Pastaraisiais metais vėl išpopuliarėjo Neo-noir filmų žanras, kurio kūrėjai įkvėpimo semiasi iš klasikinio 1940-ųjų ir 1950-ųjų Film noir stiliaus. Neo-noir filmai šiuolaikinėje aplinkoje perkuria tamsią, cinišką ir morališkai dviprasmišką klasikinio Film noir tematiką, dažnai įtraukdami nusikaltimo, paslapties ir psichologinės dramos elementus.
Šiuolaikiniams Neo-noir filmams būdingi keli bruožai, skiriantys juos nuo klasikinių Film noir. Šie bruožai apima vizualiai įspūdingą ir atmosferišką stilių, sudėtingus ir morališkai dviprasmiškus personažus, dėmesį miesto aplinkai ir pasakojimo struktūrą, kuri dažnai apima nusikaltimo, korupcijos ir egzistencines temas. Šiuolaikiniuose Neo-noir filmuose neretai vizualiai naudojamas kontrastingas apšvietimas, ryškūs šešėliai ir nuotaikinga spalvų paletė, sukurianti šiam žanrui būdingą nerimo ir įtampos jausmą. Miestų aplinka, pavyzdžiui, žiaurūs miestovaizdžiai ir labirintinės gatvės, sustiprina susvetimėjimo ir moralinio nuosmukio temas, kurios yra svarbiausios Neo-noir pasakojimuose.
Be to, šiuolaikiniuose šio žanro filmuose dažnai vaizduojami personažai, kurių moralė yra pilka, todėl ribos tarp herojaus ir piktadario išnyksta. Šie personažai dažnai turi trūkumų, yra konfliktiški ir persekiojami savo praeities, todėl pasakojimas įgauna psichologinį gilumą. Neo-noir filmų pasakojimo struktūra dažnai apima sudėtingą ir nelinijinį pasakojimą, į kurį įtraukiami paslapties ir įtampos elementai, priverčiantys žiūrovus įsitraukti ir spėlioti, kol bus išspręsta problema, būtent tokių filmų dešimtuką jums ir pristatome.
10. „Plyta“ (Brick, 2005)
Rajano Džonsono romanu paremtas ir kritikų pripažintas filmas „Plyta“, kuriame vaidina Džozefas Gordonas-Levitas, Nora Zehetner, Lukas Hasas, Nojus Flaisas, Emilė de Reivin, Nojus Seganas ir Megan Gud, iki šiol laikomas kultiniu filmu su itin įdomiu žanro posūkiu.
Susipažinkite su Brendanu, akiplėšišku šmaikštuoliu atstumtuoju, kuris, sužinojęs jog smulkus narkotikų prekeivis Džaretas pardavinėja jo merginai narkotikus, įskundžia jį. Niekam nepatinka skundikai, įskaitant ir pačią Emilę, tad po šio įvykio Brendanas didžiąją laiko dalį praleidžia vienas, nuolat vengdamas piktų Džareto pirkėjų ir draugų žvilgsnių. Visa tai pasikeičia, kai praėjus keliems mėnesiams, Brendanui paskambina Emilė. Išsigandusi ir beviltiška ji pasako, jog „nežinojo, kad tai blogai“ ir kad „Smeigtukas dabar kėsinasi į Frisko“. Ji pabėga, nespėjusi pasakyti nieko konkretaus, o tai paskatina Brendaną jos ieškoti. Nuolat kartodamas, kad tai ką ji daro ir kas jai vyksta yra jos pačios kaltė, jis vis tiek leidžiasi į jos paieškas, kadangi ji pirmiausia kreipėsi į jį. Brajano nelaimei, naujoji Emilės aplinka (Dodas ir narkomanai jo draugai, karštakošis Mušeika, fatališkoji Laura Doner) yra pavojinga ir dėl to Emilė randama negyva. Vietoj to, kad paskambintų policijai, Brendanas nusprendžia pats surasti merginos žudiką ir pareiškia savo informatoriui Brajanui, kad „švariam iš šios balos išlipti beveik neįmanoma“.
Jei dar nesupratote, „Plyta“ priklauso juodajam kinui. Jo veikėjai atlieka tokius vaidmenis, kurie aktualūs šiam žanrui: Brendanas privatus detektyvas, Laura fatališka moteris, Brajanas informatorius, Dodas visų planų griovėjas, Smeigtukas paslaptingas narkotikų prekeivis/mafijos bosas, Mušeika karštakošis pakalikas. Prekiavimas užkampiuose, šmaikštūs sąmojai, žargonu perpildyti dialogai, lėtas siužeto dėstymas ir slegianti atmosfera, daugiasluoksnė istorija, kuri atsiskleidžia palengva, intriguojančios draugystės ir itin įdomi įvykių grandinė, privedanti prie Emilės mirties, paverčia filmą „Plyta“ juodojo kino atstovu iš pagrindų. Pagrindinis skirtumas tarp „Plytos“ ir kitų juodojo kino filmų yra tai, kad jo veiksmas vyksta šiuolaikiniame pasaulyje, o tiksliau, 2005 metais, neįvardintoje vidurinėje mokykloje. Visi anksčiau paminėti filmo veikėjai, išskyrus Smeigtuką, yra vidurinės mokyklos mokiniai, kai tuo tarpu daugumoje įprastinių juodojo kino filmų veiksmas vyksta 1950-ųjų Čikagoje su daugybe kostiumuotų vyrų, besišaudančių ginklais. „Plytoje“ visos muštynės vyksta į pagalbą pasitelkus kumščius ar peilius, bet susišaudymų nerasite nei vieno. Bet svarbiausia tai, jog šie mokinukai kalba klasikiniu juodojo kino žargonu, pavyzdžiui, policiją vadina „buliais“, ir būtent ši anachronistika filmo kalbą ir įvaizdį paverčia išties unikaliu reginiu.
