Kiekvienas, kas žino XIX a. paskutinį dešimtmetį vykusią pirmųjų kino seansų chronologiją girdėjo, kad prancūzų kino išradėjai broliai Lumere‘ai „gyvųjų fotografijų“ nelaikė menu, o tik galimybe fiksuoti tai, kas iš tikrųjų vyksta priešais kino kamerą. Pirmajame Lumere‘ų kino seanse dalyvavęs Georges Meliesas, atvirkščiai, iš karto suvokė čia slypinčias galimybes ligi valios fantazuoti, kuriant su realybe mažai ką turinčius pasaulius.
Nuo anų laikų kinas taip ir rieda dviem geležinkelio šakom: vienoje – dokumentinis kinas bei filmai, kurių titruose parašyta „sukurta pagal tikrus įvykius“ ir fantastiniai kūriniai.
Pastarųjų įvairovė milžiniška.
Siūlome prisiminti 10 kvapą gniaužiančių filmų, kerinčių savo fantazija.
10. „TRYS TŪKSTANČIAI METŲ TROŠKIMŲ“ (Three Thousand Years of Longing, 2022 m., rež. Džordžas Milleris)
Ką tik kino teatruose pasirodęs Džordžo Milerio režisuotas filmas „Trys tūkstančiai metų troškimų“ puikuojasi puikiu aktorių kolektyvu – Tilda Svinton Alitėjos vaidmenyje ir Idriu Elba džino rolėje, o anonsas prikausto dėmesį filmo pasakojimo dinamika bei personažų išraiškingumu, kostiumais, egzotiškais motyvais. Pradėjus žiūrėti išties viskas taip ir yra, tačiau atrodo, kad kažkuriuo momentu scenaristai pavargo, gal blogai išsimiegojo ir pritrūko įkvėpimo sugalvoti pabaigai. Tai kas vis dėlto nutiko?
Kino juostos pradžia nepaprastai įspūdinga. Naratorė Alitėja, kuri, taip jau sutapo, ne tik pasakoja savo ir džino istoriją, tačiau taip pat yra ir profesionali naratologė (man pirmą kartą girdima profesija, tačiau naratologas iš esmės yra mokslininkas, kuris tiria žmonijos sukurtus naratyvus), pradeda sekti pasaką, kuri, pasak jos, yra tikra jos istorija. Visų pasakų ištakos slypi mūsų sapnuose ir pasąmonėje, taigi nieko nuostabaus, kad šis pasakojimo būdas pradėjus žiūrėti filmą užbūrė mane kaip vaiką.
Alitėja skrenda į Turkijoje vyksiančią konferenciją, kurioje akademikų bendruomenei planuoja pristatyti, kaip žmonijos mitinius naratyvus perėmė mokslas, o dievai nustojo egzistuoti. Kaip tik tuo metu, kai ji tai sako savo auditorijai, prieš ją atsiranda keista žmogysta, panaši į vaiduoklį arba… į senovės dievą. Alitėja, iš prigimties būdama svajotoja ir fantazuotoja, visai nesipriešina ją aplankančioms vizijoms ir, tiesą sakant, trokšte trokšta pamatyti jų daugiau. Taip jos gyvenime, atsitiktinai užsukus į vietinę Stambulo turgaus krautuvėlę ir suradus senovišką butelaitį, atsiranda džinas. Be careful what you wish for.
Šis džinas, priešingai nei visi kiti jo pirmtakai, yra doras ir garbingas, taigi nebando apgauti Alitėjos ir įvelti į kebeknę. Bet jis desperatiškai trokšta atgauti savo laisvę. Tačiau pati Alitėja, žinodama visas džinų istorijas ir koks pragaištingas dalykas gali būti troškimai, į savo prievolę sugalvoti tris norus žiūri įtariai. Jai kur kas labiau maga išgirsti iš džino jo istoriją, kuri truko tris tūkstančius metų. Vis dėlto džinai yra nemirtingi ir niekada nemiega.
Didžiają dalį šių tūkstantmečių ši antgamtinė būtybė (kuri, beje, neturi vardo, o tai yra šiek tiek gaila, kadangi lieka anoniminė ir dar kartą patvirtina, kad pats vargšas anonimas troškimų neturi) praleido butelyje, keikdama visus dievus ir gododama savo likimą, kurdama planus, kaip galėtų pagaliau atgauti laisvę.
Džino didžiausias džiaugsmas ir galvos skausmas būdavo moterys. Jam teko papulti į nepaprastai gražių, nepaprastai kvailų, nepaprastai protingų moterų rankas. Kartais jis jas įsimylėdavo ir turėdavo sumokėti už tai savo kailiu. Jis papasakoja Alitėjai savo džiaugsmus ir vargus, patirtus per tris tūkstančius metų, o jo istorija puiki. Pakankamai logiška, išradinga ir nenuspėjama, kupina įdomių veikėjų, puikios scenografijos, kostiumų, gražių žmonių, egzotiškų kalbų ir tikrai lyg klausytumėmės pasakos iš „Tūkstantis ir viena naktis“ rinkinio. (D.Ž.)
