Pastebimai plečiasi įprastiniai filmų žanriniai rėmai. Jei anksčiau komedijos tik juokino ir nekvaršino žiūrovų rimtomis problemomis, tai dabar vis daugiau filmų, kuriuos galima vadinti dramedijomis (dramos ir komedijos mišinys). Naujadaras kol kas pas mus dar netapo įprastu, bet pasaulyje jau senokai nieko nestebina.
Siūlome prisiminti dešimt komiškų kino istorijų, paremtų tikrais faktais, kuriuos galima būtų pavadinti šiuolaikinėmis dramedijomis.
10. „RIČARDAS DŽIUVELAS“ (Richard Jewell, 2019)
Seniai tapęs ne tik amerikiečių kino legenda Clintas Eastwoodas per pastarąjį dešimtmetį režisuotuose filmuose vis dažniau renkasi realias, o ne išgalvotas istorijas.
Kartais dėl jų interpretacijų šalyje užverda aršūs ginčai. Jo filmas „Amerikiečių snaiperis“ (2014 m.) tėvynėje susilaukė piktos kritikos. Režisierius net buvo apkaltintas karo ir žmogžudysčių idealizavimu. Filmas pasakoja apie geriausiu visų laikų amerikiečių snaiperiu pramintą Chrisą Kyle‘ą, per savo karinę karjerą, trukusią iki 2009-ųjų, likvidavusį 255 gyvus taikinius. O 2013 metais jis pats žuvo nuo Irako karo veterano kulkos.
Dramoje „Stebuklas virš Hadsono“ (orig. pavadinimas „Sully“, 2016 m.) C. Eastwoodas atkūrė 2009-ųjų metų sausio penkioliktąją išvengtą tragediją, kai patyręs lėktuvo kapitonas Česlis Salenbergeris (jį suvaidino Tomas Hanksas) sėkmingai nutupdė avariją patyrusį keleivinį lainerį tiesiai ant Hadsono upės paviršiaus.
Filme „Traukinys į Paryžių“ (The 15:17 to Paris, 2018 m.) atgijo dar viena tikra istorija apie tai, kaip 2015-ųjų rugpjūčio 21 dieną trys po Europą keliaujantys jauni draugai amerikiečiai į Paryžių važiuojančiame traukinyje susidorojo su iki dantų ginkluotu teroristu.
Ne mažiau dramatišką (nors nestokojančią ir komiškų epizodų) istoriją C. Eastwoodas papasakojo dar viename filme „Ričardas Džiuvelas“. Jo pagrindinis herojus, kaip ir dauguma amerikiečių tiki amerikietiška svajone ir žino, kad labiausiai visuomenė vertina žmones, kurie „sukūrė patys save“.
Tik ne visiems pasitaiko patogi galimybė šio tikslo pasiekti. Vienam iš milijonų amerikiečių Ričardui Džiuvelui pasisekė. Kartą jis tinkamu laiku atsidūrė reikiamoje vietoje.
1996-aisiais jis buvo vienas iš olimpinių žaidynių Atlantoje apsaugininkų ir atkreipė dėmesį į įtartiną krepšį. Jame, kaip pasirodė, buvo bomba. Iš karto nenukenksminti jos nepavyko, tačiau dėl Ričardo veiksmų pavyko išvengti didelio skaičiaus aukų.
Po šio žygdarbio amerikiečių spauda vyrą pavertė nacionaliniu didvyriu. Jei šio triumfo vaizdais filmas būtų pasibaigęs, turėtume dar vieną patriotinį holivudinį agitacinį kūrinį, iš tolo dvelkiantį paradiniu patosu.
Laimė, taip neatsitinka, nes ir tikrovėje pergalės apoteozę perbraukė tolimesni įvykiai. Mat FTB agentai suabejojo, ar tik Džiuvelas neišgalvojo šio pavojaus ir ar ta bomba nebuvo jo paties. Žiniasklaida pasigriebė šią sensaciją ir vėl ėmė pūsti didelį propagandinį burbulą. Taip prasidėjo akimirksniu nuvainikuoto didvyrio Ričardo Džiuvelo košmaras.
Anot „7 meno dienų“ apžvalgininko Jono Ūbio, „Ričardas Džiuvelas“ primena tortą – kiekvienas sluoksnis vis kitoks, bet visuma vientisa. Iš pradžių tai svajojančio tapti didvyriu vienišiaus studija. Tačiau Ričardas nėra emociškai ir psichologiškai pasirengęs didvyrio vaidmeniui. Kartu filmas – tai ir beveik biblinė istorija apie ambicijas ir baisias jų pasekmes. Mat ambicijų turi ir FTB agentas Tomas (Jon Hamm), ir žurnalistė Keitė (Olivia Wilde). Tomas taip nori sugauti teroristą, kad gana greit pripažįsta Džiuvelą nusikaltėliu. Keitė svajojo tapti garsia žurnaliste, o tam, kad išgarsėtum, reikia „karštos“ temos. Todėl ji ir pakibo ant kabliuko apie apsaugininką teroristą. Visi trys personažai rodo, kuo baigiasi liguistas troškimas įgyvendinti svajones. Tačiau Eastwoodas pernelyg geras režisierius, kad jam užtektų paprasto veikėjų palyginimo. Jis leidžia ramiai tekėti pasakojimui, kurį nutraukia emocingi veikėjų monologai, ir tiki, kad žiūrovas pats padarys išvadas“. (G.J.)
