Ar „Netflix“ darbas kuriant ir platinant originalius filmus buvo naudingas kino pramonei? Šį klausimą sau dažnai užduoda daugelis kino gerbėjų, ir tai – teisinga. Nors daugelis kinomanų nuogąstauja dėl „Netflix“ originalių juostų platinimo kino teatruose trūkumo („Netflix“ labai retai išleidžia savo filmus kino teatruose). Tai įvyksta nebent tada, kai platforma planuoja juos pateikti apdovanojimams, nes kitaip daugelis šios transliuotojos sukurtų filmų greičiausiai būtų likę nepastebėti.
Vis dėlto apmaudu, kad „Netflix“ taip mažai reklamuoja savo tikrai puikius originalius filmus, transliuojamus per šią paslaugą. Kino juostų biblioteka yra tikrai nemaža ir stebėtinai gera, ypač kalbant apie trilerius. Tokie darbai kaip Davido Fincherio „Žudikas“ (angl. The Killer) „Netflix“ tinkle populiarėja vien dėl vardo žinomumo, tačiau kitiems pasisekė mažiau – jie praslysta pro plyšius ir neranda auditorijos, nors yra be galo kokybiški projektai. Taigi, pristatome jums nepakankamai pastebėtų ir įvertintų originalių „Netflix“ trilerių dešimtuką… Neįvertintos, bet vertos bet kurio žiūrovo laiko.
10. „Triguba riba“ (Triple Frontier, 2019)
Tai vienas iš naujesnių ir didesnių iki šiol „Netflix“ sukurtų filmų – „Triguba riba“ yra veiksmo trileris, kuris labai panašus į blizgią kino teatro premjerą ir kurio netvarkingas kelias per kūrimo pragarą atskleidžia, kad ilgą laiką jis buvo planuojamas kaip toks.
„Popiežius“ (pravardė) (akt. Oscaras Isaacas) – specialiųjų pajėgų operatyvininkas, pastaruosius trejus metus bandantis sugauti galingą narkotikų baroną netoli Trijų sienų – pasienio zonos tarp Paragvajaus, Argentinos ir Brazilijos. Kai informatorius atskleidžia ne tik jo buvimo vietą, bet ir tai, kad jo namuose jis saugo daugybę milijonų, „Popiežius“ sugalvoja planą. Užuot tai daręs pagal taisykles, jis įkalbės savo senuosius kolegas, dabar grįžusius į JAV ir bandančius gyventi vadinamąjį normalų gyvenimą, padėti jam suplanuoti apiplėšimą. Nors yra didesnio gėrio aidų, vyrai daugiausia vadovaujasi godumu, o planui išsipildžius, jų lojalumas vienas kitam tampa išbandymu.
Režisierius JC Chandoras, kuris yra sukūręs dramą apie finansinį krachą „Margin Call“ ir 80-ųjų kriminalinę sagą „A Most Violent Year“ pagal scenarijų, parašytą kartu su Marku Boalu, „Oskarą“ pelniusiu filmo „The Hurt Locker“ scenaristu, pagal ankstesnius jų nuopelnus matome, kad jie užduočiai pridėjo svorio raumeningai filmo struktūrai. Nors filme ir yra užuominų apie potrauminio streso sindromą ir tai, kaip prastai JAV vyriausybė elgiasi su karo veteranais, „Triguba riba“ daugiausia dėmesio skiriama vienareikšmei pramogai, lengvai suvartojamam nuotykiui, skirtam plačiam, nereikliam „Netflix“ žiūrovų ratui. Ir tame tikrai nėra nieko blogo. Juk smagu mėgautis filmu.
Pasiruošimas apiplėšimui pasižymi puikia logistikos detale. Kūrėjas Chandoras surinko solidų aktorių ansamblį, kuriame Izaoką supa Benas Affleckas, Charlie Hunnamas, Garrettas Hedlundas ir Pedro Pascalis. Nors Hunnamas ir vėl stengiasi įtikinamai perteikti savo amerikietišką akcentą, o Affleckui tenka sakyti replikas savo komiškai per daug įtemptu Betmeno balsu, likusieji komandos nariai padeda užpildyti scenarijų, o kai kurios kartais nepatogios ir įkyrios replikos tampa veiksmingos.
Įdomu tai, kad filme mažiau dėmesio skiriama pačiam apiplėšimui, o daugiau – tam, kaip pervežti tiek daug pinigų iš džiunglių vidurio, o tai suteikia besivystančiai dramai tam tikro nenuspėjamumo. Be to, titulinė vieta suteikia Chandorui ir operatoriui Romanui Jasjanovui daugybę progų kontrastuoti su daugybe nuostabių vaizdų, o filmas pasižymi elegantiška ir brangia, nors kiek anonimiška estetika.
