Jau šiandien prasideda vienas laukiamiausių bei svarbiausių kultūros renginių Lietuvoje – net dvidešimt aštuntą kartą vyksiantis „Kino pavasaris“. Kovo 16-26 dienomis rengiamas festivalis parodys daugiau nei šimtą ilgo bei trumpo metro filmų, kuriuos mūsų šalies žiūrovai galės išvysti Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių bei Panevėžio miestų didžiuosiuose ekranuose.
Susigaudyti tarp gausybės dėmėsio vertų kino juostų iš viso pasaulio yra maloniai kėbli užduotis, todėl festivalio organizatoriai filmus (kaip įprasta) suskirstė į atskiras programas. Jas apžiūrėti galite paspaudę štai čia.
Vis dėlto, nepraleisti nei vieno prestižinių kino festivalių laureato ar žiūrovų simpatijas užkariavusio debiuto yra beveik neįmanoma – gerų filmų repertuare tiesiog per daug, o pats renginys prabėga akimirksniu. Būtent todėl siūlau kliautis organizatorių komandos bei kino apžvalgininkų rekomendacijomis. Kas be ko, savąjį dešimtuką paruošiau ir aš.
Akivaizdu, kad siekiant šiam tekstui atrinkti tik dešimt filmų, teko gerokai pavargti. Ieškojau kompromisų, pergyvenau dėl už borto paliktų perlų. Tačiau esu visiškai tikras, kad kiekvienas iš žemiau aprašytų kūrinių yra vertas jūsų brangaus laiko.
Pristatau 10 šiemet „Kino pavasario“ siūlomų filmų, kurių iš savo akiračio pamesti nevalia. Kiekvieno šio sąrašo dalyvių apžvelgimą pradėsiu nuo festivalio tinklalapyje pateiktų aprašymų.
„Po saulės“ (Aftersun, 2022)
Prieš dvidešimt metų pigiame Turkijos kurorte Sofi su tėčiu praleido paskutines bendras atostogas. Jaunatviškas, vos 30-ties, Kalumas (Paulas Mescalis) ir 11-metė Sofi atrodė lyg brolis ir sesuo. Retas, todėl itin brangus laikas kartu buvo pilnas saulėtos melancholijos, mažų nesklandumų, šilumos, smalsumo ir draugystės. Sofi ryškiai prisimena šias atostogas. Ji atkuria tėčio paveikslą, MiniDV juostelėse užfiksuotus įrašus jungdama su išgalvotais bei tikrais atsiminimais, ir bando suprasti žmogų, kurio galbūt nepažinojo.
„Po saulės“ premjera įvyko Kanų kino festivalyje, tačiau debiutinis škotės Charlottės Wells ilgametražis filmas labiausiai išgarsėjo po stulbinančio triumfo Britų nepriklausomo kino apdovanojimuose. Jausminga studijos „A24“ platinta drama susišlavė geriausio filmo, geriausios režisierės, geriausio scenarijaus, geriausio operatoriaus darbo bei geriausio montažo apdovanojimus.
Itin gyva atmosfera žiūrovų minias pernai sužavėjusi juosta aktoriui Paului Mescaliui atnešė pirmą karjeros „Oskaro“ nominaciją, tačiau ne ką blyškiau suspindėjo ir 13-metės Frankie Corio žvaigždė. Šie du aktoriai kino gerbėjus bei kritikus užbūrė savo natūralia sinergija (tiek ekrane, tiek viešumoje).
„Kino pavasaris“ filmą „Po saulės“ pasirinko kaip vieną iš festivalio atidarymo filmų. Tokia garbė atiteko ir sparčiai kylančio lietuvių režisieriaus Vytauto Katkaus trumpo metro kūriniui „Uogos“, taip pat debiutavusiam Kanų kino festivalyje.
Filmo „Po saulės“ seansus galite rasti paspaudę štai čia.
„Tár“ (2022)
Lidija Tar (Cate Blanchett) yra muzikos pasaulio ikona. Be nesuskaičiuojamos gausybės kitų pasiekimų, ji yra Berlyno filharmonijos orkestro pagrindinė dirigentė. Tar turi galią, kuri ilgai priklausė išskirtinai vyrams. Ji ruošiasi dar vienam karjeros šuoliui – Mahlerio simfonijos įrašui – ir net negalvoja apie tai, kad vejasi praeitis.
