Kino juostos apie pakilimus ir nuopuolius yra būtent tokios, kaip ir skamba… Jau vien iš pavadinimo aišku, kad tai istorijos, kuriose pasakojama apie tam tikrą žmogų, kuris išgarsėja, įgyja galios, įtakos ir galiausiai ją praranda. Kartais tokiuose pasakojimuose dėmesys sutelkiamas į veikėjų grupę ar net visą instituciją ir (arba) pramonę, tačiau dažniausiai kalbama apie pavienius asmenis. Šio tipo istorijos senos kaip pasaulis, nes tokie pasakojimai nuo seno priklauso plačiam tragedijos žanrui, kurio ištakos siekia dar Senovės Graikiją.
Na, o naujausiais laikais (bent jau kol gyvuoja kinas) tokie filmai dažnai siejami su gangsterių žanru, nors tikrai ne visi. Todėl šiandien norime supažindinti jus su filmų dešimtuku, kuriuose pakilimo ir nuopuolio siužetas yra svarbiausias. Visi šie filmai, kuriuose kalbama apie valdžios, turto ar įtakos įgijimą ir praradimą, yra tikrai puikūs ir verti jūsų dėmesio. Šie filmai ne tik pamokantys, bet ir įtraukiantys.
10. „Napoleonas“ (Napoleon, 2023)
Apie filmo siužetą galime pasiskaityti istorijos vadovėliuose (Napoleonas, pradėjęs nuo paprasto karininko rango, vadovaudamas mūšiams sparčiai kyla karjeros laiptais, kol galiausiai tampa Prancūzijos imperatoriumi; jo kovos iš Prancūzijos persikelia į kitas šalis, politiniai santykiai atsiranda ne tik su kolegomis generolais, bet ir su kitų imperijų valdovais, kol didysis imperatorius sulaukia pirmojo savo fiasko ne dėl ko kito, o dėl rusiškos žiemos (o gal vis dėlto dėl savo ambicijų?) ir grįžta iš mūšio, praradęs apie 35 tūkst. karių; ties šiuo momentu prasideda jo nuosmukis, baigęsis tremtimi nuošalioje Šv. Elbės saloje). Apie tokias detales kaip atskleistas megalomaniškas Napoleono charakteris ir sudėtingas santykis su ilgamete žmona, o vėliau susirašinėjimo drauge, gyvenimo meile Žozefina galime sužinoti iš Ridlio Skoto filmo.
Visi, išskyrus Napoleoną ir Žozefiną, kino juostoje atrodo būtent tai, kas jie yra iš tikrųjų, – istoriniai personažai: pompastiški, dirbtiniai, manieringi. O gal tai tik to meto Prancūzijos kultūra? Tačiau tuomet kodėl Napoleonas su Žozefina tokie žmogiški?
Įdomūs filmo faktai: Nepoleonas jaučia nesuvaldomą baimę atsidūręs mūšio lauke ir nesugeba valdyti savo emocijų, o kartais netikėčiausiose vietose užsnūsta. Tai, žinoma, suteikia jo personažui realistiškumo, nes ir didvyriai būna žmonės, tačiau šios charakterio savybės per mažai įpintos į pasakojimo kontekstą, atrodo neišplėtotos ir atsitiktinės, lyg būtų įmestos todėl, kad reikėjo, nes Napoleonas taip elgėsi, o ne bandant susieti jas su kitais faktais ar paaiškinti.
Įspūdinga kaip filme detaliai buvo atkurta Vaterlo mūšio scena, kurioje raiteliai atakuoja pėstininkų Kare (pranc. carré – kvadratas, karių rikiuotė, kai kariai išrikiuojami vienu ar keliais uždarais keturkampiais, visi frontu į išorę. Karė skirta apsisaugoti nuo netikėto arba judresnio priešo puolimo. Buvo ypač veiksminga per kovas su didelėmis kavalerijos pajėgomis.)
Napoleono ir Žozefinos santykis – keistas ir įdomus, galima sakyti, nelabai sveikas. Jei tikėsime filmo naratyvu, didysis karvedys buvo linkęs liguistai prisirišti, kartais perdėtai dominuoti, o kitais kartais perdėtai nusižeminti ir paklusti. Tuo tarpu Žozefina su juo buvo ne iš meilės, o iš baimės, kad gali likti viena, nesaugoma, kad gali vėl papulti į kalėjimą. Vėliau jos baimė perėjo į vergišką prieraišumą. Taigi nors jie bendravo iki pat Žozefinos mirties, porelės santykiai išliko ne visai sveiki, panašėjo į šeimininko ir tarno ryšį.
