Filmai apie zombius tapo vienu populiariausių ir ilgaamžiškiausių kino pramonės žanrų. Šis specifinis siaubo žanras užvaldė viso pasaulio žiūrovų vaizduotę, peržengdamas kultūrinius ir kalbinius barjerus. Filmai apie zombius evoliucionavo ir prisitaikė prie laikmečio, nuolat pritraukdami daugybę žiūrovų ir skatindami diskusijas apie žmogiškumą, išlikimą ir visuomenės irimą.
Viena iš priežasčių, kodėl filmai apie zombius yra tokie patrauklūs, yra juose nagrinėjamos temos. Nors iš pažiūros gali atrodyti, kad šiuose filmuose daugiausia dėmesio skiriama tik kraujo praliejimui ir šiurpiems vaizdo efektams, juose dažnai slypi gilios ir verčiančios susimąstyti mintys. Zombiai dažnai vaizduojami kaip bejausmiai, mėsą ryjantys padarai, kurie simbolizuoja individualumo praradimą ir visuomenės dehumanizaciją. Jie simbolizuoja pasaulį be proto ir žmogiškumo, kuriame svarbiausiu tikslu tampa išlikimas. Tokiu būdu filmai apie zombius skatina kelti klausimus apie tai, kas iš tiesų daro mus žmonėmis ir ką esame pasiryžę padaryti, kad išgyventume.
Be to, filmai apie zombius dažnai tampa visuomenės veidrodžiu, atspindinčiu mūsų baimes ir nerimą. Daugelyje filmų zombiai atsiranda dėl viruso, epidemijos, biologinio ar cheminio karo veiksmų ar net radiacijos. Šios sąvokos atspindi mūsų baimę dėl pandemijų, visuomenės struktūrų griūties ir kontrolės virš savo gyvenimo praradimo. Nagrinėdami šias temas, filmai apie zombius leidžia mums susidurti su savo baimėmis kontroliuojamoje aplinkoje ir siūlo mums būdą susidoroti su didesniu nerimu, su kuriuo susiduriame realiame pasaulyje. Taip pat, filmų apie zombius populiarumą lemia jų gebėjimas linksminti įvairių demografinių grupių žiūrovus. Nors siaubo žanras gali patikti ne visiems, kai kuriuose filmuose apie zombius atsiranda romantikos, komedijos ir dramos elementų, jie tampa dar patrauklesni. Šiuose filmuose dažnai vaizduojami įvairių sluoksnių veikėjai ir išryškinamos jų kovos ir pergalės zombių apokalipsės akivaizdoje. Universalios meilės, draugystės ir ištikimybės temos atsiliepia žiūrovams, todėl šie filmai patrauklūs ir įdomūs daugeliui žmonių.
10. „Traukinys į Busaną“ (Train to Busan, 2016)
Pietų Korėjos režisieriaus Sang-ho Yeon sukurtas zombių veiksmo filmas „Traukinys į Busaną“ (Train to Busan, 2016) – kiek kitoks kūrinys itin populiaria zombių tematika. Nors pastarieji neretai tampa banalių siaubo filmų arba komedijų atributu, tačiau šioje kino juostoje jie puikiai dera su režisieriaus sumanymais ir norima perduoti žinute. „Traukinys į Busaną“ debiutavo Kanų kino festivalyje, tačiau nesivaržė dėl jokių nominacijų. To užteko – kino juosta netruko išpopuliarėti ir sulaukti pripažinimo. Tais pačiais metais režisierius Sang-ho Yeon pristatė ir animacinį filmą panašia tematika, o šiandien jis jau laikomas kone geriausiu zombių režisieriumi Pietų Korėjoje.
