2023 m. kino rinkoje pasirodė keli puikūs biografiniai filmai, kuriuose į didžiuosius ekranus buvo perkelti nepaprastų žmonių gyvenimai. Šie biografiniai filmai ne tik linksmino, švietė žiūrovus, bet ir nušvietė jų herojų asmenines ir profesines keliones, suteikdami žiūrovams galimybę susipažinti su realių asmenybių išbandymais, pergalėmis ir vargais.
Biografinių filmų kūrimas reikalauja subtilios istorinio tikslumo, pasakojimo meistriškumo ir įtikinamų aktorių pasirodymų pusiausvyros, kad būtų veiksmingai perteikta vaizduojamo žmogaus esmė. Būtent į dešimtuką tokių biografinių filmų gilinsimės šiandien.
10. „Napoleonas“ (Napoleon, 2023)
Apie filmo siužetą galime pasiskaityti istorijos vadovėliuose (Napoleonas, pradėjęs nuo paprasto karininko rango, vadovaudamas mūšiams sparčiai kyla karjeros laiptais, kol galiausiai tampa Prancūzijos imperatoriumi; jo kovos iš Prancūzijos persikelia į kitas šalis, politiniai santykiai atsiranda ne tik su kolegomis generolais, bet ir su kitų imperijų valdovais, kol didysis imperatorius sulaukia pirmojo savo fiasko ne dėl ko kito, o dėl rusiškos žiemos (o gal vis dėlto dėl savo ambicijų?) ir grįžta iš mūšio, praradęs apie 35 tūkst. karių; ties šiuo momentu prasideda jo nuosmukis, baigęsis tremtimi nuošalioje Šv. Elbės saloje). Apie tokias detales kaip atskleistas megalomaniškas Napoleono charakteris ir sudėtingas santykis su ilgamete žmona, o vėliau susirašinėjimo drauge, gyvenimo meile Žozefina galime sužinoti iš Ridlio Skoto filmo.
Visi, išskyrus Napoleoną ir Žozefiną, kino juostoje atrodo būtent tai, kas jie yra iš tikrųjų, – istoriniai personažai: pompastiški, dirbtiniai, manieringi. O gal tai tik to meto Prancūzijos kultūra? Tačiau tuomet kodėl Napoleonas su Žozefina tokie žmogiški?
Įdomūs filmo faktai: Nepoleonas jaučia nesuvaldomą baimę atsidūręs mūšio lauke ir nesugeba valdyti savo emocijų, o kartais netikėčiausiose vietose užsnūsta. Tai, žinoma, suteikia jo personažui realistiškumo, nes ir didvyriai būna žmonės, tačiau šios charakterio savybės per mažai įpintos į pasakojimo kontekstą, atrodo neišplėtotos ir atsitiktinės, lyg būtų įmestos todėl, kad reikėjo, nes Napoleonas taip elgėsi, o ne bandant susieti jas su kitais faktais ar paaiškinti.
Įspūdinga kaip filme detaliai buvo atkurta Vaterlo mūšio scena, kurioje raiteliai atakuoja pėstininkų Kare (pranc. carré – kvadratas, karių rikiuotė, kai kariai išrikiuojami vienu ar keliais uždarais keturkampiais, visi frontu į išorę. Karė skirta apsisaugoti nuo netikėto arba judresnio priešo puolimo. Buvo ypač veiksminga per kovas su didelėmis kavalerijos pajėgomis.)
Napoleono ir Žozefinos santykis – keistas ir įdomus, galima sakyti, nelabai sveikas. Jei tikėsime filmo naratyvu, didysis karvedys buvo linkęs liguistai prisirišti, kartais perdėtai dominuoti, o kitais kartais perdėtai nusižeminti ir paklusti. Tuo tarpu Žozefina su juo buvo ne iš meilės, o iš baimės, kad gali likti viena, nesaugoma, kad gali vėl papulti į kalėjimą. Vėliau jos baimė perėjo į vergišką prieraišumą. Taigi nors jie bendravo iki pat Žozefinos mirties, porelės santykiai išliko ne visai sveiki, panašėjo į šeimininko ir tarno ryšį.
Tai, kas man labiausiai patiko šioje kino juostoje, tai parodytas prancūzų charakteris. Nepažįstu daug prancūzų, o tuo labiau prancūzų iš XVIII-XIX amžiaus, taigi vienas Dievas težino, kiek ten tiesos, tačiau mane sužavėjo scenos, kuriose jie vieni kitus apmėto maistu. Tai gali būti ir valstiečiai, kurie svaido supuvusias daržoves į prie giljotinos vedamą aristokratę, ir patys aristokratai, kurie prie bendro pietų stalo, rūmų asmenims stebint, meta vienas į kitą po brokolį. O kas vyksta gatvėse, tai geriau patylėti – vienas didelis chaosas.
Choakinas Feniksas, šios kino juostos žvaigždė, atrodo prislėgtas ir nelaimingas. Svarsčiau, ar taip jis atskleidžia savo personažą, ar vis dėlto jį, kaip žmogų, slegiančiai paveikė tokie vaidmenys kaip Džokeris kitoje to paties pavadinimo kino juostoje ar Bo vaidmuo filme „Visos Bo baimės“. Rekomenduoju šį filmą žiūrėti istorinių scenų, tokių kaip mūšiai, istorinių kostiumų ir apskritai istorijos mėgėjams, kurie džiaugiasi gilindamiesi į tokių filmų istorines detales ir matydami didžiuosiuose ekranuose faktų interpretacijas. O visiems kitiems linkiu kaip nors įsijauti. (Dora Žibaitė)
9. „Priscilla“ (2023)
Vokietija, 1959-ieji. Elviui buvo 24, Priscillai – 14. Keli vakarėliai, keli privatūs pokalbiai apie jausmus, planus Amerikoje pasibaigus karo tarnystei, kelios Placidylio tabletės ir kelios paros miego jas išgėrus. O toliau viskas išsirutuliojo savaime. 80-ajame Venecijos kino festivalyje režisierė Sofia Coppola pristatė biografinį filmą apie skandalingojo popmuzikos atlikėjo žmoną, į realybę grąžindama tuos, kuriems akis aptemdė pompastika ir šypsenos, matomos ankstesnėse istorijos ekranizacijose.