Tačiau „Plyta“ neleidžia savo savotiškam stiliui užgožti esminių žanro savybių. Geram juodajam kinui reikalinga tvirta, palaipsniui atskleidžiama istorija. Filme išlaikoma klasikinė, sluoksnis po sluoksnio išrutuliojama siužeto linija, o atsižvelgiant į veiksmo vietą ir pagrindinių veikėjų amžių, įvaizdis pritaikytas būtent pagal jį. Vyrukai nevaikšto apsiginklavę, beveik niekas iš jų nerūko, o mafijos bosas Smeigtukas laikomas „itin senu, kokių 25-erių metų“ vyruku. Kaip bebūtų, įvykiai, perteikiami filme, sudaro puikų kontrastą. Kaip ir daugumoje juodojo kino filmų, taip ir „Plytoje“ matoma moters, kurią pagrindinis veikėjas mylėjo ar rado negyvą, mirtis. Be šios mirties yra ir keletas kitų, bet visos jos pateikiamos itin subtiliai. Taip pat juodajame kine dažnai vaizduojamos fatališkos, pavojingos moterys, kurios pagrindiniam veikėjui daro didelę įtaką. „Plytoje“ šios moterys tai Emilė ir Laura Doner. Pirmoji yra beviltiškoje padėtyje atsidūrusi mergina iš praeities, kurią Brendanas iš pradžių bando išgelbėti, o vėliau išsiaiškinti, kas ją nužudė. Kita, Laura, įtraukia Brendaną į pavojingus žaidimus ir itin rizikingą gyvenimo būdą. (Sarpas Esinas)
9. „Nuodėmių miestas“ (Sin City, 2005)
Nuodėmių miestas – tikras pragaras Žemėje. Jo gatvėmis slankioja tokie išperos, kurių sutikti nenorėtų net pats velnias, tamsūs užkaboriai slepia juodžiausias paslaptis, o policija – tik įrankis nusikaltėlių rankose. Čia – kiekvienas už save, čia – akis už akį, dantis už dantį, ir pasigailėjimo tikėtis neverta.
„Nuodėmių miestas“ – tikrai neeilinis kino reiškinys, įrodantis, kad komiksas kartais gali tapti tikro meno reiškiniu. Kad juodai baltoje kino juostoje (kaip ir juodai baltoje fotografijoje) slypi kur kas daugiau galimybių, negu jų gali pasiūlyti beprasmiški spalvoti specialiųjų efektų kaleidoskopai komerciniuose reginiuose. Kad ir pramoginio žanro kūrinyje užtenka vietos ir rimtoms mintims ir gražiems meniniams apibendrinimams.
„Nuodėmių miesto“ stilistika žavi nuo pirmo kadro iki paskutinės filmo sekundės. Dar niekad kino ekranas neskendėjo tokioje išraiškingoje tamsoje, su kuria palyginus Gotemo miestas ankstesniuose „Betmenuose“ yra tikra saulės karalystė. Visi klasikiniai amerikietiški “juodieji” kriminaliniai filmai ir vokiškojo kino ekspresionizmo šedevrai, kuriuos gausiai cituoja ir perfrazuoja “Nuodėmių miesto” autoriai, nuo šiol atrodys tarsi gausiai patręšta dirva, iš kurios dabar vis gausiau ims dygti naujos rūšies kinematografinės “piktybės gėlės”.
Tikras šio žanro specialistas Frankas Milleris, leidyklos „Marvel“ pasididžiavimas, sugalvojo ir „Nuodėmių miesto“ personažus. Ne tik sugalvojo, bet ir ryžosi juos jau kaip filmo režisierius (drauge su komercinio kino specialistu Robertu Rodriguezu) perkelti į didžiuosius ekranus. Taip gimė visai naujos estetikos kino kūrinys, Kanų kino festivalyje apdovanotas prizu su tokia formuluote: „Už meninius ir techninius pasiekimus“.
Pasiekimų „Nuodėmių mieste“ tikrai buvo daug. Ne tik nespalvotas plačiaekranis vaizdas su ryškių spalvų inkliuzais (šiuos vizualinius kontrastus kaip mat pasisavino komercinė reklama). Ne tik gausios citatos iš klasikinio vokiečių kino ekspresionizmo ar „juodųjų“ kriminalinių amerikietiškų filmų. Ne tik specialios kompiuterinės technologijos, leidžiančios gyvus aktorius paversti animuotais personažais. Netikėtai atrodė ir naujojo filmo dramaturgija, kurioje nusikaltimas gali būti ne amoralus, o atpildas arba kerštas atrodo kaip mirtina nuodėmė. Jau nekalbant apie tai, kad „Nuodėmių miestas“ priminę apie seną tiesą – vaizdas kine visada yra svarbesnis už žodį. Šis filmas net didžiausius skeptikus įtikino, kad komiksas gali tapti tikro meno reiškiniu ir kad pramoginiame kūrinyje užtenka vietos ir rimtoms mintims, ir prasmingiems meniniams apibendrinimams.
