Kino srityje filmų apie šnipus žanras jau dešimtmečius žavi žiūrovus. Intriguojantis šnipų gyvenimas, kuriam būdinga paslaptis, pavojus ir apgaulė, įkvėpė kino kūrėjus kurti įtraukiančias istorijas. Pristatome sąrašą ir analizuojame kai kuriuos geriausius kada nors sukurtus filmai apie šnipus, pabrėžiant jų kultinius personažus, jaudinančias siužetines linijas ir neišdildomą įtaką populiariajai kultūrai ir, žinoma, jokio kultinio ir jau legenda tapusio Džeimso Bondo! Tačiau Bondo gerbėjai nenukabinkite nosies, šie filmai ne ką prastesni.
Puikūs filmai apie šnipus žavėjo ir toliau žavi žiūrovus ištisas kartas, į populiariosios kultūros audinį įpindami pasakojimus apie šnipinėjimą ir intrigas. Nuo klasikinių šnipų filmų iki šiuolaikinės frančizės „Neįmanoma misija“ – šis žanras ilgainiui evoliucionavo, žavėdamas žiūrovus charizmatiškais šnipais, jaudinančiais veiksmo siužetais ir morališkai sudėtingais pasakojimais. Šie filmai ne tik linksmina, bet ir leidžia mums pažvelgti į pasaulį, kupiną pavojų, apgaulės ir neblėstančio atsparumo. Kadangi šnipų žanras toliau vystosi, akivaizdu, kad jis išliks ištvermingas ir mėgstamas kino aspektas dar daugelį metų.
10. „Sirijana“ (Syriana, 2005)
Netiesa, kad pinigai nekvepia. Dideli turtai tikrai turi specifinį aromatą. Jie skleidžia lengvai atpažįstamą smurto, apgaulės ir kraujo dvoką. O visa didžioji (skaityk, globalioji) politika tiesiog permirkusi “juoduoju auksu” – nafta. Dabar dėl jos, o ne dėl kažkokių idėjų pradedami ilgai trunkantys beprasmiški karai (Čečėnija, Irakas, Sirija). Ir jei naftos dėmę nuo prabangaus kostiumo reikalui esant pašalins efektingai veikiantys skalbimo milteliai, o krauju aplaistytus milijonus “išplaus” ofšorinės kompanijos, tai purvinos politikos tvaiku permirkusią reputaciją nuo moralinio bankroto anksčiau ar vėliau neapsaugos niekas.
Šias paprastas, bet moderniame pasaulyje labai aktualias mintis populiarus amerikiečių aktorius George‘as Clooney įrodinėja aistringai ir visai nesibijo būti apkaltintas politiniu angažuotumu.
Už savo vaidmenį “Sirijanoje” (rež. Stephenas Gaghanas) George‘as Clooney gavo Oskarą kaip geriausias antrojo plano aktorius. Atsiimdamas paauksuotą statulėlę aktorius pajuokavo: “Dabar suprantu, kad Oskaro kaip geriausias režisierius tikrai negausiu…” (tais metais jis buvo nominuotas dar ir kaip režisierius už filmą „Labos nakties ir sėkmės“ (Good Night, and Good Luck).
Sirijana – tai CŽV sukurtas geopolitinis terminas, charakterizuojantis karščiausius Vidurio Rytų taškus, kuriuose ypač aktyviai priešinamasi JAV karinėms pajėgoms. Sirijana yra ta vieta, kur politika, nafta ir terorizmas yra glaudžiausiai susiję.
Išvarginti brangiai kainuojančių technologijų ir modernių specefektų Holivudo kūrėjai vis dažniau imasi politinių temų. Vieni (Stevenas Spielbergas “Miunchene”) restauruoja šiurpias praeities politines realijas, kiti (Michaelas Moore‘as “Farenheite 9/11”) dokumentinės kameros ginklais smogia skaudų smūgį apsimelavusiems politikams, o George‘as Clooney kartu su režisieriumi Stephenu Gaghanu („Sirijana“ buvo kuriama pagal dokumentinę Roberto Baerio knygą „Nematyti blogio: Tikra svarbaus kareivio istorija CŽV kare su terorizmu““) metaforiškai modeliuoja svarbiausius modernios politikos akcentus. Šiame pasaulyje be sienų tikslas pateisina bet kokias priemones. Čia žmogaus gyvybė neverta nė skatiko. O visokiausių sąmokslo teorijų išradingumas yra beribis. Todėl “Sirijaną” žiūrėti nelengva. Filme tiek daug įvykių, herojų, neįtikėtinų situacijų ir nenuspėjamų atomazgų, kad visą seansą sėdi kaip ant adatų. Prarasi budrumą bent penkioms minutėms, ir sunkiai besuprasi, kas čia vyksta.
Filmo reklaminis šūkis „Viskas tarpusavy susiję“ gerai perteikia ir sudėtingą siužetą, kuriame tampriai persipina politinės ambicijos, milžiniškų pelnų troškimas, slaptųjų tarnybų piktnaudžiavimas joms suteiktomis galiomis ir kiti globalaus pasaulio reiškiniai.
George‘as Clooney suvaidino legendinį CŽV agentą Beną Barnsą, kurio sąskaitoje – dešimtys sėkmingų ir unikalių operacijų. Prieš eidamas pensijon jis ryžtasi dar vienam iššūkiui – likviduoti neįvardintos Persijos įlankos valstybės princą Nasirą Al Subajų. Baigęs mokslus Vakaruose Nasiras įtikinėja savo tėvą šeichą, kad šis savo imperijos paveldėtoju paskirtų jį, o ne brolį Mešarą. Jei taptų visagaliu princu Nasiras žada atsikratyti JAV įtakos ir iš naftos gaunamus milijardus skirtų šalies gyventojų interesams. Šiems princo planams pritaria JAV verslininkas Brajenas Vudmanas (Mattas Damonas). O amerikiečių politikai, žinoma negali likti tik stebėtojais, kol jų pozicijos dar stiprios.
