Jau pripratome, kad filmai apie herojų tarpusavio santykius (beveik) niekada nebūna labai paprasti. Kartais, žinoma, tokie siužetai pasitaiko. Bet kur kas dažniau būna kuriamos dramos apie sudėtingas tarpusavio santykių komplikacijas.
O itin radikaliais atvejais regime filmus apie pavojingus ryšius, kuriuos dabar įprasta vadinti toksiškais.
Šį kartą parinkome dešimtuką kino juostų tyrinėjančių įtemptus, destruktyvius santykius.
10. „PRAEITIES ŠEŠĖLIAI“ (What Lies Beneath, 2000)
Michelle Pfeiffer ir Harrisonas Fordas šiame režisieriaus Roberto Zemeckio filme vaidina ramiai savo namuose prie ežero Vermonte gyvenančią laimingą sutuoktinių porą, kurios ramybę sudrumsčia netikėtai išaiškėjusi tiesa apie seną Normano neištikimybę.
Praėjo lygiai metai nuo to momento, kai nusižudė Normano studentė Medison, su kuria jį siejo ne tik oficialūs koledžo dėstytojo ir studentės santykiai. Per metus buvusi violončelininkė Klerė, atrodo, jau atleido Normanui, ir jų vedybinis gyvenimas vėl grįžo į seną vagą. Rodos, dabar galima tik džiaugtis vėl nusistovėjusia ramybe. Tačiau kai kurios detalės retsykiais drumsčia visišką idiliją. Kartais Klerė regi namuose keistus šešėlius ir girdi nepažįstamus balsus.
Normanas vaiduokliais netiki ir mano, kad visa tai tėra tik Klerės meniškos sielos vaizdiniai.
Nieko labai originalaus, bet padaryta ši “šmėklų sonata” tikrai šauniai. Jei nekreipsite dėmesio į kai kada akivaizdų logikos stygių, stiprios emocijos garantuotos.
Vienas svarbus siužeto posūkis primena klasikinį Alfredo Hitchcocko trilerį „Langas į kiemą“ (1954 m.), kuriame daug laiko prie savo kambario lango praleidžiančiam fotografui pasirodo, kad priešais esančiame name gyvenantis nužudė savo žmoną Merę. Tolimesnės stebėjimo detalės dar labiau įtikina, kad nusikaltimas iš tikrųjų galėjo įvykti.
„Praeities šešėliuose“ Klerė veną naktį pastebi, kaip kaimynas Vorenas Feuras per smarkų lietų išneša iš buto kažką suvyniotą į kilimą ir šį krovinį įdeda į automobilio bagažinę. Kadangi kaimynai sutuoktiniai dažnai garsiai vaidijosi (o susitaikę taipogi garsiai mylėdavosi), tai Klerė ir pagalvojo, kad kaimynas atsikrato nužudytos žmonos.
Po to Klerei vaidenasi ežere nuskandintas moters kūnas, ji jaučia, kad namuose kažkas yra. Galiausiai ji ventiliacijos angoje aptinka keistą raktą. Klerės kompiuteris vis išmeta nepaaiškinamus inicialus „MEF“, o per spiritizmo seansą ant garuojančio veidrodžio pasirodo užrašas: „Tu žinai“.
Galiausiai kai kurios paslaptys pradeda sklaidytis, bet iki finalo dar toli. (G.J.)
9. „RYŠYS“ (Bound, 1996)
Keistą mįslę mums užminė amerikiečiai kinematografininkai Andy ir Larry Wachowskiai. Tokiais vardais jie buvo žinomi, kai kūrė juos išgarsinusius „Matricos“ filmus ir po jų sekusį dar vieną kitą kūrinį.
Tačiau vėliau jie abu pakeitė lytį ir tapo seserimis Lana ir Lilly Wachowski. Naujausiuose filmuose jų autorių pavardės taip ir užrašytos. Tai visiškai logiška.
Nelogiška mano manymu tai, kad dabar jau ir solidžiose kino duombazėse „Matricų“ autorėmis vadinamos Lana ir Lilly Wachowski.
O kai seserys dar buvo broliai, 1996-aisiais, jie (jos?, – jau susipainiojau – G.J.) debiutavo plačiai nuskambėjusiu erotiniu trileriu „Ryšys“ (Bound).