Ilgai visokiems komerciniams niekalams (pvz., „Šnipų vaikučiai“) savo talentą švaistęs režisierius Robertas Rodriguez’as pagaliau įrodė, kad yra vertas vadintis gabiausiu Quentino Tarantino mokiniu. Jis net užsimanė, kad titruose „Nuodėmių miesto“ režisieriais būtų pavadinti kultinio komikso autorius Frankas Milleris ir pats Quentinas Tarantino. Dėl šio žingsnio Robertui Rodriguez’ui net teko išstoti iš JAV režisierių gildijos, kurios nuostatai griežtai draudžia bendraautorystę. O Quentiną Tarantino režisierius pakvietė nufilmuoti tik vieną epizodą. Už tai mokinys mokytojui sumokėjo vieno dolerio honorarą ir prižadėjo, kad “kitą kartą, kai dirbsime kartu, honoraras bus dvigubai didesnis”… (Gediminas Jankauskas)
8. „Naktiniai gyvuliai“ (Nocturnal Animals, 2016)
Antrasis mados dizainerio, režisieriaus Tom‘o Ford‘o filmas (debiutas filmu „Vienišas vyras“), žiūrovą nukeliantis į elegancijos, prašmatnumo pasaulį, kuris nėra jau toks tobulas, kaip galima įsivaizduoti. Tai neo-noir psichologinis trileris, sukurtas remiantis 1993-ųjų metų rašytojo Austin‘o Wright‘o romanu „Tonis ir Suzana“. Filmas suteikia galimybę žiūrovui pro rakto skylutę stebėti turtingų, bet gyvenimu nepatenkintų žmonių istoriją, jausti jų skausmą bei patirti neviltį.
Kuomet turtinga meno galerijos savininkė Susan‘a Morrow (akt. Amy Adams) paštu gauna savo buvusio vyro Tony Hastings‘o (akt. Jake Gyllenhaal) parašytą romaną, akyse įsižiebia viltis, nors dar pati to nesuvokia. Leisdamasi novelės labirintais, moteris pajunta neapsakomą savo pačios vidinį skausmą, kurį suaktyvina romano sukelti išgyvenimai.
Susan‘a suvokia, jog meilė buvusiam vyrui nėra taip giliai palaidota, kaip pati manė, o knygos ir realaus gyvenimo paralelės bemieges naktis paverčia dar sunkiau pakeliamas. Norint kuo paveikiau sukurti elegancijos efektą, kiekvienas juostos kadras būdavo planuojamas ištisas savaites.
Talentingas operatorius Seamus McGarvey filmą pavertė gražiu meno kūriniu, kurio kiekviena minutė yra nepaprastai gražiai išbaigta ir tikrai nenuobodi. Dirbdamas su talentingais kūrėjais Tomas Fordas sugebėjo sukurti nepaprastai jautrų bei įtempto siužeto trilerį, paveikumu nustelbiantį ne vieną Holivudo produkciją. Scenografija, muzika, siužetas bei montažas, filmavimo ypatumai bei scenarijus, visa tai – žiūrovui leidžia susitapatinti su personažais, jausti kartu su jais ir bent trumpai akimirkai taip įsitraukti į fikciją, jog pamiršti viską aplinkui. (Justė Meištaitė)
7. „Bučiuok, bučiuok, šauk, šauk“ (Kiss Kiss Bang Bang, 2005)
Shane’as Blackas – scenaristas, kuris sulaukė stulbinančios komercinės sėkmės su aštuntojo dešimtmečio filmais „Mirtinas ginklas“. Kartu su Joe Eszterhasu jis yra vienas iš nedaugelio Holivudo filmų meistrų, kuriuos galima įsivaizduoti linksmai besiilsinčius sūkurinėje vonioje ir besimėgaujančius žaliomis dolerių kupiūromis. Dabar, globojamas „crash-bang“ meistro Joelio Silverio, jis režisavo savo pirmąjį filmą: žiaurų Los Andželo trilerį su painiu siužetu, gausybe juodosios komedijos elementų ir dizainu, kuris apima Kventino Tarantino, Elmoro Leonardo ir Modesty Blaise’o minkštumą ir cinizmą.
Scenarijus pasakoja apie smulkų vagišių, apsimetusį aktoriumi, kuris atvyksta į Los Andželą į neįtikėtiną aktorių atranką ir atsiduria viduryje žmogžudystės tyrimo, kartu su savo mokyklos laikų svajonių mergina ir detektyvu, kuris rengė jį būsimam vaidmeniui… Iš tikrųjų tai labai rašytojiškas filmas, nuolat besirūpinantis savo pasakojimo struktūra ir įžūliai nušviečiantis kitų filmų tropus ir gudrybes, tarsi filmas atskleistų magijos triukų paslaptis. Čia ypač mėgstamas nervingas autoriaus balsas ir juokas, kuris priskiriamas pagrindiniam vyriškos lyties veikėjui, susivėlusiam chuliganui, kurį vaidina Robertas Downey jaunesnysis. Filmo pavadinimas net paimtas iš garsios kritikės: Pauline Kael, kuri pasakojo pamačiusi šią frazę ant itališko filmo plakato ir džiaugsmingai suprato ją kaip pačią filmų esmę.
Na, čia yra daug šūvių, bet bučinių? Downey vaidina Harį Lokhartą, vaikiną, kuris visada buvo įsimylėjęs savo mokyklos laikų simpatiją Harmoniją (akt. Michelle Monaghan), kuri nustebino jį, kai pasirodė Los Andžele, jau suaugusi, bandanti įsitvirtinti kine, bet taip pat apsėsta paslaptingos savo sesers, kuri persikėlė į didmiestį po tėvo smurto protrūkių ir mirties. Vienintelė netyčinė filmo ironija yra ta, kad turime patikėti, jog 40-metis Downey ir 29-erių Monaghan yra bendraamžiai.
