Apdovanojimų sezonas jau įsibėgėjo, o kartu su juo – ir džiaugsmas, ir nusivylimas. Visada malonu matyti, kad režisieriai ir aktoriai, kuriais žavimės, gauna „Oskaro“ ar kitų apdovanojimų nominacijas (ir dar geriau, jei jie laimi), bet taip pat liūdina, kai žmonės ar filmai lieka nepastebėti ar neįvertinti. Pastarieji metai nebuvo išimtis šiam saldžiai karčiam gyvenimo faktui, kai daugybė puikių spektaklių nebuvo įvertinti, ypač „Oskarų“ apdovanojimuose.
Todėl labai norime jus supažindinti su dešimtuku filmų ir puikių aktorių, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių buvo nepakankamai įvertinti arba nepastebėti. Kai kurie iš šių yra ir kritikų pripažinti filmai, o kai kurie pasirodymai buvo tikrai gerai įvertinti… bet, ko gero, nusipelnė daugiau meilės ir dėmesio, o kartu ir apdovanojimų pripažinimo. Be jokios konkrečios tvarkos, kas geresnis o kas prastesnis, pristatome jums keletą puikių vaidmenų iš puikių filmų, kurie galėjo ir turėjo būti apdovanoti.
10. Leonardo DiCaprio kaip Ernestas Burkhartas
„Gėlių mėnulio žudikai“ (Killers of the Flower Moon, 2023)
Niekam ne paslaptis, kad Martiną Skorsezę ir Leonardo DiCaprio sieja puikūs darbiniai santykiai. Dar 2002 m. jie pirmą kartą bendradarbiavo kuriant filmą „Niujorko gaujos“. Šį Skorsezės ir DiCaprio duetą pratęsė 2023 metų filmas „Gėlių mėnulio žudikai“ – epinis istorinis kriminalinis filmas ir drama, gavęs devynias „Oskaro“ nominacijas.
Godumas, suktumas, kvailumas, mirtis, gedulas – tai šios tikra istorija paremtos kriminalinės kino juostos esminiai teminiai elementai, kurie kelia dviprasmiškus jausmus: ar žavėtis režisieriaus meistrišku gebėjimu sukurti trijų su puse valandos intriguojančio siužeto filmą, ar šlykštėtis žmonių, kurie ten vaizduojami, elgesiu? (D. Ž.)
Martinas Skorsezė yra užsitarnavęs gerą vardą kino industrijoje: jis pasaulyje pripažintas JAV režisierius, laimėjęs ne vieną JAV kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimą, scenaristas, prodiuseris, aktorius ir kino istorikas. 1990 m. jis įsteigė „The Film Foundation“ fondą, kuris sieka išsaugoti kino paveldą. Režisierius ypač garsėja savo meile klasikiniams filmams, personažų įvairiapusiškumu ir gyliu, gerai parinktais ir ištreniruotais aktoriais, dėmesiu muzikiniam savo kino juostų takeliui ir pasirinktomis žiauriomis temomis, tokiomis kaip kaltė, atgaila, smurtas. Visa tai atsispindi ir „Gėlių mėnulio žudikuose“. (D. Ž.)
Tai pasakojimas apie vieną JAV gentį – Oseidžių tautą, kuri 19-am amžiui persiritus į 20-ą tapo turtingiausia bendruomene planetoje. Oseidžiai, kuriems JAV valdžia atseikėja iš pažiūros pačią skurdžiausią žemę visoje JAV, netrunka sužinoti, kad toje žemėje teka juodasis auksas – nafta. Jau pačioje filmo pradžioje stebime, kaip sulėtintame kadre indėnai džiūgauja maudydamiesi po trykštančiu naftos fontanu. Tačiau turtai neretai prišaukia nelaimę. Taip atsitiko ir Oseidžiams. Priešai, kurie apsimetė draugais, negalėjo pakęsti apsivertusių galios sverų, kad indėnai – engiamieji, prispaustieji – staiga gali elgtis su baltaisiais kaip su tarnais, ir pradeda žudyti juos vieną po kito, siekdami išgalabyti visą tautą vien tam, kad pasiglemžtų jų pinigus. Priešai, žinoma, buvo baltieji, taigi lyg bandant įrodyti, kad šiuolaikiniai žmonės jau nebesilaiko kolonialistinės ideologijos, beveik visi alei vieno baltieji (išskyrus vieną kitą nereikšmingą personažą) vaizduojami kaip blogiukai ir kenkėjai, o tuo tarpu indėnai pristatomi kaip situacijos aukos, kurios tik vargais negalais su pagalba sugeba pabėgti nuo tragedijos. Tai tikrais 1921-1925 metų įvykiais paremta kriminalinė saga, kuria remiantis „New Yorker“ rašytojas Deividas Granas (David Grann) parašė to paties kaip filmo pavadinimo knygą, o Skorsezė ją ekranizavo. (D. Ž.)
Žudynių įkarštyje eina dar ir kita siužeto linija, t. y. meilės istorija tarp baltojo Ernesto Burkharto ir oseidės Molės Burkhart (Lily Gladstone), kuri, kaip jau supratote, po trumpos pažinties tapo Ernesto žmona. Nors indėnė mato, kad Ernestas yra kvailokas ir pinigus garbinantis baltaodis, ją apkeri vyro žavesys ir moteris įsimyli. Viso filmo metu taip ir lieka neaišku, ar pats Ernestas iš tikrųjų kada nors mylėjo Molę, ar vis dėlto tik siekė iš jos išpešti naudos. Nors iš pažiūros ir atrodė, kad jo meilė nuoširdi, jo veiksmai rodė ką kitą. Kyla minčių, gal jis paprasčiausiai buvo labai kvailas? O gal ir naivus? (D. Ž.)
Sunku suprasti, ar filmas yra detektyvinis, ar ne, nes beveik nuo jo vidurio jau užtikrintai žinome, kas žudo oseidžius. Tačiau veiksmas vyksta lėtai, lyg atsakymo mes nežinotume, ir parodoma kiekviena siužeto detalė – neskubant, paliekant laiko atsiskleisti visoms pasakojimo dalims. Tai nereiškia, kad filmas neprailgsta, nes šiais laikais, kai žmonių dėmesio koncentracija apsiriboja keliolika sekundžių, ne taip ir lengva išbūti trijų su puse valandos lėtą filmą, tačiau, matyt, Skorsezė atiduoda duoklę klasikiniam kinui, kuriame svarbu sulaikyti kadrą ir perteikti akimirkos dramatiškumą. (D. Ž.)