Finaliniuose titruose išreiškiamas filmo autorių perspėjimas nesieti filmo personažų su realiais diplomatais bei slaptaisiais agentais. Tai ne vien tradicinis užrašas, kad „bet koks sutapimas yra atsitiktinis“. Su „islamo kariais“ ir tais, kurie juos valdo, juokai menki.
Beje, baigiantis kadenciją JAV prezidentas George‘as Buschas viešai pripažino, kad Amerikos (o ir viso likusio pasaulio) politika “sėdi ant naftos švirkšto”. Geresnį epigrafą “Sirijanai” būtų sunku sugalvoti. (Gediminas Jankauskas)
9. „Geismas, įspėjimas“ (Lust, Caution, 2007)
Režisierius Ang Lee ko gero daugiausiai dėmesio susilaukė po filmo „Kuprotas kalnas“ pristatymo, tačiau jo drama „Geismas, įspėjimas“ verta ne mažesnio dėmesio. Šis savitu stiliumi pasižymintis režisierius mėgsta ir geba vaizduoti įtampa ir trauka pasižymintį pasaulį. Tai jis meistriškai daro ir čia. Išsami ir tikroviška istorija įtraukia bei kiek patampo nervus, o šiame kontekste dar iškyla ir keletas klausimų.
Iš esmės tai (ne)tikros meilės istorija. Istorija apie įtakingą, bet nelaimingą vyrą ir vienišą bei naivią moterį. Pasakojimas nebūtų labai sudėtingas ar kažkuo tai ypatingas, jei ne komplikuotas istorinis kontekstas. Karo metai Kinijoje, pagrindinė herojė Wang savanoriškai įstoja į pogrindinio teatro trupę, kuri seka išdavikišką veiklą vykdančius politikus, renka kompromituojančią medžiagą ir rengia pasikėsinimo planus. Wang gauna pavojingą užduotį, kuri kardinaliai pakeis jos gyvenimą – ji stengsis sugundyti itin aukštas pareigas užimantį Kinijos vyriausybės pareigūną Yee, užsitarnauti besąlygišką jo pasitikėjimą ir tapti jo meiluže…
Uždavinys aiškus, tikslai pasiekti šiam uždavinukui iškelti. Bet kai rimtos veiklos imasi mėgėja, kyla klausimas, kiek ji gali padaryti, kaip toli nueiti vardan bendro tikslo? Kiekviena moteris turi (bent jau turėtų turėti) savo ribą ir labai greitai kyla klausimas, ar naivioji Wang nepamils savo aukos ir pati netaps auka…?
Visas filmas pilnas įtarių, geidulingų, pavydžių, smerkiančių, teisinančių ir visokiomis kitokiomis emocijomis besimėtančių žvilgsnių. Iš esmės šiame filme pamatysite visokiausio pobūdžio akių kontaktų. Kas šiaip jau nėra blogai, ganėtinai įdomu ir jausminga. Tačiau turint omenyje faktą, kad filmas trunka dvi valandas su puse labai tikėtina, kad tos žvilgsnių atakos gali ir atsibosti. Kartas nuo karto žvilgsnių šou papildo dalykiški ar kartkartėmis emocionalūs dialogai, tačiau labai daug veiksmo tai neprideda.
Brutalumas ir šaltumas, išdžiūvę emocijos ir išsilydę jausmai. Visą šią keistą košę bežiūrint jau filmui įpusėjus pamirštama kas gerieji, kas blogieji, o greitai suvokiama, kad ko gero tokių čia iš viso nėra. Kiekvienas kovoja už savo tiesą, kiekvienas turi savo moralės normas. Sielos korozija yra paveikusi visus, tik kiekvieno situacija galima aiškinti iš kitos prizmės. Vienas draskosi prispirtas vyriškumo, kitai kažkaip giliai išsivystęs pelenės sindromas. Vienok, istorija įdomi, nes vienu metu ji tampa ir sudėtinga, ir labai paprasta. (Raminta Česnaitė)
8. „Operacija Argo“ (Argo, 2012)
Dramatiškas trileris „Argo” pasakoja apie 1979 m. Irano įkaitų krizės metu įvykdytą įspūdingą šešių amerikiečių gelbėjimo operaciją ir slaptą CŽV bei Holivudo vaidmenį joje. Kino kritikai vienbalsiai sutaria, kad ši istorija verta visų jai skiriamų liaupsių.
Amerikoje dominavo palankios šio filmo recenzijos. Savo nuomonę išsakė ir kino kritikai, ir politikai. O Irane filmas dėmesio nesusilaukė. Aktyvus dramatiškų įvykių dalyvis Masoumehas Ebtekaras, 1979 m. buvęs studentu ir stebėjęs įvykius iš arti, teigė, kad „filmas neparodė tikrųjų politinio konflikto priežasčių“.
1979-ųjų metų lapkričio ketvirtąją vadinamoji revoliucija Irane pasiekia apogėjų. Diplomatinio incidento tarp Irano ir JAV metu islamistų kovotojai šturmuoja JAV ambasadą Teherane ir įkaitais paima 52 amerikiečius. Pasinaudojus kilusiu chaosu, šešiems amerikiečiams pavyksta pasprukti. Jie prieglobstį rado Kanados ambasadoriaus Keno Tayloro namuose. Suprasdamos, kad anksčiau ar vėliau bėgliai visgi bus surasti ir, greičiausiai, nužudyti, Kanados ir JAV vyriausybės pagalbos kreipiasi į CŽV, kuri savo ruožtu šią sudėtingą operaciją paveda savo labiausiai patyrusiam įkaitų išlaisvinimo specialistui agentui Tony Mendezui.