„Tár“ buvo pirmasis filmas, kurio mano akys ieškojo paaiškėjus festivalio programai. Jeigu ne „Kino pavasaris“, šio šedevro Lietuvoje veikiausiai taip ir nebūtume išvydę. Po debiuto Venecijos kino festivalyje tapo aišku, kad Cate Blanchett kino mylėtojams ir vėl padovanojo neįtikėtiną pasirodymą. Kai kurių kritikų nuomone – galbūt net gyvenimo pasirodymą.
Italijoje laimėjusi geriausios aktorės apdovanojimą, australė tą patį pakartojo ir „Auksiniuose Gaubliuose“. Aktorė buvo ir viena iš pagrindinių favoričių pelnyti „Oskarą“, tačiau nusileido Michelle Yeoh, kuri populiariausius kino apdovanojimus šturmavo kartu su „Viskas iškart ir visur“ kolektyvu.
Didingas, drąsus, nepamirštamas – štai tokių epitetų „Tár“ negaili kino kritikai. Režisierius Toddas Fieldas ne tik dar kartą įrodė, kad turi neeilinį gebėjimą padėti savo aktoriams pasiekti karjeros aukštumas (sukūręs tik tris filmus, amerikietis yra suteikęs platformą net šešiems aktoriams būti nominuotiems „Oskarui“), bet ir nuramino, jog 16 metų pertrauka po paskutinio užbaigto kūrinio jo gebėjimams neigiamos įtakos neturėjo. Anaiptol – „Tár“ laikoma viena įspūdingiausių praėjusių metų kino juostų.
Filmo „Tár“ seansus galite rasti paspaudę štai čia.
„Metas išeiti“ (Decision to Leave, 2022)
Nuo kalno nukrito ir užsimušė vyras. Patyręs detektyvas aiškinasi mirties aplinkybes ir iškart ima įtarti jo žavią žmoną. Nors ši turi tvirtą alibi, įtarimų kelia tai, jog ji nelabai išgyvena dėl tragiškos netekties. Nuojautos vedamas detektyvas ima sekti moterį ir, pasinėręs į jos apžavų miglą, po truputį praranda pasitikėjimą nuovoka ir faktais. Pietų Korėjos kino meistras Park Chan-wookas paslaptingame vertigo paklaidina ne tik pagrindinį veikėją, bet ir žiūrovus.
Taip, aprašymą perskaitėte teisingai. Park Chan-wookas grįžta į „Kino pavasarį“! Pastarasis korejiečio filmas šiame festivalyje buvo „Tarnaitė“ (2016), o labiausiai atpažįstamas režisieriaus kūrinys, be abejo, yra „Senis“ (2003). Būtent „Senis“ Park Chan-wookui atvėrė duris įspūdingai tolimesnei tarptautinei karjerai – jis prieš 19 metų vykusiuose Kanų kino apdovanojimuose pilnė Didįjį prizą.
Korejietis Kanuose buvo pripažintas ir už naujausią savo juostą, kurią jau nuo šiandien galite išvysti „Kino pavasaryje“. Filmas „Metas išeiti“ Park Chan-wookui 2022-ųjų metų Kanų festivalyje uždirbo geriausio režisieriaus vardą.
Savo filmams pats istorijas rašantis menininkas yra atskleidęs, kad dėl įkvėpimo kurti kiną jaučiasi skolingas Alfredui Hitchcockui bei jo trileriams. Galima net neabejoti, kad „Metas išeiti“ savo subtiliu pėdų mėtymu ir nepriekaištingu scenarijimu sužavėtų ir patį įtampos meistrą.
Filmo „Metas išeiti“ seansus galite rasti paspaudę štai čia.
„Tiek grožio, tiek skausmo“ (All the Beauty and the Bloodshed, 2022)
Žymi fotografė Nan Goldin pasinaudojo savo statusu meno pasaulyje, kad pareikalautų Sacklerių – farmacijos verslininkų ir filantropų šeimos – atsakomybės už opioidų krizę. Jos organizuotos protesto akcijos sukėlė šoko bangą svarbiausiose meno institucijose. Režisierė Laura Poitras („Pilietis Edwardas Snowdenas“) sukūrė itin atvirą, jaudinantį ir epišką pasakojimą apie šią menininkę, susiedama jos novatorišką fotografiją, aistringą aktyvistinę veiklą ir skausmo bei šviesos kupiną asmeninį gyvenimą.