9. „KUPONŲ KARALIENĖS“ (Queenpins, 2021)
Moterys nugalėtojos dabartiniame amerikiečių kine pergalingai žengia praktiškai visuose žanruose, net tuose, kuriuose vyrams istoriškai buvo rezervuotos pagrindinės pozicijos – vesternuose ir veiksmo komiksuose.
Moterų nugalėtojų dabar pilna ir kitur. Jos ryžtingai demaskuoja aukšto rango seksualinius smurtautojus („Skandalas“), įveikia rasistinius prietarus pačioje NASOJE („Paslėpti skaičiai“), sėkmingai kovoja su tarptautiniais teroristais („Taikinys Nr. 1“, ) ir šaltojo karo laikų šnipais („Raudonasis žvirblis“, „Atominė blondinė“ ir pan.).
Dažnai išradingos avantiūristės pasirodo ir komedijose. Vienas naujausių pavyzdžių – režisieriaus Arono Gaudet „Kuponų karalienės“. Pagal tikrus įvykius sukurtoje nuotaikingoje kriminalinėje komedijoje pasakojama apie dvi drauges Konę (akt. Kirsten Bell) ir Džo Džo (akt. Kirby Howell-Baptiste).
Jų gyvenimas eiliniame Amerikos miestelio (Arizonos) priemiestyje buvo niekuo neišskirtinis, kol nesupelijo Konės pusryčių dribsniai. Tą lemtingą rytą praplėšusi naują pakuotę ir supratusi, kad papusryčiauti nepavyks, įpykusi Konė parašo piktą laišką dribsnius gaminančiai kompanijai.
Kažkodėl atrodo, kad panaši nepatenkintų pirkėjų korespondencija lieka be atsako, bet šį kartą atsitinka priešingai. Matyt, nesusimąstydami apie rimtas pasekmes lengvabūdiški kompanijos atstovai atsako į Konės laišką – atsiprašo ir padovanoja keletą nemokamų kuponų, kuriuos galima išsikeisti į prekes (paprasčiau kalbant, naujas dribsnių pakuotes).
Konės galvon topteli geniali mintis panašiai pasielgti su dar keliomis kompanijomis. Pavyksta ir tai. Tuomet sustoti neketinanti Konė sukurpia grandiozinį planą, pasidalija juo su drauge Džo Džo, ir abi draugės neria į Meksikoje spausdinamų kuponų „verslą“. Netrukus jos maloniai nustemba, kad įžūli afera pasirodo kur kas pelningesnė, nei draugės galėjo įsivaizduoti.
Panaši istorija iš tikrųjų Amerikoje įvyko 2012-aisiais metais. Tad filmo scenaristams daug ko neteko išgalvoti. Pakako tik gerokai padailinti kai kuriuos akcentus ir prigalvoti daugiau juokingų situacijų (nes visgi tai ne kokia nors socialinė drama, o komedija).
Komiška šio filmo dalis tampa gerokai intensyvesnė, kai aferisčių veikla susidomi nevykėlių detektyvų porelė – Saimonas (akt. Vince‘as Vaughnas) ir Kenas (akt. Paulas Walteris Hauseris). Pirmasis vaizduoja „kietą“ FTA agentą, nors iš tikrųjų yra tik pašto agentas, o antrasis stengiasi būti panašus į filmuose matytą superpolicininką.
Kurį laiką ir pati istorija su netikrais kuponais, ir dviejų porelių tarpusavio konfliktai yra pakankamai juokingi, tačiau artėjant atomazgai prognozuojamų primityvių pokštų daugėja. Bet dėl to filmo kūrėjų kaltinti visai nesinori. Nes „Kuponų karalienės“ – ne kokia nors socialinė drama, o ekscentrinė komedija! (G.J.)
8. „MYLIU TAVE, FILIPAI MORISAI!“ (I Love You Phillip Morris, 2009)
Prisiminkime jau kiek primirštą filmą „Myliu tave, Filipai Morisai!“, kurio pagrindinius vaidmenis suvaidinę aktoriai Jimas Carrey ir Ewanas McGregoras net pačius aršiausius homofobus turėtų įtikinti, kad būti gėjumi yra visai nebaisu. Greičiau… labai juokinga.
