Kino istorijoje karas yra nuolatinė, nesenstanti tema, prikaustanti viso pasaulio žiūrovų dėmesį ir emocijas. Bėgant metams, daugybė filmų paliko ilgalaikį įspūdį, nes juose buvo nagrinėjama sudėtinga karo prigimtis ir gilios jo pasekmės.
Įsimintini filmai apie karą mena apie didžiules žmonių aukas ir su ginkluotais konfliktais susijusius moralinius sunkumus. Jie padeda geriau suprasti karo poveikį asmenims, visuomenėms ir visai žmonijai. Šie filmai ne tik įsimena, bet ir verčia susimąstyti apie pražūtingus karo padarinius, pasitelkiant įtaigų pasakojimą, subtilią vaidybą ir bekompromisį pasakojimą. Tyrinėdami karo realybę galime siekti ateities, kurioje smurtą ir konfliktus pakeis diplomatija ir užuojauta.
Šiame straipsnyje panagrinėsime dešimt įsimintinų filmų, kuriuose veiksmingai vaizduojama karo tikrovė, atskleidžiant jo pražūtingą poveikį individams, visuomenėms ir žmogiškoms vertybėms.
10. „Operacija „Mincemeat“ (Operation Mincemeat, 2021)
„Operacija „Mincemeat“ atrodo kaip tikra britų šnipų drama ir didžiąja dalimi tokia ir yra. Filmas paremtas tikra karo laikų drąsos ir didvyriškumo istorija. Jame vaidina stilingi aktoriai, tarp jų Colinas Firthas ir Matthew Macfadyenas, o režisierius Johnas Maddenas ir išgarsėjo būtent tokiais solidžiais, senamadiškais filmais.
Pati istorija yra tokia absurdiška ir pasakojama su pakankamai netikėtumų ir sauso humoro, kad nuolat įtraukia. Įsivaizduokite Antrąjį pasaulinį karą, į kurį tarp šnipinėjimo ir fizinių pokštų įmaišoma šiek tiek romantikos, ir suprasite, kokią sudėtingą toninę pusiausvyrą šis filmas pasiekia.
Filme, 1943-ųjų pavasarį, pačiame Antrojo Pasaulinio karo įkarštyje, Sąjungininkams žūt būt reikėjo pasipriešinti vis stiprėjančiam Hitlerio dominavimui Europoje. Buvo nuspręsta, jog tam geriausiai pasitarnautų įsitvirtinimas Sicilijoje. Tačiau kaip išsilaipinti saloje, nesulaukiant vokiečių pasipriešinimo ir išvengiant aukų? Dviem britų žvalgybos MI5 agentams kilo viena keisčiausių, beprotiškiausių ir rizikingiausių minčių karybos istorijoje – vokiečiams pakišti neegzistuojančio žvalgo kūną su sufabrikuotais duomenimis apie Sąjungininkų planus išsilaipinti Graikijoje ir Sardinijoje.
Žinoma, kaip ir daugelyje filmų kariai tampa pažeidžiami „romantikos“ savo profesijoje, kurioje svarbiausia išlaikyti susikaupimą. Taigi, filme regime romantišką ryšį, kuris nuolat užsimezga tarp našlės Džinos ir Eveno, išsiuntusio žmoną ir vaikus į Ameriką, kad juos apsaugotų, nes jie – žydai. Jau ankstyvosios scenos leidžia manyti, kad poros santuokai vis tiek grėsė pavojus. Tarp Džinos ir Eveno užsimezga saldus ir lengvabūdiškas romanas, nuspalvintas lengvu liūdesiu ir pasaulio nuovargiu ir jie abu iš ties puikūs. Tačiau šie besiformuojantys santykiai komplikuojasi, pavirsta į meilė trikampį ir tampa akivaizdu, kad Čarlzas taip pat jaučia jausmus Džinai.
Filmas „Operacija “Mincemeat“ pagrįstai įtemptas tiek asmeniniu, tiek profesiniu lygmeniu, nes komanda vykdo misiją ir su nerimu laukia, kol sužinos, ar ji buvo sėkminga. Smulkūs siužeto vingiai gali bet kurią akimirką reikšti katastrofą, o veikėjai, kurie iš pradžių atrodė nereikšmingi, tampa labai svarbūs. Tai tikrai be galo jaudinantis filmas.
9. „Privatus Karas“ (A Private War, 2018)
Vienai pavojingiausių profesijų pasaulyje priklausantys žurnalistai, rizikuodami savo gyvybėmis, stengiasi parodyti svarbiausius karo veiksmus iš pačių įvykių zonos, o tai visada reiškia balansavimą ant gyvybės ir mirties ribos.
Karo korespondentės Marie Colvinrealūs gyvenimo įvykiai ir jos neįtikėtina narsa atgyja vaidybiniame filme „Privatus karas“, sukurtame remiantis žurnale Vanity Fair paskelbtu tyrimu „Marie Colvin’s Private War“ (autorė Marie Brenner).
Marie Colvin, būdama britų laikraščio The Sunday Times korespondentė karinius reportažus rašė nuo 1985 metų iki mirties 2012-aisiais (Sirijoje Homso apgultyje: pradžioje buvo paskelbta, kad ji žuvo artilerijos sukeltoje ugnyje, vėliau Damaskas oficialiame pranešime informavo, kad žurnalistę pražudė savadarbės bombos sprogimas). Kaip karo korespondentė ši narsi moteris pabuvojo daugelyje karinių konfliktų apimtuose „taškuose“, vos nežuvo Čečėnijoje per rusų karinių lėktuvų ataką: apie šį stebuklingą išsigelbėjimą ji parašė reportažą „Pabėgimas iš Čečėnijos“.