Tačiau ne čia slypi tikrasis romantinis susidomėjimas. Chemiją sukuria keistos poros santykiai su gėjumi Periu Šriku, privačiu detektyvu, kuris vilki brangius kostiumus ir demonstruoja nuostabią panieką Hario nebrandžiai egzistencijai. Jiedu susipažįsta, kaip įprasta Holivude, po to, kai Haris ką tik buvo sumuštas. Netrukus kino kompanija pasamdo Perį, kad šis Hariui duotų aktorystės pamokas, kaip elgtis lyg tikram privačiam detektyvui. Tada jis nevalingai įsitraukia į Hario ir Harmonijos problemas, kai šešėliniai blogiukai bando juos sučiupti. Perį vaidina Valas Kilmeris, jo vaidyba juokinga, ir be abejo, geriausia iš visų kada nors matytų. Kilmeris net paverčia liesumą seksualiu ir viską atlieka su aukščiausiu stiliumi, net ir tuo metu, kai labiausiai susierzina dėl nelaimingo Hario, kuris išbando Perio kantrybę įmesdamas į ežerą savo geriausią pistoletą – 2000 dolerių dovaną nuo motinos. Kai finaliniame filmo įraše jie abu yra gaudomi, Peris sugeba šauti į durklą iš pistoleto, kurį laiko paslėpęs apatiniuose. „Tai pistoletas?“ – rėkia sutraumuotas Haris. „Ačiū Dievui, maniau, kad tai slaptas gėjų reikalas…“
Tai fantastiškai linksmas Kilmerio vaidmuo, ir jis juokina visą filmą. Kaip superherojų kostiumų dizainerė Edna Mode filme „Nerealieji“ buvo sukurta pagal Anną Wintour, taip ir Peris Šrikas neabejotinai įkvėptas Tomo Fordo, legendinio buvusio „Gucci“ dizainerio. Kaip ir jis, Perry pasižymi elegantiška vyriška jėga, peržengiančia vulgarias metroseksualumo ribas.
Turbūt filme per daug žinojimo, kad jis veiktų kaip trileris. Kai kas gali paprieštarauti, kad postmoderni juodoji komedija veikia kaip alibi siužetui, kurį nelengva sekti, ir veikėjams, kuriais nelengva rūpintis. Juodu humoru aprūpina Tarantino stiliaus filmas su katastrofiško atsitiktinio Hario smurto prieskoniais, kurie sukelia Perio nekantrumą. Ši juosta puiki. Galime pasakyti, kad filmas tikrai pakankamai protingas, su šmaikščiais vienaprasmiškais juokeliais, kurie tęsiasi iki pat finalinių titrų. Patiks tikrai daugeliui žiūrovų.
6. „Košmarų skersgatvis“ (Nightmare Alley, 2021)
Priešpaskutinis Meksikos vizionieriumi vadinamo režisieriaus Guillermo del Toro filmas „Vandens forma“ (Shape of Water, 2017 m.) pelnė net trylika Oskaro nominacijų, laimėjo keturiose ir pasipuošė begalės tarptautinių apdovanojimų laurais.
Kino apžvalgininkai prognozuoja panašų Oskarų lietų ir šiemet naujausiam režisieriaus filmui „Košmarų skersgatvis“. Bet šis kūrinys smarkiai išsiskiria iš ankstesnės Meksikos vizionieriaus produkcijos.
Visų pirma tuo, kad „Košmarų skersgatvis“ yra pirmas šio režisieriaus filmas, kuriame nėra vampyrų, mutantų, monstrų, vilkolakių ir kitokių supergaliomis apdovanotų fantastinių būtybių.
Tai 1946-aisiais metais parašyto Williamo Lindsay Greshamo romano ekranizacija. Pirmoji sėkmės susilaukusios knygos adaptacija ekranuose pasirodė dar 1947-aisiais, bet lyginti abiejų filmų nereikėtų. Nes režisierius Edmundas Gouldingas savo filmą kūrė vos pasibaigus karui, kai dar veikė griežti vadinamojo „Heiso kodekso“ apribojimai ir pamažu Amerika judėjo link makartizmo išprovokuotų draudimų. Todėl daug ką tada reikėjo slėpti į potekstę (kraują, seksą, samprotavimus apie Dievą), o knygos finalą prodiuseriai iš viso pareikalavo perrašyti.
Guillermo del Toro mūsų laikais (kai visokiausių ribojimų bei draudimų taip pat netrūksta), siūlo savitą požiūrį į klasikinį siužetą.
Filmas pasakoja apie charizmatišką, tačiau žemai puolusį sukčių Stentoną Karlailą (Bradley Cooperis), kuris sudeginęs savo namus bastosi po Ameriką ir kartą užklysta į klajojantį cirką, kur sutinka keistą porą: šarlatanę aiškiaregę Zeną (Toni Collette) ir jos vyrą mentalistą alkoholiką Pytą (Davidas Strathairnas). Šį keistuolių porelė Stentonui atskleidžia savo darbo gudrybes, o šis imasi tobulinti akių dūmimo techniką, kad galėtų apšvarinti Niujorko turtuolius.
Jis sugalvoja naują efektingą šou, kuriame pagrindinis koziris būtų galimybė užmegzti kontaktą su mirusiais žmonėmis. Mokslinė ekstrasensorika čia niekuo dėta – Stentonas labiau pasikliauja pastabumu, iškalbingumu ir kitokiais manipuliavimo svertais.
Kartu su ištikima virtuoze Mole (Rooney Mara) Stentonas sėkmingai vykdo savo planą ir Niujorke tampa žymiu „pranašautoju“. Patikėjęs savo sėkme aferistas sumano apgauti pavojingą magnatą (Richardas Jenkinsas). Dar viena jo bendrininke tampa paslaptinga psichiatrė Lilita Riter (Cate Blanchett) – dvilypė fatališka moteris, kuri taps iki šiol grėsmingiausia jo priešininke.
Dvi su puse valandos trunkantis „Košmarų skersgatvis“ akivaizdžiai skyla į dvi dalis. Pirmoji primena triukšmingą ir barokiškai spalvingą atrakcionų parką. Antroji – dalis visai kitokia: čia karaliauja tradicinė klasikinio „juodojo kino“ (film noir) stilistika su meistriškai valdomais tamsos bei šešėlių kontrastais. Atsiranda čia ir juodo humoro.