Kalbant apie dramą šiame filme, ypač dramatiškai vaidina Leonardas DiCaprio, kuriam atiteko Ernesto vaidmuo. Visų pirma, jis vaidina kvailoką personažą, kuris daug meluoja, apgaudinėja save ir kitus, tačiau vis dėlto yra savotiškai naivus ir tarsi nekaltas, dažnu atveju įrankis piktose rankose. Meluoti jau yra sunku. Suvaidinti meluojantį žmogų yra dar sunkiau. O suvaidinti žmogų, kuris meluoja sau, yra išvis aukštas pilotažas. Už tai tikrai galime pagirti DiCaprio. Vis dėlto Ernestas, kad ir koks kvailas bebūtų, nėra vienpusiškas personažas. Taip ir lieka neaišku, ar jis supranta, kas jo laukia, jei jis pasielgs teisingai, ar ir toliau naiviai slepia nuo savęs tiesą, nes tik ją slėpdamas nuo savęs galės ją ištverti. (Dora Žibaitė)
Džiugu matyti Lilę Gladstone ir Robertą De Niro, nominuotus geriausios aktorės ir geriausio antrojo plano aktoriaus kategorijose, tačiau DiCaprio buvo taip pat puikus šiame fantastiškame ir puikiai suvaidintame filme, todėl matyti jį neįtrauktą į nominacijas šiek tiek netikėta. Vis dėlto jis jau yra pelnęs „Oskaro“ auksą ir turi daugybę nominacijų, o turint omenyje, kad dauguma tikrai vertina jo darbą filme „Gėlių mėnulio žudikai“ (ir tai, kad jo personažas skyrėsi nuo visų, kuriuos jis vaidino anksčiau), tai nėra pats skaudžiausias smūgis aktoriui, tiesiog šiek tiek keista ir netikėta.
9. Margot Robbie kaip Nellie LaRoy
„Babilonas“ (Babylon, 2022)
Na, pripažinsime „Babilonas“ niekada nebus skirtas visiems. Damienas Čiazelis labai rizikavo, nes po tokių sėkmingų filmų kaip „Whiplash“ ar „La La Land“ sukūrė daugiau nei trijų valandų trukmės filmą apie XX a. 3-iojo ir 4-ojo dešimtmečių Holivudą. Tai buvo meilės laiškas kinui, bet kartu ir kandus pačios kino industrijos pasmerkimas, kuriame giriamas sukurtas darbas, bet smerkiamas mylimų filmų kūrimo būdas.
„Babilonas“ (Babylon) pritrenkia savo dinamika: trankios muzikos fone veiksmas tartum išprotėjęs mirties traukinys rieda į chaosą (o gal į pirmapradę tvarką?), nes menas – tai daugiau nei mes galime suvokti protu, jis didesnis už mus pačius. Dėl meno žmonės gyvena, dėl meno kartais jie ir miršta. Filme „Babilonas“ scenarijaus autorius ir režisierius, pristato romantiška aura apgaubtą kino istorijos pradžią ir tolesnę kino plėtotę, kurioje sukasi iš niekur atsiradę ir vėliau išgarsėję aktoriai, prodiuseriai ir muzikantai. Romantiška aura šiame filme – dar ne viskas, nes pamatysite ir šokiruojančių bakchanalijų, nešvankių gestų ir visa, kas nepanašu į padorų, ramų gyvenimą. (D. Ž.)
Veiksmas prasideda 1926 metais Holivude. Tylusis kinas vis dar ant bangos. Bradas Pitas vaidina Džeką Konradą, garsų to meto kino aktorių, o Margot Robi atlieka išgarsėti trokštančios jaunos patrakėlės Nelės La Roy vaidmenį. Taip pat svarbus šaunaus meksikiečių aktoriaus Diego Kalvos (Diego Calva) personažas Manuelis (Menis) Toresas, nuo kurio, galima sakyti, viskas ir prasideda. Trijulė patiria šlovės akimirkas ir nuosmukius, kiekvienas savaip. (D. Ž.)
Filmo pradžioje kaip žiūrovai dalyvaujame pašėlusiame Holivudo žvaigždžių vakarėlyje, kuriame linksminasi visi – aktoriai, kritikai, muzikantai. Kaip ir praeitose savo kino juostose, Damienas Čiazelis įjungia trankų garso takelį – energija trykšta per kraštus. Vakarėlio dalyviai nuogi šniaukščia kokainą, sanguliauja, nepadoriai šoka ir daro viską, kas jiems tik šauna į galvą lyg nebūtų rytojaus. Atrodo, vienintelis Manuelis, tvarkantis organizacinius reikalus, išlaiko šaltą protą, bet netrukus galvą jam visiškai susuka Nelė, kuri su jo pagalba neteisėtai patenka į šurmulio sūkurį ir ten būna pastebėta.
Kas toliau dedasi, sunku apsakyti, bet trumpai drūtai galime apibrėžti, kad filmas prasideda nuo pakylėjimo, nuo geriausios veikėjų gyvenimo akimirkos ir toliau eina žemyn, į pražūtį, į nuosmukį. Juk šlovė – tai gatvės prostitutė, kuri atsiduoda tam, kas daugiau pasiūlo, o šis filmas ir yra būtent apie tai – apie šlovę ir jos vaikymąsi. Arba kitaip tariant, filmas yra apie Holivudą. (D. Ž.)
Menas – tai veidrodis. Menas yra jo vartotojų atspindys, veikiamas masės įgeidžių. Jis nepastovus ir efemeriškas, nesuvaldomas ir turintis savo gyvenimą. Filmas „Babilonas“ – tai kino kaip meno refleksija, aktorių, kino kritikų, režisierių, muzikantų paskirties apmąstymas. O išvada galiausiai tokia, kad kino vidinis mechanizmas nepriklauso nuo pavienių sraigtelių, jo dinamiką užkuria paslaptinga išcentrinė jėga. (Dora Žibaitė)
Daugeliui žiūrovų ši žinutė pasimetė dėl ilgio ir ekrane rodomų nešvankybių, tačiau vis vien tai buvo techniškai puikus filmas, o Margot Robbie, vaidinanti Nellie LaRoy, pradedančią aktorę su tragiška pakilimo ir nuopuolio istorija, sužavėjo. Robbie už pagrindinį vaidmenį filme „Barbė“ tikrai sulaukė didesnio atgarsio, tačiau „Babilone“ ji suvaidino tikriausiai patį drąsiausią, sudėtingiausią vaidmenį, todėl tiek filmas apskritai, tiek jos vaidmuo jame nesulaukia pakankamai dėmesio.