Filmas „Privatus karas“ apima paskutinius vienuolika Marie Colvin gyvenimo bei profesinės veiklos metų – nuo 2001-ųjų metų įvykių Šri Lankoje, kur ji prarado kairiąją akį ir, anot pačios žurnalistės, pavirto „piratu su amžinu raiščiu ant vienos akies“.
Režisierius Matthew Heinemanas pasirenka kronikinį pasakojimo stilių, derindamas kelis žurnalistės ne itin laimingus asmeninio gyvenimo epizodus Londone su keturiomis svarbiausiomis jos karinėmis misijomis į Šri Lanką, Iraką, Libiją bei Siriją. Žinoma, ne visur, kur ji nuvykdavo, ji buvo laukiama ir gerbiama. Nes viešino tiesą apie karo nusikaltimus, dalyvavo valdžios slepiamų masinių kapaviečių ekshumacijos procedūrose Irake, sviedė piktus kaltinimus Libijos diktatoriui M. Gaddafiui tiesiai į akis, kalbino sužeistuosius mūšių laukuose, mokėjo uždavinėti nepatogius klausimus karo vadams ir išklausydavo artimuosius praradusias nelaimingas moteris.
Žinoma, toks gyvenimo būdas ir amžina įtampa nesuderinami su ramia moters dalia. Kaip ir visiems paprastiems žmonėms, Marie nebuvo svetimas baimės jausmas („Bijau pasenti, bet dar labiau bijau mirti jauna“). Tačiau baimė užvaldo ne pačios mirtinos grėsmės akivaizdoje, o ateina vėliau. Tada malšinti stresą padeda seksas, nikotinas ir alkoholis („Degtinė ir martinis slopina mano viduje kirbančius balsus“). O kai siaubo (arba, kaip sako medikai, potrauminio streso) koncentracija darosi nebepakeliama, neišprotėti padeda dar viena išvyka į karo zoną („Nekenčiu karštų taškų, bet žinau, kad pati privalau pamatyti, kas ten vyksta“). Nes karas – tai narkotikas, aštrinantis ne tik pojūčius, bet ir progresuojančią priklausomybę.
Rosamund Pike vaidina Marie Colvin taip, tarsi liestų atviras žaizdas apnuogintų nervų galiukais.
Režisieriui Matthew Heinemanui šiuolaikinių karų tematika ne naujiena. Dokumentiniame filme „Kartelių šalis“ (Cartel Land, 2015) jis gilinosi į ginkluotas kovas prieš narkomafiją Meksikos pasienyje ir pasisakė už konflikto zonoje atsidūrusių žmonių teisę gintis nuo smurto bet kokiomis priemonėmis. Kitame dokumentiniame filme „Vaiduoklių miestas“ (City of Ghosts, 2017) pasakojo apie 2014 m. Sirijoje įkurtos organizacijos RBSS (Raqqa Is Being Slaughtered Silently – „Raka žudoma tyliomis“) narius, kurie išdrįso viešinti Islamo valstybės vykdomus nusikaltimus.
„Privatus karas“ yra „Vaiduoklių mieste“ keliamos problematikos tęsinys. Patys pirmieji „Privataus karo“ kadrai ir finalinės Marie Colvin karinės misijos vaizdai sukrečia sugriauto Homso miesto vaizdais. Šiame kraupiu vaiduokliu virtusiame mieste vykdoma beprecedentė genocido politika, kai diktatoriaus B. Assado smogikai masiškai žudo taikius gyventojus.
Prieš mirtį Marie Colvin tiesioginiame eteryje iš Homso papasakojo pasauliui tiesą apie Assado karą, paskelbtą savo šalies gyventojams („Šis režimas yra blogiausias iš visų, su kuriais man teko susidurti“). Deja, šis reportažas buvo paskutinis Marie Colvin gyvenime. Tiesioginio eterio transliacijos vieta buvo susekta ir sunaikinta 2012 metų vasario dvidešimt antrą dieną. (Gediminas Jankauskas)
8. „Paslėptas gyvenimas“ (A Hidden Life, 2019)
JAV režisierius Terrence‘as Malickas per keturiasdešimt penkerius metus sukūrė tik aštuonis vaidybinius filmus. Užtai rezultatas kiekvieną kartą būna labai įspūdingas. Mažai šiuolaikiniame kine rasime žmonių, kurie taip fanatiškai būtų ištikimi savo kūrybiniams principams ir nesileistų į jokius kompromisus. Tikrų faktų įkvėptas naujausias Terrence’o Malicko filmas „Paslėptas gyvenimas“ pasakoja apie austrą Franzą Jägerstätterį, kuris Antrojo pasaulinio karo metais atsisakė kovoti vokiečių kariuomenėje ir buvo pripažintas išdaviku. Derinant poetišką kinematografiją ir citatas iš tikrų Franzo laiškų žmonai, filme šio tylaus didvyrio lūpomis svarstoma apie tikėjimą, meilę ir, svarbiausia, sugebėjimą išlikti laisvu žmogumi nepaisant visų tam nepalankių aplinkybių.
Deja, 1943-aisiais šis pacifistas karo tribunolo buvo nuteistas ir giljotinuotas. Franzui Jägerstätteriui tada buvo trisdešimt šešeri metai. O 2007-aisiais jis buvo paskelbtas kankiniu ir popiežiaus Benedikto XVI kanonizuotas.
