Nuotykių filmai – kino žanras, žavintis žiūrovus jaudinančiais žygiais, egzotiškomis vietomis ir drąsiais veikėjais. Nuotykių filmai prasideda nuo klasikinių pasakojimų apie gaudynes iki šiuolaikinių ekspedicijų ir leidža pasinerti mus į įspūdžius ir tyrinėjimus. Straipsnyje pasinersime į įsimintinų nuotykių filmų pasaulį, tyrinėdami šias kino juostas, kultinius personažus ir nesenstančius pasakojimus, kurie apibrėžė šį mėgstamą žanrą.
Nuotykių filmai apima daugybę žanrų, kurių kiekvienas siūlo savitą tyrinėjimo ir atradimo įspūdžių požiūrį. Nuotykių žanro įvairovė – nuo nuotykių jūroje iki ekspedicijų džiunglėse – liudija, kad šis žanras labai patrauklus. Kiekvieno įsimintino nuotykių filmo pagrindas – laikui nepavaldus pasakojimas, kuris žiūrovams sukelia gilų atgarsį. Nesvarbu, ar tai būtų klasikinė herojaus kelionė, ar neištirtų teritorijų žavesys, nuotykių filmuose ir toliau nagrinėjamos universalios drąsos, atradimų ir žmogaus dvasios triumfo temos.
Taigi, nuotykių filmai ir toliau žavi žiūrovus savo jaudinančiais nuotykiais, kultiniais personažais ir nesenstančiais pasakojimais. Šis žanras paliko neišdildomą pėdsaką kino istorijoje, įkvėpdamas ištisas žiūrovų kartas leistis į įsimintinus nuotykius tiek ekrane, tiek savo gyvenime.
10. „Komandoras: tolimoji pasaulio pusė“ (Master and Commander: The Far Side of the World, 2003)
Kariniai filmai Holivude gan dažni, kita vertus, istoriniai kariniai epai pasitaiko pakankamai retai. „Narsioji širdis“ 1990-iais buvo itin rimtas kūrinys, toks 2000-iais turėjo būti ir režisieriaus Piterio Veiro „Komandoras: tamsioji pasaulio pusė“, paremtas to paties pavadinimo Patriko Obrajano romanu.
Raselo Krou, kuris vaidina dažnai užmirštame filme, nelaimei, „Komandoras“ buvo išleistas tais pačiais metas kaip Goro Verbinskio „Karibų piratai: Juodojo perlo prakeiksmas“, kuris pristatė pasauliui Džonio Depo įkūnijamą Kapitoną Džeką Sperou. Tikriausiai dėl to žmonės nesirikiavo eilėje, kad galėtų pamatyti kaip Krou leidžiasi į atvirus vandenis.
„Komandoras“ yra tikras malonumas akims ir tikrai vertas pažiūrėti, jei bent kiek domitės Napoleono era. Jis atvaizduoja dažnai pamirštamą istorinį Europos laikotarpį ir padaro tai neįtikėtinai puikiai. Priešingai nei dauguma kitų istorinių dramų, „Komandoras“ istorines detales išlaiko gan tikslias, o Krou džiugina išskirtine vaidyba.
Faktas, kad filmas pelnė net dešimt Oskaro nominacijų (iš kurių dvi laimėjo) pabrėžia jo puikumą ir nepelnytą nuvertinimą. Legendinis kino kritikas Rodžeris Ebertas suteikė filmui aukščiausią įvertinimą sakydamas, kad „epiškumo filmas pasiekia neprarasdamas žmogiškumo“. Krou žinojo, kad šis filmas yra itin nuvertinamas ir 2010 metais jis pakvietė gerbėjus prisijungti prie agitacijos antrai daliai sukurti.
9. „Prarastasis miestas Z“ (The Lost City of Z, 2016)
Panašu, kad populiarus aktorius Robertas Pattinsonas komfortiškai jaučiasi XX a. pradžios atmosferoje, todėl dažnai renkasi filmus, kuriuose atgyja būtent šis laikotarpis.
Diktatorių fenomeno paslaptį bandančio įspėti filmo „Lyderio vaikystė“ (2015 m.) veiksmas prasideda 1918-aisiais, kai I pasaulinio karo nugalėtojų atstovai rengiasi pasirašyti Versalio taikos sutartį.
