Seniai žinoma, kad norint tapti tikru kinomanu nepakanka žiūrėti daug filmų be jokios atrankos. Puikiausias pavyzdys – Quentinas Tarantino, kuris prieš tapdamas kino režisieriumi ilgai dirbo vaizdajuosčių nuomos punkte, darbo metu ir vakarais namie peržiūrėjo begalę filmų bet ne kaip eilinis žiūrovas, o stebėdamas, kaip vystoma filmo dramaturgija, atkreipdamas dėmesį į filmuojamų scenų apšvietimą, kameros rakursus, aktorių vaidybos niuansus, muzikos vaidmenį ir pan. Visa tai jam padėjo ir darbo metu grupuoti lentynėlėse filmus pagal temas, žanrus arba mylimiausių režisierių pavardes.
Kinomanas yra žmogus, kuriam reikia daug ko išmokti, kad galėtų analizuoti ir vertinti ne tik filmo siužetą.
Pradėti kinomano kelią niekada nevėlu. Tik, žinoma, reikia susipažinti su iškiliausiais kino klasikos kūriniais. Tada bus aiškiau, kurie ir šiais laikais kuriami filmai turi ne vienkartinę vertę, bet ateityje gali tapti klasika.
10. „ŽALIASIS RITERIS“ (The Green Knight, 2021)
Pastaruoju metu (ypač po beprecedentės „Sostų karų“ sėkmės visame pasaulyje) labai išpopuliarėjus istorinės tematikos ir nuotykių superprodukcijoms kinematografininkai karštligiškai ieško tokiems filmams tinkamų herojų.
Dar nepasibaigus rugsėjui pamatysime Venecijos kino festivalyje startavusią „Kopą“ (Dune, rež. Dennis Villeneuve), kuri turėtų pradžiuginti mums žinomo Franko Herberto romano fanus.
Spalio viduryje turėtume sulaukti taip pat Venecijoje kelionę pasaulio ekranais pradėjusios „Paskutinės dvikovos“ (The Last Duel, rež. Ridley Scottas), kurioje XIV amžiaus Prancūzijoje, įpusėjus šimtamečiam karui, karaliaus Karolio VI valia iki mirties turi susikauti du geriausi draugai riteriai.
Įspūdingu šios vasaros reginiu tapęs „Žaliasis Riteris“ pasakoja apie dar ankstesnius laikus, kuomet britų žemes valdė legendinis karalius Artūras. Apie išmintingą valdovą ir išmanų strategą bei jo ištikimiausius pagalbininkus Apvaliojo stalo riterius sukurta daug filmų. Beveik visi jie išnaudoja sero Thomaso Malory knygą „Artūro mirtis“.
Tikrų žinių apie karalių Artūrą nedaug, o štai iš žilos viduramžių senovės mus pasiekusių mitų ir legendų per akis. Tokių filmų autoriams tai tik į naudą: vadinasi, galima fantazuoti ir nebijoti rūstaus istorikų pasmerkimo.
„Žaliojo Riterio“ scenarijus parašytas ne pagal chrestomatinę T. Mallory knygą, o pagal kitą kūrinį – XIV a. anoniminio autoriaus poemą „Seras Gaveinas ir Žaliasis Riteris“. Ją britai iš senosios anglų kalbos vertė į šiuolaikinę net tris kartus, vieną kartą – pats J.R.R Tolkienas).
Seras Gaveinas (jį vaidina nūnai populiarus indų aktorius Devas Patelis) yra Apvaliojo stalo riteris ir karaliaus Artūro vaikaitis. Kartą prieš Kalėdas jis atvyko į karaliaus pilį Kamelotą, kurioje kartą per metus valdovas kelią puotą savo bičiuliams riteriams. Įprastai prie vaišių stalo riteriai giriasi savais ir aptarinėja kitų žygdarbius, bet šį kartą vakaro scenarijų brutaliai sujaukia į pilies menę įjojęs milžinas raitelis. Nekviestas svečias siūlo karaliaus bičiuliams į žaidimą panašią dvikovą. Tam, kuris jį įveiks vienu smūgiui, Žaliasis Riteris žada atiduoti savo galios ženklą. Bet lygiai po metų jis sugrįš atsakomajam mūšiui.
Poema „Seras Gaveinas ir Žaliasis Riteris“ ir anksčiau buvo interpretuojama, pritaikant teksto prasmes prie nuolat besikeičiančio pasaulio politinių aktualijų ar religinio konteksto – tai kaip komentaras apie Anglijos bei Velso konfrontaciją, tai kaip stabmeldystės ir katalikybės istorijos iliustracija.
Dabartinėje interpretacijoje taip pat ryškios dabar aktualios aliuzijos, pavyzdžiui, feminizmo diskursas: nors pagrindiniai istorijos veikėjai yra vyrai riteriai, tačiau jų veiksmus neretai nulemia moterų valia: sero Gaveino motina burtininkė, mylimoji Eselė, gundytoja ledi Bertilak (abi pastarąsias vaidina Alisija Vikander), kelionėje sutikta šventoji Vinifreda ir milžinės.
Taip šaunuolis riteris tampa ne tik likimo žaislu, bet ir valdingų moterų manipuliavimo objektu.
Modernios permainos užšifruotos net naujojo filmo pavadinime. Anksčiau (nuo viduramžių laikų) žalia spalva buvo asocijuojama su velnio kėslais ir darbais. Dabar gi Žaliojo riterio (akt. Ralphas Inesonas) įvaizdis turi aiškiai ekologinį atspalvį: jis kartais piešiamas gan tiesmukai – vos tik riterio kirvis paliečia žemės paviršių, jis nusidažo žalia samanų spalva.