8. Barris Keoghanas kaip Oliveris Quickas
„Saltburn“ (2023)
Kalbant apie rizikingus filmus, kurie skirti ne visiems, paminėjimo tikrai nusipelnė „Saltburn“, kuris tapo vienu iš labiausiai aptarinėjamų 2023 m. filmų, greičiausiai dėl kelių trikdančių ir šiurkščių scenų, į kurias žmonės negalėjo nereaguoti ir apie kurias kalbėjo. Jame pasakojama istorija apie vieno jaunuolio įsiliejimą į turtingos šeimos gyvenimą yra įtraukianti, suteikianti daugybei aktorių progą sužibėti, tačiau Barris Keoghanas, vaidinantis pagrindinį herojų, yra ryškiausiai spindintis aktorių komandos narys.
Nuodėmingas, bet smagus, – taip galima apibendrinti režisierės Emerald Fennell kūrinį. Visi sutinka, kad „Saltburn“ dažniausiai atrodo gerai – vešlus, patrauklus, brangus. (Padeda ir tai, kad filme vaidina „Euforijos“ aktorius ir kylantis ekrano širdžių ėdikas Jacobas Elordi.)
Filmas sklidinas satyros ir yra be galo gudrus. Čia vyrauja vizualinės provokacijos, prabangūs aristokratų turtų ir ištvirkimo paveikslai, drąsus ir pabrėžtas geismo demonstravimas. „Saltburn“ – tai sąmoningai į emocijas ir reakcijas orientuotas kūrinys, o Fennell tai sukurti puikiai sekasi. Ji daug remiasi sodriais montažais, nostalgiškais vaizdais ir kankinančio grožio bei jėgų dioramomis. Filmas prasideda, kai suaugęs Oliveris Quickas (akt. Keoghanas) pareiškia, kad „niekada nemylėjo“ Elordi vaidinamo nuostabiai atsainaus Felikso Kattono, o tada stambiu planu rodo Felikso prakaitą, kaklą, pilvo presą, kuriuos Oliveris glamonėja mintyse, žiūrėdamas pro jo langą. Mums trumpai pasakoma, kad tai filmas apie apsvaigimą ir susižavėjimą. Jis nori, kad pirmiausia žiūrėtumėte ir jaustumėte, o tik paskui mąstytumėte.
Tokie kadrai žavi, tačiau jie taip pat gali išblaškyti arba per daug kompensuoti, suklaidinti. „Saltburn“, nepaisant visų jo gestų, kuriais siekiama „suvalgyti“ turtingą satyrą, atrodo sodrus. Filmas mėgaujasi ištaigiu dvaru, absurdiškais siužeto posūkiais ir aristokratišku pasipūtimu, kurį užtikrina patikimi aktoriai, tokie kaip: Rosamund Pike ir Richardas E. Grantas, vaidinantys Kattonų tėvus.
„Oskarą“ pelniusio filmo „La La La Land“ operatoriaus Linuso Sandgreno svajingi vaizdai kviečia pasimėgauti visa šia senojo pasaulio prabanga, kol ji nepavirsta košmaru. Ilgos, šiltos dienos, kai prie baseino būnama tik šiek tiek apsvaigus, virsta ilgomis naktimis, kai rengiami pašėlę vakarėliai. Oliveris vieną po kito persekioja savo auką, todėl kai kurie momentai, susiję su kūno skysčiais, vienus žiūrovus šokiruos, o kitus privers aikčioti. Rodomas pirminis ištvirkimas ryškiai atskleidžia, kas iš tiesų yra šis „vampyriškas“ pagrindinis veikėjas.
Įtampa auga, kai Oliveris vis labiau įsitraukia į savo „veiklą“. Fennell nukelia pasakojimą į tamsesnę vietą, nei kada nors galėjote įsivaizduoti, o paskui paaiškina, ką ji padarė, vos tik baigėte žiūrėti. Keoghanas tikrai pakankamai trikdo tuo, kaip jis nusako savo personažo ilgesį, desperatiškas paieškas šiame nerūpestingame paguodos pritvinkusiame pasaulyje. Kūrėja Fennell atrodo nepasako nieko naujo apie tai, kad turtingieji yra kitokie, tačiau ji tai sako su kandžiu sąmoju ir nenugalimu stiliumi. Filmas, tikrai vertas dėmesio ir keliantis įvairias emocijas. Siūlome pažiūrėti!
Keoghanas puikiai pasirodė beveik visuose filmuose, kuriuose vaidino per pastaruosius kelerius metus, tačiau pagrindinis jo vaidmuo filme „Saltburn“ yra aukščiausio lygio ir tikrai padėjo jam įsitvirtinti kaip vienam iš puikiausių jaunų aktorių, dirbančių šiandien. Jo personažas sudėtingas, kartais tragiškas, dažnai suktas ir visuomet žavus, o Keoghanas kažkaip sugebėjo visa tai perteikti. Jo vaidyba veikia dar geriau, kai žinome, kokia bus „Saltburn“ pabaiga, nes siužeto posūkiai, perteikiantys pagrindinį veikėją, parodo, kad Keoghanas vaidino dar sudėtingiau, nei gali pasirodyti iš pradžių.
7. Jodie Comer kaip Margarita de Karuž
„Paskutinė dvikova“ (The Last Duel, 2021)
Ridlis Skotas, turintis didžiulę filmografijos patirtį, apimančią beveik 50 metų, yra toks režisierius, sukūręs tiek daug filmų, kad kai kurių neišvengiamai gali ir nepastebėti. „Paskutinė dvikova“ buvo apgailėtina finansinė nesėkmė 2021 m., tapusi COVID-19 auka, tačiau tai taip pat buvo drąsus filmas, kuris galbūt nebūtų sulaukęs masinio susidomėjimo, net jei būtų išleistas ir vėliau, turint omenyje sunkias temas, kurias jis nagrinėjo istoriniame kontekste.
