Vampyrų vaizdavimas šiuolaikiniame kine bėgant metams gerokai pasikeitė, o filmų kūrėjai tyrinėja įvairius šios mitinės būtybės aspektus. Nuo klasikinių siaubo filmų iki romantinių dramų – vampyrų žanras sulaukė įvairių interpretacijų, kurių kiekviena prisidėjo prie bendro filmų apie vampyrus palikimo. Kadangi su senosiomis juostomis daugelis esate gerai susipažinę, šiame straipsnyje pasinersime į šiuolaikinių ir įsimintinų filmų apie vampyrus sritį.
Norint visapusiškai įvertinti šiuolaikinius filmus apie vampyrus, būtina suprasti vampyrų mitologijos ištakas. Vampyrų sąvoka buvo giliai įsišaknijusi įvairių kultūrų tautosakoje ir legendose – nuo senovės Mesopotamijos ir Graikijos civilizacijų iki naujesnio Rytų Europos tautosakos laikotarpio. Vampyrai dažnai vaizduojami kaip nemirtingos būtybės, kurios maitinasi gyvų būtybių gyvybine esybe (dažniausiai krauju). Jų nemirtingumas, antžmogiški gebėjimai ir naktinė prigimtis padarė juos įdomia tema pasakotojams ir filmų kūrėjams.
Šiuolaikiniai filmai apie vampyrus palieka neišdildomą pėdsaką kino kraštovaizdyje, siūlydami įvairias ir įtikinamas vampyrų mitologijos interpretacijas. Šie filmai – nuo romantiškų dramų iki mąstyti verčiančių alegorijų ir toliau žavi žiūrovus ir įkvepia naujas pasakotojų kartas. Vystantis vampyrų žanrui, jame neabejotinai ir toliau bus nagrinėjamos amžinosios nemirtingumo, žmogiškumo ir amžinosios šviesos bei tamsos kovos temos, užtikrinančios, kad vampyrai ir toliau išliks stipria ir ilgaamže populiariosios kultūros dalimi.
10. „Žiauriai baisi naktis“ (Fright Night, 2011)
Galbūt tai buvo Džeris (akt. Colinas Farrellas)? Jis – vienišas, gražus ir žavus vyriškis, gyvenantis greta Brovsterių. Čarlis Brovsteris (akt. Antonas Yelchinas) yra paauglys, turintis įprastų žinių apie vampyrus, todėl jautriai reaguoja į tam tikras kaimyno vibracijas. Jo išsiskyrusi motina Džeinė (akt. Toni Collette) labiau jaučia testosterono vibracijas. Jie abu stebisi, kodėl Džerio kieme stovi negražus šiukšlių konteineris ir iš kur atsiranda visi tie šiukšlių gabalai.
Be abejo, visi Džerio namo langai užtamsinti, bet filme pasakė, kad tai nėra neįprasta Las Vegase, kur daug žmonių dirba naktinėje pamainoje ir miega visą dieną. Na, skamba protingai. Abu namai arti vienas kito (ypač turint omenyje tuščias mylias dykynės aplink gyvenvietę), ir Čarliui nesunku stebėti įtartinus Džerio judesius pro savo miegamojo langą antrame aukšte. Čarlio draugas Edas (akt. Christopheris Mintz-Plasse’as) pastebi, kad iš klasės dingsta mokiniai, ir pradeda įtarti, kad Džeris gali būti vampyras.
„Žiauriai baisią naktį“ įkvėpė panašus to paties pavadinimo 1985 m. filmas apie vampyrus, kuris iš tikrųjų buvo neblogas ir kuriame Roddy McDowallas suvaidino bedarbį televizijos siaubo filmų vedėją Piterį Vincentą, kurį paauglys pasamdė patarti, kaip žudyti vampyrus. Šį kartą Piteris Vincentas (akt. Davidas Tennantas) yra britų magas, kuris vadovauja Vegase esančiam kazino ir tvirtina esąs vampyrų ekspertas.
Atmetus svarbias siužeto detales, galime atskleisti, kad Čarlis turi karštą merginą (akt. Imogen Poots), kad jo mama Džeinė yra tvirta ir suaugusi asmenybė ir kad niekas nesiklauso Čarlio įtarimų dėl Džerio – ypač policininkai, kurie, sprendžiant iš akivaizdaus gyvenamųjų namų kvartalo dydžio, turi važinėti iš Vegaso centro.
Aktorius Davidas Tennantas – drovus ir išpuikęs Piteris Vinsentas, gyvenantis vampyrų artefaktais pripildytame mansardiniame name ir geriantis alkoholį, tarsi kovodamas su chronišku troškuliu. Jis egoistiškas, grubus ir agresyvus, jo nežavi Čarlio pagalbos prašymai. Bet… na, jis tikrai daug žino apie vampyrus, todėl pasiruošęs padėti. Filme kompetentingai vaidina pagrindiniai aktoriai, kurie stengiasi pranokti bendrinius reikalavimus savo personažams. Filme yra padorių kompiuterinės grafikos elementų. Techniniai duomenys – aukščiausios klasės: scenografija (Ričardas Bridglandas), dailės režisūra (Rendis Mūras), protezų grimas (Aurora Bergere) ir kinematografija (Chavjeras Agirresarobe), tikrai puikūs.