Dėl pandemijos „Žaliojo Riteris“ kino premjera buvo atidėliojama daugiau nei metus. Bet laukti tikrai buvo verta. Nes tai filmas, kurį privalu žiūrėti dideliame ekrane. (Gediminas Jankauskas)
9. „Motina!“ (Mother!, 2017)
Šio filmo scenarijų režisierius Darrenas Aronofsky parašė vos per penkias dienas. „Mane tiesiog pagavo įkvėpimas“, – tikina jis. Iki šiol vyras idėjas filmams brandindavo po kelerius metus, pavyzdžiui „Juodąją gulbę“ režisierius kūrė dešimtmetį. Venecijos kino festivalyje „Motina!“ pelnė ypač dviprasmiškus vertinimus – po pirmosios peržiūros vieni žiūrovai įnirtingai švilpė, kuomet kiti net kelias minutes aktyviai plojo ir reiškė simpatijas.
Jaunavedžiams (akt. Dženifer Lawrence ir Javieras Bardemas) įsikūrus dideliame užmiesčio name, įsimylėjėliai mėgaujasi laime ir imasi kurti svajonių būstą. Ramią kasdienybę sudrumsčia sykį ant namų slenksčio išdygę paslaptingi nepažįstamieji (akt. Edas Harris ir Michelle Pfeiffer), kurių pasirodymas ne tik sugriauna namuose tvyrojusią ramybę, tačiau ir tampa išbandymu jaunavedžių santykiams. Ar įsimylėjėliams pavyks išgelbėti idiliška atrodžiusią santuoką? O galbūt visa tai tebuvo iliuzija?..
„Jie trykšta džiaugsmu. Jie viską suprato, bet skirtingai.“ Sakė Javiero Bardemo veikėjas apie skaitytojų reakciją į jo knygą. Tą patį galėtume pasakyti ir apie žmones, kurie žiūrėjo šį filmą. Po Dareno Aronofskio psichologinio trilerio išleidimo, internetas buvo kupinas skirtingų požiūrių ir interpretacijų apie filmo pabaigą. Beveik visi šio režisieriaus filmai yra kupini simbolizmo ir „Motina!“ nėra išimtis. Istorijos esminė idėja – žmonių žiaurumas gamtai, o pats filmas yra lyg iš Biblijos išimtas pasakojimas.
Kalbant apie ką yra „Motina!“, reikėtų įspėti, kad tai toli gražu nėra tradicinis siaubo filmas. Aronofsky nuo pat pradžių aiškiai parodo, kad jis nežais pagal taisykles, ir šią laisvę panaudoja lyčių vaidmenims bei skirtumams tarp meninės ir pažodinės kūrybos nagrinėti. Bardemo įkūnytas rašytojas nuolat skelbia, kad jį įkvepia kiti žmonės, bet jis toks imlus žmogus, kad jam padrąsinimas yra toks pat naudingas kaip ir empatija ar emocijos. Filme aktorė J. Lawrence – žmona nuolat tvarko namus po juose gyvenusių žmonių. Ji stengiasi sukurti namus, o ne tik vyro karjeros vitriną. Žinoma, filme nepaprastai lengva įskaityti šiek tiek savirefleksijos – ar tikrai Aronofsky yra tas, kuris, norėdamas kurti, ignoruoja namų ir privatumo saugumą? Žmonės rašys ilgas interpretacijas, kai kurios iš jų prieštaraus viena kitai, ir, manau, kad tai yra pagrindinė Aronofsky siekio dalis – dirbti tokiu stiliumi, kuris leistų įvairiai suprasti filmą ir neturėti lengvų atsakymų. Ieškantys tiesmuko siaubo filmo tikrai turėtų ieškoti kitur.
Šios pastabos neturėtų reikšti, kad „Motina!“ dažnai nėra siaubinga. Dirbdamas su savo nuolatiniu talentingu operatoriumi Matthew Libatique’u, Aronofsky filmuoja stulbinamai stambiu planu. Didžiąją filmo dalį esame ant Lawrence ir Bardemo, o tai ne tik sustiprina klaustrofobiją, bet ir leidžia Aronofskiui ir Libatique’ui žaisti ribota perspektyva. Motiną stebime iš arti ir vos galime pasakyti, kas vyksta už jos ar šonuose. Įtvirtinančių kadrų trūkumas neleidžia mums įsijausti į tipišką siaubo patirtį. Dažnai siaubo filmuose ieškome atsakymų – kas žudikas? Kas mirs? Kas liks gyvas? „Motina!“ keičia žanro taisykles. Jame klesti siaubo sumaištis, kuri yra pagrindinė filmo valiuta. Tai vizualiai įspūdingas filmas, nors iš Aronofskio nieko kito ir nereikėtų tikėtis.
Nesunku suprasti, kad nerimą kelianti filmo “Motina!” pabaiga kai kam atrodo paini ir šokiruojanti, nes filme gausu sunkių religinių metaforų. „Variety“ interviu metu Darenas Aronofskis paaiškino, kad Javieras Bardemas filme vaizdavo Dievą, Dženifer Lorens yra gamta, o jų namas – Žemė. Gamta yra išnaudojama ir kankinama. Apokalipsė filmo pabaigoje (kai jų namas sudega) yra mūsų smurto prieš mūsų planetą rezultatas. (Austėja Žostautaitė)
8. „ŠVYTURYS“ (The Lighthouse, 2019)
„Švyturio“ režisierius Robertas Eggersas atkreipė į save dėmesį prieš ketvertą metų, kai žiūrovių bei kritikų teismui pateikė savo pirmąjį siaubo trilerį akščiau aptartą „Ragana: Naujosios Anglijos liaudies pasaka“ (The VVitch: A New-England Folktale, 2015).