Sunku įsivaizduoti, kad dauguma žiūrovų, kurie užklysta į „Trigubą ribą“, nepatirtų malonumo iš to, ką jie patiria, – sklandžios, žvaigždėtos dramos, kuri buvo surasta atsitiktinai ir „suvalgyta“ patogiai įsitaisius svetainėje. Tikrai neblogas, lengvai žiūrimas trileris.
9. „Windfall“ (2022)
„Windfall“ yra toks aktorinis eksperimentas, kuris paprastai daugeliui tinka ir patinka. Tris talentingus aktorius suvaryk į vieną filmavimo aikštelę ir išjudink juos tarpusavyje. Gausime tikrai gerą filmą. Scenaristai Justinas Laderis ir Andrew Kevinas Walkeris supranta, kad jie nesugalvojo, kaip užbaigti šį filmą (tikriausiai dėl to jis liko nukentėjęs ir nepastebėtas), ir pirmosios valandos geranoriškumas ima sklaidytis, nes tonas radikaliai pasikeičia. Vis dėlto filme yra bent puikūs vaidmenys, o visas projektas trunka gan trumpai – apie 90 minučių.
Vyras (akt. Jasonas Segelis), kurio vardas nepasakomas (kaip ir kitų dviejų pagrindinių veikėjų), vaikštinėja po gražų atostogų namą dykumoje. Jis geria apelsinų sultis, o baigęs gerti meta stiklinę toli į kiemą. Jis tiesiog sėdi ir mėgaujasi grynu oru. Jis pradeda rimčiau žiūrėti į savo reikalus, kai perkrato kabinetą ir randa knygoje paslėptus pinigus. Vyras jau ruošiasi išeiti su „Rolex“ ir šiek tiek grynųjų, kai atvyksta savininkas (akt. Jesse Plemons) su žmona (akt. Lily Collins). Jie išsigąsta pamatę įsibrovėlį, ir prasideda gana klusni įkaitų situacija. Akivaizdu, kad vyras nesiekia smurto, o namo savininkas net bando jį įkalbėti, ką daryti toliau. Vyrui reikės daugiau nei to, kas buvo biure, kad išsisuktų iš situacijos, todėl paskambinama namo savininko, generalinio direktoriaus, padėjėjai, kad ši atsiųstų pinigų į poilsio namus. Tai užtruks apie 36 valandas – daug laiko, kad viskas nutiktų ne taip, kaip planuojama.
Segelis filme sumenkina savo natūralią optimistinę charizmą ir tai, žinant aktorių, gan keista. Tačiau, filmo režisierius Makdauelis ir Segelis prieina prie to vaikino, leidžia Plemonsui pavogti šou kaip labiausiai pasitikinčiam savimi žmogui kambaryje. Jis įvardijamas tik kaip generalinis direktorius, ir jam pavyksta parodyti aroganciją, kuri atsiranda dėl didžiulės sėkmės. Generalinis direktorius yra įsitikinęs, kad tai negali būti atsitiktinumas. Kodėl vaikinas manė, kad ten niekas neateis? O generalinis direktorius žino, kad jis tikriausiai yra daugybės priešų sąrašuose, turint omenyje, kiek jis sumažino darbuotojų skaičių, kad galėtų sau leisti tokią vietą kaip ši. Ar plėšikas turi asmeninių nuoskaudų? Juostoje kyla daug klausimų, todėl ji įtraukia.
Plemonsas savo personažui suteikia tokios žavios energijos, kad jis iš tiesų išlaiko filmą. Jis ne tiek kuria įtampą, kiek įdomiai drumsčia vandenį. Taigi, kai scenarijuje įvyksta kulminacija, sprogimas, jis atrodo staigus. Nors toks gal ir buvo kūrėjų tikslas. Juk niekada nežinome, kada mūsų sprendimas sprogs mums prieš akis – tokie drastiški sprendimai, kaip pasirinkimas apiplėšti namą ar vesti netinkamą žmogų, yra neatsiejami nuo pavojaus, gresiančio bet kam, tiek generaliniam direktoriui, tiek tiems, kuriuos jis sumenkino.
8. „Prilaikyk tamsą“ (Hold the Dark, 2018)
Vos pasirodęs pasaulio ekranuose šis režisieriaus Jeremy Saulnier filmas tuoj pat buvo pakrikštytas „snieguotu trileriu“. Vieni prisiminė brolių Coenų kriminalinį ginjolį „Fargo“ ir pagal jį sukurtą populiarų serialą, kiti lygino filmą su skandinavišku kino trileriu „Sniego senis“ (The Snowman, 2017, rež. Tomas Alfredsonasas), susuktą pagal Jo Nesbø romaną.
