Apžvelgiant naujausių filmų panoramą pastebima, kad išsiskiria trijų žanrų kūriniai: melodramos (beveik visi apžvalgininkai konstatavo, kad ką tik pasibaigusiame Berlyno kinio festivalyje dominavo meilės istorijos), vis dar populiarūs kino komiksai ir kriminaliniai bei siaubo trileriai.
Pastarųjų populiarumą psichologai seniai paaiškino: „Jie suteikia galimybę, išgyvenus kitų patirtas siaubo istorijas, kažkaip pašalinti dalį didelio savo paties psichologinio streso“.
Siaubo tema nėra vienalytis dalykas, turime be galo daug formų ir daug skirtingų stilistikų. Tik svarbu visiškai beprasmiškų kino filmų sraute pamatyti kažką subtilesnio, vertesnio mūsų dėmesio ir labiau orientuoto į amžinesnius dalykus, o ne į kasdieninius ir vienkartinius. Tad siūlome dešimties naujų nebanalių trilerių apžvalgą.
10. „MAŽI DALYKAI“ (The Little Things, 2021)
Įtempto siužeto kriminaliniai trileriai aktoriui Denzeliui Washingtonui – ne naujiena. Jis vaidino ir žiaurius kriminalinius bosus (Ridley Scotto „Amerikos gangsteris, 2007 m.), ir fanatiškus įstatymo saugotojus (Antoine‘o Fuqua „Išbandymų diena“, 2001 m.)
Buvusį Los Andželo policijos pareigūną (grįžtantį į seną darbovietę, kad atliktų atsakingą misiją) populiarus juodaodis aktorius vaidina ir naujame filme „Maži dalykai“ (2021 m.).
Kerno apygardos šerifo pavaduotojas Džo Djakonas, vadinamas tiesiog Dikiu, komandiruojamas į Los Andželą. Kelionės tikslas banalus ir netgi rutininis – rinkti svarbius įkalčius. Apšilus kojas naujoje vietoje užduotis pasikeičia – Dikį vietinė policija pasitelkia miestą terorizuojančio ir jau penkias aukas nužudžiusio serijinio žudiko paieškai.
Maniako paieškos grupei vadovauja jaunas Los Andželo policijos departamento pareigūnas seržantas Džimas Baksteris (jį vaidinantis Rami Malekas dar ilgai žiūrovams vaidensis kaip Freddie Mercury reinkarnacija visur, kur tik jis pasirodytų).
Džimą žavi Dikio profesiniai sugebėjimai ir jo intuicija, todėl jis prašo (nepaskelbus to oficialiai) labiau patyrusio kolegos padėti painioje byloje.
Tačiau, kaip atidesni žiūrovai įtarė anksčiau, negu tai buvo atskleista, nauja byla iš užmaršties prikelia Dikio praeities vaiduoklius ir, regis, jau amžiams palaidotas paslaptis.
Apie panašius aikštėn išplaukiančius „mažus dalykus“ gražiai pasakojo garsus naujųjų laikų „nuaras“ „Los Andželas. Slaptai“ (L.A. Confidential, 1997, rež. Curtis Hansonas). Ten taip pat veiksmas plėtojosi Angelų mieste, o pagrindiniai painaus siužeto įvykiai švytavo tarp spindinčio Holivudo žvaigždžių asmeninio gyvenimo paslapčių ir žiaurių kriminalinių intrigų su korumpuotais politikais.
Režisieriaus Johno Lee Hancocko kūrybą žinome neblogai. Matėme dvi jo režisuotas sportines dramas: „Naujoką“ (The Rookie, 2002, apie beisbolo žaidėjus) ir „Nematomą pusę“ (The Blind Side, 2009, apie geraširdės amerikietės įvaikintą beglobį paauglį, vėliau tapusį garsia amerikietiško futbolo žvaigžde).
Matėme ir gražią biografinę komediją „Išgelbėti poną Benksą“ (Saving Mr. Banks), kurioje Tomas Hanksas vaidino Voltą Disnėjų, o Emma Thompson – rašytoją Pamela Travers, kai jiedu drauge kūrė garsią kino pasaką „Merė Popins“ (1964 m.).