Nors pažinties kaltininkai yra patys jaunuoliai, jų santykius kaipmat kuruoti pradeda merginos šeima. Priscillą (vaid. Cailee Spaeny) susitelkti į mokslus kvietęs tėvas netrunka atslūgti, iš pažiūros – pavergtas Elvio (vaid. Jacob Elordi) iškalbos ar kariškio aprangos, o gal net minties, kad žymus dainininkas juk tikrai nerizikuotų karjera, jog išpildytų nepadorius troškimus su jauna mergina.
Netrunka persigalvoti ir motina, tarytum supratusi, kad aptariant dukros širdies reikalus su aplinkiniais garsi pavardė greta įsimylėjėlių amžiaus skirtumo nuskambėtų ne taip ir prastai. Konkrečios tėvų priežastys nėra svarbios, mat pats faktas, kad sprendimas, kaip klostysis poros ateitis, paliktas jiems, kloja pamatą Priscillos konformizmui ir sumažėjusiam pasitikėjimui savimi, o žiūrovui nepalieka abejonių dėl vaizduojamo laikmečio ir šiam būdingų tėvystės modelių.
Mergina neišsižada kuklumo net pagaliau pelniusi teisę maudytis šlovės spinduliuose drauge su Elviu. Jai lyg ir smagu bet kada dėvėti, valgyti ir veikti tai, ko geidžia širdis, tačiau Priscilla niekada neperžengia piktnaudžiavimo ribos – tarsi visa tai tebūtų malonūs, bet nuo santykių atsietini atributai. Staigus bendraklasių elgesio pokytis, pasklidus žiniai apie pažintį, sufleruoja, kad daugelis jų padarytų viską už progą apsilankyti dainininko namuose ar bent išvysti jį iš arčiau, kuo Priscilla pasinaudoja dienomis, kai tingisi savarankiškai atlikti namų darbus ar kontrolinius. Tačiau net visoms aplinkybėms diktuojant, kad likti šiuose santykiuose būtų išmintinga, kyla klausimas, ar to vis dar nori pati Priscilla.
Už gražių nuotraukų ir išėjimų viešumon susikibus rankomis slypi tamsesnė santykių pusė. Tarp visų privilegijų, kurias Priscillai suteikia bendravimas su Elviu, – galimybė išvysti, kas glūdi už jo kaukės. Kartais tai nuoširdus žmogus, žavintis savo jautrumu, pasižadėjimais niekada nepalikti ir gerų intencijų spinduliavimu. Kitais sykiais – nenuspėjamas žvėris, gebantis be precedento į mylimąją sviesti kėdę studijoje, liepti jai išsikraustyti ir labai sutrikdyti, kai pykčio protrūkius po kelių akimirkų veja gailūs atsiprašinėjimai. Režisierė nepateikia vienprasmio šių kontradikcijų motyvo, tad tenka interpretuoti užuominas – ar protą sujaukė vaistai, ar toksiškas vyriškumas, sutrikimų kombinacija. Vis tik Priscilla nerizikuoja saugumu, kad išsiaiškintų – ilgai besitaiksčiusi su nederamu elgesiu, suteikusi keliolika šansų, sulig 50-ąja filmo minute ji pirmą kartą paprieštarauja Elviui, šitaip tarytum pradėdama asmeninę kelionę, kurios metu susigrąžina pasitikėjimą savimi ir kaupia ryžtą ilgai šalin vytai idėjai – vienintelė išeitis – išsiskirti.
Stereotipiška ar nelabai, istorija paremta tikrais įvykiais ir padabinta dėmesiu aspektams, kurie kitų režisierių rankose prapultų neišplėtoti. Pastarųjų filmų apie Elvį varikliu buvo fone skambantys žymiausi atlikėjo kūriniai, tad S. Coppolos vengimą naudoti autorines dainas vertėtų vadinti pareiškimu. Gal kuris režisierius pajėgtų tokį pareiškimą atkartoti, gal irgi būtų galėjęs užsitikrinti, kad į kadrą patekusių rekvizitų spalvos neviršytų pastelinės ribos. Tačiau, kaip pastebėtina iš ankstesnių darbų, greičiausiai tik S. Coppola geba atskleisti tokius „žalius“ veikėjų, užmezgusių santykius, portretus; aplinkinius paversti kintamaisiais ir taip izoliuoti duetą nuo pašalinio triukšmo. Elvis ir Priscilla sulig kiekvienu dialogu tarytum bando suderinti savo charakterių savybių paketus, tačiau vis paaiškėja ta pati problematika – kažkuriam tektų leistis į kompromisus, bet griežtos priežasties, kodėl vienam, o ne kitam, nėra. (Rokas Jonas)
8. „Maestro“ (2023)
2022 metais Venecijoje Cate Blanchett mums pristatė kankinančią fiktyvią dirigentę Lydią Tár, kuri žiūrėjo senas vaikystės VHS kasetes, kuriose jos mokytojas, didysis dirigentas ir kompozitorius Leonardas Bernšteinas kalbėjo apie tai, kaip muzika sukelia tau nesuprantamas emocijas, kurių nežinojai, kad gali sukelti. Dabar 2023 metais Bradley Cooperis, pasipuošęs įspūdingais plaukais ir makiažu, režisavo ir suvaidino šiame nuoširdžiame, šiek tiek varginančiame, nuoširdžiai ir skoningai sumanytame filme, pasakojančiame apie Bernšteiną ir jo sudėtingus santykius su žmona, Kosta Rikos aktore ir aktyviste Felicija Montealegre Cohn, kurią su gana trapia angliška nuovoka ir savigrauža bei sveiku protu suvaidino Carey Mulligan.