Ridlio Skoto filmas „Paskutinė dvikova“ pasakoja apie viduramžių realybę, apie žiaurų to meto teisingumą ir vyrų hegemoniją. Kino juostoje veikia trys pagrindiniai veikėjai: seras Žakas de Karužas (Matt Damon), skvairas Žakas de Grisas (Adam Driver) ir ledi Margarita de Karuž (Jodie Comer). Kadangi istorija sukasi apie juos, pateikiama, kaip šie trys personažai matė jiems nutikusius įvykius. Keisčiausia, kad žiauriausia pasakojimo versija priklauso Margaritai de Karuž, silpnai moteriai, kuri, vėliau išaiškėja, turi daugiausiai sveiko proto. Veiksmas vyksta XIV amžiaus Prancūzijoje per Šimtametį karą su Anglija, maro šešėlyje. Žakas de Karužas, nuskurdęs karaliaus vasalas, per marą netekęs žmonos ir sūnaus, paima Margaritą į žmonas dėl jos gausaus kraičio, nepaisydamas jos tėvo blogo vardo. Į žmonas ją imti nėra sunku, nes ir pati nuotaka gražaus veidelio. Karužo istorijos versija mums demonstruoja meilę, atsidavimą, švelnumą savo išrinktajai, jo kovą už garbę, atsidavimą karaliui. (D. Ž.)
Vestuvės dar ne viskas, kas nutinka filme. Žaką de Karužą lyg šešėlis visur persekioja jo geras draugas, o vėliau žiaurus konkurentas Žakas de Grisas. Jie kartu kovoja mūšio lauke už karalių, už garbę, už pergalę ir turtus. Lygtais viskas būtų gerai, tačiau de Grisas įgyja grafo Pjero (Ben Affleck), galingo feodalo, malonę, o de Karužui tai atrodo parsidavėliška – de Grisas mėgaujasi turtais ir vadinasi kariu, nors neina į mūšio lauką? Tarp jų kyla visokiausi konfliktai, tačiau pats didžiausias dar priešaky. Mat de Grisas vienoje šventėje susipažįsta su buvusio draugo žmona ir staiga jį apsėda įkyrus meilės demonas. Kitaip tos meilės ir nepavadinsi, nes gražusis skvairas negali nustoti galvoti apie jaunąją ledi, nors ji ir priklauso kitam. Maža to, de Grisas yra šventai įsitikinęs, kad ir jaunoji ledi jam atsako tuo pačiu. O kaip yra iš tikrųjų? (D. Ž.)
Margaritos istorija yra pavadinta tikrąja pasakojimo versija. Joje mes išvystame ne atsidavusį sužadėtinį ar lengvai pakvaišusį įsimylėjėlį, bet garbės ir aistrų apimtus vyrus, tokius egoistiškus, kad visas pasaulis galėtų griūti, galėtų žūti moterys ir vaikai, tačiau jiems vis tiek rūpėtų tik jų pačių sielvartas. Nemeluosiu, bežiūrint filmą man įsijungė moteriškas solidarumas ir tikrai norėjosi, kad atsivertų žemė ir tie vyrai nugarmėtų pragaran (vyrų palengvėjimui, žiauri neapykanta man greitai praėjo, todėl pakeliui namo neišsitraukiau iš rankinės tušinuko ir nieko nepasmeigiau). Stebint istoriją Margaritos akimis tenka patirti, kaip moteris parduodama vyrui lyg kokia kumelė veisimui, kai sueities metu kiekvieną kartą jai tenka kęsti skausmą ir tą skausmą slėpti, kaip nesusilaukdama vaiko yra smerkiama aplinkinių, galiausiai iš arti stebime jos kančios kupiną veidą, kai viduramžių don žuanas, puikusis Žakas de Grisas, parvertęs ją ant pilvo, tirpsta iš pasitenkinimo, nors iš tikrųjų jis juk prievartauja moterį. „Paskutinė dvikova“ visų pirma yra filmas ne apie dviejų vyrų kovą dėl garbės, o apie sunkią moterų padėtį viduramžiais. Filme vaidina visas būrys garsenybių, tokių kaip Matt Damon, Adam Driver ir Ben Affleck. (Dora Žibaitė)
Galbūt unikali filmo struktūra kai kuriuos atstūmė, kaip ir pati istorija, tačiau tokia puiki Jodie Comer vaidyba, kuri nebuvo pastebėta artėjant „Oskarų“ sezonui, atrodė juokinga. Jos herojė Margarita de Karuž yra filmo konflikto centre, tačiau ji jaučiasi kur kas daugiau nei tik auka istorijoje, kurioje daugiausia dėmesio skiriama vyrams. Finalinis veiksmas vyksta iš jos perspektyvos, todėl ji iš esmės tampa pagrindine filmo veikėja. Jos vaidmuo čia – traukiantis, sudėtingas, jaudinantis dalykas, galbūt aukščiausias viso drąsaus ir įsimintino filmo taškas.
6. Oskaras Isaacas kaip Liuinas Deivisas
„Groja Liuinas Deivisas“ (Inside Llewyn Davis, 2013)
Liuinas raganė katiną. Ryžasis tik šast ir išsprūdo pro praviras namų duris. Bėda, kad namai ne Liuino, o bičiulio, kuriam priklausė ir pats katinas. Štai šitaip nuo pat ankstyvo ryto prasideda bloga Liuino diena.
Niujorkas, šešiasdešimtieji. Iš pradžių nelabai aišku ką Liuinas, veikia, ir kur link eina – šlaistosi šen bei ten, retkarčiais vis pabrazdindamas, oi kaip smagiai pabrazdindamas gitara. Kol galiausiai supranti: jis neturi namų. Nei pinigų. Ir praganė draugo katiną.