Smėlynų karščiu alsuojančioje biografinėje dramoje „Dykumos karalienė“ (2015 m.) pagrindinė herojė yra garsi britų archeologė Gertrudą Bel (akt. Nicole Kidman), Rytų kultūros tyrinėtojos profesiją sumaniai derinusi su šnipės misija, o beduino apdaru pasidabinęs R. Pattinsonas vaidino legendinį britų žvalgą Tomą Lawrence‘ą.
O nuotykių dramoje „Prarastasis miestas Z“ R. Pattinsonas suvaidino keliautoją Henrį Kostiną, kuris XX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje lydėjo Karališkosios geografijos draugijos narį pulkininką Persį Fosetą jo pavojingoje ekspedicijoje po neaprėpiamos Amazonės platybes. Pulkininkas tikėjo, kad jam lemta džiunglėse surasti žmonijos dar neatrastos inkų civilizacijos įrodymus.
Žmonėms nuo senų laikų ramybės neduoda troškimas sužinoti, kur yra paslaptinga šalis Eldoradas arba kokiose vandenynų gelmėse reikėtų ieškoti pasakiškos Atlantidos. Kol romantikai apie tokius žygdarbius tik svajoja, naujų teritorijų atradimo virusu užsikrėtę mokslininkai imasi darbo. Jie tyrinėja išlikusių rašytinių šaltinių užuominas ir mėgėjiškų žemėlapių fragmentus, kad patys galėtų pelnyti teisę vadintis žmonėmis, pramynusiais takus į anksčiau nežinomas teritorijas.
Panašus troškimas buvo užvaldęs britų kariškį ir keliautoją Persį Fosetą (apie jį ne kartą pasakojo „National Geographic“): norėdamas pajudinti įstrigusią karinę karjerą jis leidžiasi į pavojingą ekspediciją Bolivijon, iš kurios sugrįžta su upės Rio Verde žemėlapiu. Ramybės jam ilgai neduoda džiunglėse išgirsta istorija apie paslaptingą miestą ir savo akimis pamatyti artefaktai, priklausantys senai civilizacijai.
1925-aisiais metais tyrinėtojo aistros užvaldytas pulkininkas su vyriausiu sūnumi išvyksta į trečiąją – lemtingą – ekspediciją. Paskutinį kartą juos matė 1925 m. gegužės 29 dieną Brazilijos Mato Groso apylinkėse.
Filmo autoriai nesivaiko sensacijų. Jie tik bando įsivaizduoti, su kokiais pavojais keliautojai buvo susidūrę. Bet klausimas – kas verčia žmones rizikuojant gyvybe pasmerkti save pražūčiai – lieka be atsako.
Bandydamas pabėgti nuo žiūrovams įprastos savo personažų išvaizdos R. Pattinsonas čia – ne taip lengvai atpažįstamas. Nebijantis pavojų nekalbus ir barzdotas Foseto bendrakeleivis Henris Kostinas už rūstokos išvaizdos slepia intelektualią prigimtį ir mokslininkams būdingą atradėjų azartą. (Gediminas Jankauskas)
8. „Vaiduoklis ir tamsa“ (The Ghost and the Darkness, 1996)
Kuomet „Vaiduoklis ir tamsa“ pasirodė kino teatruose, kritikai nebuvo itin sužavėti „R“ simboliu paženklintu safario nuotykių filmu. Rodžeris Ebertas filmui davė netgi mažiau nei vieną žvaigždutę, teigdamas, kad šis filmas „verčia filmus apie Tarzaną atrodyti subtiliai ir realistiškai“. Jeigu norite kažko realistiško, pažiūrėkite dokumentiką apie Afrikos gyvūnija, tačiau jei trokštate krauju persisunkusio trilerio, kuriame Valas Kilmeris ir Maiklas Daglasas kovoja su pora žmogėdžių liūtų, tuomet šis 1996 metų filmas kaip tik jums.
1896 metais statybininkas iš britų kariuomenės Džonas Patersonas (Valas Kilmeris) pasiunčiamas pastatyti tiltą per Kenijos Cavo upę, jog būtų galima tiesti bėgius nuo Britanijos iki Rytų Afrikos. Darbas turi būti atliktas per tam tikrą laikotarpį, tačiau Patersonas dėl to nesijaudina, kadangi turi didelę afrikiečių darbo jėgą. Džonas savo žodžio laikydavosi ir ką prižadėdavo, tą ir padarydavo – o tai parodė jau pirmą dieną, kuomet nužudė liūtą, kėlusį grėsmę jo darbininkams.