Kaip ir ankstesniame filme, taip ir šiame, šokama ties komedijos riba. Ypač juokingos vampyrų elgesio taisyklės, kuriomis Džeris net erzina Čarlį. Nieko nesugadindami galime pasakyti, kad vienas iš neišvengiamų kirčių per širdį šiame filme yra įkvėptai panaudotas prekių rodymas. Vampyrų gerbėjams filmas tikrai patiks.
9. „Džeikobo žmona“ (Jakobs wife, 2021)
Barbara Krempton per beveik 40 savo karjeros ekranuose metų suvaidino ne viename sudėtingame ir meistriškai sukurtame siaubo filme, pavyzdžiui „Re-animatorius“, „Tu kitas“ ir „Salemo valdovai“. Tačiau tokiame kaip „Džeikobo žmona“ filme vaidinti jai dar nebuvo tekę. Šią vampyrišką istoriją ji ne tik kad padėjo sukurti, tačiau į savo įkūnijamą heroję Anę, mažo miestelio pastoriaus žmoną, kurios susidūrimas su demoniškomis jėgomis tampa itin išlaisvinančiu, įdėjo daug savo pačios jausmų.
Laris Fesendenas – dar viena siaubo filmų legenda tiek už kameros, tiek prieš ją – vaidina Džeikobą, pasipūtusį, konservatyvių bruožų pamokslautoją. Ilgos santuokos metu Džeikobas gerokai sumenkino moterį, kuri gimtajame miestelyje buvo žinoma kaip „pašėlusi Anė“. Būtent apie šią moterį, ištekėjusią už miesto pastoriaus, kuriai iki gyvo kaulo nusibosta kasdienė vedybinio gyvenimo rutina, ir sukasi „Džeikobo žmonos“ siužetas. Anei įgyjant tam tikrų gebėjimų jos gyvenimas dramatiškai pasikeičia. Nuobodi jos santuoka tampa gyvesne, o gyvenimas pagaliau įgauna prasmę, tačiau yra viena sąlyga: ji trokšta kraujo.
Trevisas Stivensas, kuris anksčiau režisavo gerai vertinamą „Girl on the third floor“, pasirenka gan įprastą istorijos dėstymo būdą ir kaip reikiant su juo pasilinksmina. Čia praktiškai kaip „Santa Claritos dieta“ tik su vampyrais vietoj zombių, tačiau žiūrisi išties puikiai. Šmaikštūs dialogai ir žavūs aktoriai suteikia žiūrovams „lengvai suvirškinamą“ puikų kino nuotykį.
Nors filme „Džeikobo žmona“ atskleidžiama ne viena aktuali mintis apie santuokos monotoniškumą, tai nėra toks filmas, kuris nuolat verčia susimąstyti, kokių tikrai bus šiame sąraše. Akivaizdu, kad pramoga yra šio retkarčiais beprotiško siaubo filmo apie vampyrus tikslas, kurį kūrėjams tikrai pavyko pasiekti.
8. „Įsileisk mane“ (Let the Right One In, 2008)
„Įsileisk mane“ – filmas apie vampyrus, bet iš tikrųjų nė iš tolo neatitinka šio termino. Jis mirtinai niūrus. Į vampyrus žiūrima taip pat rimtai, kaip Murnau ir Herzogo „Nosferatu“, o tai iš tiesų labai rimta. Tai taip pat skausmingas dviejų dvylikamečių, atsidūrusių ant paauglystės slenksčio, santykių vaizdavimas. Paminėsime, kad filmas tikrai neskirtas dvylikamečiams.
Filmas prasideda Oskaro (akt. Kare Hedebrant), žvelgiančio pro langą, atspindžiu. Jis gali priminti berniuką Bergmano filme „Tyla“ (angl. The Silence), žiūrintį pro traukinio langą, na bet ir toliau filme bus daugybė atspindžių, ne visi iš veidrodžių, bet tai ne viena iš tų vampyrų istorijų, kuriose velkasi kryžiai, kraujų purslai ir česnakai.
Oskaras yra vienišas. Jo tėvai išsiskyrė, nė vienas jo nenori, todėl jis daug kur būna vienas. Jis siaučia lauke snieguotą Švedijos naktį. Vieną naktį jis sutinka maždaug jo amžiaus merginą vardu Eli (akt. Lina Leandersson). Eli taip pat vieniša, ir jie susidraugauja. Oskaras yra tokio amžiaus, kai ramiai priima stebinančius faktus, nes gyvenimas jau nebesistengia jo nustebinti. Eli eina per sniegą be batų ir ji turi silpną beveik… lavono kvapą. „Ar tu esi vampyras?“ – klausia Oskaras Eli. Ji atsako teigiamai ir jie nusprendžia pernakvoti jo lovoje. Apie seksą Oskaras dar negalvoja, bet klausia: „Ar būsi mano mergina?“. Ji lengvai jį paliečia ir atsako: „Oskarai, aš nesu mergina.“…
Mokykloje iš Oskaro žiauriai tyčiojasi sadistiškas chuliganas, kuris keliauja su dviejų mažesnių banditų būriu ir vos nenuskandina jo baseine. Tokiu metu pravartu turėti geriausią bičiulį vampyrą. Mergaitė vampyrė ar berniukas vampyras, tai visai nesvarbu.