Filmas pateisinantis pavadinimą , kurio esmė ne išorinis vyksmas bet jausmas būnant charizmatiško nevykėlio folko muzikanto kailyje. Tiesa, Liuinas kalba nedaug, ir bala žino ką jis galvoja, tačiau į klajojančio menininko būseną įsijausti padeda lėtas ir intymus filmo vyksmas. Drauge su Liuinu šalau stabdydama pakelės mašinas, knapsėjau snūduriuodama prie vairo, ir akimirką net sėdėjau ant klozeto. Pasakojimas lėtas ir nelepinantis žiūrovo veiksmu, tačiau nors ir šiek tiek apgailėtina Liuino būtis, neatrodo atgrasi, netgi priešingai – kažkuo jauki, kaip ir pats Liuinas, kuriam nepaisant visų ištinkančių nesėkmių sekasi išlaikyti išorinę ramybę. Kantrybės herojus netenka tik kartą, tiesa ne pačiu tinkamiausiu metu, kaip ir dera neįvertintam menininkui, kelti triukšmą prie tylių snobų vakarienės stalo. „Aš profesionalus muzikantas“ sako jis įtūžęs, paprašytas užtraukti dainą užstalėje. Deja, Liuinui už jo dainas niekas nenori mokėti pinigų.
Šiaip Liuinas turbūt tuo ir fainas, kad visiems primins tą žavų bičiulį, kuriam nesiseka, bet vis tiek atsiranda kas jį pamaitina karšta sriuba, o iš tiesų – tai visą bitnikų kartą ir laisvų menininkų rasę, bandančią pasaulį užkariauti gitara. O pats Liuinas (akt. Oskaras Isaacas) toks mielas ir žavus, kad vadinti „nevykėliu“ tiesiog nesiverčia liežuvis, nors įvykių grandinė byloja ką kita: „užstatęs“ vaiką savo bičiulio merginai, bedarbis ir benamis gitaristas Liuinas patraukia į Čikagą, kur tikisi iš dainavimo uždirbti pinigų.
Nekantresnis žiūrovas gali skųstis intensyvumo stoka – veiksmas čia tarsi išskydęs, o daugelį Liuino biografijos detalių tenka susirinkti apgraibomis – iš pokalbių nuotrupų. Tačiau esmė yra ne „kas nutinka Liuinui“, bet pabūti prieš srovę plaukiančio užsispyrusio, todėl būtinai kenčiančio menininko kailyje. Melancholija sumišusi su keistu humoro jausmu ir nuostabios čia pat su gitara atliekamos baladės (mano galva – smagiausios filmo dalys) gali turėti ir lopšinės poveikį, tačiau užmigti nesinorės – juk įdomu, kaip baigsis abiems, Ir Liuinui, ir katinui. Iš to „nieko nevyksta“ vėliau lieka gilus įspūdis, kuomet pagauni save galvojant apie filmą dar kelias dienas.
Kalbant apie blizgią kūrinio pusę, norisi paminėti ne tik šauniuosius brolius Coenus, bet ir aktorių komandą: bet pagrindinio vaidmens Oskaro Isaaco čia pamatysite netikėtame amplua atsidūrusį Justiną Timberlake, Carey Mulligan (turbūt geriausiai žinomą iš filmo „Didysis Gatsbis“) ir Ethan Phillips. Filmas laimėjo 2013 m. Kanų kino festivalio didįjį prizą. (Vaiva Rykštaitė)
Filmas „Groja Liuinas Deivisas“ – niūri charakterinė drama, kurioje yra šiek tiek humoro, bet mažiau, nei galima tikėtis iš brolių Coenų filmo. Tai buvo filmas, kuriame Oskaras Isaacas tapo pagrindiniu aktoriumi, tačiau iki šiol šis Oskaras liko neįvertintas „Oskaru“, iki šiol net nebuvo nominuotas. Tikėkimės, kad vieną dieną tai pasikeis…
5. Glennas Howertonas kaip Džimas Balsillie
„BlackBerry“ (2023)
Biografinio filmo žanras jau gana nusistovėjęs, be to, filme pasakojama daugybė šabloniškų gyvenimo istorijų, todėl norint išsiskirti šiais laikais, reikia padaryti kažką kitokio… ir net tada kartais to nepakanka. Pavyzdys – filmas „BlackBerry“, kuris turi panašią struktūrą ir prielaidą kaip „Socialinis tinklalapis“ (angl. The Social Network) ir visa tai paverčia labiau į tragikomedija, o ne dramą.
Filmo, sukurto pagal knygą „Losing the Signal: The Untold Story Behind the Extraordinary Rise and Spectacular Fall of BlackBerry“, premjera įvyko tarptautiniame Berlyno kino festivalyje – pagyrų tąsyk jam negailėjo nei kino kritikai, nei žiūrovai, nei netgi technologijų žinovai. „Tokių filmų reta“, – kalbėjo žiūrovai po premjeros. Vieni filmą ėmė lyginti su Martino Scorsese‘s „Volstryto vilku“, kiti su Davido Fincherio „Socialiniu tinklu“. (G. J.)
Iš tikrųjų, visus šiuos filmus vienija ir autorių bei aktorių šėlsmas, juodasis humoras, ironiškas požiūris į Silicio slėnyje vyraujančias taisykles, taip pat nevengiama pavaizduoti inovatorių keistenybes. Bet tuo pat filmas „BlackBerry“ yra intriguojantis, kvapą iki paskutinės minutės gniaužiantis trileris, atskleidžiantis technologijų ir telekomunikacijų verslo užkulisius. (G. J.)
Filmas prasideda, kai du kanadiečių inžinieriai Mike‘as Lazaridis (Jay‘us Baruchelis) ir Douglas Freginas (jį suvaidino pats filmo režisierius Mattas Johnsonas), technologijų įmonės „Research In Motion“ įkūrėjai, susitinka su verslo „rykliu“ Jimu Balsillie‘u (Glennas Howertonas), kad pristatytų jam naują idėją). „50 proc. įmonės akcijų ir aš CEO“, – atsako jis. CEO amerikietiškai reiškia generalinis direktorius (chief executive officer, sutrumpintai CEO). (G. J.)