Filmas pradedamas scena, kurioje – karantino zona. Dėl esą nedidelio pavojingų medžiagų nutekėjimo žmonės neįleidžiami į teritoriją, dėl to skubąs sunkvežimio vairuotojas, vykdamas aplink, nepastebi ir partrenkia stirną. Ją, nerodančią jokių gyvybės ženklų, palieka tįsoti ant kelio, ir jam nuvažiavus, stirna pabalusiomis akimis pašoka ir pasileidžia tolyn…
Siužeto centre – savanaudis darboholikas Seok-woo (akt. Yoo Gongas), dirbantis finansų sferoje. Išsiskyręs su žmona, jis augina jųdviejų dukrą Su-an (akt. Kim Su-an), tačiau šiai beveik neskiria dėmesio, pastovų savo laiko trūkumą bando atpirkti dovanomis, kurios pradeda kartotis, mergaitę prižiūri jo motina. Savo gimimo dienos proga dukra nori praleisti dieną su mama, kuri gyvena Busano mieste. Seok-woo teigia, kad turi daugybę darbo, o išleisti dukros vienos nenori, tad pažada, kad vyks kitą dieną. Jiems vis tik susiruošus į kelionę, kuri greituoju traukiniu turėjo trukti tik apie valandą, pakeliui į stotį pro juos pralekia keletas ugniagesių brigadų – netoliese užsiliepsnojo dangoraižis. Įsėdus į traukinį, tėvas užmiega, o geležinkelio darbuotojai susirūpina galimai be bilieto keliaujančiu apskretėliu, nekreipdami dėmesio į merginą su žaizda kojoje. Užsikrėtusi mergina užpuola ją pastebėjusią darbuotoją, ir taip prasideda traukinyje esančiųjų kova už būvį…
Siužetinė filmo linija palieka gerą įspūdį ir neleidžia žiūrovui nuobodžiauti. Pasirinkta klaustrofobiška aplinka – traukinys, iš kurio nėra šansų ištrūkti, įkalina veikėjus kartu su juos puolančiais zombiais, todėl svarbu tampa ne bėgti, o veikti apgalvotai. Didelį įspūdį palieka realiai vaizduojamas kelionės laikas – maždaug valandą turėjusi trukti kelionė nuo tos akimirkos, kai tėvas su dukra įsėda į traukinį, vaizduojama realios trukmės. Zombiams į savo gretas pasiglemžiant vis daugiau traukinyje esančių žmonių, prasideda likusiųjų sveikų kova už gyvenimą.
Tėvas Seok-woo vis dar elgiasi egoistiškai ir tiesiog siekia apsaugoti save ir dukrą, kuriai taip pat liepia žiūrėti tik savęs, nepaisyti aplinkinių. Tačiau susidūrę su kitais bendrakeleiviais, taip pat kovojusiais už išlikimą, tačiau neatsisakiusiems padėti, egoistams tenka rinktis – ar bandyti savanaudiškai, aukojant kitus, likti gyviems, ar susivienyti, ir bendromis jėgomis atsilaikyti prieš žmogienos ištroškusius siaubūnus. Tai tampa išbandymu daugeliui, ir pabaigoje atsiskleidžia daugelio keliautojų tikrieji veidai. Įtemptas siužetas neleis nuobodžiauti, o personažų poelgiai ir pokyčiai privers susimąstyti apie savo elgesį kritinėje situacijoje.
Aktorių darbas – puikus. Nuo pagrindinių veikėjų – tėvo ir dukros, iki epizodiškai pasirodančių personažų, tokių kaip traukinio konduktorius ar vyresnio amžiaus seserys, taip pat keliaujančios traukiniu. Ypač gerą įspūdį paliko dukrą Su-an vaidinusi Kim Su-an, kuriai pavyko puikiai įsijausti į vaidmenį. Po tėvą vaidinusio Yoo Gongo, ji buvo antras svarbiausias personažas kino juostoje, todėl jai buvo skirta nemažai dėmesio, kuris daugeliui žiūrovų turėtų kelti pasigėrėjimą mažosios aktorės darbu. Taip pat labai pagirtinas aktoriaus Ma Dong-seok, vaidinusio su nėščia žmona keliavusį darbininkų klasės atstovą Sang-hwa, darbas. Išraiškingas veikėjas įnešė daug spalvų į visą siužetą. Šiek tiek gaila, kad jo žmona, Sung-kyung (akt. Jung Yu-mi), liko neišplėtotu charakteriu. Nors užėmė nemažai ekrano laiko, tačiau jai nebuvo suteikta galimybė plačiau atsiskleisti. Kone visi personažai atrodė savo vietose, įskaitant ir zombius, vaidyba nekelia jokių neigiamų emocijų.
Žinoma, koks gi zombių filmas be specialiųjų efektų – šie smarkia nekrito į akis, atrodė pakankamai realistiški ir kokybiškai atlikti. Kadangi didžioji filmo veiksmo dalis vyko būtent uždarame traukinyje, techninė kino juostos pusė taip pat atrodo be priekaištų. Retai matomas bendras kajutės vaizdas, daugiau koncentruojamasi į artimo plano kadrus, todėl vizualiai sukuriamas įspūdis, kad traukinys yra didesnis nei iš tiesų. Garso takelio šiame filme nebuvo, tačiau pernelyg nestebina žinant, kokiam žanrui jis priskiriamas. Verta pastebėti, kad buvo keletas ilgesnių scenų, vykusių išskirtinai veikėjams tylint. Girdimas tik jų alsavimas ir zombių riaumojimas sustiprina visos situacijos įspūdį. (Viktorija Šaulytė)
9. „Mirusieji nemiršta” (The Dead Don’t Die, 2019)
Puiki amerikietiška siaubo komedija, kurioje apstu zombių. Režisierius ir scenarijaus autorius – Jimas Jarmuschas. Filme vaidmenis atlieka ir tokie žinomi atlikėjai kaip reperis RZA ir atlikėjai Tom Waits, Iggy Pop bei Selena Gomez. Kino juosta buvo pristatyta 2019-ųjų Kanų filmų festivalyje.