Nesigilinsime į santykius, kuriuos Eli užmezga su nesvetingu vidutinio amžiaus vyriškiu Hakanu (akt. Peras Ragnaras). Galbūt jis yra pažįstamas, o gal jam tiesiog patinka kraujas. Nekalbėsime ir apie geležinę lazdą bei peilį ar siaubingus Oskaro tėvus, jau ir taip visa istorija nuskambėjo pakankamai niūriai, o faktas tas, kad yra ir juokingų akimirkų. Na, tokių vampyriškai juokingų: „Ar tu tikrai mano amžiaus?“ – Oskaras klausia Eli. „Taip. Bet tokio amžiaus esu jau labai seniai“ – atsako ji.
Pašalinus vampyriškus elementus, tai bus istorija apie du vienišus ir beviltiškus vaikus, gebančius atlikti tamsius darbus be akivaizdžių emocijų. Vaikai, išplauti į nevilties krantą. Jaunieji aktoriai galingai atlieka alinančius vaidmenis. Mums jie rūpi labiau nei jie patys sau. Alfredsono paletė taip ištuštėjusi nuo šiltų spalvų, kad net šviežias kraujas ekrane atrodo juodas. Sužinome, kad vampyrą reikia pakviesti į kambarį, kad jis galėtų įeiti. Dabar filmo pavadinimas įgauna prasmę.
Filmas tikrai kitoks nei visi, su gilia mintimi, puikiais aktoriais ir vertas kiekvienos minutės jūsų laiko. Filmas – meno kūrinys.
7. „Mergina naktį namo grįžta viena“ (A Girl Walks Home Alone at Night, 2014)
„Mergina naktį namo grįžta viena“ – juodai baltas gaivaus oro gurkšnis, žavintis savo stilingumu ir nuostabia kinematografija. Deja, Anos Lily Amirpour debiutinis pilnametražis filmas savo pažadų visgi pilnai nepateisina, aukodamas turinį dėl stiliaus, o potencialių naratyvų tyrinėjimą iškeisdamas į elementarumą. Gerai pagalvojus, šiam filmui labiau rūpi mėgavimasis visa apimančia, dramatiška amerikietiška romantika, o ne mergina, naktį namo grįžtančia viena.
Filmo pradžia – tarsi paimta iš klasikinių XX a. vidurio amerikietiškų filmų: Arašas (akt. Arash Marandi), vaikinas, kone identiškas ikoniškajam James Dean, užbaigia savo cigaretę ir, peršokęs medinę tvorą, pavogia storą baltą katę. Arašas žingsniais valdo ryškiai apšviestas Blogo Miesto gatves, vesdamas mus pro šią industrinę dykvietę, išsyk primenančią David Lynch kūrinį „Eraserhead“. Šis pasitikintis Arašo žingsniavimas ir maištinga katino vagystė – kontrastas jo bejėgiškumui gyvenimiškuose socialiniuose kontekstuose. Namie jo laukia jo tėvas Hoseinas (akt. Marshall Manesh), klaustrofobiškame kambaryje blankiai stebintis televizoriaus ekraną ir besileidžiantis heroiną į kojų tarpupirščius; darbe – kone pernelyg tradicinė neturtingo sodininko, kurio geidžia ir iš kurio šaiposi turtinga namo šeimininkė Shaydah (akt. Rome Shadanloo) rolė. Siužeto ekspozicija baigiasi lemtingu Saeedo (akt. Dominic Rains), stereotipiškai agresyvaus ir tradiciškai „macho“ sutenerio bei prekeivio narkotikais apsilankymu Arašo namuose: pareikalavęs pinigų už Hoseino skolas, Saeedas pasiima antikvarinį Arašo automobilį.
Saeedo ir pagrindinės filmo veikėjos Merginos (akt. Sheila Vand) susitikimo išdava – itin kitokia, išsyk iškelianti potencialiai subversyvią Merginos, Einančios Namo Naktį Viena santykių dinamiką. Tamsioje gatvėje susikirtus jų keliams, ji, užuot nuolankiai žvelgusi šalin, žiūri jam tiesiai į akis. Šis, užuodęs lengvą laimikį, pajuda link namų ir išsyk užsiima jos gundymu šokiais, prisilietimais, kokainu. Šis manevras – ir ankstesni jo poelgiai – suteneriui kainuoja jo gyvybę, Merginai parodžius savo dantis. Taigi, Mergina, kuri, kaip sufleruoja filmo pavadinimas, link namų judėjo naktį viena – ganėtinai pavojingas pasirinkimas moteriai – iš grobio tampa grobuonimi. Naktinės Blogo Miesto gatvės ir užkaboriai – jos nuosavybė. Tai – nuostabus šių viešųjų erdvių sugrąžinimas moterims, kurioms tokios vietos dažnai tampa neprieinamomis dėl nuolatinės smurto ir priekabiavimo grėsmės. Iš kitos pusės, verta pagalvoti apie tai, kad šioje situacijoje superherojė-vampyrė yra vienintelis kovojimo prieš seksizmą bei viešųjų erdvių sugrąžinimo moterims būdas.