„Mažų dalykų“ veiksmas plėtojasi paskutinio XX a. dešimtmečio pradžioje, kai dar nebuvo mobilaus telefoninio ryšio ir interneto. Net DNR tyrimų lygis tada nebuvo pakankamai aukštas. O visi šie „maži dalykai“ tada stipriai stabdė policininkų veiklą.
Įdomiausia filme ne tik (ir ne tiek) žudiko paieškų peripetijos (kriminaliniams trileriams įprastai būdingo veiksmo čia nedaug), bet abiejų pareigūnų tarpusavio santykių raida.
O ir Los Andželas čia atgyja ne tokiame spindinčiame pavidale, kokį filmuose įpratome Angelų miestą matyti. (Gediminas Jankauskas)
9. „NE DIEVO ŽMOGUS“ (No Man of God, 2021)
Visai neseniai JAV kinematografininkai prisiminė tikra žvaigžde Amerikoje tapusį serijinį žudiką Tedą Bandį. Vien 2019-aisiais ekranuose pasirodė du mirties bausme nubaustam žudikui skirti filmai. Keturių valandų dokumentinis filmas „Pokalbiai su žudiku“ (Conversations with a Killer: The Ted Bundy Tapes, rež. Joe Berlingeris) pateikia daug medžiagos iš pirmų lūpų: dažnai (ir noriai) su žiniasklaida bendravęs maniakas (per ketverius metus nužudęs trisdešimt moterų, nors jo bylą tyrę pareigūnai mano, kas aukų buvo kur kas daugiau), net egzekucijos išvakarėse davė interviu, kuriame pasistengė save pateikti kaip ydingos visuomenės auką.
Tuo pat metu buvo sukurtas ir vaidybinis filmas, mūsų platintojų kažkodėl pavadintas „Žaviu žudiku Tedu Bandžiu“, nors originalus pavadinimas „Extremely Wicked, Shockingly Evil, and Vile“, kaip dabar įprastą sakyti, siunčia visai priešingą žinutę – „Neįtikėtinai piktas, šokiruojamai žiaurus ir niekšiškas“.
Pokalbiais su šiuo neabejotinai charizmatišku nusikaltėliu sudaro ir naujo vaidybinio filmo „Ne Dievo žmogus“ (2021 m.) pagrindą. Beje, filmą sukūrusi režisierė Amber Sealey gimė tais pačiais metai, kai Tedas Bandis buvo suimtas pirmą kartą, bet dar paleistas dėl įkalčių stokos.
Serijinių žudikų bylas tiriančiam FTB analitikui Bilui Hagmajeriui (jį suvaidino Elijah Woodas) suteikiama galimybė nemažai laiko (daugiau nei trejus metus) praleisti su mirties nuosprendžio Floridos kalėjime laukiančiu Tedu Bandžiu (akt. Luke‘as Kirby).
Už grotų nuobodžiaujantis sadistas mielai dalijasi savo samprotavimais apie savo polinkį smurtauti ir atskleidžia šiurpą keliančias nusikaltimų detales. Jau seniai įrodyta, kad šaltakraujis žudikas buvo geras psichologas ir netgi išradingas šoumenas.
Sunku patikėti, tačiau vieši teismo procesai, kuriuose dalyvavo teisiamasis, susilaukdavo ne tik padidinto žiniasklaidos dėmesio (tai visiškai suprantama), bet ir neįtikėtino moterų (ypač jaunų panelių) dėmesio. JAV spaudoje buvo ne kartą rašyta, kad nemažas būrys mergino net nakvodavo prie teismo rūmų, kad ryte galėtų salėje atsisėsti kuo arčiau žavios išvaizdos žudiko.
Filme „Ne Dievo žmogus“ taip pat akcentuojama, kad Tedas Bandis lengvai manipuliavo pašnekovais ir lengvai juos sužavėdavo. Į šias klastingas pinkles buvo pakliuvęs ir Bilas Hagmajeris. Patyręs analitikas jaučia, kad jam vis dažniau sekasi likti beaistriu pašnekovu. Net po vieno maniako monologo pats vaizduotėje su juo identifikuojasi. (G.J.)