Erotiniai trileriai tada, kaip sakoma, buvo „ant bangos“: roko muzikos karalienė Madonna vaidino seksualias fatališkas moteris filmuose „Kūnas kaip įrodymas“ (1992 m., rež. Uli Edelis) ir „Pavojingas žaidimas“ (1993 m., rež. Abelis Ferrara), o Sharon Stone demonstravo ne tik savo talentą trileriuose „Esminis instinktas“ (1992 m., rež. Paulas Verhoevenas) ir „Skiedra“ (1993 m., rež. Phillipas Noyce‘as).
„Ryšyje“ taip pat nemažai skandalingai atrodančių kūniškos meilės scenų. Bet filmo kūrėjai broliai (ar visgi seserys?) Wachowskiai aiškino, kad jiems (joms?) – filmas ne tiek apie kūniškas aistras, kiek istorija apie dvi dvasinį kontaktą atgaunančias moteris, iki šiol kentusias nuo egzistencinės vienatvės, ir apie kainą, kurią už tai tenka sumokėti.
Autoriai tąsyk neslėpė (ir tai ekrane akivaizdžiai matosi), kad įkvėpimo sėmėsi klasikiniuose juoduose kriminaliniuose trileriuose, vadinamuose Film-noir.
Vienas nusikalstamos organizacijos dalyvis pasisavino daugiau nei du milijonus dolerių iš mafijos “kasos”, bet buvo susektas ir nužudytas. O apsukri boso meilužė Vajolet (akt. Jennifer Tilly) kartu su ką tik iš kalėjimo išėjusia seksualia gražuole Korke (akt. Gina Gershon) nusprendžia priglausti numirėliui jau nebereikalingus pinigus.
Tačiau ne viskas eina pagal planą. Kuo toliau, tuo daugiau kraujo, kaip ir dera gerai sustyguotose juoduosiuose kriminaluose, kai nusikaltimų našta grėsmingai didėja, o laimingo finalo nesimato.
Iš kalėjimo išėjusi Korkė, regis, turėjo puikią galimybę už grotų nebegrįžti, ji net įsidarbino būstų dažytoja, galinčią dar ir sugedusią santechniką pataisyti. Bet tokia kasdienybės rutina, žinoma, nemažą kriminalinę patirtį turinčią merginą ilgam nuraminti negali. Pažintis su Vajolet ir jos draugeliu Cezariu (akt. Joe Pantoliano) tampa tuo katalizatoriumi, kurio išprovokuota reakcija jau nebegali visko sugražinti į pradinį būvį.
Dabar atidžiai žiūrint „Ryšį“ darosi akivaizdu, kai filmo autoriai vis bandė įvairias priemonės (neįprastus rakursus, stambiu planu rodomas svarbias detales, suplanuotas mizanscenas ir pan.), kurios tobulai suskambėjo „Marricose“.
Suskambėjo ir išradingai lemiamame epizode panaudota klasikinė Tomo Joneso daina „She’s A Lady“. (G.J.)
8. „PIANISTĖ“ (The Piano Teacher, 2001)
Erika Kohut (akt. I. Huppert) – keturiasdešimtmetė fortepijono mokytoja, neištekėjusi, be vaikų, gyvenanti viename bute su mama ir netgi mieganti su ja vienoje lovoje. Ši istorija suksis aplink ją. Ji moko vaikus fortepijono paslapčių Vienos muzikos konservatorijoje, yra gerbiama dėstytoja, reikli, disciplinuota, siekianti tobulumo. Visą gyvenimą paaukojusi dėl muzikos. Tačiau, kad ir kokia gera pedagogė ji būtų, jos asmeninis gyvenimas yra pilkas ir neįdomus. Taip pat ji turi ir psichologinių sutrikimų, dėl kurių save žaloja, yra linkusi į sadomasochistinį fetišą, tačiau niekada pati juo neužsiima, tik stebi tai pornografiniuose filmuose. Tačiau viskas pasikeičia, kai ji sutinka Valteri (akt. B. Magimel), talentingą jaunuolį, kuris pradeda rodyti dėmesį, išreiškia susižavėjimą jos sugebėjimams groti ir klasikinės muzikos skoniui. Jam įstojus į konservatoriją, studijuojant pas Erika, jiedu praleidžia vis daugiau laiko kartu. Valteris pradeda norėti turėti imtymesnius santykius su Erika, tačiau ji leidžia jam suprasti, jog normalių santykių jie neturės.