O kai kas visai pelnytai prisiminė pragarišku šalčiu dvelkiantį režisieriaus Deniso Villeneuve‘o filmą „Kaliniai“ (Prisoners, 2013), kurio paini intriga užsimezgė, kai buvo pagrobta šešiametė mergaitė Ana, o kartu pradingo ir jos draugė Džoja.
„Netflix“ platformoje sukurtame filme „Prilaikyk tamsą“ mažame Aliaskos miestelyje dingsta gatvėje žaidęs šešiametis berniukas. Anksčiau yra pasitaikę atvejų, kai vaikus į mišką nusitempdavo vilkai. Todėl ir dabar dingusio berniuko mama Medora Sloun, kurios vyras tarnauja Irake, kreipiasi į patyrusį vilkų medžiotoją Raselą Korą (Jeffrey Wrightas), prašydama jį surasti ir nušauti vilką žmogėdrą.
Raselas imasi darbo, nors miestelio ragana vadinama sena moteris jį perspėja, kad atsakymo į klausimą „kas kaltas?“ reikėtų ieškoti visai kitur.
Filmas sukurtas pagal Williamo Giraldi knygą, kurioje pavaizduotas tikras pragaras. Tik jame nusidėjėliai kepinami ne karštose liepsnose, bet kankinami sielą stingdančiu šalčiu. Panašią atmosferą stengiasi žiūrovams perteikti ir filmo autoriai. Kad režisierius Jeremy Saulnier yra didelis šios srities specialistas, liudija jo anksčiau sukurti trileriai, ypač „Žaliasis kambarys“ (Green Room, 2015).
Kita puse siužetas atsisuka tada, kai iš karo Irake namo sugrįžta dingusio berniuko tėvas Vernonas (Alexandras Skarsgårdas). Irake jis šaudė ne tik į priešus, bet savavališkai mirtimi nubaudė net įgaliojimus viršijusį smurtautoją bendražygį. O grįžęs namo vyras tampa keršto apakintu baudėju. Ir jeigu Raselas ieško berniuko žūties kaltininko miške, tai Vernonas savo įsiūtį nukreipia į dvikojus plėšrūnus.
Kai kurios filmo vietos (ypač ilgai trunkanti susišaudymo miestelyje scena) gali tapti šiuolaikine žanro klasika.
O atsakymo į klausimą „kas gi atsitiko pradingusiam berniukui?“ atskleisti tikrai nevalia. (Gediminas Jankauskas)
7. „They Cloned Tyrone“ (2023)
Scenaristas Juelis Tayloras debiutuoja kaip režisierius su savo paties parašytu scenarijumi. Tai keistas, šiek tiek gluminantis, bet simpatiškas kūrinys. Tai sąmokslo paslapties komedija, kuri iš pradžių atrodo kaip neo-trilerio žanro kliedesiai arba itin protinga satyra apie rasę ir baltųjų privilegijas, kurią galima lyginti su „Get Out“ ar „Sorry to Bother You“. Bet paskui ji išsiplečia į kažką kvailesnio ir smagesnio, beveik į filmą vaikams. Tikrai tikėtina, kad šis filmas susikurs kultinį gerbėjų būrį, nes bus rodomas kiekvieną Kalėdų vakarą per televiziją, ir jame neabejotinai vaidina trys galingi aktoriai: Teyonah Parris, Jamie Foxxas ir Johnas Boyega.
Veiksmo vieta – skurdus afroamerikiečių kvartalas, kuriame žmonės apatiškai geria tam tikros firminės rūšies, regis, alkoholinius limonadus, kramto keptą vištieną ir naudoja chemikalus plaukams. Fontenas (akt. Boyega) yra narkotikų prekeivis, nepatenkintas dėl to, kad į jo teritoriją persikelia konkuruojantis žaidėjas, taip pat jį erzina pinigai, kuriuos jam skolingas pagarsėjęs pasipūtęs suteneris Slickas Charlesas. Slicką vaidina Foxxas, jis nuolat skundžiasi dėl nedėkingų, nepatikimų moterų, kurias išnaudoja, ir pasipiktinęs skelbia tokius dalykus kaip: „1995 m. žaidėjų baliuje aš tapau metų suteneriu!“ Pagrindinė jo uždarbiautoja yra išmintingoji Yo-Yo, kurią su įmantrumu vaidina Parris.
Po to, kai Fontenas nušaunamas prie motelio, kurį Charlesas paprastai naudoja kaip savo būstinę, kitą dieną jis nustemba pamatęs Fonteną gyvą ir sveiką, nieko nežinantį apie šaudymo incidentą. Charlesas, Yo-Yo ir šis naujasis Fontenas susivienija, kad išspręstų paslaptį ir išsiaiškintų, jog po žeme egzistuoja kažkas labai keisto, kas susiję su tuo, kad Fontenas buvo klonuotas.