Tokia biografija tiesiog prašyte prašėsi perkeliama į ekraną. Keistokai atrodo gal tik tai, kad filmą sukūrė režisierius, anksčiau linkęs į metafizines ar religines abstrakcijas. Nors jeigu pažvelgsime į „Paslėptą gyvenimą“ kaip į biblines asociacijas keliančią istoriją apie žmogų, savanoriškai prisiėmusį mirties auką, ir šis filmas atrodys visai logišku darbu nuosekliai savo pasaulėžiūrai ištikimo menininko biografijoje.
Prasidėjo ši istorija nuostabiuose peizažuose skęstančiame Austrijos kalnų kaimelyje Radegunde. Čia, tikrame žemiško rojaus kampelyje, tarpusavio santaroje ir harmonijoje su gamta gyvena sutuoktiniai Francas (Augustas Diehlis) ir Franciska (Valerie Pachner) su trimis dukrelėmis. Ši idilė tęsiasi filme pakankamai ilgai, tačiau žiūrovams ja mėgautis trukdo istorinės žinios apie A. Hitlerio prieš Austriją įvykdytą „anšliusą”. Mes su nerimu laukiame šio momento, kuris akimirksniu sugriaus šią nuostabią panteistinę harmoniją.
Jau prologe režisierius griebiasi šokiruojančio kontrasto, į nuostabaus grožio spalvotą realybę įterpdamas juodai baltos nacistinės kino kronikos vaizdus, pranašaujančius drastišką taikaus gyvenimo pabaigą. Filmas pradedamas chrestomatiniais kadrais iš režisierės Leni Riefenstahl filmo „Valios triumfas“ (1934), įamžinusio A.Hitlerio atvykimą į Niurnberge tris paras vykusį „nugalėtojų partijos“ suvažiavimą: virš debesų skrendančio lėktuvo vaizdus keičia Niurnbergo gatvėmis atvirame korteže važiuojantis Trečiojo reicho fiureris, kurį su neslepiamu susižavėjimu sveikina minios gerbėjų. Vėliau jau spalvotos nacių kronikos intarpai rodys intymioje namų aplinkoje kamerai su vaikais ir artimaisiais pozuojantis A. Hitleris.
Kai karą pradėjusi nacistinė Vokietija mobilizuoja visus tarnauti tinkamus Austrijos vyrus, Franzas, giliai tikintis žmogus, atsisako dalyvauti nežmoniškoje agresorių avantiūroje. Po mokymų jis pasilieka savo fermoje ir tuoj pat tampa visų aplinkinių priešu. Nuo jo nusigręžia draugai ir kaimynai. Dabar Franzas visiems – bjaurus išdavikas.
Deja, bažnyčioje Franzas taip pat neranda pritarimo savo nuoširdžiam troškimui tarnauti Gėriui. Net miestelio kunigas (Tobias Moretti) perspėja ištikimą Kristaus skleistų idėjų šalininką, kad tokia pozicija dabar ir pavojinga, ir beprasmė: „Tavo pasiaukojimas nieko nepakeis“. Dabar vienišiaus kovoje su totaliu Blogiu jis gali pasikliauti tik savo jėgomis ir artimųjų palaikymu. (Gediminas Jankauskas)
7. „Forpostas“ (The Outpost, 2020)
Pirmasis režisieriaus Rodo Lurie filmas, kuris žiūrovus nukelia į absoliutų košmarą. Nors dešimtys panašių filmų stengėsi atkurti neįsivaizduojamą siaubą, kai tiesiogine to žodžio prasme kovojama už savo gyvybę, „Forpostas“ tikrai išsiskiria kaip geriausias, daugiausia dėl Lurie techninio meistriškumo ir jaunų aktorių, kurie pagerinai tai, kas galėjo būti pernelyg pažįstama medžiaga. Ypač Skotas Eastwoodas ir Calebas Landry Jonesas atliko geriausius savo karjeros darbus.
Vien pažvelgus į Kamdešo posto Afganistane 2006 m. geografinį išsidėstymą, galima suprasti, kad misija išgyventi buvo kasdienis rūpestis. Lurie ir jo operatorius Lorenzo Senatore filmo pradžioje žiūrovams pateikia sekimo kadrą, atskleidžiantį, kad šis tikrasis postas iš esmės buvo blogiausioje įmanomoje vietoje – gilaus slėnio centre. Priešiškos Talibano pajėgos visada turėjo dominuojančią perspektyvą ir galėjo slėptis ant daugybės virš jo iškilusių kalnagūbrių. Jie galėjo šaudyti tiesiai į forpostą, kuris buvo įrengtas netoli Pakistano sienos, kad padėtų palaikyti ryšius su bendruomene, kurie po išpuolių ir susiformavusio nepasitikėjimo su vietos seniūnais greitai nutrūko.
Lurie ir scenarijaus autoriai Paulas Tamasy ir Ericas Johnsonas pirmąją filmo pusę kūrė epizodiškai, nes Kamdešo užkardoje karius ištinka tragedijos, dėl kurių vadovavimą turi perimti nauji vadai. Šią pusę daugiausia sudaro įprasti pokalbiai, kuriuos pertraukia šūviai. Dialogai dažnai persidengia, daugelis veidų susilieja, bet tai ir yra dalis prasmės. Šie vyrai buvo panašaus amžiaus, o dažnai ir kilmės, ir visi jie pakaitomis išgyveno didžiulį nuobodulį tolimoje užkardoje su nuolatiniu siaubu, susijusiu su neišvengiama ataka. Keletas veidų vis dėlto išsiskiria, tai – leitenantas Bendžaminas D. Keatingas (akt. Orlando Bloomas), štabo seržantas Klintas Romeša (akt. Skotas Eastwoodas), specialistas Ty Maiklas Karteris (akt. Calebas Landry Jonesas) ir kapitonas Robertas Yllescas (akt. Milo Gibsonas).