Pagrindinis svorio centras filme atitenka Stentoną Karlailą vaidinančiam Bradley Cooperiui, kuris visomis išgalėmis griauna jo anksčiau puoselėtus įvaizdžius. Savo penkiolikos minučių šlovės sulaukia Willemas Dafoe: jis vaidina makabrišką atrakcionų parko vadovą Klemą.
Mąslesniam žiūrovui skirti bibliniai motyvai, judėjų mitologijos atšvaitai, o istorinis fonas labai konkretus – 1941-ieji metai, kai už spalvingų atrakcionų parko ribų jau plečiasi dirbtinius fokusus nustelbianti šiurpios realybės tragedija. (Gediminas Jankauskas)
5. „Senis“ (Oldboy, 2003)
Tie, kurie dabar džiaugiasi Pietų Korėjos kinematografininkų pasiekimais aukščiausiame lygmenyje, neturėtų pamiršti, kad šios šalies kinas ir prieš šešis dešimtmečius buvo nusipelnęs tarptautinės kino žiūrovų auditorijos dėmesio.
Apie tai priminė „Kino pavasaris“, pernai surengęs atskirą programą „PIETŲ KORĖJOS KINO AUKSO AMŽIUS“, kurią pradėjo geriausiu šios šalies filmu dažnai tituluojama drama „Tarnaitė“ (Hanyeo, 1960 m., rež. Kim Ki-youngas) ir dar trys klasikiniai šedevrai.
Taip pat personalinės retrospektyvos susilaukė dabar dažniausiai linksniuojamas režisierius Bong Joon-ho. Be bemaž visus rimčiausius kino apdovanojimus pelniusio „Parazito“ (2019 m.) mums buvo parodyti ankstesni meistro darbai „Lojantys šunys niekada nekanda“ (2000 m.), „Prisiminimai apie žmogžudystę“ (2003 m.), „Šeimininkas“ (2006 m. ) ir „Motina“ (2009 m.).
O prieš du dešimtmečius visi linksniavo režisieriaus Chan-wook Parko pavardę. Ypač po to, kai jo žiaurus trileris „Senis“ (Oldboy) Kanų kino festivalyje buvo apdovanotas Didžiuoju prizu. Tada net impulsyvusis Quentinas Tarantino netvėrė džiaugsmu ir visur kartojo, kad jam toks filmo pripažinimas suteikė daug džiugių akimirkų.
„Senio“ siužetas remiasi prancūzų rašytojo Alexandre‘o Dumas kultiniu romanu „Grafas Montekristas“ ir Japonijoje populiariais manga stiliaus komiksais apie žiaurų kerštą, tačiau režisierius ir net penki scenaristai visą šią papildomą medžiagą interpretavo labai laisvai, originaliai ir netikėtai, pagyvindami keršto istoriją kvapą gniaužiančiomis veiksmo scenomis (dvikova su kirviais), intymios romantikos epizodais, pikantiškais intarpais itin stiprių nervų žiūrovams (gyvo aštuonkojo valgymas, liežuvio kirpimas) ir melodinga elektroninio stiliaus muzika.
Kai pagrindinis veikėjas O Dae Su (akt. Min-sik Choi) atsipeikėjo, jis suprato, kad buvo pagrobtas ir uždarytas privačiame kalėjime. Per televiziją vyras išgirsta apie žiauriai nužudytą savo žmoną, jo paties kraują įvykio vietoje ir be žinios pradingusią mažąją dukrelę, kurios jis nespėjo pasveikinti su gimtadieniu.
Vyras visiškai nieko neprisimena, nesuvokia kurioje pasaulio vietoje atsidūrė ir neįsivaizduoja kiek dar laiko teks praleisti prabangiai įrengtame kambaryje be langų bei durų. Psichologinė ir fizinė kančia baigiasi tik po penkiolikos metų, kai O vyras atgauna laisvę. Jo kišenėje įdėtas mobilusis telefonas ir stambiais banknotais prikimšta piniginė. Žaidimo taisyklės paprastos. Tiesos kaina yra gyvybė
O Dae Su trokšta ne tik atkeršyti tiems, kurie suniokojo jo gyvenimą. Vyras ieško ir budistinio nušvitimo galimybės, nors paskui jį besitęsiantis kruvinas šleifas tolina jį nuo tikslo.
Budistai mėgsta sakyti: „Nusijuok – ir visas pasaulis juoksis drauge su tavimi. Pravirk – ir pamatysi, kad verki vienas“. Geras epigrafas filmui „Senis“.
P.S. Korėjietiškas „Senis“ patiko ne tik Q. Tarantino. Jo kolega juodaodis režisierius Spike’as Lee 2013-aisiais Amerikoje susuko perdirbinį su puikiais aktoriais Joshu Brolinu ir Samueliu L. Jacksonu. (Gediminas Jankauskas)
4. „Kaliniai“ (Prisoners, 2013)
„Kaliniai“ – kanadiečio režisieriaus ir scenaristo Deniso Villeneuve draminis trileris, kuriame gvildenama sunki ir skausminga tema – vaikų pagrobimas. Apie tai pasakojo tokios kino juostos „Laumės vaikas“, „Pagrobimas“, Numylėtieji kaulai“ ir kt.
Dramatiškas filmas sudomins itin įdomiu siužetu, nenuspėjamu scenarijumi bei puikiais aktoriais. Šis nusikaltimo ir keršto galvosūkis, žiūrovus privers išgyventi kiekvieną kino sceną kartu.