Iki pat atradimo filmas yra kietas ir bauginančiai žiaurus, beširdis savo realizmu. Paskui jis tampa beprotišku nuotykiu. Pasirodo, kad Yo-Yo yra didžiulė Nancy Drew paslapčių gerbėja ir su džiaugsmu įsitraukia į detektyvinį darbą, nes to norėtų jos herojė Nancy. Jai netgi pavyksta atidaryti galines furgono dureles, kaip tai būtų padariusi pati Nancy. Nežinome, ar Juelis iš tiesų ketino padaryti Yo-Yo Nancy Drew gerbėja, ar tiesiog kažkuriuo rašymo etapu suprato, kad trijulės nuotykiai panašūs į Nancy Drew, ir jam reikėjo tam užkirsti kelią. Bet tai vis tiek juokinga.
Kalbant apie „aukštąjį sumanymą“, jis labai keistas: ypač dėl to, kad, tiesą sakant, nelabai aišku, kam blogio valdytojams ypač reikia ką nors klonuoti, nes šis klonų keitimas taip lengvai veda prie išsiaiškinimo. Tačiau viskas pakankamai maloniai rutuliojasi dėl Boyegos, Foxxo ir Parris aukšto oktaninio darbo. Galbūt jie nusipelnė vaidinti rimtesniame filme arba komedijoje, kuri būtų labiau orientuota į suaugusiuosius, bet šis filmas tikrai puikus. Ką gi, tai juosta, pasižyminti savotiškai netikėtu nekaltumu ir žavesiu.
6. „Šioje Žemėje daugiau nesijaučiu kaip namie“ (I Don’t Feel At Home In This World Anymore, 2017)
Atrodo, 2017 metų pirmasis pusmetis „Netflix“ buvo išties darbingas – į eterį išleidę ne vieną puikiai vertinamą serialą, filmų jie taip pat nepamiršo. Žiūrovus pasiekęs režisieriaus Macon Blair filmas „I Don‘t Feel at Home in This World Anymore“, žiūrovų sutiktas labiau vidutiniškai, nei teigiamai ir tai liūdina, o kai kurių kritikų nuomone, savo siužetu, jis labiau primena 90-ųjų istoriją, ekranus pasiekusią tik dabar.
Užstrigusi slaugos namuose, kuriuose privalo prižiūrėti senelius, nuolat besisvaidančius rasistiniais keiksmais, beveik kasdien stovinti spūstyse prieš tą patį seną pikapą, besispjaudantį tirštais baltais dūmais, nuo kurių bent kelias valandas sunku kvėpuoti, niekada nerandanti vietos savo automobiliui prekybos centro aikštelėje ir kasdien kaimyno šuns išmatas nuo savo pievelės renkanti pagrindinė veikėja Ruth Kimke (aktorė Melanie Lynskey), iš pažiūros yra rami, santūri moteris, tyliai besipiktinanti visuomenės abejingumu ir žiaurumu.
Pagrindinė filmo istorija nėra kažkuo iškirtinė, režisierius daugiau dėmesio skiria smulkiausioms veikėjų charakterių savybėms, o svarbiausias scenarijaus vietas nustumia į antrą planą. Siužetas matytas: Ruth – į vienatvę ir depresiją linkusi, vidutinio amžiaus moteris, nusivylusi visais aplinkiniais ir savo gyvenimu. Kai vieną dieną moteris pastebi, kad kažkas įsilaužė į jos namus, ji nusprendžia išsiaiškinti kas tai padarė ir nubausti nusikaltėlius. Pasikvietusi į pagalbą keistuolį kaimyną Tony (aktorius Elijah Wood‘s), apsėstą detektyvų ir nunčiakų valdymo, Ruth, kartu su juo leidžiasi į tiesos paieškas. Žinoma, kaip ir galima tikėtis, sudarius ekscentriškos moters ir šiek tiek išprotėjusio vyruko duetą, neišvengiami ir keisčiausi nuotykiai, bei ne visuomet iki galo suprantami juokeliai yra tarsi dalis komplekto, gaunamo kartu su jais.
Įdomu tai, kad filmą „I Don’t Feel at Home in This World Anymore“, sumontavo Amerikos lietuvis Tomas Vengris, juosta šiemet pelnė „Sundance“ festivalio Didįjį žiuri prizą.