Tokiu žygdarbiu Džonas nusipelnė pagarbos, tačiau ji truko neilgai, kadangi po poros savaičių pasirodė kiti du liūtai, kurie ne tik gąsdino, bet ir medžiojo žmones maistui tiesiai iš palapinių. Džonas išbandė daugybę įvairių būdų atsikratyti liūtais, tačiau pabaisos kažkokiu būdu būdavo žingsniu priekyje ir nuspėdavo kiekvieną Džono veiksmą. Po to, kai liūtai pražudė 30 žmonių, Petersono viršininkas pasamdė medžiotoją Čarlzą Remingtoną (Maiklas Daglasas), kad šis sumedžiotų ir nužudytų liūtus. Tačiau liūtai ir toliau žudė darbuotojus, kol šie paspruko iš stovyklavietės, ir galiausiai Remingtonas bei Patersonas liko kovot prieš itin protingas, bet siaubingai bauginančias pabaisas vienu du.
Įdomiausia filmo dalis yra ta, kad filmas iš tikrųjų paremtas tikra istorija. Statant tiltą liūtai ateidavo į darbuotojų stovyklavietę ir juos žudydavo. Netikėdami, kad liūtai tikri, vietiniai pavadino juos „Vaiduokliu“ ir „Tamsa“. Liūtams nužudžius daugybę žmonių buvo atsiųstas žymus medžiotojas, tačiau net ir jis padėti negalėjo. Tikima, kad šie du liūtai pražudė daugiau nei 130 žmonių per kelis mėnesius.
7. „Pi gyvenimas“ (Life of Pi, 2012)
Nuotykių dramos „Pi gyvenimas“ platintojai šį kūrinį buvo pavadinę gražiausiu metų filmu. Nors panašūs teiginiai visada atrodo pretenzingai, šį kartą ginčytis nesinori.
Pagal Yanno Martelio romaną sukurtame filme iš tikrųjų viskas gražu. Dar prieš pasirodant pavadinimui ekrano erdve praplaukia baltų flamingų būrys, juos keičia gražiai „pozuojančių“ zebrų kompanija, o vėliau iki titrų pabaigos matome kitokias floros ir faunos grožybes, primenančias apie žmogaus neužteršto prarastojo rojaus stebuklą. Apie jo ilgesį liudija ir pagrindinio herojaus, jauno indo vardu Pi, zoologijos sodo prižiūrėtojo sūnaus prisipažinimas: „Kai aš buvau dar negimęs, vienas draugas pasakė mano tėvui – jei nori, kad tavo sūnus turėtų tyrą sielą, bent kartą nusivesk jį į Molitoro baseiną Paryžiuje“.
Dėl keisto vardo Pi berniuko vaikystė buvo aptemdyta nuolatinėmis pašaipomis, kurios baigėsi tada, kai jis pribloškė klasiokus fenomenaliais matematiniais sugebėjimais ir įrodė, kad jo vardas reiškia iracionalų skaičių „π“, naudojamą apskritimo perimetrui bei plotui paskaičiuoti. Taip visų ujamas berniukas iš parijų būrio perėjo į neliečiamųjų kastą.
Užaugusio Pi Patelio pasakojimas apie savo gyvenimą po vaikystės epizodų persikelia į Indijos pietryčiuose vandenyno pakrantėje esantį miestą Pondicherry. Indams šis kurortas toks pat svarbus, kaip prancūzams – jų Rivjera. Miestą į dvi dalis perskiria kanalas. Musulmonai gyvena vakarinėje miesto pusėje, o indai – rytinėje.
Abu Pi tėvai laikė save Naujosios Indijos piliečiais. Abiejų gyvenimuose didelę reikšmę turėjo religija. Tik motinai buvo svarbios indų tikėjimo tradicijos, o tėvas religiją vadino tamsiu reikalu. Juk Indijoje egzistuoja 33 milijonai dievų, ir joks žmogus negali žinoti visų jų vardų.
Pi nuo vaikystės žavėjosi gražiomis legendomis apie indų dievų žygdarbius ir labiausiai pamilo Aukščiausią dvasią įkūnijantį Krišną. Bet kai berniukui sukako dvylika, jis sužinojo apie Kristaus pasiaukojimą ir savanorišką mirtį už žmonijos nuodėmes. Kiek vėliau Pi susipažino ir su musulmonų tikėjimu.
Didžiulė sumaištis, kilusi paauglio sąmonėje, pagimdė jo dar nesubrendusioje galvoje mintį apie tai, kaip galima būtų apjungti visas tris religijas.