Šiame kontekste Merginos čadra tarsi tampa jos, kaip superherojės, uniforma bei apsiaustu, suteikiančiu jai paslaptingumo ir galios. Naktį, prieš išeidama medžioti misoginistų, Mergina ja apsigaubia ir taip atrodo nepažeidžiama. Tai – vienas stipriausių šio filmo subversyvių galios dinamikų aspektų.
Daugybė šio filmo apžvalgų argumentuotai išvedė sąsajas tarp pirmųjų keturių žanrų ir režisierių, bet, mano nuomone, šio filmo vizualinis ir kontekstualus ryšys su Lyncho kūryba – itin gilus. Kaip jau minėjau, juodai balta Blogo Miesto dykynė ir klaustrofobiniai jo interjerai galėtų ramiai koegzistuoti kinematografinėje „Eraserhead“ visatoje. Šiame filme taipogi jaučiamas fantasmagoriško bemiegio sapno atmosfera, randama geriausiuose Lyncho darbuose; tarsi būtum nekviestas svečias filmo veikėjų namuose, matantis kažką, ko regėti nederėtų. Scena, kurioje Hoseinas pamažu pasiduoda paranojai ir plėšriai šoka link baltojo katino tiesiog spirga psichozės ir smurto grėsme, kitaip tariant, Lyncho specialybe.
Galbūt tai yra jos pasirinkimas; galbūt šis siužetinis mechanizmas būtent ir yra jo didžiausias pokštas, Merginai tampant mažai kalbančia, bevarde Clint Eastwoodiška vesternų figūra, kuri įsimyli „panelę pavojuje“ Arašą, ir išgelbsti ją nuo blogiečio Saeedo. Tai – gaivus pirmasis šio unikalaus žanro filmas, nutiesiantis kelią itin įdomiai jo ateičiai. Tačiau, skambant filmo pabaigos muzikai, aš visgi galvoju apie įvairias istorijas ir filmus, kuriais galėjo virsti „Merginos, Einančios Namo Vienai“ pažadai. (Paulina Drėgvaitė)
6. „Troškulys“ (Thirst, 2009)
Šiais laikais susidomėjimas vampyrų tematika jau gerokai išblėsęs, tačiau 2009 metais, kuomet buvo išleistas filmas „Troškulys“, vampyrai buvo „ant bangos“. Visi žavėjosi kraują geriančiais, amžinai gyvuojančiais, išbalusiais, ryškius skruostikaulius turinčiais kraujasiurbiais. Tačiau „Troškulys“ šiuos padarus vaizduoja visai kitaip nei populiarieji Stephenie Meyer filmai paaugliams „Saulėlydis“, „Užtemimas“ ir „Jaunatis“. Ir jeigu ieškote ko nors labiau tinkamo suaugusiems, kažko ne tokio banalaus ir paaugliško, tuomet šis baisiojo žanro meistro iš Pietų Korėjos Parko Chan-Wooko filmas kaip tik jums.
Filmo siužetas sukasi aplink atsidavusį Pietų Korėjos dvasininką Hyo-Sungą (Song Kang-ho), kuris pasisiūlo dirbti prie ypatingo tyrimo, tiriančio mirtiną virusą, kuris veikia tik baltaodžius ir azijiečius. Deja, atlikdamas savanorystę dvasininkas užsikrečia virusu ir miršta, tačiau po kraujo perpylimo jis kažkokiu nepaaiškinamu būdu išgyvena ir yra pradedamas garbinti kaip šventasis. Vėliau Hyo-Sungas sužino, kad kraujo perpylimui buvo panaudotas vampyro kraujas ir dabar jis jaučia didelį kraujo bei seksualinių malonumų troškulį.
Dvasininkas randa būdą kaip gauti jam taip reikalingo kraujo nieko nežudant. Kai Hyo-Sungas pamato Tae-ju (Kim Ok-bin), merginą, kurią sutiko dar būdamas paauglys, jis išsiaiškina, kad ji patiria smurtą tiek iš vyro, tiek iš savo pamotės. Dvasininkas atsiduoda savo aistroms su Tae-ju ir vėliau jie kartu sukuria planą, kaip atsikratyti smurtaujančio moters vyro. Tuomet Hyo-Sungas paverčia Tae-ju vampyre, tačiau jos juntamas kraujo troškimas priverčia Hyo-Sungą priimti itin sudėtingus, prieštaraujančius visai jo prigimčiai bei tikėjimui sprendimus.