Filmas apie visišką abejingumą ir atvirą priešiškumą, su kuriais žmonės susiduria kiekvieną dieną, ir kaip tai paveikia tokius rimtus žmonės kaip Ruth, kurie nuolat tylėdami kenčia matomą neteisybę, kol galiausiai atsitinka kažkas, kas susprogdina juose ilgai tiksėjusią nepasitenkinimo bombą ir paskatina imtis veiksmų. „I Don‘t Feel at Home in this World Anymore“ kritikų neretai lyginamas su daugiau nei prieš kelis dešimtmečius pasirodžiusiu „Falling Down“ (1993). Abu šie filmai panašūs savo požiūriu į paprastą, gyvenimo neteisybės palaužtą žmogų, kuris, gindamas savo vertybes, galiausiai pasiduoda visuomenei ir tampa tokiu asmeniu, kuriais visuomet baisėjosi. Abu šiuos filmus sieja ir tai, kad trumpai pabuvoję drąsiais herojais, pabaigoje jie ir vėl grįžta į savo kasdienybę, kurioje, iš esmės niekas nepasikeičia. (Greta Simaitytė)
Nepaisant pradinio komedijinio tono, pabaigoje juosta įgauna tamsų atspalvį. Filme puikiai atsiskleidžia Wood ir Lynskey chemija, nes abu personažai laikomi atstumtaisiais, kuriems paslaptis yra būdas įrodyti savo vertę. Filme be vargo derinamas humoras ir blaivus žvilgsnis į dabartinę nuolat griaunamo pasaulio būklę. Dėl meistriškai atliekamų toninių pokyčių šis filmas yra nepakankamai įvertintas perlas, puikiai tinkantis žanrinio pasakojimo gerbėjams.
5. „Moteris lange“ (The Woman in the Window, 2021)
Britų režisierių Joe Wrightą žinome kaip trijų filmų su Keira Knightley autorių. Visais trimis atvejais tai buvo literatūros kūrinių ekranizacijos – „Puikybė ir prietarai“ (Pride & Prejudice, 2005) buvo sukurti pagal Jane Austen knygą, „Atpirkimas“ (Atonement, 2007) – pagal Iano McEwano romaną, o „Ana Karenina“ (2012) – pagal Levo Tolstojaus literatūrinį šedevrą.
Dar matėme jo „Tamsiausią valandą“ (Darkest Hour, 2017), kurioje absoliučiai neatpažįstamas Gary Oldmanas suvaidino Vinstoną Čerčilį.
O pernai pasirodžiusi „Moteris lange“ yra bandymas pasižvalgyti psichologinio trilerio teritorijoje.
Pagrindinė herojė čia – vaikų psichologė Ana Foks (Amy Adams). Ji tebegyvena tame pačiame Niujorko bute, kuriame kažkada gyveno su savo šeima – vyru ir dukra. Nuo agorafobijos (atvirų erdvių baimės) kenčianti moteris po vieno ją sukrėtusio įvykio praktiškai neišeina iš namų, net su tėvais bendrauja tik telefonu, o dienas ir naktis leidžia internetu bendraudama su nepažįstamais žmonėmis, žiūrėdama senus filmus, stebėdama nuobodžius kaimynus ir išgėrinėdama kur kas daugiau nei drįstų pripažinti tiek kitiems, tiek pačiai sau.
Vieną dieną Anos monotoniją pagyvina nauji kaimynai. Staiga atsiradus naujam dėmesio vertam susidomėjimo objektui, moteris kiekvieną dieną godžiai stebi Raselų šeimos ritualus. Ana mato laimingą šeimą: žmoną (Julianne Moore), vyrą (Gary Oldmanas) ir jų paauglį sūnų (Fredas Hechingeris). Mato, kaip jie rytais išeina, o vakare grįžta. Kaip susėda prie vakarienės stalo ar įsitaiso prie televizoriaus. Kaip rytais stumdosi prie vonios, o vakarais užgesina šviesas ir suminga iki kito ryto.
Ana praskaidrina savo nykų gyvenimą šia nauja gyvenimo permaina, tačiau netrukus jos džiaugsmą aptemdo sukrečiantis įvykis: Ana tampa staigaus smurto protrūkio Raselų šeimoje liudininke. Atsipeikėjusi po pirmojo šoko, moteris ima svarstyti, ką gi ji iš tiesų matė. Ar tai tikrai galėjo įvykti? O gal jos pavargę ir alkoholio aptemdytos smegenys jai tiesiog iškrėtė pokštą? Vienaip ar kitaip, Ana netrukus suvokia, kad jos gyvenimas pasikeitė negrįžtamai…
Filmo struktūroje nesunku įžvelgti klasikinio Alfredo Hitchcocko kino šedevro „Langas į kiemą“ (Rear Window, 1954) situaciją: ten profesionalas fotografas Džefris (Jamesas Stewartas) sugipsuota koja savo bute Niujorke didžiąją laiko dalį praleidžia pro langą stebėdamas kaimynus. Tai vyriškiui yra vienintelė kasdienybės monotoniją praskaidrinanti pramoga, kuri pasirodė esanti mirtinai pavojinga, kai Džefris pradeda įtarti, kad priešais esančio namo bute vyras galimai nužudė žmoną.