Režisierius M. Heneke ne viename interviu yra išreiškęs savo susižavėjimą aktore I. Huppert, kuri ir suvaidino pagrindinį vaidmenį. Jis ją laiko viena geriausių aktorių Europoje ir režisierius manė, jog aktorė sugebės suvaidinti Erikos įvairiapusiškumą, nuo jautrios jos pusės iki šaltakraujiškos. Ir jis neklydo dėl savo pasirinkimo, nes ji gavo net 3 apdovanojimus geriausios aktorės kategorijoje Kanų festivalyje, Europos filmų apdovanojimuose ir San Francisko kritikų apdovanojimuose. Ir iš tiesų, ši nuostabi aktorė jau yra suvaidinusi daugiau nei 150 filmų. B. Magimel taip pat laimėjo apdovanojimą Kanų festivalyje geriausio aktoriaus kategorijoje. Jis šiame filme suvaidino susižavėjusį vaikiną, kurį domina vyresnė moteris. Tiesa, finale kiek nustebina jo poelgis, atrodo jog toks vaikinas niekada negalėtų nieko tokio padaryti. Bet režisierius jam turėjo kitokių planų.
Šių dviejų žmonių meilės istorija gali jus sutrikdyti, pasirodyti nepatogi ir nepriimtina, tačiau meilės formų yra begalė ir tik patys nusprendžiame, kokia propoguosim. (D.P.)
7. „ESMINIS INSTINKTAS“ (Basic Instinct, 1992)
Savo metu šis filmas šokiravo ne tiek atviromis erotinėmis scenomis, kiek ciniška pagrindinės herojės Ketrin Tramel (Sharon Stone) charakteristika: amorali ir biseksuali inteligentė, kriminalinių romanų autorė, visiškai laisva nuo bet kokių moralinių prietarų, lengvai manipuliuojanti savo meilužiais ir žudanti juos orgazmo akimirką peiliu, skirtu ledams trupinti. Taip prasidėjo fenomenali aktorės Sharon Stone sėkmė.
Šis vaidmuo išgąsdino daugelį Holivudo gražuolių. Viena po kitos vaidmens atsisakė Kim Basinger, Julia Roberts, Greta Scacchi, Meg Ryan, Michelle Pfeiffer, Geena Davis, Kathleen Turner, Ellen Barkin ir Mariel Hemingway. Ilgai režisierius įkalbinėjo ir Demi Moore. Visoms joms pasirodė, kad toks vaidmuo gali neigiamai atsiliepti jų reputacijai, o tuo pačiu metu ir karjerai.
Surizikavo tik Sharon Stone, kuriai, tiesą sakant, nebuvo ką prarasti, nes iki tol ji buvo tik graži nuotykių filmų puošmena, TV serialų statistė ar žavi blondinė šalia tokių supermenų, kaip Richardas Chamberlainas („Karaliaus Saliamono kasyklos“, 1985), Bradas Davisas („Šaltas kaip plienas“, 1987), Stevenas Seagalas („Niko“, 1988), Arnoldas Schwarzeneggeris („Viską prisiminti“, 1990).
Sharon Stone surizikavo, nes pasitikėjo režisieriumi, su kuriuo jau dirbo filmuojant „Viską prisiminti“. Nemenkas argumentas buvo ir 500 tūkstančių dolerių honoraras, kuris nebuvo toks jau milžiniškas palyginus su filmo biudžetu (49 mln. dol.).
Michaelas Douglasas pasakojo taip pat įkalbinėjęs Sharon Stone imtis pagrindinio vaidmens. Tiesa, aktoriaus motyvai buvo šiek tiek savanaudiški. Jis bijojo vienas prisiimti atsakomybę: „Man reikia, kad kažkas pasidalytų šio filmo rizika“, – sakė jis. “Aš nenoriu būti vienas pats, kai į mus pasipils š*** fontanai“.
Dėl š*** fontanų Michaelas Douglasas būgštavo neveltui. Nereikėjo nė laukti premjeros. Dar San Franciske filmavimo darbus dažnai stabdė gėjų ir lesbiečių teisių gynėjai ir kitokie demonstrantai, miesto gatvėse kasdien budėdavo policijos būriai, tramdantys riaušininkus. Protestuotojai trukdė filmavimui taip pat keldami sąmyšį specialiai atsineštais lazeriais ir švilpukais.