„Švyturį“ taip pat galima pavadinti dar viena baisia pasaka, panašią į tas, kokių pilna visais laikais tikrų jūros vilkų mitologijoje. Režisieriui šį kartą labai svarbus nūnai jau nebemadinga 35 mm. kino juosta (senamadiškas, beveik kvadratinis kadro formatas 1.19:1) ir kontrastingas nespalvotas vaizdas.
Pagrindiniai herojai čia yra du. 1890 metais jaunuolis Efraimas Vinslou (Robertas Pattinsonas) atvyksta į nuošalią salą, mat čia gavo švyturio prižiūrėtojo padėjėjo darbą. Jo naujasis viršininkas Tomas Veikas (Willemas Dafoe) atrodo kaip tikras vėjų nugairintas jūrų vilkas, primenantis ir Jacko Londono, ir Ernesto Hemingway‘aus personažus, ir narsųjį kapitoną Ahabą iš Hermano Melvillio romano „Mobis Dikas“ arba šios knygos ekranizacijų (vienoje scenoje Efraimas šlubį Tomą net pavadina Ahabu).
Siaubo pasakose dažnai figūruoja koks nors paslaptingas kambarys, į kurį nevalia įeiti pašaliniams. Yra tokia vieta ir Roberto Eggerso filme: čia jau pačioje pažinties pradžioje Veikas griežtai uždraudžia naujokui lipti į patį švyturio viršų, kur yra prožektoriai.
Depresyvi aplinka, nemaloni draugija ir monotoniškas kasdienybė greitai padaro savo: gražus, ramaus būdo, darbštus, pareigingas ir alkoholio anksčiau nevartojęs jaunuolis jau per dvi pirmąsias savaites apsileidžia (o prieš ką čia puoštis?), ima gerti taip, kad regi undines, o kai baigiasi viskio atsargos (vienam Veikui jų, aišku, būtų užtekę ilgesniam laikui), abu ima vartoti žibalą ne pagal jo tiesioginę paskirtį.
„Švyturio“ fanai kritikai jau apibudino šį filmą kaip gotikinį nuarą, ir ginčytis su tokia nuomone tikri nesinori. Filmas iš tikrųjų labai stilingas ir turi visus svarbiausius klasikinio gotikinio siaubo filmo dėmenis – paslapčių ir mistikos kupiną siužetą, fantasmagoriškas haliucinacijas, hičkokiškai kraupius paukščius ir tarsi iš klasikinių vokiškų ekspresionistinių filmų nužengusius kontrastingus personažus.
Pagaliau, „Švyturys“ yra puiki metodinė priemonė psichoanalitikams, kuriems suteikiamos didžiulės galimybės samprotauti apie tai, kaip uždaroje aplinkoje atskirtas nuo civilizacijos žmogus neišvengiamai degraduoja, išprotėja arba pavirsta sveiko proto nekontroliuojamu monstru. Žiūrovai gana greitai patenka į tokio psichologinio degradavimo pinkles ir po kurio laiko drauge su herojais ima nebeskirti realybės nuo paranojiškų vizijų.
Filmas sukurtas pagal originalų scenarijų (parašytą paties režisieriaus ir jo brolio Makso), bet visą seanso laiką neapleidžia mintis, kad regime klasikinės literatūros ekranizaciją, nes tai, kas vyksta ekrane, primena Washingtono Irvingo ar Nathanielio Hawthorne‘o prozą, baisias Edgaro A. Poe noveles ar nesuvokiamo siaubo persmelktus Howardo Lovecrafto apsakymus.
Nėra ko stebėtis, kad „Švyturys“ tapo tikra Kanų kino festivalio sensacija. Ir nors filmas į konkursą nepateko, o buvo parodytas programoje „Dvi režisierių savaitės“, filmo reputacijai tai visai nepakenkė. Gal net atvirkščiai… (G.J.)
7. „Žmogus-paukštis“ (Birdman, 2014)
Šis filmas buvo apdovanotas keturiais Oskarais (už geriausią filmą, režisūrą, originalų scenarijų ir operatoriaus meistriškumą). Emmanuelis Lubezki Oskarą gavo absoliučiai pelnytai. „Žmogus-paukštis“ yra tobulas eksperimentas – žiūrint šį filmą atrodo, kad režisieriui Alejandro Gonzálezui Iñárritu beveik neprireikė montažo meistro pagalbos: dauguma scenų nufilmuota be perstojo judančia kamera, tad susidaro įspūdis, jog matome totalų „subjektyvios kameros“ triumfą. Kino kamera šį kartą yra ne tradicinis meistriškai inscenizuotų mizanscenų stebėjimo instrumentas, bet dar vienas filmo herojus, prilygstantis aktoriams, kurie vaidina netausodami jėgų ir su neslepiamu malonumu.