8. „BE STAIGIŲ JUDESIŲ“ (No Sudden Move, 2021)
Internetinėje platformoje HBO Max pasirodžiusi kriminalinė drama „Be staigių judesių“ susilaukė ypatingo dėmesio ir dėl meistriškai valdomo siužeto, ir dėl puikaus aktorių ansamblio, ir, žinoma, dėl to, kad tai garsaus režisieriaus Steveno Soderbergho kūrinys.
Pradėjęs nuo mažo biudžeto psichologinių dramų („Seksas, melas ir vaizdajuostės“, 1989 m.), pasipraktikavęs žaidimuose su kino klasika („Kafka“, 1991 m.), pažaidęs avangardiniais eksperimentais („Šizopolis“, 1996 m.) ir susukęs tris nepaprastai pelningus veiksmo blokbasterius apie Oušeno gaują (2001-2007 m.), šis išradingas menininkas nenuleido rankų ir per kino industriją bemaž paralyžavusią pirmąją pandemiją. Pirmojo lokdauno metu S. Soderberghas susuko kuklią, bet įdomią TV dramą „Aukštai skraidantis paukštis“ (High Flying Bird, 2019) apie sumanų sporto vadybininką, išradusį originalų būdą krepšiniui neatsidurti sportinio proceso užribyje.
Dar vienas 2019-ųjų jo internetinis kino projektas „Skalbykla“ (The Laundromat) pasirodė Netflix‘o platformoje: tai buvo pikta komedija, demaskuoja dabar vis dažniau didelius skandalus provokuojančias ofšorines kompanijas, o pagrindinius vaidmenis atliko Meryl Streep, Gary Oldmanas, Antonio Banderas ir Sharon Stone.
Kriminalinės dramos „Be staigių judesių“ stilistika primena klasikinius „nuarus“, o, kaip dera retro filmams, ir veiksmas plėtojasi 1954-aisiais Detroite.
Siužetas intriguojantis: smulkūs kriminaliniai nusikaltėliai sugalvoja iš pirmo žvilgsnio nesudėtingą lengvų pinigų prasimanymo planą. Trys bendrai (iš kalėjimo ką tik išėjęs Kurtas ir gangsteriai Ronaldas bei Čarlis) paima įkaitais buhalterio Mato Verco šeimą, o Dagas Džounsas įkalintos šeimos galvą siunčia į ofisą, kad jis iš boso seifo paimtų svarbų dokumentą.
Iš daugelio panašių kriminalinių filmų (ir klasikinių, ir naujesnių) žinome, kad „idealių nusikaltimų“ nebūna, nes juos niekais paverčia iš anksto nenumatytos aplinkybės ar net apmaudžios smulkmenos.
Ne paskutinį vaidmenį ir šį kartą suvaidina ne tik „žmogiškas faktorius“, bet ir nusikaltėlių etninė priklausomybė. Nuo pat pradžios tampa aišku, kad juodaodžiai ir italai gangsteriai nejaučia vieni kitiems draugiškumo, todėl Ronaldą ir Kurtą visai nedžiugina perspektyva kartu dalyvauti rizikingoje operacijoje. Vadinasi, konfliktas jau iš anksto užprogramuotas. Nes svarbiausia kriminalinio pasaulio taisyklė skelbia: Nepasitikėk niekuo, tik pačiu savimi.
Kad S. Soderberghas yra tikras savo amato meistras, žinome seniai. Meistriškai naujame filme sudėlioti visi svarbūs akcentai. Filme virtuoziškai žaidžiama skirtingomis stilistikomis, prie kurių lengvai prisitaiko pagrindiniai aktoriai Mattas Damonas, Brendanas Fraseris, Jonas Hammas, Benicio Del Toro, Donas Cheadle‘as, Ray‘us Liotta ir kiti.
