmas prasideda giedrą vasaros dieną, kai olandų pora važiuoja atostogauti į Prancūziją. Jie turėjo nedidelį buitinį kivirčą, nieko svarbaus, bet dabar jie vėl laimingi, nes sustojo pakelės degalinėje pasipildyti degalų ir užkąsti. Jie pasimėto skraidančiu disku. Užkasa porą monetų, kad visam laikui pažymėtų tą vietą. Žmona grįžta į degalinę nusipirkti alaus ir gaiviųjų gėrimų ir daugiau nebegrįžta. Ji dingsta.
Iš pradžių vyras negali patikėti tuo, kas nutiko. Jis palieka raštelį ant jų automobilio ir eina jos ieškoti. Jis net mato, kad fone, nenaudojamoje polaroid nuotraukoje, kurį nufotografavo jos laukdamas, matosi ryškus jos raudonų plaukų taškelis. Kur ji nuėjo? Šis klausimas jį apsėda net ir po daugelio metų, kai jis jau prarado viltį rasti ją gyvą. Jis tiesiog privalo sužinoti kas nutiko.
Šioje vietoje turime būti atsargus, nes nenorime sugadinti filmo. Tegul bus pasakyta, kad jau gana anksti sužinome, kas atsakingas už dingimą. Tai malonus šeimos vyras, apvalaus, šilto veido, ir atrodo, kad jis dažniausiai patenkintas savimi. Nežinome, kaip jis ją pagrobė ir kas jai nutiko vėliau, nors užuominų yra. Iš pažiūros jis neatrodo blogas žmogus. Jis tikrai neatitinka žudiko profilio. Tačiau jame yra kažkas sukta, ir mes apie tai sužinome daugiau, kai sužinome jo gyvenimo istoriją.
Vyras po visą Prancūziją ir Olandiją yra paskelbęs, kad ieško savo žmonos. Jis negali galvoti apie nieką kitą – nors ir užmezgė naujus santykius, su moterimi, kuri stengiasi suprasti jo maniją. Pagrobėjas, žinoma, matė skelbimus. Jam netrūksta užuojautos šiam vyrui. Taip ir rutuliojasi finalinės scenos…
4. „Auginant Arizoną“ (Raising Arizona, 1987)
Filmo herojus – vyras, kuris specializuojasi apiplėšinėti parduotuves, tačiau jo kalba skamba taip, tarsi jis ką tik būtų baigęs Roosterio Cogburno iškalbos mokyklą. Jo kalboje tiek daug iškalbos ir gracijos, kad jis galėtų vaidinti Ebenezerį Skrudžą su tuo pačiu žodynu – o to nesitikėkite iš dviveidžio vagies, gyvenančio Arizonos priekabų parke.
Tai filmas, kuris kiekvieną akimirką ištempia daugiau nei reikia, kol net įkvėpimo akimirkos atrodo priverstinės. Kadangi pagrindinė filmo idėja gera, o aktorių komandoje yra talentingų žmonių, čia turime tikrai gerą filmą.
Jame vaidina Nikolas Keidžas, vaikinas, kuris visą naktį apvaginėja maisto prekių parduotuves, ir Holė Hanter, vaidinanti policininkę, kuri jį įsimyli darydama jo nuotraukas. Kai jis išeina iš kalėjimo, tikėdamasis, kad tai paskutinis kartas, jie susituokia ir įsirengia mažą namelį, šeimos lizdelį, o paskui sužino, kad jie negali turėti vaikų.
Tuo tarpu laikraštyje buvo rašoma apie vietinį baldų karalių Nataną Arizoną, kurio žmona vartojo vaisingumo vaistus ir susilaukė penketukų. Hanter įtikina Keidžą, kad bet kas, turintis penkis vaikus, vieno iš jų neatiduos, ir Keidžas įsibrauna į Arizonų namus, kad pagrobtų vieną iš kūdikių.
Filme smagiai suvaidinamas bomžiškas Arizona (jį kaip naudotų automobilių prekeivį vaidina Trey Wilsonas), taip pat filme yra žavių akimirkų, susijusių su fotogenišku vaiku, kuriam teko pagrobimo aukos vaidmuo. Tačiau atsiranda ir kvailas siužetas apie porą pabėgusių kalinių, ir dar juokingesnis įvykis, susijęs su kažkokiu superherojumi – Velnio angelu, kuris per miestą siaučia kaip pragaro pasiuntinys. Filme tikrai vyksta, daug ir kvailų epizodų, bet tokius žiūrėti tikrai smagu.
3. „Mizerė“ (Misery, 1990)
„Mizerės“ pradžia jokių košmarų lyg ir nežada. Atvirkščiai. Klestintis rašytojas Polas Šeldonas (Jamesas Caanas) iš leidėjos gauna užsakymą parašyti dar vieną romaną apie skaitytojų pamėgtos nelaimingos merginos Mizerės vargus.
Pradžioje Polas Šeldonas sužino, kad avarijoje jis susilaužė abi kojas ir dabar yra visiškai priklausomas nuo jį išgelbėjusios vienišos moters. Antra – šį kartą geresnė – naujiena yra ta, kad Ana Vilks (už šį vaidmenį Kathy Bates buvo apdovanota Oskaru ir Auksiniu gaubliu) yra didžiausia Šeldono kūrybos gerbėja, bet vargšui rašytojui ši aplinkybė padėti negali. Greičiau, atvirkščiai…
Kiekvienam rašytojui, žinoma, būtų malonu pabendrauti su skaitytoja, kurios namų lentynoje garbingiausioje vietoje stovi išsirikiavusios visos jo knygos. Anai Vilks labiausiai patinka Šeldono parašytos knygos apie Mizerę. Įsivaizduojate, kaip moteris apsidžiaugia, kad jos mylimiausių romanų autorius vežėsi dar niekieno neskaitytą naujausios knygos rankraštį!