Mendezas (jį filme ir suvaidino Benas Affleckas) pasiūlo neįtikėtiną planą, kaip minėtus šešis amerikiečius saugiai išgabenti iš šalies – apsimesti kino kūrėjų komanda, tvirtinančia, kad Iranas su savo kalnais ir druskos ežerais yra ideali vieta fantastikos filmui „Argo”, kuri pradeda filmuoti viena Holivudo kino studija.
Planas tiesiog fantastiškas ir toks neįtikėtinas, kad panašus į dar vieną holivudinį veiksmo filmą. Ir filmo siužetas kaip tik būtų idealiai panašus į panašų reginį, jei beveik viskas nebūtų atsitikę tikrovėje. Tai dar sykį įrodo seną tiesą – pats gyvenimas dažnai yra gerokai išradingesnis už lakiausią vaizduotę turinčius Holivudo scenaristus profesionalus.
Holivudo gražuolis Benas Affleckas daugelį metų buvo žiniasklaidos linksniuojamas už daugelį dalykų. Už dalyvavimą pelninguose, bet primityviuose reginiuose, už sugebėjimą įsivelti į visiškai beviltiškus kino projektus („Džiglis“, „Drąsiaširdis“), už įkyriai reklamuotas, bet taip ir neįvykusias „amžiaus vedybas“ su Jennifer Lopez. Bulvarinis triukšmas, žinoma, savo padarė: Benas Affleckas tapo gerai apmokama kino žvaigžde ir įtakingo žurnalo „People“ buvo pavadintas „Pačiu seksualiausiu dabarties vyriškiu“.
Šiame šurmulyje visi jau seniai pamiršo, kad savo karjeros saulėtekyje B. Affleckas kartu su savo draugeliu Mattu Damonu buvo apdovanoti Oskaru už scenarijų filmui „Gerasis Vilas Hantingas“ (1997), o dar anksčiau Benas režisavo savo pirmą filmą labai keistu pavadinimu „Aš nužudžiau savo lesbietę žmoną, pakabinau ją ant skerdienos kablio ir dabar turiu kontraktą trims filmams su Disney studija“ (1993). Ekranų ši trumpametražė satyrinė komedija taip ir nepasiekė, bet gandas apie įdomų debiutą buvo pasklidęs plačiai.
2007 m. ekranuose pasirodęs pirmasis pilnametražis Beno režisuotas trileris „Dingusioji“ (Gone Baby Gone) patvirtino, kad Benas Affleckas sėkmingai įveikė pavojingą tuščiagarbiško triukšmo periodą ir atsidėjo rimtiems darbams. Tai patvirtino ir dar viena kriminalinė drama „Miestas“ (The Town, 2010), inscenizavusi labai originalią vieno Bostono banko apiplėšimo istoriją.
Įdomus buvo ir dar vienas Beno Afflecko režisuotas filmas „Nakties įstatymai“ (Live by Night, 2016), kurį pats autorius anonsavo taip: „Jūs jau matėte daug gangsterinių filmų apie Niujorką ir Bostoną, bet istorija apie Floridą – visai kitas reikalas. Dabar kiekvienas žemės centimetras Floridoje padengtas cementu. O kadaise miestų pakraščiai buvo panašūs į laukines džiungles. Aš labai norėjau perkelti į ekraną šį nuostabų kontrastą“.
Dabar darbštuolis Benas Affleckas turi ką veikti. Kovo šeštąją JAV ekranuose pasirodė sportinė drama „Sugrįžimas“ (The Way Back, rež. Gavinas O’Connoras), kurioje aktorius suvaidino krepšininką Džeką Kaningemą, gavusį šansą išbristi iš alkoholizmo liūno.
O kaip režisierius Benas dabar užsiėmęs iš karto dviem projektais. Pirmasis vadinasi „Vaiduoklių armija“ (Ghost Army) ir atskleidžia mažai žinomas II-jo pasaulinio karo metu vykdyto amerikiečių pasirengimo „Dienai D“ detales. Antrasis projektas – tai Agathos Christie detektyvas „Kaltinimo liudytojas“ (Witness for the Prosecution). (Gediminas Jankauskas)
7. „Šnipė“ (Spionen, 2019)
Sonja Wigert – garsi norvegų aktorė, kurią likimas privertė Antrojo pasaulinio karo metu tapti šnipe (tiksliau sakant, dviguba agente), o už tokią veiklą, kaip sako šnipės kuratorius, šlovės niekas negarantuoja (nebent už nuopelnus Tėvynei būsi apdovanotas vardiniu žiebtuvėliu sau karališkomis regalijomis). Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, viena žymiausia Skandinavijos aktorių Sonja Wigert gyvena neutraliame Stokholme ir vaidina teatre. Švedija per abu pasaulinius karus išsaugojo savo šalies neutralumą. O štai Norvegijos likimas buvo labai dramatiškas. 1940 m. naciams okupuoti šią šalį padėjo Norvegijoje įkurtos fašistų partijos lyderis Vidkūnas Quislingas, okupantų paskelbtas marionetinės Nacionalinės asamblėjos vadu, nors tikroji valdžia priklausė Reicho komisariatui ir Trečiojo reicho vietininkui Josefui Terbovenui.
Beje, naciai Norvegijoje buvo radę ir kur kas įtakingesnių rėmėjų bei gerbėjų. Štai Nobelio premijos laureatas rašytojas Knutas Hamsunas ne tik neslėpė simpatijos Adolfui Hitleriui, bet ir susilaukė garbės būti priimtam fiurerio rezidencijoje. O savo Nobelio premijos medalį rašytojas padovanojo nacių propagandos ministrui Josephui Goebbelsui. Aktyvus fašistų politikos palaikymas gerokai pakenkė literatūros klasiko reputacijai, ir ši tema daug metų po karo buvo paprasčiausiai nutylima, o rašytojo šlovė iki paskutiniųjų gyvenimo valandų buvo virtusi jo gėda, nes 1948 m. vasarą Norvegijos teismas K. Hamsuną paskelbė tėvynės išdaviku (apie tai, beje, pasakojo prieš keletą metų „Scanoramoje“ parodytas režisieriaus Jano Troellio filmas „Hamsunas“).