Šiais laikais taip darniai veikiantis didelis ansamblis – didelė retenybė. (G.J.)
7. „KURJERIS“ (The Courier, 2020)
Kasmet vis labiau aštrėjant Rusijos ir viso likusio pasaulio konfrontacijai vis dažniau linksniuojama šaltojo karo situacija, kuri pastarųjų įvykių šviesoje, regis, jau priartėjo prie vadinamosios Karibų krizės ribos, kai pasaulis buvo realiai atsidūręs ant branduolinio karo slenksčio.
Nenuostabu, kad jau keletą metų pasauliniame kine regime politinius trilerius, kuriuose primenami septintojo dešimtmečio įvykiai, slepiantys vis dar daug neatskleistų paslapčių. Ypač tų, kuriuos, pasinaudoję vieno garsaus filmo pavadinimu, galėtume įvardinti kaip „Šnipų žaidimus“.
Vienas tokių naujų filmų „Kurjeris“ (2020 m., rež. Dominicas Cooke‘as) praskleidžia uždangą ilgai slėpusią vieną garsią tarptautinio šnipinėjimo istoriją.
Praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje dvi didžiosios pasaulio supervalstybės – JAV ir Sovietų Sąjunga – buvo taip įsitraukę į ginklavimosi varžybas, kad dėl realios atominio karo grėsmės pasaulio taikos balansas pakibo ant pluko.
Slaptą informaciją apie agresyvius sovietų planus tada į Vakarus nutekino GRU pulkininkas Olegas Penkovskis, su anuometinio sovietų lyderio Nikitos Chruščiovo ketinimais supažindinęs Didžiosios Britanijos žvalgybos agentūra MI6.
Britų ir amerikiečių pareigūnai, išanalizavę visus jiems prieinamus šaltinius supranta, kad reaguoti būtina ir nedelsiant imasi veikti. Jų planas – drąsus ir netikėtas: į Maskvą MI6 ir CŽV nutaria pasiųsti žmogų, niekaip nesijusį su slaptosiomis tarnybomis ir turintį šansą neatkreipti KGB dėmesio. Šiuo žmogumi tampa niekam įtarimo nekeliantis verslininkas Grevilis Vainas (jį suvaidino Benedictas Cumberbatchas).
Pasibaigus jo pavojingai misijai Grevilis Vainas parašė dvi knygas „Žmogus iš Maskvos: Vaino ir Penkovskio istorija“ (1967 m.) ir „Žmogus iš Odesos“ (1981 m.).
Visada panašiais atvejais kyla pagrįsti klausimai, kiek tokioje memuarinėje literatūroje yra tikros tiesos, o kiek vadinamosios „legendos“ – logiškai sukonstruotos šnipo charakteristikos, kuri padėtų tais atvejais, jeigu rezidentas būtų priešų demaskuotas ir suimtas.
Abu rezidentai – Vainas ir Penkovskis – galiausiai buvo demaskuoti ir pakliuvo į sovietų kalėjimą. Su Penkovskiu (jį suvaidino gruzinų aktorius Merabas Ninidzė) valdžia nesiceremonijo, kaip ir su visais tėvynės išdavikais – jis buvo priverstas prisipažinti pakenkęs sovietinei sistemai, pasmerktas, likviduotas ir palaidotas nepažymėtame kape.
Panašaus likimo Vainas išvengė tik todėl, kad buvo užsienietis. Dalinai jam padėjo pats Penkovskis, per tardymus sakęs, jog Vainas ne savo noru buvo tapęs „kurjeriu“.
Amerikietis Vainas galiausiai buvo išleistas į laisvę, iškeitus jį į sovietų šnipą Kononą Molody. Šią sceną, beje, dar sovietmečiu matėme režisieriaus Savos Kulišo filme „Ne sezono metas“ (1968 m.): abu rezidentus tąsyk šiame epizode suvaidino du lietuviai – Donatas Banionis ir Laimonas Noreika. (G.J.)
6. „SAUSRA“ (The Dry, 2020)
Australų kino režisieriaus Roberto Connolly filmą „Sausra“ galima vadinti ir kriminaline drama, ir net ekologiniu trileriu.