Veiksmas vyksta tipiniame amerikietiškame miestelyje. Ūkininkas pasiskundžia dingusiomis vištomis, o vietiniai pareigūnai netoliese esančiame miškelyje trumpam susiduria su gerai žinomu miestelio ekscentriku. Grįždami į gyvenvietę, pareigūnai pastebi, kad nors laikrodžiai jau muša aštuonias vakaro, tačiau lauke vis dar šviesu it vidurdienį. Vienas iš pareigūnų atkreipia dėmesį, kad jo laikrodis ir mobilusis telefonas nustojo veikti. Šią anomaliją pastebi ir kiti miestelėnai. Vis daugiau jų atkreipia dėmesį, kad naminiai gyvūnai ima elgtis keistai, nemažai jų dingsta.
Susitikę degalinėje, gyventojai aptarinėja neramias naujienas. Dėl poliarinio trūkio užsitęsusi diena sukėlė zombių apokalipsę. Visą filmą herojus lydi daina pavadinimu The Dead Don‘t Die, vienoje iš scenų ji taip sunervina vieną iš veikėjų, kad šis tiesiog švysteli plokštelę pro langą. Pamažu plintanti zombija vis labiau užkariauja gyvenvietę… (Gediminas Jankauskas)
8. „Įrašas“ ([REC], (2007)
Nors dauguma kino žanrų nyksta, siaubo filmai gyvuoja ir tiesiog žydi Jaume Balagueró ir Paco Plazos filmas „Įrašas“ garantuotai jus išgąsdins. Panaudojus tą patį metodą, kuris buvo panaudotas neseniai pasirodžiusiuose amerikiečių siaubo filmuose Cloverfield ir George’o Romero „Diary of the Dead“, viską matome per vaizdo kamerą, kurią valdo nematomas fotografas. Iš čia kilo ir juosto pavadinimas-legenda, kuri pasirodo kampe, kai kamera įrašinėja.
Žavi, simpatiška Andžela (akt. Manuela Velasco), vykdydama užduotį televizijos programai „Kol tu miegi“, kuria dokumentinį filmą apie naktinį Barselonos ugniagesių darbą. Po sąmoningai nuginkluojančio įžanginio žodžio stotyje ji ir jos operatorius lydi ugniagesių mašiną, kad ištirtų pranešimą apie sename daugiabutyje rėkiančią mergaitę. Iš pažiūros įprastas atvejis. Tačiau jiems įsibrovus į vidų, krauju apsipylusi mergaitė yra įsikibusi policininkui į žandikaulį.
Kiti gyventojai susirenka į fojė, įtampa auga, ir jie sužino, kad pastatą užrakino policija. Aplink siaučia virusas, todėl niekas negali nei išeiti, nei įeiti, bet Andžela toliau filmuoja, vis labiau apimta isterijos, kai paaiškėja, kad šešėliuose tyko mėsėdžiai zombiai. Filmas įvaro jus į kampą su ispanų inkvizitoriaus žiaurumu ir laiko iki pat pabaigos.
Šiuo metu yra daug panašių „drebančios kameros filmų“ (na, kur aktorius pats neša kamera ir dokumentuoja filmą), o tarp jų tokie gerai žinomi milžinai kaip „Cloverfield“ ir „Diary of the Dead“, todėl šis mažo biudžeto ispanų filmas gali apsirodyti kaip atsilikėlis, tačiau jis gerokai pralenkia savo kategoriją.
Filmas puikiai nufilmuotas ir suvaidintas, o nerimo jausmas palaipsniui pereina į visišką siaubą. Nors filmas akivaizdžiai atkartoja tokius filmus kaip „Paskutinė transliacija“ (angl. The Last Broadcast) ir „Projektas: Bleiro ragana“, tačiau dėl puikių scenografijos elementų jam pavyksta sukurti tai, ko šie filmai nesugebėjo.