Vienas prodiuserių – Alanas Marshallas – asmeniškai policijos pareigūnams nurodinėjo, kuriuos protestuotojus reikia suimti. Dėl to kildavo tikras chaosas gatvėse, dėl kurio Alanas Marshallas galiausiai pats buvo areštuotas. Žodžiu, buvo linksma…
Pagrindinis filmo herojus policijos detektyvas Nikas Kuranas (Michaelas Douglas), San Franciske tiriantis itin žiaurios žmogžudystės bylą, įtaria nužudytojo buvusio muzikanto draugę, šokiruojančių romanų autorę, kuri visai neseniai savo knygoje detaliai aprašė analogišką nusikaltimą – kai seksualinių santykių metu blondinė nužudo meilužį peiliu, skirtu trupinti ledą.
Nikas galvoja, kad nužudyti galėjusi pati Ketrin Tramel arba kas nors, kas tokiu būdu nori ją „pakišti“. Apklausos metu mergina elgiasi įžūliai, provokuoja pareigūnus ir šaltakraujiškai atlaiko išbandymą melo detektoriumi. Be to, ji turi alibi. Tačiau pamažu ima atsiskleisti Ketrin praeities paslaptys, o į šį liūną neapdairiai įklimpęs Nikas tampa vis labiau priklausomas nuo Ketrin erotinių kaprizų ir jos primetamų seksualinių mazochistinių žaidimų.
„Esminis instinktas“ turėjo tokį didelį rezonansą, kad panašias seksualias fatališkas moteris Sharon Stone vėliau vaidino dar ne kartą, o Michaelas Douglas taip pat tęsė valdingų moterų seksualinės aukos temą „Demaskavime“ (Disclosure, 1994).
„Esminis instinktas“ buvo nominuotas Oskarui už muziką ir montažą, bet šių prizų negavo. Užtai 2006-aisiais, pasitinkant penkioliktąsias sensacingo filmo metinėms, susilaukė tęsinio „Esminis instinktas 2“ (Basic Instinct 2, rež. Michaelas Caton-Jonesas).
Jis tęsė pasakojimą apie rašytojos Ketrin Tramel eksperimentus su vyrais. Skotland Jardo policininkai įtaria, kad ji vėl sugrįžo prie pavojingo pomėgio seksualinės ekstazės akimirką ją patenkinančius patinus žudyti garsiuoju ledo kirtikliu. Todėl įsako teismo psichiatrui Endriu Glasui pasekti lemtingą gražuolę. Bet šis, kaip ir jo pirmtakas Nikas Kuranas, pakliūva į pinkles.
Tačiau ir šį kartą paaiškėjo seniai žinoma tiesa – antrą kartą įbristi į tą patį vandenį neįmanoma. Amerikoje plačiai išreklamuotas „Esminis instinktas 2“ lyderiu netapo ir pagal pajamas atsidūrė paskutinėje dešimtuko vietoje. O pagal Holivudo reitingus toks komercinio filmo rezultatas reiškia visišką krachą. (G.J.)
6. „NEMATOMAS ŽMOGUS“ (The Invisible Man, 2020)
Rašytojas-režisierius Leighas Whannelis seka 2018 m. ypač žiauraus mokslinės fantastikos filmo „Upgrade“ pėdomis, ir modifikuoja H.G. Wellso klasiką tapusį „Nematomas žmogus“ (1897 m.). Galima pripažinti, kad keli L. Whannelis naujosios „Nematomo žmogaus“ versijos aspektai yra neišbaigti ir kiek nuspėjami. Nedorėlis, kurio tiesiogine ir perkeltine prasme matome labai mažai, nėra toks jau baisus. Būtent todėl filme vaidina Elisabeth Moss – kuri kompensuoja daugybę siužeto skylių ir per daug patogaus dizaino trūkumų (jau nekalbant apie kvailą nematomą kostiumą). Vėliau filme laukia nesustabdoma piktadario tropa, jo apleistas, tačiau gerai pamaitintas šuo ir apgaulė trečiajame veiksme. L. Whannelis negailestingai linksminasi, kai Sesilija (E. Moss) bando įtikinti visą pasaulį, kad jos užgaulus buvęs vyras (Oliveris Jackson-Cohenas) ją persekioja. Jis suklastoja savo savižudybę, kad galėtų lakstyti nematomame kostiume (užuot praturtėjęs ir sukaupęs palikimą, kuris priverstų net patį Billą Gatesą pavydėti).