Siužeto karkasą sudaro kriminalinė paslaptis, kurią atskleisti ketina federalinis agentas Aronas Falkas (jį suvaidino iš Australijos kilęs, bet karjerą Holivude padaręs aktorius Ericas Bana). Praėjus 20 metų jis sugrįžta į gimtąjį miestą į savo seno draugo Liuko laidotuves. Faktų tyrimas atskleidė neseniai įvykusios tragedijos detales: panašu, kad vyras nužudė žmoną bei sūnų ir po to nusišovė pats. Bylą tyrusiems pareigūnams tokia versija atrodo įtikinanti. Tačiau Liuką pažinoję žmonės tuo netiki.
Falkas nenoromis (nes yra finansinių, o ne kriminalinių nusikaltimų specialistas) imasi dar vieno šios bylos tyrimo ir netrukus randa netikėtą paralelę: atrodo, kad nesena tragedija gali būti susijusi su praeityje įvykusia tragedija, kai paskendo septyniolikmetė Elė, kurią pažinojo ir Liukas, ir Falkas.
Bet vien kriminaline fabulas ir senomis paslaptimis filmo autoriai neapsiriboja. Pagal Jane Harper knygą sukurta „Sausra“ akivaizdžiai pretenduoja ir į kitus interpretacijos lygius. Juolab kad geriausi australų filmai visada stengėsi pasakojamas dramas susieti su paslaptingos gamtos kontrapunktais. Ši tradicija mums žinoma kad ir nuo tų laikų, kai pamatėme režisieriaus Peterio Weiro mistines dramas „Piknikas prie Kabančios uolos“ (1975 m.) ar „Paskutinė banga“ (1977 m.), kuriose protu nesuvokiami pavojai žmonėms slypėjo gamtos jėgose.
Svarbiu „Sausros“ fonu taip pat tampa gamtos stichijos galia. Baisi sausra, išdeginusi milžiniškus žemės plotus, sunaikinusi upes ir ežerus aplink išgalvotą Kaiveros miestą (neieškokite jo tikrojo Melburno apylinkėse) privertė bankrutuoti stambius fermerius ir smulkesnius ūkininkus.
Operatoriaus Stefano Duscio kamera, filmuodama ir apokaliptines dykynes, ir sausros išvargintus žmonių veidus, puikiai perteikia pragaro žemėje atmosferą, kai kaitra kasdien darosi vis labiau nepakeliama, o beveik visi aplinkiniai akivaizdžiai kažką slepia. (G.J.)
5. „PRAGARAS“ (Brimstone, 2016)
Kiek kartų filmuose girdėjome tą patį pasisveikinimą: „Sveiki atvykę į pragarą!“. Dažniausiai jis skambėjo visai ne toje vietoje, ant kurios durų, anot „Dieviškosios komedijos“, parašyta: „Čionai įžengęs viltį mesk į šalį“. Kitaip sakant, ne tikrame Pragare, kurį poetas Dantė pavaizdavo kaip gilyn vedančią siaurėjančią kūgio formos spiralę, suskirstytą į devynis Pragaro ratus.
Dažniausiai filmuose pasisveikinimą: „Sveiki atvykę į pragarą!“ išgirsta itin žiauriomis bausmėmis garsėjančio kalėjimo slenkstį peržengę pasmerktieji. Arba į prašalaičių visai nelaukiančią laukinių vakarų teritoriją užklydę pakeleiviai.
Bendromis Nyderlandų, Vokietijos, Belgijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos ir Švedijos kinematografininkų pastangomis sukurtame mistiniame trileryje „Pragaras“ (originalus pavadinimas „Brimstone“) veiksmas taip pat vyksta ne realioje Liuciferio valdomoje teritorijoje, o XIX a. Amerikoje, kurioje į laukinių vakarų teritoriją su vyru Elijum ir dviem vaikais atsikrausto gyventi Liza (akt. Dakota Fanning).