7. „Numirėlių aušra“ (Dawn of the Dead, 2004)
Apokalipsė ir zombiai, kas gali būti labiau Heloviniško? Tai režisieriaus Zack‘o Snyder‘io debiutinis darbas, kuris yra 1978 metų filmo perdirbinys.
Abu, režisierius Zack Snyde ir rašytojas James Gunn tęstų filmus apie super herojų superžvaigždes. Tačiau priešingai nei likęs George A. Romero duetas šventas zombių pasivaikščiojimo parduotuvėje šedevras nepaiso nieko, ką jūs žinote apie perdarytą siaubo tendenciją. Sarah Poley priemiesčio rajonas gali pasiimti visą pagarbą už filmo pradžios nuoseklumą ir žiūrovų užsitęsusius aplodismentus dėl zombių apokalipsės, tai vienas subžanro rinkinys. Ir jeigu tai nebuvo pakankamai baisu, tai kulminacija yra atidarymo nuoseklume, kurį, norėdama sukelti Armagedono nuotaiką, naudoja Johnny Cash Bibliją cituojanti daina „Vyras sugrįžta“. Super.
Filmo pagrindinė idėja – nedidelės grupelės mėginimas išgyventi zombių apsuptame prekybos centre. Viskas prasideda nuo to, kai sesele dirbanti Ana grįžta po ilgos pamainos namo. Ji su savo vyru praleidžia įspėjamuosius pranešimus, kuriuos transliuoja televizija, nes yra užsiėmę meile duše. Kitą rytą jų kaimynė mergaitė Vivian įeina į miegamąjį ir įkanda Anos vyrui, palikdama didžiulę žaizdą ir daug klausimų Anos galvoje.
Vėliau filmas nestokoja iššūkių, siaubų, baimės ir išgyvenimų. Filmas susilaukė didelės komercinės sėkmės ir kritikų palankumo. Kaip teigia vienas iš jų „Tai žiaurus ir didelei nuostabai – puikus George‘o Romero perdirbinys, kuris puikiai pateikia seną istoriją su naujais ir savitais elementais. „Bloody Disgusting“ internetinis siaubo filmų portalas „Numirėlių aušrą“ įtraukė į baisiausių dešimtmečio filmų Top 20.
6. „Mirusiųjų armija“ (Army of the Dead, 2021)
Post-apokaliptinių kūrinių mėgėjai dažnai susiduria su zombių tematika, tačiau retas reginys vizualumu ir aistra galėtų pralenkti Zako Snyderio kino juostą „Mirusiųjų armija” (“Army of the dead”). Šis filmas iš kitų išsiskiria ne tik tuo, kad buvo režisuotas itin žymaus ir spalvingo kino pramonės atstovo, jame itin didelis dėmesys yra kreipiamas į istoriją, detales, tikrai jaučiamas šio režisieriaus darbo stilius – viską daryti nuosekliai, iki galo ir kiek įmanoma tikroviškiau.
„Mirusiųjų armija“ startavo Netflix platformoje. Zackas Snyderis scenarijų parašė kartu su Šei Hatenu ir Džioby Haroldu. Ekrane galima išvysti ištisą puikių aktorių virtinę: Deivas Bautista, Ela Purnel, Omaris Hardvikas, Ana de la Reguera, Teo Rosi bei kiti.
Istorija pasakoja apie samdinių grupę, kuri planuoja Las Vegaso kazino apšvarinimą. Viską apsunkina tai, kad miestas yra apgyvendintas zombių, apjuostas milžiniška konteinerių siena ir net gi saugomas karinių pajėgų. Negana to, veiksmo laikas taip pat yra ribotas, mat miestą planuojama sunaikinti kontroliuojamu sprogimu, taip pašalinant grėsmingą užkratą, kuris paverčia žmones vaikštančiais numirėliais.
Mirusiųjų armijos įkvėpimo Snyderis akivaizdžiai pasisėmė iš 2004 m. filmo „Mirusiųjų aušra“. Snyderiui buvo suteiktas gausus finansavimas, net 70–90 mln. JAV dolerių. Pagrindiniai darbai vyko Albukerkėje, Naujojoje Meksikoje ir Atlantik Sityje, Naujajame Džersyje, 2019 m. viduryje.