Ypač audringą veiklą Balsillie išvysto, kai netenka buvusio darbo. Jo patirtis ir geras savo srities reikalų išmanymas greitai duoda puikų rezultatą: sėkmingai startavusi RIM tampa ryškiu proveržiu telekomunikacijų rinkoje. O žiūrovai gavo dar vieną gerai susuktą filmą, kuriame gamybiniai procesai ir begalė verslo užkulisių detalių neužgožia pačių personažų, kurių dauguma pavaizduoti kaip idėjų fanatikai, vardan tikslo aukojantys savo asmeninius gyvenimus. Bet be tokių fanatikų, ko gera, joks progresas nebūtų įmanomas. (Gediminas Jankauskas)
Tai filmas apie „BlackBerry“ produkto iškilimą ir nuopuolį – išmaniojo telefono, kuris kadaise buvo pats populiariausias, kol dėl kelių lemtingų klaidų jis buvo nustumtas į užmarštį. Glennas Howertonas čia spindi kaip nepastovus verslininkas Džimas Balsillie, ir nors jo komedijiniai sugebėjimai jau buvo gerai žinomi, tai kitokio pobūdžio personažas, kuris parodo netikėtą Howertono aktorystės diapazoną. Deja, „BlackBerry“ nesukūrė pakankamo atgarsio, kad galėtų pretenduoti į apdovanojimus, tačiau tai tikrai vienas iš nepakankamai įvertintų 2023 m. filmų, o Howertono vaidyba čia svarbiausia.
4. Park So-dam kaip Ki-jung
„Parazitas“ (Parasite, 2019)
Kanuose „Parazitas“ buvo apdovanotas Auksine palmės šakele, o ankstesnysis Pietų Korėjos režisieriaus Bong Joon-ho filmas „Okča“ (Okja, 2017) čia susilaukė kontraversiško vertinimo ir piktų festivalio organizatorių priekaištų. Vasario 10 d. naktį Los Andžele iškilmingoje ceremonijoje JAV Kino meno ir mokslo akademija „Parazitas“ įvertintas net 4 „Oskarų“ statulėlėmis. Ir tikrai ne be reikalo. Juosta pripažinta geriausiu filmu, geriausiu užsienio filmu, apdovanota už geriausią originalų scenarijų, o Bong Joon-ho atsiėmė „Oskarą“ už geriausią režisūrą. „Parazitas“ taip pat yra pirmasis filmas sukurtas ne anglų kalba laimėjęs „geriausio filmo” kategorijoje.
„Parazitą“ jo režisierius Bong Joon-ho apibudino kaip „komediją be klounų ir tragediją be piktadarių“. Kaip ir jo kolega Hirokazu Koreeda, Bong Joon-ho žvelgia į savo filmo herojus su neslepiama simpatija ir neskuba jų teisti, nors abejuose filmuose dėmesio centre atsidūrusios šeimos elgiasi aiškiai nusižengdamos įstatymams. Tokijo lūšnynuose gyvenanti „Vagiliautojų“ šeima maisto ir būtinų daiktų prasimano juos tiesiog pavogdama parduotuvėse. Maisto produktų vagystė jiems – ne tik vienintelis prasimaitinimo šaltinis, bet ir savotiškas smagus ritualas. Šią savo veiklą šeima net nelaiko nusikaltimu ir mėgsta sakyti: „Kol daiktai guli ant parduotuvės lentynos, jie niekam nepriklauso“. Vadinasi, ir jų pasisavinimas nėra vagystė.
„Parazito“ herojus nusikalsti verčia ta pati socialinė bėda – skurdas, kuris, kaip matome „Vagiliautojuose“, labai stimuliuoja išradingumą. Išradingi yra ir Kitcheko šeimos nariai. Jie su šiuolaikine socialine atskirtimi kovoja labai originaliu būdu – susiranda pasiturinčią šeimą ir pamažu užgrobia jų namus. Anekdotiška situacija palengva išsirutuliuoja į gražią metaforą, kur „parazitų“ etiketės nusipelno visi – ir tie, kurie ne visai dorais būdais susikrauna kapitalą ir jo dėka susikuria savo prabangų gerbūvį, ir tie, kurie svetimomis gėrybėmis įžūliai bei savanaudiškai pasinaudoja.
Gimęs nepasiturinčioje šeimoje Bong Joon-ho „Parazito“ scenarijų rašė, prisiminęs jaunystėje įgytą patirtį. Būdamas studentas jis prie stipendijos prisidurdavo dirbdamas repetitoriumi. Kartą ši veikla jaunuolį atvedė į prabangius namus su sauna ir baseinu. „Parazito“ siužetas taip pat prasideda jauno repetitoriaus vizitu į turtuolių Pakų namus. Atvykėlio tikslas – išmokyti šeimininkų dukrą anglų kalbos. Bet netrukus Pakų namuose vienas po kito atsiranda ir kiti naujojo „įnamio“ šeimos nariai. Tada ir prasideda tai, ką režisierius apibudino kaip vis dažnėjančius atvejus, kai viena žmonių grupė tampa psichologiškai priklausoma nuo kitos: „Negalima pasakyti, kad parazitais filmo herojai tapo iš pat pradžių. Jie yra mūsų kaimynai, draugai ir kolegos, atsidūrę ant bedugnės krašto. Gyvendami tokiame pasaulyje, kaip mūsų, kas galėtų pasmerkti už išlikimą kovojančią šeimą ir pavadinti tokius žmones parazitais?“
Pamąstyti tikrai yra apie ką. (Gediminas Jankauskas)
Vienas įspūdingiausių (ir, ko gero, geriausių) geriausio filmo nugalėtojų „Oskarų“ istorijoje, „Parazitas“ buvo giriamas visus 2019 metus ir net 2020 metų pradžioje. Trumpai tariant, tai įtempta, kartais juokinga ir galiausiai tragiška istorija apie dvi šeimas, konfliktuojančias dėl klasinio susiskaldymo ir turtinės nelygybės, kurioje fantastiškai vaidina visi aktoriai.
Nemeluojame, kiekvienas filmo pagrindinio aktorių ansamblio narys yra fenomenalus, ir visus juos verta išskirti, nes nė vienas negavo „Oskaro“ nominacijos. Taigi, garbingas paminėjimas atitenka Song Kang-ho, Lee Sun-kyun, Cho Yeo-jeong, Choi Woo-shik, Park So-dam, Lee Jung-eun, Jang Hye-jin, Park Myung-hoon, Jung Ji-so ir Jung Hyeon-jun. Vis dėlto „Oskarai“ neskiriami už aktorių sudėtį, todėl jei reikėtų išskirti vieną narį, tai, ko gero būtų Park So-dam, vaidinanti vienos iš šeimų dukterį, kuri savo tragiškam personažui suteikia ypatingo sudėtingumo ir žmogiškumo.