Tai, kas man labiausiai patiko šioje kino juostoje, tai parodytas prancūzų charakteris. Nepažįstu daug prancūzų, o tuo labiau prancūzų iš XVIII-XIX amžiaus, taigi vienas Dievas težino, kiek ten tiesos, tačiau mane sužavėjo scenos, kuriose jie vieni kitus apmėto maistu. Tai gali būti ir valstiečiai, kurie svaido supuvusias daržoves į prie giljotinos vedamą aristokratę, ir patys aristokratai, kurie prie bendro pietų stalo, rūmų asmenims stebint, meta vienas į kitą po brokolį. O kas vyksta gatvėse, tai geriau patylėti – vienas didelis chaosas.
Choakinas Feniksas, šios kino juostos žvaigždė, atrodo prislėgtas ir nelaimingas. Svarsčiau, ar taip jis atskleidžia savo personažą, ar vis dėlto jį, kaip žmogų, slegiančiai paveikė tokie vaidmenys kaip Džokeris kitoje to paties pavadinimo kino juostoje ar Bo vaidmuo filme „Visos Bo baimės“. Rekomenduoju šį filmą žiūrėti istorinių scenų, tokių kaip mūšiai, istorinių kostiumų ir apskritai istorijos mėgėjams, kurie džiaugiasi gilindamiesi į tokių filmų istorines detales ir matydami didžiuosiuose ekranuose faktų interpretacijas. O visiems kitiems linkiu kaip nors įsijauti. (Dora Žibaitė)
9. „Visuomenės priešai“ (Public Enemies, 2009)
„Kas yra banko apiplėšimas, palyginti su jo turėjimu?“ – klausė Bertoltas Brechtas, o dabar, kai finansų pasaulis vėl pulsuoja nuo duslaus mokesčių mokėtojų remiamų milijardierių ir premijų gavėjų, negalinčių patikėti savo sėkme, juoko, atėjo laikas susipažinti su Michaelo Manno mąslia, svilinančia, bet keistai santūria hagiografija apie garsiausią Amerikos bankų plėšiką – Džoną Dillingerį (angl. John Dillinger).
Tai buvo nusikaltėlis, kurį sunkmečiu nacionaline įžymybe pavertė sensacijų trokštanti spauda, ir besikuriantis Federalinis tyrimų biuras, norėjęs visoje šalyje turėti galią sučiupti tuos blogiukus, kurie šiuo metu vengia suėmimo, tiesiog viršydami greitį ir kirsdami valstijų ribas. Aktorius Billy Crudupas puikiai vaidina susikūprinusį, girgždančiu balsu J. Edgarą Huverį, skelbiantį karą su nusikalstamumu, o Christianas Bale’as nepaprastai įtikinamai suvaidino jo vyriausiąjį agentą Melviną Purvisą – šis gerai išsilavinęs, labai motyvuotas, griežtai disciplinuotas.
Tačiau pagrindinė filmo žvaigždė – Johnny Deppas. Filme jis, kaip ir pridera A lygio žvaigždės rimtumui ir prestižui, yra pats Dillingeris. Šis bankų plėšikas buvo tapęs megažvaigžde, kurią visuomenė tiesiog dievino. Deppo vaidinamas Dillingeris iš kalėjimų ištrūksta su tokiu pat nerūpestingumu, kaip ir patenka į bankų saugyklas. Prieš patekdamas į kokią nors saugyklą, jis „atsitiktinai“ perlipa per banko darbuotojos langelį ir šiek tiek apšaukia banko prezidentą. Jis niekina maskuotę… O kai ekrane pasirodo jo „Ieškomas“ atvaizdas ir griežtas balsas liepia žiūrovams žiūrėti į kairę, o paskui į dešinę ir ieškoti jo, Dillingeris šaltakraujiškai atsisako vykdyti nurodymus. Na, toks jau jis… tikras maištautojas.
Kūrėjo Michaelo Manno gerbėjai atpažins jo firminius akcentus: didžiuliai stambūs įtemptų vyrų veidų planai iškyla į viršų ir užpildo ekraną, o operatoriaus Dante Spinotti aukštos raiškos vaizdo įraše odos poros tokios pat ryškios kaip kulkų skylės. (Beje, Spinotti operatoriaus darbas yra sklandus ir betarpiškas).
Mannas dievina susišaudymus, bet ne su menkais pistoletais, o su didesniais ginklais ir šautuvais: kaip ir šiuolaikinėje dramoje apie banko apiplėšimą „Karštis“, „Visuomenės priešų“ susišaudymai atrodo tarsi pilno masto kariniai susirėmimai. Filmas toks tikai rimtas, vyriškas. Prakaitas ir testosteronas tvyro ore kaip nesudundėjęs griaustinis. Tikrai puikus, įtempto siužeto filmas, su be galo žaviu ir rimtu Deppo vaidmeniu priešakyje.
8. „BlackBerry“ (2023)
Mobilieji telefonai – viena tų sričių, kurioje progresas žengia septynmyliais žingsniais, o kasmet net kelis kartus atnaujinamų technologijų neįmanoma nei susekti, nei kasmet ir vis dar patobulinamų prietaisėlių įsigyti.
