Siaubo filmai jau tapo pagrindiniu ir mėgstamiausiu kino žanru ir šiuolaikinės kultūros pagrindu. Nuo visų laikų klasikos, tokios kaip „Helovinas“ ar „Egzorcistas“, iki šiuolaikinių šedevrų, tokių kaip „Paveldėtas“ ar „Pradink“, siaubo filmai darė ir darys revoliuciją ir vystysis kaip vienas didžiausių kino žanrų.
Siaubo filmų pasaulis, kaip ir bet kuris kitas žanras, apima platų kokybės spektrą. Nors yra daugybė šedevrų, kurie vis dar gąsdina ir žavi žiūrovus, yra ir tokių filmų, kurie toli gražu nesuteikia norimo efekto. Dėl prasto scenarijaus, juoką keliančių specialiųjų efektų ar apskritai vientisumo trūkumo straipsnyje aptariami filmai yra vieni blogiausių visų laikų siaubo filmų. Tačiau, nepaisant jų trūkumų, jie ir toliau linksmina žiūrovus, nors ir nesąmoningai, nes yra žinomi blogajame sąraše.
Nors kino istorijoje būta daug žymių, katastrofiškai blogų siaubo filmų pavyzdžių, šiame sąraše pateikti, žiūrovų nuomone, patys prasčiausi.
10. „Sharon Tate vaiduokliai“ (The Haunting of Sharon Tate, 2019)
Filmo „Sharon Tate vaiduokliai“ centre – Romano Polanskio žmona, nužudyta būtent rugpjūčio devintąją. Jauną nėščią aktorę, laukiančią iš Europos grįžtančio vyro, kamuoja košmarai, kuriuose jai vaidenasi ją persekiojanti žudikų gauja. O realybėje aplink jos namus būriuojasi įtartini žmonės, paliekantys keistus savo dėmesio ženklus. (Gediminas Jankauskas)
Per daugelį metų sukurta nemažai filmų, kuriuose buvo vaizduojamos Mansono žmogžudystės. Visi filmai apie Mansoną stengėsi, išskyrus šį… jis kažkokiu lygiu nesistengė kažko pasiekti, nesiekė naujai pažvelgti į tą nepaprastai siaubingą ir rezonansinį amerikietiškos svajonės, virtusios košmaru, skyrių.
Filmas neturi išliekamosios vertės, kuo galėtų papildyti Mansono dialogą, kurį kai kurie filmai tęsia jau dešimtmečius. Jis nepriartina jūsų prie įvykių, atvirkščiai, uždaro jus už jų ribų. Scenaristas ir režisierius Danielis Farrandsas – sukūręs dokumentinių filmų apie „Penktadienio 13-osios“, „Košmarų Elm gatvėje“ ir „Klyksmo“ frančizes galima sakyti išsikvėpė. Filme Mansonas (akt. Benas Mellishas) pasirodo veidrodyje kaip koks vaiduoklis, nors toks nebuvo. Garso takelio muzika, priskiriama grupei „Fantom“, panaši į barokinę „nuotaikinga“ siaubo muzika, kuri įsminga į veidą ir lieka jame.
Vis dėlto pats filmas – inertiškas, nes nors jis pasakoja apie Šeron Tate (angl. Sharon Tate) ir tas tris dienas, kurias ji kartu su draugais praleido įrašų prodiuserio Terio Melčerio namuose prieš pat juos nužudant, mūsų niekada neapgauna iliuzija, kad šnipinėjame, kaip visa tai atrodė iš tikrųjų. Šeron vaidmenį vaidina aktroė Hilary Duff, kuri yra viena iš filmo prodiuserių, ir nors Duff nėra bloga aktorė, ji per daug pasipūtusi ir šiuolaikiška, kad įtikinamai suvaidintų Šeron Tate. Jai trūksta Audrey Hepburn aristokratiškos elegancijos atgarsio.
Filmo „Sharon Tate vaiduokliai“ pagrindinė prielaida yra ta, kad Šeron, aštuntą mėnesį nėščia ir daugiau ar mažiau palikta savo vyro Romano Polanskio, kuris liko Europoje, kad baigtų kuriamą filmą, tačiau ji įtaria, kad jis užmezgė romaną.