Filmas „Šnipė“ (rež. Jensas Jonssonas) atkuria okupuotos Norvegijos įvykius. Kaip ir kitose okupuotose Europos teritorijose pradžioje naciai stengėsi elgtis „civilizuotai“: nepaklusniems ir besipriešinantiems naujajam režimui buvo rengiami būsimųjų represijų planai, o inteligentus buvo bandoma į savo pusę palenkti, kaip sako dabartiniai politikai, „minkštosios galios“ priemonėmis, paprasčiau kalbant, propaganda. Didelis vaidmuo šiame ideologiniame kare buvo numatytas kinui (Trečiajame reiche visą nacių valdymo laikotarpį tokia politika davė puikius rezultatus).
Kai vokiečiai nusprendė „įdarbinti“ kiną savo propagandos kare, Sonja Wigert iškarto atsidūrė Reicho komisaro Josefo Terboveno (Alexanderis Scheeras) sąrašo viršuje. Gyvenanti Stokholme Sonja jautėsi pakankamai saugi ir arogantiškai paniekino kvietimą atvykti į Oslą dalyvauti oficialiame aukšto rango vadovų vakarėlyje. Netrukus mergina suprato padariusi klaidą, nes jos tėvas buvo suimtas ir išvežtas į koncentracijos stovyklą. Pasirinkimo nebeliko – teko sutikti su Norvegijos pasipriešinimo judėjimo vadovų pasiūlymu tapti šnipe, kad išgelbėtų tėvą ir pasitarnautų Tėvynei. (Gediminas Jankauskas)
6. „Šnipų tiltas“ (Bridge of Spies, 2015)
Filmų kūrėjai kartais labai greitai sureaguoja į permainas pasaulinėje politikoje. Vos tik Winstonas Churchillis 1946 metais kovo penktąją savo kalboje Misūrio valstijos Fultono koledže atvirai nurodė komunizmo plėtros pavojų ir pasakė garsią frazę („Nuo Štetino prie Baltijos iki Triesto prie Adrijos skersai visą žemyną nusileido geležinė uždanga“), kinematografininkai ėmė energingai vystyti paskelbto šaltojo karo siužetus, kuriuose stalininei Rusijai atiteko pagrindinio politinio intriganto ir agresoriaus vaidmuo.
Churchillis net įvardijo už geležinės uždangos linijos esančius miestus – senųjų Centrinės ir Rytų Europos valstybių sostines (Varšuva, Berlynas, Praha, Viena, Budapeštas, Belgradas, Bukareštas ir Sofija), kurie ir tapo aršių kovų (realybėje ir kine) poligonais, veikiamus „vis labiau didėjančios kontrolės iš Maskvos pusės“.
Dabar vėl pastebimas panašių filmų bumas. Ir tai suprantama. Kai kasdien aštrėja JAV ir dabartinės Rusijos tarpusavio kaltinimai, jau nebeslapstomi rafinuotos diplomatijos skraistėmis, siužetų apie šnipus paklausa gerokai padidėjo abejuose Atlanto pusėse. Amerikiečiai į naują šaltojo karo eskalavimą žvelgia rimtai.
Nenusiteikęs juokauti ir S. Spielbergas, ekranizavęs Vakarų pasaulyje žinomą romaną „Nepažįstamieji ant tilto: pulkininko Abelio ir Franciso Gary Powerso byla“.
Dažnai S. Spielbergo filmuose pasirodantis aktorius Tomas Hanksas „Šnipų tilte“ vaidina knygos autorių, Bruklino advokatą Jamesą B. Donovaną, kuris 1960-aisiais metais tampa svarbiu veikėju, sprendžiant garsų politinį incidentą, pasibaigusį šnipų siužetams būdingu susikompromitavusių agentų apsikeitimu. Rusai tada virš savo teritorijos buvo numušę amerikiečių žvalgybinį lėktuvą U-2 ir paėmę į nelaisvę jį pilotavusį oro asą Francisą Gary Powersą, kurį „teisingiausias pasaulyje“ teismas įkalino dešimčiai metų (jį, beje 1985 metais rusų filme „Mes kaltiname“ vaidino mūsiškis Remigijus Sabulis). O CŽV Brukline suėmė sovietų šnipą Rudolfą Abelį. Juo advokatu ir paskiriamas Donovanas, anksčiau specializavęsis draudimo bylose.
Sudėtingoje politinėje rokiruotėje nemenkas vaidmuo atiteko ir liūdnai pagarsėjusios Berlyno sienos statybos metu Demokratinėje Vokietijoje suimtam amerikiečiui studentui Frederikui Pryorui.
Spielbergas ir šį kartą lieka ištikimas savo principams bei kūrybiniam credo: jis visada nori ne tik intriguojančią istoriją papasakoti, bet ir vainikuoja ją išmintingu reziumė arba senamadiškai kalbant, moralu.
Nors gindamas „liaudies priešą“ Donovanas iš tautiečių susilaukia grasinimų ir atvirų bauginimų, užsispyrėlis advokatas atkakliai kelia amerikiečiams visada aktualų klausimą: kas svarbiau – nacionalinis saugumas ar Konstitucija, numatanti teisę į gynybą kiekvienam piliečiui?“.
Atsakymą nesunku numanyti. Bet taip pasaulyje ir turi būti. Nes, anot buvusio JAV prezidento B. Obamos, „Steveno filmai visų pirma pasižymi tikėjimu mūsų bendražmogiškomis vertybėmis“. (Gediminas Jankauskas)
5. „Bastūnas, Siuvėjas, Kareivis, Šnipas“ (Tinker, Tailor, Soldier, Spy, 2011)
Nors Šaltojo karo laikai oficialiai seniai pasibaigė, bet dviejų antagonistinių pasaulių „nematomo fronto“ nuožmūs mūšiai tebevyksta. Vis dažniau tokių susirėmimų arena tampa Didžioji Britanija.