Filmo autoriai nebijo pasirodyti perdėtai sentimentalūs arba lengvai pažeidžiami. Atvirkščiai, jie daro viską, kad nuvalytų visas apnašas nuo šimtmečiais susiklosčiusių religinių stereotipų. Taip pasiekiamas dvigubas efektas: žiūrovai neįkyriai raginami moderniame pasaulyje skirtingų religijų gimdomus konfliktus keisti taikaus jų sugyvenimo galimybe. Tada nuo dogmų išlaisvinta žmogaus sąmonė taps ta tabula rasa, į kurią galima bus rašyti visai naujus hieroglifus.
Bet tam, kad suvoktum panašius dalykus, privalai išlaikyti savo tikėjimo tvirtumo testą. Jis prasideda tada, kai šeima nusprendžia palikti gimtąją Indiją ir įsikurti Kanadoje. Sudužus laivui Pi atsiduria gelbėjimosi valtyje kartu su bengališkuoju tigru, hiena, zebru ir orangutangu. Nojui, dievaži, panaši kelionė laivu nebuvo tokia pavojinga. (Gediminas Jankauskas)
6. „Paskutinis Mohikanas“ (The Last of the Mohicans, 1992)
Filme britų ir prancūzų kariai kariauja kolonijinėje Amerikoje pasitelkę į pagalba įvairias indėnų gentis. Mohikanas Čingačgukas su sūnumis, kurių vienas įsivaikintas baltasis, pramintas Sakalo akimi, turi apsaugoti britų pulkininko dukteris karo įkarštyje.
Netikėtai tarp britų pareigūno dukros ir jaunojo indėno įsiliepsnoja jausmai, apsunkindami esamą situaciją. Vykstant karui dėl žemių ir išlikimo filmo siužetas moko kaip išgyventi laukinėje gamtoje ir kaip pagal senovės būdus pasigaminti lanką, strėlę ar net kanoją. Miško kovų scenos laikosi Holivudo taisyklių: didvyris retai nepataiko, o piktadariai visada nukenčia. Tačiau ne viskas taip paprasta. „Paskutinis Mohikanas“ turi viską, įskaitant veiksmą, romantiką, karą ir aistringą dramą. Juosta sukurta pagal Jameso Fenimore Cooperio romaną.
Tai puikus filmas rodantis Ameriką jos ankstyvojoje stadijoje, pilnas konkurencijos, intrigų ir smurto, filme parodoma kasdienė gyvenimo pusė per iti neramų šaliai laikotarpį. „Paskutinis Mohikanas“ pretendavo į begalę apdovanojimų ir nemažą dalį iš jų laimėjo. Filmų apie indėnus mėgėjams „Paskutinis Mohikanas“ bus geriausias pasirinkimas. (Miglė Kubiliūtė)
5. „Prarastas miestas“ (The Lost City, 2022)
„Prarastas miestas“ nėra itin unikalus filmas. Jei būsite matę „Romancing the Stone“ suprasite, kad remiamasi būtent šiuo filmu, na ir daugybe kitų nuotykių filmų. Filmo veiksmas atpažįstamas iš tolo, kaip ir ugnikalnis, dominuojantis atokioje saloje, kurioje vyksta didžioji istorijos dalis. Tai filmas, kurį galima aiškiai suvokti nuo pat pirmųjų akimirkų, kiekvienas momentas aiškiai sustyguotas.
Vis dėlto visame šiame žinomume yra nemažai patogumo ir malonumo. Režisieriai ir scenarijaus bendraautoriai Adamas ir Aaronas Nee puikiai supranta, ko nori jų žiūrovai – panašiai kaip geri romanų autoriai – ir pateikia neabejotinai žavų ir gaivų romantinį filmą. Tai filmas, kurį žiūrėsite kino teatre su spragėsiais, o paskui dar ir dar kartą žiūrėsite namuose.
Loreta Sage (akt. Sandra Bullock) – perdegusi romanų rašytoja, kurios sielvartas po vyro netekties grasina sužlugdyti jos karjerą. Jos panieka savo knygoms prilygsta tik jos nemeilei jų viršelio modeliui Alanui (akt. Channingas Tatumas), iš pažiūros menkam vyrui, kuris per knygų pasirašymo renginius nuolaidžiauja skaitytojams.