Veiksmo vietos atmosfera taikliai apibrėžiama iš karto: čia naujakurių ir vietinių gyventojų vežimai klimpsta purve, vaikai žaidžia kapstydamiesi šiukšlių ir išmatų krūvose, iš visų pakampių dvelkia skurdas ir šaltis, vyrai dėvi seniai nevalytas plačiabryles skrybėles, o moterys dėvi pilkas, beformes, gremėzdiškas sukneles. Ginčai čia sprendžiami kumščiais, o jeigu tokiu būdu nepavyksta pasiekti pranašumo, griebiamasi pistoleto arba medžioklinio šautuvo.
Vienintelė „padoresnė“ vieta yra vietinis salūnas (taip laukiniuose vakaruose buvo vadinamos įstaigos, kuriuose buvo galima išgerti arba trumpam išsinuomoti kambarį su mergužėle intymiam pasimatymui. Čia žmonės seniai priprato prie nykios kasdienybės, į kurią įeina bet kokių įstatymų ignoravimas, beteisiai sušaudymai, dvikovos be taisyklių, kartuvės, kitokios kruvinos tradicijos, girtuoklystė ir prostitucija.
Vyrai čia miršta nuo senatvės arba nuo klastingo šūvio, moterys – nuo smurto arba nesėkmingo gimdymo, o mergaitės ištekinamos dažnai net nepasibaigus paauglystei.
Dvasiniais parapijiečių reikalais čia rūpinasi Pamokslininkas, kurį vaidina skirtinguose filmuose dažnai matomas aktorius Guy‘us Pearce‘as. Jis pasimėgaudamas vaidina tikrą pragaro išperą – nei Dievu, nei velniu netikintį veidmainį, ciniką ir sadistą, kuris pats paskendęs nuodėmėse ir nedraudžia nusidėti parapijiečiams, nes kuo didesnė nuodėmė, tuo brangesnė bus indulgencija.
Dakotos Fanning vaidinama Liza yra kurčnebylė akušerė, su aplinkiniais bendraujanti gestų kalba. Toli gražu ne iš karto žiūrovams darysis vis aiškiau, kas šią moterį nupjautu liežuviu sieja su demonišku Pamokslininku.
Filmo siužetas paskirstytas į keturias dalis (jeigu tai būtų opera, galima būtų sakyti – į keturis aktus). Kiekviena turi atskirą pavadinimą „Apreiškimas“, „Egzodas“, „Būtis“ ir „Atpildas“, tačiau jų chronologija sąmoningai sumaišyta. Panašiai, kaip Christopherio Nolano painiame šedevre „Memento“ (jame, beje, pagrindinį vaidmenį taip pat vaidino Guy‘us Pearce‘as). Tai sujaukia pasakojamo nuoseklumą, tačiau suteikia filmui originalią struktūrą. (G.J.)
4. „Daniel Isn‘t Real“ (2020)
Lukas (Milesas Robbinsas) yra nerimastingas vyras, išgyvenantis siaubingą šeimos traumą, kuri atgaivina Danielių (Patrickas Schwarzeneggeris), Luko įsivaizduojamą draugą iš vaikystės, kuris padeda jam susitvarkyti. Tačiau tai tikrai ne „Drop Dead Fred“ komedija.
Remiantis Briano DeLeeuwo 2009 m. romanu „In This Way I Was Saved“, režisierius Adamas E. Mortimeris (kuris taip pat adaptavo knygą kartu su B. DeLeeuwu) sukūrė antgamtinį įtempto veiksmo trilerį, kuris išmuša žiūrovus iš vėžių, bet pavergia ir laiko prikaustęs prie ekrano. Ar Lukas kenčia nuo psichinės ligos, ar tai kažkas demoniško?
Filmas yra mažo biudžeto, tačiau jame nėra nieko, kas tai parodytų. Mortimeris, kuris greičiausiai yra Clive’o Barkerio gerbėjas, taip pat gauna taškų už daugybės perspektyvių ir žavių jaunų aktorių parinkimą. Sasha Lane („American Honey“, „Hellboy“) ir Hannah Marks („Dirk Gently‘s Holistic Detective Agency) ypač išsiskiria šiame bauginančiame ir intriguojančiame filme. Nepraleiskite!