Režisieriaus Matto Johnsono naujausias darbas „BlackBerry“ kaip tik ir pasakoja apie modernių technologijų legendą – vieno iš pirmųjų plačiai naudojamų išmaniųjų telefonų „BlackBerry“. Kadangi konkurencija ryšio bei komunikacijos technologijų srityje yra milžiniška, sunku „ant bangos“ išsilaikyti net tiems, kurie pradžioje buvo pirmeiviai. Kartais po svaiginamos karjeros ir neįtikėtino kelio į viršūnes seka skaudus nuopuolis.
Būtent taip atsitiko ir prekiniam ženklui „BlackBerry“. Buvo laikai, kai apie šį išmanųjį telefoną su klaviatūra, kuriuo galima rašyti elektroninius laiškus, svajojo kiekvienas, o savo rankose jį turėjo visi save gerbiantys verslininkai. Ir kai atrodė, jog visas pasaulis yra tokio telefono kūrėjų kišenėje, pasirodė Steve‘as Jobsas su savo „iPhone“. Viena klaida, išdidus prisirišimas prie technologijos, nesugebėjimas laiku įsijungti į konkurencinę kovą bei susitarti su mobiliojo ryšio operatoriais ir nuo beveik 50 proc. išmaniųjų telefonų rinkos JAV bei milijardų dolerių per metus krenti iki nulio.
Filmo, sukurto pagal knygą „Losing the Signal: The Untold Story Behind the Extraordinary Rise and Spectacular Fall of BlackBerry“, premjera įvyko tarptautiniame Berlyno kino festivalyje – pagyrų tąsyk jam negailėjo nei kino kritikai, nei žiūrovai, nei netgi technologijų žinovai. „Tokių filmų reta“, – kalbėjo žiūrovai po premjeros. Vieni filmą ėmė lyginti su Martino Scorsese‘s „Volstryto vilku“, kiti su Davido Fincherio „Socialiniu tinklu“.
Iš tikrųjų, visus šiuos filmus vienija ir autorių bei aktorių šėlsmas, juodasis humoras, ironiškas požiūris į Silicio slėnyje vyraujančias taisykles, taip pat nevengiama pavaizduoti inovatorių keistenybes. Bet tuo pat filmas „BlackBerry“ yra intriguojantis, kvapą iki paskutinės minutės gniaužiantis trileris, atskleidžiantis technologijų ir telekomunikacijų verslo užkulisius.
Kas geriau parduos konkurentams dar nežinomą technologiją: gabus inžinierius ar „moksliukas“ – Harvardo verslo mokyklos absolventas? Kaip persivilioti talentus iš „Google“ ar „Microsoft“? Kaip užkariauti išmaniųjų telefonų rinką? Visi šie klausimai dabar ne mažiau svarbūs už pačius išradimus.
Filmas prasideda, kai du kanadiečių inžinieriai Mike‘as Lazaridis (Jay‘us Baruchelis) ir Douglas Freginas (jį suvaidino pats filmo režisierius Mattas Johnsonas), technologijų įmonės „Research In Motion“ įkūrėjai, susitinka su verslo „rykliu“ Jimu Balsillie‘u (Glennas Howertonas), kad pristatytų jam naują idėją). „50 proc. įmonės akcijų ir aš CEO“, – atsako jis. CEO amerikietiškai reiškia generalinis direktorius (chief executive officer, sutrumpintai CEO).
Ypač audringą veiklą Balsillie‘is išvysto, kai netenka buvusio darbo. Jo patirtis ir geras savo srities reikalų išmanymas greitai duoda puikų rezultatą: sėkmingai startavusi RIM tampa ryškiu proveržiu telekomunikacijų rinkoje. O žiūrovai gavo dar vieną gerai susuktą filmą, kuriame gamybiniai procesai ir begalė verslo užkulisių detalių neužgožia pačių personažų, kurių dauguma pavaizduoti kaip idėjų fanatikai, vardan tikslo aukojantys savo asmeninius gyvenimus. Bet be tokių fanatikų, ko gera, joks progresas nebūtų įmanomas. (Gediminas Jankauskas)
7. „Kazino“ (Casino, 1995)
Filmo „Kazino“ scenarijus parašytas, remiantis mafijozų teismo proceso protokolais ir liudininkų parodymais, todėl viskas čia atrodo labai tikroviškai. Semas Rotšteinas (Robertas De Niro) kažkada buvo lošėjas virtuozas, už savo meistrystę pramintas Tūzu. Dabar Kanzas Sičio mafija patiki jam kontroliuoti didelį Las Vegaso kazino. Biznis kurį laiką klesti, tačiau lyg lavina ant Semo galvos pasipila viena nelaimė po kitos. O viskas tik todėl, kad Semas susižavėjo prostitute Džinžer (Sharon Stone) ir ją vedė.