Moss vaidyba įtraukia, verčia domėtis situacija, į kuria ji pakliuvo, ir neabejotinai priverčia laikyti už ją kumščius (pavyzdžiui, pabėgimo scenoje, kuri yra tikra ledkalnio viršūnė). Nepaisant akių dūmimo, pasidaro įdomu, galbūt bus „nematomos moters“ tęsinys? Sesilija nusipelno geresnio likimo, o po dviejų valandų filmo – mes irgi. Tačiau nepaisant kandaus humoro, persekiojamos merginos personažas yra gerai pažįstamas, tad filme L. Whannelis įrodo savo kruopštumą.
5. „FATALIŠKAS POTRAUKIS“ (Fatal Attraction, 1987)
Psichologinis trileris „Fatališkas potraukis“, kuriame M. Douglas po lengvabūdiško naktinio nuotykio išgyveno tikrą seksualinio persekiojimo košmarą.
Viskas prasidėjo visai banaliai. Kartą Niujorko teisininkas Denas Galaheris su žmonele Bete išsirengė į tarnybinį vakarėlį ir pasisamdė vienam vakarui auklę, kad ji pabūtų su jų dukra.
Trilerių apie auklių terorą matėme nemažai. Tokių filmų sąrašas išties įspūdingas. Bet režisieriaus Adriano Lyne‘o siaubai prasidės dar ne dabar, o kiek vėliau, kai Deno žmona Betė (akt. Anne Archer) su dukrele išvyko savaitgaliui paviešėti pas tėvus. Tą savaitgalį vyras praleidžia su nauja pažįstama Aleks Forest (akt. Glenn Close), su kuria susipažino kiek anksčiau.
Laiminga santuoka ir perspektyvus advokato darbas neapsaugojo Deno Galaherio nuo pagundos patirti slaptą meilės nuotykį. Denui tai paprasta intrigėlė, padėjusi pakaitinti kraują ir patirti aštrius pojūčius. Vadinamosios „naujos moralės“ požiūriu, tai joks nusikaltimas („svarbu, kad po to nekiltų skandalas“). Tačiau Aleks visai neketina apsiriboti šiuo vienu pasimatymu. Ji pasiryžta kovoti dėl Deno meilės ir nesustoja prieš jokią kliūtį. (G.J.)
4. „PAVOJINGOJI“ (Damage, 1992)
Kino režisierius Louis Malle’is prancūzų kine užima ypatingą ir atskirą vietą. Debiutavęs anksčiau už jaunuosius kolegas iš Naujosios bangos, Malle‘is buvo idėjinis jaunųjų reformatorių bendražygis, tačiau visada buvo šalia šio judėjimo. Bet, kaip rašė istorikas D. Parkinsonas knygoje „Kino istorija“ (lietuviškai išleista 1999 m.), „Malle‘io filmai demonstruoja jo kino raiškos savitumą ir neišsemiamą išradingumą, kuris kaip tik ir sudaro Naujosios bangos esmę“.
Malle‘io filmai ne kartą buvo kaltinami tuo, kad jų siužetai peržengia įprastas ribas: kritikai kaltino jo dramą „Širdies virpesiai“ (1971 m.) tradicinių šeimos vertybių menkinimu, incesto pateisinimu.
O karinė drama „Lakombas Liusjenas“ (1974 m.) susilaukė kaltinimų dėl „psichopatologinės fašizmo interpretacijos“ (filmo siužetas pagrįstas paties Malle‘io vaikystės prisiminimais ir pasakoja apie jauną valstietį, kurį į savo gretas nepriima Pasipriešinimo dalyviai, todėl vaikinas ima uoliai tarnauti gestapui.
Dar labiau prancūzai užpyko tada, kai L. Malle viešai paneigė mitą apie masinį prancūzų pasipriešinimą fašizmui II pasaulinio karo metais. Nepaisant to, jis sukūrė vieną geriausių Holokausto istorijų kine – nominuotą Oskarui dramą „Iki pasimatymo, vaikai“ (1987 m., Venecijos kino festivalio prizas, Cezaris).