Po naujausios knygos reklamos renginio Loretą pagrobia tyrinėtojas ir turtuolis Abigailas Ferafaksas, kurį vaidina Danielis Radklifa. Farefaksas žino, kad dingęs miestas iš Loretos knygos yra tikras, ir nori, kad ji išverstų senovinį raštą, kuris veda prie lobio, kol išsiveržęs ugnikalnis neuždengė visko. Kad išgelbėtų Loretą, Alanas surengia neapgalvotą ekspediciją, padedamas savo meditacijos guru Džeko (akt. Bradas Pittas) ir Loretos apvogtos redaktorės Betės (akt. Da’Vine Joy Randolph).
Galutinis Loretos ir Alano romanas yra neišvengiamas, tačiau „Prarastas miestas“ puikiai ištiria didėjančią meilės chemiją tarp Bullock ir Tatumo personažų. Ypač filme išryškėja Alano emocinis intelektas ir nepalaužiama parama. Jis gali būti iš tų vaikinų, kurie Loretą vadina „žmogiškąja mumija“, bet taip pat žino, kad be užkandžių ji tampa irzli ir kad jai praverstų šiek tiek patogesnė batų pora keliaujant per visą tą uolėtą vietovę. Kaip ir daugelis mylimų romantinių herojų, Alanas yra ne tik nuostabus vyras, bet ir rūpestingas.
Tatumas puikiai tinka tokiam vaidmeniui keliais aspektais: jis ne tik atrodo taip, tarsi priklausytų romantiškų knygų viršeliui, bet ir yra aktorius, kuris supranta savo patrauklumą ir jau ne kartą įrodė, kad nebijo vaidinti dėl juoko. Bullock taip pat mielai vaidina savo personažo fizinį nerangumą ir galiausiai atsikratydama savo dygliuotos išorės – jai tai taip pat nėra visiškai nepažįstama teritorija. Kartu pora spinduliuoja linksmumą, energiją ir meilę, į kurią lengva įsitraukti ir žiūrovui.
„Prarastas miestas“ kai kurių gali būti peikiamas dėl šabloniškumo ir kvailumo, tačiau jis daro daugybę dalykų, kurie verti dėmesio. Jis ryškus tiek vizualiai, tiek atmosferiškai. Tai originali istorija, papasakota kūrėjų, kurie supranta, koks tai filmas. O svarbiausia, kad jo pagrindiniai santykiai rodo tikrą emocinio jautrumo ir pažeidžiamumo, dėl kurių romantika kaip žanras yra patraukli, supratimą. Galiausiai, filmas suinteresuotas smogti į žiūrovų lūkesčius. Jis tai daro lygiu, kuris gali atrodyti akivaizdus, tačiau tai daroma su tokiu kruopštumu, kuris tikrai atlaikys pakartotinius žiūrėjimus.
4. „Padaužos“ (The Goonies, 1985)
„Padaužos“ kaip ir „Gremlinai“ balansuoja tarp linksmybių bei baisybių. Tai dar vienas Steven‘o Spielberg‘o veiksmo bei nuotykių kūrinys, tai istorija apie grupelę vaikų, kurie vaikosi paslėpto lobio. Spielberg‘as tuo metu atrado nišą, kuri tinka jaunesniems paaugliams turintiems sudėtingesnį skonį siaubo filmams. Tačiau skirtingai nei „Gremlinai“ ar „Poltergeistas“, „Padaužos“ neprivers jaunosios auditorijos naktimis sapnuoti košmarų.
Richard Donner režisuotas filmas „Padaužos“ futuruoja grupelę draugų, kurie save vadina padaužomis. Grupelę sudaro Brandonas, Data, Kalbioji Bruna bei stambusis Chunk‘as. Jaunoji grupelė aptinka seną žemėlapį, kuriame yra nurodytas vienaakio pirato Willy lobis. Grupėlė vaikų nusprendžia ieškoti lobio, tačiau susiduria su blogiukais, iš kurių vienas yra deformuotas pabaisa.
Nors pasak režisieriaus Richard‘o Donner‘io komanda patyrė šiek tiek sunkumų dirbant su jaunaisiai aktoriais, dauguma jų puikiai atliko vaidinimo elementus bei buvo nominuoti „Saturn Awards“ apdovanojimams. Spielberg‘o kūryba bei jaunuolių energingumas išties paverčia filmą išskirtiniu.