Režisierius Martinas Scorsese sodriomis spalvomis tapo įprastą kriminalinį „vaizdelį“ – lošimų namus Las Vegase kontroliuoja kelios italų mafijos „šeimos“, vadinasi, jos ir valdo visą už nusikaltėlių pinigus dykumoje pastatytą lošimų sostinę. Žinoma, oficialūs lošimo namų vadovai yra mafijos statytiniai, puikiai išmanantys savo darbo specifiką ir mokantys viską daryti taip, kad turtuoliai loštų prie ruletės bei pokerio stalų ir, žinoma, praloštų didžiules sumas. Oficialiai Semas negali būti legalus kazino vadovas, nes dėl savo abejotinos reputacijos nė už ką negautų licencijos. Betgi mafija ir ne tokias problemas išsprendžia. Nes, kaip žinome, mafijozai gali pateikti kam reikia „pasiūlymus, kurių neįmanoma atsisakyti“.
Semas Rotšteinas yra tikras savo amato virtuozas. Jis kriminaliniame versle sukasi nuo ankstyvos jaunystės: buvo kortų sukčius, bukmekeris, kitų azartinių žaidimų specialistas. Žodžiu, jis yra žmogus, kuriam nuolatinė lošimų rizika ir yra gyvenimo esmė.
Mafijozai pasitiki Semu, bet dėl visa ko deleguoja jį prižiūrėti patyrusį galvažudį Nikį Santorą (jį vaidina senas režisieriaus bičiulis Joe Pesci). Semui tokia draugija visai nepatinka, nes Nikį pastoviai seka ir dažnai areštuoja policiją bei federaliniai agentai. Bet įstatymų sergėtojai yra priversti jį greitai paleisti, nes akivaizdžių savo kaltės įrodymų šis savo srities profesionalas niekur nepalieka.
P.S. „Kazino“ yra puikus įrodymas, kad gerame filme viskas iki smulkmenų yra svarbu. Štai muzikos specialistai pastebėjo, kad filmo garso takelyje skambanti J.S. Bacho „Mato evangelijos“ muzika turėtų atidžiam žiūrovui pasufleruoti, kad tokiu būdu brėžiama paralelė tarp R. De Niro personažo degradavimo ir… Liuciferio žlugimo.
P.P.S. „Kazino“ buvo aštuntas bendras režisieriaus M. Scorsese‘s ir R. De Niro darbas. Netrukus (nuo „Niujorko gatvių“ prasidės ilgas ir produktyvus M. Scorsese‘s bendradarbiavimas su Leonardo DiCaprio (kol kas jie drauge sukūrė penkis vaidybinius filmus, dabar sukamas šeštasis – biografinė drama apie JAV prezidentą Theodore‘ą Rooseveltą. (Gediminas Jankauskas)
6. „Babilonas“ (Babylon, 2022)
Filmas „Babilonas“ (Babylon) pritrenkia savo dinamika: trankios muzikos fone veiksmas tartum išprotėjęs mirties traukinys rieda į chaosą (o gal į pirmapradę tvarką?), nes menas – tai daugiau nei mes galime suvokti protu, jis didesnis už mus pačius. Dėl meno žmonės gyvena, dėl meno kartais jie ir miršta. Filme „Babilonas“ scenarijaus autorius ir režisierius Damienas Čiazelis (Damien Chazelle), sukūręs tokias kino juostas kaip „Kalifornijos svajos“ (LaLa Land) ir „Atkirtis“ (Whiplash), pristato romantiška aura apgaubtą kino istorijos pradžią ir tolesnę kino plėtotę, kurioje sukasi iš niekur atsiradę ir vėliau išgarsėję aktoriai, prodiuseriai ir muzikantai. Romantiška aura šiame filme – dar ne viskas, nes pamatysite ir šokiruojančių bakchanalijų, nešvankių gestų ir visa, kas nepanašu į padorų, ramų gyvenimą.
Veiksmas prasideda 1926 metais Holivude. Tylusis kinas vis dar ant bangos. Bradas Pitas vaidina Džeką Konradą, garsų to meto kino aktorių, o Margot Robi atlieka išgarsėti trokštančios jaunos patrakėlės Nelės La Roy vaidmenį. Taip pat svarbus šaunaus meksikiečių aktoriaus Diego Kalvos (Diego Calva) personažas Manuelis (Menis) Toresas, nuo kurio, galima sakyti, viskas ir prasideda. Trijulė patiria šlovės akimirkas ir nuosmukius, kiekvienas savaip.