3. Colinas Farrellas kaip Deividas
„Omaras“ (Lobster, 2015)
Pirmasis režisieriaus Yorgos Lanthimos filmas anglų kalba pasakoja apie distopinę visuomenę, kurioje vienišiaus gyvenimas yra nelegalus. Nors toks siužetas skamba kaip mokslinė fantastika, filmas sugeba nejučia suderinti keistą žanrų derinį. Filmo veiksmas vyksta ateities (arba paralelinėje) visuomenėje, kur visi privalo gyventi poromis. Po skyrybų su žmona pagrindinis veikėjas Deividas, kaip ir visi kiti vieniši žmonės, privalo atvykti į specialų viešbutį, kur jis turės 45 dienas susirasti naują antrąją pusę. Priešingu atveju jis bus paverstas į pasirinktą gyvūną ir išsiųstas į mišką. Dauguma neapsisprendusių žmonių renkasi šunis, dėl to pasaulyje tiek daug šunų ir tiek mažai egzotiškų gyvūnų. Šaltai, formaliai aptarinėjami gyvūnai į kuriuos paverčiami žmonės filmo pradžioje puikiai nustato toną visam filmui.
Filmuojant nebuvo naudojamas nei aktorių grimas, nei specialus apšvietimas, taigi net ir su ribotu biudžetu buvo sėkmingai išgautas „šviežias“ ir įdomus vaizdas. Aplinkose jokių futurizmo ar fantastikos ženklų nematyti. Svetimos aplinkos įspūdis palaikomas tik beemocių veikėjų ir statiško filmavimo būdo. Net absurdiškiausios viešbučio taisyklės (kurių yra ne viena) filme niekam neatrodo keistos. Deividui atvykus į viešbutį su šunimi, kurį jis pristato kaip savo brolį, niekas į tai nekreipia dėmesio. Niekas neabejoja žiūrovui keistai atrodančių taisyklių prigimtimi ir funkcija. Jos priimamos, lyg tai būtų nuo seno susiformavusi tradicija, neįsivaizduojant kaip gali būti kitaip.
Beveik visi personažai nedemonstruoja jokių emocijų. Nors viešbučio svečiai tiesiogine to žodžio prasme yra verčiami įsimylėti, kiekvienas intymus veiksmas turi būti patvirtintas, taigi aplink tvyro apatija. Nei romantikos, nei skubėjimo dėl senkančio laiko beveik nejaučiama. Viešbučio svečiai skatinami partnerius rinktis pagal bet kokias juos vienijančias smulkmenas: fizines ydas, išvaizdos panašumus, charakterio bruožus ir pan.
Desperatiškas bandymai rasti kažką bendro veda prie absurdiškų ir nejaukių pokalbių, o vietoj asmeninio ryšio užmezgimo, temos dažniausiai nublanksta į pasikeitimą keletu dalykiškų sakinių. Lyg gyvūnų pasaulyje, poros skatinama ieškotis tarp panašių į save. Tačiau nesunku atrasti panašumų ir su mūsų pasauliu, kur pažintys internetu veikia panašiu principu. Juosta siekia išjudinti neginčijamas visuomenės normas, kurias priimame kaip pamatines vertybes. Šiuo atveju, tai visuomenės spaudimas gyventi poromis, tyliai teisiant vienišius. Galima pastebėti, kad vienišių pavertimo į gyvūnus filme labiau bijoma ne kaip fizinės bausmės, bet kaip gėdos, rodančios nesugebėjimą pritapti ir neatlaikytą išbandymą. Neskamba pažįstamai?
Yorgos Lanthimos sulaukė didesnės sėkmės „Oskaruose“ su tokiu filmu kaip „Favoritė“, tačiau „Omaras“ buvo bene pirmasis, sulaukęs tikro tarptautinio pripažinimo, nors ir nepasiekė minėtos vėlesnio filmo aukštumos. Tai išties keista satyrinė dramedija, romantinis ir mokslinės fantastikos filmas, kurio pagrindas – vieniši žmonės, surinkti į vieną vietą ir priversti per tam tikrą laiką susirasti romantišką partnerį. Jei jiems nepavyksta to padaryti, jų bausmė – pasiversti į pasirinktą gyvūną.
Colinui Farrellui stebuklingai pavyko įtikinamai suvaidinti tokį keistą filmą, o jo vaidyba čia, ko gero, yra geriausia jo karjeroje, nes jis suvaidino liūdną, kvailą ir simpatišką žmogų, priverstą dalyvauti šioje painioje ir keistoje praktikoje. Džiugu, kad po septynerių metų jis sulaukė pripažinimo už filme „Salos vaiduokliai“, tačiau jau šiame filme jis turėjo būti nominuotas už neįtikėtino herojaus Deivido vaidmenį.
2. Adamas Sandleris kaip Hovardas Ratneris
„Neapdoroti deimantai“ (Uncut Gems, 2019)
Daugeliui ne paslaptis, kad yra daugybė ne itin gerų Adamo Sandlerio filmų ir niekas neneigs, kad jis yra dalyvavęs daugybėje žemo lygio komedijų, kurių finansinė sėkmė buvo didesnė nei kritikų įvertinimas. Tačiau Sandleris yra stebėtinai puikus aktorius, kai jam tenka vaidinti ką nors labiau neįprasto. Tai jis įrodė dar 2002 m. filme „Punch-Drunk Love“, o 2019 m. tai tik patvirtino atlikęs pagrindinį Howardo Ratnerio vaidmenį filme „Neapdoroti deimantai“.
Sandleris vaidina sėkmingą ir charizmatišką Niujorko juvelyrą, kurio priklausomybė nuo azartinių lošimų priveda jį prie bėdų ir priverčia jį grumtis, kad išliptų iš priklausomybių ir išgyventų.
„Neapdorotų deimantų“ siužeto centre – didelis uolienos luitas, iškirstas Etiopijos rūdynuose ir nelegaliais keliais pasiekęs Niujorką. Būtent šis, anot specialistų, „dinozauras“, patenka į Hovardo Ratnerio rankas. Filmas net prasideda gražiais kadrais, kai kamera tiesiog „neria“ į uolienoje įaugusius deimantus, kad galėtume pasigrožėti neįtikėtinu gamtos stebuklu – nuostabiais brangakmenių struktūros raštais ir jų pasakiška spalvine gama. Tačiau po kurio laiko suvokiame, kad šį pirmapradės gamtos stebuklą nepastebimai pakeitė visai kitos „vidinės struktūros“ stebėjimas: pro medikų zondą kompiuteryje matome Hovardo Ratnerio storosios žarnos tyrimo rezultatus… (G. J.)