3. „Dievo šarvai“ (The Armour of God, 1986)
Vienas garsiausių videoseansų herojų anuomet buvo Honkongo veiksmo filmų aktorius Jackie Chanas. Kadangi šio regiono kiną kiek anksčiau visame pasaulyje buvo išgarsinęs aktorius ir karatistas Bruce‘as Lee, po jo ankstyvosios mirties garsiausio Azijos „mušeikos“ titulas atiteko būtent Jackie Chanui. Jis ir dabar, būdamas 65-erių yra puikios formos, daug filmuojasi ir visada sudėtingiausius akrobatinius triukus atlieka pats. O ką jau kalbėti apie tuos laikus, kai jis buvo jaunas ir vikrus kaip vijurkas! Nuo amerikietiškų filmų Jackie Chano kinas skiriasi visų pirma tuo, kad tai dažniausiai yra kvapą gniaužiančios avantiūrinės veiksmo komedijos.
Amerikiečiai Jackie Chano režisuotą nuotykių filmą „Dievo šarvai“ (1986) net buvo pavadinę „Honkongo atsaku Stevenui Spielbergui“. Turėta omeny, kad „Dievo šarvai“ primena nuotykių filmus apie Indianą Džounsą. Jackie Chanas kaunasi tikrai ne prasčiau už Harrisoną Fordą, o gimtajame Honkonge jis kur kas populiaresnis už bet kokias Holivudo žvaigždes.
„Dievo šarvuose“ jis vaidina „Azijos vanagu“ prasmintą avantiūristą Džekį Kondorą, kurį pašliję finansiniai reikalai priverčia aukcione parduoti dalį savo egzotiškų trofėjų. Svarbiausias jų – iš Afrikos pargabentas ritualinis kardas – vienas iš penkių svarbiausių artefaktų, priklausančių vadinamajai Dievo šarvų kolekcijai. Jei visi šie magiški daiktai bus sunaikinti arba paklius į blogus ketinimus puoselėjančių žmonių rankas, pasaulį gali užvaldyti Blogis.
Labiausiai Dievo šarvų relikvijas nori užvaldyti piktosios sektos nariai, kurie gyvena kalnų vienuolyne: apsimetę nuolankiais vienuoliais jie laukia savo valandos ir kaupia lėšas platindami narkotikus. Du iš penkių artefaktų jie jau turi.
Su šiais piktadariais Džekiui Kondorui teks susidurti tada, kai sektantai pagrobs jo mylimą merginą Lorą.
Tęsinyje „Dievo šarvai 2 (1990) Džekis Kondoras paslaptingojo milijonieriaus prašymu Sacharoje ieško nacių paslėpto turto. (Gediminas Jankauskas)
2. „Romanas su brangakmeniu“ (Romancing the Stone, 1984)
Galbūt filmo pavadinimas kiek keistokas, bet „Romanas su brangakmeniu“ – kvailas, nuotaikingas persekiojimo filmas, kuriame, kaip sakoma, iš Manheteno kanjonų pateksime į garuojančias Pietų Amerikos džiungles.
Filmas pasakoja apie niujorkietę, kuri rašo romantinius trilerius, kuriuose alkanos įsimylėjėlių lūpos ryja vienas kitą, kai saulė leidžiasi virš mirusių priešų kūnų. Tada ji įsitraukia į trilerį tikrame gyvenime, kuriame apstu uolų, keblumų, lygiai tokių pat, apie kokius ji rašo. Rašytoja, kurią vaidina Kathleen Turner, naudoja savo romanus kaip pabėgimo būdą. Pulsuojančios nuo skausmo blauzdos gali susilieti jos puslapiuose, bet ne gyvenime. Tada ji gauna desperatišką žinutę iš savo sesers Pietų Amerikoje: Jei ji nenuskris į Kartageną su lobio žemėlapiu, kuriame nurodyta neįkainojamo žalio brangakmenio buvimo vieta, jos sesuo bus nužudyta.
Toliau laukia nuotykis, kuris daugeliui primins „Dingusios skrynios beieškant“, tačiau tai bus malonus prisiminimas. Po visų plėšikų filmų maratono smagu rasti nuotykių filmą, kuris nusipelno palyginimo, turi tą pačią dvasią ir humoro jausmą. Turner nusileidžia Kolumbijoje ir beveik iš karto įsitraukia į visos eilės desperatų planus. Tai vietinė policija, vietiniai banditai, vietiniai kalnų banditai ir vietinis didvyris, vaikinas vardu Džekas Koltonas, kurį vaidina Maiklas Daglasas.