Filmo pradžioje kaip žiūrovai dalyvaujame pašėlusiame Holivudo žvaigždžių vakarėlyje, kuriame linksminasi visi – aktoriai, kritikai, muzikantai. Kaip ir praeitose savo kino juostose, Damienas Čiazelis įjungia trankų garso takelį – energija trykšta per kraštus. Vakarėlio dalyviai nuogi šniaukščia kokainą, sanguliauja, nepadoriai šoka ir daro viską, kas jiems tik šauna į galvą lyg nebūtų rytojaus. Atrodo, vienintelis Manuelis, tvarkantis organizacinius reikalus, išlaiko šaltą protą, bet netrukus galvą jam visiškai susuka Nelė, kuri su jo pagalba neteisėtai patenka į šurmulio sūkurį ir ten būna pastebėta.
Kas toliau dedasi, sunku apsakyti, bet trumpai drūtai galime apibrėžti, kad filmas prasideda nuo pakylėjimo, nuo geriausios veikėjų gyvenimo akimirkos ir toliau eina žemyn, į pražūtį, į nuosmukį. Juk šlovė – tai gatvės prostitutė, kuri atsiduoda tam, kas daugiau pasiūlo, o šis filmas ir yra būtent apie tai – apie šlovę ir jos vaikymąsi. Arba kitaip tariant, filmas yra apie Holivudą.
Menas – tai veidrodis. Menas yra jo vartotojų atspindys, veikiamas masės įgeidžių. Jis nepastovus ir efemeriškas, nesuvaldomas ir turintis savo gyvenimą. Filmas „Babilonas“ – tai kino kaip meno refleksija, aktorių, kino kritikų, režisierių, muzikantų paskirties apmąstymas. O išvada galiausiai tokia, kad kino vidinis mechanizmas nepriklauso nuo pavienių sraigtelių, jo dinamiką užkuria paslaptinga išcentrinė jėga. (Dora Žibaitė)
5. „Volstryto Vilkas“ (The Wolf of Wall Street, 2013)
Scorsese‘s kūrinys „Volstryto vilkas“ pasakoja tikrą Jordon`o Belfort`o (akt. Leonardo Dicaprio) gyvenimo istoriją. Tai istorija apie jauną Volstryto vertybinių popierių maklerį, apie jo pakilimus bei nuosmukius, ir apie nepavykusią amerikietišką svajonę. Jordon`as Belfort`as savo pirmąjį darbą Volstryte gavo būdamas 21-nerių metų. Tuometinis jo vadovas Mark`as Hanna`as (Matthew McConaughey) Volstryto naujokui atskleidė paslaptį kaip išsilaikyti bei tapti sėkmingu šiame aršiame bei konkurencingame finansų pasaulyje. Trumpoje, bet nuostabiai suvaidintoje scenoje Matthew McConaughey, visus nuopelnus už sėkmę Volstryte atiduoda narkotikams, seksui bei alkoholiui.
Vos pradėjęs dirbti Volstryte jaunasis Belfort`as iškarto įsimyli savo darbą ir šis jam puikiai sekasi. Pagaliau įgijęs licenciją dirbti su vertybiniais popieriais Belfort`as svajoja apie greitą praturtėjimą. Tačiau po skandalingai pagarsėjusio „juodojo pirmadienio“ 1987 metais, kuomet staigiai nuvertėjo viso pasaulio biržos akcijos, Jordon`as Belfortas netenka darbo. Netrukus jo pirmoji žmona jį įkalba įsidarbinti kompanijoje, kuri pardavinėja mažos vertės akcijas, o pelnas už kiekvieną parduotą akciją siekia net 50%. Jau turintis darbo Volstryte patirties Belfort`as iš karto tampa mažos įmonės žvaigžde parduodamas daugiausiai akcijų ir susikraudamas didžiausią pelną.
Belfortas, per kelerius metus be jokios sąžinės graužaties, sukčiaudamas susikrovė pavydėtinus turtus. Jo įmonė, išsiplėtė nuo 25 darbuotojų iki Volstryto imperijos su šimtais darbuotojų. Pinigų jaunasis makleris turėjo tiek, jog tikrąją to žodžio prasme nežinojo ką su jais veikti. Didžiąją jų dalį išleisdavo nerūpestingam gyvenimo būdui. Besaikis narkotikų vartojimas, prabangūs vakarėliai, jachtos, alkoholis, moterys ir dar daugiau narkotiku, toks buvo Volstyrto vilko gyvenimas iki kol jo veikla nesusidomėjo FTB agentai.