9. „OZAS: DIDINGAS IR GALINGAS“ (Oz the Great and Powerful, 2013 m., rež. Samas Raimi).
Rašytojas Lymanas Frankas Baumas parašė net keturiolika knygų apie Ozo šalies burtininką. Tačiau nė vienoje neatskleidė Burtininko praeities. Šią ilgai žiojėjusią spragą 2013-aisiais ryžosi užpildyti trilogijos „Žmogus voras“ kūrėjas Samas Raimi ir „Alisos stebuklų šalyje“ prodiuseriai.
1939 metais, baigiantis ketvirtajam dešimtmečiui pasaulio ekranuose pasirodė plačiaekranė stebuklinė pasaka „Ozo šalies burtininkas“ (rež. Victoras Flemingas), kurioje naujomis spalvomis nušvito aktorės ir dainininkės Judy Garland talentas.
Viskas prasidėjo nuo galingo tornado, kuris praūžęs per dulkėtą Kolorado valstiją nuneša mergaitę Dorotę ir jos šunį Toto į pasakišką Ozo šalį. Ten jos namelis nukrenta tiesiai ant piktosios raganos. O geroji fėja Glinda (akt. Billie Burke) padovanoja mergaitei taip kvailai žuvusios raganos stebuklingus raudonuosius batelius.
Taip papuošta mergaitė ir iškeliauja Geltonų plytų keliu į Smaragdo miestą – ten ji tikisi rasti būdą sugrįžti namo į gimtąją fermą, iš kurios dar visai neseniai svajojo pabėgti.
Pakeliui Dorotė sutinka Kaliausę (akt. Ray‘us Bolgeris), Geležinį medkirtį (akt. Jackas Haley) ir Bailųjį Liūtą (akt. Bert Lahr). Mergaitės pakeleiviai stebuklų šalyje tikisi gauti kažką svarbaus: Kaliausė – smegenis, Geležinis medkirtys – žmogaus širdį, o Bailusis Liūtas – drąsą.
Tornadas (tiksliau – uraganas) suvaidina svarbų vaidmenį ir naujajame filme „Ozas: didingas ir galingas“, kuris bando atsakyti į klausimą, kaip Burtininkas pateko į Ozo šalį.
Skrisdamas oro balionu iš Kanzaso šlovės ir turtų trokštantis cirko magas Oskaras Digsas (akt. Jamesas Franco) patenka į uragano verpetą. Skriedamas beprotišku greičiu Oskaras netikėtai patenka į stebuklingą Ozo šalį, kurios gyventojai naiviai laukia legendose minimo didžiojo burtininko pasirodymo.
Manydamas, jog pagavo savo laimės (ir turtų!) paukštę, jaunasis magas susiduria su trimis Ozo šalies burtininkėmis. Teodora (akt. Mila Kunis), Evanora (akt. Rachel Weisz) ir Glinda (akt. Michelle Williams) burtų galią pažįsta puikiai! Todėl netrunka suabejoti, ar Oskaras – tikrai jų šalies legendose minimas burtininkas?..
Ne savo valia didingu ir galingu tapęs Oskaras turi išspręsti didžiausią šios šalies Gėrio ir Blogio klausimą. Tik ar ne per mažas tokiems didiems darbams atvykėlio magiškų triukų arsenalas?
Filmo veiksmas plėtojasi 1905 metais, kai kinas dar ieškojo savo išraiškos formų, o Georges Meliesas išradinėjo stebuklinius triukus. Šią aplinkybę naujojo filmo autoriai išnaudoja išties išradingai – aktoriai dažnai vaidina pernelyg energingai gestikuliuodami (kaip anuomet), o vaizdas ekrane kartais primena senų gerų laikų dar primityvias technologijas (prancūzišką praksinoskopą ar Edisono kinetoskopą). (G.J.)
8. „ALISA STEBUKLŲ ŠALYJE“ (Alice in Wonderland, 2010 m., rež. Timas Burtonas)
Pirmą kartą pasakiško turinio knyga „Alisa Stebuklų šalyje“ pasirodė 1865 metų liepą, ir nuo to laiko nesiliauja jos interpretacijų manija. Knygos turinį iš tikrųjų sudaro fantastiškų paradoksų raizgalynė, kurią meistriškai supainiojo matematikos profesorius Charlesas Lutwidge‘as Dodgsonas, pasivadinęs Lewisu Carrollu. Vieni knygos tekstą vadina genialia literatūra, kiti įrodinėja, kad tokias vizijas galėjo aprašyti tik tas, kuris dažnai svaiginasi opijumi. Vieni stebisi išradingomis knygos metaforomis, kiti teigia, kad tai užšifruoti slopinamo seksualinio geismo padariniai, kurių be Freudo psichoanalizės vadovėlių iškoduoti neįmanoma.
Filmų apie Alisą pasakų karalystėse ligi šiol sukurta daugiau nei 20. Didesnioji jų dalis yra animaciniai filmai, nors pasitaiko ir muzikinių komedijų, ir TV serialų, ir bandymų moderniai interpretuoti chrestomatinį veikalą.