Visas filmas – tai netikros nuojautos! Filmas prasideda nespalvotu interviu, įvykusiu 1968 m. rugpjūtį, likus metams iki siaubo, kurio metu Šeron paaiškina, kad turėjo aiškiaregystės viziją, ten ji apibūdina save ir Džėjų Sebringą (akt. Džonatanas Benetas), madingą kirpėją, su kuriuo kadaise susitikinėjo (jis buvo viena iš penkių aukų), būtent taip, kaip jie atrodys po žmogžudysčių.
„Sharon Tate vaiduokliai“ Mansono žmogžudystėms taiko persekiotojo, žiūrovams jausmą. Bėda ta, kad visa ši išgalvota, įmantri scenografija atrodo tarsi scenos iš siaubo filmo prieš pasirodant žudikui. Tai ne drama, o užpildas, todėl Mansono žmogžudystės atrodo tarsi joms būtų reikėję smurtinio atpasakojimo atkartoto kaip pernelyg aiškaus pažodinio košmaro. Tikrai prastai…
9. „The Resort“ (2021)
„The Resort“ keturi draugai išvyksta į Havajus tirti pranešimų apie apleistame kurorte siautėjančius vaiduoklius ir tikisi surasti liūdnai pagarsėjusią pusnuogę merginą. Atvykę į vietą jie sužino, kad reikia būti atsargiems su savo norais.
Filme, keturi draugai, visi atrodo kaip modeliai iš žurnalo viršelio, išvyksta į atokią Havajų salą apžiūrėti uždaryto kurorto, kuriame prieš daugelį metų vyko baisūs ir nenatūralūs dalykai. Matyt, šią vietą persekioja kerštinga vietinės merginos, kurios veidas buvo išniekintas, dvasia. Ar kas nors išliks gyvas ir parašys „TripAdvisor“ atsiliepimą?
Šis beprasmis siaubo filmas yra toks absurdiškai klišinis, kad pradedi galvoti, ar tai nėra kažkoks rafinuotas į save nukreiptas juokas, kuriuo su mumis žaidžiama. Kaip kitaip galima paaiškinti tokius sprendimus, kaip, kad vienintelė išgyvenusi Leksė (akt. Bianca Haase) viską pasakoja iš ligoninės lovos? Ar tai, kad, matydami, kaip ketveriukė nusirengia ir plaukia prie krioklio, girdime, kaip Leksė iškilmingai intonuoja, kad tai buvo paskutinis kartas, kai jie buvo laimingi? (Išduosime paslaptį; jie visi mirs.) Ir ar scenaristas, režisierius ir prodiuseris Tayloras Chienas tikėjosi, kad tai bus jo vizitinė kortelė ir jis galės pradėti kurti realybės šou „Meilės salos“ epizodus? O gal jis ir jo draugai tiesiog norėjo atostogauti Havajuose? Na, filmas painus, ir nesuprasi kas juo norima pasakyti.
Kad ir kokie būtų atsakymai į šiuos ir kitus klausimus, nekyla abejonių, kad šį filmą buvo smagiau kurti, nei žiūrėti, nors griuvėsių reginys bei svarstymai, ar filmo kūrėjai iš tiesų rado tikrą apleistą kurortą, ar visa tai tik dekoracijos, teikia tam tikrą kaltą malonumą.
8. „Jurassic Shark“ (2012)
Kai naftos kompanija netyčia paleidžia priešistorinį ryklį iš ledinio kalėjimo, juros periodo žudikas apleistame žemės plotelyje įkalina grupę vagių ir gražių jaunų koledžo studenčių. Negalėdami pabėgti nuo baisaus žvėries, abi nepažįstamųjų grupės turi pamiršti savo nesutarimus ir susivienyti, kad, kovodamos už savo gyvybes, galėtų atremti išnykusį žiaurų monstrą. Tai, kas prasidėjo kaip linksmybės saulėje, baigiasi kaip stipriausiųjų išlikimas, nes žiauriausias gamtos kūrinys grįžo „iš išnykimo“ ir nori atkeršyti!