„Troškulys“ vienu metu yra juodai komiškas, juokingas, romantiškas, keliantis siaubą bei liūdinantis ir priverčiantis susimąstyti filmas. Režisierius Parkas žvelgia į savo filmo subjektą iš unikalios perspektyvos. Kad apsunkintų ir taip keblią Sang-hyuno padėtį, režisierius pasitelkia religinį simbolizmą ir esminių principų rinkinį, kuris paverčia veikėją dinamišku, o ypač scenose, kuriose matomas vampyrų smurtas. Galima sakyti, kad veikėjai yra daugiadimensiai, o aktoriai šį aspektą perteikia išties puikiai. Filmas taip pat kupinas smurtinių scenų, kraujo, erotikos ir yra išties gąsdinantis, nepaprastai sujaudinantis ir stulbinančiai įtaigus. Ir kaip ir daugelis Parko filmų, jis nesibaigia tuomet, kai to tikisi žiūrovai. Galima teigti, jog „Troškulys“ yra vienas geriausių filmų apie vampyrus.
5. „30 tamsos dienų“ (30 Days of Night, 2007)
Barrow mieste, Aliaskoje, gatvėmis vaikštinėja nepažįstamasis, kuris įspėja: „Šis šaltis – ne oras. Tai artėjanti mirtis.“ Na, taip, tai Mirtis, kuri yra labai šalta. Filme „30 tamsos dienų“ Barrow netrukus užplūs vampyrai, kurie, matyt, per 300 mylių ledo ir sniego žygiavo vilkėdami paprastais drabužiais. Galima pamanyti, kad kituose miestuose jie galėtų lengviau rasti kraujo, kurį galėtų gerti, tačiau saulės šviesa vampyrams yra mirtina, todėl amžinosios nakties mėnuo į Barrow juos vilioja kaip kanadiečius į Floridą.
Jų puolimo būdas standartinis vampyrams. Jie juda garsiais šūksniais ir žaibišku greičiu, kai negalite jų matyti, ir nerangiais šuorais, kai galite juos matyti. Jie atrodo gan apgailėtini… Grafas Drakula bent jau turėjo stilių ir asmeninio likimo jausmą, o šie vampyrai tiesiog apsėsti valgio. Jie net nekalba ta elegantiška Hammerio filmų anglų kalba. Jie kalba kažkokia iškraipyta kalba, paleista atbuline tvarka: „Qwe!nt raqulo*gg brop#sith!“ Filme, kuriame kalbama jų kalba, paslaugiai pateikiami subtitrai. Na, bent tiek gerai…
Tiesą sakant, nors ir skamba nekaip, Davido Slade’o „30 tamsos dienų“ yra geresnis nei vidutinis šio žanro pavyzdys, net jei jis sukurtas pagal nusistovėjusią schemą, t. y. pateikiamas mačo, kuris surenka ištvermingą būrį ir slepiasi, kol vampyrai šniukštinėja aplink. Joshas Hartnetas vaidina vietinį šerifą, kuris susivienija su savo atstumtąja žmona Stella (akt. Melisa Džordž), dar viena teisėsaugininke, pavėlavusia į paskutinį skrydį iš miesto.
Išgyvenusieji slepiasi palėpėje, apiplėšia prekybos centrą ir rezga planus bei sąmokslus, kaip pergudrauti vampyrus. Gerai tai, kad čia bent jau nėra jokio kraupaus senio, kuris pasakytų, kad ketina bėgti, per 300 mylių, per sniegą ir pan. Vampyrai šmirinėja šaltomis gatvėmis, vadovaujami Marlou (akt. Danny Hustonas, kuris iš tiesų gana įtikinamai atlieka šį vaidmenį).
Įdomiausias filmo aspektas yra pats Barrow miestas. Žmonės suartėja, kai gyvena tokiomis ekstremaliomis aplinkybėmis, nors kaip jie save išlaiko, mums yra paslaptis. Apie naftos gręžimą, naftotiekio priežiūrą, apsaugą nuo raketų atakų, banginių medžioklę, skrajučių drožybą ir t. t. nekalbama. Atrodo, kad jie ten apsigyveno iš paprasčiausio iškrypėliškumo ir, manome, pragyvena iš to, kad pardavinėja vieni kitiems daiktus.
Filmas gerai sukurtas, gerai nufilmuotas, įtikinamai suvaidintas ir yra geresnis, nei turėjo būti. Jei esate siaubo gerbėjas, jums patiks.
4. „Išgyvena tik mylintys“ (Only Lovers Left Alive, 2013)
2013-aisiais pasirodęs vieno įtakingiausių nepriklausomo Amerikos kino kūrėjų, Jimo Jarmuscho, darbas – filmas apie meilę, nepaprastą ir neblėstančią, tokią, kuriai nebaisios jokios kliūtys. Tačiau neapsigaukite – savitu stiliumi garsėjančio režisieriaus kūrinys tikrai ne eilinė romantinė drama. Fantastiniame filme „Išgyvena tik mylintys“ karaliauja vampyrai.