Vargšė Felicija turi susitaikyti su tuo, kad jos megažvaigždė vyras išsiurbia visą deguonį iš atmosferos, taip pat su pažeminimu dėl jo daugybės nepadorių santykių su jaunais vyrais, ir tai yra priverstinai sklandus filmas, kuriame Cooperis ir Mulligan šypsosi, šūkčioja ir čirškia per daugybę ilgų ir persidengiančių dialogų scenų.
Ankstyvojoje filmo dalyje, nufilmuotoje švytinčia nespalvota juoda-balta spalva, jaunasis Bernšteinas yra kupinas tyros kūrybinės energijos, bet ne koks nors savimi besimėgaujantis europietis. Jis tvirtas amerikietis: raumeningas, atviras, tiesus, beveik kaip sportininkas, nulipęs nuo bėgimo trasos, ir pasižymintis milžinišku darbo tempu, dėl kurio niekada nesijaudina. Šiuo metu jo balsas lengvas ir gana aukštas, priešingai nei jo vidutinio amžiaus balsas. O jo potraukis vyrams yra tik vienas iš dalykų, dėl kurių jis atsipalaidavęs. Kai vakarėlyje, dalyvaujant jo seseriai Širlei (ją vaidina Sarah Silverman), jis susitinka su Felicija, tarp jų iškart įsižiebia laimės kibirkštis. Būtent šio susitikimo metu filme prasideda šmaikštusis režimas, kai Lenis (mažybinė Leonardo forma) ir Felicija šnekučiuojasi vienas su kitu iki devyniolikos, ir šis režimas taip ir neišnyksta – na, tik paskutinėse liūdniausiose scenose.
Bėgant metams, aštrią nespalvotą spalvą keičia sodri spalva, dėl kurios daugelis kadrų įdomiai primena sekmadieninių laikraščių spalvotus priedus. Būtent čia matome Bernšteiną, išpampusį nuo viso to, ką jis gėrė, žavintį visus, besidžiaugiantį savo milžinišku prestižu, besižvalgantį į gražius jaunus vyrus ir galiausiai meluojantį savo dukrai (kuri yra pakankamai suaugusi, kad išgirstų tiesą) apie gandus, kuriuos ji girdėjo, sklandžiai aiškindamas, kad tai „pavydas“.
Pats Cooperis baisiai panašus į didįjį žmogų, ypač rodydamas baisius ir plėšrius Bernšteino viršutinius dantis. Galbūt neišvengiama, kad toks išbaigtas ir išstudijuotas įkūnijimas bus šiek tiek narciziškas, bet, kaip visada, Cooperio gryna teatrinė technika yra labai įtaigi. Galų gale Cooperio „Maestro“ pavyksta, nes jis atvirai kalba apie pasiaukojimą, kurio menas reikalauja iš savo atstovų, ir apie pasiaukojimą, kurio šie reikalauja iš savo šeimų ir partnerių. Bernšteinas niekada neketino daryti kompromisų su tuo, kas jis buvo, kad ir kaip stipriai mylėjo savo žmoną. Tai liūdnas, žiemiškas, šaltas susitaikymas su tuo. Puiki juosta, tiesiog užburia…
7. „Kvaili pinigai“ (Dumb Money, 2023)
2020 m. pabaigoje ir 2021 m. sausį smulkiųjų investuotojų grupė, kuriai laisvai vadovavo „YouTuberis“ ir „Redditorius“, pasivadinęs Roaring Kitty, smarkiai smogė Volstryto elitui. Pinigų antplūdis ir „GameStop“ (sunkumų patiriančio JAV vaizdo žaidimų parduotuvių tinklo) akcijų šėrimas išpūtė akcijų vertę, o tai turėjo žiaurių pasekmių keliems daugiamilijardiniams rizikos draudimo fondams. Buvo skelbiama, kad tai buvo atsakas ciniškai trumpojo pardavimo praktikai (kai prekiautojas stato už verslo nuosmukį) ir įvykis, skelbiantis vertybinių popierių rinkos, iki tol stipriai įtvirtintos pramonės šakos, kurią kontroliavo itin turtingi ir itin privilegijuoti asmenys, demokratizaciją.
Režisierius Craigas Gillespie ėmėsi šios temos ir sukūrė energingą, ne iš piršto laužtą biografinį filmą, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka simpatiškas Paulas Dano, vaidinantis Keithą Gillą, dar žinomą kaip Roaring Kitty. Filme „Kvaili pinigai“ vyrauja gyvas šurmulys, kuriame sėkmingai susipina daugybė skirtingų veikėjų ir paralelinių siužetinių linijų. Tačiau tai būtent toks filmas, kokio galima tikėtis iš Holivudo, kuris pats yra stipriai įtvirtinta pramonė, kontroliuojama itin turtingų ir itin privilegijuotų žmonių. Tai pasakojimas apie pralaimėjusiųjų triumfą, kuris suteikia blizgesio ir nuolankumo, bet patogiai praleidžia pro akis faktą, kad realių ir ilgalaikių pokyčių beveik neįvyko. Turintieji vis dar turi, o neturintieji lieka prie to, kas galėjo būti.