Kiekvienas vaidmuo filme „Forpostas“ yra geresnis nei vidutinis, ypač tokiems filmams kaip šis, ir tai yra vienas didžiausių Lurie pasiekimų. Jis užčiuopia tą adatą šieno kupetoje, kurioje kažkaip perteikia šios kareivių grupės „vidutinioko“ prigimtį ir kartu suteikia savo atlikėjams tiek, kiek reikia, kad jie išsiskirtų. Ypač tvirtas yra Eastwoodas, o Jonesas ir toliau daro įspūdį, ypač antroje filmo pusėje.
„Forpostas“ nėra pirmasis filmas, kuriame užfiksuota, kaip dėl žmogiškųjų klaidų žuvo žmonės – dėl Kamdešo mūšio buvo iškeltos kelios drausminės bylos asmenims, kurie nesugebėjo palaikyti bazės. Deja, didvyriški veiksmai dažnai atsiranda dėl struktūrinio lygmens nesėkmių. Lurie filmą iškelia pusiausvyra, niekada neleidžianti jo filmui virsti aklu fanatizmu ar sugedusios sistemos, dėl kurios aukojami jauni vyrai, peikimu. Jis žiūri ten, kur jam ir priklauso, į tikrus žmones, atsidūrusius viduryje viso to, įstrigusius karo slėnyje.
6. „Greyhound“: mūšis dėl Atlanto“ (Greyhound, 2020)
Tomas Hanksas tęsia Antrojo pasaulinio karo istoriko vaidmenį filme „Greyhound“: mūšis dėl Atlanto“, intensyviame Aarono Schneiderio filme. Jei praleisite pabaigos titrus, šio karinio filmo gerbėjus sudomins taupus, nekeblus požiūris į karą, kuriame daugiau jūrinės terminologijos ir šaukiamų įsakymų, o ne charakterių detalių.
Hanksas, kuris taip pat rašė filmo scenarijų, viską, ką reikia žinoti apie vadą Ernestą Krause’ą, paaiškina tuo, ką jis veikė tarnyboje. Žinoma, aktorius Hanksas randa būdą įterpti subtilų abejonių ar baimės dvelksmą, tačiau tai vienas tikslingiausių kada nors sukurtų karinių filmų, nes jis mažai ką pasiūlo, nesusijusio su jo egzistavimą pateisinančiais jūriniais įvykiais. Viena vertus, tiesioginis požiūris – vertas susižavėjimo išpūstų „blokbasterių“ eroje, o paprasta, gerai papasakota didvyriškumo istorija yra beveik gaivinanti.
Hanksas vaidina Krause’ą, profesionalų karininką, kuriam buvo pavesta vadovauti eskadriniam minininkui „USS Keeling“ (kitaip „Greyhound“), 1942 m. pradžioje vadovavusiam 37 sąjungininkų laivų konvojui per Atlantą. Antrojo pasaulinio karo istorikams šis istorijos tarpsnis žinomas kaip Atlanto mūšis – nesibaigiantis katės ir pelės žaidimas tarp sąjungininkų laivų ir vokiečių povandeninių laivų, trukęs ilgai ir pareikalavęs tūkstančių gyvybių. Nors Holivudas sukūrė daugybę filmų apie Antrojo pasaulinio sausumos karus Europoje, apie tai, kas vyko Atlanto vandenyne, filmų sukurta mažiau, daugiausia dėl to, kad techninės galimybės iš tikrųjų perteikti su vokiečių povandeniniais laivais kovojančių naikintuvų įtampą yra palyginti naujos. Galbūt tai ir paskatino Hanksą ekranizuoti C. S. Foresterio „Gerąjį ganytoją“ (angl. The Good Shepherd) – jausmas, kad jis pagaliau gali tai padaryti autentiškai.
Filmo „Greyhound“: mūšis dėl Atlanto“ personažų vaidmenys, įskaitant Krause’o maldą per vyriausiojo virėjo Klivlendo (akt. Robas Morganas) pusryčius ar strategijos aptarimą su antruoju vadu Čarliu Koulu (akt. Stephenas Grahamas), nesudaro daugiau nei penkių minučių ekrano laiko. Didžiąją filmo dalį sudaro Krause‘o šaukiami įsakymai apie laipsnius, vairus ir kitus dalykus, kurie labiau patiks laivyno istorikams nei paprastam filmo žiūrovui. Akivaizdu, kad „Greyhound“ labiausiai skatina detalės, ir susidaro įspūdis, kad tokio pobūdžio filmo dar nematėme, nes scenarijaus rašymo ar montavimo metu nebuvo praleistas nė vienas įsakymas – tiesą sakant, beveik kiekvienas Krause‘o įsakymas kartojamas per visą vadovybės grandinę.
Dėl istorinio tikslumo filmas tikrai įdomus, tačiau kartais labiau primena pamoką nei pramogą. Filmas, pritaikytas tam tikros kartos tėvams – žmonėms, kurie nenori nieko pernelyg sudėtingo ar niuansuoto savo istorijose apie didvyriškumą. Tai klasikinė istorija apie žmogų, kuris niekada nevadino savęs didvyriu, bet tikrai juo buvo tiems, kuriuos saugojo savo konvojuje.
5. „Kurjeris“ (The Courier, 2021)
Kasmet vis labiau aštrėjant Rusijos ir viso likusio pasaulio konfrontacijai vis dažniau linksniuojama šaltojo karo situacija, kuri pastarųjų įvykių šviesoje, regis, jau priartėjo prie vadinamosios Karibų krizės ribos, kai pasaulis buvo realiai atsidūręs ant branduolinio karo slenksčio.