Ana, žinoma, maldauja Polo duoti jai pirmai perskaityti naujausią kūrinį. Bet jos džiaugsmas išgaruoja sužinojus, kad Mizerė žūva ir daugiau tęsinių nebebus. Tada ji lovoje gulinčiam rašytojui pasiūlo perrašyti knygos pabaigą, kad viskas pasibaigtų gerai. Savo pageidavimą persimainiusi Ana išreiškia tokiu tonu, kad Polas aiškiai supranta: šį kartą geriau neprieštarauti…
Toliau seka šiurpti verčiantis kamerinis trileris dviem pirmarūšiams artistams, kurių kiekvienas turi savo aiškų tikslą: Ana nuoširdžiai stengiasi sudaryti Polui visas sąlygas, kad būsimoji knyga turėtų laimingą finalą, o rašytojo tikslas – kai tik kojos apgis, pabėgti iš kalėjimu tapusio namo.
2. „Kambarys“ (Room, 2015)
Airių režisierių Lenny Abrahamson įsidėmėjau po Kanuose matyto filmo “Garažas”. Režisierius sugeba dirbti su mažais biudžetais, minimalistinėm priemonėm ir pasakoti “mažas kamerines istorijas”. Tokia yra ir filmo “Kambarys” istorija, adaptuota kino ekranui pagal Emma Donoghue romaną.
Istorija įspūdinga, bet blogo režisieriaus rankose ji pasitarnautų tik eilinei “Įstatymas ir tvarka” serijai. Prievartautojo įkalinta mergina pagimdo vaiką, gyvena nelaisvėje…Geriau apie šio filmo siužetą nieko nepasakoti. Nors ypatingų posūkių jis neturi. Tai daugiau psichologinės įtampos ir emocijų kupina istorija. Ir aš labai abejojau, kad šis filmas man patiks. Bet ką reiškia talentingas režisierius. Maksimaliai išnaudodamas aktorius Brie Larson (pagrobtą merginą) ir jaunąjį Jacob Tremblay (jos 5 metų sūnų Džeką), režisierius pasiekia ypatingo dramatizmo.
Kriminalinis siužetas, pateiktas mažamečio vaiko akimis sukuria keistus kontrastus. Ypač su jo vaikiškais komentarais, fantazijom ir atitinkamu garso takeliu. Nekalbu apie tai, kad autorius turi paslėpęs ne vieną antra dugną pamąstymams. Tarkim, ar pasiaukojanti mamos meilė vaikui pasiteisina, jeigu ji galbūt galėjo padėti tam vaikui išvengti nelaisvės daug anksčiau? Visos meilės turi egoizmo. Juk vaikas suteikė prasmės norui išgyventi nelaisvę. Tačiau filmas daugiasluoksnis ir visko apie jį čia tikrai nepasakysiu. (Marijus Kulvietis)
1. „Kaliniai“ (Prisoners, 2013)
„Kaliniai“ – kanadiečio režisieriaus ir scenaristo Deniso Villeneuve draminis trileris, kuriame gvildenama sunki ir skausminga tema – vaikų pagrobimas. Dramatiškas filmas sudomins itin įdomiu siužetu, nenuspėjamu scenarijumi bei puikiais aktoriais. Šis nusikaltimo ir keršto galvosūkis, žiūrovus privers išgyventi kiekvieną kino sceną kartu.
Veiksmas vyksta mažame Amerikos miestelyje. Po Padėkos dienos pietų dingsta dvi mažametės mergaitės: šešiametė Ana ir jos draugė Džoi. Pagrobimo bylos imasi jaunas detektyvas Lokis (Jake Gyllenhaal), tačiau neranda jokių įrodymų ar įtariamųjų. Netrukus, vyresnis pagrobtos mergaitės Anos brolis prisimena dingimo dieną netoli namų regėjęs įtartiną kemperį. Gabus detektyvas netrunka susekti automobilio savininką psichiškai atsilikusį Aleksą Džounsą (Paul Dano), tačiau pritrūkus jo kaltės įrodymų, vairuotojas po dviejų dienų paleidžiamas.
Anos tėvas Keleris (akt. Hugh’as Jackman’as) puikiai žino skaudžią tiesą: jei pagrobti vaikai nesurandami per pirmąsias 48 valandas, dažniausiai jie nebūna surandami išvis. Negalėdamas su tuo susitaikyti ir nepaisydamas galimų pasekmių, Keleris pagrobia ir įkalina kemperio vairuotoją Aleksą. Prasideda košmariškas teisingumo ieškojimas ir tėvas pasiryžęs viskam, kad iš belaisvio išgirstų, kur yra jo ir kaimynų dukra. Keleris tiki, kad sulig kiekvienu savo drastišku veiksmu (laikui bėgant vis žiauresniu) jis artėja prie tiesos apie mergaičių pagrobimą. Deja, kiekvienas toks žingsnis jį lygiai taip pat artina ir prie ribos, skiriančios žmogų nuo monstro. (Lina Fridrikaitė)