Gillespie jau įrodė, kad yra režisierius, turintis talentą išnaudoti besiplėtojančio kultūrinį reiškinį, o paskui perteikti istoriją greitai prieinamais gabalėliais. Jis šmaikščiai ir veržliai, bet gal ne itin giliai išnarpliojo prieštaringų nuomonių virtinę, kuri buvo Tonya Harding čiuožimo ant ledo skandalo priežastis. Tą patį, nors ir per kelis epizodus, jis padarė ir su „Pam & Tommy“, „Hulu“ serialu apie Pamelos Anderson ir Tommy Lee audringą romaną ir po jo kilusia sekso įrašo bangą.
Nors naujojoje režisieriaus istorijoje nėra popkultūrinės įžymybių vardų traukos, filme viskas išaisškinama taip, kad net biržos subtilybių nesuprantantieji, galėtų jas suprasti, ir mums suteikiama gausybė veikėjų, kuriuos galime sekti. Pasakojimas yra efektingas, tačiau čia dar atsveria dėmesys personažų detalėms ir visų aktorių vaidybos kokybė.
Tarp aktorių ansamblio išsiskiria Dano, aktorius, kuris savo ryškia, bet šiek tiek į bulvę panašia veido išraiška puikiai tinka tokiems nevykėlių vaidmenims, kaip Keitas. Dano įkūnija nepamatuotą keistuolį. Taip, Keitas – tyliai kalbantis kvailys, kurio kunkuliuojantis entuziazmas kartais pranoksta jo gebėjimą ištarti žodžius. Puikus ir Pete’as Davidsonas, vaidinantis Keito brolį Keviną, „DoorDash“ vairuotoją, kuris didžiąją dalį laisvalaikio skiria žolei rūkyti ir savo vyresniam broliui internete erzinti. O nuo pasaulio pavargęs „GameStop“ parduotuvės pardavėjas Markusas (akt. Anthony Ramosas) ir susikausčiusi slaugytoja Dženni (akt. America Ferrera) – tai pora svajotojų, už kuriuos galima sirgti.
Tačiau reikia pasakyti, kad, išskyrus Volstryto veikėjus (panikuojantis, prakaitu apsipylęs Sethas Rogenas, klastingai slidus Sebastianas Stanas) , personažai buvo kruopščiai parinkti taip, kad būtų simpatiški ir sukeliantys užuojautą.
Tačiau, nors filme šiek tiek iškraipytas „subreddito“ ir „wallstreetbets“ – svetainės, kurioje Keitas dalijosi informacija apie savo investicinį portfelį – naudotojų vaizdavimas, jis neabejotinai yra įžvalgus, kalbant apie klastingą socialinės žiniasklaidos įtaką. Galiausiai „Kvaili pinigai“ gali atskleisti ne tiek finansų rinkas, kiek mobilizuojančią interneto galią. Filmas veikia kai žemas žmogiškas godumas susilieja su skaitmeninio grupinio mąstymo veržlumu – bent jau šiuo požiūriu filmas yra visiškai tikslus.
6. „Nyad“ (2023)
Šioje nuoširdžiai suvaidintoje tikro gyvenimo motyvacinėje dramoje ilgų nuotolių plaukikei vienatvė nėra problema. Tai filmas apie Dianą Nyad, į pensiją išėjusią amerikietę plaukimo čempionę, tapusią sporto laidų vedėja, kuri, būdama 60 metų, pasiryžo nepertraukiamai plaukti nuo Kubos iki Floridos (103 mylias arba penkis Lamanšo sąsiaurius) susidūrusi su rykliais, medūzomis, seksistine ir senatvine panieka. Visos šios istorijos metu prie jos būriuojasi žmonės: geriausia draugė Bonė, niūrus, paprastas kapitonas Džonas iš lydinčio laivo, prisiminimai apie ją įkvėpusį tėvą ir ją skriaudusį trenerį.
Ir, žinoma, visa mintis, kad žmonės priartėja prie Nyad, įgauna naują reikšmę. Ji turi plaukti viena – pati atsigerti, vartoti skystą maistą ištiestą ant lazdos galo, dėvėti dusinančią kaukę, aplimpančią medūzomis, ir neperžengti elektroninių impulsų lauko, apsaugančio nuo ryklių, ribų, nes jei kas nors ją palies, visas plaukimas taps niekinis.
Annette Bening vaidina Nyad kaip tvirtą, ties beprotybės riba esančią asmenybę, kuri niekada nepasiduoda, net ir po daugybės nesėkmingų bandymų. Ji žvelgia į žmones susiraukusiomis ir susiaurėjusiomis akimis, neįtikėtinai ir beprotiškai niekindama, tarsi Clintas Eastwoodas, skaitantis optiko kortelę. Bening iš visų jėgų stengiasi, nes Nyad beveik palūžta, kai siekia ją apsėdusio beprotiško tikslo, galinčio ją pražudyti. Deja, Jodie Foster, vaidinanti jos trenerę, draugę ir buvusią meilužę Bonę, kuri ją įkalbinėja ir drąsina, bet niekada neatrodo, kad ją kas nors jaudintų ar slėgtų, turi kur kas mažiau galimybių įsijausti į vaidmemnį. Tai vaidmuo, kuris jos tikrai neišbando, tačiau nereiškia, kad atliktas prastai. Rhysas Ifansas atlieka Roberto Shaw vaidmenį, vaidindamas seną, susigūžusį kapitoną, kuris visus plukdo per ryklių, nuovargio ir nesėkmių kamuojamus vandenis.