Jei esate aistringas siaubo filmų fanatikas, tačiau neturite jokio kinematografinio ar techninio išsilavinimo ir (galbūt kartu su grupe draugų) žiūrite daugybę siaubingai pigių ir nevykusių filmų, neišvengiamai ateis akimirka, kai pagalvosite: „Aš pats galėčiau sukurti daug geresnį ir šaunesnį filmą“. Nors galima spėti, kad režisierius Brettas Kelly ir jo bičiuliai buvo kupini gerų ketinimų ir kad jie iš tikrųjų linksma kompanija, su kuria smagu pabendrauti, tačiau jie paprasčiausiai neturi nė menkiausio supratimo, kaip sukurti bent pusėtinai padorų filmą.
Filmas yra mėgėjiškas blogiausios įmanomos rūšies šlamštas. Bretas Kelly tikriausiai mano, kad yra kino stebukladarys, o jo draugai ir šeima greičiausiai yra pernelyg mandagūs, kad pasakytų jam tiesą į akis, tačiau bet kuris objektyvus žiūrovas negailestingai nušvilps jo pastangas. Taigi, pažadintas Megalodono ryklys, kuris iš tikrųjų išnyko prieš daugiau nei 200 milijonų metų staiga vėl atsiranda…
Tai 52 pėdų ilgio ryklys, kuris filme plaukioja vidutinio dydžio tvenkinyje… na trūksta logikos. Vieninteliai pakankamai drąsūs žmonės, galintys susidurti su šiuo gyvūnu, yra trys karštos merginos spalvingais bikiniais, tačiau pirmiausia jos turi kovoti su saujele idiotiškų sukčių, ežere pametusių pavogtą paveikslą.
Vaidyba tiesiogine to žodžio prasme tokia siaubinga, kad norėjosi šiuos žmones ištraukti per televizoriaus ekraną ir papurtyti juos. Ypač erzina „gaujos“ lyderė moteris ir steroidus mėgstantis Vino Dieselio kopijuotojas (kuris dėl kažkokios keistos priežasties yra ryklių ir tos epochos ekspertas). Ir būtina pridurti, kad specialieji efektai yra apgailėtini. Ryklys nuolat keičia savo dydį, o tam tikru momentu jis net išmoksta skraidyti ir nukauti saugiai ant kranto stovinčius žmones.
Paprastai tariant pigi tragedija, o ne filmas.
7. „Alone in the Dark“ (2005)
Tai jau antrasis režisieriaus nesėkmingas vaizdo žaidimu paremtas kino filmas, kuris gali pasigirti šiek tiek didesniais įvertinimais ir aukštesne produkcijos verte nei jo ankstesnė katastrofa, tačiau nei viena, nei kita neužgožia fakto, kad Bollas išlieka nuostabiausiu nekompetentingu kino kūrėju. Norint išvardyti nesuskaičiuojamus šio filmo trūkumus, reikėtų išvardyti visus kino kūrimo pagrindus, bet užtenka pasakyti, kad šiame katastrofiškame fiasko vienu ar kitu momentu iškyla trūkinėjantis tempas, juokingas sulėtinto judesio ir kulkų laiko efektų naudojimas, priepuolius sukeliančios stroboskopinės šviesos, nesuderintas montažas, televizijai paruoštas kadras, nuolat atkakli kamera ir nesuderintas garso mišinys.
Filme paranormalių, nepaaiškinamų ir antgamtinių reiškinių detektyvas Edvardas Karnbis tiria paslaptį (neseniai mirusio draugo mirtį), o užuominos, vedančios į „Šešėlių salą“, priverčia jį susidurti su keistais siaubais, kurie kelia psichologinį nerimą ir yra mirtinai pavojingi, nes jis sužino, kad piktieji demonai, kuriuos garbina senovės kultūra, vadinama Abskani, planuoja atgimti XXI amžiuje ir vėl užvaldyti pasaulį. Ir tik jis ir jaunas genialus antropologas su neįtikėtina atmintimi (na, ir jo buvusi mergina) Aline Cedrac stoja jiems skersai kelio, prie vartų į pragarą. Tačiau Karnbiui kelią užkerta trumpas susitikimas su piktąja dvasia, vadinama Karaliene, kuri paveikė jo protą, ir jis pamažu pajunta, kad tamsos jėgos jį užvaldo, nes jos graužia jo sveiką protą…
Žiūrovai teigia, kad buvo taip blogai, kad negalėjo patikėti tuo, ką mato. Nėra jokių veikėjų, tik keli stereotipai, kurie klaidžioja ir žūsta. Personažų kūrimo apimtis buvo kiekvieno veikėjo vardo ir profesijos suteikimas, ir viskas. Nebuvo jokio tikro siužeto ir atrodė, kad nė vienas veikėjas neturi jokios motyvacijos.
