Vesternų žanro filmai jau seniai žavi žiūrovus vaizduodami nesutramdomą Amerikos užkampį. Tarp didžiulių kraštovaizdžių, atšiaurių personažų ir pavojingų konfliktų nuolat pasikartoja vienas elementas, kuris susilaukia ir susižavėjimo, ir kritikos, tai – smurtas.
Norint suprasti smurto paplitimą filmuose apie Vakarų pasaulį, būtina atsižvelgti į istorinį kontekstą. Vesterno žanras atsirado intensyvaus konflikto ir plėtimosi laikotarpiu Amerikos pakraštyje, kur smurtas buvo neatsiejama gyvenimo dalis. Vesternuose dažnai vaizduojami naujakurių, vietinių gyventojų, nusikaltėlių ir teisėsaugininkų susidūrimai, atspindintys atšiaurią to laikmečio tikrovę. Todėl vesternuose vaizduojamą smurtą galima vertinti kaip iššūkių ir kovų, su kuriomis susidūrė to meto gyventojai, atspindį.
Smurto vaizdavimas filmuose apie Vakarų pasaulį – tai objektyvas, per kurį galime nagrinėti istorinį kontekstą, pasakojimo funkciją, žiūrovų priėmimą, kultūrinę reikšmę ir smurto žanro raidą. Nors labai svarbu kritiškai vertinti smurto vaizdavimą vesternuose, turime pripažinti platesnes jų temas ir būdus, kuriais jie atspindi ir formuoja kultūrinius naratyvus. Atlikdami kruopščią analizę galime įvertinti ilgalaikę vesternų įtaką ir kartu skatinti atsakingą požiūrį į smurto vaizdavimą kine.
10. „Smurto slėnyje“ (In a Valley of Violence, 2016)
Vienas garsiausių ir sėkmingiausių vesterno scenaristų Frankas Gruberis teigė: „Kai 1934 m. aš pradėjau rašyti scenarijus vesternams, netikėtai atradau mane nustebinusį faktą: šiame žanre egzistuoja viso labo septynios siužeto schemos. Daugelį mėnesių aš bandžiau išrasti aštuntą variantą, bet man nepasisekė. Net dabar, turėdamas 24 metų stažą, aš tebenaudoju tas pačias septynias schemas“.
Šios septynios schemos gerai žinomos kiekvienam vesterno fanui: 1. Siužetai, susiję su geležinkeliu Union Pacific; 2. Fermerių gyvenimo istorijos; 3. Istorijos apie prerijų valdovus; 4. Keršto istorijos; 5. Kovų su indėnais epizodai; 6. Pasakojimai apie žmones už įstatymo ribų; 7. Istorijos apie šerifus.
Išvardijęs ir pakomentavęs visas schemas Gruberis daro išvadą: „Miklių rankų scenaristui šių septynių siužeto tipų pakanka. Svarbus ne pats siužetas. Svarbu tai, ką autorius iš jo padaro, charakteriai, kuriuos pavaizduoja, konfliktai bei emocijos. Neseniai buvo atlikti bandymai į vesterną įdiegti Freudo motyvus ir sociologiją, bet aš nemanau, kad tai korektiška. Tikrieji vesterno fanai turėtų su manimi sutikti“.
2016-aisiais sukurtas vesternas „Smurto slėnyje“ (rež. Ti West) – ideali dažniausiai vesterno žanre pasitaikanti keršto istorija. Pagrindinį herojų – klajūną Polą – suvaidinusiam Ethanui Hawke‘ui tai jau trečias vesternas per trumpą laiką (prieš trejus metus jį matėme naujoje „Šaunaus septyneto“ (The Magnificent Seven, 2016 m., rež. Antoine‘as Fuqua) versijoje, o vesterne „Vaikis“ (The Kid, 2016 m., rež. Vincentas D’Onofrio) jis suvaidino legendinį laukinių vakarų šerifą Patą Garetą (jis dažniausiai minimas vesternuose apie banditą Viljamą Bunį, pramintą tiesiog Vaikiu Biliu).