Tai stipri, jaudinanti istorija, ypač pačioje pabaigoje. Žinoma, esmė ta, kad ji yra nugalėtoja; ji nepaisė žiaurumo ir prievartos, veržėsi į priekį ir pasiekė kažką, kas gali įkvėpti kiekvieną.
„Nyad“ režisavo Elizabeth Chai Vasarhelyi ir Jimmy Chin, kurie 2018 m. sukūrė dokumentinį filmą „Free Solo“ apie drąsuolį laisvąjį alpinistą Alexą Honnoldą. Tai, žinoma, panaši istorija, tačiau čia daug daugiau holivudinio saldumo. Išsekimas visada kelia nerimą, todėl šią nuoširdžią istoriją tikrai gera žiūrėti.
5. „Tetris“ (2023)
2023 m. pasirodė ilgai lauktas Apple TV+ ir režisieriaus Jon S. Baird filmas „Tetris”, pasakojantis vieno iš populiariausių vaizdo žaidimų pasaulyje atsiradimo istoriją ir sunkumus, kuriuos teko patirti norint pristatyti jį platesnei auditorijai iš už geležinės uždangos. Tai biografinė istorija apie stiprybę, ryžtą ir begalinį tikėjimą tuo, ką darai, kurios pagrindinis fokusas – autorinės žaidimo teisės ir išleidimas į pasaulines rinkas.
Loginis žaidimas, pavadinimu „Tetris“, Amerikos rinką pirmą kartą pasiekė 1989 m., kai buvo išleistas kartu su naująją Nintendo Game Boy delnine žaidimų konsole, todėl visada ir buvo glaudžiai susijęs su šia kompanija. Visgi, tik nedaugelis žino tikrąją šio visame pasaulyje populiaraus žaidimo istoriją.
Pirmiausia, „Tetris“ atsirado Maskvoje, tuo metu dar buvusioje Sovietų Sąjungoje, 1985 m. Jo kūrėjas, kompiuterinių sistemų inžinierius Aleksejus Pajitnovas, tuo metu kaip tik dirbo Dorodnitsyno skaičiavimo centre, dabartinėje – Rusijos mokslų akademijoje. Sukurti krintančių figūrų, visada sudarytų iš keturių kvadratėlių, dar vadinamų tetronimoes, žaidimą, jį įkvėpė jo pomėgis puzlėms ir stiprus susižavėjimas estetinėmis ir matematinėmis geometrinių formų išdėstymo galimybėmis.
Pajitnovo sukurtas žaidimas, nors itin paprastas, bet intriguojantis, labai greitai paplito tarp jo kolegų ir draugų, ir taip patraukė aplinkinių, dirbančių žaidimų industrijoje, akį. Čia ir prasideda beveik dviejų valandų trukmės pasakojimas, kaip žaidimų kūrėjas, vardu Hankas Rogersas, tiesiog užburtas šio hipnotizuojančio naujo žaidimo, rizikuoja viskuo, norėdamas jį išleisti, t.y. gauti tarptautines licencijavimo teises, už Sovietų Sąjungos ribų. Jam ne tik tenka ieškoti partnerių, lenktyniauti su viena iš didžiausių to meto vaizdo žaidimų licencijavimo ir leidimo kompanijų, bet ir pačiam vykti į Maskvą ir vykdyti derybas su vietiniais biurokratais ir KGB.
Režisierius Jonas S. Bairdas, kartu su likusia komanda ir aktoriais (viena jų – lietuvė – Ieva Andrejevaitė, atlikusi Alexey žmonos Ninos vaidmenį), puikiai atkūrė to meto, 1980-ųjų, estetiką ir dar labiau ją pagilino muzikiniu takeliu, kur kai kurios itin populiarios to meto amerikiečių dainos suskambo rusų kalba. Įtemptas siužetas ir tam tikrose vietose panaudoti vizualiniai efektai bei juokeliai prikaustė prie ekranų ir neleido atsikvėpti iki pat filmo galo. Svarbiausia, kad „Tetris“ ne tik pasakoja pačio žaidimo atsiradimo ir išleidimo istoriją, tačiau kartu ir primena apie Šaltojo karo periodu tvyrojusią įtampą tarp Rytų ir Vakarų, kuri iš esmės ir buvo tai, kas pirmiausia paskatino lenktyniauti dėl žaidimo teisių, ir Sovietų Sąjungos griūtį. Juosta itin gerai perteikė to laikotarpio esmę, kai vaizdo žaidimai buvo dar tik pradėję kilti į populiarumo viršūnes, ir kur kiekvienas svajojo vienaip ar kitaip pakeisti pasaulį. (Justina Danylaitė – Krivinskienė)
4. „BlackBerry“ (2023)
Mobilieji telefonai – viena tų sričių, kurioje progresas žengia septynmyliais žingsniais, o kasmet net kelis kartus atnaujinamų technologijų neįmanoma nei susekti, nei kasmet ir vis dar patobulinamų prietaisėlių įsigyti.
Režisieriaus Matto Johnsono naujausias darbas „BlackBerry“ kaip tik ir pasakoja apie modernių technologijų legendą – vieno iš pirmųjų plačiai naudojamų išmaniųjų telefonų „BlackBerry“. Kadangi konkurencija ryšio bei komunikacijos technologijų srityje yra milžiniška, sunku „ant bangos“ išsilaikyti net tiems, kurie pradžioje buvo pirmeiviai. Kartais po svaiginamos karjeros ir neįtikėtino kelio į viršūnes seka skaudus nuopuolis.