Tiesą sakant, daugelis veiksmo scenų tiesiog prasidėjo savaime, iš niekur atsiradusios su dundančiu techno takeliu. „Žiūrėdamas šį filmą vis klausiau: Kur tai vyksta? Kas vyksta?“ –sakė vienas žiūrovas.
Aktorių vaidyba buvo vidurinės mokyklos dramos lygio, su sustingusiu mediniu pasakojimu, tarsi aktoriai skaitytų iš replikų kortelių, nesuprasdami savo teksto. Jų sunkumus perteikti replikas dar labiau išryškino siaubingas garso dizainas. Garsas skambėjo taip, tarsi būtų įrašytas atviroje patalpoje. Aktoriai nuolat stengėsi pataikyti kada kalbėti, todėl jų judesiai atrodė beveik robotiški.
Taigi, šie bejausmiai „automatai“ yra vedami per daugybę neįtikėtinų ir painių scenarijų, dažnai net be pereinamųjų scenų. Jie buvo čia, dabar jie ten. Tai vyko čia, dabar vyksta tai. Filmas – atsitiktinės scenos be jokio pagrindo ar priežasties.
6. „Hellraiser: Revelations“ (2011)
Filme, prieš metus paaugliai Stivenas (akt. Nickas Eversmanas) ir Nikis (akt. Jay Gillespie) dingo be žinios, kai mėgavosi malonumais Meksikoje. Jų šeimos susibūrė prisiminimų vakarui, kai staiga Stivenas grįžta sumuštas ir išsigandęs. Šeimos, nematomų jėgų įkalintos namuose, bando išsiaiškinti, kas nutiko Stivenui, ar Nikis gyvas, ar miręs, ir kaip su viskuo yra susijusi keista dėlionė.
Tai devintasis serijos filmas, čia istorija, susijusi su filmo kūrimu, buvo tokia neigiama, kad užgožė patį filmą. Tai įdomi ir (arba) pikta istorija. Filmą režisieriai ir aktorių grupė sukūrė per porą savaičių tik dėl to, kad „Hellraiser“ teisės nebūtų grąžintos Clive’ui Barkeriui. Jie kuo greičiau ir kuo pigiau išpumpavo filmą dėl visų netinkamų priežasčių.
Filme nėra Dougo Bradley. Štai čia ir prasideda „pigus“ aspektas. Jie pasiūlė Bradliui, kuris aštuonis filmus iš eilės vaidino Pinhedą, atlyginimą, kurį jis apibūdino kaip sumą „naujam šaldytuvui“ nusipirkti ekvivalentą, ir jis atsisakė vaidmens. Jei jis atsisakė jūsų filmo, nes pasiūlėte jam įžeidžiančią pinigų sumą, kad jame vaidintų, vadinasi, jūs tikrai pasielgėte blogai…
Taigi visos šios blogos emocijos sklandė aplink „Revelations“ nuo pat jo išleidimo. Apie filmą pasisakė ne vienas žmogus, žiūrovas ir kritikas, tačiau niekas nebuvo griežtesnis už Skotą Veinbergą, kuris filmą pavadino „sutartyje numatytu tyčiniu šiukšlynu, kuris egzistuoja tik dėl gryno, paprasto godumo… Tai mėgėjiškas kūrinys iki pat galo, ir jis būtų beveik žaviai, kvailai malonus, jei šis beširdis kino šiukšlynas nebūtų šokęs ant tikros žanro klasikos kapo“.