Alechandras Gonsalesas Inharitas Holivude žinomas, kaip trečiasis iš „Trijų draugų“ – trys meksikiečiai režisieriai, kurie Holivude išgarsėjo panašiu metu. Kuaronas irgi šios grupės narys, kaip ir Giljermas del Toras. Inharitas iš trijulės išgarsėjo paskutinis, bet nuo tada šlove neatsilieka nuo kitų. Savo karjerą jis pradėjo su pritrenkiančiu 2000 metų filmu „Amores perros“. Po keturiolikos metų jis sukūrė vieną vizualiai išradingiausių šimtmečio filmų.
„Žmogus-paukštis“ (arba „The Unexpected Virtue of Ignorance“), tai istorija apie Riganą Tomsoną (Maikas Kitonas), žlugusį aktorių, kuris kadaise vaidino superherojų Žmogų-paukštį, o dabar stengiasi patekti į teatrą ir išlaikyti sveiką protą. Filmas sukurtas taip, jog atrodytų, kad jis nufilmuotas vienu nesibaigiančiu kadru. Kad tai padarytų, Inharitas pirmą kartą susibūrė į komandą su El Chivo. Filmo planavimas buvo ilgas ir įtemptas procesas. Kad ritmas suveiktų, kiekviena akimirka turėjo būti tiksli, todėl komandai prireikė septynių mėnesių sukurti planams ir repetuoti, kad juos įvykdytų.
Lubezkis paminėjo, kad apšviesti scenas buvo itin sudėtinga, ir ne tik dėl to, kad viskas atrodytų tikroviškiau, bet ir dėl to, kad „viskas turėjo būti suplanuota taip, kad dėl nuolatinio judėjimo komandos šešėliai neužstotų aktorių“. Į filmavimą buvo įtraukti stabilios ir rankinės kamerų darbai, kuriuos atliko pats Lubezkis, pasitelkdamas „Alexa M“ kamerą. Galiausiai viskas pavyko. Filmas pelnė keturis Osakrus: Geriausio metų filmo ir Geriausio režisieriaus kategorijose, taip pat už scenarijų ir kinematografiją, antras Lubezko apdovanojimas iš eilės. Jis nusipelnė pagyrų, kurių jau sulaukė ir iki šiol sulaukia, šis filmas tikrai nebuvo panašus į jokį kitą anksčiau sukurtą filmą ir tai įrodo, kad meistriškumas ir atkaklumas kuriant filmus neatsiranda lengvai.
Stipriausia „Žmogaus-paukščio“ pusė – nenuilstantis džiazuojantis ritmas, ir iliuzija, kad veiksmas niekad nenutrūksta; mes sekame Riganą iš teatro į Niujorko gatves – o šis miestas niekad nemiega. „Žmogus-paukštis“ sugriebia, laiko ir nepaleidžia.
6. „Gyvenimo medis“ (The tree of life, 2011)
JAV režisierius Terrence‘as Malickas per 45 metus trukusią karjerą sukūrė tik aštuonis pilnametražius vaidybinius filmus (naujausios dramos „Paslėptas gyvenimas“ premjera šiemet įvyko Kanų kino festivalyje). Užtai rezultatas kiekvieną kartą būna labai įspūdingas. Mažai šiuolaikiniame kine rasime žmonių, kurie taip fanatiškai būtų ištikimi savo kūrybiniams principams ir nesileistų į jokius kompromisus. Keistuolio ir perfekcionisto reputaciją turintis režisierius „Gyvenimo medį“ kelis metus iki premjeros komentavo lakoniškai: tai būsianti istorija apie berniuko, vardu Džekas, brendimą ir svarbius jo gyvenimo atradimus. Pažiūrėjus filmą paaiškėjo, kad šią vyriškėjimo problematiką T. Malickas projektuoja į pokario laikus ir dar platesnius filosofinius bei teologinius egzistencijos kontekstus. Todėl žiūrėti „Gyvenimo medį“ nelengva. Užtai kantriausieji tikrai bus apdovanoti šiandieniniame kine vis rečiau pasitaikančia galimybe pamąstyti apie amžinus žmogiškosios egzistencijos dalykus.
Maliko „Gyvenimo medis“ daugeliu aspektų yra itin neįprastas filmas. Jame nėra aiškaus siužeto, tai pagrindinio veikėjo Džeko gyvenimo akimirkų rinkinys. Daugiausiai iš vaikystės, didžiausią dėmesį skiriant jo santykiams su tėvais. Tai filmas, kurio istoriją daugiausiai pasakoja vaizdai. Jis kupinas itin įdomių kadrų, kurie ne tik gražūs, bet ir padeda papasakoti istoriją bei susieti ją su platesnėmis gamtos, šeimos, gėrio ir blogio temomis.
Jei jis atrodytų bent truputį mažiau įspūdingai, nebebūtų toks geras filmas. Bet Malikas žinojo, ką daro. Jis pasamdė Lubezkį, kuris per visą savo karjerą įrodė, jog pateisina ir pačius didžiausius lūkesčius. Kino juostą jie nufilmavo 2008 metais Teksase su kuo mažiau kūrybinės komandos ir įrangos, kiek tik galėjo atsižvelgiant į filmo kokybę. Daugumai kadrų ir scenų Lubezkis pasitelkė tik natūralų apšvietimą.
„Gyvenimo medis“ atlaikė ilgus baigiamuosius filmo darbus ir galiausiai 2011 metais buvo išleistas. Jis sulaukė garsių pagyrų iš kritikų ir buvo nominuotas keliems apdovanojimams. Rodžeris Ebertas pavadino jį „plačių siekių ir gilaus nuolankumo filmu, siekiančiu aprėpti visą egzistavimą ir perteikti jį per kelių be galo mažų gyvenimų prizmę“ ir pridėjo, kad kažką panašaus, kas prilygtų šiam filmui yra matęs tik kartą Kubriko filme „2001: Kosminė odisėja“.