Veiksmas vyksta mažame Amerikos miestelyje. Po Padėkos dienos pietų dingsta dvi mažametės mergaitės: šešiametė Ana ir jos draugė Džoi. Pagrobimo bylos imasi jaunas detektyvas Lokis (Jake Gyllenhaal), tačiau neranda jokių įrodymų ar įtariamųjų. Netrukus, vyresnis pagrobtos mergaitės Anos brolis prisimena dingimo dieną netoli namų regėjęs įtartiną kemperį. Gabus detektyvas netrunka susekti automobilio savininką psichiškai atsilikusį Aleksą Džounsą (Paul Dano), tačiau pritrūkus jo kaltės įrodymų, vairuotojas po dviejų dienų paleidžiamas.
Anos tėvas Keleris (akt. Hugh’as Jackman’as) puikiai žino skaudžią tiesą: jei pagrobti vaikai nesurandami per pirmąsias 48 valandas, dažniausiai jie nebūna surandami išvis. Negalėdamas su tuo susitaikyti ir nepaisydamas galimų pasekmių, Keleris pagrobia ir įkalina kemperio vairuotoją Aleksą. Prasideda košmariškas teisingumo ieškojimas ir tėvas pasiryžęs viskam, kad iš belaisvio išgirstų, kur yra jo ir kaimynų dukra. Keleris tiki, kad sulig kiekvienu savo drastišku veiksmu (laikui bėgant vis žiauresniu) jis artėja prie tiesos apie mergaičių pagrobimą. Deja, kiekvienas toks žingsnis jį lygiai taip pat artina ir prie ribos, skiriančios žmogų nuo monstro.
Aktorių kolektyvas parinktas puikiai, o svarbiausia, jog kiekvienas iš pagrindinių filmo aktorių atliko savo vaidmenis nepriekaištingai, jaučiamas kiekvieno iš jų individualumas. Hughas Jackmanas, kuriam ir patikėtas tėčio Kelerio vaidmuo, savo rolę atliko puikiai. Australų kilmės aktorius atskleidė tikrąjį tečio portretą, kuris padarys viską, kad tik išgelbėtų savo dukrą.
Jake Gyllenhaal vaidmuo – santūrus ir gana rimtas detektyvas Lokis vienas geresnių aktoriaus pasirodymų kine per daugelį metų. Paulas Dano šiame filme pasirodė sau įprastame amplua, tačiau tai visiškai kitoks personažo pateikimas, nei galėjome matyti anksčiau. Aktorius subrendo ir galime pripažinti, jog tai vienas geriausių jo vaidmenų. Filme galima pamatyti labai solidžius antraplanius aktorius, kurie puikiai pasidarbavo ir papildė kino juostą savco vaidmenimis. Itin puikiai suvaidino Viola Davis, Terrence Howard, bei Mellisą Leo.
Niūri filmo atmosfera perteikiama kiekvienoje kino scenoje, o prie to prisideda ir puikiai priderintas garso takelis. Filmo operatorius, dešimt kartų nominuotas Oskarui, – Rogeras Deakinsas smurto scenas perteikia meistriškai, kai po truputį žiūrovas priartinamas prie žiaurių ir nemalonių akims vaizdų. Filmo montažas – atskiras džiugesys žiūrovui, nes nuo jo priklausė juostą įtampoje laikanti intriguojanti atmosfera ir visai nesinorėjo spėlioti, kas iš tikro atsitiko mergaitėms ir kaip išsispręs šį mįslė.
Puikus įtempto siužeto trileris, kuris žiūrovo nepaleidžia iki paskutinės filmo minutės. Jame karaliauja ne tik stulbinanti pagrindinių aktorių vaidyba, bet ir nepriekaištingai suregzta intriga, persipynusi su niūria ir labai sunkia atmosfera. Kino juosta, kurios galvosūkį išgyvena kiekvienas, o pasibaigus filmui nejučia paklausi savęs: kaip tokioje situacijoje elgčiausi aš? (Lina Fridrikaitė)
3. „Nakties klajūnas“ (Nightcrawler, 2014)
Filmas nėra itin sudėtingas. Žmones domina televizijos reportažų turinys, bet jiems visai nusispjaut, kokiais metodais tas turinys gaunamas. Pagrindinis filmo personažas, bedarbis vagišius, greitai pamėgsta klajoti naktimis ir ieškoti sensacijų. Dažniausiai tokių, kuriose kraujas liejasi laisvai. Tokias geriausiais perka iš savarankiškų operatorių televizijų kanalai. Mūsų personažas Louis Bloom įsigijo kamerą ir filmuoja įvairius nutikimus neteisėtais, įžūliais ir dažnai nusikalstamais metodais. Jam nerūpi aplinkiniai žmonės. Jis meluoja, išduoda ir šaltakraujiškai stebi mirštančius. Svarbiausia jam pasiekti tikslą. Užfiksuoti retus ir žiūrovą dominančius kadrus.
„Nakties klajūnas“ yra tipiškas nepriklausomas amerikietiškas kinas su mažu biudžetu. Gana netikėtai jis tapo sezono hitu bei žiūrovų ir kritikų numylėtiniu. Filmo sėkmę sąlygoja trys priežastys.
Pirma: Siužetas. Kiekvienas tolimesnis veikėjo žingsnis žiūrovui yra suprantamas ir logiškai paaiškinamas. Nesvarbu, kad jis amoralus ir žiaurus. Antra: Filmo atmosfera. Jeigu ne šiuolaikiniai dinamiški kadrai, galima būtų pagalvoti esą filmas yra 1980- 1990-ųjų metų. Nakties gatvės vaizdas ir garso takelis primena to laikotarpio kriminalus bei policijos filmus. Tik operatorius nenustoja judėti. Jis nuolat keliauja kartu su pagrindiniu personažu, bet nepamiršta ir stambių planų, kurie parodo pagrindinių veikėjų emocijas.