Sunkoka patikėti, bet ketinimo realizuoti filmą „Myliu tave, Filipai Morisai!“ atsisakė ne vienos Holivudo kino studijos vadovai. Nors pagrindiniams vaidmenims pavyko prikalbinti anksčiau filmavimo aikštelėje nesusitikusius, bet publikai gerai pažįstamus aktorius J.Carrey ir E.McGregorą, o scenarijų parašė kino hitų „Katės ir šunys“ bei „Blogasis Santa“ autoriai Glennas Ficarra bei Johnas Requa, filmas nelengvai skynėsi kelią pas būsimuosius žiūrovus. Tikriausiai, todėl, kad siužetą sudaro reali istorija, ir buvo baiminamasi, kad J.Carrey nepaverstų jos ekscentrišku balaganu.
„Meilė – labai keistas dalykas. Ji tai džiugina tave, tai liūdina. Meilė verčia tave daryti pačius netikėčiausius poelgius. Tiesą sakant, tik dėl meilės aš čia guliu ir mirštu“, – tokiais žodžiais ligoninės palatoje gulintis Stivenas Raselas pradeda savo gyvenimo apžvalgą. Keturiasdešimtmetis šeimos žmogus, praktikuojantis katalikas ir buvęs policininkas, atsigavęs po automobilio avarijos, nusprendė daugiau nebeslėpti nuo kitų savo didžiosios paslapties ir pagaliau ryžosi prisipažinti esąs gėjus.
Pasirodo, kad net būdamas mažas berniukas jis danguje matė visai ne traukinuko, o vyriško falo formos debesėlius. Avariją Stivas suvokė kaip signalą iš aukštybių ar tikro nušvitimo ženklą, kad išėjęs iš ligoninės, tarsi po melo detektoriaus seansų, galėtų praeityje palikti amžinos veidmainystės košmarą ir toliau nebevaržytų savo tikrosios prigimties.
Palikęs šeimą vyrukas leidžiasi į pikantiškus ryšius su gerokai jaunesniais meilužiais, bet greitai supranta, kad toks gyvenimas – brangus malonumas. Todėl greitų pinigų troškimas buvusį sąžiningą policininką paverčia aferistu, o naujoji profesija jį atveda tiesiai į kalėjimą. Užtai būtent čia Stivas sutinka savo tikrą meilę kalėjimo bibliotekoje dirbančio vaikino Filipo Moriso asmenyje.
Stivenas Raselas už visas savo aferas humaniškame Amerikos teisme buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Rimčiausiu jo nusikaltimu tapo bandymas ištraukti iš kalėjimo savo meilužį Filipą Morisą. Finalinis filmo titras skelbia, kad „kaip žmogus, suteikęs daug keblumų Teksaso valdžiai ir gubernatoriui George‘ui Bushui, Stivenas buvo nuteistas beprecedente bausme. Dabar 23 valandas per parą jis leidžia izoliatoriuje, o likusią paros valandą gali skirti kūno higienai ir mankštai“. Jo partneris Filipas buvo išleistas į laisvę 2006 metais. Bet, kaip teigė Amerikos žiniasklaida, filmo apie save jis žiūrėti kol kas neketina.
Tiems, kurie iš intriguojančių filmo anonsų apie dviejų gėjų santykius tikėjosi ekrane pamatyti kažką panašaus į „Kuprotą kalną“, gali pasijusti nusivylę. Vienintelis dalykas, kuris sieja šį režisieriaus Ango Lee dramą ir gerokai linksmesnį filmą „Myliu tave, Filipai Morisai!“ yra tai, kad abu filmai pasakoja apie meilę. O ji, kaip žinome, yra akla… (G.J.)
7. „PAPUOLEI!“ (Tag, 2018)
Kaip ir komedija „Kuponų karalienės“, režisieriaus Jeffo Tomsic‘o filmas „Papuolei! taip pat sukurtas pagal tikrus įvykius. Scenarijaus pagrindą sudaro rimtame JAV leidinyje „Wall Street Journal“ paskelbtas Russello Adamso straipsnis „Reikia planuoti ir būti atsargiam, kad neatsitiktų taip“ (“It Takes Planning, Caution to Avoid Being It”).
Ir straipsnyje, ir jo motyvais sukurtoje komedijoje perspėjama apie iš pirmo žvilgsnio visiškai nepavojingus žaidimus, kurių šėlsmui pasiduoda net ir suaugusieji. Vienas toks azartiškas žaidimas yra vadinamas „Gaudynėmis“. Jas filme, kai tik pasitaiko tokia galimybė, žaidžia penki draugeliai – Džeris (akt. Jeremy Renneris), Hogis (akt. Ed Helmsas), Kalahanas (akt. Jonas Hammas), Rendis (akt. Jakeas Johnsonas) ir Seiblas (akt. Hannibalas Buressas).
Jau trisdešimtį metų šiai kompanijai paskutinį kiekvieno pavasario mėnesį visi rimti reikalai, įskaitant darbą ir šeimą, pasitraukia į antrąjį planą. Tada nuo pirmos klasės draugaujančius vyrukus užvaldo vienintelis tikslas – netikėtai užklupti kurį nors iš likusių keturių, jį paliesti, surikti „Papuolei!“ ir kuo toliau nešti muilą.