O štai Johnas Travolta pirmą kartą pabandė persikūnyti į laukinių vakarų personažą. Ir jo suvaidinto šerifo medine koja tikrai ilgai nepamiršime.
Trečias labai svarbus filmo personažas – vienišiaus Polo ištikimiausia draugė, vardu Ebė. Kas ji, sužinosite pažiūrėję filmą. (Gediminas Jankauskas)
9. „Walker“ (1987)
Walkerį filme vaidina puikus aktorius Edas Harrisas, kuriam koją pakišo scenarijus, režisūra ir, žinoma, agentas, susitaręs dėl jo dalyvavimo šioje parodijoje. Kita aktorė, kuriai reikia naujo agento, yra Marlee Matlin, praėjusių metų „Oskaro“ apdovanojimo laureatė už geriausią moters vaidmenį, kuri po triumfo filme „Mažesniojo Dievo vaikai“ atliko žeminantį vaidmenį. Vaidindama kurčią Walkerio žmoną, kol staiga miršta pirmojo filmo pabaigoje.
Nors scenarijus nėra pats geriausias, bet žiaurumo čia nemažai. Harisui slampinėjant kruvinomis revoliucijos draskomų miestų gatvėmis, kulkos švilpia pro ausis, bet jo nenušauna, o antraplaniai veikėjai skaito „Time“, „Newsweek“, „People“ ir rūko „Marlboros“ cigaretes. Kodėl? Galbūt tam, kad parodytų, jog visa tai – pokštas, kad šiandienos antraštės yra tokios pat kaip vakarykštės, kad spauda visada klydo dėl Nikaragvos arba kad Alexas Coxas – protingas vaikinas.
Na, jis yra protingas vaikinas. Jis yra filmų „Repo Man“ ir „Sid and Nancy“, dviejų įdomesnių pastarųjų metų filmų, režisierius. Filme „Walker“ XIX a. viduryje Viljamas Wolkeris ir jo samdinių būrys įžengia į Nikaragvą, kad perversmo būdu įvestų naują vyriausybę. Viską finansuoja amerikiečių multimilijonierius, turintis savų interesų šioje šalyje.
Taigi, kaip sako pats Alexas Coxas, nedaugelis Amerikoje (ir daugelyje kitų pasaulio vietų) žino šio žmogaus istoriją. Nesitikėkite, kad šis kūrinys bus visiškai istoriškai tikslus (tiesą sakant, jis pažeidžia nemažai konvencijų, taisyklių, laiko linijų ir… na, daugelį dalykų, kai kurie gali pasirodyti mažų mažiausiai keistoki). Tačiau tai labai padeda parodyti žmogų, kuris išprotėjo…
Atpirkimas, atsigavimas – sunkus, ypač kai prarandi bet kokią prasmę… viskam. Edas Harisas yra puikus aktorius. Jūs tai jau žinote arba sužinosite pažiūrėję šį filmą. Jis gali parodyti tiek daug emocijų, liūdesio ir paniekos, bet nepasakyti nė vienos dialogo eilutės. Kartu jis toks charizmatiškas, kad vis tiek jį palaikai. Na, bent šiek tiek. Galbūt ateina taškas, iš kurio nebegrįžtama, o gal tu lieki su juo iki galo… Visai neblogas filmas vesterno mėgėjams ir tiems kas mėgsta smurto vaizdus filmuose.
8. „Negyvėlis“ (Dead Man, 1995)
„Negyvėlį“ sukūrė garsus JAV kino modernistas ir autorinio kino guru neretai vadinamas režisierius Jimas Jarmuschas, pabandęs sujungti Laukinių vakarų siužetą su filosofinės parabolės stilistika.