„Kas man labiausiai patinka dėl Chivo darbo, tai kad jis gali pastatyti 14mm objektyvą 45cm atstumu nuo kieno nors veido ir tai, regis, veikia, nes jis gerbia žmogų stovintį prieš kamerą. Svarbiausia tikslas“, – Brafordas Jangas.
„Gyvenimo medyje“ stipriai jaučiama ir Stanley Kubricko „2001 metų kosminės odisėjos“ įtaka. Čia taip pat apstu netikėtų ekskursų ne tik į žmogaus pasąmonės gelmes, bet ir į prieštvaninius laikus su gyvais dinozaurais: pasaulio evoliucijoje visos grandys yra vienodai svarbios. Ši mintis, ko gera, yra tas „Gyvenimo medžio“ kamienas, nuo kurio atsišakoja tiek daug didesnių ir visai mažų šakelių, kad suskaičiuoti jas visas neįmanoma. Bet to ir nereikia daryti. Režisierius T. Malickas siūlo jo taisykles priimantiems žiūrovams sudalyvauti beveik dvi su puse valandos trunkančiame sakraliniame maldos ir meditacijos seanse, kurio metu žmogaus sąmonėje stulbinamais greičiais viena kitą keičia geometrine progresija atsišakojančios asociacijos, aliuzijos, prisiminimai ir potyriai, kad net imi painiotis vienas ant kito sluoksniuojamų paralelinių pasaulių labirintuose.
5. „GERASIS VOKIETIS“ (The Good German, 2006)
JAV režisierius Stevenas Soderberghas (gimęs 1963 metais Atlantoje) yra unikalus kino menininkas, lengva ranka kuriantis plačiajai publikai patinkančius veiksmo filmus (gerai mums žinomą „Oušeno vienuoliktuko“ komiškai kriminalinę epopėją su populiarių žvaigždžių galerija). Bet užsitikrinęs nepriklausomybę, kurią kino pasaulyje suteikia ne tiek menininko reputacija, kiek puikūs finansiniai filmų rodikliai, jis gali leisti sau malonumą sukurti ką nors tokio, kas neatneš didelių pinigų, bet užtai suteiks meninę satisfakciją.
Į kino pasaulį įsiveržęs 1988-aisiais Kanų kino festivalyje Auksinė palmės šakelė ir FIPRESCI prizu apdovanotu debiutiniu filmu „Seksas, melas ir vaizdajuostės“ (Sex, Lies and Videotape), S. Soderberghas anksti užsitikrino stabilią vietą pasaulinio kino olimpe ir nuo to laiko iki šių dienų savo kūryboje kaitalioja finansiškai nuostolingus ambicingus meninius projektus su pelningais kino hitais.
Apie jo fenomenalų darbštumą galima pasakoti ištisas istorijas, bet pakaks net ir tokio pavyzdžio: 2000-aisiais metais S. Soderberghas sukūrė DU filmus, kurie abu buvo nominuoti Oskarams. „Erina Brokovič“ (Oskaru apdovanota Julia Roberts) yra istorija apie moterį, nepabūgusią mesti iššūkį gamtą teršiančio pramoninio koncerno vadovams ir laiminčią procesą bei milijonines kompensacijas. Ir tai ne scenaristų išmonė, bet tikrais faktais pagrįsta istorija.
O „Narkotikų kelias“ (Traffic) apdovanotas net keturiais Oskarais: už režisūrą, adaptuotą scenarijų, aktoriui Benicio Del Toro ir už montažą. Tai trys istorijos apie Meksikos sieną saugojančius policininkus, narkotikų kontrabandininkus ir į kvaišalų liūną pakliuvusius žmones.
Kito panašaus atvejo beveik šimtametėje Oskarų istorijoje dar reikėtų paieškoti.
Be kita ko S. Soderberghas yra dar ir prisiekęs kinomanas, dažnai įrodantis šį savo pomėgį ypač įsimintinais būdais. Pavyzdžiui, dar vienas šedevras „Kafka“ (1991), kuriame biografiniai rašytojo Franzo Kafkos faktai persipina su pagrindinių jo kūrinių motyvais, nufilmuotas juodai baltoje kino juostoje (tik keli epizodai filme spalvoti): gimtasis Kafkos (jį suvaidino Jeremy Ironsas) miestas Praha čia yra tikra siurrealistinių košmarų sostinė, režisieriaus valia tapusi milžiniška ekspresionistinio kino dekoracija.
Dar viena kino klasiką primenanti S. Soderbergho drama „Gerasis vokietis“ taip pat nufilmuota juodai baltoje kino juostoje.
Eksperimentus mėgstantis režisierius stengiasi, kad žiūrovai pajustų „seno gero kino“ atmosferą. Atidesni žiūrovai gana greitai pastebi, kad kai kurios svarbios šio filmo situacijos ir bendra vaizdo stilizacija primena legendinę „Kasablanką“ (1942 m.). Tik veiksmas čia plėtojasi ne šiaurės Afrikos mieste, o Antrojo pasaulinio karo nuniokotame 1945-ųjų Berlyne.
Čia prieš karą dirbo ir patyrė meilės nuotykį JAV reporteris Džeikas Geismeris (George’as Clooney). Dabar jis sugrįžta, kad galėtų rašyti reportažus iš Potsdamo konferencijos.