„Trenktų“ filmų režisierius T.Burtonas norą sukurti savo „Alisą Stebuklų šalyje“ aiškino tuo, kad ankstesnės versijos jam visai nepatikusios. Anot garsaus kino vizionieriaus, „nė viena „Alisos“ ekranizacija negali pasiūlyti nieko naujo, išskyrus chaotiškus klaidžiojimus, kuriuos patiria inertiška herojė, neparodanti savo sąmoningos valios ir pasyviai priimanti ant jos galvelės krintančius nuotykius“.
T.Burtonas ryžosi keistokam eksperimentui. Jis panoro išsaugoti L.Carrollo kūrinių dvasią, neiliustruodamas teksto. Ši atsakinga užduotis buvo patikėta patyrusiai Disney‘aus studijos scenaristei Lindai Woolverton, kuri „prikišo nagus“ prie garsių animacinių pasakų „Gražuolė ir pabaisa“, „Liūtas karalius“, ir „Mulan“. Tai reiškia, kad filosofines L.Carrollo alegorijas bandoma išversti į paprastesnę kalbą, o absurdiško humoro srautai nukreipiami į Disney‘aus tradicijų vagas. Aiškesnis turėtų būti ir visos istorijos moralas, be kurio amerikietišką kiną seniai sunku įsivaizduoti.
Žiūrovus norisi perspėti – būkite atidūs nuo pirmųjų kadrų, nes galvosūkių tikrai netrūksta. Alisa filme – jau nebe maža mergaitė, o devyniolikmetė panelė (ją vaidinti troško gausybė Holivudo gražuolių, bet režisierius pasirinko kine dar didelės patirties neturinčią baleriną iš Australijos Mią Wasikowską). Ši Alisa jau būdama maža spėjo pabuvoti Požemių karalystėje, bet apie tai nieko neprisimena. Todėl filmo pradžioje mergina vėl narsiai neria paskui Triušį į jo urvą, nes tikisi pakliūti į Stebuklų šalį. Painiava atsiranda dėl žodžių žaismės: angliškai „underworld“ (požemis) ir „wonderworld“ (stebuklų šalis) skamba labai panašiai.
Kadangi filme Alisa jau suaugusi, teko pakoreguoti ir kai kurias jos pasaulio aktualijas. Merginos motina galvoja, kad Alisai jau laikas pasidairyti būsimo vyro, tačiau viename vakarėlyje jai pasipiršęs turtingo lordo kvailys sūnelis tik paskatina svajoklę kuo toliau mauti nuo tokios liūdnos perspektyvos. Na o jau požemio stebuklų pasaulyje tokia viešnia tikrai nesiruošia būti vien mandagi ir klusni nesuprantamų keistenybių stebėtoja. Susidūrusi su Raudonosios karalienės (aktorė Helena Bonham Carter) tironija, Alisa išdrįsta pasipriešinti tokiai nedemokratiškai valdovei. Jos narsos paskatinti į kovą stoja ir kiti spalvingi filmo personažai: liūdnas Pamišęs Skrybėlininkas (akt. Johnny Deppas), paranojos apsėstas Kovo Zuikis (akt. Paulas Whitehouse‘as), tironės sesuo Baltoji karalienė – tikra pacifistė ir vegetarė (akt. Anne Hathaway). Net Češyro katinas nulipo nuo medžio ir papildė rezistentų gretas… (G.J.)
7. „BEGALINĖ ISTORIJA“ (Die Unendliche Geschichte, 1984 m., rež. Wolfgang Petersen)
Visai neseniai, rugpjūčio dvyliktąją Brentvude (Los Andželas, Kalifornija) nuo kasos vėžio mirė garsus vokiečių kino režisierius Wolfgangas Petersenas. Jam buvo 81-eri.
Užaugęs Hamburge jis išgarsėjo jau pirmaisiais darbais: 1974-aisiais už filmą „Vienas iš mūsų dviejų“ W. Petersenas pelnė Vokietijos kino apdovanojimą. O didelį žiūrovų rezonansą sukėlusį filmą apie homoseksualinius santykius „Pasekmės“ (1977) Bavarijos teritorijoje net buvo atsisakyta rodyti.
Bet kokie vieši skandalai tik prisideda prie draudžiamų filmų reklamos ir garsina juos sukūrusius menininkus.
1981-aisiais W. Peterseno sukurta karinė drama „Povandeninis laivas“, pasakojanti apie II pasaulinio karo Vokietijos karo laivyno mūšius po vandeniu, sulaukė didelio pasisiekimo Vokietijoje ir užsienyje bei pelnė 6 Oskaro nominacijas.
Po šio filmo režisierius gavo net kelis pasiūlymus iš Holivudo, kur netrukus išvyko. Bet prieš tai gimtinėje realizavo dar vieną ilgai planuotą projektą – pagal vokiečių rašytojo Michaelio Ende knygą sukūrė pasaką „Begalinė istorija“ (1984 m.).