3. „Come to Daddy“ (2020)
Sunku paneigti, kad tai, kas geriausia, šiame žiauriame ir linksmame, tačiau pigiame Ant Timpson trileryje, visiškai išgaruoja filmo pabaigoje. Vis dėlto šis filmas yra lyg entuziastingas pasivažinėjimas kabrioletu, vėjui pučiant į veidą.
Elijah Wood vaidiną nesubrendusį vyrą Norvalį Grynvudą, kuris nori atkurti ryšį su savo susvetimėjusiu tėvu (Stephen McHattie) jo atokioje kajutėje prie kaimiškos Ramiojo vandenyno. Neilgai trukus, viskas blogėja ir pradeda keistis, o keistuoliai renkasi prie Norvalio slenksčio (ryškių aktorių Martin Donovan ir Michael Smiley pasirodymai filme įsimintini).
„Come to Daddy“ turi tiek daug žiauraus smurto ir kandžių sąmojų, kad šie elementai kompensuoja kai kuriuos liūdnai užgožtus banalumus su gana nerimastingu siužetu, sukurdami siaubo komediją, kuri labai stengiasi būti patrauki. Nors filmas ne toks sumanus, kaip gali atrodyti iš pradžių, jis turi iškreipto nuoširdumo ir entuziazmo, kuriam sunku atsispirti.
2. „MERGINA, TEIKIANTI VILČIŲ“ (Promising Young Woman, 2020)
Sensaciją Oskarų ceremonijoje žada ir kriminalinė drama su trilerio elementais „Mergina, teikianti vilčių“. Tai 1985 m. gimusios aktorės Emerald Fennell režisūrinis debiutas pilnametražiame vaidybiniame kine. Ligi šiol ji buvo žinoma kaip TV serialų aktorė (vienas naujausių ir ryškiausių jos tokio tipo vaidmenų – britų princo Charleso sutuoktinė Camilla Parker Bowles populiariame seriale „Karūna“).
Emerald Fennell nominuota du kartus – kaip geriausia režisierė ir originalaus scenarijaus autorė. Likusios trys nominacijos – geriausio metų filmo kategorijoje, už geriausią aktorės vaidmenį (Carey Mulligan) ir montažą (prancūzas Frédéricas Thoravalis, ilgai ir sėkmingai bendradarbiavęs su Lucu Bessonu).
Jai reikėtų trumpai apibudinti „Merginą, teikiančią vilčių“, galima būtų pasitenkinti lakoniška etikete – tai rafinuoto moteriško keršto istorija. O kad įžeista ambicinga moteris gali žiauriai keršyti – jokia naujiena: ji gali ilgai laikyti pyktį paslėptą giliai, bet sėkmingai susiklosčius aplinkybėms nepraleis galimybės priminti seną skriaudą taip, kad, kaip mėgstama dabar sakyti, maža nepasirodys…
Simboliška čia netgi tai, kad pagrindinės veikėjos vardas yra Kasandra, nors aplinkiniai ją vadina tiesiog Kese. Į ką bus nukreiptas jos įniršis, parodoma jau pačioje pradžioje: diskotekoje po sunkios darbo dienos atsipalaiduojančius šokančius vyrus kamera pradeda rodyti nuo apatinių kūnų dalių, vėliau kyla iki prakaituotų veidų ir dar spėja pasiklausyti, ką šie ofiso vyrukai liežuvauja apie koleges. O netrukus pamatome ir Kesę – ji akivaizdžiai neblaivi ir, regis, tik ir laukia kokios priekabės. Kaip tokiais atvejais sakoma, prašyte prašosi… o čia kaip toje dainoje – kas ieško, tas suranda.
Taip rašydamas, pats rizikuoju tapti #MeToo aktyvisčių pykčio auka, bet ką gi čia padarysi – negaliu į šią situaciją pažvelgti nuo vyrų smurto kenčiančios moters akimis.