Leonardo Dicaprio savo rolę atliko tiesiog stulbinančiai, tai vienas iš geriausiai jo iki šiol suvaidintų vaidmenų. Atsipalaidavęs, komiškas, ekstravagantiškas bei charizmatiškasis Leonardo DiCaprio juostoje atlieka ne tik pagrindinį vaidmenį, bet yra dar ir istorijos pasakotojas. Pagal kiekvieno skonį Belfort`as gali būti ir herojus ir blogiukas, jūsų teisė rinktis Jordon`as Belfort`as kaip asmenybė turėtų kelti pasibaisėjimą dėl jo amoralumo, besaikio narkotikų vartojimo neištikimybės savo žmonoms bei smurto. Visgi genialios Leonardo DiCaprio vaidybos ir scenarijaus autoriaus Terence Winter`io, kuris sukūrė įdomų personažą, dėka Jordona`as Belfordas tampa žavingas, iki ašarų juokingas, bei įtraukiantis personažas, kuris tau ima rūpėti ir nepaisant jo visų priklausomybių, bei amoralaus elgesio nori, kad jam pasisektų. (Ieva Pašiūnaitė)
4. „Pašėlusios naktys“ (Boogie Nights, 1997)
Antrasis režisieriaus Paulo Thomaso Andersono filmas „Pašėlusios naktys“ (1997 m.) pratęsia ankstyvoje jaunystėje dar 16 mm. juostoje susuktą filmą „Dirko Digglerio istorija“ (The Dirk Diggler Story). Būdamas vos septyniolikos, 1988-aisiais Paulas Thomas susuko pseudodokumentinę provokaciją, skirtą… pornografinio kino užkulisiams.
Ar pornografija gali būti menas? Visiems, kas į šį klausimą atsakytų teigiamai, reikėtų būtinai pažiūrėti ne tik Larso von Triero „Nimfomanę“, bet ir „Pašėlusias naktis“. Amerikiečiai atvirai šį klausimą kėlė jau aštuntojo dešimtmečio pradžioje. Tikra sensacija, sulaužiusią daugelį tabu, tapo 1972-aisiais metais liepos dvyliktąją JAV ekranuose pasirodęs skandalingas filmas „Gili gerklė“ (rež. Gerardas Damiano), legalizavęs tą kino sritį, kuriai priklausė anksčiau kukliai filmais suaugusiems vadinta produkcija. Anot erotinio žurnalo „Hustler“ leidėjo Larry Flynto, premjeros dieną Niujorke norinčių pamatyti šį filmą žmonių eilė nusidriekė per tris kvartalus. Filmu susidomėjo net seksologai ir psichoterapeutai, kurie savo pacientams „Gilią gerklę“ ėmė rekomenduoti kaip gerą vaizdinę priemonę, padedančią atsikratyti kai kurių kompleksų.
„Pašėlusiose naktyse“ aktoriaus Burto Reynoldso suvaidintas prodiuseris Džekas Horneris net svajoja apie „harmoningą“ pornorevoliuciją. Ne tik svajoja, bet ir aktyviai dalyvauja aštuntojo dešimtmečio pabaigoje Pietų Kalifornijoje klestėjusiame erotinių filmų kūrimo pasaulyje, kurio autorių menines ambicijas sužlugdė netrukus užplūdęs agresyvus natūralistinių pornografinių vaizdajuosčių srautas.
Vėlesnės primityvios ir vulgarios pornografinės kino produkcijos fone „Pašėlusiose naktyse“ herojai gali pasirodyti esą tikri romantikai. Tikriausiai, jie tokie ir buvo, nes norėjo kurti „aukštąjį meną“.
Kartą vienoje diskotekoje Džekas Horneris sutinka septyniolikmetį Edį Adamsą (Markas Wahlbergas), kuris nepavargsta kartoti, kad „kiekvienas yra apdovanotas kokia nors Dievo dovana“. Pats gi Edis kelnėse turi tai, kas pornografijos versle itin gerai vertinama. Taip vaikinas tampa filmų suaugusiems įžymybe, gerbėjams pažįstama Dirko Digglerio pseudonimu.
3. „Žmogus su randu“ (Scarface, 1983)
Pasisveikinkite su Toniu Montana – vienu nepamirštamiausių ir epinių personažų kino istorijoje. Al Pacino, kuris per visą savo karjerą suvaidino tiek daug atpažįstamų personažų, atliko galbūt didžiausią savo karjeros vaidmenį – suvaidino Tonį Montaną, dėl kurio jį visi prisimins. Taip pat verta paminėti puikias Steveno Bauerio ir Michelle Pfeiffer personažų interpretacijas, tačiau labiausiai visų dėmesį prikausto Al Pacino.
Tonis Montana – iš Kubos atvykęs imigrantas, galintis patekti į Majamį. Jis taip pat yra nekantrus bei impulsyvus ir šios savybės nulems jo pakilimus ir nuosmukius prekybos narkotikais pasaulyje.
Prie filmo pavadinimo buvo pridėta paantraštė „Tautos gėda“ (angl. The Shame of the Nation), o pradiniuose titruose parašyta: „Šis filmas kaltina mafiją ir nusikalstamą Amerikos vyriausybės abejingumą nuolat augančiam pavojui mūsų saugumui ir laisvei. Viskas, ką matote filme, yra tikrų į vykių rekonstrukcija“.