Kaip jau turbūt supratote iš filmo aprašymo, pristatau jums pirmąjį dešimtuko dokumentinį filmą. Jei netyčia nesate pratę festivaliuose žiūrėti dokumentikos, rekomenduoju užmesti akį į „Tiek grožio, tiek skausmo“ anonsą – tokio stilingo pasakojimo apie aktyvizmą dar tikrai nesate matę.
Kadangi jau pradėjau vardinti priežastis, dėl kurių šis kūrinys yra toks unikalus, dabar būtų pats metas jus informuoti, kad „Tiek grožio, tiek skausmo“ Venecijos kino festivalyje pelnė „Auksinį liūtą“. Tai tik antras dokumentinis filmas festivalio istorijoje, kuriam pavyko iškovoti pagrindinį konkurso apdovanojimą.
Sėkmingiausias dokumentikos meistrės Lauros Poitras filmas yra „Pilietis Edwardas Snowdenas“, 2015-ais metais pelnęs „Oskaro“ statulėlę. Nors „Tiek grožio, tiek skausmo“ tokios pat sėkmės pakartoti nepavyko (tiesa, nominacijos juosta susilaukė), naujausias režisierės filmas yra ne ką mažiau svarbus bei šokiruojantis.
Jei dar nesate susipažinę su Sacklerių šeima bei JAV siautėjančios opioidų krizės priežastimis, turiu jums gerą bei blogą naujienas. Geroji ta, kad idealesnio būdo įsigilinti į šią temą net neįsivaizduoju. Na, o dabar blogoji – stebint šią dokumentiką gerokai užvirs kraujas. Tačiau stebėti kaip dėl didžiulės neteisybės užvirė ir filmo herojės Nan Goldin kraujas yra įkvepianti patirtis.
Filmo „Tiek grožio, tiek skausmo“ seansus galite rasti paspaudę štai čia.
„Apie tiesą ir melą“ (F for Fake, 1975)
Gudrybė. Apgaulė. Magija. Legendinis režisierius Orsonas Wellesas džiūgaudamas imasi vienos svarbiausių temų jo kūryboje – plonytės linijos tarp tiesos ir iliuzijos, arba tarp meno ir melo. Tai išradingas ir ne visiškai dokumentinis filmas apie žymiausią pasaulyje paveikslų klastotoją. Wellesas tiesiog apsuka galvą – atskleisdamas ir kartu mėgaudamasis visokio plauko klastotėmis ir klastotojais, pats būdamas vienas jų. Tai pokštas ir gili kino prigimties analizė.
Kaip ir užsiminiau teksto pradžioje, „Kino pavasario“ organizotoriai festivalio repertuarą suskirstė į skirtingas programas. Viena iš jų vadinasi „Pati gražiausia apgaulė“. Čia žiūrovų laukia legendiniai kino režisieriai, kviečiantys nagrinėti kino teatrų portaluose atsiveriančius pasaulius.
Šį Orsono Welleso filmą kino salėje vyliausi išvysti jau daugelį metų, todėl į savo festivalio dešimtuką jo neįtraukti tiesiog negalėjau. Nors Orsonas yra sukūręs ir garsųjį „Pilietį Keiną“, dalies kino kritikų nuomone būtent „Apie tiesą ir melą“ yra pats geriausias jo filmas.
Labai gražiai apie šį kūrinį atsiliepia viena iš „Kino pavasario“ programos sudarytojų, Aistė Račaitytė:
„Genialiausias filmas visoje festivalio programoje, o gal net kino istorijoje. Jį rekomenduoti norisi ryškiomis frazėmis. Šis filmas padeda įgauti reikiamą perspektyvą – suprasti režisūros galimybes, pajusti modernumo matą ir kartu neleidžia užmigti kino teatro kėdėje primindamas, kad žiūrovo dalyvavimas yra pusė kino esmės.“
Filmo „Apie tiesą ir melą“ seansus galite rasti paspaudę štai čia.
„Aštuoni kalnai“ (The Eight Mountains, 2022)
Tai istorija apie draugystę. Du berniukai užaugę vengia tėvų išmintų takų, tačiau, nepaisant apylankų, vis grįžta namo. Pietras (Luca Marinelli) užaugo mieste, o Brunas (Alessandro Borghi) buvo paskutinis užmarštin grimztančio kaimo vaikas. Brunas ištikimas kalnietiškai kilmei, o Pietras vis iškeliauja į pasaulį ir grįžta atgal. Bėgant metams jie vis susitinka, kartu išgyvena meiles, praradimus, apmąsto savo šaknis. Nors likimai klostosi skirtingai, abu jie žino, ką reiškia turėti draugą visam gyvenimui.