Bet ne mažiau už šią profesinę pareigą vyrukui rūpi vėl susirasti Leną Brandt (Cate Blanchett). Tai visai nesunku, nes Lena dabar yra Džeiko vairuotojo Tulio (Tobey Maguire’as) meilužė. Lenos vyras priverstas slapstytis, nes yra medžiojamas ir amerikiečių, ir rusų. Į klastingas pinkles neapdairiai paklius ir pats Džeikas. Jis bus įveltas į machinacijas, kuriose figūruos korumpuotas sovietų armijos generolas ir nacių mokslininkas, susijęs su atominio ginklo eksperimentais.
Kita vertus „Gerasis vokietis“ primena ne tik „Kasablanką“, bet ir pokario metais sukurtą filmą „Užsienio romanas“ (A Foreign Affair, 1948 m.), kurį sugrįžęs į pokario Berlyną filmavo režisierius Billy Wilderis, savo metu nuo nacių režimo pabėgęs į Ameriką.
Gaila, kad tokie labai svarbūs niuansai, padedantys geriau suvokti kai kurių dabar kuriamų filmų vertę, dabartiniam jaunam žiūrovui beveik nežinomi.
Todėl nuoširdžiai siūlome (visų pirma tiems, kurie nusivilia šiuolaikinio kino menine kokybe) dažniau pasižvalgyti po neaprėpiamas kino klasikos erdves. (G.J.)
4. „DVIKOVA“ (Duel, 1971)
Be jokios abejonės, Steveno Spielbergo vardą žino bet kuris nors šiek tiek kinu besidomintis žmogus.
Jau seniai gyvu kino klasiku ir vienu didžiausiu autoritetu kino pasaulyje yra tapęs režisierius bei prodiuseris, kurio filmai autoriui atnešė virš dviejų šimtų įvairių tarptautinių apdovanojimų ir tris Oskarus (už karines dramas „Šindlerio sąrašas“ ir „Gelbstint eilinį Rajaną“).
Dabar S. Spielbergas pats gali diktuoti kino madas, nes turi nepaprastą talentą ir visada pasižymėjo puikia intuicija. Kiekvienas jo filmas (tai nesunku įrodyti konkrečiais pavyzdžiais) vaizdais paversdavo tai, kas kilo iš kolektyvinės žmonių pasąmonės vienu ar kitu konkrečiu laikotarpiu.
Turbūt, sunku būtų surasti civilizuoto pasaulio pilietį, niekuomet nemačiusį „Nasrų“, „Jūros periodo parko“ ar bent jau filmų apie Indianos Džounso nuotykius. Šie įspūdingi reginiai atnešė jų autoriui didelį pelną ir suteikė galimybę būti laisvam nuo kino procesus valdančio kapitalo.
Šie ir kiti per pastaruosius beveik penkis dešimtmečius, praėjusius po fenomenalios sėkmės (ir meninės, ir komercinės) susilaukusių „Nasrų“ (1975 m.), viso pasaulio kinomanams tikrai žinomi.
Tačiau tikrai nedaug kas matė pirmą pilnametražį būsimo genijaus filmą „Dvikova“, 1971 metais sukurtą televizijoje, kai jaunam garsesnių režisierių asistentui buvo suteikta galimybė debiutuoti savarankiškai. Televizijos kino formatas ir kuklus biudžetas (450 tūkst. dol.) leido išradingam debiutantui iš paprastos istorijos išspausti maksimalų rezultatą.
Apgaulingai paprastoje „Dvikovoje“, sukurtoje pagal Richardo Mathesono novelę) nėra jokių specialiųjų efektų, o nuo ekrano akių negalima atitraukti. Nes dėmesį prikausto ne tiek pati filme pasakojama istorija, bet jos pateikimo būdas.
Siaurame Kalifornijos greitkelyje kuklaus komivojažieriaus Deivido Mano (akt. Dennis Weaveris) automobilį persekioja didžiulis sunkvežimis.
Richardas Mathesonas vėliau pasakojo, kad panašią situaciją jis pats patyrė, kaip sakoma, savo kailiu, kai kurį laiką po Džono Kenedžio nužudymo jį kažkodėl greitkeliuose persekiojo didelis sunkvežimis. Apie panašius patirtus išgyvenimus pasakojo ir pats S. Spielbergas.
Viskas prasideda visai nekaltai. Raudonuoju plimutu darbo reikalais Kalifornijos greitkeliu važiuoja komivojažierius Deividas Manas. Šviečia saulė, vyrukas patenkintas savimi, patenkinti ir žiūrovai, pajutę svaigią „kelio filmo“ atmosferą. Bet ši euforija tęsiasi neilgai. Nes kai Deividas pabando aplenkti grėsmingos išvaizdos sunkvežimį, greičiau panašų į karinę šarvuotą techniką, jos vairuotojas (beje, visą filmą mes taip ir nepamatome jo veido), šį manevrą, matyt, suvokęs kaip įžeidimą, pradeda Deivido medžioklę.
Žiūrovams nematomas sunkvežimio (keistos formos autocisternos) vairuotojas pavojingai manevruodamas kelis kartus aplenkia Deividą, pristabdo keldamas jam pavojingo susidūrimo pavojų ir net bando priešininką taranuoti.
Žiūrovai gana greitai pradeda suvokti, kad tai ne vien provokuojantis katės ir pelės žaidimas, o kur kas gilesnę potekstę turinti istorija.