Antroje devynioliktojo amžiaus pusėje anksti tėvų netekęs jaunuolis Viljamas Bleikas (Johnny Deppas) iš Klivlendo išsiruošia į Laukinius Vakarus. Jį neseniai paliko mergina, todėl gimtinėje jo niekas nebelaiko, tad vaikinas pasiryžęs keliauti kur akys mato, kad ir į pasaulio galą. Tokiu pasaulio pakraščiu ir tampa vienas Laukinių Vakarų miestelis, kurio stambiai metalurgijos įmonei reikalingas buhalteris. Tačiau kelionėje Bleikas užtruko per ilgai, ir atvykęs sužinojo, kad laisva vieta jau užimta. Taip jaunuolis atsiduria nepavydėtinoje situacijoje – atgal važiuoti nėra jokios prasmės, o pasilikti čia – taip pat. Vaikinas atrodo kaip tikras svetimkūnis šioje purvo, smurto, ištvirkimo ir jokių įstatymų, išskyrus stipriojo teisę, nepripažįstančioje kloakoje. Net išoriškai šis naivuolis su akiniais ir languotu kostiumu bei europietišku katiliuku ant galvos šioje aplinkoje atrodo kvailai.
Viską išsprendžia konfliktas dėl merginos, su kuria Bleikas praleidžia naktį. Nors vaikinas gyvenime nė musės negalėtų nuskriausti, jis pasirodžius merginos meilužiui priverstas griebtis ginklo ir nužudo nekviestą svečią, kuris pasirodo esąs stambaus kapitalisto sūnus. Bet ir pats Bleikas sunkiai sužeidžiamas, todėl priverstas nešdintis iš nesvetingai jį priėmusio miesto.
Egzilyje Bleikui padeda indėnas vardu “Niekas”, kuris savo aplinkoje taip pat tapo svetimu. Jis gimė mišrioje skirtingų genčių atstovų šeimoje, bet buvo išauklėtas baltųjų, kurių dėka tapo „civilizuotu“ žmogumi, atstumtu saviškių. “Niekas” kažkodėl įsikalė sau į galvą paiką mintį – kad jo sunkiai sužeistas naujasis draugas iš tikrųjų yra dar 1827 metais miręs anglų poetas romantikas Viljamas Bleikas, kurio niekaip nenurimstančią sielą reikia kuo greičiau nugabenti į Šešėlių Karalystę.
Įdomiausia šiame filme yra tai, kad paskutinėje kelionėje mirtinai sužeistas Bleikas pagaliau priartėja prie tiesos apie tikrąją gyvenimo prasmę. Gaila tik, kad ją dažniausiai žmogus pradeda suvokti tik tuomet, kai siela ima skirtis su kūnu…(Gediminas Jankauskas)
7. „Ištrūkęs Džango“ (Django Unchained, 2012)
Mūsų ekranuose Quentino Tarantino filmas „Ištrūkęs Džango“ pasirodė papuoštas penkioms nominacijoms Oskarui, bet galiausiai laimėjo tik du – už originalų scenarijų ir geriausią antraplanį vyro vaidmenį (Christophas Waltzas).
Galima teigti, kad į prie šio filmo režisierius ėjo ilgai, bet nuosekliai. Q. Tarantino išgarsėjo, transformuodamas seniai žinomas klasikinio kino schemas. Ir „Pasiutusiuose šunyse“ (1992), ir labiausiai režisierių išgarsinusiame „Bulvariniame skaitale“ (1994), ir „Džekėje Braun“ (1997) jis bandė dėlioti naujus kriminalinius pasjansus. Vėliau filme „Nužudyti Bilą“ (2003-2004) Q. Tarantino atidavė duoklę Honkongo kung-fu kinui, pagardindamas efektingą reginį vesterno elementais ir japonų animacijos intarpais. Paskui buvo „Negarbingi šunsnukiai“ (2009), laisvai manipuliuojantys II pasaulinio karo realijomis. Iš visų šių filmų trykšte tryško kino klasikos citatos ir atvirai nuplagijuoti epizodai, bet kaltinimus režisierius atremdavo iš koto verčiančiu argumentu: „Plagijuoja tik nevykėliai, o talentingi menininkai vagia atvirai!“.