Panašioje situacijoje atsidūrusi „moteris lange“ Ana Foks bando savo įtarimais pasidalinti su policijos pareigūnais, tačiau šie moters nerimą ignoruoja. Todėl Anai nelieka nieko kito, kaip pačiai imtis pavojingo tyrimo. (Gediminas Jankauskas)
4. „Operacija „Mincemeat“ (Operation Mincemeat, 2022)
„Operacija „Mincemeat“ atrodo kaip tikra britų šnipų drama ir didžiąja dalimi tokia ir yra. Filmas paremtas tikra karo laikų drąsos ir didvyriškumo istorija. Jame vaidina stilingi aktoriai, tarp jų Colinas Firthas ir Matthew Macfadyenas, o režisierius Johnas Maddenas ir išgarsėjo būtent tokiais solidžiais, senamadiškais filmais.
Pati istorija yra tokia absurdiška ir pasakojama su pakankamai netikėtumų ir sauso humoro, kad nuolat įtraukia. Įsivaizduokite Antrąjį pasaulinį karą, į kurį tarp šnipinėjimo ir fizinių pokštų įmaišoma šiek tiek romantikos, ir suprasite, kokią sudėtingą toninę pusiausvyrą šis filmas pasiekia.
Filme, 1943-ųjų pavasarį, pačiame Antrojo Pasaulinio karo įkarštyje, Sąjungininkams žūt būt reikėjo pasipriešinti vis stiprėjančiam Hitlerio dominavimui Europoje. Buvo nuspręsta, jog tam geriausiai pasitarnautų įsitvirtinimas Sicilijoje. Tačiau kaip išsilaipinti saloje, nesulaukiant vokiečių pasipriešinimo ir išvengiant aukų? Dviem britų žvalgybos MI5 agentams kilo viena keisčiausių, beprotiškiausių ir rizikingiausių minčių karybos istorijoje – vokiečiams pakišti neegzistuojančio žvalgo kūną su sufabrikuotais duomenimis apie Sąjungininkų planus išsilaipinti Graikijoje ir Sardinijoje.
Žinoma, kaip ir daugelyje filmų kariai tampa pažeidžiami „romantikos“ savo profesijoje, kurioje svarbiausia išlaikyti susikaupimą. Taigi, filme regime romantišką ryšį, kuris nuolat užsimezga tarp našlės Džinos ir Eveno, išsiuntusio žmoną ir vaikus į Ameriką, kad juos apsaugotų, nes jie – žydai. Jau ankstyvosios scenos leidžia manyti, kad poros santuokai vis tiek grėsė pavojus. Tarp Džinos ir Eveno užsimezga saldus ir lengvabūdiškas romanas, nuspalvintas lengvu liūdesiu ir pasaulio nuovargiu ir jie abu iš ties puikūs. Tačiau šie besiformuojantys santykiai komplikuojasi, pavirsta į meilė trikampį ir tampa akivaizdu, kad Čarlzas taip pat jaučia jausmus Džinai.
Filmas „Operacija „Mincemeat“ pagrįstai įtemptas tiek asmeniniu, tiek profesiniu lygmeniu, nes komanda vykdo misiją ir su nerimu laukia, kol sužinos, ar ji buvo sėkminga. Smulkūs siužeto vingiai gali bet kurią akimirką reikšti katastrofą, o veikėjai, kurie iš pradžių atrodė nereikšmingi, tampa labai svarbūs. Tai tikrai be galo jaudinantis filmas.
3. „Kaltas“ (The Guilty, 2021)
Amerikiečių režisierius Antoine‘as Fuqua mėgsta kurti dinamiškus veiksmo filmus. Ir visai nesvarbu, kur plėtojasi jų veiksmas – labai senais laikais Anglijoje („Karalius Artūras“, 2004) ar amerikietiškuose laukiniuose vakaruose (Šaunus septynetas, 2017).
Bet, ko gera, dažniausiai režisierius renkasi kriminalinius siužetus, kuriuos matėme ir mes – „Sukeisti žudikai“ (The Replacement Killers, 1998), „Išbandymų diena“ (Training Day, 2001), „Bruklino policininkai“ (Brooklyn’s Finest, 2009) ir „Ekvalaizeris“ (The Equalizer, 2014) bei jo tęsinys (2018).
Kriminalinis trileris yra ir filmas „Kaltas“, kuriame pagrindinį personažą įkūnijo aktorius Jake‘as Gyllenhaalas, anksčiau Antoine‘o Fuqua sportinėje dramoje „Kirtis dešine“ (Southpaw, 2015) suvaidinęs likimo iššūkių nepalaužtą boksininką.
Filme „Kaltas“ aktorius vaidina dėl tarnybinio prasižengimo nuo tiesioginių pareigų nušalintą patruliuojantį policininką Džo Beilorą. O čia dar pasipylė ir šeimyniniai nemalonumai: buvusi žmona neleidžia bendrauti su dukra. Nuotaika gadina ne tik tarnybinis tyrimas ir teismo perspektyva, bet ir įkyrios žurnalistės terorizuojantys skambučiai.