Režisūroje debiutuojantis scenaristas Dan Gilroy negaišta laiko sentimentams ir humorui. Vietoj jų jis dovanoja mums dvi valandas įtampos ir adrenalino. Filmą įdomu žiūrėti, jis parodo žiaurią teisybę ir amoralų personažą, bet nemoralizuoja. Ir trečoji -pagrindinė sėkmės priežastis-vis geriau vaidinantis ir šiame filme tiesiog stebėtinai pasikeitęs aktorius Jake Gyllenhaal`as. Šiam filmui jis numetė nemažai svorio ir taip pasikeitė, kad nė kiek nėra panašus į savo kažkada vaidintus romantiškus jaunuolius-gražuolius. Tikras Holivudas, tikra žvaigždė. Šiame filme Jake Gyllenhaalas primena kažką tarpinio tarp Ch.Bale „Mašinisto” ir Roberto De Niro „Taksisto”. Nors iš esmės sukuria savą amerikietiško psichopato paveikslą. (Marijus Kulvietis)
2. „Važiuok“ (Drive, 2011)
,,Važiuok“ (angl. Drive, 2011) – veiksmo dramą su meilės prieskoniu nufilmavo danų kino kūrėjas N. W. Refn‘as pagal amerikiečių kriminalinių romanų autoriaus J. Sallis knygą tokiu pačiu pavadinimu. Šis filmas buvo gausiai nominuotas kino kritikų bei 2011 m. 64-tame Kanų festivalyje laimėjo geriausio režisieriaus kategorijoje.
Drama paliečia du skirtingus, tačiau kartu ir vienodai liudnus gyvenimus. R. Gosling‘as čia vaidina vairuotoją, jo vardas yra nežinomas, neminimas visos istorijos metu, kuris atlieka kaskadinius triukus filmavimo aikštelėje diena, o vakare padeda nusikaltėliams pabėgti iš nusikaltimo vietų nesučiuptiems.
Jis neturi šeimos, laisvalaikio, yra santūrus, nekalbus, disciplinuotas, išmanantis savo darbą. Jo gyvenimas yra niūrus, lygiai toks pat kaip ir jo įvaizdis. Bet vieną dieną, sutikus kaimynę Iriną (akt. Carey Mulligan), jo kasdienybė pasikeičia. Irina – šešerių metų berniuko mama, dirbanti užkandinėje ir gyvenanti laukimu, kol jos vyras išeis iš kalėjimo. Jos asmeniniame gyvenime taip pat nėra daug spalvų, jai tenka rūpintis visomis keturiomis namų sienomis, uždirbti pinigų, rūpintis sūnumi. O tai nėra lengvas darbas būnant vienišai mamai. Trumpi pokalbiai, vairuotojo pagalba užklupus netikėtai nelaimei paskatino pasižiūrėti į vienas kitą iš arčiau ir atrasti tai, kas senai pamiršta. Jie lengvai pasiduoda vienas kitam, nes abu yra vieniši, užsisklendę savuose pasauliuose. Tačiau ar jiems lemta būti kartu? Viską iš esmės sujaukia iš kalėjimo grįžęs Irenos vyras.
Gosling‘as šiame filme turėjo įkūnyti šaltą, santūrų vaikiną. Pats aktorius manė, kad šis scenarijus yra originalus, jis niekada nesifilmavo tokiame filme anksčiau ir buvo suintriguotas jame vaidinti. Taip pat jam patiko, jog šioje juostoje nėra viskas fokusuota į patį veiksmą, įvairius kaskadinius triukus, efektingas muštynes, bet tuo tarpu yra daugiau atskleidžiama personažo charakteris ir jo savybės bei pati istorija.
Dar viena priežastis, kodėl R. Gosling‘as sutiko filmuotis yra ta, jog pirmą kartą gyvenime galėjo išsirinkti režisierių, su kuriuo dirbs. N.W. Refn‘as buvo sužavėtas scenarijumi ir ėmėsi šio projekto nesvarstęs. Taip pat įdomus faktas tas, jog C. Mulligan, kuri vaidino Ireną, įtraukti į kastingą paprašė režisieriaus žmona, nes jai labai patiko jos filmas ,,An Education“ (2009). Mulligan šiame filme suvaidino vidutiniškai, meistriškumo ar ypatingo dėmesio šiam personažui nebuvo skirta, tačiau juosta buvo nominuota BAFTA apdovanojimuose. Taip pat šiame filme galime išvysti daugiau žinomų aktorių kaip Albert Brooks, Ron Perlman, Christina Hendricks ir kitus.
Šiame filme aiškiai galima justi nostalgišką retro stilių. Nors filmo išleidimo data yra 2011 m., tačiau aktorių drabužių stilius, vietos, kuriose jie filmavo scenas, viskas dvelkia simpatija aštuoniasdešimtiesiems. Taip pat scenų, kuriose R. Gosling‘as vairavo, nebuvo daug, nors filmo pavadinimas atrodo reikalauja daug veiksmo mašinoje. Šis filmas turi elementų, susijusių su pačiu pavadinimu, tačiau, tai daugiau yra susiję su abejotinų sprendimų priėmimu, kuriais žmonės vadovaujasi ir pasekmės, kurios palieka pėdsaką ne vieno žmogaus gyvenime. Taip pat nemažai dėmesio yra skirta šiuolaikinei muzikai filme. Nors kaip ir minėjau, galima justi retro stiliaus užuomazgų, tačiau vis dėlto muzika pasirinkta pop ir techno stiliaus. Pasak režisieriaus, jis norėjo sukurti juostą, kurioje reikėtų muzikos, nes ji geba sujungti daug elementų į vieną visumą.