Vos tik pamačiau pirmuosius „Aštuonių kalnų“ anonso vaizdus, iš karto supratau, kad jį festivalio metu norėsiu pamatyti kuo didesnėje salėje. Jūs tik pažiūrėkite į tuos pritrenkiančius Italijos bei Nepalo kalnų vaizdus!
Tiesa, šis pasakojimas apie ilgametę draugystę gali pasiūlyti kur kas daugiau, nei hipnotizuojančius kadrus bei jausmingą garso takelį. Tą įrodo pernai Kanuose pelnytas Žiūri prizas (trečias pagal svarbumą apdovanojimas prestižiniame kino festivalyje).
„Kino pavasario“ žiūrovams jau pažįstamas režisierius Felixas van Groeningenas („Nelaimėliai“, „Belgikas“, „Gražus sūnus“) šį filmą kūrė kartu su savo gyvenimo partnere, Charlotte Vandermeersch. Scenarijui jie adaptavo italų rašytojo Paolo Cognetti romaną tokiu pačiu pavadinimu.
Filmo „Aštuoni kalnai“ seansus galite rasti paspaudę štai čia.
„Sent Omeras“ (Saint Omer, 2022)
Jauna rašytoja Rama laukiasi ir nerimauja dėl būsimos motinystės. Ji išvyksta į Sent Omerą stebėti Lorensės Koli teismo proceso. Kaltinamoji nužudė savo 15-kos mėnesių dukrelę – paliko ją nusinešti potvynio bangai Šiaurės Prancūzijos paplūdimyje. Teismo procese girdimi paaiškinimai bei liudininkų parodymai pajudina Ramos įsitikinimus ir leidžia mums, stebėtojams, įvertinti savo išankstines nuostatas. Filmas paremtas tikra istorija.
Dešimtukui artėjant prie pabaigos, nesusilaikiau nuo pagundos į sąrašą įtraukti filmo, kuris kardinaliai suskaldė kritikų bei žiūrovų nuomones. Betikrinant populiariausias interneto duombazes, kuriose pateikiami kino žiūrovų bei profesionalų įspūdžiai apie filmus, įsitikinau, kad masinės auditorijos toli gražu nesutinka su pagyromis, kurių filmui „Sent Omeras“ negaili begalės kritikų.
Galbūt tai lemia itin sunki kūrinio tematika. Turbūt tokiam nuomonių skirtumui įtakos turi ir tai, kad filme vaizduojama reali istorija. O gal prisidėjo ir specifinis Alice Diop režisūros stilius – „Sent Omeras“ yra šios pripažintos ir ne vieną svarų apdovanojimą laimėjusios dokumentikės vaidybinio filmo debiutas.
Dokumentinių kadrų braižas bei karjerą pradedančios aktorės padėjo Alice šią skaudžią istoriją paversti itin tikroviška net vaidybinės juostos kontekste. Žanrų tranzicija režisierei tikrai neprisvilo – pernai vykusiame Venecijos festivalyje „Sent Omeras“ buvo apdovanotas „Sidabriniu liūtu“.
Filmo „Sent Omeras“ seansus galite rasti paspaudę štai čia.
„Moonage Daydream“ (2022)
Tai kinematografiška muzikinė odisėja po nepaprasto talento, energijos ir savitumo pažymėtą Davido Bowie kūrybinį bei dvasinį gyvenimą. Režisierius gavo prieigą prie vieno svarbiausių ir labiausiai įkvepiančių mūsų laikų menininkų asmeninio archyvo, todėl naudodamas įspūdingą dar niekur nematytą medžiagą seka jo balsu ir įžvalgomis. Tai pirmasis Bowie šeimos autorizuotas dokumentinis filmas apie jį.
Koks gi būtų festivalis be gero muzikinio filmo? Turbūt toks pat kaip ir pasaulis be Davido Bowie įtakos mūsų kultūrai.
Ši dokumentika turėtų tikti tiek patiems ištikimiausiems muzikos legendos fanams, tiek jauniesiems kino žiūrovams, norintiems susipažinti su Davido Bowie gyvenimo istorija. Tai psichodelinė-audiovizualinė patirtis su dar neregėtais atlikėjo asmeninio archyvo kadrais, įkomponuota garsiausiomis jo dainomis.