Būtent taip atsitiko ir prekiniam ženklui „BlackBerry“. Buvo laikai, kai apie šį išmanųjį telefoną su klaviatūra, kuriuo galima rašyti elektroninius laiškus, svajojo kiekvienas, o savo rankose jį turėjo visi save gerbiantys verslininkai. Ir kai atrodė, jog visas pasaulis yra tokio telefono kūrėjų kišenėje, pasirodė Steve‘as Jobsas su savo „iPhone“. Viena klaida, išdidus prisirišimas prie technologijos, nesugebėjimas laiku įsijungti į konkurencinę kovą bei susitarti su mobiliojo ryšio operatoriais ir nuo beveik 50 proc. išmaniųjų telefonų rinkos JAV bei milijardų dolerių per metus krenti iki nulio.
Filmo, sukurto pagal knygą „Losing the Signal: The Untold Story Behind the Extraordinary Rise and Spectacular Fall of BlackBerry“, premjera įvyko tarptautiniame Berlyno kino festivalyje – pagyrų tąsyk jam negailėjo nei kino kritikai, nei žiūrovai, nei netgi technologijų žinovai. „Tokių filmų reta“, – kalbėjo žiūrovai po premjeros. Vieni filmą ėmė lyginti su Martino Scorsese‘s „Volstryto vilku“, kiti su Davido Fincherio „Socialiniu tinklu“.
Iš tikrųjų, visus šiuos filmus vienija ir autorių bei aktorių šėlsmas, juodasis humoras, ironiškas požiūris į Silicio slėnyje vyraujančias taisykles, taip pat nevengiama pavaizduoti inovatorių keistenybes. Bet tuo pat filmas „BlackBerry“ yra intriguojantis, kvapą iki paskutinės minutės gniaužiantis trileris, atskleidžiantis technologijų ir telekomunikacijų verslo užkulisius.
Kas geriau parduos konkurentams dar nežinomą technologiją: gabus inžinierius ar „moksliukas“ – Harvardo verslo mokyklos absolventas? Kaip persivilioti talentus iš „Google“ ar „Microsoft“? Kaip užkariauti išmaniųjų telefonų rinką? Visi šie klausimai dabar ne mažiau svarbūs už pačius išradimus.
Filmas prasideda, kai du kanadiečių inžinieriai Mike‘as Lazaridis (Jay‘us Baruchelis) ir Douglas Freginas (jį suvaidino pats filmo režisierius Mattas Johnsonas), technologijų įmonės „Research In Motion“ įkūrėjai, susitinka su verslo „rykliu“ Jimu Balsillie‘u (Glennas Howertonas), kad pristatytų jam naują idėją). „50 proc. įmonės akcijų ir aš CEO“, – atsako jis. CEO amerikietiškai reiškia generalinis direktorius (chief executive officer, sutrumpintai CEO).
Ypač audringą veiklą Balsillie‘is išvysto, kai netenka buvusio darbo. Jo patirtis ir geras savo srities reikalų išmanymas greitai duoda puikų rezultatą: sėkmingai startavusi RIM tampa ryškiu proveržiu telekomunikacijų rinkoje. O žiūrovai gavo dar vieną gerai susuktą filmą, kuriame gamybiniai procesai ir begalė verslo užkulisių detalių neužgožia pačių personažų, kurių dauguma pavaizduoti kaip idėjų fanatikai, vardan tikslo aukojantys savo asmeninius gyvenimus. Bet be tokių fanatikų, ko gera, joks progresas nebūtų įmanomas. (Gediminas Jankauskas)
3. „Laisvės garsas“ (Sound of Freedom, 2023)
Filme nacionalinio saugumo agentas Timas Ballardas (akt. Jim Caviezel), JAV pasienyje išgelbėjęs mažą berniuką iš grobuoniško prekeivio žmonėmis gniaužtų, prisiekia surasti vaiko seserį ir leidžiasi į pavojingas paieškas, vedančias gilyn į partizanų teritoriją Kolumbijos džiunglėse.
„Laisvės garsas“ – pirmasis nepriklausomas filmas nuo pandemijos laikų, JAV kinų kasose uždirbęs daugiau nei 100 mln. dolerių. Filmą, paremtą tikromis buvusio krašto saugumo agento Timo Ballardo pastangomis gelbėti vaikus iš Pietų Amerikos žmonių prekeivių, palankiai įvertino „QAnon“ sąmokslo teorijų šalininkai, o Donaldas Trumpas net surengė filmo peržiūrą viename iš savo golfo aikštynų. Kai kuriems šis filmas – dar vienas kultūrinio karo frontas.
Tačiau pašalinus šį žiūrimumo triukšmą, lieka įtemptas, nors ir įprastas trileris apie žmogų, pasiryžusį padaryti bet ką, kad suvienytų šeimą. Jimas Caviezelis tvirtai ir užtikrintai vaidina Ballardą, o režisieriaus Alejandro Monteverde’s žvilgsnis dažnai krypsta į jo dideles mėlynas akis, iš kurių sklinda ir liūdesys dėl „sujaukto pasaulio“, su kuriuo jis susiduria, ir tvirtas pasiryžimas įvykdyti savo misiją, kad ir kokia to būtų kaina.