Filmo darbai buvo pertraukti ir atnaujinti tik 2020 m. Rugsėjo mėnesį, po tai, kai aktoriui Krisui D’Elia buvo pareikšti kaltinimai dėl seksualinio priekabiavimo. „Mirusiųjų armija“ buvo išleista pasirinktuose JAV teatruose 2021 m. gegužę, žinoma, išleista ir skaitmeninė versija, kuri yra prieinama Netflix platformoje. Tai tapo vienu iš žiūrimiausių originalių Netflix filmų, kurį per pirmąsias keturias savaites įvertino maždaug 72 milijonai žiūrovų, o uždirbta net 1 mln. dolerių.
Daugelis kritikų sutinka, kad šis filmas yra ambicingas, mat sujungiamas veiksmo ir apokaliptinio pasaulio elementai. Filme vaizduojamas kazino apiplėšimas nėra eilinis trileris, mat veikėjams metamas iššūkis ne tik įvykdyti užduotį, tačiau ir išgyventi mirtinoje aplinkoje. Teigiama, kad šis filmas padėjo Snyderiui grįžti “prie savo šaknų”, mat filme gausu kraujo, pūvančių galūnių ir kitų ne pačių maloniausių kino elementų. Režisierius girtas už puikų ir aiškų istorijos dėstymą, jos nuoseklumą, muzikinį takelį, režisūrą. Kritikos gavo tik aktorius Bautista.
Akivaizdu, kad tokio tipo filme tikriausiai yra gausu CGI efektų ir kitų kompiuterinės grafikos elementų ir grimo stebuklų. Netflix išleista papildoma dokumentika „Creating an Army of the Dead“ parodo, kaip iš tiesų vyko visas procesas. Atskleidžiamos visokiausios įdomybės, pavyzdžiui Snyderio naujoviškas požiūris į pačius zombius. Atrodo, kad tai yra primityvu ir dviračio išradinėti nereikia, tačiau pažvelgta kūrybiškai ir naujoviškai. Pasirodo, kad zombiai buvo suskirstyti į kelių tipų klases, o į visa tai buvo atsižvelgta makiažo procese, mat kiekvieną aktorių reikia tinkamai paruošti: aprengti, nudažyti, išmokyti, kaip elgtis.
Negana jau ir taip sudėtingo kūrybinio proceso, mat net masinių scenų zombiai gaudavo makiažo, net ir gyvūnams, kurie yra matomi filme, buvo suteikti tikroviški ir praktiški efektai. Svarbu pastebėti, kad visi gyvūnai jautėsi patogiai ir tikrai nebuvo kankinami ar išnaudojami.
Gera stebėti filmą, kuris yra toks tikroviškas, kiek gali būti tokio tipo filmas. Snyderis į efektus žvelgia iš tiesų kitoniškai – kompiuterinės grafikos yra minimaliai mažai. O štai vietovė, kurioje vyko visas filmo veiksmas (Las Vegas) yra nukopijuota iš tikro miesto planų. Režisierius su kūrybine komanda atsižvelgė ir svarstė, kokia Vegaso vieta geriausiai tiktų jų istorijai pasakoti. Galiausiai, vietą parinkus, prasidėjo kiti darbai – tų vietų atkūrimas. Pačioje Vegaso širdyje atlikti filmavimo darbus, kaip pastebėjo pats Zakas, būtų buvę neįmanoma. (Justas Pridotkas)
5. „Numirėlių aušra“ (Dawn of the Dead, 1978)
„Numirėlių aušra“, tai režisieriaus Džordžo Romero, dešimčia metų anksčiau sukurto filmo „Gyvų numirėlių naktis“ tęsinys, tik šįkart veiksmas iš ūkio persikelia į prekybos centrą. Vėlyvaisiais 1970-iais ir ankstyvaisiais 1980-iais prekybos centrai vis labiau populiarėjo, todėl nenuostabu, kad filmo veiksmas persikėlė į tokią erdvę.
Režisierių įkvėpė Monrovilio prekybos centras, o kadangi jis pažinojo jo savininkus, jiems buvo leista naudoti prekybos centrą, kaip filmavimo aikštelę naktimis. „Numirėlių aušra“ yra filmas apie zombius, kuris pakylėjo šią subkategoriją į visai kitą lygmenį. Jei „Gyvų numirėlių naktis“ išaiškino paties žodžio „zombis“ reikšmę, tai „Numirėlių aušra“ parodė mums, ką jie iš tiesų sugeba.
Šio filmo siužetas prasideda maždaug tuo, kuo baigėsi „Gyvų numirėlių naktis“. Praėjus kelioms savaitėms po lemtingosios nakties, kai mirusieji staiga atgijo, situacija tik dar blogesnė, o žmonijai gresia didelis pavojus. Filadelfijoje, Pensilvanijoje, televizijos stoties darbuotojai Stivenas ir Francina dėl sparčiai prastėjančios padėties nusprendžia bėgti. Jie sutinka du policininkus, Rodžerį ir Piterį, kuriems įsakyta bet kokius sutiktus žmones nugabenti į gelbėjimo stotis, tačiau ir pareigūnai pasirenka bėgti. Jie pavagia stoties sraigtasparnį ir skrenda į vakarus tikėdamiesi surasti saugią vietą.