Visų šių nemalonumų apsėstas pareigūnas priverstas budėti dispečerinėje ir atsiliepti į pagalbos skambučius. Vieno naktinio budėjimo metu į pagalbos tarnybą paskambina pagrobta moteris, kurios vaikai vieni liko namuose. Džo tuoj pat suseka telefono numerį ir į įvykio vietą pasiunčia gelbėtojų ekipažą, bet policininkai nurodytu adresu nieko neranda. O bandydamas susisiekti su skambinusia moterimi Džo telefono ragelyje išgirstą piktą vyriškio balsą, pažadėjusį rimtus nemalonumus, jei Džo nesiliaus kištis ne į savo reikalus.
Aišku, kad nepažįstamojo grasinimai neatbaido gyvenimo vėtyto ir mėtyto pareigūno, ir jis pradeda įkalintos moters ir jos vaikų išlaisvinimo operaciją. (Gediminas Jankauskas)
2. „Sąžiningas žaidimas“ (Fair Play, 2023)
Emilės (akt. Phoebe Dynevor) ir Luko (akt. Alden Ehrenreich), kylančių žvaigždžių analitikų, dirbančių Volstryto rizikos draudimo fonde, santykiai neatsiejami nuo sekso ir galios. Viskas gerai, kol abu yra lygiaverčiai. Tačiau tada Emilė netikėtai paaukštinama, ir Luko „alfa“ vyriškas pasitikėjimas savimi sumenksta kartu su jo lytiniu potraukiu.
Tai sklandus televizijos režisierės Chloe Domont vaidybinis debiutas „Sąžiningas žaidimas“ (angl. Fair Play) – tai lyčių kova žūtbūtinėje arenoje, kurioje vienas klaidingas sprendimas gali kainuoti dešimtis milijonų dolerių. Beprotiškai ambicingi darbuotojai skrodžia biurą tarsi brangiai pritaikytos surikatos, užuodžiantys pavojų savo kolegų sėkmėje. O Lukas, kurio veidą puošia šypsenos grimasa, lašindamas abejones mažina savo merginos savigarbą. Tai piktybiškai veiksminga iki tam tikros ribos: maloniai šmaikštus, stilingas ir įžūlus psichologinis karas.
Ši juosta tai toks nepaprastai piktavališkas erotinis trileris apie du ambicingus žmones, kurie per daug geria, per mažai miega ir negali sau leisti į darbą perkelti savo jausmų. Bėda ta, kad Emilė ir Lukas slapta susižadėję – įtampa dar labiau sustiprėja, kai jų viršininkas Kempbelas (gąsdinantis Eddie Marsanas) paaukština ją, o ne jį. „Aš taip džiaugiuosi dėl tavęs“, – spėja sušukti Lukas. Emilė juo (trumpam) patiki, bet Chloe Domont, šio nepriekaištingo debiutinio filmo scenaristė ir režisierė, įtaria, kad ši pora gali neišlaikyti jos aštrių pastebėjimų apie pinigus, lytį ir valdžią. Chloe Domont jų laimę griauna ne plaktuku, o peiliu. Po to sekanti agonija – tai žvaigždės vaidmuo Dynevor ir žvaigždės korekcija Ehrenreichui, kuris, vaidindamas nepotizmo samdinį, sutrikusį dėl savo pirmosios nesėkmės, primena žiūrovams, kodėl mes sirgome už aktoriaus sėkmę.
Kiekvieną rytą Emilė ir Lukas atskirai keliauja į „One Crest Capital“, kur apsimeta nepažįstamaisiais. Jų bendradarbiai yra šakalai, o mūsų pagrindiniai veikėjai, nors magnetiški ir beprotiškai įsimylėję, nėra daug labiau išsivystę. Poros santykiai ima griūti. Tikroji grėsmė slypi Luko tyloje, kai jis baudžia Emilę, tapdamas uždaras ir mulkiškas. Ji negali nieko pasakyti ar padaryti, kad sužadėtinė nusišypsotų, o jos pražūtingai bjaurūs bandymai sumažinti spaudimą tik pablogina situaciją.
Nors šie aukštųjų finansų investuotojai kalba taip, tarsi milijonus statytų ant neutralių duomenų, „Sąžiningas žaidimas“ rodo, kad iš tikrųjų turtus galima susikrauti statant už tai, kieno nuomone pasitikite. Domont mėgaujasi šia priešprieša, o filme gausu ir kitų kontrastų: romantika ir kraujas, agresija ir suvokimas, žiaurios kovos, vykstančios skambant švelniam garso takeliui. Kai žodinės žaizdos virsta tiesioginėmis mėlynėmis, suprantame, kad Domont mus įkalbėjo investuoti savo empatiją į šiuos du emociškai bankrutavusius jaunus įsimylėjėlius, kurie gali susitaikyti su akcijų rinkos nepastovumu, bet ne su savimi. Prieš išsitraukdamas peilius Lukas bando apginti savo veiksmus.