Didžioji Britanija po Jungtinių Amerikos valstijų yra antroje vietoje pagal Rusijos slaptųjų tarnybų dėmesį užsienio šalims. Paaiškinti tai visai nesunku, juk Didžioji Britanija turi milžinišką įtaką NATO ir Europos Sąjungoje vykstantiems politiniams procesams. Nors žvalgų ir šnipų veikla visada yra itin slepiama, britų saugumo organizacija MI5 laikraštyje „Sunday Telegraph“ paviešino tokią slaptą informaciją: šiuo metu Londone gali veikti iki 50 rusų šnipų.
Niekam ne paslaptis, kad prieš kelerius metus aukščiausių Rusijos vadovų įsakymu Londono centre polonijumi buvo nunuodytas žvalgybos rezidentas Aleksandras Litvinenka. Prieš dvejus metus du GRU agentai nesėkmingai nuodijo „tėvynės išdaviką“ britų Solsberyje.
O visai neseniai britų laikraštis „Sunday Telegraph“ paskelbė dar vieną informaciją apie tai, kad šalies valdžia deportavo demaskuotą Rusijos žvalgybos agentą Michailą Repiną, kuris daugelį metų vykdė žvalgybinę veiklą dengiamas Rusijos ambasados vadovų. Užuot viešai pripažinę savo agento kaltę rusai iš Maskvos išsiuntė į tėvynę vieną britų ambasados darbuotoją (diplomatų kalba tai vadinama „simetriniu atsaku“).
Nenuostabu, kad tokie nuo visuomenės kruopščiai slepiami politiniai procesai susilaukia knygų autorių ir filmų kūrėjų dėmesio.
Gerai stambiausių pasaulio šalių žvalgybos paslaptis išmanantis britų rašytojas Johnas le Carré ne vieną savo knygą skyrė rusų ir britų šnipų istorijoms. Pagal jo romaną „Bastūnas, Siuvėjas, Kareivis, Šnipas“ britai dar 1979 m. sukūrė to paties pavadinimo TV serialą. Jame aktorius Alecas Guinnessas taip puikiai suvaidino žvalgybos asą Džordžą Smailį, kad netrukus gimė serialas „Smailio žmonės“, papasakojęs dar šešias šio agento bylas.
Dabar, kai Rusijos ir Didžiosios Britanijos politinių konfliktų abi šalys nė nebando slėpti, panašūs siužetai literatūroje ir kine vėl labai populiarūs. Todėl netenka stebėtis, kad romanas „Bastūnas, Siuvėjas, Kareivis, Šnipas“ vėl ekranizuotas. Šį kartą įkūnyti Šaltojo karo laikų paranoją patikėta švedų režisieriui Tomui Alfredsonui (sukūrusiam mums žinomą ir originalų vampyrišką siaubo trilerį „Įsileisk mane“)
1973-ieji. Pasaulio valstybių tarptautinius santykius griaunantis Šaltasis karas pasiekė dar vieną piką. Kiekvienos šalies saugumu rūpinasi slaptųjų žvalgų tarnybos, bet jų geriausieji agentai yra lengvai pažeidžiami viliojančiais priešų pasiūlymais. O tų, kurie nesusigundo dideliais pinigais arba nepalūžta šantažuojami, laukia klastingas šūvis iš pasalų. Taip Vengrijoje buvo nužudytas britų agentas Džimas Prido. Žlugus slaptai operacijai Prido bosas, vadinamas tiesiog Kontrolieriumi, lekia iš savo posto kartu su patyrusiu žvalgybininku Džordžu Smailiu (Gary Oldmanas). Bet pastarajam netrukus bus lemta sugrįžti į „Cirką“ (taip konspiracijos tikslais vadinama šnipų būstinė), nes reikia išsiaiškinti svarbų dalyką – panašu, kad pačiame organizacijos viršuje jau daugelį metų diversinį darbą vykdo „kurmis“. Kas jis? Gal šią paslaptį padės įminti Anglijos vaikams žinoma skaičiuotė: „Bastūnas, Siuvėjas, Kareivis, Šnipas. Šnipe, eik lauk!“
Gavęs galimybę reabilituotis ir išjudinti iš mirties taško įstrigusią bylą Smailis sudaro trumpą potencialių įtariamųjų sąrašą. Jame penki žmonės – komiškos išvaizdos ambicingas neūžauga Persis Alelainas (Toby Jonesas), tikras džentelmenas Bilas Heidonas (Colinas Firthas), stipruolis Rojus Blendas (Ciaránas Hindsas), nemalonaus charakterio įkyruolis Tobis Esterhasas (Davidas Dencikas). O penktuoju šiame sąraše Smailis įrašė… save patį. Senas žvalgybos asas puikiai žino, kad jo darbe negalima niekuo pasitikėti. Netgi pačiu savimi… (Gediminas Jankauskas)
4. „Kingsman. Slaptoji tarnyba“ (Kingsman: The Secret Service, 2014)
Nors šaltojo karo laikai oficialiai seniai pasibaigė, bet dviejų antagonistinių pasaulių mūšiai tebevyksta. Vis dažniau tokių susirėmimų arena tampa Didžioji Britanija.
Didžioji Britanija po Jungtinių Amerikos valstijų yra antroje vietoje pagal Rusijos slaptųjų tarnybų dėmesį užsienio šalims. Paaiškinti tai visai nesunku, juk Didžioji Britanija turi milžinišką įtaką NATO ir Europos Sąjungoje vykstantiems politiniams procesams. Nors žvalgų ir šnipų veikla visada yra itin slepiama, britų saugumo organizacija MI5 laikraštyje „Sunday Telegraph“ paviešino tokią slaptą informaciją: šiuo metu Londone gali veikti iki 50 rusų šnipų.