Nors filmas buvo kuriamas Vokietijoje, bet aktoriai kalbėjo angliškai – akivaizdu, kad buvo nusitaikyta į kur kas platesnę žiūrovų auditoriją visame pasaulyje. Dialogus rašė patyręs amerikiečių scenaristas Robertas Eastonas, o ir aktorių komandoje nemažai amerikiečių.
Veiksmas plėtojasi pasakų šalyje, pavadintoje tiesiog Fantazija. Į ją kartą patenka smalsus, bet drovus dešimtmetis berniukas Bastianas, gyvenantis su našliu tėčiu. Vieną dieną pakeliui į mokyklą Bastianas nuo jį persekiojančių chuliganų pasislepia knygyne, iš kurio savininko pono Koreanderio sužino apie magišką knygą, kurios skaityti neverta, nes ji neva „nėra saugi“.
Akivaizdu, kad taip berniukas buvo tik paskatintas draudžiamą knygą atsiversti.
Knygoje aprašomas Fantazijos pasaulis, kurį lėtai ryja piktavališka jėga, vadinama „Nieku“ (ji atsirado iš nerealizuotų svajonių). Fantaziją valdanti paauglė imperatorienė susirgo, o jaunam kariui Atrejui pavesta atrasti vaistą, kad valdovė pasveiktų.
Kad vaikiną lydėtų sėkmė jis gauna nuo pavojų saugantį medalioną, vadinamą Aurynu. O pavojų ir fantastiškų padarų Fantazijos pasaulyje apstu: lakstančios sraigės, skraidantys šunys, besparniai Sėkmės drakonai, šiurpusis Tamsos pasiuntinys, išdykėliai elfai ir net vaikščiojantis monstras – Akmenų rijikas.
Bet Atrėjui, ko gera. nepavyktų atlikti visų filme pavaizduotų žygių, jeigu jam nepadėtų į knygos turinį įsijautusio Bastiano energija, išprovokuota skaitymo metu patirtų emocijų.
„Begalinė istorija“ anuomet buvo pats brangiausias vokiečių kino projektas (biudžetas 27 mln. dolerių). Autoriams pavyko surasti tobulą balansą tarp spalvingo fantastinio reginio ir prasmingo, nors ir paprasto patarimo – skaityti knygas tikrai verta!
„Begalinė istorija“ nebuvo pelninga, tačiau susilaukė dar dviejų tęsinių, kuriuos kūrė jau kiti režisieriai: „Begalinę istoriją II. Kitą skyrių“ (1990 m.) – George’as Milleris, o „Begalinę istoriją III“ (1994 m.) – Peteris MacDonaldas. (G.J.)
6. „LABIRINTAS“ (Labyrinth, 1986 m., rež. Jimas Hensonas).
Stebuklinė pasaka yra vienas seniausių žanrų pasauliniame kine. Dar prieš 120 metų genialus prancūzų kino pasakininkas Georges Meliesas suformavo šios filmų atmainos principus, išrado pirmuosius triukus ir nufilmavo ne vieną siužetą apie burtininkus ir velnius.
Vėliau režisieriai tik tobulino jo išradimus, o šiuolaikiniame kine, atrodo, jau nėra nieko neįmanoma. Tiesa, tokių techninių priemonių tobulumas turi vieną vienintelį trūkumą: kuo daugiau kompiuterinių efektų, tuo mažiau vaikiškos (o, reiškia, ir natūralios) fantazijos. Šis pavojus juntamas ir LABIRINTE.
Filmo siužetas perteikia vienos mergaitės sapną. Vėlų vakarą Sara (ją vaidina Jennifer Connelly, kinomanams žinoma iš Deboros vaidmens Sergio Leone‘s gangsteriniame epe ?Kartą Amerikoje“) paliekama namie saugoti mažąjį broliuką. Mažylis ilgai nerimsta ir verkia, todėl įpykusi Sara garsiai ištaria kažkokioje pasakų knygoje perskaitytą magišką burtažodį. Ir tada prasidėjo tikri stebuklai. Kambarys virto kažkokia neregėta ir bauginančia erdve, kurioje kiekviename žingsnyje tyko pavojai ir visokiausi išbandymai.
Sarai teks ilgai klaidžioti po pasakišką labirintą ir ieškoti piktųjų gnomų pavogto broliuko. Jos laukia nuotykiai, panašūs į Lewiso Carrollo Alisos atradimus stebuklų šalyje.
Filmą sukūrė populiarus amerikietis lėlininkas Jimas Hensonas (1936–1990), labiausiai žinomas dėl savo Mapetų – juokingų lėlių, kurios tapo tiktomis komiškų TV šou žvaigždėmis (2012 kovą Mapetai net nusipelnė vardinės žvaigždės Holivudo Šlovės alėjoje).
Mapetams Jimas Hensonas liko ištikimas visą gyvenimą ir dažnai su savo „augintiniais“ keliavo iš vienos TV programos į kitą.