Muzikos bei kino kritikai juostą vadina vienu geriausiu bandymu įamžinti bet kokios pasaulinės muzikos žvaigždės gyvenimą. Panašu, kad „Moonage Daydream“ kūrėjas Brettas Morgenas savo užduotį suprato – Davidas Bowie pro ekrano kraštus tiesiog liejasi visomis vaivorykštės spalvomis.
Kaunuose pernai debiutavusio filmo seansus galite rasti paspaudę štai čia.
„Lokių čia nėra“ (No Bears, 2022)
Režisierius Jafaras Panahi vaidina pats save. Jam draudžiama išvykti iš Irano, todėl apsistojęs pasienio kaimelyje jis jaučiasi esąs arčiau Turkijoje dirbančios filmo kūrybinės komandos. Abiejose sienos pusėse paraleliai vystosi dvi meilės istorijos. Įsimylėjėliams, siekiantiems pabėgti nuo prietarų, tradicijų ir priespaudos, šalių sienos tampa tragiškais spąstais. O jų negandų centre su tokiu pat laisvės troškimu širdyje ir kamera rankose atsidūręs režisierius – sukrėstu liudininku.
„Lokių čia nėra“ festivalio žiūrovus įkvėps nebijoti žengti rizikingu gyvenimo taku. Tai jau penktasis (!) Irano kino legendos Jafaro Panahi kūrinys, po to kai jo šalies valdžia uždraudė režisieriui kurti.
Itin apsunkintomis aplinkybėmis susuktos juostos sėkmė įrodo, kad begalinio talento ir ryžto kombinacija gali nuversti kalnus. Turbūt įrodo ir tai, jog geram filmui užtenka tiesiog geros idėjos. „Lokių čia nėra“ praėjusiais metais susilaukė absoliučiai vienbalsio kritikų pripažinimo, o Venecijos kino festivalyje pelnė specialų žiūri prizą.
Kūrinio eigoje sekame ne tik naujausios Jafaro Panahi dramos vingius, bet ir jo paties, kaip režisieriaus, savianalizę, kupiną abejonių ir netikėtų atradimų. Kitaip tariant, tai filmas apie filmų kūrimą, kai filmus kurti draudžiama – festivališkiau nebūna.
Juostos „Lokių čia nėra“ seansus galite rasti paspaudę štai čia.
„Mariupolis 2“ (2022)
Žinote, kas Mariupolyje buvo visiškai neįtikėtina? Niekas nebijojo mirties, nors ir manė, kad bijo. Mirtis jau buvo čia ir kiekvienas norėjo mirti prasmingai. Žmonės padėjo vienas kitam net rizikuodami gyvybe. Jie rūkė lauke ir šnekučiavosi net krintant bomboms. Pinigai nebeegzistavo, nes gyvenimas tapo per trumpas, kad apie juos galvotum. Visi buvo patenkinti tuo, ką turėjo, tapdami geresne savo pačių versija; nebuvo nei praeities, nei ateities, smerkimo, dviprasmybių! Tai buvo rojus pragare. Susiliečiantys trapūs drugelio sparnai. Mirties tikrosios vertės kvapas. Toks ten buvo gyvenimas.
Tai Manto Kvederavičiaus palikimas mums, jo duoklė visam pasauliui. Tai atminimas kiekvienam žuvusiam ukrainiečiui. Režisierius buvo pagrobtas bei nužudytas po to, kai grįžo į Mariupolį filmuoti Rusijos karinės invazijos į Ukrainą. Jo paskutinio filmo „Mariupolis 2“ užbaigimu pasirūpino kartu su Mantu į Mariupolį vykusi sužadėtinė Hanna Bilobrova.
Būtent jos herojiškų pastangų dėka likusią filmo kūrybinę komandą pasiekė iki tragiškos režisieriaus žūties nufilmuota medžiaga. Nepaisant jau prabėgusio paraiškos termino, Kanų kino festivalis sutiko po laiko priimti įspūdingu tempu pabaigtą kūrinį. Simboliška – pasak Hannos Bilobrovos, Mantas Kvederavičius visada turėjo svajonę sudalyvauti Kanuose.
Prodiuserių bei montažo režisierės Dounia Sichov pastangos tikrai nenuėjo veltui. Europos kino apdovanojimuose šiemet „Mariupolis 2“ buvo pripažintas geriausiu dokumentiniu filmu.
Juostos debiutas Lietuvoje vyksta „Kino pavasario“ metu. Filmo „Mariupolis 2“ seansus galite rasti paspaudę štai čia.