Pirmą kartą su Ballardu susitinkame Kalifornijoje, kur jis įkalba vaikų pornografą išduoti kas yra tas prekeivis žmonėmis JAV ir Meksikos pasienyje ir išlaisvina berniuką Migelį (akt. Lucás Ávila). Sužinojęs, kad Migelio sesuo Rocío (akt. Cristal Aparicio) vis dar dingusi, Ballardas keliauja į Kartageną jos ieškoti. Bendradarbiaudamas su cigarus rūkančiu buvusiu kartelio buhalteriu Vampyru (akt. Billas Campas, suvaidinęs maloniausią filmo vaidmenį), jis suplanuoja įžūlią operaciją Kolumbijos saloje ir galiausiai, apsimetęs gydytoju, giliai džiunglėse esančiame sukilėlių kontroliuojamame rajone seka Rocío.
Tikriausiai dramatiškiausias filmo momentas yra jo epilogas, kuriame rodomi grūdėti juodai balti kadrai iš tikrojo Ballardo gyvenimo saloje. Filmas tikrai verčia susimąstyti, odą pašiurpti ir nekartą aiktelti iš žmogaus žiaurumo. Juosta siunčia stipria žinutę visuomenei, kuri jus tikrai privers nuristi ne vieną ašarą skruostu.
2. „The Iron Claw“ (2023)
Šono Durkino parašyto ir režisuoto filmo „The Iron Claw“ pavadinimas kilo iš firminio Fritzo Von Ericho, praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje Džeko Adkisono sukurto imtynių personažo, judesio: veido suėmimas, stiprus abiejų smilkinių spaudimas, paralyžiuojantis priešininką ir parverčiantis jį ant žemės. Šis judesys, be abejo, būtų skausmingas, jei būtų atliekamas su pastangomis, tačiau, kaip ir daugumoje profesionalių imtynių, sunku atskirti ribą tarp atletiškumo žygdarbio ir atlikimo, tikro spaudimo ir teatrališkumo.
„The Iron Claw“ vaizduojamas šeimos iširimas dėl finansinio spaudimo – šiuo atveju tai realios Von Erichų šeimos profesionalios Amerikos imtynės, kurias pradėjo įspūdingasis Fricas (akt. Holtas McCallany) ir žmona Doris (akt. Maura Tierney), o tęsė jų sūnūs. Kaip ir kitus Durkino režisuotus personažus, Von Erichus kamuoja paranoja (arba reakcija į ją): kad juos ištiks vadinamasis šeimos „prakeiksmas“ – t. y. kai sporto legenda, susiduria su sunkumais, traumomis, negalavimais ir mirtimi.
Ši juosta yra gan tiesmuka, kas nebūdinga šiam režisieriui. Istoriją papildo Kevino Von Ericho (akt. Zac Efron), antrojo pagal amžių Fritzo sūnaus, vienintelio išgyvenusio iš penkių brolių ir mūsų gido šioje „A24“ prodiusuotoje istorijoje apie sportinę sėkmę ir nelaimes 8-ojo dešimtmečio Teksase, pamąstymai apie prakeiksmą. (Vyriausiasis sūnus Džekas jaunesnysis žuvo per keistą nelaimingą atsitikimą būdamas šešerių metų – tai ankstyvosios stadijos „prakeiksmo“ apraiška).
Iš pradžių „The Iron Claw“ mėgaujasi iki WWE profesionalių imtynių dramatizmu ir žemo lygio malonumais bei nepaprastai gyvu vietos pojūčiu. Mini arena „Sportatorium“, kurioje Fritzas Von Erichas rengė savo turnyrus Dalase, yra ir nušiurusi vietinė girdykla, ir triumfo spektaklis keliems tūkstančiams nuolatinių žiūrovų. Durkinas gudriai filmuoja ir sumaniai įgarsina profesionalias imtynes – pakankamai, kad pajustum fizinį ekstremalumą ir skausmą, bet ne tiek, kad išvargintum aštrialiežuvius. Čia yra ir šmaikščios energijos, kuri prilygsta naminiam, nuoširdžiam žavesiui, dėl kurio broliai – Kevinas, Deividas (akt. Harris Dickinsonas), Keris (akt. Jeremy Allen White’as) ir Maikas (akt. Stanley Simonsas) – tapo sėkminga, garsia imtynininkų šeima.
Durkinas legendinį prakeiksmą pateikia iš dalies kaip prietarą, išvarantį Keviną iš jo buto, bijant užkrėsti nelaimėmis savo mylimąją Pam ir jų mažą vaiką, ir iš dalies kaip realybę.
Taip, Von Erichai patyrė daug netekčių, ir Durkinui pavyksta jas perteikti. Antroje filmo pusėje juntama tuštuma, prislopinta kokybė, nes Kevinas vis labiau greičiau lieka vienas, o Efronas vaidina žmogų, kuris, neturėdamas šeimos, neturi gyvenimo kompaso. Finalinė scena turėtų priversti bet kurį jausmus jaučiantį žmogų nubraukti ašarą. Tai puikiai surežisuota šeimos tragedija.
1. „Openheimeris“ (Oppenheimer, 2023)
1945 metais Liepos 16-ąją dieną pasaulis negrįžtamai pasikeitė. Pirmosios atominės bombos bandymas pažymėjo anksčiau nematyto mąsto ginklo atsiradimą, galintį privesti prie pasaulio susinaikinimo. 2023 metais pasirodęs režisieriaus Christopherio Nolano filmas „Openheimeris“ nėra tik „atominės bombos tėvu“ vadinamo J. Roberto Openheimerio portretas – tai taip pat istorija apie galios troškimą, susinaikinimo grėsmę, kaltę ir išradimą, kuris vedė prie vieno tragiškiausių pasaulio įvykių – Hirošimos ir Nagasakio susprogdinimo.