1982 metais drauge su kolega ir bičiuliu Franku Ozu jis sukūrė fantastinę pasaką „Tamsus kristalas“ (The Dark Crystal) – pilnametražį lėlinį filmą, kuriame stebuklingoje šalyje nuo seno gyvenusiems gelflingams iškilo pavojus. Buvo pažeistas visatą valdęs Tamsus kristalas, ir taikius gelflingus pavergė piktieji driežai skeksiai.
„Labirinte“ Saros broliuką pavogę piktieji gnomai buvo vadinami goblinais. O jų karalių Džaretą suvaidino idealiai šiam pasakų personažui tinkamas britų roko dainininkas Davidas Bowie. Jis ne tik vaidino, bet ir sudainavo kelias dainas.
Stebuklingame labirinte Saros tykantys lėliniai personažai, sukurti George‘o Lucaso studijoje, buvo nominuoti britų apdovanojimui BAFTA. (G.J.)
5. „DAKTARO PARNASO FANTAZARIUMAS“ (The Imaginarium of Doctor Parnassus, 2009 m., rež. Terry Gilliamas)
Pasakyti, kad šis britų režisieriaus Terry Gilliamo filmas yra keistas, vadinasi nepasakyti nieko. Argi gali būti kitaip, jei filmas vadinasi „Daktaro Parnaso fantazariumas“, o jį sukūrė žmogus, kartu su „Monty Pythono skrajojančio teatro“ nariais kažkada išradęs naują žanrą – „visiškos nesąmonės komediją“?
Sugebėjimu originaliai fantazuoti ir kartu kelti siurrealistinį šiurpą su T.Gilliamu šiuolaikiniame kine gali konkuruoti nebent Timas Burtonas. Abu puikiai valdo ir absurdo logika, be kurios jųdviejų kūrybos neįmanoma įsivaizduoti. Ir abu mielai renkasi pasakiškus siužetus tik tam, kad įrodytų, jog būtent stebuklinėse istorijose yra daugiau išminties ir gyvenimiškos tiesos, nei pačiose realistiškiausiose dramose.
Tuo net didžiausius skeptikus turėtų įtikinti po pasaulį keliaujančios teatrinės trupės nariai, vadovaujami magijos paslaptis perpratusio ekscentriško daktaro Parnaso, gyvenančio šiame pasaulyje jau tūkstantį metų. Nemirtingumą ir neįtikėtiną sugebėjimą stebuklingo veidrodžio pagalba patekti už realybės ribų paslaptingasis daktaras gavo iš paties šėtono (jį suvaidino JAV dainininkas Tomas Waitsas). Ne dykai, žinoma, o už ypatingą paslaugą. Jeigu pagalvojote, kad mainais į savo nemirtingą sielą, vadinasi, jau pasukote į vieną iš klaidingų klystkelių, kurių T.Gilliamo filme bus daugybė.
Per keletą šimtmečių, praėjusių nuo Fausto laikų, pragaro valdovas tapo kur kas klastingesnis. Dabar jam vienos apgauto žmogaus sielos tikrai per maža. Parnasas pažadėjo šėtonui kur kas daugiau aukų, o jei ši sąlyga nebus įvykdyta, pragare atsidurs paties daktaro dukra. Ir atsitiks taip tą dieną, kai Valentinai sukaks šešiolika metų.
Filmo pasakojimo ekspozicija užsimezga kompiuterinių efektų pagalba transformuotame Londone. Didžiosios Britanijos sostinė čia panaši į milžinišką ekspresionistinę dekoraciją. Keista transformuotos realybės misterija prasideda netoli Tauerio – šiurpiausių egzekucijų liudininko, kurio fone daktaro Parnaso trupė išskleidžia savo palapines.
Vieną svarbiausių herojų – Tonį – vaidina net keturi skirtingi aktoriai. Kai pradėjęs filmuotis šiame keistame projekte aktorius Heathas Ledgeris netrukus pats iškeliavo anapus realybės, po jo mirties režisieriui teko spręsti sudėtingą užduotį. Lengviausia, žinoma, buvo pakeisti aktorių kitu (juolab, kad su H.Ledgeriu buvo nufilmuota ne tiek jau daug medžiagos). Tačiau T.Gilliamas pasielgė visai kitaip. Jis, tarsi daktaras Parnasas, transformavo pirmoje filmo dalyje pasirodantį realų Tonį į vėliau šio personažo liniją tęsiančius įsivaizduojamus Tonius, kuriuos vaidina Heatho draugai Johnny Deppas, Colinas Farrellas ir Jude‘as Law (savo honorarus visi jie, beje, pervedė į H.Ledgerio mažosios dukrelės Matildos sąskaitą). (G.J.)
4. „ĮSIKŪNIJIMAS“ (Avatar, 2009 m., rež. Jamesas Cameronas)
Jamesas Cameronas moka stebinti. Dar savo karjeros pradžioje jis sukūrė vieną garsiausių pasaulinės kino fantastikos personažą Terminatorių (1984 m.), suteikusį naują pagreitį ir pačiam žanrui, ir kibernetinį žudiką suvaidinusio Arnoldo Schwarzeneggerio karjerai.