O jei rimtai, kas yra su apkūniu Pinhedu, kuris kažkodėl prarado savo britišką akcentą? Be jokios abejonės, blogiausias „Hellraiser“ serijos filmas. Kai kurie ankstesni bandymai sukurti filmą buvo gana prasti, bet šis filmas gauna prizą! Pagrindinis siužetas nėra pats blogiausias iš visų kada nors nufilmuotų, tačiau filme nėra nieko originalaus, o tiesiog einama hellraiser mitologijos keliu, nepridedant nieko naujo. Aktorių vaidyba vidutiniška, kartais bloga, o režisūra tiesiog atlieka savo darbą.
5. „Romina“ (2018)
Šokiruojantis išpuolis įkvepia siaubingą smurtą, kai grupė paauglių, stovyklaudami atokioje vietoje, susiduria su mergina iš savo mokyklos. Nėra abejonių, kad šis filmas įkvėpimo sėmėsi iš klasikinių žanro ir siaubo filmų, tokių kaip Meiro Zarchi „I Spit On Your Grave“.
Filmo veiksmas vyksta prie Krištolinio ežero, tačiau taip ir nepaaiškinama, ar kalbama apie tą Krištolinį ežerą, kuriame gyvena Džeisonas Vorhisas. Tačiau jo pagrindinis siužetas yra apie grupę labai įkyrių jaunuolių, vykstančių į savaitgalio išvyką, kuri būtų praėjusi sklandžiai, kol kai kurie iš jų nusprendė pasinaudoti drovia mergina ir kvailai manė, kad nepatirs jokių pasekmių.
Vaidyba prasta, filmas nuspėjamas, jis perkuria užmirštą žanrą ir, užuot jį prikėlęs, iš tikrųjų padeda jį dar labiau palaidoti. Režisūra yra visokia, ir net kai kurie tariami netikėtumai pabaigoje tampa menkaverčiai, nes neveiksniam režisieriui nepavyksta priversti mus rūpintis veikėjais.
Vienas žiūrovas sako: „Esu matęs daug siaubo filmų. Tai neabejotinai mano mėgstamiausias žanras. Iš „Netflix“ sukurtų siaubo filmų tikiuosi vidutinybių, ir šis nebuvo kitoks. Jis siekia tipiško „slasherio“ miške tipo filmo, bet per daug laiko skiria atmosferiniams vandens kadrams ir sintezatoriaus muzikai ir nepakankamai faktinio veikėjų vystymuisi. Tai primena „I Spit on Your Grave“, bet jei jis būtų parašytas per 10 minučių. Įžanginė filmo dalis mane įtraukė neįprastu kinematografiškumu, bet tuoj pat išmušė iš vėžių dėl menko siužeto ir vienaplanių veikėjų. Filmas apskritai nevykęs.“
Kita žiūrovė teigia: „Negaliu nuspręsti, ar tai buvo prasta vaidyba, rašymas, režisūra, ar viskas kartu. Nuo pirmojo nuogo plaukimo iki pat užpuolimo aiškiai matyti, kad tai yra „spąstai“ mūsų nieko neįtariantiems idiotams. Filmo pastatymas sugriauna tai, kas galėjo būti gražus mažas posūkis filmo pabaigoje. Darysiu prielaidą, kad mes, žiūrovai, turėjome patikėti, jog ji yra vargšė nekalta mergaitė, žiauriai užpulta, o paskui pastūmėta keršyti. Neįsivaizduoju, kaip kas nors galėtų tuo patikėti, kad pernelyg į akis lendanti mergiotė gali būti nesurežisuota.“
4. „The Requin“ (2022)
Net pigių filmų gerbėjai tikrai bus nusivylę „The Requin“, nauju filmu apie ryklius, kurie laukia apie valandą prieš pristatydami pagrindinius mėsėdžių žuvų veiksmus. Vien tai gali atstumti žiūrovus, nes filmas trunka tik apie 89 minutes, ir didžiąją dalį jo matome muilo operą-dvikova apie išgyvenusiųjų kaltę. Sielvartaujanti sutuoktinių pora (akt. Alicia Silverstone ir Jamesas Tupperis) atsiduria jūroje po to, kai musonas nušluoja jų Vietnamo vilą virš vandens. Jam lūžusi koja, jos mobilusis telefonas neveikia, ir niekas nežino, kur jie yra, net ir vietiniai rykliai…
„The Requin“, nufilmuotas su keliais žaliaisiais ekranais „Universal Studios Orlando“ studijoje, atrodo taip, tarsi būtų įrašytas gyvai per itin sunkius „Zoom“ posėdžius. Dėl prastos vaizdo kompozicijos filmas atrodo pigiai, o kai kurie nevykę dialogai nepadeda, ypač kai kyla įtampa, o taip būna dažnai. Tačiau Silverstone nesivaržo ir įtikinamai vaidina išsigandusią, todėl lengva sekti scenaristo ir režisieriaus Le-Van Kiet’o veiksmus, kuriais jis tempia žiūrovus iki beprotiško ir dažniausiai patenkinamo filmo finalo. Ši juosta gal ir nėra geriausia Kiet’o talento demonstracija po „Furie“, jo jaudinančios 2019 m. vietnamietiškos kovos menų dramos, tačiau jis nuolat intriguoja, o tai kompensuoja kitus ryškius trūkumus.