Nenuostabu, kad jau keletą metų pasauliniame kine regime politinius trilerius, kuriuose primenami septintojo dešimtmečio įvykiai, slepiantys vis dar daug neatskleistų paslapčių. Ypač tų, kuriuos, pasinaudoję vieno garsaus filmo pavadinimu, galėtume įvardinti kaip „Šnipų žaidimus“.
Vienas tokių naujų filmų „Kurjeris“ (2020 m., rež. Dominicas Cooke‘as) praskleidžia uždangą ilgai slėpusią vieną garsią tarptautinio šnipinėjimo istoriją.
Praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje dvi didžiosios pasaulio supervalstybės – JAV ir Sovietų Sąjunga – buvo taip įsitraukę į ginklavimosi varžybas, kad dėl realios atominio karo grėsmės pasaulio taikos balansas pakibo ant pluko.
Slaptą informaciją apie agresyvius sovietų planus tada į Vakarus nutekino GRU pulkininkas Olegas Penkovskis, su anuometinio sovietų lyderio Nikitos Chruščiovo ketinimais supažindinęs Didžiosios Britanijos žvalgybos agentūra MI6.
Britų ir amerikiečių pareigūnai, išanalizavę visus jiems prieinamus šaltinius supranta, kad reaguoti būtina ir nedelsiant imasi veikti. Jų planas – drąsus ir netikėtas: į Maskvą MI6 ir CŽV nutaria pasiųsti žmogų, niekaip nesijusį su slaptosiomis tarnybomis ir turintį šansą neatkreipti KGB dėmesio. Šiuo žmogumi tampa niekam įtarimo nekeliantis verslininkas Grevilis Vainas (jį suvaidino Benedictas Cumberbatchas).
Pasibaigus jo pavojingai misijai Grevilis Vainas parašė dvi knygas „Žmogus iš Maskvos: Vaino ir Penkovskio istorija“ (1967 m.) ir „Žmogus iš Odesos“ (1981 m.).
Visada panašiais atvejais kyla pagrįsti klausimai, kiek tokioje memuarinėje literatūroje yra tikros tiesos, o kiek vadinamosios „legendos“ – logiškai sukonstruotos šnipo charakteristikos, kuri padėtų tais atvejais, jeigu rezidentas būtų priešų demaskuotas ir suimtas.
Abu rezidentai – Vainas ir Penkovskis – galiausiai buvo demaskuoti ir pakliuvo į sovietų kalėjimą. Su Penkovskiu (jį suvaidino gruzinų aktorius Merabas Ninidzė) valdžia nesiceremonijo, kaip ir su visais tėvynės išdavikais – jis buvo priverstas prisipažinti pakenkęs sovietinei sistemai, pasmerktas, likviduotas ir palaidotas nepažymėtame kape.
Panašaus likimo Vainas išvengė tik todėl, kad buvo užsienietis. Dalinai jam padėjo pats Penkovskis, per tardymus sakęs, jog Vainas ne savo noru buvo tapęs „kurjeriu“.
Amerikietis Vainas galiausiai buvo išleistas į laisvę, iškeitus jį į sovietų šnipą Kononą Molody. Šią sceną, beje, dar sovietmečiu matėme režisieriaus Savos Kulišo filme „Ne sezono metas“ (1968 m.): abu rezidentus tąsyk šiame epizode suvaidino du lietuviai – Donatas Banionis ir Laimonas Noreika. (Gediminas Jankauskas)
4. „Mauritanietis“ (The Mauritanian, 2021)
Mohamedou Ould Salahi Gvantanamo kalėjime praleido 14 metų, nors niekada nebuvo apkaltintas nusikaltimu. Suimtas netrukus po rugsėjo 11-osios įvykių, jis buvo apkaltintas, kad buvo vienas iš pagrindinių išpuolių verbuotojų, nors beveik nebuvo jokių įrodymų, kad jis tiesiogiai susijęs su šiais išpuoliais. Vienas iš užgrobėjų nakvojo ant Salahi sofos, o tarptautiniu mastu siekdamas teisingumo Salahi tapo dar viena auka.
Jis išsamiai aprašė savo įkalinimą ir kankinimus 2015 m. išleistoje knygoje „Gvantanamo dienoraštis“, kuris tapo bestseleriu visame pasaulyje. Filmas buvo neišvengiamas, o dabar pasirodė ir Kevino Makdonaldo sukurta Salahio istorijos versija „Mauritanietis“ (angl. The Mauritanian). Tai iš esmės senamadiška drama, kurioje įspūdingai vaidina Taharas Rahimas, Jodie Foster ir Benedictas Cumberbatchas.
„Mauritanietis“ prasideda 2001 m. lapkritį, kai Salahis (akt. Rahimas) suimamas, bet vėliau persikelia į 2005 m., kai Nensė Holander (akt. Foster) sutinka priversti vyriausybę apkaltinti šį vyrą. Dauguma žmonių jau žino, kad Gvantanamo įlanka buvo iš esmės neteisėta vieta, kur žmonės galėjo būti laikomi be kaltinimų metų metus, kankinami, kad prisipažintų dėl to, ko galbūt niekada nebuvo. Federaliniai teismai dešimtis kartų nusprendė, kad žmonės ten buvo laikomi neteisėtai, o Salahi atvejis yra vienas iš labiausiai žinomų ir keliančių nerimą. Dėl atsitiktinio susitikimo ir skambučio iš O. bin Ladeno telefono Salahis buvo apkaltintas tuo, kad jis verbavo žmones, kurie skraidino lėktuvus į Pasaulio prekybos centrą.