Kai Q. Tarantino dar dirbo vaizdajuosčių nuomos punkte, jis peržiūrėjo begalę klasikinių filmų. Labiausiai jam patiko kriminaliniai ir siaubo trileriai, Honkongo koviniai filmai ir vesternai. Bet ne amerikietiški, o septintojo dešimtmečio vidury masiškai gaminti Italijoje. Kad publika juos atskirtų nuo amerikietiškų, jie buvo vadinami „spagečių vesternais“. Ironiška etiketė greitai prigijo. Anksti pasimatė ir tokių vesternų specifika. Amerikietiško vesterno kanoną paprastai sudaro istorijos apie gero herojaus konfliktą su blogais, kurį vainikuoja įspūdinga gėrio pergalė prieš blogį. Itališkose vesternuose veikėjai skirstomi ne į gerus ir blogus, o į blogus ir dar blogesnius. „Dar blogesnių“ fone pagrindinis personažas atrodė kaip teigiamas herojus.
Štai kodėl filmas „Ištrūkęs Džango“ labiau giminingas ne amerikietiškiems vesternams, bet jų itališkiems giminaičiams. Jų gretose beveik prieš keturis dešimtmečius gimė ekscentriškas personažas, vardu Džango, kurį 1966- asiais suvaidino mėlynakis italas Franco Nero (jį pamatysime ir Q. Tarantino filmo epizode). Iš ano seno filmo į naująją versiją atkeliavo ir pradinė daina, kuri turėtų sugraudinti klasikinių „spagečių vesternų“ gerbėjus.
Skambant šiam iškilmingam laukinių vakarų himnui ir prasideda įtampos nestokojanti istorija Iki Pilietinio karo pradžios lieka dveji metai. Vergija dar nepanaikinta, todėl iš žmogišką orumą žeminančių pančių naująjį Džangą (jį dabar vaidina juodaodis Jamie Foxxas) išvaduoja po laukinius vakarus klajojantis buvęs stomatologas Kingas Šulcas. Taip išlaisvintas vergas pradeda baisaus keršto epopėją. (Gediminas Jankauskas)
6. „Bacurau“ (2019)
Naujausias Juliano Dornelleso ir Klebero Mendonça Filho filmas „Bacurau“ atitinka šią tendenciją ir žengia žingsnį į socialinę savianalizę, nurodydamas ilgalaikę kolonializmo, korumpuotų politikų ir amerikiečių imperializmo žalą kruvinoje kovoje iki mirties.
Netolimoje ateityje atokiame Brazilijos užkampyje įsikūręs Bakurau – sausringas, bet medžiais apaugęs miestelis, kurį Teresa (akt. Bárbara Colen) vadina savo namais. Ji grįžta į močiutės laidotuves, bet ją trikdo keistoki įvykiai, neraminantys ir jos kaimynus. Jau kelis mėnesius į miestą nebetiekiamas vanduo, tačiau į sunkvežimių vairuotoją, gabenantį atsargas, šaudoma. Staiga miestas dingsta iš žemėlapių ir GPS. Išnyksta mobiliojo telefono ryšys. Per miestą dviračiu važiuoja keista nepažįstamųjų pora. Vienas gyventojas pastebi NSO. Ar juos puola?
Dornelles ir Mendonça Filho parašytame ir režisuotame filme „Bacurau“ puikiai suderinta politika ir istorija. Žiūrovui beveik įteigiama, kad filmas bus apie miestelio ekscentriškus personažus, tokius kaip gilaus balso didžėjus, kuris iš savo mobiliųjų garsiakalbių atlieka miestelio šauklio vaidmenį, ir griežto veido Domingas (akt. Sônia Braga), kuris pirmą kartą filme sužibėjo kaip neblaivus gydytojas, įžeidinėjantis neseniai mirusią Teresės močiutę. Čia taip pat yra Pacote (akt. Thomas Aquino), senas Teresės meilužis, jos tėvas mokytojas ir žavūs jo klasės vaikai. Vėliau susipažįstame su daugiavaikiu kovotoju su pabėgėliais Lunga (akt. Silvero Pereira), kuris įsakinės miestiečiams, kaip elgtis. Yra net korumpuotas politikas Tonis Jaunesnysis (akt. Thardelly Lima), kuriam nerūpi nei miestelis, nei jo gyventojai.