Po ilgų paieškų, jie galiausiai randa apleistą prekybos centrą Monrovilyje ir nusprendžia palaukti ten kol baigsis visas šis chaosas. Jie patikrina ar prekybos centre nėra prisikėlusiųjų ir užbarikadavę visus įėjimus tiesiog sėdi ir laukia. Tačiau ar jiems pavyks susidoroti su vis gausėjančia, urzgiančia, mėsos ištroškusia zombių banda? O svarbiausia, ar jiems pavyks išlaikyti sveiką protą?
„Numirėlių aušra“ yra vienas geriausių kada sukurtų siaubo filmų, o tuo pačiu ir vienas baisiausių. Jis kraupus, žiaurus, baisus ir atstumiantis. Bet satyrinių amerikiečių vartotojų atžvilgiu jis kartu ir puikiai sukurtas, linksmas bei žvėriškai negailestingas. Tačiau niekas nesakė, kad menas turi būti gero skonio.
4. „Zombių žemė“ (Zombieland, 2009)
Siaubas – gerai. Kraujas, zombiai, pūvantys, rėpliojantys kūnai ir apokalipsė – irgi gerai. Ypač per Heloviną. Pokštai, kurioziškos situacijos, saviironija – dar geriau. „Zombių žemėje“ viso šito gėrio apstu.
Režisierius Rubenas Fleisheris pateikia ne tik filmą puikiai tinkantį helovynui, bet ir stiprią, taip Holivudo pamėgtą, zombių apokalipsės parodiją. Tai tarsi įrodymas, kad kraujas ir kitokios šlykštybės gali ne tik gąsdinti, bet ir gana kokybiškai juokinti.
Dėl kokios priežasties kyla visos bėdos, karai, marai ir apokalipsės? Aišku, kad visos šitos bėdos apsireiškia dėl moterų kaltės. Jei ne silpnosios lyties atstovės, traiškančios viską aplink save, ir čia istorija būtų kur kas paprastesnė.
Pagrindinis herojus simboliškai pavadintas Kolumbu keliauja per Ameriką namų link. Pastarasis turi aiškias taisykles, kurių laikantis jis geba išgyventi šioje nelengvoje kelionėje. Na ir, žinoma, šias savo paties sugalvotas taisykles jis ima laužyti dėl merginos. Pradėjus jas laužyti iškyla pavojus jo egzistencijai ir prasideda didžiosios linksmybės.
Iš tiesų linksma stebėti, kaip akivaizdus nevykėlis, vėjo perpučiamas herojus kovoja su apšašusiais ir vaitojančiais gyvais lavonais. Įprastą matyti kiek kitokį, tvirtesnį ir patikimesnį pagrindinį herojų, todėl šis liurbis – didvyris sukelia nuoširdžią šypseną. Filme gausu veiksmo, gana neblogo, stipraus humoro ir patrauklių veidų. Išskyrus zombių veidus Pastarieji nelabai traukia akį. Vienok, šio filmo negalima vadinti šedevru. Veikiau smagiu, nuotaikingu, vykusiu pokštu.
Tai neabejotinai labiau vykęs pasišaipymas iš zombių invazijos, nei bandymas šaipytis iš vampyrų eros filmų saga „Vampyrai užkniso juodai“. Šiaip parodijai netrūksta subtilumo, netrūksta ir aštrumo. Balansas išlaikytas tobulai, gaila tik, kad tai nėra filmas paliekantis kažką atmintyje ilgai.
Režisierius Rubenas Fleisheris itin taikliai parinko aktorius savo personažams. Rodos jie tiesiog tobulai sutverti įkūnyti būtent tuos veikėjus, kurie jiems buvo priskirti. Pavyzdingas nevykėlis – Jesse Eisenberg, ideali, viską griaunanti aikštinga mergiotė – Emma Stone, trapi mažoji sesutė – Abigail Breslin ir senas kvanktelėjęs kaubojus – Woody Harrelson. Iš esmės vos keturi aktoriai, o kompanija tokia pilna, kad nieko jai ir nebeprikiši. Pilna ir įvairiapusiška.