Čia taip pat yra įžūlus vietinis sukarintas didvyris Zolo (akt. Manuel Ojeda), kuris dėvi Prancūzijos užsienio legiono kepurę ir trokšta ne tik Turner lobių žemėlapio, bet ir visų kitų jos lobių. Alfonso Arau vaidina kaimo banditą, kuris, pasirodo, yra įsiminęs visus Turner trilerius.
Tokie filmai paprastai virsta ilgomis scenomis, kuriose vyras griebia moterį už rankos ir beviltiškai bėgdamas veda ją nuo pavojaus. Tokios scenos jau pasenę… Kodėl moteris negali bėgti pati? Ar jie abu neturi daugiau šansų išgyventi, jei vyrui nereikia jos nuolat tempti? Iš tikrųjų matome seksizmo liekanas iš tų laikų, kai moterys buvo vaizduojamos kaip nelaimingos aukos, tačiau „Romane su brangakmeniu“ tokių scenų nėra per daug. Filmas prasideda nuo to, kad jame kalbama tik apie moterį, ir nors Douglasas imasi vadovauti jiems susitikus, iš esmės tai tik todėl, kad pažįsta vietinę teritoriją. Jų santykiai yra lygiaverčiai, kaip ir jų meilės romanas. Jaučiame, kad jie tikrai rūpinasi vienas kitu, todėl romantika nėra tik atitraukimas nuo veiksmo.
1. „Indiana Džounsas. Dingusios skrynios beieškant“ (Indiana Jones and the Raiders of the Lost Ark, 1981)
Argi kas nors pasaulyje dabar gali įsivaizduoti, kad archeologas gali atrodyti kitaip, nei Indiana Džounsas? Apdulkėjusi ir aplamdyta plačiabrylė skrybėlė ant galvos, ant šono kabantis krepšys nuo dujokaukės, už diržo užkištas revolveris, rankose už bet kokį ginklą patikimesnis odinis botagas ir atvirai į beprotiškiausius pavojus žvelgiančios akys simpatiškame veide, kuriame tik vienintelėje situacijoje matome pasibjaurėjimo grimasą – kai Indiana Džounsas mato gyvates.
Išskyrus šlykščius šliužus, šis pasaulį išmaišęs archeologijos profesorius tikrai nieko nebijo. Jis moka kautis taip, kad tokias scenas nuolat lydi sutartinis žiūrovų juokas. Nes Indiana Džounsas įveikia priešus visų pirma intelekto jėga ir neišpasakytu išradingumu.
Sugalvojo šį personažą du draugai, kurių stulbinamos karjeros suspindėjo vienu metu. Stevenas Spielbergas iš gabių TV režisierių į Holivudo aukštumas iškopė su savo „Nasrais“ (Jaws, 1975), o jo bičiulis George‘as Lucasas po kelių kuklių arthouse‘o šedevrų sumušė visus finansinius rekordus savo „Žvaigždžių karais“ (1977). Kaip tik tada šlovės apsuktose jaunose galvose gimė būsimojo bendro projekto kontūrai. Ilsėdamiesi Havajuose abu sėkmės kūdikiai svarstė tolimesnio bendradarbiavimo perspektyvas. S. Spielbergas prasitarė norįs išmėginti jėgas „bondianos“ cikle, o jo draugelis neva pasakė: „Palik tai kitiems, seni! Aš turiu geresnį pasiūlymą“. Ir pasidalijo seniai brandintu sumanymu sukurti filmą apie archeologą supermeną Indianą Smitą. Tuoj pat abu entuziastai ėmė gvildenti įdomią paraišką ir čia pat padarė pirmuosius pataisymus. Buvo nuspręsta, kad herojaus pavardė pernelyg banali, todėl Smitas buvo pakrikštytas Džounsu (tarsi šis variantas būtų mažiau banalus!). O štai keisti herojaus vardo minties nekilo. Nes Indiana vadinosi mylimiausias George‘o šuo.
Nors abu nuotykių avantiūros autoriai niekada viešai nepripažino, kad Indiana Džounsas turi realius prototipus, pagrįsti atvirkščią teiginį visai nesunku. Abu draugai vaikystėje mėgo skaityti knygeles apie Doką Savažą – mokslininką, muzikantą, mediką ir išradėja, kuris kovėsi su blogiu egzotiškiausiose šalyse, o kai kada jam tekdavę įveikti net demoniškas jėgas.