Nenuostabu, kad tokie nuo visuomenės kruopščiai slepiami politiniai procesai susilaukia knygų autorių ir filmų kūrėjų dėmesio.
Filmas „Kingsman. Slaptoji tarnyba“, sukurtas pagal Marko Millaro ir Dave‘o Gibbonso komiksus „Slaptoji tarnyba“, išsiskiria iš rimtai šnipų temą nagrinėjančio kino, nes nevengia nei parodijos elementų, nei absurdo situacijų.
Patyręs slaptosios tarnybos veteranas Haris Hartas (jį vaidina idealaus britų džentelmeno įsikūnijimas Colinas Firthas) priklauso prestižiniam šnipų klubui, kurio nariai save tituluoja šiuolaikiniais Apvaliojo stalo riteriais ir net pasivadinę karaliaus Artūro bei jo svitos vardais. Slaptajai tarnybai „Kingsman“ (stovinčiai aukščiau politikos ir biurokratijos) neegzistuoja jokios geografinės sienos, jos tinklas apraizgė visą pasaulį, o agentai netikėtai atsiranda ten, kur yra labiausiai reikalingi.
Kartą šios slaptosios tarnybos gretas papildo septyniolikmetis Egsis Vinvinas, kurio tėvas žuvo būdamas aktyvus šios organizacijos narys. Tokia rotacija neišvengiama, todėl daug vietos filme „Kingsman. Slaptoji tarnyba“ užima ekstremalios jaunų savanorių treniruotės. Pradžioje atrodo, kad aktoriaus Tarono Egertono suvaidintas tikras gatvės vaikis Egsis mažiausiai tinkamas papildyti elitinio tikrų vyrų būrio gretas. Bet būtent jam bus lemta reabilituoti dabartinių aristokratų vaikus.
Dar didesnę staigmeną žiūrovams pateikia Samuelis L. Jacksonas, persikūnijęs į Džeimso Bondo vertą priešininką. Kvaileliu apsimetantis ir juokingai švepluojantis milijardierius Ričmondas Valentainas, neva susirūpinęs globalios ekologijos problemomis, iš tikrųjų brandina žmonijai nieko gera nežadančius planus.
Gana dažnai panašiais atvejais atsitinka taip, kad ryškus piktadarys būna įdomesnis už visais atžvilgiais teigiamą superherojų. Samuelis L. Jacksonas puikiai šią taisyklę iliustruoja. (Gediminas Jankauskas)
3. „Į šiaurę per šiaurės vakarus“ (North by Northwest, 1959)
Tai, ko gero, pats painiausias kriminalinio kino meistro A. Hitchcocko trileris, kuriame, kaip įprasta, netrūksta saspenso (laipsniškai didinamos įtampos ir netikėtos atomazgos laukimo), bet šį kartą detektyvinę fabulą dažnai kompromituoja subtilus humoras, vietomis nuspalvinantis politinių machinacijų kupiną istoriją parodijos intonacijomis. O siužetas plėtojasi režisieriaus mėgiamoje aplinkoje – tarptautinių šnipų mezgamuose sąmokslų labirintuose.
Po filmo „Dama išnyksta“ (1938 m.) režisierius sakė: „Sekti šnipus taip pat neįdomu, kaip ir aiškintis, ką jie ten medžioja“. Todėl panašiuose siužetuose A. Hitchcockas stengėsi atsiriboti nuo konkretaus intrigos turinio, pakeisdamas jį paslaptingu Makgafinu. Taip režisierius vadino kažką abstraktaus arba visiškai neįtikėtino. Pavyzdžiui, šampano buteliuose slepiamus urano miltelius, kuriuos naciai po pralaimėjimo II pasauliniame kare ketina pasigaminti savo atominį ginklą (filme „Bloga reputacija“) ar kažkokią slaptą formulę, kurią amerikietis fizikas nori sužinoti socialistinėje Vokietijoje („Praplėšta uždanga“). Kokia yra šios branduolinės fizikos paslapties esmė režisieriui visiškai nesvarbu. Jam kur kas įdomiau stebėti, kaip patiklus amerikietis išsisuka iš priešo teritorijoje jam nuolat spendžiamų spąstų. Žiūrovams užtenka užuominos, kad slaptoji formulė gali nulemti komunizmo idėjų pergalę visame pasaulyje. Labiau absurdišką ir abstraktų Makgafiną sunku įsivaizduoti. Betgi pasakyta, kad labiausiai žmonės linkę tikėti grandioziniu melu. A. Hitchcockas vertė žiūrovus bijoti to, ko bijoti yra tiesiog kvaila. Ir ši triuškinanti ironija buvo tas „slaptas ginklas“, kurį režisierius priešpastatė pasaulinį apėmusiai baimės isterijai.
Trileryje „Į šiaurę per šiaurės vakarus“ (1959 m.) tarp kūjo ir priekalo atsiduria reklaminės kompanijos agentas Rodžeris Tornhilas (tai jau trečiasis aktoriaus Cary Granto vaidmuo A. Hitchcocko filmuose – anksčiau jiedu bendradarbiavo kuriant „Įtarimą“ ir „Blogą reputaciją“), kuris persekiojamas policininkų už žmogžudystę, kurios neįvykdė. Bet vyro tyko dar vienas – kur kas grėsmingesnis pavojus – tarptautinės šnipų organizacijos nariai, vadovaujami Filipo Vandamo (James Masonas) palaiko jį dvigubu agentu Kaplanu ir nori pašalinti jį iš savo kelio. Painios šarados vertas siužetas ilgai „mėtys pėdas“ ir ves į mirtinai pavojingus akligatvius. Scenarijus iš tikrųjų buvo toks painus, kad pagrindinio vaidmens atlikėjas Cary Grantas neapsikentęs kartą paklausė režisieriaus: „Mes nufilmavom jau gerą trečdalį, bet aš niekaip negaliu suprasti, kas gi čia vyksta?“.