Prieštaringai buvo sutikta ir Malle‘io drama „Pavojingoji“ (1996 m.). Pagal airių rašytojos Josephine’os Hart romaną sukurtame filme įtakingas politikas Stivenas Flemingas (jį suvaidino populiarusis Jeremy Ironsas) įsivelia į pavojingą istoriją. Ne, tai visai ne koks nors politinis skandalas, bet ne mažiau kebli situacija. Mat Stivenas įsimyli savo sūnaus Martino merginą. Ir ši meilė tampa tikra liga abiem.
Flemingui gyvenimas be Anos (akt. Juliette Binoche) greitai netenka prasmės. O merginai šis ryšys tėra tik būdas ištverti po mylimo brolio savižudybės.
Filmo raktas – viena knygos herojės frazė: ,,Sužeisti žmonės yra pavojingi, nes jie žino, kad gali išgyventi.”
Ana pasirinko savo meilužį todėl, kad jis jai primena nusižudžiusį brolį (ir, galbūt, dėl froidistinių kompleksų). O Stivenui tai galbūt paskutinė gyvenime proga mesti iššūkį vidutinio amžiaus vyro problemoms ir patirti seksualinio gyvenimo pilnatvę.
Ką ir besakyti – tai išties „pavojingi ryšiai“, kurie, kaip žinome iš begalės literatūros kūrinių ir psichologinių filmų, gerai baigtis negali.
Oskarui buvo nominuota aktorė Miranda Richardsion už geriausią antraplanį vaidmenį. (G.J.)
3. „SVAJOTOJAI“ (The Dreamers, 2003)
Šį italų kino meistro Bernardo Bertolučio filmą įprasta lyginti su jo šedevru „Paskutinis tango Paryžiuje”. Todėl, kad abiejų filmų didžioji dalis veiksmo vystosi viename Paryžiaus bute ir todėl, kad abiejuose svarbiausias dėmesys skiriamas seksualiniams pagrindinių herojų eksperimentams.
Bet čia panašumas ir baigiasi. Nes „Paskutinis tango Paryžiuje”, savo metu (1972-aisiais!) sulaužęs daugelį tabu, atvėrė skaudžią žmogiškosios egzistencijos bedugnę ir tapo vienu tragiškiausių savo epochos filmų. O „Svajotojai” kupini jaunatviško vitališkumo, nuoširdaus azarto, seksualinių geismų atradimo džiaugsmo, intymaus atvirumo, nostalgiškos atmosferos ir poetinio graudulio.
Jaunųjų filmo herojų pirmieji lytinės brandos atradimai sutampa su režisieriaus jaunystės laikais ir garsiaisiais 1968 metų gegužės mėnesio įvykiais, tuoj pat pavadintais dar viena prancūziška revoliucija. Tada legendinės Prancūzijos sinematekos įkūrėjo Anri Langlua atleidimas iš užimamų pareigų išprovokavo mitingus prieš Vyriausybines organizacijas visoje šalyje, Paryžius pavirto milžiniška barikada, dėl įsiplieskusių riaušių net teko nutraukti Kanų kino festivalį.
Į šį mūšio lauką stačia galva pasineria jaunas amerikietis Metju (jį vaidina aktorius Michaelas Pittas, Brado Pitto bendrapavardis, bet ne giminė 😊, atvykęs į Paryžių studijuoti prancūzų kalbos ir žiūrėti filmus.
Klasikinių kino šedevrų fragmentų režisierius leidžia pamatyti ir „Svajotojų“ žiūrovams: čia ir Godard‘o, ir Bressono, ir Chaplino, ir Bunuelio filmų scenos, ir ištisa plejada klasikinio kino veidų – Greta Garbo. Marlena Dietrich, Fredas Asteras – galima net pavadinimų ir pavardžių katalogą sudaryti. Jau nekalbant apie filmo herojų kambariuose ant sienų kabančius I. Bergmano, Godard‘o, M. Antonionio ir kt. filmų plakatus. Ir muzikiniame takelyje panaudoti fragmentai iš anksčiau skambėjusi garsiuose filmuose.
O kartais filmo herojai kalba mylimiausių filmų citatomis arba kartoja filmuose matytas įsimintinas scenas (chuliganiškas bėgimas Luvro salėmis ir pan.). Sinefilija čia, regis, trykšta iš kiekvienos „Svajotojų“ scenos.
Neteko skaityti neigiamų „Svajotojų“ recenzijų. Užtai liaupsinančių – per akis! Pakanka pacituoti Rogerį Ebertą, pavadinusį filmą „giliai jaudinančiu“ ir „nepaprastai gražiu“. Sunku čia ką nors bepridurti! (G.J.)