Šį biografinį karo trilerį įkvėpė 2005 metais išleista Kai Bird ir Martin J. Sherwin biografinė knyga, laimėjusi Pulitzerio apdovanojimą, „Amerikos prometėjas: J. Roberto Openheimerio Triumfas ir Tragedija“. Biografinis filmas tiksliai atspindi realybėje vykusius istorinius įvykius, bet režisieriaus Nolano sukurta istorija apie atominės bombos kūrėją tuo pačiu metu yra ir žavinti, ir bauginanti.
Filmo metu atskleidžiamas Amerikos fiziko J. Roberto Openheimerio, kurį filme įkūnija Cillian Murphy, kelias – nuo fizikos studento iki Manhatano projekto, kurio tikslas buvo sukurti branduolinę bombą, vadovo ir vieno iš genialiausių to meto žmonių. Nolano režisuotoje Openheimerio gyvenimo istorijoje stebime pirmas fiziko nesėkmes, bandymą nunuodyti savo mokytoją, kai 1920-aisiais jis mokosi kvantinės fizikos ir siekia proveržių šioje srityje. Vėliau dėsto Berklio Universitete, įsitraukia į politiką bei susipažįsta su kitais išradingais mokslininkais užmegzdamas ryšius, padėjusius jam tapti Los Alamos laboratorijos vadovu. Galų gale Amerikos patriotu laikytas Openheimeris apkaltinamas šnipinėjimu ir išdavyste dėl jo ryšių su komunistų partijai priklausančio brolio bei žmonos.
Šalia talentingo Openheimerį įkūnijusio Cillian Murphy, nenublanksta ir kiti veikėjai. Filme režisierius atskleidžia Openheimerio romantinius santykius: su žmona, buvusia komunistų partijos nare Kitty, kurią vaidina Emily Blunt, ir jo meilužę Jean Tatlock (Florence Pugh). Filme taip pat galima išvysti Mattą Damoną, vaidinantį generolą Leslie Grovesą jaunesnįjį, kuriam pavesta prižiūrėti Manheteno projektą, bei Robertą Downey jaunesnįjį, vaidinantį Lewisą Straussą, JAV Atominės energijos komisijos įkūrėją. Iš arti galima matyti fiziko asmenybę: protingą mąstymą, impulsyvumą, aroganciją, norą pasižymėti ir mokslinį smalsumą. Openheimeris dirbdamas su kitais mokslininkais kuriant atominę bombą susiduria su politiniais, filosofiniais ir moraliniais iššūkiais. Iš pradžių pats fizikas tiki, kad branduolinė bomba kuriama žmonijos labui – ji turėtų užbaigti ne tik Antrąjį Pasaulinį karą, bet ir atgrasyti pradėti kitus karus ateityje. Iš tiesų šis ginklas pradeda kelis dešimtmečius besitęsusi Šaltąjį karą ir tik pagreitina šalių ginklavimosi varžybas bei priartina pasaulį arčiau prie susinaikinimo nei bet kada anksčiau.
Tris valandas trunkantis filmas detaliai nupasakoja istorinius įvykius – pirmosios atominės bombos sukūrimą ir laikotarpį, kuris vedė prie Hirošimos ir Nagasakio miestų susprogdinimo. Tačiau tuometinius įvykius stebime J. Roberto Openheimerio akimis – matome pasaulį taip, kaip jį matė pats fizikas, išgyvename jo vidinius konfliktus. Subjektyvus žvilgsnis bei intymūs stambaus plano kadrai, išryškinantys veikėjų emocijas, tik priartina prie įtampos ir siaubo, atsiradusio išradus pavojingiausią ir destruktyviausią to meto ginklą. Christopherio Nolano filmas leidžia įsigilinti į paradoksalią Openheimerio psichologiją: Openheimeris iš vienos pusės įvardijamas kaip didvyris, nes jo išradimas pabaigia Antrąjį Pasaulinį karą, tačiau jis jaučia kaltę dėl jo sukurtos bombos sukelto dviejų miestų susprogdinimo, kurio metu žuvo šimtai tūkstančių žmonių.
Nors atrodo, kad įvykių kulminacija yra Rugpjūčio 6-osios ir 9-osios įvykiai, kai buvo susprogdinti du Japonijos miestai, filmo lūžis yra Liepos 16-oji – pirmosios bombos, vadinamos „Trinity“, testavimas. Openheimeris, stebėdamas pirmosios atominės bombos sukeltą sprogimą Naujosios Meksikos dykumoje ir cituodamas Hinduizmo šventąjį tekstą Bhagavadgytą pažymi momentą, po kurio pasaulis išties pasikeitė: „Dabar aš tapau mirtimi, pasaulių naikintoju.“ Tai yra momentas, kai pats Openheimeris pripažįsta jo sukurto ginklo galimybes, kurios visam laikui pakeis pasaulį. Nepaisant filmo ilgio, tai yra greita ir įvykių kupina istorija. Tą atskleidžia ir sudėtinga filmo struktūra. Fragmentiškumas ir šokinėjimas laike bei erdvėje jau yra išbandytas režisieriaus Kristoferio Nolano įrankis, panaudotas ir kituose jo filmuose, tokiuose kaip „Memento“ ir „Tamsos Riteris“. Šiame filme šokinėjama ne tik chronologijoje, bet ir tarp skirtingų perspektyvų: spalvotos scenos yra pasakojamos iš Openheimerio perspektyvos, juodai baltos – atskleidžia Openheimerio ginčą su Luisu Straussu. Tokia nepastovi ir nechronologiška struktūra taip pat atspindi ir vidinę Openheimerio būseną – pasimetimą ir chaosą. (Miglė Šaltytė)