Juostoje ,,Drive“ rasite visko – meilės, kovos už gyvybę, intrigos, veiksmo, įdomių personažų. Tai nėra banali meilės istorija, kurioje viskas klostosi itin sklandžiai. Tai kompleksuotas, gyvenimiškas, realistiškas dviejų žmonių susitikimas laiku ir vietoje kai jiems atrodo to labiausiai ir reikia. Bet kaip jiems pavyks išspręsti dilemas, kurios neleidžia būti kartu, išvysite ekrane. (Deimantė Pilvelytė)
1. „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ (No Country for Old Men, 2007)
Pagal Pulitzerio premiją apdovanotą Cormac’o McCarthy romaną sukurta kriminalinė drama hipnotizuoja nuo pirmųjų kadrų ir neleidžia atsipalaiduoti iki paties finalo.
Filmo pavadinimas paimtas iš Williamo Yateso poemos „Kelionė į Bizantiją”. Tiesa, poezijos klasiko autoritetu, išskyrus vieną eilutę, autoriai daugiau niekaip nesiremia. Ir labai keistai elgiasi su viskuo, kuo tik bando pasinaudoti. Filmo siužetas ne kartą „mėto pėdas“, nuklysdamas į šalutines linijas, kad artėjant atomazgai susietų visas padrikas gijas į tamprų nelogiškų atsitiktinumų kamuolį.
Nuo kai kurių kitų savo filmų, pasižymėjusių ryškiu barokiniu spalvingumu, šis brolių Coenų opusas skiriasi lakonišku minimalizmu. Čia negailestingai „amputuota“ viskas, kas tik gali blaškyti dėmesį. O tai, kas liko, prikausto žiūrovo žvilgsnį prie taikliai pastebėtų detalių, kurios kuria ir bendrą filmo atmosferą, ir ypatingą emocinį klimatą.
Ankstyviesiems brolių Coenų filmams buvo būdingas pesimistiškas požiūris į pasaulį, niūrus humoras ir polinkis savaip estetizuoti prievartą. Žiaurumas, persmelktas paradoksalaus juodoko humoro, pagimdydavo visai naujos stilistikos kiną („Paprastas kraujas“, „Fargo“). Dar savo karjeros pradžioje į klausimus, kodėl jų filmuose daug kraujo, „kruvinais vaikėzais“ praminti broliukai choru atsakydavo: „Todėl, kad jis spalvotas!“.
Kraujo daug ir filme „Šioje šalyje nėra vietos senukams“. Jau siužeto ekspozicija nufilmuota taip, kad iš ekrano padvelkia ne tik mirties tvaikas, bet net gali pajusti burnoje salstelėjusį kraujo skonį. O jau šiurpas per nugarą banguos pastoviai.
Kažkur gūdžiuose Teksaso valstijos užkampio prerijose Vietnamo karo veteranas Levelynas Mosas (akt. Joshas Brolinas) aptinka šiurpą keliantį vaizdelį – penkis dykumoje paliktus automobilius, krūvą ginkluotų lavonų, didžiulę partiją meksikietiško heroino, o netoliese lagaminą su dviem milijonais „žaliųjų“. Kadangi numirėliams pinigai nereikalingi, kaubojus nusprendžia šį niekieno turtą priglausti savo namuose. Kad ši netikėta sėkmė žada naujas dideles problemas, herojui aišku iš karto. Neveltui vos grįžęs su radiniu namo jis sako žmonai: „Jei aš negrįšiu gyvas, pasakyk mamai, kad aš ją myliu“. – „Betgi tavo motina mirusi“. – „Tai tada aš jai pats paskysiu“.
Po šių antikine lemtimi dvelkiančių žodžių tampa aišku, kad pražūčiai save pasmerkusio Levelyno kelias dabar neišvengiamai artės prie filmo pradžioje šmėstelėjusio žudiko Antono Čiguro. Rusiškai (o gal čečėniškai?) pavadintas galvažudys, kurį suvaidino ispanų aktorius Javieras Bardemas, yra totalaus blogio įsikūnijimas, negailestingas monstras, nepermaldaujamas ir baisesnis už patį marą. Jis niekad neprašauna pro šalį, bet labiausiai mėgsta darbuotis visai ne šaunamaisiais ginklais, o… balionu su suspaustu oru. Tai nepriekaištingai funkcionuojanti žudymo mašina, kurios pergudrauti neįmanoma. Į fantastinius kiborgus ar komiksų personažus panašų veikėją aktorius apdovanojo tokiais vos pastebimais niuansais, kad šis perdėm amoralus herojus užvaldo mūsų dėmesį (ir netgi simpatiją).
„Senukų“ siužetas primena sniego griūtį, kurią išprovokuoja vienas neatsakingas poelgis. Taip brolių Coenų filmuose buvo ne kartą. O kai smurto banga išsilieja plačiai, užkirsti kelią jai nebeįmanoma. Nors baisių nusikaltimų logiką miestelio šerifui Tomui Belui (aktorius Tommy Lee Jonesas) pavyksta perkasti anksčiau už kitus, net šis gyvenimo vėtytas ir mėtytas žmogus nepajėgus pasipriešinti stichijai. Ne todėl, kad būtų per senas šiam reikalui. Juk lemties neįmanoma permaldauti, o įveikti titanus žmogus niekada nepajėgs. Todėl šį brolių Coenų filmą negali vainikuoti tradicinė holivudinė pabaiga arba ryški gėrio pergalė prieš blogį.
Tokią pesimistinę nuotaiką galima vadinti realizmu. O gal ji paprasčiausiai reiškia tai, kad laikas daro savo, ir dar visai neseniai jaunatvišku azartu spinduliavęs originalių kino kūrėjų tandemas palengva pereina į „senukų“ kategoriją. O tokiems pesimistams šiuolaikinėje Holivudo šalyje vietos nebelieka. (Gediminas Jankauskas)