Politiko neveiklumas ir beširdiškumas tėra tik apšilimas prieš tikruosius piktadarius – būrį kraujo ištroškusių vakariečių, kuriems vadovauja tvirtai žvelgiantis vyras, vardu Maiklas (akt. Udo Kieras), pasirinkęs vargingą miestelį kaip savo šaudyklą. „Bacurau“ neįtikėtinai gerai atskleidžia jų atvirą panieką žmogaus gyvybei ir rasizmą, neaukojant nė lašelio pasakojimo. Jie – alegorinis negailestingų verslininkų, kurie priėjo prie to, kad iš Brazilijos „išleido“ kraują ir leido jos žmonėms badauti, antrininkas. Tai baltieji įsibrovėliai, kurie šviesiaodžių brazilų, bandančių įsilieti į jų būrį, nelaiko sau lygiais. Ginkluota medžiotojų grupuotė mišrios rasės Bakurau miestelį laiko tik taikiniu. Tai šiurpinanti metafora, kuri veikia daugeliu lygmenų.
„Bacurau“ niekada nepraleidžia progos palikti pėdsaką savo žiūrovams. Nesvarbu, ar kamera stebi nuostabias vietovės stepes, ar Bragos ir Kjero valios mūšį, žiūrovas visada turi būti linksminamas ir mąstantis. Filmas nuo pat pradžių iki galo kupinas įniršio. Jis pyksta iš netekties, pyksta ant nevykusio valdžios pareigūno (tai aštri žinutė, turint omenyje dabartinę įkaitusią Brazilijos konservatyvios vadovybės būklę), pyksta ant žiaurumo, kurį prie jų slenksčio atneša gerai išauklėti pašaliečiai. Tačiau taip pat ten yra stiprybės ir galios, skamba bendruomeniškumo ir solidarumo žinia, kai susiduriama su tokia didele priespauda. Tai žinia, kurios nereikia versti ir kurią galbūt pamatysime ir daugiau filmų, kuriuose protestuojama prieš nelygybę.
5. „Sandėris“ (The Proposition, 2005)
Atšiaurioje 1880-ųjų Australijos dykumoje žiaurūs broliai Burnsai ieškomi dėl žiauraus nusikaltimo. Kai Čarlis Burnsas sugaunamas, jį suimantis pareigūnas pateikia stulbinantį pasiūlymą, kad nutrauktų smurto ciklą: Čarlis turi sučiupti ir nužudyti smurtaujantį vyresnįjį brolį Artūrą, kad išgelbėtų jauniausiąjį brolį nuo kilpos.
„Sandėris“ vaidinamas tarsi vesternas, perkeltas iš Kolorado į pragarą. Veikėjai pažįstami: Broliai desperatai, uolus teisėsaugininkas, jo civilizuota žmona, korumpuotas meras, seni vyrukai, pasipiktinę vietiniai gyventojai. Tačiau veiksmo vieta – Australijos užmiestis, kokio dar nebuvote matę. Šios erdvės neatrodo plačios, nes į niūrią žemę žvelgia slegiantis dangus, šis pasaulis išdegintas saulės, priešiškas, negailestingas ir augina beširdžius vyrus. „Sandėryje“ yra toks nusikaltėlis Artūras Burnsas, kuriam būdingos poetinės citatos. Jį suvaidino Danny Hustonas, pasižymintis nepaprastu susikaupimu ir žiaurumu.
Prieš jį stoja kapitonas Stenlis (akt. Ray Winstone), kuris nėra šerifas, nes šiame krašte įstatymas neegzistuoja. Jis labiau primena Ahabą, apsėstą Artūro Burnso ir jo brolių Čarlio (akt. Guy Pearce) bei Maiko (akt. Richard Wilson) sekimo manijos. Jie ne tik nusikaltėliai, desperatai, piktadariai, bet ir atsidavę blogiui. Filmas prasideda nuotrauka su užrašu „Hopkinso pasipiktinimo vieta“. Burnsų berniukai išžudė Hopkinsų šeimą, nėščią žmoną ir visus kitus, galbūt labiau dėl pramogos nei dėl naudos.