„Zombių žemė“ – tai linksma ir kokybiška parodija. Šis filmas tikrai tiks draugų kompanijai, Helovino vakarui ar šiaip nuotaikai pasikelti. Bet tai nebus tas filmas, kurį rekomenduosite kiekvienam ir įtrauksite vienu pirmųjų numerių į sąrašą „būtina pamatyti“. (Raminta Česnaitė)
3. „Zombių karalius“ (Shaun of the Dead, 2004)
Edgaras Howardas Wrightas – anglų režisierius, scenarijų rašytojas bei prodiuseris. Edgaras pradėjo kurti nepriklausomus trumpametražinius filmukus prieš išleisdamas „A Fistful of Fingers“ (1995). Prieš „Zombių karalių“ Edgaras sukūrė ir režisavo komediją „Asylum“ (1996), kurią parašė Davidas Walliamsas. Siaubo bei romantikos apraiškų turinti komedija „Zombių karalius“ sulaukė puikių kritikų atsiliepimų bei komercinės sėkmės.
Ši siaubo komedija pelnytai laikoma viena geriausių visų laikų šio žanro kino juostų. Susišlavusi daugybę apdovanojimų, ji apibūdinama kaip kupina sąmojingos satyros, kuri kruviną istoriją paverčia puikia zombių komedija.
Filmo pradžioje pagrindinis veikėjas Shaunas nesutaria su savo patėviu bei patiria sunkumų darbe. Negana to, Shauno mergina Liza jį palieka, ko pasėkoje Shaunas ir jo bičiulis Edas stengdamiesi pamiršti sunkumus pasineria į Nintendo žaidimus. Vaikinai visiškai nenutuokė, jog prasidėjo zombių apokalipsė iki tuomet, kol jiems tenka nudobti keletą zombių savo kieme.
Siaubo bei romantikos apraiškų turinti komedija „Zombių karalius“ sulaukė puikių kritikų atsiliepimų bei komercinės sėkmės. Filmas buvo nominuotas BAFTA (angl. British Academy of Film and Television arts). Didžioji Britanija dažnai laikoma viena iš geriausių šalių filmuoti zombių filmus. Tokie filmai kaip „28 Days Later“, „Spaced“ – puikus to įrodymas. „Zombių karalius“ be to kad nepristinga nepaliaujamo humoro visos komedijos metu taip pat yra kupinas filmams su zombiais būdingų elementų: kraujo, žiaurumo ir kt. elementų.
2. „28 dienos po“ (28 Days Later, 2002)
Britų kino režisierius Danny Boyle’as į kiną įsiveržė kaip ryški kometa. Savo chuliganišką juodąją komediją „Negilus kapas“ ir tragikomišku pagal Irvine‘o Welsho knygą sukurtu „Traukinių žymėjimas“ (Trainspotting, 1996), labai greitai tapęs kultiniu filmu, po kurio žodis „rūgštis“ ėmė reikšti heroino miltelius.
Po natūralistinių narkotinių vizijų kupino „Traukinių žymėjimo“ režisierius Danny Boyle’as, matyt, nusprendė suderinti poilsį su darbu ir išvyko į džiungles ieškoti “prarastojo rojaus“ drauge su aktoriais Leonardo DiCaprio, Tilda Swinton ir Virginie Ledoyen. Egzotiškas „Paplūdimys“ nestokojo romantikos, atvirukinių civilizacijos nepaliestų gamtos vaizdų ir net galėjo nuraminti tuos, kurie amžinai svajoja pabėgti nuo juos supančios aplinkos žodžiais, kuriuos pasako Leonardo DiCaprio suvaidintas jaunas nuotykių ieškotojas Ričardas: „Rojus ten, kur tu dabar esi“.
Po „Paplūdimio“ kraštutinumus mėgstantis Danny Boyle’as vėl nustebino savo fanus fantastiniu trileriu „28 dienos po…“ (2003), tapusiu ženkliu kūrinių „zombių apokalipsės“ serijos filmų galerijoje. Radikalių kovotojų už gyvūnų teises būrys įsibrovė į laboratoriją, kurioje vykdomi slapti genetiniai bandymai su beždžionėmis. Nepaisydami Kembridžo mokslininkų perspėjimų „žalieji“ ekstremistai paleidžia iš narvų agresyvias infekuotas šimpanzes. Jie dar nesupranta, kad kartu su eksperimentiniais gyvūnais į laisvę išsiveržė baisus virusas, kuris akimirksniu išplinta po visą Didžiąją Britaniją. Pakliuvęs į bet kokį gyvą kūną virusas paverčia jį nepasotinamu kanibalu.