Džeris yra pripažintas šio žaidimo profas: per visus tris dešimtmečius jis vienintelis iš grupės sugebėjo išvengti visų spąstų. Tačiau šių metų gegužę vyks jo vestuvės. Kitaip tariant – puiki proga likusiems keturiems užklupti Džerį nepasiruošusį. Žinoma, jei toks dalykas kaip „nepasiruošęs Džeris“ apskritai įmanomas.
Atrodytų, kas čia ypatinga? Filmų apie nenorinčius ar negalinčius subręsti vyrus, bijančius realaus gyvenimo ir vengiančius imtis iniciatyvos ar priimti svarbius sprendimus, tikrai netrūksta. Bet tai dažniausiai būna dramos. O režisieriaus Jeffo Tomsic‘o filmas įrodo, kad kaip vaikai siaučiančius keturiasdešimtmečius stebėti visai įdomu. Kam gi nesinori prisiminti vaikystės šėliones ir prisiminti jas aktyvaus poilsio dienomis?
Tokie žaidimai ne tik leidžia pabėgti nuo nuobodžios gyvenimo kasdienybės, bet ir pasitelkti fantaziją: kad tie patys kartojami pokštai neatsibostų, reikia kaskart atnaujinti repertuarą. O tai ne taip jau paprasta. Kartais net pavojinga sveikatai. Pvz., filmuojant sceną, kurioje Džeris iššoka pro antrojo aukšto langą, Jerermy Renneris susilaužė ranką.
Bet tai dar niekis palyginus su tuo, kas šiam aktoriui atsitiko sausio pirmąją, kai savo rančoje Siera Nevada kalnuose, netoli Tahoe ežero buvo sunkiai sužeistas sniego valymo mašinos. Anot vietos šerifo, „J. Rennerį pervažiavo jo paties sniego valytuvas, kuris sveria apie 6,5 tonos – tris kartus sunkesnis už automobilį“.
Po dviejų operacijų aktorius jau gydosi namie, bet kada jis galės vėl filmuotis, niekas pasakyti negali. (G.J.)
6. „VISADOS KAIP PIRMĄ KARTĄ“ (50 First Dates, 2004)
Dauguma žiūrovų aktorių Adamą Sandlerį, tikriausiai, ilgam įsidėmėjo, kai pamatė smagią komediją „Vestuvių dainininkas“ (1998 m, rež. Frankas Coraci), nors jis tada jau nebuvo naujokas kine.
Matyt, tada taip sukako, kad apie dainų autoriaus karjerą svajojančio gabaus muzikanto Robio charakteris sutapo su išgarsėti trokštančio paties aktoriaus siekiu. Padėjo dar ir tai, kad aktorius turėjo gerą partnerę Drew Barrymore, suvaidinusią labai mielą merginą Džuliją, šeimininkaujančią svetimose vestuvėse.
Ir Robis, ir Džulija turi antrąsias puses, bet filmui įpusėjus darosi aišku, kad abu dabar ims planuoti dar vienas vestuves, kuriose jam nebereikės muzikuoti, o jai – plušėti virtuvėje…
Vėliau A. Sandleriui teko vaidinti ne tokiose subtiliose komedijose, bet tarp jų kartais pasitaikydavo tikrų „perliukų“, tokių kaip „Apgirtę nuo meilės” (2002 m., rež. P. Th. Andersonas). O vaidmuo kriminalinėje dramoje „Neapdoroti deimantai“ (rež. Benny ir Joshas Safdie) ženklino jau visai kitą jo aktorystės lygį.
Komedijoje „Visados kaip pirmą kartą“ A. Sandleris vėl susitiko su Drew Barrymore. Jis čia suvaidino Havajuose gyvenantį veterinarą Henrį Rotą, kuris yra tikras lovelasas, mokantis vilioti moteris (ypač trumpalaikiams audringiems santykiams visada pasiryžusias turistes), bet kaip maro bijantis rimtų santykių ir ilgalaikio įsipareigojimo. Tačiau kartą mergišius prieina liepto galą. Paprasčiau kalbant, jis iki ausų įsimyli merginą vardu Liusė Vaitmor (ją ir vaidina Drew Barrymore).
Henriui iš pradžių atrodo, kad ir su šia simpatiška blondine viskas bus kaip įprasta. Tačiau greitai paaiškėja, kad greitą pergalę komplikuoja viena menka problemėlė. Mat merginą po autoavarijos ištiko trumpalaikis atminties praradimo sindromas – ji atsimena tik vienos dienos įvykius.
Kiekvieną rytą Liusė sutinka Henrį tarsi pirmą kartą. Ir vyrukui nelieka nieko kito, kaip viską pradėti iš naujo kasdien.
Sutikime, kad situacija tikrai nebanali. Cikliškai besikartojančių prisiminimų principas gerai tinka ir įtempto veiksmo psichologiniams trileriams (pvz., „Memento“, 2000, rež. Christopheris Nolanas), ir komedijoms (Švilpiko diena“, 1993, rež. Haroldas Ramis).