Žinoma, seksualinis smurtas – rimta ir aktuali pasaulio (dabartinio – taip pat) problema. Tik kovoti su ja, žinoma, reikia teisinėmis priemonėmis. O Kesė (Kasandra) renkasi Linčo teismo taktiką ir skelbia savo asmeninį kryžiaus žygį.
Šis tikslas merginai nepalieka laiko nei mokslams (ji nutraukia sėkmingus medicinos studentės mokslus), nei asmeniniam gyvenimui (peržengusi 30-ies metų slenkstį ji vis dar gyvena su tėvais ironiškai pavaizduotame tėvų bute – tikroje miesčionių būstinėje).
Tik nereikia tikėtis itin žiaurių keršto akcijų ir kraujo upelių, jų čia nebus, o vienoje, aiškiai parodijinėje scenoje, laisvai liejasi… pomidorų padažas. Panašu, kad Kesė iš tikrųjų kraujo netrokšta, jos tikslas – kaip reikiant pagąsdinti smurtautoją.
Vienu metu net pradeda atrodytų, kad pilnai patenkinusi keršto troškimą Kesė prisimena visų pirmas esanti daili mergina ir užmezga romaną su buvusiu kursioku Rajanu (akt. Bo Burnhamas). Pakvimpa gražia romantinės komedijos atmosfera, bet įtampa šios intonacijos periferijoje visgi išlieka.
Pirmieji „Merginą, teikiančią vilčių“ pernai pamatė Sandenso nepriklausomo kino festivalio žiūrovai.
Kai (jei) filmas bus apdovanotas Oskarais, jo auditorija gerokai padidės. (G.J.)
1. „PASKUTINĖ NAKTIS SOHO RAJONE“ (Last Night in Soho, 2021)
Britų režisierių Edgarą Wrightą gerai pažįstame kaip ekscentriškų veiksmo komedijų autorių. Jo „Zombių karalius“ (Shaun of the Dead, 2004 m.), „Kietas faras“ (Hot Fuzz, 2007 m.) bei „Pasaulio pabaiga“ (The World’s End, 2013 m.) juokino iki ašarų ir į mylimiausių aktorių sąrašą įrašė Simoną Peggą.
Patiko publikai ir „Vaikis ant ratų“ (Baby Driver, 2017) – ilgą muzikinį klipą primenanti veiksmo komedija.
O štai „Paskutinė naktis Soho rajone“ – visai ne komedija. Net atvirkščiai. Tai tikras siaubo trileris su mistikos elementais.
Jauna mergina Eloise (Thomasin McKenzie), trokštanti tapti mados dizainere, iš angliškos provincijos atvyksta į Londoną. Mergina tikisi, kad jai pasiseks labiau, negu jos motinai – ši taip pat buvo paviliota panašios svajonės, bet nusivylė taip smarkiai, kad neištvėrusi nusižudė. Dabar ji vaidenasi dukrai veidrodžiuose.
Kai Eloise iš bendrabučio persikrausto į atskirą kambarėlį, išsinuomotą sename name, prasideda keisti dalykai.
Taip filmo siužete populiarią šiuolaikiniuose trileriuose atspindžių veidrodžiuose temą papildo taip pat dažnai sutinkami košmarai, tykantys paslaptinguose namuose įsikūrusių naujakurių.
Galima buvo sėkmingai manipuliuoti šiomis abejomis temomis, bet Edgaras Wrightas pasuka kitais keliais. Naktį užmigusi naujoje vietoje mergina paslaptingai persikelia į septintojo dešimtmečio Anglijos sostinę, kuri tada buvo vadinama „svinguojančiu Londonu“ ir sutinka dainininkės karjeros siekiančią Sandę.
Čia vėl atsiranda galimybė padaryti dar vieną muzikinę retro komediją, bet ir šį kartą režisierius nepasitenkina banaliais sprendimais. Pamažu pradeda aiškėti, kad retro kelionės sapnuose paklūsta savotiškai logikai, kuri kuo toliau, tuo labiau trina ribą tarp tirštėjančių haliucinacijų ir realybės.