Vos per 28 dienas epidemija šalį paverčia ekstremalaus pavojaus zona: nedidelė dalis gyventojų spėjo evakuotis, likusieji slepiasi bunkeriuose arba jau susitaikė su neišvengiamos žūties šmėkla. Bet tikrieji siaubai dar tik prasideda.
Pagrindinį vaidmenį atlikęs aktorius Cillianas Murphy suvaidino ir kitame režisieriaus fantastiniame trileryje „Gęstanti saulė“ (Sunshine, 2007), kuriame modeliuojama žmonijos ateitis, kai saulė pradės iš lėto merdėti. Pirmuosius šio liūdno reiškinio simptomus žmonės pastebės jau po 50 metų. Todėl nedelsiant ryšis siusti į kosmosą auksiniais skafandrais pasipuošusią astronautų komandą, kad ši specialios technologijos pagalba „įmestų malkų“ į vėstantį kosminį laužą… (Gediminas Jankauskas)
1. „Gyvų numirėlių naktis“ (Night of the Living Dead, 1968)
Nors pagrindinė filmo prielaida yra atgrasi – neseniai mirę kūnai prisikelia iš numirusiųjų, pasitelkdami seną siaubo filmų radiaciją, ir pradeda žudyti žmones, kad suvalgytų jų mėsą, – filmas yra bjauriai puikus savo įgyvendinimu.
Vos 90 minučių trunkančiame filme nepaliekamas nė vienas žiaurus kadras, nesvarbu ar tai laužtuvais „gyviesiems mirusiesiems“ išmušamos skylės galvose, žmonėms šaudoma į galvą arba į kūną (kraujo purslai trykšta iš kaklo), kūnai deginami, monstrai rodomi valgantys vidurius, o kulminaciniame nepakartojamo pykinimo epizode maža mergaitė nužudo savo motiną, dūrusi jai į krūtinę keliolika kartų mentele, ir likusieji aktoriai (t. y. gyvieji gyvieji) ištinka panašiai bjaurus likimas.
Nors visos šios scenografijos yra suvaidintos su įžūliu realizmu, visa kita filmo dalis gan mėgėjiška. Režisierius George’as A. Romero nesugeba sukurti nė vieno grakštaus siužeto, o jo aktoriai – vienodai prasti. Na, bet verta prisiminti kurių metų tai filmas, jis jau tapęs klasika.
Šis mažo biudžeto zombių apsiausties siaubo filmų senbuvis, 1968 m. George’o A. Romero klasika, meta ilgą šešėlį. Filmas išlieka košmariška patirtis, kurios nesunku atsikratyti. Ir nepaisant to, kad jo gamyba buvo skurdi, o lyčių politika pasenusi, pasakojimas yra aukščiausios klasės, įtraukiantis mus į veiksmą, bet tik palaipsniui atskleidžiantis visą jo esmę. Pirmasis „vaiduoklis“ (filme niekas nesako „zombis“) užpuola Barbarą (akt. Judith O’Dea) ir per kelias minutes vidury baltos dienos nužudo jos brolį. Netrukus Barbara prisiglaudžia apleistame name, kur jai kompaniją palaiko ne tik dar daugiau šmėkščiojančių zombių, trokštančių žmogaus mėsos, bet ir Benas (akt. Duane Jones), jaunas afroamerikietis, kuris pasirodo esąs vienintelis filmo veikėjas, galintis ką nors padaryti, kad įveiktų krizę. Jis moka išdaužyti langus ir kovoti rankomis, nors jo įgūdžiai padėti sergančiai Barbarai ir yra riboti.
Kai namo rūsyje aptinkama daugiau žmonių, jų skaičius padidėja iki septynių, nors lauke nenumaldomai daugėja „vaiduoklių“. Pasitikėjimo ir tarpusavio bendradarbiavimo trūksta. Televizijos reportažai rodo, kad tai visoje šalyje plintanti epidemija. Pradinė, beveik juokinga scenografija nuolat virsta kažkokiu vis labiau nerimą keliančiu įvykiu. Romero visą filmą sukuria šiurpą ir baimę keliančias akimirkas, o apšvietimas ir specialieji efektai – minimalūs, nors filme bus kraujo, ugnies, kanibalizmo ir daug mirties. Visa tai veda prie paslaptingos ir perversiškos kulminacijos. Apie tai, kad Benas yra juodaodis, niekada neužsimenama, tačiau, žvelgiant atgal, tai vienas radikaliausių filmo žingsnių. Šokiruojančiai žiauri pabaiga – tai filmo traukos objektas.