Pati mintis „užkariauk mylimos merginos dėmesį kasdien vis kitaip“ – tikrai graži. Čia jau išradingumui nėra ribų. Ypač jeigu dar reikia įveikti ir nedraugiškai nusiteikusios aplinkos pasipriešinimą. O priešinasi čia ne tik pati mergina, ryte neprisimenanti, kas įvyko vakar, bet ir Liusės tėvas bei brolis, kurie kasdien stengiasi merginai sukurti maksimalaus komforto zoną.
Nors filmo struktūra primena tradicinę holivudinę konstrukciją, joje svarbus vaidmuo tenka dabar jau ir romantinėse komedijose privalomam humorui, kurį subtiliu retai galima pavadinti.
Iš antraplanių aktorių labiausiai įsimena Liusės brolį Dagą vaidinantis Seanas Austinas (ne iš karto atpažįsti, kad būtent jis vaidino hobitą Semą „Žiedų valdovo“ epopėjoje) ir Danas Aykroydas. Pastarasis vaidina epizodinį gydytojo vaidmenį, bet kiekvienas susitikimas ekrane su šiuo aktoriumi – visada mažytė šventė. (G.J.).
5. „Florence Foster Jenkins” (2016)
Turtinga bankininko paveldėtoja ir Niujorko aukštuomenės dama Florence Foster Jenkins (1868-1944) visą gyvenimą svajojo tapti daininke. Moteris buvo įsitikinusi, kad yra apdovanota neeiliniu talentu, tačiau iš tikrųjų buvo priešingai.
Tikrais faktais paremtoje biografinėje istorijoje pasakojama Florence (aktorė Meryl Streep) karjeros laiptai. Kelyje į išsvajotąją šlovę pasitaikė ir kritikos ir pašaipų, tačiau moteris drąsiai ėjo pirmyn, nekreipdama per daug dėmesio į aplinkinių reakcijas. Kritiką moteris ramia širdimi nurašydavo,, konkurentams“, o pašaipas ir juoką priimdavo kaip susižavėjimo ir džiaugsmo ženklą. Tačiau tapus pajuokos objektu Florence populiarumas žaibiškai išaugo, ji net buvo pakviesta koncertuoti į prestižinę Karnegio salę, kuri talpina daugiau nei 3000 žiūrovų.
Britų režisieriaus Stepheno Frearso tikrais faktais paremta biografinė komedija „Florence“ žiūrovus supažindins su tikra JAV dainininkės Florence Foster Jenkins gyvenimo istorija ir karjeros raida. Filmas pasakoja apie besąlygišką tikėjimą savo jėgomis bei norą pasidalinti jomis su visais, kuriems to reikia.
Netalentingos aukštuomenės damos iš Niujorko kelią į didžiąją sceną kino filme vaidina garsi amerikiečių aktorė Meryl Streep. „Tai blogiausias balsas muzikos istorijoje”, – taip apie Florence balsą kalbėjo kritikai.
F.F.Jenkins – turtinga aukštuomenės ponia, iš tikrųjų gyvenusi XX a. Niujorke. Perkopusi 40-metį ji nusprendė įgyvendinti savo seną svajonę – tapti operos dainininke. Šventai įsitikinusi, kad turi neeiliniį balsą, operos diletantė greitai užsitarnavo prasčiausios pasaulyje dainininkės titulą. Kartą apsilankiusi operoje, ponia Florence pajautė, kad dainavimas publikai – būtent tai, ko trokšta jos siela ir, pagaliau, apsisprendė pradėti dainuoti pati. Sulaukusi mylimo vyro St. Clair Bayfield (vaidina Hugh Grant) pritarimo ir besąlygiško palaikymo, moteris pradėjo repeticijas namuose, padedama telentingo jauno pianisto Cosmé McMoon (vaidina Simon Helberg).
Florence visiškai neturėjo reikalingų vokalinių gebėjimų: drąsiai dainuodavo ,, pro šalį“ ir nė kiek dėl to nepergyveno. Vis tik Florence Foster Jenkins buvo jautri asmenybė – faktas, jog ji „nusidainuoja“ buvo laikomas nerašytu tyliu susitarimu, dėl kurio laikymosi daug pastangų bei pinigų įdėjo moters vyras. O ir patys kviestiniai žiūrovai nelabai galėjo paprieštarauti – turint omenyje ponios Florence turtą, pažintis ir nuopelnus Niujorko muzikiniam pasauliui…
4. „LYČIŲ KOVA“ (Battle of the Sexes“, 2017)
Filmų, kurie vadinosi „Lyčių kova“ kino bazėse nesunkiai surasime gerą tuziną. Dar daugiau yra filmų, kurie vadinasi kitaip, tačiau nagrinėja tą pačią, seną kaip pats pasaulis, problemą.
Pirmieji filmai, rimtai ir linksmai pasakojantys apie nesutaikomus vyrų bei moterų prieštaravimus, gimė dar nebylaus kino metais. Antrą impulsą ši tema įgavo tada, kai moterys išsikovojo teisę balsuoti. Vėliau sparčiai augantis feministinis judėjimas atnešė naujų aspektų ir nusvėrė lyčių balansą į vieną pusę. Dabar įsitvirtinantys #MeToo standartai nuspalvino lyčių kovos konfliktus naujomis spalvomis.