Šis filmas, sukurtas 1932 m. filmo pagrindu, tapo pripažintos kokybės kūriniu ir kultiniu filmu ne tik gangsterių žanre. Tai – neabejotinai vienas geriausių visų laikų gangsterių filmų ne tik dėl subtilumo ir žavesio, kur kiekvienas turi savo stipriąsias puses, bet ir dėl pranašesnių dalykų lyginant su kitais to žanro filmais – šis filmas žiaurus, šiurkštus, grynai pramoginis ir jį tikrai malonu žiūrėti.
Filme ne tik pakilimai ir nuopuoliai, bet ir daug aukų. Nepaisant daugybės žmonių, kurie viso filmo metu netenka gyvybių, Tonis, jo sesuo Džina ir daugybė pakalikų paskutiniosios sulaukia filmo kulminacijos metu. „Pasisveikink su mažuoju mano draugu“ iš tiesų.
Išgyvena nedaugelis, tik narkotikų lordas Alechandras Sosa, buvusi Tonio žmona Elvyra, Tonio motina Džordžina ir Sosos samdomas žudikas „Kaukolė“.
Autoriai kruopščiai atkuria šio amoralaus tipo kriminalinės karjeros etapus nuo paprasto emigranto iš Kubos iki galingo narkotikų karaliaus Amerikoje. Komplikuotas psichopato paveikslas papildomas didybės manijos ir incesto temomis. O gangsterius dažnai vaidinęs Alas Pacino pakyla iki tikros tragedijos aukštumų, tobulai persikūnijęs į žmogų, tapusį absoliučios valdžios auka. (Gediminas Jankauskas)
2. „Pilietis Keinas“ (Citizen Kane, 1941)
Apie amerikiečių aktorių ir režisierių Orsoną Wellesą (1915-1985) dar jam gyvam esant sklandė daugybė legendų. Draugai ir priešas, gerbėjai ir pavyduoliai, kolegos ir kritikai – visi aktyviai kūrė genijaus portretą. Kai kada į šį liaupsių ir prakeiksmų chorą įsijungdavo ir pats triukšmo kaltininkas, vis pateikdamas kokį nors naują savo neįprastos biografijos ar kūrybos faktą.
Sunku rasti tokią meninės veiklos sritį, kurioje Orsonas Wellesas nebūtų palikęs ženklaus pėdsako. Bet didžiausius darbus jis nuveikė kine. Pirmasis jo filmas „Pilietis Keinas“ (Citizen Kane, 1941) ne tik seniai įtrauktas į geriausių visų laikų kino kūrinių dešimtuką, bet ir yra įdėtas į specialią „laiko kapsulę“ ir Niujorke užkastas į žemę – kad po daugelio šimtmečių ateities civilizacijų atstovai galėtų susidaryti nuomonę apie XX a. intelektualinius žmonijos pasiekimus.
Vos dvidešimt penkerių metų režisieriaus O. Welleso „Pilietis Keinas“ dažniausiai vadinamas pačiu geriausiu visų laikų filmu arba talpiausia kinematografinių išradimų enciklopedija. Iš tikrųjų, sunku rasti kitą filmą, kuris būtų taip radikaliai sulaužęs visas tradicijas ir suformavęs naują kino kalbą. Pradžioje savo prašmatniose apartamentuose miršta vienas turtingiausių Amerikos magnatų Čarlzas Fosteris Keinas. Prieš mirtį jis teištaria du žodžius: “Rožės pumpuras” (angl. Rosebud). Ką jie galėtų reikšti?
Po šio prologo ilgokoje ekspozicijoje regime „mockumentary“ principu sumontuotą kroniką, pristatančią velionį. Viso pasaulio laikraščiai pirmuose puslapiuose informuoja apie Keino mirtį. Vėliau pristatoma jo stulbinama biografija. Abejingų Keinui nėra – vieni jį garbina kaip idealaus amerikiečio įsikūnijimą, kiti nekenčia. Vieni Keiną vadino fašistų (štai jis kino kronikos kadruose šalia Hitlerio ir Mussolinio), kiti – garsiausiu savo epochos politiku (šioje srityje jis tikrai padarė puikią karjerą, pakilęs politinės hierarchijos laiptais iki gubernatoriaus), tretiems Keinas – jokių skrupulų nežinantis kapitalistas, valdantis pasakiškus turtus, kuriuos pasiryžęs pakloti po mylimosios kojomis: įsimylėjęs artistę Sjuzen Aleksander magnatas jai pastato prabangiausius rūmus, pavadintus Ksanadu, ir iš tolimų šalių pargabena egzotiškų gyvūnų asmeniniam zoologijos sodui. Tačiau būtent ši moteris priverčia beširdžiu monstru tapusį savimylą suprasti, kad ne viską galima nupirkti už pinigus. Net už labai didelius pinigus.
Po prologe parodytos (pseudo)dokumentinės novelės laikraščio redaktorius liepia žurnalistams surinkti kuo daugiau informacijos apie įtakingą velionį ir – svarbiausia – išsiaiškinti, ką gi iš tikrųjų reiškia paskutinis jo ištartas žodis.