Akiniai nuo saulės naktį, odinės pirštinės, slepiančios šaltas rankas, retų, šimtmečius skaičiuojančių muzikinių instrumentų kolekcionavimas bei daugybė įvairiausiomis kalbomis perskaitytų knygų – štai taip režisierius J. Jarmuschas įsivaizduoja šių dienų vampyrus. Tikrąjį jų gyvenimo būdą išduoda tik nepaprastas veikėjų miklumas bei šviežio kraujo gėrimas tam, kad išgyventų – tiesa, ne iš kaklo, o iš krištolinių chereso taurių.
Adamas (Tomas Hiddlestonas) ir Eva (Tilda Swinton), pagrindiniai filmo veikėjai – išsilavinęs ir rafinuotas duetas. Pasak paties J. Jarmuscho, ši porelė – tipiški bohemiško gyvenimo atstovai. Jie jau kelis šimtus metų susituokę, tačiau gyvena atskirai – meilei atstumas ne kliūtis ir jų ryšys niekada nebuvo nutrūkęs dėl juos skiriančių kilometrų.
Adamas gyvena vienas didingame, tačiau kiek apleistame name Detroite, kolekcionuoja senus instrumentus, kuriais muzikuoja bei pats kuria muziką. Kartais naktimis jis keliauja į ligoninę, kurioje už didelius pinigus gauna tai, be ko gyventi negali – kraujo atsargų, kurių vartojimas sukelia nepaprastai stiprų laimės ir svaigulio jausmą, peržengiantį visas protu suvokiamas ribas. Vis dėlto nei patiriama euforija geriant kraują, nei numylėtų vinilinių plokštelių klausymasis ar pokalbiai telefonu su žmona nenuspalvina niūraus jo gyvenimo – Adamas vengia kitų žmonių draugijos, nes negali susitaikyti su visuomenės kvailumu ir abejingumu. Šių minčių kamuojamas veikėjas grimzta į depresiją ir net svarsto apie galimybę nusižudyti.
Norėdama paguosti ir pralinksminti vyrą, iš spalvingojo Maroko miesto Tanžero, kuriame gyvena, į Detroitą parskrenda jo žmona Eva. Išsiilgę vienas kito sutuoktiniai visą laiką praleidžią kartu – mylimosios grįžimas kiek praskaidrina Adamo gyvenimą. O kai atrodo, kad geriau ir būti nebegali, vampyrų porą netikėtai aplanko nekviesta viešnia – maištinga ir nenuspėjama Evos jaunesnioji sesuo Eiva (Mia Wasikowska), kuri pakreipia istoriją netikėta linkme…
„Išgyvena tik mylintys“ – stebinantis ir neįprastas, stereotipus laužantis ir visiškai naują vampyro įvaizdį kine formuojantis kūrinys. Vaizdo estetika ir pasakojimo maniera suteiks daug malonumo žiūrovui, o magiškas aktorių derinys ir jų kuriama grakšti bei jausminga meilės istorija pakerės įtaigumu. (Beatričė Serpauskaitė)
3. „Renfildas“ (Renfield, 2023)
„Renfildas“ – tai Chriso McKayaus režisuota siaubo komedija, kuri pasirodė kino teatruose 2023 m. balandį. Filmas sukurtas pagal klasikinį Bramo Stokerio romaną „Drakula“, jame pasakojama apie R. M. Renfildo praeitį ir tai, kaip jis susipyksta su grafu Drakula.
Filme tiesiog žiba Renfildą ir Drakulą įkūnyję Nicolas Houltas ir Nicolas Cage. Taip pat vertas dėmesio azijiečių kilmės amerikietės Awkwafinos pasirodymas. Režisierius Chrisas McKay, gerai žinomas dėl savo darbo juostose „Lego Betmenas. Filmas“ ir „Rytojaus karas“.
Houlto vaidmuo yra vienas svarbiausių filmo akcentų. Jis suteikia vaidmeniui charizmos, todėl Renfildas yra patrauklus ir simpatiškas, nepaisant jo tamsių ir savotiškų manijų.
Ne mažiau verti dėmesio ir filmo kinematografija bei vaizdo efektai. Įspūdingi filmo vaizdai sukuria savitą ir bauginančią atmosferą, o efektai, panaudoti būtybėms atgaivinti, yra įspūdingi.
Filme yra komiškų elementų, tačiau kai kuriuos žiūrovus tai gali erzinti bei blaškyti, nors humoristinės scenos yra tikrai gerai atliktos ir siūlo naują siaubo komedijos žanro požiūrį. Daug laiko skiriama Renfildo, kaip personažo, augimui. Net jei kai kuriems žiūrovams filmas gali pasirodyti lėtas, juosta verta dėmesio ir tai tikrai nebus tuščias laiko švaistymas. Kūrėjų komanda tikrai pasistengė tam, kad pakeltų mums nuotaiką.