Viskas pasaulyje kinta, tačiau lyčių kovos išlieka lyg pastovi dimensija, prie kurios nuolat grįžta kinematografininkai.
Režisierių tandemas Jonathanas Daytonas ir Valerie Faris ryžosi paįvairinti tradicinę temą savomis intonacijomis. Ši režisierių pora draugauja ir kartu kuria jau seniai. Gana ilgai jie darbavosi muzikos versle ir drauge sukūrė daug muzikinių klipų, kuriuos tankiai rodė MTV: šio talentingo tandemo paslaugomis naudojosi tokie garsūs muzikos kolektyvai, kaip R.E.M., Red Hot Chili Peppers, The Smashing Pumpkins, Oasis, Jane’s Addiction ir kitiems. Jų spalvinguose muzikiniuose klipuose dainavo Macy Gray, Janet Jackson ir kitos žvaigždės.
Jonathano Daytono ir Valerie Faris sukurti muzikiniai klipai pelnė daug apdovanojimų – du „Grammy“ prizus, devynis MTV muzikinių vaizdo klipų apdovanojimus ir „Billboard Music“ apdovanojimą, skiriama „Metų režisieriui“.
Vaidybiniame kine šis gabus duetas debiutavo 2012-aisiais: tada jų sukurta romantinė komedija „Rubė Sparks“ (Ruby Sparks) pasakojo apie kūrybinę krizę išgyvenantį jauną rašytoją Kelviną, kuriam nepadeda nei vizitai pas psichoanalitiką, nei bandymai parašyti naują romaną. Nerasdamas įkvėpimo, mūzos ir vidinės ramybės, vyrukas pasitelkia fantaziją, kurioje gimsta naujas romanas ir svajonių mergina Rubė Sparks. Galiausiai ši ideali mergina, gimusi Kelvino vaizduotėje, išdygsta jo namų svetainėje!
„Lyčių kova“ yra antrasis Jonathano Daytono ir Valerie Faris filmas. Dar viena romantinė komedija. Emma Stone joje vaidina jauną tenisininkę Bilę Jean King kurios sportinė karjera aštuntojo dešimtmečio pradžioje stulbinamai šovė į viršų, o jau 1972-aisiais ją sveikino pats JAV prezidentas Richardas Nixonas.
Bilės karjerą atidžiai seka ir buvęs teniso čempionas Bobis Rigsas (Steve‘as Carellas), kuris iš aktyvios sportinės veiklos jau pasitraukė, tačiau sportinio azarto neprarado, tik dabar jį realizuoja sporto totalizatoriuose.
Bilė būtų visai patenkinta savo progresuojančiais sportiniais pasiekimais, jei ne viena ne tokia jau nesvarbi smulkmena: JAV Teniso asociacijos (USLTA) moterų čempionato prizinis fondas yra aštuonis kartus mažesnis, negu vyrų turnyruose. Visi, kurie, kaip pati Bilė, viešai iškelia šį akis badantį lytinės diskriminacijos faktą, išgirsta tą patį argumentą: „Stebėti vyrų teniso varžybas yra įdomiau!“ O tai, kad tiek į vyrų, tiek į moterų teniso rungtynes parduodamas panašus kiekis bilietų, nėra svarbus argumentas lyčių lygybės naudai.
Pasipiktinusi tokia nelygybe Bilė su jos iniciatyvas palaikančia drauge Gledis (Sarah Silverman) nori keisti situaciją, tačiau perkalbėti teniso turnyro organizatorių Džeką Kramerį (Billas Pullmanas) nėra taip paprasta. Džekas yra tikras seksistas ir tvirtai laikosi nuomonės, kad moterų tenisas yra nevisavertis.
Bet viską keičia neseniai Amerikoje paūžusi seksualinė revoliucija, suaktyvinusi moterų judėjimą. Galiausiai 1973 m. įvyksta teniso varžybos, kuriose akistaton stoja du čempionai – dabartinė Bilė ir buvęs – Bobis Rigsas. Ir panašu, kad tai bus daugiau nei dar vienas teniso čempionatas.
P.S. Pirmą kartą su Steve‘u Carellu Emma Stone susitiko 2011 m., filmuojant romantinę komediją „Kvaila, beprotiška meilė“. (G.J.)
3. „DIDŽIOJI SKOLA“ (The Big Short, 2015)
Stebėtina, kaip panašiai kartojasi aštuoniasdešimties metų senumo įvykiai. Devynerius metus (1920-1929) JAV ekonomika kilo kaip ant mielių, akcijų rinkų kreivės sparčiai kilo aukštyn, o Naująja era patikėję amerikiečiai beatodairiškai investavo sunkiai uždirbtus pinigus ir nepaisė jokių perspėjimų. Nesubalansuotas ekonomikos augimas ir finansų sistemos kontrolės stoka anksčiau ar vėliau turėjo sprogti kaip didelis burbulas. Tai prasidėjo 1929 m. spalio 29 dieną, pramintą „juoduoju antradieniu“.