Apie garsųjį „Titaniką“ (1997 m.) net kalbėti neverta – argi yra mūsų planetoje žmogus, nė karto nematęs šio ilgai buvusiu pelningiausiu visų laikų filmo, laimėjusio vienuolika „Oskarų“? Milžiniška šio filmo sėkmė visame pasaulyje padėjo į 200 milijonų dolerių kainavusio „Titaniko“ taupyklę beveik du milijardus. O juk savo metu filmą kūrusios studijos vadovai nesitikėjo, kad pavyks iš šio grandiozinio projekto išlipti sausiems ir be nuostolių.
Šį kartą J.Cameroną labiau domina ne praeities paslaptys, o ne mažiau mįslingas tolimos ateities pasaulis. Po filmo „Įsikūnijimas“ viso pasaulio kalbas papildė naujadaras „Avataras“. Jis reiškia kloną, gautą modifikavus žmogaus ir kosminio ateivio DNK. Tapti tokiu hibridu ryžosi buvęs jūrų pėstininkas Džeikas Salis (akt. Samas Worthingtonas), po vieno mūšio nustojęs valdyti apatinę savo kūno dalį. Atgauti buvusią formą vyrukas gali tik dalyvavimas specialioje programoje „Įsikūnijimas“. Pagrindinė eksperimento sąlyga – kelionė į tolimąją Pandoros planetą. Svarbiausias tikslas – ieškoti Pandoros gelmėse esančios Unobtanijaus rūdos, kuri padės išspręsti energijos problemą dvidešimt antrojo amžiaus žmonių gyventojams.
Kadangi Pandoros planetos Alfa Centauro žvaigždyne tikrai nėra, o Unobtanijaus neverta nė ieškoti D. Mendelejevo cheminių elementų lentelėje, tai fantazuoti galima kiek širdis geidžia ir kiek leidžia kompiuterinius efektus kuriančios programos.
Jei patikėsime esminėmis filmo nuostatomis, visa kita – jau ne tokios svarbios detalės. Tada jau savaime aišku, kad žemiečiams netinkamoje toksinėje Pandoros atmosferoje turi gyventi kažkokios ypatingos būtybės. Ar maža jų matėme fantastiniuose filmuose – didžiagalvių žalių žmogeliukų, kraupios išvaizdos monstrų ir labai simpatiškų sutvėrimų?
J.Camerono fantazija pagimdė dar neregėtas būtybes – trijų metrų dydžio mėlynus humanoidus su uodegomis, priklausančius Na‘vi rūšiai (Su irokėzų šukuosena, žiedais ant kaklo bei išpaišytu kūnu naviai atrodo lyg mišinys iš Šiaurės Amerikos indėnų ir Afrikos masajų. Medžiuose jie laksto kaip šimpanzės, moka urgzti kaip katiniai plėšrūnai, o oda tokia pat raštuota kaip leopardų). Anksčiau jie buvo labai taikūs padarai. Tačiau kai į jų mineralų turtingą pasaulį ėmė kėsintis priešai, mėlynodžiai galiūnai tapo tikrais kariais. O tada jau prasidėjo holivudinis veiksmo kinas ir dar viena stebuklinė pasaka. Tik visa tai tikrai išsiskiria iš viso to, ką mes ligi šiol matėme. (G.J.)
3. „Bekraštė istorija“ (The Fall, 2006 m., rež. Tarsem Singh)
Tai fantastinė nuotykių istorija paremta 1981 metų Valeri Petrov filmo scenarijumi „Yo Ho Ho“. „Bekraštė istorija“ sunkiai skynėsi kelią į didžiuosius ekranus visame pasaulyje, dėl išskirtinio siužeto, tačiau laikui bėgant atrado savo žiūrovą.
Po nevykusio bandymo atlikti sudėtingą šuolį profesionalus kaskadininkas Rojus guli patale, kamuojamas nepakeliamo skausmo. Už dozę morfijaus, slapta atnešto iš ligoninės sandėlio, jis pažada netikėtai į jo palatą užklydusiai charizmatiškai jaunai mergaitei Aleksandrijai papasakoti kvapą gniaužiančią istoriją. Vyriškio pasakojimai lakioje penkerių metų mergaitės vaizduotėje akimirksniu pavirsta magiškomis ir spalvingomis fantazijomis, kuriose įvairiausius veikėjus vaidina ir ligoninės personalas, ir vaikščioti negalintis Rojus, ir netgi ji pati.
Pasakos erdvė tampa ta vieta, kur susigrumia paralyžiuoto ir kvaišalų stygiaus kamuojamo Rojaus depresija ir švarus, vaikiškas optimizmas. Kad nugalėtų Rojaus niūrumą, pasakos heroje tampa ir pati Aleksandrija. Jų replikos ir ginčai įsiterpia į pasakojimą, keičia jį. Tai ilgainiui sukuria humoro nestokojantį filmą apie pačią kūrybą.