Dažnai blogiukus vaidinantis Ray Winstone’as yra vienas geriausių dabartinių kino aktorių. Čia jis vaidina žmogų, kuris įprastame krašte būtų pakankamai bauginantis, bet nublanksta prieš brolių Burnsų piktavališkumą. Jis gyvena su Marta (akt. Emily Watson), savo kvapnia žmona iš Anglijos, kuri atitveria dalį laukinės gamtos, vadina ją savo pievele, sodina ten rožių krūmus, patiekia jam pusryčius ir elgiasi, kaip Viktorijos laikų kolonijinės moterys, tarsi vis dar būtų namie.
„Aš civilizuosiu šį kraštą“, – sako kapitonas Stenlis. XVIII a. aštuntajame dešimtmetyje tai toks pat tikėtinas pasiekimas, kaip ir tai, kad Ahabas sugavo banginį. Bet jis sugeba sugauti Čarlį ir Maiką Burnsus: Maikas – jaunuolis, išmokytas tik nevilties, ir Čarlis – užsisklendęs savyje, susimąstęs, sužalotas vyras, kurio jausmai tokie pat instinktyvūs kaip šuns išmušto iš vėžių. Stenlis nėra patenkintas savo kaliniais, nes jam trūksta tikrojo prizo. Jis pateikia pasiūlymą Čarliui. Jei Čarlis suseks ir nužudys savo brolį Artūrą, kapitonas pasigailės ir Čarlio, ir Maiko.
Režisierius Johnas Hillcoatas, dirbdamas pagal Nicko Cave’o scenarijų, sukūrė filmą, nuo kurio neįmanoma atsitraukti. Jis toks negailestingas ir bekompromisis, kupinas patoso ir paniekintos nekaltybės, kad jame užfiksuoti tie dalykai, nuo kurių meldžiamės išsivaduoti. Aktoriai savo personažams suteikia žmogiškų detalių, kurios yra dar baisesnės, nes jie patys vargu ar atrodo kaip žmonės. Kurioje Artūro Burnso vietoje gyvena poezija? Ką jis jaučia ją cituodamas? Ką iš tikrųjų galvoja Emilijos Vatson personažas – Marta, kai išskleidžia kalėdinę eglutę, atsiųstą iš kito gyvenimo? Jei kapitonas Stenlis jai toks švelnus, kaip atrodo, kodėl jis atsivežė ją gyventi į šias dykumas?
4. „Grėsmingasis aštuonetas“ (The Hateful Eight, 2015)
Anksti pradėjęs „Grėsmingojo aštuoneto“ reklaminę kampaniją garsus kino skandalistas Quentinas Tarantino aiškino, kad bus kuriamos dvi filmo versijos. Ilgesnė turės uvertiūrą ir pertrauką, o multipleksams skirtas filmo variantas bus trumpesnis. Dar režisierius užsigeidė, kad naujasis jo filmas primintų aštuntojo dešimtmečio kiną, todėl pasirinko dabar retai naudojamą Ultra PANAVISION 70 mm. pločio kino juostą. Q.
Tarantino įsitikinęs, kad tai yra gera alternatyva kino pasaulį užvaldžiusiems skaitmeniniams filmams ir kad režisieriai dabar privalo ieškoti ypatingų būdų pateikti savo filmus žiūrovams. Ypač vesternus, kurių populiarumas Amerikoje ir pasaulyje pastebimai mažėja.