2008-ųjų liepos viduryje Benas Bernanke JAV Kongrese teigė, kad blogėjanti situacija nekilnojamojo turto rinkoje, įtampa finansų sektoriuje bei kylančios naftos kainos kelia grėsmę JAV ekonomikai. Ir tai buvo rimtas perspėjimas, o panikos signalas driokstelėjo po kelių savaičių.
Krizės išvakarėse vyravusią atmosferą gerai atskleidė mums žinomas filmas „Rizikos riba“ (Margin Call, 2011 m., rež. J.C. Chandoras). Jo autoriai svarsto, ar ekonominės krizės buvo galima išvengti. Pirmuosius grėsmės simptomus, nagrinėdamas ką tik atleisto boso nebaigtą finansinį projektą, pastebi investicijų įmonės analitikas Piteris Salivenas (jį vaidino Zachary Quinto). Atskleista slaptą informaciją gali lengvai įstumti visą verslo pasaulį į didžiulį pavojų. Per ateinančias 24 valandas sprendimai, kurie bus priimti, paveiks ne tik kompanijos darbuotojus, tačiau ir paprastų amerikiečių gyvenimus.
Ameriką įvairių grėsmių akivaizdoje matėme ne kartą. Ir kaskart ją nuo pražūties paskutinę akimirką gelbėjo supermenai, policininkai ar šalies prezidentas. Dažniausiai finalinę pergalę lydėjo nežmoniškų pastangų apoteozė ir herojinės intonacijos. „Rizikos riboje“ viskas kitaip. Šį kartą fizinės galios demonstravimą keičia intelektualus „smegenų šturmas“. O kovos lauku tampa investicijų įmonės biurai ir ofisai, įsikūrę viename Volstryto dangoraižių. Čia visą naktį karštligiškai nagrinėjami įvairiausi iš(si)gelbėjimo receptai. O nieko neįtarianti Amerika gyvena įprastu ritmu. Ir šis kontrastas sudaro tokią įtampą, kad jos galėtų pavydėti veiksmo kino kūrėjai.
Pagal 2010 m. išleistą amerikiečio Michaelo Lewiso knygą „Didžioji skola“ sukurtas tokio paties pavadinimo filmas, kaip ir „Rizikos riba“ pradedamas nuo vieno pastabaus analitiko įžvalgos. Ekscentriškas 32-ejų metų investuotojas, buvęs neurologas Maiklas Beris (Christianas Bale‘as), studijuodamas akcijų rinkos dokumentus, pastebi neįtikėtiną dalyką: praktiškai visa JAV ekonomika laikosi ant antrinių nekilnojamojo turto paskolų, kurių menama vertė seniai viršijo realią vertę. Maiklas supranta, kad tėra tik laiko klausimas, kada NT rinkoje susiformavęs burbulas sprogs ir suvokia, kad iš šios situacijos galima pasipelnyti. Kartu su trim draugais Maiklas neria į patį sūkurį būsimų įvykių, pakeitusių pasaulio finansų veidą.
Didžiausią dalį savo fondo lėšų nuovokusis Maiklas investuoja į obligacijas, kurias bankroto atveju įsipareigojusi kompensuoti valstybė. Kol dauguma JAV rinkos specialistų tokį poelgį vaizdžiai iliustruoja, sukdami pirštą prie smilkinio, keli rimti verslininkai paskubomis organizuoja savo tyrimą, norėdami išsiaiškinti, ar jiems nereikėtų iš Maiklo avantiūros pasimokyti.
Nors dauguma filmo herojų turi realius prototipus, savo vardu vadinamas tik Christiano Bale‘o herojus, o pats aktorius nominuotas „Oskarui“ už antraplanį vaidmenį. Kitos keturios nominacijos yra už metų filmą, montažą (Hankas Corwinas) ir režisūrą (anksčiau Adamas McKay‘us masiškai gamino kvailas komedijas su komiku Willu Ferrellu). Dabar gi jo režisuota „Didžioji skola“ Oskaru buvo apdovanota už geriausią adaptuotą scenarijų.
Filme nuolat skamba daug terminų, žinomų tik su finansų pasaulio specifika susipažinusiems žmonėms, todėl autoriai kartais stabdo pagrindinį pasakojimą ir leidžia kviestinėms garsenybėms – dainininkei Selenai Gomez, australei aktorei Margot Robbie ir virtuvės šefui Anthony Bourdainui – žiūrovams populiariai paaiškinti kai kurias finansines subtilybes.
Nepaisant rimtos tematikos „Didžiojoje skoloje“ netrūksta ir juokingų momentų, pavyzdžiui, epizode, kuriame striptizo šokėja naiviai prisipažįsta, kad nusipirko penkis namus ir butą todėl, kad bankai lengvai suteikdavo paskolas ir net nieko neklausinėjo.