Dviejų antagonistų susidūrimą režisierius sugebėjo paversti totalios prievartos metafora. Kai kurių kino istorikų vertinimu, aukščiau šios viršūnės menininkas S. Spielbergas, regis, taip ir nebuvo pakilęs. (G.J.).
3. „MIRTIS UŽ GYVYBĘ“ (Nick of Time, 1995)
Manau, kad net labiausiai prisiekusiems Johnny Deppo fanams mažiau žinomas filmas „Mirtis už gyvybę“, kurį bent kartą metuose mums parodo tai LNK, tai TV3.
Paprastai kino režisieriai filmuose lengvai manipuliuoja laiku, negailestingai išmesdami iš fabulos kelis dešimtmečius arba akimirką paverčia ištisa amžinybe. Ir labai retai besutiksi filmą, kurio veiksmo laikas sutaptų su realiuoju laiku.
Režisieriaus Johno Badhamo „Mirtis už gyvybę“ (nežinia, kodėl taip išverstas originalus pavadinimas “Nick of Time”) yra maloni išimtis. Jau po filmo ekspozicijos jo veiksmo laikas sutampa su paties filmo trukme.
Filmo pradžioje atvykęs į Los Andželo geležinkelio stotį kuklus buhalteris Džinas Vatsonas (jį Johnny Deppas ir vaidina) netenka savo dukros. Kol tėtis buvo pasitraukęs prie telefono aparato, prie mergaitės prisistatė du nemalonios išvaizdos (tai filmo autoriai akcentuoja iš karto) porelė (ją vaidina Christopheris Walkenas ir Roma Maffia), iš pažiūros panaši į grėsmingus federalinius agentus ir turinti atitinkamus pažymėjimus, o mainais už pagrobtos dukros sugražinimą Džinas iš visiškai nepažįstamų žmonių gauna ultimatumą.
Jis viešbutyje “Bonaventura” privalo nužudyti aukštus reitingus turinčią ir konkurentams pavojingą Kalifornijos gubernatorę Eleanorą Grant (akt. Marsha Mason), priešingu atveju Linos jis niekada daugiau nematys.
Mąstyti nėra kada, nes visai operacijai skirta valanda su trupučiu. Džinui tuoj pat įteikiamas revolveris ir pažadas, kad niekas jo netikrins, nes neva visi apsauginiai – viską žinantys saviškiai. Tuo vyrukas iš tikrųjų netrukus įsitikina.
Džinas, žinoma, stengiasi išvengti jam patikėtos misijos net ir tuo metu, kai atsiduria visai arti potencialios aukos. Kiek anksčiau jis net kreipiasi pagalbos į gubernatorės vyrą Brendaną Grantą (jį suvaidino jau primiršta kino žvaigždė Peteris Straussas), bet panašu, kad ir jis yra ne žmonos, o sąmokslininkų pusėje.
Atskleisti šio įtampos kupino trilerio atomazgą tikrai nevalia, bet galime garantuoti, kad mažiausiai 80 minučių (jei filmą kada nors pažiūrėsite be televizijos reklamų) patirsite stiprias emocijas. (G.J.)
2. „BABELIS“ (Babel, 2006)
Tie, kuriems patiko sukrečianti meksikiečio režisieriaus Alejandro Gonzálezo Iñárritu drama “21 gramas” (2003 m.) ir kiek anksčiau jo sukurta kontroversiška “Meilė – kalė” (2000 m.), būtinai pasižiūrės (ar jau pažiūrėjo ir į mylimiausių filmų sąrašą įtraukė) ir dramą “Babelis”.
Visuomet linkęs į filosofinius apibendrinimus režisierius vėl pasirenka tą patį metodą – supinti kelias istorijas į vientisą aistrų ir konfliktų kamuolį, kad finale atsivertų plati refleksijų erdvė.
Panašiu keliu einama ir “Babelyje”. Pavadinimas primena Senojo Testamento istoriją apie Šinaro krašto gyventojus, sumaniusius pastatyti miestą Babelį (taip hebrajiškai vadinosi Babilonas) su milžinišku bokštu, siekiančiu dangaus viršūnę. Supykęs Dievas nubaudžia juos už tokį iššūkį, priversdamas žmones bendrauti skirtingomis kalbomis. Taip buvo pasėta nesantaikos sėkla, amžinai trukdanti žmonėms suprasti vienas kitą. Ir vis labiau tolinanti “Kaino vaikus” nuo dangaus…
“Babelyje” persipina trys skirtingos istorijos, kuriuose ilgainiui išryškėja panašūs konfliktai. Veiksmas tuo pačiu metu vyksta Maroke, Japonijoje, Meksikoje ir Jungtinėse Valstijose. Tai beviltiškų meilės paieškų, klaidingų sprendimų, žlugusių vilčių, neišsipildžiusių svajonių, skausmo ir troškimo būti mylimam epopėja. Amžina ir internacionali. Filmo herojai bendrauja penkiomis skirtingomis kalbomis – anglų, ispanų, japonų, arabų, bet geriausiai vienas kitą supranta, kai reiškia emocijas ir mintis universalia gestų ir žvilgsnių kalba.
Pirmoji novelė plėtojasi Maroke. Čia su vietinių gyventojų likimais persipina iš San Dijego atvykusios sutuoktinių poros Ričardo Džonso (Bradas Pittas) ir Siuzanos (Cate Blanchett) tarpusavio santykiai. Skirtingų kultūrų susidūrimas jau savaime yra konfliktas. O čia situaciją dar labiau užaštrina atsitiktinis berniuko piemens šūvis.