Silverstone vaidina Džeiliną, traumuotą turistę, kuri kartu su savo vyru Kyle’u (akt. Tupperis) išvyksta atostogų, kad pamirštų neseniai įvykusį persileidimą. Džeilinos sielvartas užgožia daugumą jos veiksmų per ilgą filmo kūrimo laikotarpį iki ryklio, pradedant jos negalėjimu užmigti ir baigiant nerimastingu atsisakymu priimti bergždžius Kyle’o bandymus ją paguosti.
Didžioji filmo veiksmo dalis vyksta nedidelėje Džeilinos ir Kyle’o viloje virš vandens. Čia nėra belaidžio interneto, maisto ar geriamojo vandens ir beveik jokių netoliese esančių žmonių ar gyvybės ženklų. Šiame nedraugiškame kontekste Silverstone vaidyba turi daug ką kompensuoti. Šį iššūkį ji įveikia vaidindama intensyviai, bet niekada ne per daug įkyriai ar perdėtai.
Džeilina vis didėjančios panikos balsas – nedėkingas vaidmuo, kurį sukurti stengiasi labai nedaug B kategorijos filmų žvaigždžių, nes tokio tipo personažai paprastai lieka antraeiliais scenarijaus rašymo ir filmavimo procese. Vis dėlto Silverstone taip įsijaučia į savo personažą, kad Džeilina retai kada atrodo kaip bendrinė marionetė. Ji mažų mažiausiai pakankamai blaško dėmesį.
Blogiausia, šiame filme, kurio pavadinimas iš tiesų neturi prasmės, nes „rekviem“ – ryklys, kuris yra labiau kviestinė žvaigždė nei pagrindinis veikėjas. Malonu matyti, jog Džeilina ir Kyle’as yra sveika, palaikanti pora, tačiau daugybėje scenų, kuriose jis ją ramina, kai ji bando balansuoti tarp dantis griežiančios isterijos ir kovos arba bėgimo adrenalino, nėra pakankamai dramaturginės variacijos ar įtampos. Visur yra šiek tiek švelnaus šmaikštaus humoro, bet apskritai neatrodo, kad režisierius Kiet‘as turėjo pakankamai išteklių ar paskatinimo, kad galėtų išjudinti tokias klaideles kaip: „Aš įtraukiau mus į šią košę. Niekada nebūtume čia atsidūrę, jei ne mano baimė“. Ir iš vis… Argi šiame filme neturėjo būti ryklio? Kur jis arba jie?
3. „Mikė Pūkuotukas. Kraujas ir medus“ (Winnie the Pooh: Blood and Honey, 2023)
Šaltą 2021 m. gruodžio 31 d. vidurnakčio smūgį AA Milne’o „Mikė Pukuotukas“ neteko autorinių teisių ir lyg demonas iš atviro kapo į pasaulį išskrido kaip nerimą kelianti bloga idėja. Tai siaubingas, nebaisus ir nejuokingas derinys, kuriame vaidina „Meilės salos“ tipo aktoriai, vartojantys narkotikus ir, matyt, skaitantys dialogus pagal optikos kortelę, laikomą už kameros.