Pabaigai pasilieku dar vieną svarbią „Rizikos ribos“ ir „Didžiosios skolos“ ypatybę: abu filmai yra ne tiek bręstančios finansinės katastrofos studijos, bet istorijos apie visai kitą visuotinę krizę – moralinių vertybių krizę. O ją įveikti kur kas sunkiau, negu suvaldyti finansinės piramidės žlugimą. (G.J.)
2. ,,Pagauk, jei gali“ (Catch Me If You Can, 2002)
Šis pasakojimas taip pat yra biografinis, jį režisavo Steven‘as Spielberg‘as, o scenarijų parašė W. F. Parkes‘as. Pagrindinį vaidmenį atlieka maištingą sielą turintis paauglys Frenkas (L. DiCaprio). Paveiktas šeimyninių problemų, jis pabėga iš namų ir bando verstis kaip tik išmano. Kai baigiasi pinigai, jis sugalvojo schemą kaip pergudrauti kitus ir iš to užsidirbti. Jis apsimeta teisininku, pilotu ir netgi daktaru! Nors niekada taip ir nesimokė, nes jam tik 18-oliką. Jis taip pat romantiškai kalbina merginas ir jas sužavi savo iškalba bei žinoma grožiu. Kol jis iš savo melagingų istorijų užsidirba, FTB agentas Karlas (T. Hanks) susidomi juo. Dirbdamas prie šios bylos, Kalėdų vakarą, vis dar užsibuvęs agentas gauna skambutį ne iš ko kito, bet Frenko. Tačiau šis skambutis priverčia ir patį Frenką susimąstyti, jog jis, per pačias gražiausias metų šventes niekam daugiau neturi paskambinti. Šitoks katės ir pelės žaidimas tęsiasi toliau, bet todėl ir filmo pavadinimas toks ,,Pagauk, jei gali“.
Pagrindinis vaidmuo patikėtas Leonardo DiCaprio. Tuomet jam jau buvo 28-eri, tačiau vaikiško veido aktoriui amžius netapo kliūtis suvaidinti kone perpus jaunesnį paauglį. Kiek ironiška, kadangi tikrasis F. Abagnale‘as būdamas jauno amžiaus atrodė vyresnis. Šio personažo dėka, aktorius buvo nominuotas ,,Auksinio gaublio” apdovanojimui, kaip geriausias 2002 m. draminis aktorius.
1. „Aš esu Tonia“ (I Tonya. 2017)
Jau pačioje 1994-ųjų metų pradžioje visą sporto pasaulį sukrėtė šiurpus įvykis. Po treniruotės buvo užpulta ir sužalota Jungtinių Amerikos Valstijų olimpinės dailiojo čiuožimo moterų komandos narė Nensi Kerigan. Netrukus įtarimų šešėlis krito ant jos aršios konkurentės Tonios Harding, kuri taip pat siekė vietos Lilehamerio žiemos olimpinėse žaidynėse.
Tyrimo metu paaiškėjo, kad būtent pastaroji, kartu su savo buvusiu vyru Džefu Giluliu ir jo draugu Šonu Ekhartu planavo šį užpuolimą, kurį įvykdė jų pasamdytas bendras Šeinas Stentas. Visas įvykis susilaukė milžiniško spaudos susidomėjimo, o bene garsiausias pasaulyje laikraštis „The New York Times“ netruko jį pakrikštyti vienu didžiausių skandalų sporto istorijoje. 2017-ųjų pabaigoje pasirodžiusi biografinė drama „Aš esu Tonia“ siūlo į šią tragiškai susiklosčiusią istoriją pažvelgti iš jaunos ir perspektyvios sportininkės Tonios Harding barikadų pusės.
Visų pirma, reikia pagirti „Aš esu Tonia“ režisierių Kreigą Gilespį už puikiai atliktą tikros istorijos adaptaciją kine. Nemaža dalis filmo yra paremta perfilmuotais tikrais interviu, kurie po incidento buvo imami iš Tonios Harding, jos mamos LaVonos, buvusio vyro Džefo Gilulio ir jo bičiulio, Tonios asmens sargybinio, Šono Ekharto. Tai į patį išpuolį leidžia pažvelgti ir iš kitos pusės – atskleidžiami būtent Tonios Harding ir ją supusių žmonių išgyvenimai, požiūriai ir nuomonės.
„Aš esu Tonia“ ne tik sugebėjo puikiai atspindėti tikrą istoriją, bet dėmesį prikaustė ir puiki vaidyba filme. Kepurę tenka nukelti prieš dvi, puikiai savo vaidmenis išpildžiusias, moteris – Margo Robi ir Alison Dženi. Viena, atitinkamai, vaidino pačią Tonią Harding, o kita – jos mamą LaVoną. Viena, atitinkamai, buvo nominuota oskarui už geriausią moters atliktą pirmo plano vaidmenį, o antra, savo ruožtu, ne tik buvo nominuota, bet ir laimėjo oskarą už geriausiai atliktą antro plano vaidmenį šių metų oskarų nominacijose.
Gediminas Jankauskas, Verena Viršilaitė, Jonas Jacunskas