Antrosios novelės (ją galima pavadinti meksikietiška) susijusi su moterimi, kuri auklėja Ričardo ir Siuzanos vaikus. Tragiški įvykiai Maroke priverčia Ameliją kartu su vaikais vykti į Meksiką į sūnaus vestuves. O sugrįžimą atgal labai apsunkins ekstremalus sustojimas dykumoje.
Trečioji (japoniška) linija – pasakojimas apie kurčnebylę paauglę, kuriai niekaip nesiseka sugriauti ją ir aplinkinius skiriančią abejingumo sieną.
Gustavo Santaolalla apdovanotas Oskaru už muziką. (G.J.).
1. „IKI PASKUTINIO ATODŪSIO“ (À bout de souffle, 1960)
Beveik visą vasarą penktadieniais LRT kultūra kartoja vieno garsiausių pasaulyje kino režisieriaus Jeano-Luco Godard’o aštuonių filmų retrospektyvą, pirmą kartą parodytą pernai pavasarį.
Pradėjo šią retrospektyvą pirmasis jauno prancūzo pilnametražis vaidybinis filmas „Iki paskutinio atodūsio“ (1960 m.), anot „7 meno dienų“, „kino atsinaujinimo manifestas“ ir prancūzų Naujosios bangos pradžią ženklinęs šedevras.
Pagrindinio vaidmens atlikėjas Jeanas-Paulis Belmondo tapo radikalių kino permainų simboliu.
Per keturias savaites Paryžiuje ir Marselyje nufilmuota istorija buvo tokia emocinga ir kupina hiperrealistinio dramatizmo, kad kino istorikas Henri Langlois (Anri Langlua) pareiškė, jog „nuo šiol visą kino istoriją teks skirstyti į du periodus – iki Godard‘o ir po jo“.
Anksčiau panašaus komplimento Prancūzijoje buvo nusipelnęs tik režisieriaus Abelio Gance‘o nebylus filmas „Ratas“ (1922 m.), apie kurį poetas Jeanas Cocteau (Žanas Kokto) parašė: „Kinas – tai kinas iki „Rato“ ir kinas po „Rato“, kaip ir tapyba iki Picasso ir po Picasso“.
Prancūzijos ekranuose „Iki paskutinio atodūsio“ pasirodė 1960-ųjų kovo šešioliktąją. O jo pasaulinė premjera įvyko kiek anksčiau Berlyno kino festivalyje, kur J.-L. Godard’o kūrinys buvo apdovanotas Sidabro lokiu už geriausią režisūrą.
Istorija apie egzistencialistinio nerimo į susinaikinimą genamą vaikiną Mišelį Puakarą ir dabar imponuoja nesumeluota gyvenimo tiesa ir giliais (bet ne tiesmukiškais) apibendrinimais.
Filmą režisierius pradėjo sukti, turėdamas tik scenarijaus santrauką, kurią užrašė J.-L. Godard‘o kolega François Truffaut.
Kviesdamas pagrindiniam vaidmeniui jauną aktorių Jeaną – Paulį Belmondo režisierius jam pasakė tik tiek: „Turiu gerą idėją apie tipą, kuris pavagia automobilį Marselyje. Jis atvažiuoja į Paryžių… na, o toliau matysim. Vienas iš dviejų – arba jis ves savo mylimą draugę arba žus“. Aktoriui to užteko, jis pasirašė kontraktą ir netrukus tapo pasaulinio kino žvaigžde.
Filme aiškiai juntama amerikiečių film noir ir gangsterių kino tradicijų įtaka, taip pat ir pagarbos duoklė pasmerktiesiems Humphrey Bogarto ir Jeano Gabino herojams.
Smulkiais nusikaltimais besiverčiantis ir dėl nieko galvos nekvaršinantis Mišelis Puakaras tapo pasmerktuoju tą akimirka, kai vogtu automobiliu lėkdamas į Paryžių nušovė jį motociklu pasivijusį policininką. Nuo šio momento iki finalinės atomazgos vaikinas bus pasmerktas slapstytis. Tokios situacijos kasdieninį tragizmą tik trumpam praskaidrina Mišelio meilė jaunai amerikietei Patricijai, Eliziejaus laukuose pardavinėjančiai amerikietiškus laikraščius.
Mišelio draugę amerikietę Patriciją suvaidino JAV kino aktorė Jean Seberg.
Po filmo „Iki paskutinio atodūsio“ premjeros ji susipažino su prancūzų rašytoju Romainu Gary, už kurio ištekėjo 1962-aisiais.
Jųdviejų dramatiškus santykius ir tragiškai pasibaigusius gyvenimus išsamiai aprašė Dominique Bona neseniai lietuviškai išleistoje knygoje „Romainas Gary. Biografija“.
Jeanas – Paulis Belmondo po tokio ryškaus debiuto tapo ne tik prancūzų, bet ir tarptautine kino žvaigžde, savo vaidmenimis džiuginusia veiksmo filmo fanus dar beveik keturis dešimtmečius.
Vėliau gyvu klasiku tapęs Jeanas-Luc‘as Godard‘as, sukūręs dar kelis kino šedevrus, ėmėsi „eksperimentinės formos savianalizės pratimais“ pavadintų „kritinių esė“ serijos, kurioje išreiškė savo radikalias politines pozicijas ir požiūrį į buržuazinį pasaulį.
O 2022 rugsėjo tryliktąją pavargęs gyventi jis pasirinko eutanaziją. (G.J.)