Vykdydamas užduotį ambicingas reporteris Džeris Tompsonas (Williamas Allandas) susitinka su keturiais žmonėmis, artimai pažinojusiais Keiną – geriausiu draugu, verslo imperijos valdytoju, antrąją žmoną Sjuzen Aleksander ir Ksanadu rūmų liokajumi. Dar daug svarbių žinių Tompsonas pasisėmė iš Keino globėjo dienoraščio.
Atrodytų, kad penkių rimtų šaltinių pakanka objektyviam vaizdui susidaryti. Bet čia ir yra „Piliečio Keino“ paradoksas. „Rožės pumpuro“ paslaptis finale nėra atskleista. Tik kelios versijos, žadinančios žiūrovų pastabumą ir fantazijas.
1. „Geri vyrukai“ (Goodfellas, 1990)
Režisierius Martinas Scorsese ne kartą bandė įminti šiuolaikinės mafijos Amerikoje gyvybingumo paslaptį. „Geruose vyrukuose“ (1990) jis atskleidė naujokų verbavimo mechanizmą, pagrįstą ydingais idealais ir elementaria baime vėliau sulaužyti kraujo priesaiką. Filmas buvo sukurtas pagal mafijos tradicijas gerai žinančio Nikolo Pileggi knygą „Gudragalvis“ (Wiseguy), todėl viskas čia alsavo gyvenimo tiesa.
„Gerais vyrukais“ Martinas Scorsese pradėjo “mafijozinių” kriminalinių filmų seriją su Robertu De Niro pagrindiniuose vaidmenyse.
Prasideda filme pasakojama istorija 1955-aisiais rytų Bronkse. Ambicingas jaunuolis Henris Hilas, airio ir emigrantės iš Sicilijos sūnus (Ray‘us Liotta), dirba gangsterių “pasiuntinuku”, tačiau svajoja apie gerokai aukštesnę vietą šioje nusikaltėlių hierarchijoje (filmą pradeda nuoširdus vaikino prisipažinimas: „Kiek save pamenu, visada norėjau būti gangsteris“; šiuos žodžius girdime tuo metu, kai Džimis ir Tomis žudo automobilio bagažinėje gulintį žmogų). Greitai jam pasitaiko puiki proga įsiteikti vietiniam “krikštatėviui” ir gerokai pataisyti savo padėtį. Henris veda žydaitę Karen (Lorraine Bracco), kuri ilgai nežinos savo vyro tikrosios profesijos.
Vėliau vaikiną užgrius ištisa nesėkmių lavina – skyrybos su žmona, ketveri metai kalėjime, nemalonumai dėl narkotikų. Bet visa tai menkniekis, palyginus su baime gauti kulką į kaktą nuo saviškių. Mat po ne visai vykusio aerouosto apiplėšimo gangsteriai ims likviduoti šio nusikaltimo dalyvius. Supratęs, kad pagaliau ateina jo eilė, Henris bando ieškoti pagalbos FTB…
Pats tapęs gangsteriu, Henris griežtai laikėsi dviejų svarbiausių šios profesijos žmonėms privalomų taisyklių Neužduodamas jokių klausymu daryk tai kas liepta ir laikyk liežuvį už dantų, kai kalbi su pašaliniais. Yra dar vienas įsakymas, gal net pats svarbiausias – niekada nieko neišduok, nes to reikalauja „omerta“ (tylėjimo įžadai): už šio įstatymo sulaužymą gresia tik vienas atpildas – mirtis.
Robertas De Niro vaidina gangsterį Džeimsą Konvėjų – ramių nervų žudiką, kuris nė nemirktelėjęs įvykdys bet kokį mafijos įsakymą. Ypač Džimis globoja bendražygį Tonį De Vito (už šį vaidmenį Jos Pesci buvo apdovanotas Oskaru). Ypatingo dėmesio Džimio akyse Tonis nusipelnė dėl to, kad jis yra vienintelis grynakraujis italas visoje kompanijoje. Už ypatingą uolumą ir ištikimybę mafijos interesams Tonio netrukus turėtų sulaukti ypatingo „neliečiamojo“ statuso, o jeigu taip atsitiktų, tai ir Džimio „akcijos“ bendrame kriminaliniame versle žymiai išaugtų.
Studijos vadovus pradžioje nuliūdino išankstinių seansų rezultatai, kuriuose pirmieji žiūrovai į standartinį testo klausimyną prirašė nemažai pastabų. Buvo baiminamasi, kad 25 mln. biudžetas neatsipirks. Galiausiai filmas Amerikoje surinko beveik 47 mln., nors didele sėkme tai laikyti negalima, nes pusė pajamų už filmų rodymą lieka kino teatruose. Bet JAV kino kritikai iš karto pavadino „Gerus vyrukus“ gangsterinio žanro išskirtiniu kūriniu. (Gediminas Jankauskas)