Bet tai literatūrinis supermenas. O realių Indianos Džounso prototipų sąrašas galėtų būti labai įspūdingas. Jį galėtų pradėti italų antropologas Giovanni Battista Belzoni (1778-1823), padaręs stulbinančius atradimus Egipte, aptikęs Ramzio II statulas ir begalę mumijų. Šioje galerijoje galėtų būti ir du amerikiečiai – Hiramas Binghamas (1875-1956), Anduose aptikęs inkų miestą Maču Pikču arba garsus natūralistas Roy‘us Chapmanas Andrewsas (1884-1960), tyrinėjęs atokiausius Mongolijos bei Kinijos kampelius ir pirmasis suradęs dinozauro kiaušinį.
Lucasas norėjo, kad Indiana Džounsas būtų toks pat elegantiškas, kaip Džeimsas Bondas. S. Spielbergui gi atrodė, kad herojus bus labiau patrauklesnis, jei bus labiau panašus į svieto perėjūną ir kažkuo primins genialų girtuoklį Humphrey Bogartą. Bendromis siužeto autorių ir Harrisono Fordo pastangomis Indiana Džounsas tapo toks, kokį jį pamilo milijonai žiūrovų visame pasaulyje.
Pirmajame filme (1981) iš JAV vyriausybės archeologas ir nuotykių ieškotojas Indiana Džounsas gauna užduotį surasi Saliamono šventykloje paslėptą stebuklingą skrynią, kurioje guli pranašo Mozės relikvijos. Mokslininkas numano, kad kelionė bus labai pavojinga, nes biblinį lobį saugoja begalė spąstų. Bet jis dar nežino, kad to paties ieško… A. Hitlerio galvažudžiai.
Antrajame filme „Indiana Džounsas ir mirties šventykla“ (Indiana Jones and the Temple of Doom, 1984) bebaimis avantiūristas ir mokslininkas Indiana Džounsas keliauja į patį Himalajų centrą, kur įsikūrusi kažkokia sekta, atnašaujanti kruvinas aukas Mirties deivei Kalai. Čia Džounsas turi rasti stebuklingą Amkaro brangakmenį. Pasikliauti galima tik savimi arba dviem pagalbininkais – ištikimu neužauga Čenu ir drąsia restorano dainininke Vile Skot (po šio filmo aktorė Kate Capshaw tapo naująja S. Spielbergo žmona).
Trečiajame filme „Indiana Džounsas ir paskutinis kryžiaus žygis“ (Indiana Jones and the Last Crusade , 1989) primenama audringa Indianos Džounso jaunystė ir atsirado anksčiau tik minėtas pagrindinio herojaus tėvas profesorius Džounsas (jį suvaidino Seanas Connery). Kartu su tėvu Indiana išvyksta ieškoti paslaptingiausios istorinės relikvijos – Šventojo Gralio taurės, kurią medžioja naciai.
Ketvirtojo filmo „Indiana Džounsas ir krištolinės kaukolės karalystė“ (Indiana Jones and the Kingdom of the Crystal Skull, 2008) prireikė laukti devynerius metus. Šį kartą Indianos Džounso maršrutai nusidriekia iki Meksikos ir Peru, kur archeologas ieško pagal nežinomą technologiją senovės majų pagamintą Krištolo kaukolę, kurios savininkas gali įveikti pačią mirtį. Kadangi veiksmas rutuliuojasi 1957-aisiais metais, šaltojo karo realijų nepaisyti nebuvo galima. Todėl ankstesnį Indianos Džounso „klasinį priešą“ – nacius – pakeitė sovietų agentai, kuriems vadovauja „plieninė“ komisarė Irina Spalko (ją suvaidino pastaruoju metu ryškiais persikūnijimais stebinanti aktorė Cate Blanchett).
P.S. Sukūrę tris filmus apie Indianą Džounsą S. Spielbergas ir G. Lucasas nusprendė, kad trilogija išsemta ir jos tęsti nėra reikalo. O H. Fordas dar ilgai stengėsi palaikyti gerą sportinę formą, nes nepamiršo seno bendro sutarimo kurti ne tris, o penkis filmus. Bet jau dabar galime drąsiai sakyti, kad „Krištolo kaukolės“ nebūtų, jei ne S. Spielbergo paauglys sūnus, kuris paragino tėtį vykdyti savo pažadus…
P.P.S. Jau paskelbta, kad 2021-aisiais turėtume sulaukti dar vieno filmo, kuris kol kas vadinamas „Bevardžiu Indianos Džounso projektu“ (Untitled Indiana Jones Project). (Gediminas Jankauskas)