Neturėdami beveik jokių įrodymų ir kaltinimų, jie jį laikė daugelį metų, o Hollanderio byla prasideda nuo paprastos „habeas corpus“ bylos, kurioje vyriausybė turėtų apkaltinti Salahį arba paleisti jį. Nensė įdarbina bendradarbę Teri (akt. Shailene Woodley), kad padėtų šioje byloje, ir pradeda atskleisti vis daugiau tamsių tiesų apie Gvantanamą. Kitoje pusėje pulkininkas leitenantas Stiuartas Koučas (akt. Cumberbatchas) siekia apginti vyriausybės bylą, tačiau atranda savo šalies nusikaltimų gilumą.
Paskutinėse filmo „Mauritanietis“ scenose, kaip ir daugelyje kitų tikrų istorijų, matome filmuotą medžiagą, kurioje užfiksuotas tikrasis Salahis, ir tampa kaip niekada aišku, kad tai, kas buvo prieš tai, iš tikrųjų nebuvo jo istorija. Taip, reikia vertinti tik tą filmą, kuris yra prieš akis, bet teisinga kritikuoti kūrinį, kuris nežino, kokią istoriją papasakoti, ir, dar blogiau, įcentruoja baltuosius pagrobto kalinio gelbėtojus, o ne patį kalinį.
Rahimas daro tiek daug, kad priverstų mus įsijausti į Salahį, tačiau matydami tikrąjį žmogų, kuris šypsosi ir dainuoja, primename, kaip stipriai filmas stumia kitus pasakojimus į tai, kas turėjo būti giliai žmogiška, artima istorija, o ne dar viena tiesmuka tamsaus pasaulio istorijos skyriaus ataskaita. Nors režisieriaus filmas geras, bet jam vis giliau atskleidžiant kankinimus ir neteisybę ima trūkti istorijos artimumo, jausmo. Ši kino juosta vieniems patiks ir labai, o kitiems nebus pati geriausia kino patirtis.
3. „Nuliai ir vienetai“ (Zeros and Ones, 2021)
Vėlyvasis devintasis dešimtmetis amerikiečių režisieriui Abeliui Ferrarai buvo itin vaisingas. Nuo 2019 m. iki dabar jis sukūrė tris vaidybinius ir du dokumentinius filmus (vienas iš jų – apie jį patį, pristatantį vieną iš vaidybinių filmų „Sibiras“ (angl. Siberia) Berlyne).
„Nuliai ir vienetai“, kaip ir režisieriaus filmas „Tommaso“ grįžta į Italiją. Iš tiesų jo pasakojimas sukasi apie vieną garsiausių ir švenčiausių ten esančių vietų. Šiame filme taip pat vaidina emocinėje izoliacijoje atsidūręs vyras, kurį dabar vaidina ne Dafoe, o Ethanas Hawke’as. Tam tikra prasme tai Ferrario filmas apie pandeminį karantiną. Jo „atsakas“ nepanašus į jokį anksčiau matytą.
Filmas prasideda Hawke’o įžanga, kurioje jis kalba apie filmą, kurį netrukus pamatysite. Tai nepatogus, nuoširdus, keistas pristatymas (kaip sužinosime filmo pabaigoje, kai Hawke’as vėl kreipsis į mus, iš tikrųjų tai buvo pristatymas, skirtas minios finansavimui). Tačiau tai labiausiai pagrįstas filmas per ilgą laiką.
Skaitmeniniu būdu nufilmuotas Seano Price’o Williamso, tarsi dalyvautų konkurse „Kiek mažai šviesos reikia, kad gautum ekspoziciją“, „Nuliai ir vienetai“ nemažą laiko dalį praleidžia sekdamas Hawke’o personažą, Italijoje dislokuotą kariškį, vardu JJ, kuris klajoja, darydamas tai, ką paprastai daro vaikinai iš Abelio Ferrario filmų. Tai yra, būdamas nykštukas ekspansyvioje aplinkoje (apleistoje traukinių stotyje), aplanko moterį ir užmezga su ja mįslingą pokalbį, užmezga ne tokį mįslingą pokalbį su vaiku, nueina į nuošalią vietovę ir ten įsigyja narkotikų, ir taip toliau. Jis taip pat veda įtemptus pokalbius su nepriklausomo kino žmogumi Stephenu Gurewitzu – spėjame, kad jis vaidina save, nes nešiojamojo kompiuterio ekrane virš jo galvos yra jo pavardė – ir jis įrašinėja tariamai dokumentinį vaizdo įrašą. „Nufilmuok jį taip, kad jie patikėtų“, – liepia jam viršininkas. Kažkuriuo metu italė moteris jo paklausia, ką jis daro „mano šalyje“.
Kol sudedame detales kas iš tikrųjų vyksta šiame filme, išgirstame tokius teiginius: „Jėzus buvo tik dar vienas kareivis, dar viena karo auka“, o tada kyla klausimas: „Bet kieno pusėje?“. Taip pat sužinome, kad JJ turi brolį dvynį, kuris yra sulaikytas ir kankinamas JAV dėl tariamo teroristinio sąmokslo. Vaidindamas brolį, Hawke’as perteikia aktorių Dafoe, kai šis būna labiausiai pamišęs, ir rėkia tokius dalykus kaip „Jūs negalite manęs nužudyti“, „Ši mašina žudo fašistus“ ir „Kaip tai, kad niekas daugiau nesidegina?“.