„Grėsmingas aštuonetas“ yra antrasis Q. Tarantino vesternas. Pirmojo – „Ištrūkęs Džango“ (2012) – istorija prasidėjo, kai iki Pilietinio karo pradžios liko dveji metai. O „Grėsmingasis aštuonetas“ (titruose vadinamas aštuntuoju Q. Tarantino filmu) pasakoja istoriją, vykusią pasibaigus karui. Vaizdingoje Vajomingo kalnų papėdėje siaučiant pūgai pakeliui į Raudonosios uolos miestą susitiko du galvų medžiotojai: Džonas Rutas (Kurtas Russelas) į kalėjimą gabena daug rūpesčių keliančią žudikę Deizę (akt. Jennifer Jason Leigh), o juodaodis majoras Markusas Vorenas (Samuelas L. Jacksonas), buvęs šiauriečių kavaleristas, tikisi geros premijos už tris nušautus nusikaltėlius. Netrukus prie spalvingos trijulės prisijungs šerifu prisistatantis aršus rasistas Krisas Meniksas (Waltonas Gogginsas). Dar keturis savęs vertus niekšus diližano keleiviai sutiks pakelės smuklėje, kur palengva ims aiškėti, kad pasibaigus audrai ne visiems pavyks iš čia ištrūkti gyviems.
Tarantino fanai „Grėsmingame aštuonete“ ras viską, už ką mėgsta šio režisieriaus stilių – ir į dalis paskirstytą filmo siužetą, ir ilgus herojų monologus bei neretai varginantį (tegu ir, kaip visada, meistriškai sukurtą) besaikį plepėjimą. Bet firminių Q. Tarantino smurto scenų pasiilgusiems žiūrovams teks ilgokai palaukti, užtai ilgai trunkančioje finalinėje dalyje jie tikrai bus apdovanoti už kantrybę. (Gediminas Jankauskas)
3. „Hju Glaso legenda“ (The Revenant, 2015)
Režisierius Alejandro Gonzálezas Iñárritu sukūrė įspūdinga, kvapą gniaužiančią, tikrais įvykiais įkvėpta juostą, apie amerikiečių kailių medžiotojo Hju Glaso (vaidina L. DiCaprio) istoriją. Veiksmas vyksta palei Missouri upę 1823 m. Hju Glasas (angl. Hugh Glass) patyręs keliautojas išgyvena daug: dvikova su lokiu, kuri vos nesibaigia mirtimi, draugas, kuris turėjo padėti nelaimėje – išduoda ir atima ginklus bei nužudo patį artimiausią žmogų – sūnų.
Atgavęs sąmonę, sunkiai sužalotas ir be amunicijos, nepalaužiamos kantrybės, valios ir keršto vedamas, jis užsibrėžia tikslą įveikti visus artėjančius pavojus. Ir visa tai dėl šeimos garbės apginimo. Ši didinga legenda gali įkvėpti kiekvieną, nes šioje juostoje galima rasti visko – nuo gyvenimo pakilimų iki skaudžių nuosmukių.
Pats režisierius mini, jog aktorius L. DiCaprio filmavimo aikštelėje turėjo išgyventi tikrą pragarą, tačiau pats vaidmuo reikalavo daug pastangų ir aktorinės meistrystės. Bet šis vaidmuo neliko neapdovanotas – aktorius buvo nominuotas penkiems ,,Oskarams“ bei laimėjo geriausio aktoriaus apdovanojimą.
2. „Pašėlusi gauja“ (The Wild Bunch, 1969)
Filmo veiksmas vyksta 1913 m., Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse. „Turime pradėti mąstyti ne tik apie ginklus“, – pastebi vienas iš grupės veikėjų. „Tos dienos greitai baigiasi.“ O kitas, žvelgdamas į naujutėlaitį automobilį, sako: „Sakoma, kad jie bus naudojami kare“. Tai nėra karas, kuris turėtų prasmę jo intensyviai individualiame kontekste, jis žino, kad yra ištikimas savo gaujai, ir jaučia, kad tai yra jo eros pabaiga.