1. „1922“ (2017)
Ši juosta– dar viena Stepheno Kingo ekranizacija. Po „The Dark Tower“, „It“ ir efektingo, bjauraus sekso žaidimų, kurie nuėjo perniek, trilerio „Gerald‘s Game“, „Netflix“ tyliai pristatė vieną iš mažiau žinomų Kingo kūrinių. Pagal rinkinį „Pilna tamsa, jokių žvaigždžių“ jau sukurti du vidutinio lygio filmai – „Big Driver“ su Maria Bello ir „Good Marriage“ su Joan Allen, o dabar į ekraną atkeliauja trečioji novelė, kuri yra kur kas išskirtinesnė.
Jei kas tikisi, kad filme „1922“ bus daugiau erzinančių ir nepaliaujamų gąsdinimų, teks gerokai nusivilti. „1922“ – tai lėtas pasakojimas, kuris veikiau šiurpina, nei gąsdina. Tačiau filme išlieka nepajudinama grėsmė, kaltės ir apgailestavimo istorija, kuri įsirėžia po oda. Vilfredas (akt. Thomas Jane’as) su šeima mėgaujasi paprastu gyvenimu ūkyje, kurį paveldėjo jo žmona Arletė (akt. Molly Parker). Tačiau toks provincialus gyvenimo būdas nėra toks, kokį ji įsivaizdavo, todėl sugalvojamas planas parduoti ūkį ir persikelti į miestą. Vilfredas griežtai tam prieštarauja, o kai Arletė pareiškia, kad vis tiek išvyks ir pasiims jų sūnų Henrį (akt. Dylanas Šmidas), jis sugalvoja savo planą: ją nužudyti.
Vilfredo mąstymas pasižymi bauginančiu kasdieniškumu, o jo sprendimas pirmenybę teikti savanaudiškiems troškimams ir finansinei naudai, o ne žmonai, akimirksniu atšaldo filmą ir suteikia mums neįprastą antiherojų. Sukurti filmą apie vyrą, pasiryžusį nužudyti savo žmoną, kai ji miega, – iššūkis scenaristui, tačiau scenaristui ir režisieriui Zakui Hilditchui pavyko išlaikyti mums niūrią atmosferą, lydinčią Vilfredą jo nerimą keliančioje kelionėje. Viena iš priežasčių, kodėl esame priversti su juo likti, yra beveik neatpažįstamo Thomaso Jane’o permaininga, giliai atsidavusi vaidyba.
Jis čia stulbinamai geras, su gelmėmis, kurias anksčiau slėpė (arba iš jo buvo atimta galimybė parodyti), o filmas patogiai dera su tokiu niūriu šaltumu. Tokį personažą kaip Vilfredas pernelyg lengva pavaizduoti kaip supaprastintą miesčionį, tačiau Jane‘as kruopščiai, atidžiai ir rimtai suvaidina žmogų, kuris atsiduria ant ribos ir panyra į beprotybę. Siaubingai inscenizuotas jo žmonos nužudymas yra tik pradžia, pirmojo veiksmo incidentas, o likusi filmo dalis priklauso nuo pražūtingų padarinių. Filme „1922“ įdomu tai, kad pasakojimas priklauso ne nuo išorinės grėsmės Vilfredo laisvei (policija beveik nedalyvauja), o nuo vidinės grėsmės jo sveikam protui.
Jo kaltė išryškėja virpančių, kraujo ištroškusių žiurkių gaujos pavidalu, o jų draskymasis yra viena iš daugelio priemonių, kurias kūrėjas Hildich pasitelkia, kad palaikytų slogią, neramią atmosferą, kai Vilfredas pamažu praranda realybės suvokimą. Apskritai garso dizainas yra žiauriai veiksmingas, toks pat žiaurus kaip ir vadinamasis „klastingasis žmogus“, gyvenantis Vilfredo viduje. Filme yra temų, kurias Kingas tyrinėjo ir anksčiau, pavyzdžiui, santuokinė disharmonija, stiprėjanti beprotybė ir toksiškas vyriškumas, tačiau filmas pasižymi sava žiauria jėga. Tai tonališkai kintantis kūrinys, kurį beveik būtų galima priskirti dramai, jei ne kai kurie odą veržiantys vaizdai.
„1922“ išlieka veiksmingas dėl atskleidžiančio Jane‘o darbo ir stingdančio baimės jausmo, įrodančio, kad lėtas, gendantis žmogaus psichikos irimas yra kur kas baisesnis už bet kokį piktą klouną.