Taip jau atsitiko, kad gautame filme nerodoma nė menkiausio susidomėjimo tikrąja Mikės Pūkuotuko medžiaga. Čia nėra nieko, kas parodytų, kad joje, kaip ir daugelyje vaikiškų istorijų, yra kažkas potencialiai trikdančio. Kam to reikėjo? Kam mielą vaikų pamėgtą meškiuką paversti žudiku?
Sudėtingoje istorijoje teigiama, kad Šimtamečio miško būtybės tapo priklausomos nuo mažojo Kristupo Robino apsilankymų – ir dėl maisto, ir dėl meilės, kurią jis joms atnešdavo. Tačiau jis užaugo ir išvyko, o ši išdavystė pavertė juos visus susierzinusiais, laukiniais ir kanibalais monstrais. (Tai juokinga idėja, kuri, kaip ir visa kita, žūsta dėl nevykusio įgyvendinimo.) Po kurio laiko jauna moteris, vardu Marija (akt. Maria Taylor), kuri išgyvena siaubingą incidentą su persekiotoju, kartu su keliolika draugų išsinuomoja namelį miške, kad galėtų atgauti jėgas savaitgaliui, ir sutinka žudikus Pūkuotuką ir Paršelį.
Siaubinga tiesa yra ta, kad tai yra bendras išvestinis siaubo scenarijus: Pūkuotukas ir paršelis lygiai taip pat galėtų būti baisūs vyrukai su Pūkuotuko ir paršelio kaukėmis, grasinantys pusiau apsirengusioms jaunoms moterims. Miške yra net aptriušusi degalinė, kurios savininkas keistai kalba su amerikietišku akcentu.
Taigi, pajutę kraujo skonį, Meškiukas Pūkuotukas ir Paršelis išsiruošia ieškoti naujo maisto šaltinio. Netrukus prasideda jų kruvinas siautėjimas. Nors kai kurie siaubo filmai yra tokie blogi, kad net geri. Šis yra tiesiog blogas.
Nieko nėra gero. Vaidyba, rašymas, siužetas, visiškas ir absoliutus trūkumas ir visiška netvarka. Tai tiesiog skausminga žiūrėti nuo pradžios iki galo. Pilnas siužeto skylių, visiškai neturintis pagrindinio herojaus, pilnas neįdomių ir nesimpatiškų veikėjų, neįsivaizduoju, ar kam nors gali patikti šis filmas.
Visiems, dalyvavusiems šiame filme, reikėtų tiesiog pasitraukti iš kino industrijos. Jiems trūksta talento, nuovokos ar dėmesio žiūrovams, nerodo jokios užuojautos ar gailesčio.
2. „Slendermenas“ (Slender Man, 2018)
Mitas apie Slendermeną yra žavi šiuolaikinė miesto legenda. Ją 2009 m. sukūrė Ericas Knudsenas (dar žinomas kaip Victor Surge) kaip „creepypasta“ interneto memą – tarsi technologijų amžiaus vaiduoklių istorijų, pasakojamų prie laužo, atitikmenį. Geriausios siaubo vizijos virusiniame amžiuje gyvena savo gyvenimą, plinta elektroniniu paštu, žinutėmis lentose, „Reddit‘e“ ir tinklalapiuose, skirtuose istorijoms, dėl kurių paaugliai negali miegoti naktimis.
Pasakojimas apie Slendermeną yra tik atnaujinta legenda apie gąsdintoją, į kurią įterpta šiek tiek pagrobimo, kad būtų pasinaudota pasakojimais apie dingusius vaikus. Jis yra humanoidinė, beveidė, kostiumu apsirengusi figūra, kuri reikalauja aukų ir vagia mažylius, kartais kartu su savimi siūlydama kitą laimės lygmenį, kartais – gryną siaubą. O legenda apie Slenderį tapo tokia garsi, kad ji netgi tariamai prisidėjo prie realaus pasikėsinimo nužudyti, aprašyto dokumentiniame filme „Saugokis Slenderio“ (angl. Beware the Slenderman).