Filmas pirmiausia pasakoja apie senus ir „nusidėvėjusius“ vyrus. Holdenas ir jo kolegos aktoriai (Ernestas Borgninas, Warrenas Oatesas, Edmondas O’Brienas, Benas Johnsonas ir nuostabusis Robertas Ryanas) atrodo suvargę. Jie jau daug metų pragyvena iš nusikaltimų, ir nors Ryanas dabar pasamdytas įstatymo, tačiau jam grasinama, kad grįš į kalėjimą, jei nesučiups gaujos. Geležinkelių magnato jam parūpinti vyrai yra apsukrūs ir nepatikimi, jie nesupranta gaujos kodekso.
Taigi, senų plėšikų gauja, kaip paskutinį savo darbą, nusprendžia apiplėšti banką. Tačiau banke plėšikai užklumpami iš pasalos. Kyla didžiulis susišaudymas. Gaujos likučiai pabėga į Meksiką, kur ant nosies revoliucinis karas, o iš Teksaso juos atsiveja premijų medžiotojai. Įdomu tai, kad per penkis dešimtmečius požiūris į šį filmą pakito radikaliai. Filme daug smurto, kurio niekas nesistengia pagrąžinti. Žiūrint „Pašėlusią gaują“ šiais laikais, smurto kiekis atrodo normalus, pagal savo žanrą, beveik vidutinis. Tačiau šeštajame dešimtmetyje to pakako sukelti didžiulę kontroversiją, kuri filmo žavesį trukdė įžvelgti net ir kritikams.
Vis dėlto, šis filmas ne tik apie smurtą ir susišaudymus. Tai filmas apie laukinių vakarų nykimą, ir tai puikiai suvokiančių banditų būrelį. „Pašėlusioje gaujoje“ pakanka gilių temų, kad laukinių vakarų kaubojus iškeitus į didmiesčio italų mafiją gautume visai neblogą filmą apie gangsterius.
1. „Kaulinis tomahaukas“ (Bone Tomahawk, 2015)
Craigo Zahlerio sprogstamame debiutiniame filme Kurtas Russellas, Patrickas Wilsonas, Richardas Jenkinsas ir Matthew Foxas leidžiasi į dykumą, kad išgelbėtų Wilsono personažo (vaidina Lili Simmons) žmoną. Ją pagrobė kanibalų trogloditų gentis, kurios baimėje gyvena kaimynai indėnai. Pagalbinius vaidmenis atlieka Sidas Haigas iš „The Devil’s Rejects“, Zahnas McClarnonas iš „Fargo“ 2 sezono ir Seanas Youngas iš „Bėgantis skustuvo ašmenimis“.
Filme „Kaulų tomahaukas“ susipina Monte Hellmano nuotykių vesternų egzistencializmas ir mistinis, negailestingas Ruggero Deodato „Kanibalų holokausto“ sadizmas. Tai ir puikus vesternas, ir puikus siaubo filmas. Kvapą gniaužiančiame, gerai įtemptame lėto degimo filme Zahleris savitu, literatūrišku dialogu lipdo įtikinamus, žavius ir patrauklius personažus. Ričardas Dženkinsas (Richard Jenkins), suvaidinęs priešingą tipažą, yra puikus draugiško, nekalto pavaduotojo Čikorio vaidmenyje. Jis suteikia humoro žudikiškai šiurpiam filmo tonui, ypač kai kalba apie blusų cirko tikrumą.
Kurtas Russelas taip pat įtikinamai vaidina šerifą Frankliną Huntą, grąžindamas jam aštuntojo dešimtmečio bendradarbiavimo su Džonu Karpenteriu šlovę, kaip ir patikimas pagrindinis veikėjas Patrikas Vilsonas. Tai bauginantis vesternas, kokio dar nematėte, sukurtas sklandžiai, o tai ypač pagirtina režisūriniam debiutui. Baikštūs kino mėgėjai turėtų jo vengti, tačiau vesternų ir siaubo kino gerbėjams geresnio už šį filmą nebūna. Tokie novatoriški, žanrus peržengiantys vesternai kaip „Bone Tomahawk“ reiškia tikrą originalumą ir žiūrimumą perpildytame žanre. Tai lengvai vienas geriausių 2010-ųjų ir visų laikų vesternų.