Apskritai filmas „Renfildas“ yra šiek tiek painus. Nors filme yra tam tikrų trūkumų, siaubo žanro gerbėjai vis tiek turėtų pažiūrėti šį filmą, kad pamatytų, kaip režisierius ir aktoriai savaip pažvelgė į šį žanrą. Tačiau filmo dėmesys personažų tobulėjimui ir komedijos elementams gali nuvilti tuos, kurie tikisi tradiciškesnių siaubo filmų. Vis gi šis filmas suteikia išskirtinį požiūrį, išskiriantį jį iš standartinių siaubo filmų.
2. „Bizantija“ (Byzantium, 2012)
Dvi paslaptingos moterys ieško prieglobsčio apleistame pakrantės kurorte. Klara (akt. Gemma Arterton) susipažįsta su vienišu Noeliu akt. (Daniel Mays), kuris suteikia prieglobstį savo apleistuose svečių namuose „Bizantija“. Moksleivė Eleonora (akt. Saoirse Ronan) susidraugauja su Frenku (akt. Caleb Landry Jones) ir atskleidžia jam savo mirtiną paslaptį: jos gimė prieš 200 metų ir išgyvena iš žmogaus kraujo. Žinioms apie jų paslaptį pasklidus, jų praeitis juos pasivys ir turės mirtinų pasekmių.
Siužetas čia beveik nesvarbus, tačiau tai, kaip scenaristė Moira Buffini (ekranizavusi savo pjesę „Vampyro istorija“) supina istorijos, folkloro, feministinės dvasios ir universalių temų gijas, pribloškia. Vampyrai, kuriais privalome rūpintis, čia yra keliaujančių moteriškų šulų pora, šimtmečius praleidusi vyrų pasaulyje, žiauriai tiksliai naudojasi savo protu ir gudrumu. Vyresnioji iš dueto, Klara (akt. Gemma Arterton), dirba dar senesne už vampyrizmą profesija. Ji tam sukurta… Klara – žavi amazonė, kuriai nereikia pragaro galių, kad įvarytų vyrus į transą.
Superherojų, kurie mėto dangoraižius, eroje pamirštame žmogaus grožio, nufotografuoto aistringai, vizualinę galią. Čia N. Džordanas, kostiumų dailininkė Consolota Boyle, scenografas Simonas Elliotas ir genialus operatorius Seanas Bobbitas sąmokslu siekia, kad kiekvieną kartą, kai pasirodo Arterton, mes būtume pakerėti. Nesvarbu, ar ji vilkėtų korsetą ir šaliką, ar aptemptą kostiumėlį ir aukštakulnius, ji ne tiek juda per kadrą, kiek į jį įsispraudžia ir švelniai veda, taip pat kaip įkalbinėja vyrus atiduoti savo pinigus ir gyvenimus. Arterton sarkastiškas lėkštumas yra stebuklas.
Na, o aktorės Saoirse Ronan angeliškas jaunesnės vampyrės Eleonoros vaidmuo, stambiu planu rodomi sielvarto, ilgesio ar gilių apmąstymų apimti vaizdai tiesiog pribloškia. Viename kadre, kuriame ją užklumpa vizija, jos žydros akys, kaštoniniai plaukai ir raudonas gobtuvas, regis, išlieka ir pasibaigus kadrui.
Kūrėjo Neilo Džordano aktorių parinkti vaidmenys iki pat mažiausio vaidmens yra įkvepiantys savo tikroviškumu, ypač Calebas Landry Jonesas, vaidinantis Frenką, drovų, sergantį kaimynystės vaikinuką, kurį Eleonora įsimyli ir nepaklūsta savo šimtmečių nuosprendžiui. Frenkas – blyškus ir trapus, žaviai šeimyniškas ir graudus, tačiau jo veidas atgyja, kai tik Eleonora būna šalia. Ronan ir Džounsas mus supažindina su švelniomis jaunos meilės apeigomis, susikertančiais signalais ir troškimais. Tai nepaprastai mielas, liūdnas dviejų atstumtųjų, beviltiškai trokštančių užmegzti ryšį, portretas. Džordanas leidžia tokioms įspūdingoms akimirkoms kvėpuoti, o jo aktoriai nesiekia natų, tiesiog randa jas vienas kito akyse.
„Bizantija“ yra toks nuostabus filmas, kuris sukelia tokį keistą jautrumą. Tai priminimas, kad net neįmanomos fantazijos pasiekia realų gyvenimą, nesvarbu, ar jos duoda, ar vagia.
1. „Paskutinė Demetros kelionė“ (The Last Voyage of the Demeter, 2023)
Visai nesenai kino teatruose pasirodė filmas „Paskutinė Demetros kelionė“, kurio siužetas ir įvykių eiga yra panaši į Bremo Stokerio romano „Drakula“ septintąjį skyrių. Tad trumpam nusikelkime į jūrinę kelionę bei apžvelkime esminius filmo aspektus.