Ir mes dar net nepaminėjome Vatikano bombardavimo… Visa tai, kaip filmas aprašytas, atrodo gana kvailokai. Broliai dvyniai yra tikrai nuvalkiotas būdas signalizuoti apie dvilypumą, o dėl filosofinių tariamų posakių Dostojevskis atrodo toks pat sausas kaip Williamas F. Buckley.
Tačiau Ferrario kinematografija visada pasižymi gaivališka jėga ir įtikinamumu. Jis neperžengia įprastinio aspekto to, ką bando „pasakyti“. Ir vis dėlto ne peržengti yra svarbiausia – svarbiausia yra padaryti. Tai ne tik partizaninis kinas, bet ir savotiška veiksmo tapyba. Tiesioginė kelionė į nakties pabaigą. Filmas, tikrai nėra tipinė kino juosta, jį reikia suprasti, žiūrėti kaip į meno kūrinį parodoje.
2. „Sparno broliai“ (Devotion, 2022)
Režisieriaus J. D. Dillardo filmo „Sparno broliai“ esmė – kaip mes apibrėžiame aktyvistą. Adaptuota pagal Adamo Makoso knygą „Devotion“, naujausiame Dillardo filme pasakojama pilietinių teisių istorija apie Džesį Brauną (akt. Džonatanas Majorsas), revoliucingą juodaodį karo lakūną ir Korėjos karo didvyrį. Tačiau Braunas nėra tipiškas pokyčių kūrėjas, o „Sparno broliai“ nėra įprastas filmas apie kovą su rasizmu.
Nors filme taip pat kalbama apie Brauno ir baltaodžio sparnuotojo Tomo Hudnerio (akt. Glenas Powellas, kuris yra ir filmo vykdomasis prodiuseris) draugystę, filmas taip pat paneigia ankstesnes kino juodaodžių ir baltaodžių poras segregacijos laikotarpiu, kuriuose gausu stereotipų ir stebuklingų juodaodžių, galinčių nutraukti rasizmą, jei tik jų baltieji kolegos įžvelgtų jų žmogiškumą. Žinoma, šiuose filmuose išankstinį nusistatymą turintis baltasis asmuo vaizduojamas kaip savotiškas herojus, tuo pat metu iškeliant kitą žmogų, kuriuo, kaip teigiama, jis rūpinasi. „Sparno broliai“ puikiai vaikšto tarp nesantaikos ir harmonijos, sunkių pamokų ir didvyriško triumfo, visiškos sąjungininkystės ir nenaudingos baltaodžių kaltės.
Dillardo filmas prasideda 1948 m., kai Hudneris atvyksta į Karinių jūrų pajėgų aviacijos bazę Pensakoloje, Floridos valstijoje. Jis įžengia į kakofonišką vyrų persirengimo kambarį, kuriame skamba įnirtingi keiksmažodžiai. Šie vulgarūs keiksmai sklinda ne iš minios. Jos sklinda iš vieno žmogaus: Brauno. Hudneris niekada nemato, kaip Braunas šaukia ant savęs, nes šio juodaodžio ašaros nėra skirtos Hudneriui. Ramus, naivus, amerikietiškas Hudneris meta kitokį šešėlį nei tylus, atsiskyręs, bejausmis Braunas. Pagal temperamentą jie neturėtų būti draugai. Scenarijaus autoriai Jake’as Crane’as ir Jonathanas Stewartas taip pat nesistengia forsuoti šio klausimo, o tai suteikia kino juostai nepaprastą laisvę. Vietoj to šioje jaudinančioje, pulsuojančioje kelionėje labiau rūpi, kad du vyrai užmegztų ryšį dėl bendros pagarbos, o ne dėl fantastinio vietos ir laiko nesusipratimo.
Braunas yra lakūnas, turintis daugybę nematomų žaizdų. Nepadorumai, kuriuos jis rėkia ant savęs, kyla iš mažos knygelės, kurioje jis saugo kiekvieną įžeidimą, kada nors mestą jo adresu. Vienas pirmųjų karinio jūrų laivyno afroamerikiečių aviatorių Braunas karjeros pradžioje patyrė kūno sužalojimų ir kelis segregacijos „bendražygių“ pasikėsinimus į jo gyvybę. Mes nematome smurto, kurį patyrė Braunas. Dillardas yra per daug protingas, kad būtų galima rasti tokių menkai kabančių vaisių. Vietoj to mes matome Brauno psichikos pasekmes per Majorso meistrišką fizinį pasirodymą – tvirtą ryšulėlį, kurio valiūkiška eisena slepia ant plačių pečių užgulusį svorį ir veidą apėmusią įtampą.
„Sparno broliai“ pasakoja apie nuolatinį Hudnerio tobulėjimą siekiant suprasti Brauną, tačiau nesureikšmina šio išdidaus piloto. Savo ruožtu Braunas pamažu įtraukia Hudnerį į savo orbitą, ir mes susipažįstame su Brauno dukra Pamela ir jo atsidavusia žmona Deize (akt. Christina Jackson). Dillardas sugretina šį namų gyvenimą, kur Braunas gali palikti spaudimą ir rasizmą, kur visas jo kūnas ir veidas nušvinta iš džiaugsmo, su sunkiu peizažu, kai jis yra vienintelis juodaodis jūroje baltaodžių karo lakūnų. Jackson, vaidindama Deizę, yra tarsi džiaugsmo pliūpsnis, suteikiantis filmui taip reikalingo lengvumo ir grakštumo. Daugeliu atžvilgių Deizės ir Džesio ryšys, labiau nei desegregacija ar karas, suteikia filmui juntamą širdies ritmą.