2. „AMERIKOS GROŽYBĖS“ (American Beauty, 1999)
Visi girdėjo apie jau keletą metų garsųjį Holivudo aktorių Keviną Spacey lydintį seksualinį skandalą. Byla kol kas teisme, tačiau sprendžiant iš naujausių žinučių, žiniasklaidos išpūstas burbulas greitai gali sprogti, palikdamas tik pražudytą puikaus aktoriaus reputaciją, kuris buvo nuteistas anksčiau, nei savo verdiktą paskelbė JAV teismas. Į amerikietiškų filmų pajamų rekordą jau įrašyta 618 dolerių suma, kurią 2018-ųjų rugpjūčio vidury visoje Amerikoje tesurinko filmas su Kevinu Spacey „Milijardierių klubas“ (Billionaire Boys Club, rež. Jamesas Cox‘as), kurį boikotuoti ragino agresyviai nusiteikę judėjimo #MeToo aktyvistai.
Kevinas Spacey buvo nubaustas ir daug žiauresniu būdu – jis skubiai buvo pašalintas iš TV serialo „Kortų namelis“ naujo sezono ir išmestas iš Ridley Scotto „Visų pasaulio pinigų“ (All the Money in the World, 2017): likus kelioms dienoms iki numatytos filmo premjeros visi epizodai, kuriuose Kevinas Spacey vaidino blogos reputacijos JAV milijardierių J. Paulą Getty buvo skubiai perfilmuoti su kitu aktoriumi Christopheriu Plummeriu).
Atrodo, kad Kevino Spacey karjerai suduotas mirtinas smūgis, po kurio atgimti regis jau negalima. Tačiau jau paskelbta, kad režisierius Michaelas Hoffmanas komplektuoja komandą, su kuria kurs biografinį filmą „Gore‘as“ ir pagrindinį istoriko bei rašytojo Gore‘o Vidalo vaidmenį turėtų vaidinti būtent Kevinas Spacey. Gal šis filmas pasirodys tada, kai aktorius teisme bus pilnai reabilituotas.
O štai režisieriaus Samo Mendeso „Amerikietiškos grožybės“ (American Beauty, 1999) ženkliną vieną aukščiausių aktoriaus pasiekimų kine. Penkiais Oskarais apdovanotas filmas suduoda negailestingą smūgį respektabiliam gyvenimo būdui, kuris iš išorės atrodo tarsi sterili ir ideali “amerikietiška svajonė”, bet už jos slypi didelė tuštuma. Ją pajuto vidutinio amžiaus žmonių krizės laikotarpyje įstrigęs keturiasdešimtmetis Lesteris Bernhemas (Kevinas Spacey). Sutikęs savo dukros draugę Andželą (Mena Suvari) ir ja nejuokais susižavėjęs vyrukas pasiryžta tapti visai kitu žmogumi. Tik ar jam nebus lemta pakartoti panašioje situacijoje atsidūrusio Vladimiro Nabokovo „Lolitos“ herojaus golgotą?
Tūkstantmečio paskutiniais metais sukurtos „Amerikietiškos grožybės“ įkūnija anuometinės sočios Amerikos atmosferą, kai iki koktumo atsibodęs komfortiškas gyvenimas skatino tokiu gyvenimo būdu nepatenkintus amerikiečius (ypač artėjančios prie vadinamosios „vidutinio amžiaus krizės“ ribos) griebtis kraštutinumų – išbandyti „žolytės“ dūmo teikiamą kaifą, mesti iššūkį padorioms bendrabūvio taisyklėms arba nerti į rizikingus seksualinius eksperimentus.
Visas šias pagundas vienu metu savo kailiu išmėginęs Lesteris Bernhemas akimirksniu tampa persona non grata, tuo patvirtindamas seną tiesą – žmogus, niekinantis visuomenėje priimtus santykius yra pavadinamas bepročiu ir pasmerkiamas vienatvei. O kartais tokio „išsišokėlio“ laukia ir kur kas liūdnesnis likimas, apie kurį Lesteris signalizuoja jau filmo pradžioje. (G.J.)