Trumpai aptarkime filmo siužetą, kuris mus nukelia į laivą „Demetra“ ir ten vykstančias keistenybes. Kapitono Elioto sprendimas plukdyti 50 dėžių iš Varnos uosto į Londoną tampa lemtingu. Sutikęs su neįprastai didele suma ir nepaklausęs vieno iš atsisakiusio plaukti laivu samdinio perspėjimo dėl drakono emblemos ant dėžių, laivas vis tiek išplaukia į mirtiną kelionę. Paskutinę minutę į laivą priimtas daktaras Klemensas tampa savotišku lyderiu tuomet, kai reikia priimti sprendimus kovojant su demonišku padaru, kurį vienoje iš dėžių rasta mergina pavadino „Drakula“. Ši papasakoja istoriją apie Drakulos istoriją ir jo ketinimus. Naktimis pabundantis ir kraują siurbiantis padaras pradeda kėsintis į visus gyvus organizmus laive. Nužudyti gyvūnai ir sukandžioti laivo įgulos nariai tampa kasdienybe su kuria tenka susitaikyti. Nei šautuvai, nei peiliai nepadeda sustabdyti pabaisos, kurios įkandimas tampa mirtinu dalyku ir saulei patekant aukos kūnas paprasčiausiai sudega.
Galiausiai artėjant link Anglijos krantų įgula surengia paskutinį šturmą ir parengia pasalą pabaisai. Bendru sutarimu yra nusprendžiama paskandinti laivą tam, jog Drakula nepasiektų kranto. Galiausiai visa likusi įgula kyla į paskutinę kovą, kuri baigiasi tuo, jog vienintelis Klemensas išgyvena, o pabaisa vis dėlto lieka gyva Filmo pabaigoje yra paliekama intriga ir galimybė išvysti dar vieną filmo dalį ateityje, nes Klemensas pasiryžta sumedžioti pabaisą, kuri Londone siekia ieškoti naujų aukų.
Šio filmo idėja jau kilo prieš kelis dešimtmečius, tačiau pats filmas buvo pradėtas statyti tik prieš dvejus metus. Susitarus su filmų kūrimo įmonė „Universal Pictures“ filmo idėja pasidarė reali ir jau šių metų rugpjūčio 11 d. filmas pasirodė JAV kino teatruose. Pats filmas labiausiai išsiskiria savo įtemptu siužetu ir fantastiniais elementais, kurie sukuria intrigą iki pat filmo pabaigos, o įvykių eiga yra gana nenuspėjama ir tai priverčia žiūrovą nenuleisti akių. Scenarijus ir įvykių eiga yra vystoma tolygiai ir taip yra nuolat artėjama prie kulminacijos. Garso takelis padeda sukurti dar didesnę įtampą ir bauginantį jausmą. Patys vaizdiniai elementai sukuria tikroviškumo iliuziją, o fantastiniai elementai pasitelkus CGI efektus yra išpildyti gana gerai. Pats filmas nėra perspaustas daugybės nereikalingų fantastinių elementų, o tai yra didelis pliusas, nes yra sukuriamas didesnis tikroviškumo jausmas. Didelį įspūdį paliko Drakulos atvaizdavimas. Filme Bremo Stokerio „Drakula“ vampyras turėjo žmogaus bruožus, o šiame filme tai buvo labiau panašu į demoną. Toks Drakulos apipavidalinimas iš dalies atrodo dar įspūdingiau ir dar labiau baugina žiūrovus.
Vis dėlto didžiausią įspūdį palieką veikėjų dialogai, kurie yra įvairiapusiški ir sukelia teigiamą emociją. Visa tai sukuria gerai parinktas aktorių kolektyvas, kurio pagrindine žvaigžde tampa aktorius Corey Hawkinsas. Šis laivo daktarą įkūnijęs aktorius turbūt daugeliui žmonių yra labiausiai žinomas iš serialo „The Walking Dead“ ir filmo „Straight Outta Compton“. Aktorius šiame filme parodė puikius aktorinius sugebėjimus, kurie labiausiai atsiskleidė dialogų metu. Taip pat šiame filme yra ir kitų puikių bei žinomų aktorių. Pagrindinio kapitono Elioto vaidmenį suvaidino Liamas Cunninghamas, kuris yra žinomas iš serialo „Sostų karai“. Antrąjį laivo kapitoną įkūnijo Davidas Dastmalchianas, kuris yra žinomas iš tokių filmų kaip „Prisoners“ ar „Ant-Man and the Wasp: Quantumania“. Reikia pripažinti, jog aktorių kolektyvas tikrai padarė gerą darbą įkūnydami savo personažus.
Filmo režisierius André Øvredalis jau anksčiau yra pasižymėjęs kaip siaubo filmų kūrėjas, kuris sulaukė nemenko pripažinimo ir daugybės apdovanojimų. Tokie filmai kaip “The Autopsy of Jane Doe” ar „Scary Stories to Tell in the Dark“ sulaukė didelio susidomėjimo ir parodė šio režisieriaus savitą braižą. Įvertinus esminius filmo aspektus galima teigti, jog šis įtempto siužeto kūrinys yra neblogas knygos Bremo Stokerio „Drakula“ perteikimas. Vampyrų mėgėjai tikrai turėtų pajausti ir pamatyti visai kitaip atrodančią kraujo ištroškusią pabaisą ir fantastinius elementus, kurie susikerta su siaubą keliančiu siužetu. (Mantas Ulčickas)