Filme, kai paslaptingai dingsta jų draugas, grupė paauglių merginų tiria, ar kaltininkas gali būti baisus interneto miesto legendų personažas Slendermanas, iškviesdamos jį ritualiniu būdu. Jos pradeda patirti antgamtinių reiškinių, kurie priverčia jas patikėti, kad ši istorija tikra ir kad dabar jas persekioja Slendermenas.
Ši įžanga ir daugybė kitos medžiagos, kurią galite perskaityti ar pažiūrėti apie Slendermeną, yra įdomesnė už šį siaubo filmą. Prieštaringai vertinamame režisieriaus Sylvaino White’o filme yra tam tikra vizualinė kalba, kuri jį iškelia aukščiau už kai kuriuos pastaruoju metu bjauriai sukurtus siaubo filmus, tačiau problema ta, kad jis turi labai mažai ką pasakyti apie interneto fenomeną, buvimą paaugle 10-ajame dešimtmetyje, gąsdintoją, keistus cikadų skleidžiamus garsus ir pan. Retkarčiais galima įžvelgti filmą, kuriuo „Slendermenas“ galėjo būti, bet jis išnyksta kaip ir titulinio veikėjo aukos. Filmas vidutiniškas, niekuo neišsiskiria.
1. „Jeepers Creepers: Reinkarnacija vraga“ (Jeepers Creepers: Reborn, 2022)
Creeper iš 2001 m. siaubo filmo „Jeepers Creepers“ visuomet priklausė Vanarama nacionalinei kino baisuoklių lygai, tačiau senas šikšnosparnio veidas vis tiek nusipelno geresnio įvertinimo, nei šis nekokybiškas, estetiškai negražus perkūrimas. Filmo prologe pakartojama originali raudonojo greitkelio scenografija, o vietoj Justino Longo ir Džinos Filips parinkti du pensininkai. Tačiau suomių režisierius Timo Vuorensola aplenkia pirmojo filmo liesas ir labai įtemptas savybes, pusiau nevykusiai bandydamas atnaujinti frančizę, dabar jau be pirminio kūrėjo, nusivylusio režisieriaus Victoro Salvos, indėlio, XXI a. siaubo filmų žiūrovams.
Nelaimingi senjorai pradžioje greitai tampa dar viena dingusių žmonių pora, kurią galima priskirti Creeper’iui, kaip pasakojama „YouTube“ dokumentiniame filme, kuriuo susidomi siaubo fanatikas Chase’as (akt. Imranas Adamsas). Jis keliauja į siaubo festivalį Luizianoje su savo mergina Laine (akt. Sydney Craven), kuri jam nepasakė, kad ji nėščia. Ji taip pat nutyli apie savo vizijas apie kūdikį, apsuptą šiurpių sektantų ir fedoromis vilkinčio Creeper‘io (akt. Jarreau Benjamin) vaizdus. Pora laimi viešnagę pagal užsakymą sukurtame Creeper tematikos pabėgimo kambaryje, na ir tada prasideda linksmybės.
Kadangi šis demonas iškyla tik kas 23-ejus metus, „Jeepers Creepers: Reborn“ praleido progą, nes nesuplanavo išleidimo 2024 m. (tikrosios 23-iosios metinės). Greitai tampa aišku, kad naujasis filmas, nepaisant žanrui būdingos scenografijos, neturi pakankamai išmonės, kad eitų neseniai pasirodžiusių filmų „Klyksmas“ ir „Bitininkas“ keliu.
Pabėgimo iš kambario žaidimas yra ideali priemonė priversti personažus supainioti fikciją ir kruviną tikrovę su visais postmodernistiniais apdarais. Todėl gaila, kad tikrajam Creeper‘iui siautėjant supuvusiame dvare, Vuorensolos tiesmukas kraujo liejimas su neįtikinančiomis dekoracijomis ir suvaidinta panika atrodo taip pat įtikinamai, kaip ir tikrasis pabėgimo kambarys. Šių erzacinių tendencijų nepadeda įveikti ir jo polinkis kreivai suponuoti veiksmą dirbtiniame fone. Nei paviršutiniškomis idėjomis, nei paveldu, šis perkūrimas yra tik nepadorus kanibalizmo aktas.