Netrukus paaiškės, kad Hovardas turi rimtų problemų ne tik su sveikata. Kur kas didesni pavojai su neprognozuojamomis, bet tikrai rimtomis pasekmėmis, vyro tykoja jo profesinėje veikloje. Mat jis yra stipriai prasiskolinęs tiems, kurie nemėgsta „nemokių“ draugų ir bet kuriuo metu gali pas juos pasiusti „gorilomis“ vadinamus smogikus, kurie diplomatiniais sugebėjimais tikrai nepasižymi. Atrodytų, kad į Hovardo rankas patekusi neapdorota brangakmenių kolekcija turėtų išspręsti visas komplikuotas vyruko problemas. Bet, sprendžiant iš nieko gera nelemiančių pradinių signalų, „Neapdoroti deimantai“ neturėtu būti dar viena holivudinė neįtikėtinos sėkmės istorija. (Gediminas Jankauskas)
Nuo pradžios iki pabaigos žiūrovai nebuvo tikri, ar jie mėgsta Sandlerio personažą, ar jo nekenčia ir nori, kad jis žlugtų. Daugelis žiūrovų sutinka, kad „Neapdoroti deimantai“ – toks intensyvus ir pripildantis juos nuolatinio nerimo viso filmo metu.
Tai stulbinamai greitas ir įtemptas brolių Safdie kriminalinis filmas, drama, trileris ir tamsi komedija, kuriame Hovardas bando užsidirbti daug pinigų prekiaudamas, lošdamas ir įkeisdamas įvairius daiktus, tačiau vis dažniau atsiduria pavojuje, kai susipyksta su netinkamais žmonėmis. Sandlerio atsidavimas vaidmeniui yra stulbinantis, o jo energingas (tačiau „Oskaru“ neapdovanotas) pasirodymas yra didžioji priežastis, kodėl „Neapdoroti deimantai“ žiūrovą taip paveikia. Tikrai, Adamo Sandlerio vaidyba šioje juostoje bemaž viena geriausių jo karjeroje.
1. Josephas Gordon-Levittas kaip Neilas
„Paslaptinga oda“ (Mysterious skin, 2004)
„Paslaptinga oda“ išleistas 2004 m., bet plačiau pasirodė 2005 metais (beje jis tapęs vienu geriausių tų metų filmų), yra sudėtinga, širdį verianti ir niūri brendimo drama. Filme pasakojama apie du jaunus vyrus su vienodai sudėtinga praeitimi, kurie galiausiai susitinka ir supranta kai kurias tiesas apie savo gyvenimus.
Juostoje matomi du berniukai, Brajanas ir Neilas, vienas yra homoseksualus paauglys-prostitutas, kitas –paauglys iš to paties Kanzaso miestelio, ir jiedu pasakoja atskiras savo vaikystės istorijas. Prostitutas pasakoja apie savo nerimą keliantį homoseksualų susitikimą su pedofilu beisbolo treneriu, o kitas paauglys pasakoja apie amnezijos priepuolį, kurio metu jis galvoja, kad jį galėjo pagrobti ateiviai. Vėliau antrasis paauglys randa užuominų, siejančių gėjų-prostitutą (dabar gyvenantį Niujorke) su galimu jo ateivišku pagrobimu, todėl jis jį suseka, kad pagaliau išsiaiškintų tiesą.
Štai tokia šokiruojanti, tiesmuka istorija parodoma filme. „Paslaptinga oda“ – kūrinys, apie kurį girdima tikrai labai mažai. Kūrinyje Brajanas neprisimena, kas jam nutiko jaunystėje, bet žino, kad nutiko kažkas blogo. Kita vertus, Neilas prisimena kiekvieną sekundę to, kas įvyko, ir leido tam užvaldyti jo gyvenimą. Istorija ir toliau rodo Brajaną kaip nerimtą vaikiną, bandantį išsiaiškinti, kas jam atsitiko, o Neilas virsta sukčiumi. Tačiau galiausiai paaiškėja siaubinga tiesa ir jų gyvenimai pasikeičia visiems laikams.
Šis filmas tikrai žiaurus ir keliantis depresiją. Istorija be galo atšiauri ir vaizdinga, tačiau filmas puikiai paveikia emocijas ir žiūrovo pasąmonę.
Greggas Araki buvo ir filmo scenaristas, ir režisierius. Galime pasakyti, kad šis žmogus žino, kaip sukurti vaizdingą ir trikdantį filmą. Juostą kartais sunku žiūrėti, nes kai kurios scenos kelia nerimą. Tai puikus kino meno kūrinys, gerai pasakojantis gilią ir nerimą keliančią istoriją. Kaip jau minėjome, filmas veikia, ir veikia vien dėl to, kad tokie dalykai vyksta ir šiandieniniame pasaulyje.
Galų gale, teigiame, kad tai tikrai geras filmas su stipriais aktorių pasirodymais ir puikia istorija. Filmas ne silpnų nervų žmonėms. Sutrikimas žiūrint šį kūrinį tikrai normali reakcija. Tema nėra labai džiugi, kaip ir istorija. Negalime išskirti tikslinės šio filmo auditorijos, bet jei mėgstate filmus, kurie yra tikri ir šiurkštūs, turėtumėte jį pažiūrėti. Tai puikus filmas, kurio, manome, daugelis nesugebėtų ištverti, bet tiems, kurie gali, jis tikrai pasiteisins.
Josephas Gordon-Levittas, kaip aktorius, jau buvo įsitvirtinęs prieš filmą „Paslaptinga oda“, tačiau šis vaidmuo parodė visą jo potencialą ir iš gerų aktorių tarpo iškėlė jį į didžiųjų aktorių gretas. Jis čia neįtikėtinas, ir nors „Paslaptinga oda“ ko gero buvo per daug konfrontuojanti juosta, kad sulauktų tokio populiarumo, kokio reikia apdovanojimams, galima teigti, kad Gordon-Levitto vaidmuo čia turėjo būti įvertintas labiau.