Panašiai beveik iki filmo pabaigos jaučiasi ir žiūrovai, kuriems režisierius šį kartą pateikia labai daug spąstų ir klaidinančių manevrų. O bent dvi filmo scenos seniai įtrauktos į A. Hitchcocko išradingumą puikiai iliustruojančių miniatiūrinių šedevrų – pirmoje kukurūzų lauke Cary Granto herojų persekioja virš jo galvos skraidantis lėktuvas, o antroje Tornhilas su pagalbininke nuo persekiotojų slepiasi… ant keturių JAV prezidentų milžiniškų biustų, iškaltų Rašmoro kalne. (Gediminas Jankauskas)
2. „Neįmanoma misija: atpildo diena“ (Mission: Impossible – Fallout, 2018)
Puikūs veiksmo filmai įgauna tokį ritmą kaip joks kitas žanras. Prisiminkite, kaip filme „Pašėlęs Maksas: įniršio kelias“ kaskadiniai triukai tampa pasakojimo dalimi. Pagalvokite, kaip „Kietas riešutėlis“ sklandžiai pereina iš vienos scenos į kitą, kad pasijustume tarsi būtume kartu su Džonu Maklanu. Prisiminkite, kaip filme „Jaunas vairuotojas“ (angl. Baby Driver) efektingai sumontuotas garso dizainas, muzika ir veiksmas sujungti į vientisą audinį, kuris tiesiog prikausto. Akivaizdu, kad neįtikėtinas pagyrimas pasakyti, jog „Neįmanoma misija: atpildo diena“ primena šiuos filmus. Jame puikiai suderintas, tobulas visų techninių elementų, kurių reikia norint sukurti puikų veiksmo filmą, derinys, kuris pasitarnauja fantastiškam scenarijui ir įtvirtintas puikiais veiksmo atlikimais, kad ne tik veiktų šiame žanre, bet ir jį pranoktų. Tai vienas geriausių šnipų filmų.
Visiškai negailėdamas laiko, „atpildo diena“ įsuka žiūrovus į pasakojimą, užbėgdamas už akių svarbioms detalėms, kad veiksmas galėtų prasidėti. Daugelis veiksmo filmų praleidžia amžinybę su piktadarių monologais ir ilgomis pasiruošimo operacijomis. Tačiau šiame filme nėra jokio riebumo, Daugelis žino, kad neretai tokio žanro filmuose pačioje pradžioje veiksmas dažnai užtrunka pernelyg ilgai, kol pereinama prie „gerų dalykų“, o paskui kai filmas pakankamai intensyvus liekame išsekę, na o čia to nėra. Viskas sustyguota idealiai.
Filme, grupuotė, vadinama Apaštalais, nori sukelti chaosą. Tai viskas, ką jums reikia žinoti. Jie tiki, kad kančia veda į taiką, todėl atėjo laikas išlaisvinti skausmą. Jie dirbo su kažkuo, aiškiai esančiu TVF (Tarptautinio Valiutos Fondo) viduje, kodiniu vardu Džonas Larkas, ir susitarė gauti ginklams tinkamo plutonio trims nešvarioms bomboms sukurti. Etanas Hantas (akt. Tomas Cruise’as) turi atgauti plutonį, tačiau jį persekioja vaiduoklis – Solomonas Lane’as (akt. Seanas Harrisas), praėjusio filmo piktadarys, kurį Hantas paliko gyvą, užuot nužudęs. Sindikato vadovas buvo perduotas žvalgybos agentūroms, ieškančioms informacijos apie TVF žudikų agentų grupę, tačiau jis taip pat dalyvauja šiame naujame sąmoksle, kuriuo siekiama užbaigti pasaulį.
Filmo pradžioje jo viršininkas Alanas Hunlis (akt. Alecas Baldvinas) paveda Hantui vykti į Paryžių ir surasti Džoną Larką, kol šis nenupirko plutonio. Alano viršininkė Erika Sloan (akt. Angela Bassett) suteikia jam pagalbininką – žiaurųjį Augustą Valkerį (akt. Henry Cavill). Sloan nėra tikra, kad pasitiki Hantu, todėl nori, kad lemiamą misiją atliktų vienas iš jos žmonių, kuris, kaip ji žino, padarys viską, kad misija būtų įvykdyta. Filme „atpildo diena“ vyrauja teminė potekstė apie tai, kiek žmogus turėtų būti pasiruošęs paaukoti dėl didesnio gėrio – klasikinis šnipų filmų klausimas, ar reikia nužudyti žmogų, kurį myli, kad išgelbėtum milijonų, kurių nemyli, gyvybes. Taip sužinome, kad Hantas pernelyg saugo tuos, kuriuos myli, o Valkeris nemyli niekieno, ir filme žaviai svyruojama, kuris veikimo būdas superšnipui yra geresnis. Hantas netgi apibūdinamas kaip „skalpelis“, o Valkeris – kaip „plaktukas“.
„Atpildo diena“ nėra vienas iš tų filmų, kuriuos dažnai galima „išpūsti“ dėl vaidybos, bet net ir ji čia geresnė nei vidutinė. Įspūdinga matyti, kaip Cruise’as pagaliau leidžia šiek tiek pasireikšti savo amžiui, ypač ankstyvosiose scenose su Cavillu, kuris atrodo kaip kietesnis ir stipresnis Etano Hanto modelis. Naujausia Cruise’o „Hanto“ versija kelis kartus suklumpa, o jo smūgiai nėra tokie stiprūs kaip Valkerio. Jis įkvepia daugiau reliatyvumo personažui, kuris kaip antžmogis šnipas būtų buvęs ne toks įdomus. Ir antraplanis aktorių ansamblis yra vienodai stiprus, ypač Kavilas ir Rebeka Ferguson, turinti charizmą, kuri tikrai jau turėtų būti superžvaigždė.