„Bekraštė istorija“ nufilmuota realiose neįtikėtino grožio vietovėse. Filmo istorija Aleksandriją perkelia į pasaką, kurios išgalvotas veiksmas vyksta tikruose peizažuose. Režisierius keliavo net į 28 pasaulio šalis vien tam, kad nufilmuoti gražiausius pasaulio kraštovaizdžius. Tarsem Singh nepasirenka lengviausio kelio – juk šiais galingų technologijų laikais pasakiškus vaizdus galima sukurti studijoje. Gamta, pastatai, kostiumai padeda labai lengvai perkelti viską į fantazijos pasaulį.
Aktorių komandos vaidyba nepriekaištinga. Jaunoji mergaitė Aleksandrija (Catinca Untaru) jautrus, įdomus, žingeidus vaikas, kuris nors ir turi problemų su sveikata, tačiau stengiasi iš paskutiniųjų nepasiduoti, žavėtis išskirtiniais dalykais. Ji visiška priešingybė Rojui (Lee Pace): pesimistiškam bei gyvenimo prasmę praradusiui asmeniui, nors iš pradžių jaunas vyras išnaudoja mažąją mergaitę siekdamas naudos sau, tačiau vėliau pajunta ryšį siejantį juos abu. Tai toji istorija, kuri leidžia jiems vienas kitą pažinti.
Fantazija nėra kvaišalas, kinas nėra gyvenimo pakaitalas – tarsi sako savo juosta T.Singhas. Ir ši „Bekraštės istorijos“ potekstė, žinoma, yra tam tikra prasme iššūkis holivudinei filmų visai šeimai ideologijai. (Š.S.)
2. „KUR NUNEŠA SAPNAI“ (What Dreams May Come, 1998 m., rež. Jean Cocteau)
Žmonės visada troško sužinoti, kas yra už horizonto linijos arba už tos ribos, kuri skiria gyvenimą nuo mirties. Sofistikos tradicijų tęsėjai dažnai cituoja senovės filosofą Epikūrą, pasakiusį: „Kur aš, ten nėra mirties; kur mirtis, ten nėra manęs. Kam bijoti mirties, jei mes jos niekuomet nesuvoksime?“.
Kine gyvenimo ir mirties kolizija nagrinėjama nuo senų laikų. Mirtis kaip filmų personažas dažnai pasirodydavo klasikiniuose vokiečių ekspresionistiniuose kino šedevruose, Mirtis lydėjo po maro apimtą viduramžių Europą iš Kryžiaus žygių namo grįžtantį Ingmaro Bergmano riterį „Septintajame antspaude“. Labai originaliai Mirtį pristatė prancūzų poetas Jeanas Cocteau, 1949 metais sukurtame filme „Orfėjas“ suradęs puikų kompromisą tarp fantastiško siužeto ir realybės. Čia seno mito istorija apie Orfėją ir Euridikę perkelta į pokario Prancūziją: poetas Orfėjas pamilsta paslaptingą Princesę, kuri yra pati Mirtis: ji taip pat pamilsta Orfėją taip, kaip gali vyrą mylėti moteris. Filme rodoma Orfėjo kelionė į mirusiųjų pasaulį ir visai netikėta chrestomatinio mito atomazga.
Orfėją Jeano Cocteau poetiniame šedevre suvaidino vienas žymiausių pokario Prancūzijos aktorių Jeanas Marais, o filme „Kur nuneša sapnai“ (rež. Vincentas Wardas) į pomirtinius pasaulius keliauja Robino Williamso herojus. Citata iš Hamleto monologo pavadintame filme Krisas Nilsenas su abiem vaikais žūva automobilio katastrofoje ir patenka į rojų – atrodantį taip gražiai, kai Enės tapytų paveikslų peizažai. O be mylimiausių artimųjų nebenorinti gyventi ir nusižudžiusi Kriso žmona Enė neteko galimybės čia patekti, nes savižudžių, žinia, laukia pragaras. Nors Krisui naujoje vietoje visai neblogai, jis pasiryžo susitikti su Ene ir iškeliavo jos ieškoti.
Tai pagal Richardo Mathesono romaną sukurtas jaudinantis, gražus ir prasmingas filmas, apdovanotas „Oskaru“ už specialiuosius vizualinius efektus. Jie čia maksimaliai išnaudojami Kriso vaizduotėje susikurto personalinio Rojaus įkūnijimui. Čia Krisas gali skraidyti, vaikščioti vandeniu ir patirti visokiausius stebuklus. Labiausiai stulbinančios filmo scenos yra tos, kuriose Krisas vaikščioja akinamai ryškių spalvų dar neišdžiuvusiais aliejiniais dažais nutapytuose peizažuose, įkūnijančiuose nuostabaus sapno įspūdį.
Krisą Rojuje lydintis juodaodis angelas (!) Albertas ragina jį mėgautis nauja realybe, tačiau vyrui to nepakanka. Angelas perspėja Krisą, kad kelionė pas Ene yra beprasmiška: žmonai jis vis tiek nepadės, o savavališkai palikęs Rojaus sodus, pats nebeteks galimybės čia sugrįžti.