1. „AUTOKATASTROFA“ (Crash, 1996)
Tie, kurie seniai domisi režisieriaus Davido Cronenbergo kūryba, žino, kad šio psichofizinių siaubų meistro darbai būtinai privers pasinerti į klaikaus sapno atmosferą, o personažai patirs neįtikėtinas metamorfozes arba taps fantastiškų mutacijų aukomis. Žino šio režisieriaus fanai ir jo firminį humorą, vadintiną pakaruoklišku arba juoduoju, bet būtent jis dažnai suteikia iš visų logikos ribų išsprūdusiai istorijai paradoksalaus absurdo ar intelektualios parodijos pavidalus.
Jis gimė Toronte žurnalisto ir pianistės šeimoje. Vėliau režisierius pasakojo, kad iš abiejų tėvų paveldėjo svarbių dalykų: anksti pats pradėjo rašyti klaikius apsakymus (kai kurie net buvo paskelbti) ir muzikuoti (sakėsi pakenčiamai grojęs gitara).
Toronto universitete perėjęs iš mokslo skyriaus baigė filologijos studijas ir atėjo į televiziją, kur ilgiokai praktikavosi kurdamas avangardinius trumpametražius filmus.
Pirmasis dideliems ekranams skirtas jo filmas „Šiurpuliai“ (Shivers, 1975) pasakoja apie išprotėjusį mokslininką, kuriam pavyko išgauti smurtą ir seksualinę potenciją provokuojantį parazitinį virusą ir užkrėsti juo dideliame komplekse netoli Monrealio gyvenančius žmones, kurie pavirto žiauriais seksualiniais maniakais.
Ne mažiau šiurpus buvo ir antrasis jo filmas „Pasiutusi“ (Rabid, 1977): čia į avariją pakliuvusią merginą medikai bando gražinti į gyvenimą pasinaudoję dar nesertifikuotais medikamentais, dėl kurių pašalinio poveikio ji pavirto pasiutusia vampyre.
Trečiasis filmas „Išgamos“ (The Brood, 1979) buvo dar viena „biologinio siaubo“ istorija apie psichoterapeutą, kuris mokė savo pacientus netramdyti savyje besikaupiančio pykčio.
Taip susiformavo ilgai režisieriaus filmuose plėtotas stilius, susijęs su kūnų transformacijomis, kruvinų scenų kultu, ekscentrika. Jo filmuose smurto, siaubo psichologiniai aspektai persipina su fiziniais.
Kiek kitoks, bet puikiai režisieriaus paradigmoje išsitenkantis kūrinys yra „Autokatastrofa“ (1996 m.). Šiame filme, sukurtame pagal J.C. Ballardo romaną, D. Cronenbergas nuolatinę savo aistrą seksualinėms perversijoms paverčia į prarają riedančio pasaulio metafora.
Po avarijos filmų prodiuseris Džeimsas Balardas (akt. James’as Spaderis) susipažįsta su kita tos pačios autokatastrofos auka gydytoja Helen Remington (akt. Holly Hunter). O ši Džeimsą supažindina su keistokos seksualinės orientacijos žmonėmis, kurie patiria stiprų susijaudinimą, provokuodami ekstremalias situacijas.
Savo metu filmas išprovokavo ištisą laviną neigiamų emocijų ir kontrastingų vertinimų. Po premjeros 1996-ųjų pavasarį Kanų kino festivalyje, kur jis buvo apdovanotas Žiuri prizu, į Amerikos ekranus filmą neskubėta išleisti beveik ištisus metus. Didžiojoje Britanijoje premjeros teko laukti dar ilgiau. Ir viskas todėl, kad iš filmą mačiusiųjų kritikų recenzijų ir pirmųjų žiūrovų įspūdžių susidarė neigiama opinija apie smurto ir pornografijos scenas, kurių neva filme apstu.
Šiandien filmas atrodo visai kitaip. Nes žinome, kad filmų kūrėjai nuėjo gerokai toliau. Jei Cronenbergo filmo personažams didžiausią pasitenkinimą suteikia lytiniai aktai avarijų sumaitotuose automobiliuose, tai dabar Kanuose jau Auksine palmės šakele apdovanojamas filmas „Titanė“ (2021 m., rež. Julia Ducournau), kuriame po vaikystėje patirtos avarijos mergina jaučia nevaldomą potraukį seksui… su automobiliais, o agresijos bangas jos kūne provokuoja sprogstantis hormonų ir benzino mišinys. (G.J.)
Gediminas Jankauskas, Deimantė Pilvelytė