Filmas iš tiesų daro tai, ko daugelis žmonių jau daugiau nei šimtmetį ieškojo pramogose – galimybę porai valandų užmiršti realaus pasaulio rūpesčius. Būsite per daug užsiėmę rūpesčiu, kaip Etanui Hantui pavyks gelbėti pasaulį. Tai retas veiksmo filmas, kuris gali tai padaryti taip gerai, kad jūs ne tik pabėgsite, bet ir išeisite tarsi atgaivinti ir pasiruošę kovoti su pasauliu.
1. „Bornas. Galutinis tikslas“ (The Bourne Ultimatum, 2007)
Bėk, Džeisonai, bėk. Filmuose apie Borną gaudynės tapo ne tik pasakojimo technika, bet ir istorija. Kažkoks vyrukas suranda netikrą tapatybę, nori sužinoti, kas jis yra iš tikrųjų, ir tris filmus beprotišku greičiu tai aiškinasi.
Šiais Borno filmais mėgaujamės tiesiog dėl to, kokie jie yra: meistriškos aukštųjų technologijų efektų ir kaskadininkų pratybos, kuriose viena po kitos vyksta absurdiškos gaudynės įvairiuose pasaulio miestuose, o Džeisonas, matyt, kaupia dažnai skrendančių lėktuvų mylias.
„Galutinis tikslas“ – tai duoklė Borno ryžtui, jo vairavimo įgūdžiams, sumanumui perprasti savo šeimininkus ir ypač sėkmei. Nė vienas tikras žmogus negalėtų išgyventi to, kas jam nutinka šiame filme, dėl akivaizdžios priežasties – jis būtų nužudytas filme ir labai anksti, pirmajame, ir niekada neišgyventų iki antrojo. Tai, kad Mattas Damonas sugeba šį personažą paversti įtikinamu yra pagyrimas jo talentui ir atsidavimui. Nedažnai sutinki personažą, kuris tau rūpi, net jei netiki, kad jis gali egzistuoti.
Šį kartą Bornas desperatiškai „medžioja“ Londoną, Madridą, Maskvą, Niujorką, Paryžių, Tanžerą ir Turiną, o slapti CŽV agentai Amerikoje jį seka pasitelkdami daugybę pažangiųjų technologijų prietaisų ir technikos. Ne paslaptis, kad institucijos, kaip teigia „Google“, jau netrukus galės pamatyti ir vašką jūsų ausyje, bet vis vien… kaip CŽV taip tiksliai nustato Borną ir vis dėlto vėl ir vėl nepavyksta jo sučiupti? Galima pamanyti, kad jis buvo bin Ladenas.
Ir kodėl jie taip skubiai jo nori? Taip, jis yra įrodymas, kad CŽV vadovauja žudikiškam slaptam nelegaliam „juodųjų operacijų“ padaliniui, kuris pažeidžia įstatymus čia ir užsienyje, bet į tai atsakoma: Deja! CŽV operacija, anksčiau vadinta „Treadstone“, dabar vadinasi „Blackbriar“. Nes tai „padės“ paslėpti jų pėdsakus. Desperatiškai bėgdamas ieškoti jį persekiojančių žmonių, Džeisonas Madride susiduria su CŽV darbuotoja Nike Parsons (akt. Julia Stiles), kuriai, prieš Džeisonui išvykstant į Alžyrą ir šokinėjant per langus bei gyvenamuosius kambarius Kasboje, skiriama kelios dešimtys niūrios rimties žodžių.
Žinoma, yra sensacingų automobilių gaudynių, neįtikėtinų šuolių per aukštas vietas, įmantrių dvigubų apsisukimų ir žaibiškų sprendimų. Kartais grįžtame į CŽV būstinę (nors, be abejo, slapta CŽV juodoji operacija nebūtų slepiama savo būstinėje) ir susitinkame su agente Pamela Lundy (akt. Joan Allen), kuri įtaria, kad galbūt reikia kažką pasakyti Džeisono naudai, ir jos viršininku Nojumi Vosenu (akt. David Strathairn), kuris, matyt, paveldėjo neapykantą Bornui kaip agentūros institucinio palikimo dalį, nes jo nebuvo pirmuose dviejuose filmuose. Ir tada pagaliau ta šešėlinė košmaro figūra Borno prisiminimuose išryškėja ir, laikydamasi garbingos „Kalbančiojo žudiko“ tradicijos, viską paaiškina, užuot iškart jį nušvilpusi. Po to vėl prasideda gaudynės.
Režisierius Paulas Greengrassas, vadovaujantis įspūdingoms efektų ir kaskadininkų komandoms, ne tik kuria (arba atrodo, kad kuria) nuostabiai ilgus kadrus, bet ir daro tai neatkreipdamas į juos dėmesio. Nesvarbu, ar tai iš tikrųjų yra nepertraukiami filmo ruožai, ar jie sujungti nematomomis servetėlėmis, svarbu tai, kad juose pateikiamas toks protu nesuvokiamas veiksmas, kad galima pasimiršti jį sekti.
Bet kodėl, jei filmas žiūrovams taip patiko, jame randame minusų? Todėl, kad filmas yra išbaigtas pats savaime. Sėdi, ir veiksmas tave užpuola, o žodžiais jį perteikti – beprasmiška. Tai, kas iš tikrųjų nutinka Džeisonui Bornui, iš esmės nesvarbu. Svarbu tik tai, kad kažkas turi įvykti, todėl jis gali bėgti, kad ir be perstojo… tiems kuriems patinka veiksmas, veiksmas ir dar kart veiksmas, šis filmas jums.