Muziką filmui kūrė Ennio Morricone, tačiau filmo titruose muzikos autoriumi vadinamas kitas kompozitorius Michaelas Kamenas. Kine tai ne tokia jau reta praktika, kai muzika užsakoma keliems kompozitoriams, o sumontavus filmą sprendžiama, kuri labiau tinka. (G.J.)
1. „PANO LABIRINTAS” (El laberinto del fauno, 2006 m, rež. Guillermo del Toro)
Šiame Guillermo del Toro filme susipina du žanrai: istorinė bei fantastinė drama. Šis filmas buvo nominuotas Oskarui geriausio užsienio filmo kategorijoje, Tarptautinės kino kritikų organizacijos paskelbtas metų filmu. „Pano labirintas” pramintas „Alisa stebuklų šalyje” suaugusiems.
Veiksmas prasideda 1944 m. Ispanijoje, pilietinio karo pabaigoje, tebevykstant partizaninei kovai prieš fašisitinę santvarką. Dvylikametė mergaitė Ofelija (Ivana Baquero) išvyksta su savo nėščia motina Karmen (Ariadna Gil) pas kapitoną Vidalį (Sergi Lopez), kuris yra kūdikio tėvas bei naujasis Ofelijos patėvis. Vidalis – fašistų vadas, visą dėmesį sutelkęs į partizanų medžioklę. Jis yra brutalus, šiurkštus, žiaurus vyras, apsėstas minties apie sūnaus gimimą. Kūdikis Vidaliui tik priemonė pratęsti savo pavardę, Karmen jam nereikalinga, o juo labiau – podukra. Tai akivaizdu jau pačioje filmo pradžioje.
Ofelija – mėgstanti skaityti pasakas ir užsimiršti jose, jautri, lakios fantazijos, bet nelaiminga ir vieniša mergaitė. Motina yra viskas, ką Ofelija turi, tačiau dėl sunkaus nėštumo bei sparčiai prastėjančios būklės Karmen nebegali skirti pakankamai meilės, dėmesio, rūpesčio savo dukteriai. Fantastinė Ofelijos istorija prasideda vabzdžiui maldininkui naktį atskridus į kambarį, pasivertus fėja ir nusivedus mergaitę į aikštelę labirinte pas fauną Paną (miškų, laukų, gyvulių dievą). Pastarasis atpažįsta Ofeliją kaip senai dingusią požemio karaliaus dukterį – princesę Moaną. Įteikęs jai Kryžkelių knygą, įsako iki pilnaties įvykdyti tris užduotis, kurias nurodys knyga; taip bus išsaugotas princesės nemirtingumas. Pirmoji užduotis – išgelbėti didžiausią miško medį (figmedį) nuo milžiniškos rupūžės bei rasti jos pilve auksinį raktą. Antroji,- paimti durklą iš Baltosios žmogėdros kambario ir trečioji,- paaukoti nekalto (savo naujagimio brolio) kraujo.
Fantastiniame pasaulyje Ofelija praranda laiko nuovoką, pasineria į jį su atsidavimu. Ji – drąsi, smalsi, atkakli, tačiau ne visados klausanti fauno Pano nurodymų ir pastatanti save į pavojingą padėtį. Nepaisant visko, realybė mergaitei kur kas žiauresnė. Joje – svetimi namai, nužmogėjęs patėvis Videlis, nėščia merdinti motina. Vienintelė Mersedes, namų darbininkė, užjaučia mergaitę, stengiasi ją saugoti, nors pati yra atsidūrusi grėsmingoje kapitono nemalonėje. Atitinkamai sukurta ir šių dviejų pasaulių atmosfera, nuotaika. Viršuje nuolat tvyro prieblanda, lyja, slegia pavojaus, mirties nuojauta. Požemyje daugiau gyvybės, vilties išsilaisvinti iš negailestingos tikrovės; jame Ofelija pagaliau pasijuto svarbi, reikalinga bei turinti tikslą – grįžti ten, kur laukia tikrasis tėtis. Sakoma, jog reikia bijoti gyvųjų, o ne mirusiųjų. Perfrazuojant ir pritaikant šiam kino filmui, Ofelijai reikia bijoti ne požeminio, o tikrojo pasaulio, kuriame jai nelikę jokių prošvaisčių, kuriame pasmerkta būti Videlio neapykantos taikiniu.
Juostoje nestinga kovos, kankinimo vaizdų, pažeminimo, neteisybės, pesimizmo, šeimos tragedijų. Mums leista į tai pažvelgti mažos mergaitės, kurios gyvenimas byra, akimis. Leista pamatyti, kaip ji bėga nuo kasdienybės pilkų dienų ir slepiasi, ieško prieglobsčio fantastiniame pasaulyje. Painumas ir paprastumas, mirtis ir nemirtingumas, realybė ir fantazija. Šios priešingybės bei keletas skirtingų žanrų darniai susivijo į vientisą sklandų kino filmą. (T.R.)
Gediminas Jankauskas, Dora Žibaitė, Šarūnė Steiblytė, Toma Rotautaitė