Dillardo nuomone, Brauno kova su rasizmu žemėje tęsiasi ir danguje, kur pilotas atranda didžiausią laisvę. Šiame paveiksle nėra matomo fizinio smurto prieš juodaodžius kaip priemonės, kuria siekiama pilietinių teisių ar kad Hudneris į juos žiūrėtų kaip į žmones. Brauno egzistencija yra jo protestas. Dviejų su puse valandų filmas, kur laikas tiesiog skrieja, „Sparno broliai“ – savotiškas Dillardo diplominis darbas – nuo kompaktiškos žanrinio filmo drobės iki įspūdingo didelio masto antplūdžio. Dillardas sugeba suderinti kelias antirasistinių filmų problemas su Brauno herojiškumu, nepasiduodamas maudulingoms, kraupioms technikoms. Net artėjant skaudančiai pabaigai filmui pavyksta puikiai „nusileisti“.
1. „Tvirtas užnugaris“ (The Covenant, 2023)
Filmas apie Afganistano karo žiaurumus. Iš pradžių tai susimąstęs, sąmojingas pasakojimas apie tvirtą amerikiečių seržantą Džoną Kinlį (akt. Jake’as Gyllenhaalas) ir jo pastabų afganų vertėją Ahmedą (akt. Daras Salimas), kurie kiekvieną dieną gyvena tyliai susitarę. Dėl Ahmedo darbo, dėl kurio jam gresia rimtas Talibano keršto pavojus, jis su žmona (Fariba Sheikhan) ir vaiku gaus vizas į Jungtines Valstijas. „Tvirtas užnugaris“ geriausiai veikia kaip tyli, įtempta charakterių drama, kurioje tikrinama daugybė nesėkmingų Amerikos pažadų Artimųjų Rytų šaliai ir jos žmonėms.
Jei „Tvirtas užnugaris“ būtų tik amerikietiškojo išskirtinumo tuščiaviduriškumo tyrimas, kaip rodo pirmoji filmo valanda, tai būtų vienas sąžiningiausių šalies vaidmens regione vaizdinių. Tačiau režisierius Ritchie galiausiai pabunda iš sąstingio ir perkelia šį kovinio veiksmo filmą į gonzo teritoriją.
Filme iš karto susiduriame su pavojais, gresiančiais visiems filmo dalyviams. Pavyzdžiui, įžanginėje scenoje Kinlis ir jo vyrai – komanda, kuri specializuojasi sprogmenų ar masinio naikinimo ginklų paieškoje – atlieka patikrinimus pakelėse. Jų vertėjas bando įtikinti afganų sunkvežimio vairuotoją atidaryti krovinį, tik tada sprogsta bomba, kuri užmuša vertėją ir dar du karius. Kai Ahmedas atvyksta į laisvą vietą, žiūrovą gali nustebinti jo nerišlumas, šis darbas jam tėra atlyginimas. Vėliau sužinome, kad Ahmedas, labiau nei jis leidžia suprasti, nori sunaikinti Talibaną.
Šis stoiškumas suteikia Ritchie, Ivano Atkinsono ir Marno Davieso scenarijui tiek daug intrigos. Nors operatoriaus Edo Wildo kameros žvilgsnis atrodo prikaustytas prie Kinlio, iš tikrųjų jį žavi Ahmedas Salimas. Ahmedas demonstruoja, kad yra protingas žmogus, puikiai išmanantis aplink vykstančius įvykius – nuo vietinės prekybos narkotikais išmanymo iki gebėjimo akimirksniu atskirti, kada kas nors meluoja. Jis nebijo pasisakyti ar nesilaikyti scenarijaus, pavyzdžiui, derėdamasis su informatoriumi ar taisydamas neapsikentusio Kinlio klaidas. Salimas visiškai susietas su tuo, kaip jo platus kadras žaidžia prieš kamerą, kaip kareiviai mato jį kaip grėsmę, ir dažnai net nepripažįsta jo buvimo, nors jis yra ten, kad jiems padėtų. Salimas taip pat pasižymi inteligencija, kuri prieštarauja kituose kariniuose filmuose matytam raumeningam, žarnas tikrinančiam kareiviui.
Tačiau įtrūkimai atsiveria, kai Ritchie nukreipia savo vizualinį dėmesį nuo Salimo į Gyllenhaalą. Kai per išpuolį Ahmedas ir Kinlis per Afganistano dykumą grįžta į bazę, iškyla nelygiaverčių Sidney Poitier ir Tony Curtiso santykių, kuriais jie dalijosi filme „Išdavikai“, šmėkla: Ar ši partnerystė privers Kinlį pagaliau įžvelgti Ahmedo žmogiškumą? Tiesa, Kinlis ne visiškai ignoruoja Ahmedo buvimą, kaip Curtisas. Psichologiškai tvirta Gyllenhaalo vaidyba leidžia suprasti, kad jis pasitiki Ahmedu ir net šiek tiek juo žavisi. Ir vis dėlto asmeninė distancija ne darbo aplinkoje, kurioje vyksta karas, yra akivaizdi. Skirtingai nei kiti jo globojami kariai, Kinlis mieliau nieko nežinotų apie Ahmedą, todėl jų skrydis į laisvę per dykumą tampa nelygiaverčiu susitarimu, pagal kurį Ahmedą su Kinliu sieja ne vien lojalumas (ir iš tiesų net ne draugystė), bet ir neužsitarnauta pagarba draugystei, kuria dalijasi kareiviai kovoje.
Puikus karinis filmas supinantis veiksmą, dramą, žmogiškuosius santykius ir kovą už gyvybę.
